Gintaras Beresnevičius

ISTORIJOS TIKRASIS VEIDAS

(esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

2. Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos

DONELAITIS GRIEŽIA

Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
Gudrus, padla, – pagalvojo krūmuose Vytautas.

BŪRAI IR DONELAITIS

Donelaitis mokėjo rašyti ir skaityti, ne taip kaip Žemaitė. Atsisėda Donelaitis vakare prie balanos, skaito ką parašęs. O būrai pro langus tik žvilgčioja.
Tik kad pakils Donelaitis nuo stalo, kad suriks gūdžiu balsu!
Būrai net išsibėgiojo kas kur ir prisiekė daugiau nebežiūrėti pro pastoriaus langą. O dėl tikrumo Donelaitis išsipirko žemę po savo langais iš karaliaus Vilhelmo II. Bet pasirodė, kad didelę dalį žemės jau išpirkęs Lietuvos Seimas.
Kas žino, gal valdžia pasikeis, – kalbėjo Donelaitį. Gal talerio kursas kris, gal ką. O žemė yra žemė, – krimtosi būrų dainius.

DONELAITIS MEISTRAUJA

Donelaitis labai gerai dirbdavo fortepijonus, laikrodžius, barometrus ir mėgo tą darbą.
Amžininkai sakė, kad labai gerai nusimanė mechanikoje, Donelaitis pats irgi buvo tokios nuomonės, net kartą pasikvietė Pilypą Ruigį pasižiūrėti savo darbų.
Tik Ruigys čia nieko nenusimanė ir prieš atvykdamas gerai išsiteiravo, kokius gaminius gamina Donelaitis, ir jam Šimelpenigis pasakė, kad tai fortepijonai, laikrodžiai ir barometrai. Ruigys atvyko pas Donelaitį, ir Donelaitis jam rodo dailų laikrodį: na, brolau, ar pažįsti, kas čia per daiktas. Ruigys pasakė, kad barometras. Donelaitis surūgęs rodo jam fortepijoną, bet Ruigys iš baimės užmiršo, ką dar Donelaitis daro, ir pagalvojęs sako: arba labai didelis barometras, arba astroliabija.
Donelaitis su Ruigiu nekalbėjo pusantrų metų.

PIRMOSIOS EPIGRAMOS

Adomas Fridrikas Šimelpenigis buvo pirmasis lietuviškų epigramų rašytojas, tos epigramos jam labai patiko, jis iš jų vakarais atsisėdęs prie židinio juokdavosi taip skambiai, kad žarstekliai žvangėdavo. Sykį, vargęs gerą pusmetį, jis parašė dvi epigramas, bet nesugalvojo, kam jas paskirti. Tada pasikvietė Donelaitį ir Ruigį, tie labai apsidžiaugę atvyko, nes epigramos rašomos tik apie labai garsius žmones. Šimelpenigis jiedviem paskaitė pirmąją: Bus paminklas jo garbės, Kol tik Lietuva stovės.
Donelaitis ir Ruigys labai susijaudino ir pasakė, kad jiems abiem ta epigrama tinka. Tačiau Šimelpenigis patarė neskubėti, nes antroji epigrama daug platesnė, portretinė, ir, be to, keturių eilučių. Tad Donelaitis liepė dvieilę, prastesniąją, rinktis Ruigiui ir tam, kaip mažiau nusipelniusiam, beliko nusileisti. Čia Šimelpenigis atsikrenkštęs perskaitė antrąją epigramą:
Akys, skruostai ir kakta
Buvo didei suraukta.
Raudonavo nosis jo,
Lyg kaip snapas kurkino.
Donelaitis įniršęs ėmė trypti kojomis ir kalbėti piktus žodžius, esą Šimelpenigis su Ruigiu jį apmovę, ir nepadėjo net tai, kad Ruigys atsiėmė savo dvieilį ir brukte bruko Donelaičiui. Visi susipykę išsiskirstė, o Šimelpenigis, irgi neturėdamas kam tas epigramas paskirti, pirmąją adresavo karaliui Pričkui, antrąją – tokiam biednam studentui iš Vilkyškių.

