Istorijos tikrasis veidas – 1. Trumpas Lietuvos istorijos kursas (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Istorijos tikrasis veidas – 1. Trumpas Lietuvos istorijos kursas (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Gintaras Beresnevičius

 

ISTORIJOS TIKRASIS VEIDAS

(esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

1. Trumpas Lietuvos istorijos kursas

LIETUVIŲ NARSA

Lietuviai senovėje buvo labai narsūs, tačiau tarp aplinkinių genčių išsiskyrė dora ir sveikata. Todėl visi jų bijojo. Į pietus nuo lietuvių gyveno net tokia gentis, kostobokai, taip vadinti dėl to, kad kaimynai lietuviai jiems vis laužydavo ir laužydavo šonkaulius.
Vos tik išgirsta, kad kaimynų šonkauliai apgijo, lietuviai su vėzdais jau ir čia.

LIETUVIAI IR ANDROFAGAI

Į šiaurę nuo lietuvių kadaise gyveno androfagai, su kuriais kažkokių reikalų turėjęs Herodotas rašė, jog jie taip vadinami dėl to, kad ėda žmones, nes andro – tai maždaug žmogus, o fago – ryti, pusti. Androfagai misdavo kaimynais ir kits kitu, dantimis plėšydami žalią mėsą.
Lietuviai neapsikentę išsiuntė pas androfagus kultūrinę misiją, kuri ten įvedė kultūrą ir tvarką – išmokė juos meno kepti ir virti.

DIDŽIŲJŲ CIVILIZACIJŲ KONTAKTAS

Egiptiečių faraonas Ramzis iš savo žynių patyrė, esą šiaurėje gyvena tokia didinga lietuvių kiltis, sukūrusi savo piramides iš žemės ir pristačiusi jų ne keliasdešimt, o kelis tūkstančius, ir kad lietuviai savo išmintimi bei gerumu valdo daugybę Siaurės tautų.
Ramzis nepatikėjo, bet dėl visa ko pasiuntė keliolika savo raštininkų ir balzamuotojų, kad jie vietoje įsitikintų, kaip ten yra, ir jei šie pasakojimai tiesa, tegul egiptiečiai pasimoko iš lietuvių ko naudingo ūkyje.
Egiptiečiai išties pamatė daug ką naudingo, bet jiems tai vargu ar galėjo praversti ūkyje, nes nors piliakalniai jiems ir padarė įspūdį, tiek žemių Egipte nebuvo, o iš smėlio pilti piramides bergždžias darbas. Pasimokyti dorumo ir galvojimo meno jiems nepasisekė, nes egiptiečiams su lietuviais niekaip nevyko susišnekėti, mat lietuviai kaip visi žmonės kalbėjo lietuviškai, o egiptiečiai – hieroglifais.
Egiptiečiai išmokė prūsus, kaip daryti mumijas, ir išvyko.
Po to egiptiečiai ėmė tingėti, užmiršo kariauti, ištvirko ir žlugo.

LIETUVIAI, GRAIKAI IR AMAZONĖS

Į pietus nuo lietuvių gyveno amazonės, kurios jodinėdavo raitos, šaudydavo iš lanko, užsiėmė lesbiniu seksu, rūkė ir bjauriai keikdavosi. Lietuvių jaunuoliai ant rubežiaus mėgino kelissyk prisistrajyti prie tų mergų, bet tos jų neprisileido, nors būt išėjusi gera veislė.
Tada lietuviai praminė tas amazones jechidnom bobom. Graikai, kuriems su amazonėm irgi nieko neišėjo, labai juokėsi iš tokios pravardės ir norėdami įsiteikti lietuviams susigalvojo dar ir tokia moterišką mitologinę pabaisą Echidną, kuri buvo iki pusės moteris, net visai graži, o žemiau -dėmėta gyvatė.
Tik ta Echidna jiems prigimdė visokių pabaisų – trigalvį šunį Cerberį, daugiagalvę jūrų slibine Hidrą, ožką Chimerą, bet ta ožka alsavo ugnimi, turėjo liūto galvą ir gyvatės kūną, o kodėl ji vis dėlto save laikė ožka, nesuprato nė patys graikai.
Echidna vis gimdė, Graikija ėmė knibždėti mitologinėmis pabaisomis, keliais tapo sunku vaikščioti nuo visokių dvigalvių šunų ar ugnį pučiančių ožkų. Graikai taip susipainiojo, kad galiausiai liepė šimtagalviui šuniui Argui Echidną suvalgyti. Tas ir suvalgė, kol Echidna miegojo.
O Cerberį graikai nugrūdo į Hadą.