DONELAITIS IR VAIKAI

Donelaitis nemėgo vaikų ir džiaugėsi, kad jų neturi. Mat laikė vaikus neprotingos gamtos išdaiga, o pats būrų dainius buvo labiau linkęs prie mechanikos.
Pamatęs pakeliui vaiką, jis timptelėdavo jį už ausies, pakeldavo už jos ir, su pasibjaurėjimu apžiūrėjęs abu vaiko snarglius, sakydavo: išdaiga tu išdaiga. Po to grįždavo namo ir nusiplovęs rankas sėsdavosi gaminti gražaus barometro ar šiaip ūkyje naudingo daikto.

ATLIKTA

Tačiau šiaip gamtą Donelaitis mėgo ir apie ją daug rašė, nes, be būrų, amtmono ir gamtos, Tolminkiemyje daugiau nieko ir nebuvo. Tad teko aprašyti ir amtmoną, ir būrus. Po to būrus ir amtmoną. Po to pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą.
Tada Donelaitis, paregėjęs, kad išsibaigė temos, ir metė rašęs.

KAIP DONELAITIS PARAŠĖ „METUS”

Kartą Donelaitis su Šimelpenigiu susikirto, katras iš jų geriau rašo. Dar ir Rėza prisidėjo, toks pienburnis studiozas. Ir Ruigys. Ir visi juokiasi iš Donelaičio, kad tas tik pagal Ezopą ir Ezopą pasakėčias renčia, o nieko originalaus. Ezopinė kalba, – apibendrino Rėza. – Nei stiliaus, nei literatūrinių naujovių. O juk jau XVIII a. greitai baigsis! Reikia eiti koja kojon su laiko dvasia, – sako. Donelaitis pamąstė, pamąstė.
Norit, – klausia, – aš parašysiu tokį veikalą, kokio lietuvių literatūroje nebus dar du šimtu su puse metų? Juomi pralenksiu ir pasaulinę literatūrą. Parašysiu tokį veikalą, kuriame nebus nei fabulos, nei dialogų!
Visi tik pasijuokė, o Rėza krizendamas prižadėjo tokį veikalą užaugęs išleisti. Sukirto iš gorčiaus arielkos ir dviejų fortepijonų.
Po kurio laiko atnešė Donelaitis visiems rankraštį, visi skaito. Išties, nei siužeto, nei dialogų. Rėza surūgęs, kad jam reikės leisti „Metus”, ir sako:
O be žodžių negalėjai parašyti?
Apie tai nesitarėme, – skrumnai atsakė Donelaitis.

DRAUGAI IR DONELAITIS

Draugai buvo supykę ant Donelaičio, kad jis taip juos apšovė su tais „Metais”. Net buvo sumanę kirsti su Donelaičiu lažybų, kad tasai parašytų romaną be asmenvardžių, būdvardžių ir daiktavardžių, bet pasvarstę suprato, jog Donelaitis tada parašytų knygą iš vienų aliteracijų. Pagalvoję apie kokią poemą be žodžių, irgi pabūgo. Bala jį žino, tą klasiką. Gal aplenks literatūrą trims šimtais metų – ir vėl Rėzai išlaidos.
Sykį eina Ruigys susinervinęs ir susitinka Donelaitį, o tas Ruigiui:
Labas, Astroliabija.
Labas, Fabula rasa, – atkirto Ruigys.
Nuo to laiko draugai tarpusavyje Donelaitį sutarė vadinti Fabula rasa.

POETŲ SUSITIKIMAS

Eina sykį Donelaitis per mišką, žiūri – iš priekio toks kunigas su sutana, skujas renka.
Įsižiūrėjo – gi Maironis. Maironis veizdi – gi Donelaitis.
Maironis kad ėmė žegnotis, ir Donelaitis apstulbęs prapuolė.
Maironis pagalvojo, pagalvojo.
Pasitaiko – tarė sau ir nuėjo toliau skujauti.

DONELAITIS GĖLES UOSTO

Donelaitis labai mėgo gėles, jis vaikščiodavo pakiemiais, uostydavo tas gėles, jį geidavo bitės, vapsvos ir širšės, bet jis vis tiek uostydavo, o kodėl – nė pats nesuprato, nes neturėjo uoslės.