LIETUVIŲ KLASTA

Kai persų valdovas Darijus išėjo nukariauti skitų, kuriuos gerumu ir išmintimi valdė lietuviai, skitai labai išsigando ir kaip visada tokiais atvejais nuskubėjo pas lietuvius patarimo. Šių senoliai mąstę mąstę ir patarę skitams.
Kai Darijus įžengė į Skitiją, pas jį atjojo skitų pasiuntiniai paūtaroti. Darijus juos įkalbinėjo geruoju pasiduoti ir pakvietė prie vaišių stalo, kad geriau sektųsi įkalbinėti. O skitai tik paėmė po pintinę varlių ir po pintinę pelių, strėlėmis smaigo, valgo pasigardžiuodami, sako – mes tik tai galime praryti, o tavo bankuchenai persiški ar kugeliai su spirgais mums nė motais.
Darijus nusivėmęs pagalvojo, kad jei jis nukariaus skitus, turės pavaldinius, kurie minta tik varlėm ir pelėm, ir visi aplinkiniai karaliai iš jo juoksis, o graikai išvis pramins Varliaėdžiu ar dar blogiau – Mikimauzu, ir supykęs pasuko prieš tuos įžūlėlius graikus.

ALEKSANDRAS LIETUVIŲ BIJO

Aleksandras Makedonietis, prieš išsirengdamas kariauti su persais, svarstė, ar nenukariavus jam garsiųjų lietuvių, kurie dar tais laikais garsėjo tuo, kad apie juos nieko nebuvo žinoma.
Jis pasiuntė pasiuntinius į šiaurę. Šie, ėję per balas ir raistus, galiausiai priėjo Lietuvos pakraščius ir pamatė, kad ten toliau nieko nėra, tiktai plunksnos ore skraido, visas oras vien plunksnos, net sunku kvėpuoti. Jie apsisuko ir parėję namo apsakė ką matę; Aleksandras, žinoma, pamanė, kad tai lietuviai plunksnas pagalviams plėšo ir kad tų lietuvių tokia gausybė, jog su jais nesusidorosi. Tad pasuko į Persiją.
Ir jo laimė, o būtų pasukęs į šiaurę, būtų sustiręs, apsisnarglėjęs ir šitoks – plunksnomis užkimšta nosimi – būtų pasirodęs graikams, ir jie pajuokiamai būtų vadinę jį Aleksandru Snargliu, o jokiu ten Didžiuoju.

SKUBOS DARBAS

Androfagai išmoko virtis ir keptis, bet kaip ir anksčiau plėšydavo mėsą dantimis, ir jiems ėmė skaudėti pilvus, jie tesugebėjo visą laiką arba ėsti, arba gulėti aukštielninki pūtuodami. Jie kvietėsi Hipokratą, bet tas atvyko iš Graikijos visas pasipūtęs, davė androfagams laisvinamųjų, paėmė milžinišką honorarą ir iškeliavo. Androfagai dabar tik ėdė, pūtavo ir priedo tupėdavo ant puodukų ir pabūgo, kad jų, tokių užsiėmusių, kokie pikti žvėrys nesuėstų ar neužkariautų koks tundron užklydęs Aleksandras Makedonietis.
Tada jie išsikvietė lietuvius, kurie šjsyk atkeliavę išmokė androfagus etiketo: valgant naudotis peiliu ir šakute ir gerai sukramtyti mėsą. Androfagai taip ir pasielgė, ir nuo to laiko valgydavo arba snūduriuodavo, skaniai riaugėdami ir geru žodžiu minėdami lietuvius.

ROMĖNŲ KINKOS

Romėnai labai bijojo lietuvių ir stengėsi jų neužkabinti, ypač Cezaris, kuris, norėdamas atsidurti toliau nuo lietuvių, bastėsi nuo Egipto iki Britanijos, jam vis atrodė pavojingai per arti. Imperatorius Augustas apskritai nieko nebijojo, tačiau, išgirdus apie lietuvius, jam imdavo drebėti kinkos.
Tuo naudodavosi Romos pokštininkai – kai imperatoriaus lektika linguodavo Romos gatvėmis, koks vaikėzas sušukdavo: Lietuviai ateina! – ir imperatorius, iššokęs lauk, rankomis prisilaikydamas togą, bėgdavo slėptis į artimiausią rūsį, kur tupėdavo susirietęs, ir tik ilgai guostas ir įtikinėtas, kad lietuviai dar labai toli, ryždavosi tęsti kelionę.

KAIP ATSIRADO GERMANAI

Bet sykį romėnai nutarė nugalėti savo amžinąjį priešininką ir pasiuntė už Reino kelis legionus, manydami, kad lietuviai, amžiais gyvenę tamsiose giriose, jau pakankamai apžlibo, o neprimatančius juos bus lengviau užklupti.
Lietuviai tuo metu buvo susirinkę į vienas savo misterijų ir ten jau antras mėnuo meditavo; nenorėdami trukdytis, jie paprašė tokių apšepusių pareinės miškuose gyvenusių genčių, kad tos pasirūpintų, jog lietuviams nebūtų trukdoma, šie džiugiai sutiko, įviliojo romėnus į tamsias girias, kur patiems romėnams prieš akis ėmė suktis ratilai, ir išmušė akmenimis bei kuokomis šešis legionus.
Lietuviai apie tą išgirdę, labai juokėsi ir praminė tas girių gentis gerais žmonėmis, tik tų girinių pasiuntiniai, būdami nedidelio proto, grįždami atgal per miškus, idant neužmirštų, vis kartojo po nosimi: „Geri žmonės… Gerimonys… Germonys…”
Taip ir atsirado germanai, iki dabar besidžiaugiantys šiuo vardu.

LIETUVIAI GELBSTI ROMĄ

Romėnai vis labiau lepo, auginosi didelius pilvus ir nėjo į karo tarnybą, tik sėdėdavo ir plūsdavo imperatorių (278 m. po Kr.), o po to valgydavo lakštingalų liežuvėlius. Lietuviams, kurie visoje Europoje buvo atsakingi už dorą, tai ėmė nepatikti, ir jie, pasitelkę kitas dar padorias šiaurės gentis, užėmė Romą (410 m.). Išsyk ten atstatė vandentiekį, pirtis, teatrus, panaikino viešuosius namus, įvedė privalomą raštingumą, sumažino mokesčius ir padidino pensijas veteranams.
Po to, gražiai dainuodami, tvarkingomis voromis grįžo namo, pakeliui sėdami darną ir dorą. Romėnai už lietuvių gerumą juos praminė geruliais (herulais) ir vanduoliais (vandalais) – vanduoliais todėl, kad lietuviai, būdami labai tyri, negerdavo nieko kito, tik mineralinį.

LAIŠKAS TEODORIKUI

Parėję namo lietuviai vėl ėmėsi įprastų darbų – arti žemę ir medituoti. Arė ir meditavo taip smarkiai, kad užmiršo, kas jie ir kur gyvena. Užmiršo net skaityti. Tada nutarė atsiklausti imperatoriaus Teodoriko – gal tas žino ką apie lietuvių kilmę ir gyvenamąsias vietas.
Pradėjo rašyti, bet, dar neįpusėję laiško, panūdo perskaityti, ar gražiai jis skamba. Ir ūmai susizgribo – rašyti dar moka daugelis, bet perskaityti ką parašęs – niekas. O kadangi bebėgiodami šen bei ten ir beieškodami mokančių skaityti užmiršo laiško pradžią, nežinojo, ką rašyti antroje dalyje, tad pridėjo visokių linkėjimų ir anekdotų apie estus ir amazones.