DONELAITIS RAŠTUS RAŠO

Vakarais Donelaitis atsisėsdavo už stalo, prie balanos, ir rašydavo, rašydavo. Nes Tolminkiemyje nebuvo daugiau kas veikią. Nei vakaruškų, nei kavinės, o Karaliaučius toli. Vieną kartą sugalvojo paskaityti, ką parašęs. Skaito, skaito – neperskaito, mat tamsu prie balanos. Rašyti šviesos užtenka, skaityti – ne. Pasikvietė Rėzą, abu skaito – vis tiek ne¬perskaito. Čia atjojo Vydūnas, sako, duokit – perskaitysiu. Ir tas neįžiūri. Sėdi visi, alų geria, nežino, ką jiems daryti, Donelaičiui net verkti norisi. Rėza irgi lūpą timpčioja, Vydūnas gražiu balsu rauda, kanklėmis pritardamas. Ir kad apsižliumbė visi!
Iš šio ašarų tvano ir užgimė Lietuvoje literatūra…

DONELAITIS ATGAILĄ SKIRIA

Donelaičiui nepatiko jo parapijonys būrai. Neviežlybi, perdžia per pamaldas. Galvojo, galvojo, kaip juos nubausti, ir sugalvojo. Parašė tokį daiktą, nuobodų, bet hegzametru. Ir pradėjo skaityti per pamaldas, ir pradėjo!
Būrai nesupranta, kas čia dedasi, verkia, bet nepabėgsi iš pamaldų.
Nustok, pastoriau, – prašo. – Nustok, nuobodu! Ir dar hegzametru!.. Neišlaikysim…
Aha, – mano sau Donelaitis, – o aš jums dar vieną skyrių. Apie žiemą…
Taip gimė lietuvių literatūros šedevras.

DONELAITIS TVARKĄ DARO

Būrai pabūgo Donelaičio ir visą savaitę slankiodavo jam iš paskos, sakydami – pastoriau, geriau lazda vanok, bet neskaityk sekmadienį tų savo hegzametrų, o Donelaitis išdidžiai vaikščiodavo, grasindamas: šit imsiu ir paskaitysiu.
Jeigu būrai dorai elgdavosi, Donelaitis jų nebausdavo, ypač jei jam užeidavo geras ūpas. Bet jeigu suskausdavo dantis…

DONELAITIS SVEČIUS PRIIMA

Pas Donelaitį atvažiavo svečiai – Simonaitytė, Rėza, Vydūnas. Donelaitis skūpas buvo, pastatė jiems po bliūdelį rūgpienio. Simonaitytė jam ėmė grasinti, bet Donelaitis tik juokėsi. Vydūnas srebia, jam skanu. Rėza sulakstė į Gumbinę, šnapso atsivežė. Sėdi visi, nuobodžiauja. Vydūnui namo į Tilžę norisi, Simonaitytė iš pykčio prunkščia, Rėza patylom šnapsą geria. Donelaitis neiškentė:
Važiuokit namo, – siūlo
Ne, mes dar pasėdėsim,- sako visi.
Sėdi, sėdi, laikrodis vidurnaktį muša, svečiai išeina. Žiūri: mėnulis kabo. Pašto karietos nebevažiuoja, karčemos uždarytos, o šalta šalta.
Tai bent pasilinksminom… – pasakė Rėza ir vogčiom nutarė neleisti „Metų”, kol Donelaitis gyvas. Simonaitytė nieko nekalbėdama pasilenkė, paėmė nuo žemės gerą akmeną ir sviedė Donelaičiui į langą. Stiklai pažiro. Išlindo Donelaitis ir jie su Simonaityte ėmė plūstis. Žiūrėjo Vydūnas į Simonaitytę, žiūrėjo ir ūmai jam toptelėjo:
Ale kokia tamista panaši į Tautos Dvasią, – pasakė ir užsirašė kažką ant rankovės.
Gerai, kad mūsų nemato žemaičiai, – liūdnai pratarė Rėza, o tai praregėtų, kokie jų geriausieji iš geriausiųjų… intelektualai…
Už kampo krizeno Mekas ir mokė „Be tabu” naudotis savo „Boleksu”.

DAUKANTO MOKSLAI

Daukantas niekaip negalėjo išmokti rašyti, jį mokė Donelaitis, mokė Rėza, na neišeina ir tiek. Todėl jie sykį susirinkę ir praminė Daukantą „Mokytu žemaičiu”.

BARANAUSKAS SU DONELAIČIU RIPKĄ MUŠA

Susitarė Baranauskas su Donelaičiu vakare eiti ripkos mušti. Muša muša, ripka nė krust. Pasikvietė Strazdą, tas su lazdele šiaip, su lazdele taip – ripkai nė motais. Sėdi visi suplukę, nuvargę, kas čia yra, galvoja. Ripka, ir ta nieko nesuprato.

KAIP VALANČIUS LIETUVIŲ KULTŪRAI PASITARNAVO

Donelaitis su Baranausku buvo įpratę susitikti Kybartuose, ant rubežiaus, trečiadieniais, tokioje karčemoje, pas žydą Jankelį. Baranauskas atsinešdavo šaknelių, grybų, Donelaitis – šnapso. Sėdi jie sau, apie Strazdą šnekasi, paskalomis dalijasi, karčiauninką gerų manierų moko. Staiga trinkt -durys atsidaro, įeina Valančius su Daukantu už parankės. Baranauskas su Donelaičiu po stalu lenda išsigandę, drovisi, kad arielką geria. Valančius pamatęs juos kad ims rėkt, kad ims! Lietuvą mat pragersit, parmazonai. Abu išsigando, pabėgo: Donelaitis į Tolminkiemį, pas savo bambizus, Baranauskas į Peterburką ir pagiriodamas pašto karietoje parašė „Anykščių šilelį”.
Taip Valančius pasitarnavo Lietuvos kultūrai.

LITERATŪRA IR ŽĄSIS

Baranauskas su Daukantu sėdi karčemoj, džiaugiasi, žąsį su alum valgo. Baranauskas vis į kampą žiūri, stebisi. Veizėk, Simai, sako Baranauskas, ar tas kampe su bakenbardais ne Puškinas? Priėjo Daukantas, žiūri taip, žiūri anaip -nesupranta. Baranauskas žiūri, jam irgi neaišku.
Čo, Puškiną nie videli, messieurs, – sako Puškinas.
Izvinitie, oboznalis, – sako bičiuliai.
Grįžta prie savo žąsies, o Baranauskas ir sako susimąstęs:
Ale koks tas Mickevičius panašus į Puškiną… na neatskirsi…

DONELAITIS IR MICKEVIČIUS

Sėdi Donelaitis ant rubežiaus, laukia Baranausko, dairosi. Pro šalį pašto karieta važiuoja, kažkas pro langą žiūri, striūbauja, ašarom taškosi.
Mickevičius, – galvoja Donelaitis. – Į Paryžių…
Donelaitis, – galvoja Baranauskas, kratydamasis karietoje, – manęs laukia…
O aš kur? – galvoja Mickevičius…

PUŠKINAS PETERBURGE

Eina Puškinas Nevos prospektu, bakenbardai vėjyje plaikstosi, o jau už nugaros tik šnabžda, tik šnabžda: žiūrėkit, Puškinas eina, Puškinas… praeina pro cukrainę, ten du stovi ir rėkia visa gerkle: žiūrėk, žiūrėk, Mickevičius!
Ir vėl Daukantas su Baranausku, – neatsigręždamas sumurmėjo Puškinas.

MICKEVIČIUS PETERBURGE

Atvažiavo Adomas Mickevičius į Peterburgą, o jo ten niekas nepažįsta. Žino tik, kad jį labai Baranauskas gerbia, na, dar Daukantas… Prieina prie cukrainės, žiūri, ogi abu ten, su sermėgom, vyžom, į jį spokso. Mickevičius staiposi šiaip, staiposi taip, – nieko, tiedu tik akimis spitrijasi, lyg neatpažintų.
Ir nuėjo Mickevičius susikrimtęs…
Matei, – dunkstelėjo alkūne Daukantas Baranauskui, – matei, koks Puškinas šiandien išsičiustijęs?

DONELAITIS IR RUSŲ CARAS

Donelaitis ir vėl sėdi prie Kybartų muitinės, į Lietuvą žiūri, ranka galvą parėmęs. O ten, Lietuvoje, muitininkai rusai šnekasi. Esą Prūsijon caras tuoj važiuos gelžkeliu.
Važiuoja caras pro šalį, žiūri – Donelaitis liūdnas sėdi prie geležinkelio. Pagailo carui Donelaičio, toks liūdnas visas. Sustabdė traukinį, išlipo.
Sakyk, ko nori, – tarė caras, – aš viską išpildysiu. Gal Lietuvos neprigulmingos reikia ar Akademijos Vilenskos?
Noriu, kad atželtų Anykščių šilelis, – smūtnai paprašė Donelaitis.
Čia Baranauskas atsibudo ir net nusipurtė.
Na ir susapnavau, – sako.