PASIUNTINIAI LAIŠKĄ NEŠA

Pasiuntiniai nelabai žinojo kelią, bet nutuokė, kad visi keliai veda į Romą, ir išėjo į rytus, pas peukinus, po to pas veltus, hosijus, karbonus, aorsus, sąvarus, boruskus, agatyrsus, kareotus ir salus, ten kiek pailsėjo ir vėl pro sulonus, frungudijonus, pijengitus ir bijesus priartėjo prie Karpatų kalnų. Čia peržiemoję jie nuėjo pas avarinus, ombronus, anartofraktus, burgijonus ir vėl atsidūrė pas sulonus, pas kuriuos ir peržiemojo. Paskui nuėjo į pietus, pas acibus, naskus, vibijonus ir idrus, alaunus ir amaksobijus. Ir čia sutiko seną aklą žydą iš Bizantijos, kuris apsiėmė juos nuvesti į Romą, ir nepraėjo nė dvejų metų, kai jie atsidūrė pas oflonus ir osilus, netrukus pas roksolanus, reukanalus, alaunus (čia jie jau buvo) vėl pas osilus ir oflonus (kur ir peržiemojo), amodokus ir eksobigitus, po to iš ombronų (kur jau sykį buvo) nukako pas suflonus, kurie žinojo kelią į gepidus, o šie žinojo kelią pas langobardus, o tie jau viską žinojo ir parodė Romos vieškelį.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vieškelis į Sarmigetūzą bet, pakeliui aplankę dakus, frygus, trakus, getus, pasiuntiniai jau po pusmečio nusigavo vieton.

PASIUNTINIAI PAS IMPERATORIŲ

Pasiuntiniai, gražiai nusilenkę, perdavė Teodorikui laišką, bet tas buvo toks sulytas ir purvinas, per ilgus kelionių metus išblukęs, kad Teodorikas nieko negalėjo įskaityti, pasišaukė Kasiodorą, kuris ilgai triūsęs ir gerokai pagadinęs akis atkūrė rašmenis. Bet rašmenys buvo jam nesuprantami, kaip ir lietuvių kalba, kuria jie buvo parašyti. Teodorikas paprašė, kad pasiuntiniai laišką perskaitytų patys, tačiau šie paaiškino nemoką skaityti. O perpasakoti žodžiu irgi negalį, nes per ilgus klajonių metus užmiršo, kas jame parašyta. Tik prisimeną svarbiausią klausimą: ar Teodorikas nepasakytų, kas jie tokie, kur gyvena ir kaip ten, kur gyvena, atsidūrė. Ir tarp kitko – kaip jiems patiems dabar parpėdinti namo.
Kasiodoras, imperatoriaus palieptas, ilgai vartė protingų vyrų knygas, bet apie lietuvius ten nieko nerado. Mat visi praeities rašytojai taip paniškai bijojo lietuvių, kad nedrįso apie juos nė užsiminti. Tik paaiškėjo, jog pasiuntinių gimtinė tose vietose, kur randamas gintaras. Pasirodė, kad tai aisčiai, apie kuriuos rašė Tacitas, ir Teodorikas bent jau galėjo parodyti pasiuntiniams kelią namo – pirštu bakstelėjęs į, jo paties nuomone, maždaug šiaurę.
Teodorikas padiktavo laišką, kuriame prikaišiojo visokių įdomybių, citatų iš antikinių autorių, anekdotų apie bizantiečius, nes nelabai įsivaizdavo, ką tokioms ypatoms pasakyti, bet dėl visa ko pridūrė ir kelis esminius dalykus iš Sibilės knygų nuograužų, kurių pelės buvo pasigailėjusios jo bibliotekoje, davė dovanų, daug džiovintų finikų kelionei atgal, nes, pamatęs pasiuntinius, suprato, kad jų kelionė namo bus ilga.
Pasiuntiniams išėjus jiedu su Kasiodoru ilgai žiūrėjo vienas į kitą, netardami nė žodžio.
O po tam nuodugniai prisitašė raudonojo vyno.

PASIUNTINIAI MĄSTO

Pasiuntiniai išėję apžiūrėjo dovanas, laišką, mėgino jį per-skaityti, bet suprato, kad nieko neišeis, nes jis lotyniškas, o jie ir patys skaityt nemoka.
Tik staiga pačiam bukliausiam toptelėjo: Pala! – tarė jis. -Mes gi nemokam lotyniškai. Anei jų barbariškos tarmės. Kokia gi kalba mes šnekėjomės?
Tas pats už durų toptelėjo ir Teodorikui su Kasiodoru.
Metę terliotis su ąsočiu, jie išmušė visą bačkos dangtį.