ALEKSANDRAS IR PRYDRIKAS, DU KARALIŲ

Rusų caras miega ir sapnuoja imperatorių Pričkų. Tas sėdi ant taburetės susikrimtęs, o Vilhelmas Storosta-Vydūnas jam tik išmetinėja, tik moko, tik bara ir dar neleidžia kotletų valgyti. Kad pradės caras juoktis, kad pradės!
Už tai jam net visas pilvas nušašo ir masonams beliko greitai jį nunuodyti.

KAIP SUŽLUGO ŽEČPOSPOLITOS ATSTATA PETERBURGE

Puškinas nusipirko pistoletą ir panūdo jį išbandyti. Priėjo prie caro langų ir kad pradės pleškinti, kad pradės… Caras su Arakčejevu, Oginskiu, Mickevičium ir kitais masonais kortom lošė, o jiems ant stalelio tinkas tik byra, tik byra, kulipkos virš ausų zvimbia… Emilija Pliaterytė arbatą termosuose nešioja, braunykas užanty, buntavot pasiruošus, tėmijasi viską, Mickevičiui slaptus ženklus rodo.
Carui nusibodo, jis priėjo prie lango ir sako Puškinui: nu brat, začem gudiš.
Puškinas kad pradės burnoti prieš valdžią… Emilija Pliaterytė tik mirkt Mickevičiui tik mirkt… bet Mickevičius jau buvo išlošęs pusę šimto auksinių rublių ir apsimetė nematąs Pliaterytės.

MICKEVIČIUS EMIGRANTAS

Kitąsyk jau Puškinas sėdi, lošia su caru ir Arakčejevu, o Mickevičius po langais brazda, bombą deda, liuosybės, liuosybės, rėkia.
Carui įgriso brazdėjimas, jis sako Puškinui, eik, pažiūrėk, kas brazda, jei lietuvis, išsiųsk Siberijon, jei lenkas – į Paryžių.
Puškinas grįžta nustebęs, caras klausia, tai kas, litvinas ar paliokas?
Mickevičius, – atsakė Puškinas.
Caras net nustėro su Arakčejevu.
Taip Mickevičius atsidūrė Stambule.

KAIP ATSIRADO RAŠYTOJAI

Važiavo kartą Baranauskas pro Anykščių šilelį, išlipo iš karietos ir ėmė gėrėtis gamta. Pasigėrėjęs susijaudino kažko ir tarė:
Kalnai kelmuoti! O pakalnės kokios… Su tais jo žodžiais iš Šilelio ėmė dygti kažkokie pavidalai. Anava Maironis, pasakė Baranauskas. – Štai ir Biliūnas bedygstąs. Ir Žemaitė kur buvus, kur nebuvus jau čia… Tai grybai, szanowny panie, – paaiškino vežėjas. Daug tu supranti, – atkirto Baranauskas.

APIE BILIŪNĄ

Biliūnas labai mėgo katytes, ypač baltas: pribėgdavo prie kiekvienos tokios, gražiai pakalbėdavo, pasakydavo visokių žodžių. Bet katyčių nemėgo Žemaitė. Škac, padla, – sakydavo klasikė.

DAR KARTĄ APIE BILIŪNĄ

Biliūnas mėgo dar ir voveres ir, vieną tokią vydamasis, užlipo ant aukšto kalno. Ten jau stovėjo Juozapota ir skėlė rašytojui skambų antausį. Biliūnas išsyk viską suprato.

APIE ŽEMAITĘ IR RAŠTĄ

Žemaitė, kaip žinoma, nepažino raidžių. Raidės baltame popieriaus lape jai susiliedavo, ji negalėjo perskaityti, ką parašiusi. Todėl davė perskaityti Biliūnui, o Biliūnas nesuprato. Supykusi ji Biliūnui sudavė lazda. Davė perskaityti Baranauskui, bet tas jau nemokėjo lietuviškai ir taip pat gavo su lazda. Nuėjo pas Maironį, tačiau šis užsidarė celėje ir jos neįsileido. Tada Žemaitė nuėjo pas Višinskį, ir tas, pabūgęs lazdos, ekspromtu perskaitė kelis jos apsakymus. Taip Žemaitė išgarsėjo.

KAIP ŽEMAITĖ BARDAVOSI

Žemaitė mėgdavo užlipti ant piliakalnio ir iš aukštybių visaip bardavo Biliūną, o tas, kad ji taip nesibartų, pasižadėjo ją išmokyti gerti arielką, bet Žemaitė jau buvo išmokusi iš savo vyro ir vėl sudavė Biliūnui lazdele. Biliūnui teko išvažiuoti į Zakopanę.