PASIUNTINIAI PRIE BALTIJOS

Apie kelionę atgal verčiau nešnekėsime, tik pasakysime, kad imperatoriaus finikai baigėsi jau Luzitanijoje, o pusiaukelėje jie turėjo kautis su berberų raiteliais, bet pasiklausinė-dami vietinių geografų jie šiaip ne taip grįžo namo.
Parėjo jie visai susenę, dovanas išmetę, nieko neatsiminė, o ir juos pačius beveik visi buvo primiršę. Pasiuntiniai tik pasakė visai susirinkusiai tautai, kad jie visi yra lietuviai ir kad gyvena ten, kur randamas gintaras.
Nuo to laiko gintaras tapo lietuvio savimonės pagrindu. Jei lietuvis nebeatsimena, kas esąs, jam pakanka pažvelgti į gintaro šmotelį – ir ūmai pasijunta stovįs prieš Teodoriką ir Europą, jau išsižiojęs ilgai prakalbai, bet išgąsty užmiršęs tekstą.

TACITAS APIE AISČIUS

Romėnas Tacitas apie aisčius rašė, kad jie nuo priešų ginasi šernų figūrėlėmis bei vėzdais, ir kai kurie neišmanėliai stebisi, kaip šerno figūrėlė gali praversti mūšyje. Tačiau romėnų istorikas pamiršo pridurti, kad tos šernų figūrėlės buvo natūralaus dydžio, tad kovai jos tiko.
Ta aplinkybė kai ką liudija ir apie senųjų lietuvių ūgį bei stotą.

LIETUVIAI IR SARMATAI

Labiausiai iš savo kaimynų lietuviai vertino sarmatus, nes šie stengėsi nesipainioti lietuviams po kojų – sarmatai gyvendavo kibitkose, nuolat važinėdavo po stepę, nesiprausę, apsikarstę ožkenom, iš tolo dvokdavo surūgusiais kailiais ir nuolat sarmatydavosi, kad yra tokie apskretę ir smirdantys; nuo to ir žodis „sarmata” pareina.
Sarmatai labai gerbė lietuvius už kultūringumą ir pagarbiai vadindavo juos „Mūsų didieji mokytojai”, tik sykį lietuviai susizgribo, kad tokie mokiniai garbės nedaro, ir liepė sarmatams liautis. Šie taip susidrovėjo ir sumizgo, jog iš gėdos prasmego į žemę su visom savo kibitkom.

BAJORAI ANT PILIAKALNIŲ

Lietuviai labai mėgdavo pilti piliakalnius ir pripylė jų gyvą begalę, ir kiekvienas kiek labiau prakutęs bajoras su saviškiais susipildavo piliakalnį, užlipdavo ant jo ir su ilgesiu žiūrėdavo į tolį, nes iš esmės nežinojo, ką su tuo piliakalniu daugiau veikti.
Vakarais būdavo gražu žiūrėti – sulipa ant kiekvieno piliakalnio po bajorą, į tolį žiūri, šnekasi, taboka, kirviais dalijasi.
Ir kad pradės visi barzdas kasytis, kad pradės! Ir visi – vienu metu!

PALEMONAS IŠPLAUKIA IR ATPLAUKIA

Romėnas Palemonas susiriejo su imperatoriumi, prišnekėjo jam visokių įžeidimų, padegė Romą, sėdo į laivus su savo kompanija ir išplaukė. Pakeliui prisiskaitė Tacito ir nutarė plaukti pas aisčius, kurie labai taikūs, geri, be to, varo gerą šmugelį su gintaro žaliava. Palemonas pamanė pats įkursiąs šiaurėje eksporto bendrovę ir te Neronas nagus graužiasi.
Kelionėje romėnai matė didelę bangžuvę ir tris jūrų sirenas, jūros arklį, dvi Nesės, trylika milžiniškų kalmarų, šešis miražus, Kon Tikį, pasiklydusią kiniečių džonką, Neptūną, paukštį Roką, bet kai išvydo aukštus žaliuojančius Lietuvos krantus, visos tos grožybės išdulkėjo jiems iš galvos.
Pakrantėn atvykę vietos gyventojai atnešę romėnams padovanojo gėrybių, kuriomis nuo seno garsėjo šis kraštas – šiaudų, dervos, medžių žievių. Dar kelias runomis raižytas medines knygeles apie dorą gyvenimo būdą.
Palemonas suprato, kad jis kiek apsišovė, bet grįžti jau buvo vėlu.