APIE MAIRONĮ

Maironis nuėjo pas milžinkapį ir jam užsinorėjo prikelti kokį senolį. Kelkis, senoli, – rimtai tarė Maironis. Senolis atsikėlė ir, tiesdamas ranką, priėjo prie Maironio.
Senolis, – tarė senolis.
Maironis, – prisistatė Maironis.

MAIRONIS IR ŽEMAITĖ

Maironis labai bijojo Žemaitės, nes ji mėgdavo nei iš šio, nei iš to sušnioti lazda jam per nugarą. Todėl kartą Maironis, norėdamas įsiteikti, Žemaitei padovanojo amerikonišką amžinąją plunksną. Bet Žemaitė nemokėjo rašyti, tai su ta plunksna nuėjo pas Višinskį, kad paklaustų, ką su ja daryti, bet Višinskis pabėgo. Tris dienas ir tris naktis jiedu su Maironiu tūnojo raiste, bijodami gauti per kuprą, tad Žemaitė, įtardama kokią klastą, dėl visa ko ta lazda sušniojo Biliūnui. Ir vėl man, – liūdnai pasakė Biliūnas.

BARANAUSKAS KELIAUJA PETERBURKAN

Baranauskas nutarė nuvažiuoti į Peterburgą, kad ten vienas pailsėtų nuo savo draugų Žemaitės ir Višinskio, bet šieji, patyrę apie Baranausko kelionę, įsipiršo draugėn, taip pat pasiėmė ir Biliūną, ir visai dar mažą Binkį, o Binkis visą kelią šlapinosi į Maironio kelnes, tai Baranauskui vis vien buvo šiokia tokia pramoga.

MAIRONIS IRGI KELIAUJA

Maironis keliavo pro Trakų pilies griuvėsius, jie buvo samanoti, glitūs, nekėlė susižavėjimo. O nuo griuvėsių jam šluota grūmojo Šatrijos Ragana su Žemaite, ir Maironis pagalvojo, kad atiduos joms auklėti Binkį, kurį kaip tik turėjo ant kelių. Ir atidavė, tik Binkis jam už tai užaugęs atsimonijo.

MAIRONIS MAUDOSI

Žemaitė neturėjo pinigų, bet vis vien nuvažiavo į Palangą, priėjo prie marių, žiū – ant kranto drapanos begulį. Žemaitė atsisėdo ant tų drapanų, iš marių tuo metu išlindo Maironis ir sako: Atiduok mano drapanas. O kopose Višinskis kad ėmė juoktis, kad ėmė!

MAIRONIS DAR KARTĄ MAUDOSI

Maironis nuėjo darsyk nusimaudyti, bet šį kartą buvo ap-dairesnis ir drapanas pasaugoti atidavė Baranauskui. Maudosi, turškiasi – žiū, už nugaros Jūratė ir Kastytis. Bėga į krantą – o ten Žemaitė Baranauską lazda tvatija. O iš viršaus Perkūnas kad ims trankytis! Maironis net nustebo.

KEISTA ISTORIJA

Žemaitė ėjo per svietą, žmones pagaliu tvatydama, tik žiūri: Višinskis su Maironiu lašinius valgo, o Baranauskas saugo, kad Žemaitė neužkluptų. Tik visai ne į tą pusę žiūri!
Tai apsidžiaugė Žemaitė!.. Ir Binkis, mažas dar, repečkom, repečkom iš paskos!..

BINKIS SUSITINKA SU KUDIRKA

Binkis buvo dar labai mažas, bet jau Binkis, ir Žemaitė atidavė jį Kudirkai, kad palaikytų per savaitgalį. Bet Kudirkai reikėjo parašyti atsišaukimas, tai jis paliko Binkį lopšyje ir nuėjo rašyti, tačiau Binkis nelauktai išlipo iš lopšio, nuropojo į išvietę ir ten prirašė visokių šlykštynių, ir Kudirka turėjo bėdų su žandarais.
Sekmadienio vakare Žemaitė su Višinskiu atvažiavo pas Kudirką atsiimti mažojo Binkio ir paklausė Kudirkos, ar gerai ėjosi. Kudirka neatsakęs nuėjo ant tilto ir ilgai ten rymojo.

ŽEMAITĖ IR KITI ANT TILTO

Žemaitė su Višinskiu irgi nuėjo ant tilto. Kudirkai padeda, rymo drauge, kalbasi.
Višinskis Žemaitei raides rodo. Taip gera jiems kartu. Žemaitė net lazdą šalin padėjo.
Visa Lietuvos literatūra ant tilto, – kalba jie tarpusavyje.
Tą akimirką iš paupio gluosnio jiems ant galvų nugriuvo Binkis.
Mažas toks.

BINKIS EINA J MOKYKLĄ

Norėdami atsikratyti Binkio, Žemaitė, Maironis ir Višinskis atidavė jį į gimnaziją. Eina Binkis pirmą dieną iš gimnazijos, sutinka Jablonskį.
Ar išmokai kokių gražių lietuviškų žodžių? – dailia lietuvių kalba paklausė jį Jablonskis.
Atsiveizdolink, lakūdra, – malonėjo Binkis.
Jablonskis patenkintas užsirašė kažką į bloknotą.

ŽEMAITĖ IR JANONIS

Žemaitė pamatė Janonį ir jis jai labai patiko, ji panoro Janonį įsisūnyti, jau spėjo užsimoti lazda – bet Janonis buvo greitesnis ir kad trenkė klasikei plaktuku!
Binkis, į tai žiūrėjęs iš už kampo, pratarė: „Jei nebūčiau Binkis, norėčiau būti Janonis”. Bet čia pribėgo Višinskis ir atėmė iš Janonio plaktuką.

BINKIS SUSITINKA CVIRKĄ

Binkis atvyko į Kauną ir pirmą kartą važiuoja konke. Viena moterėlė duoda jam palaikyt kažkokį ryšulį, kol ji atsiskaitys su konduktorium. Binkis laiko laiko, žiū – kelnės šlapios. Atidaro tą ryšulį: mėlynos akys sužiūra į jį.
Bene tu būsi Cvirka? – paklausė Binkis.
Cvirka, – atsakė kūdikėlis.
Taip Binkis susipažino su Cvirka.

BINKIS IR SRUOGA

Eina Sruoga per Laisvės alėją, skambina cimbolais ir į timpaną kartkartėm barkšteli. Čia kad prabėgs kažkas pro jį – jaunas, žėrintis, švirkščiantis, švilpiantis. Sruoga net nustebo.
„Binkis”, – pagalvojo Sruoga.
„Sruoga”, – pagalvojo Binkis.

BALMONTAS IR KITI

Balmontas atvažiavo į Kauną. Geležinkelio stotyje jį pasitinka Žemaitė, Maironis, Višinskis ir Binkis. Balmontas išlipo iš traukinio, apsidairė ir klausia: Kur Sruoga?
Čia priėjo Tilvytis ir sako: Aš Sruoga.
Balmontas apsikabino jį ir jiedu kažkur nuėjo.

BINKIS KURIA ŽURNALĄ

Eina Binkis Laisvės alėja, girdi – viršuje kažkas švilpia. Pažiūri – ogi liepoje sėdi Cvirka ir suokia lakštingalos balsu. Spjovė Binkis į viską ir nuėjęs įkūrė žurnalą.

JEI ČIULBĖT, TAI ČIULBĖT

Laikui bėgant visi įprato, kad Laisvės alėjoje medyje tupi Cvirka ir čiulba. Eina pro šalį, nebesidairo virš galvų. O Cvirka ėmė tuo naudotis. Binkis su Tysliava labai juokėsi, tik profesoriai ir ministeriai būdavo nepatenkinti.
Gira nutarė, kad iš Cvirkos yra ko pasimokyti. O Tilvytis išvis užsiropštė šalia Cvirkos.

HERBAČIAUSKAS IR VOLDEMARAS

Eina Herbačiauskas Laisvės alėja, žiū – Voldemaras! Pribėgo prie jo iš nugaros, ir kad ims spardyti Voldemarui į užpakalį, kad ims!
Voldemaras nustebo. Kaip čia tamsta? – klausia. Juk intiligentas?
Tamstos šiandien horoskopas toks, – oriai atsakė Herbačiauskas.

HERBAČIAUSKAS IR BINKIS

Kas liktų iš tavo kūrybos, jei iš jos atimtume šauktukus? -kartą Herbačiausko paklausė Binkis.
Herbačiauskas nesuprato ironijos.
Aš jau mąsčiau apie tai, – atsakė Herbačiauskas. – Esu literatūriškai apsidraudęs: liktų klaustukai.