KITA ISTORIJA

Arba kiti mokslo vyrai ir tradicijos žinovai pasakoja, kad buvę kitaip. Esą Palemonas sykį išplaukė iš Ostijos uosto su šeima kiek pasiplaukioti, bet prisikvietė visokių draugų, prisipirko vyno ir taip plaukė – nuo uosto iki uosto, nuo vienos pakrantės vyninės prie kitos, kol galiausiai visai susisuko galvos ir jie, prisišvartavę prie kažkokių barbariškų krantų, niekaip negalėjo grįžti atgal.
O iš tiesų Palemonas norėjęs atrasti Ameriką.

PALEMONAS KARALIAUJA

Romėnai lietuviams labai patiko ir jie išsirinko Palemoną karaliauti. Padirbo jam karūną iš balų rūdos, supylė atskirą piliakalnį, net pastatė numą, bet paskui lietuviams nusibodo ir jie išsiskirstė kas sau.
Palemonui su saviškiais teko plėšti dirvonus, rauti kelmus, arti, sėti, pjauti, austi. Romėnai vaikščiojo trilinki, sudriskusiom togom, suprakaitavę ir plūdo lietuvius su visu Palemonu. Šveisdamas nuolat rūdijančią karūną, Palemonas romėnus guodė, kad jie visi bent jau įeisią į legendinę istoriją ir visi juos šlovins, bet jais netikės, taigi jie ateinančioms kartoms būsią kaip dievai.
O pats vakarais nulįsdavo į patį tamsiausią užkaborį ir apsipildavo graudžiomis ašaromis.

LIETUVIAI PALEMONĄ GERBIA

Lietuviai gerbė savo karalių, bet nenešė jam nei valgyti, nei gerti, o kai Palemonas prašydavo nors kokios vištos ar kurapkos, lietuviai kažką murmėdavo apie savo prigimtą individualizmą, o romėnai, supykę ant Palemono, priekaištingai įrodinėdavo, kad dievams nereikia valgyti, ir taip pat nieko neduodavo. Palemonas slankiodavo išbadėjęs ir misdavo žolelėmis ar kokiu kilpomis pagautu žvėreliu.
Bet kai Palemonas numirė, lietuviai jį labai gražiai palaidojo – su dainomis, ritualiniais šokiais ir žaidimais, žirgų lenktynėmis; tris mėnesius visi tik valgė, gėrė ir geru žodžiu minėjo savo karalių.
Ant jo kapo lietuviai pastatė medinį Palemono stabą, kuris Lietuvos darganose greitai supuvo, tačiau ir tada stabo vietoje užaugusiuose krūmuose jie rinkdavosi, aukodavo Palemonui vištas, žąsis, keptus paršelius ir gausiai laistydavo šabakštynus alumi.

SUSITIKIMAI SU ŠIAURĖS TAUTOMIS

Lietuviai apskritai buvo kiek melancholiški ir kartais, stovėdami ant piliakalnių, pastebėdavo kokius šešėlius, šmėkšinčius pro šalį šen bei ten. Iš pradžių lietuviai manė, jog tai tik kokie ypač žvitrūs babaušiai, bet po keliolikos metų, pagiryje spąstais pagavę vieną tokį, išsiaiškino, kad tai danas, skubantis iš Jutlandijos į Bizantiją, ir dar labiau nustebo, kai tas danas pasakė, esą, danų nuomone, jie valdo Lietuvą ir Kuršą.
Tie danai taip greitai viską darydavo, o jų pačių būdavo taip mažai, kad lietuviams tik prieš akis mirgėjo ir būdavo sunku suprasti, kas čia dedasi. Kartą vienas danas prabėgdamas pasakė, jog danų karalius netoliese pastatė bažnyčią, bet kol lietuviai susigaudę, kol susiruošė pasižiūrėti, kol nuėjo, ta danų bažnyčia jau buvo visai susmegusi į žemę, apaugusi vijokliais, o patys danai išnešę kudašių kažkur kitur.