SRUOGA EGOISTAS

Eina Sruoga per Laisvės alėją, ant galvos platus sombrero, gintaro karoliai ant kaklo, balta toga, finikus valgo. Duok finikų – prašo Binkis. Sruoga neduoda. Prašo Maironis -Sruoga neduoda. Susitinka Cvirką medyje – irgi neduoda, ką jau kalbėti apie Tilvytį.
Priėjo Sruoga prie Soboro, finikai baigėsi. Sėdi ant suolo su toga, karoliais, sombrero. Žiūri – pro šalį Maironis praeina, Višinskis, netgi Binkis – ir niekas jo nepastebi, nesisveikina.
Tai kam tie karoliai? – galvoja sau Sruoga.
Ir nuėjo nusipirkti dar finikų.

ARKLYS

Eina žmonės Laivės alėja, žiūri į viršų: ant Pienocentro stogo arklys užkeltas. Žvengia, bijo, nulipti nemoka. Visi kremtasi, gailisi arklio, galvoja, koks šalopajus galėjo tą arklį užkelt taip aukštai.
Eina pro šalį Herbačiauskas, ir jam išsyk viskas aišku. „Binkis”, – pagalvojo Herbačiauskas. „Herbačiauskas”, – pagalvojo arklys.

PREFERANSAS

Binkis su Sruoga sumanė palošti preferansą, bet nerado partnerių. Maironis su Binkių nesutinka lošti, Cvirka medyje tupi, kažką meistrauja, Gira Lietuvą saugo, Tilvyčio patiems nesinori.. Pasikvietė Herbačiauską, bet vis vien ketvirto trūksta. Pagalvojo – gal moterišką? Nėris tada dar preferanso nelošė, Žemaitė lazda mušis, nejauku. Pasikvietė Šatrijos Raganą, ji atėjo, krivūle pasiramsčiuodama, bet lošė iš senų carinių penkrublių ir kerenkų, o jei Herbačiauskas ką pasakydavo – tai ji špilkutėm, špilkutėm į šlaunį!

BINKIO PIKNIKAS

Binkis surengė pikniką, visus susikvietę, blynus kepa, alų pilsto. Visi patenkinti, džiaugiasi. Cvirka medyje sėdi, blyną valgo, Nėris į tolį žiūri, Maironis, kaip įpratęs, maudosi, Herbačiauskas su dvasiom prie lauželio bovijasi, Šemerys granatas svaido, Tysliava haubicą monteruoja, Paryžių apšaudys, Gira svečius saugo, Sruoga karolius nešioja, Žemaitė visus lazda tvatija.
Pažiūrėjo Binkis į šį vaizdą, jam net širdį suspaudė.

BINKIS IŠ BERLYNO GRĮŽTA

Binkis grįžo iš Berlyno, ir jam Kaune niekas nepatinka. Tai meksfalto nedaug, tai elepstrikas ne taip šviečia, tai tramvajų nėra. Stovi jis Kauno stotyje, bliuznija visaip. Nuobodu mat jam.
Tada prie Binkio priėjo Šemerys ir tik pliumpt granatą po kojomis. O Herbačiauskas kad pradės dvasias kviesti, kad pradės!

CVIRKA MAITINASI

Cvirka, kaip žinia, buvo labai biednas, niekas iš pradžių jo apsakymų nepirko, jis vaikščiojo liesas, dažnai sėdėdavo medyje, kaulydamas iš praeivių lašinių. Niekas jam tų lašinių neduodavo, ir žmonės palengva ėmė stebėtis, kaip Cvirka minta, kas jj išlaiko. „Žemė maitintoja”, – paslaptingai atsakydavo Cvirka.
Kartą Binkis su Maironiu nutarė patikrinti, kaip čia yra. Naktį jie budėjo Laisvės alėjoje po medžiu, kuriame tupėjo Cvirka. Vidurnaktį mato: Cvirka išlipa iš medžio. Cvirka -slapčia, apsidairydamas – į Ąžuolyną. Binkis su Maironiu – iš paskos. Šviečia pilnatis, baugu darosi.
Žiūri – Cvirka atsisėda po ąžuolu, velėnas rauna, žemę valgo.
Maironiui bloga pasidarė. O Binkiui – kad nors kas.