BRUNONAS ATVYKSTA Į LIETUVĄ

Kai Brunonas, nutaręs pasiaukoti dėl kuo ankstesnio Lietuvos vardo paminėjimo, atvyko prie Lietuvos sienos, jį pasitiko griežti muitininkai, ginkluoti ietimis. Paaiškėjus, kad Brunonas neturi vizos, jį muitininkai mėgino visaip nuvyti nuo sienos, bet tas vis sukinėjosi aplinkui, ieškodamas kokio miško takelio. Tad muitininkai sučiupo Brunoną su jo palydovais, iškraustė kišenes ir nuvedė pas karalių Netimerą.
Pakeliui Brunonas padarė vieną stebuklą, kitą, bet kadangi lietuvių žyniai irgi mokėdavo kerėti ir rodyti visokius prajovus, muitininkai pernelyg nesusižavėjo tais pokštais ir vis ragino Brunoną elgtis gražiai ir liautis. O tas neklauso, eina ir šast – vieną stebuklą. Šast – kitą.
Muitininkai net nusiplūkė.

BRUNONAS IR NETIMERAS

Karalius Netimeras, pamatęs Brunoną, labai iš jo juokėsi -pats apsirengęs nelyginant valkata, vienuoliškais drabužiais, o čia mokys mat, kaip gyventi. Netimeras davė Brunonui kiaunės kepurę, kad tas atrodytų kaip žmogus, ir norėjo išgrūsti įkyruolį atgal, o Brunonas tik vaikščiojo ir vaikščiojo paskui Netimerą ir tik kalbėjo – krikštykis tu, krikštykis. Netimeras, pamatęs tolumoje Brunoną, net bėgdavo slėptis į tamsią girią, bet Brunonas ir čia jį atrasdavo.

DISPUTAS

Galiausiai Netimeras buvo prispaustas prie sienos, nes Brunonas sakė, kol tas neapsikrikštysiąs, jis iš Lietuvos niekur neis. Netimeras bandė lyg tarp kitko Brunoną padegti, bet tasai niekaip nedegė.
Tada ramybės dėlei Netimeras pasakė, kad turįs tuziną aukštųjų ir dvylika tuzinų šiaip svarbių dievų, neskaitant visokio dvasingo mailiaus, tad vienu daugiau ar mažiau -jam jokios skirtumo. Brunonas ėmė kabinėtis prie sąvokų, bet galiausiai jie susitarė dėl kompromiso ir Netimeras apsikrikštijo.
O kad lietuviai vėliau persigalvojo ir nukirto Brunonui galvą, tai vien nelemtas atsitiktinumas. Juolab Brunonas jiems buvo jau gerokai įkyrėjęs. Nors esama mokymų, kad taip jie pasielgė, idant įeitų į istoriją ir būtų paminėti. Tais laikais išgarsėti mat būdavo galima tik kokiam nors žinomam asmeniui nukirtus galvą.

LIETUVIAI IR BOLESLOVAS

Lenkų karalius Boleslovas, išgirdęs apie Brunono žūtį, labai susikrimto ir iš lietuvių išpirko kankinio palaikus. Lietuviai patenkinti išsidalijo pinigus ir parašė Boleslovui, kad atsiųstų dar tokių šaunių vyrų kaip Brunonas, mat negyvi jie daug kainuoja.
Boleslovas susirūpinęs ėmė klausinėti savo aplinkos vienuolių, tačiau šie tik kažką mykdavo ir nusukdavo akis į šalį.
Taip lietuviams su Boleslovu nieko ir neišdegė.

LIETUVA TOLIAU GARSĖJA

Praėjo trys dešimtys metų, bet jokie metraščiai anei kronikos, kuriuos prenumeruodavosi lietuviai, nieko apie juos neužsiminė. Tada jie neapsikentę susirašė su didžiuoju kniazium Jaroslavu, kad tas ateitų į Lietuvą, kiek apsidairytų ir grįžęs atgal lieptų metraštininkams šią ekskursiją aprašyti.
Jaroslavas su savo metraštininkais, haremais, juokdariais, kariauna atėjo į Lietuvą, apsidairė, susimokėjo už viešbučius, po to išvyko; lietuviai iš prigimto mandagumo jam kasmet ėmė siųsti duoklę liepų karnomis. Bet kadangi Jaroslavas kiek nusivylė servisu, o ir duoklė buvo ne kažin kokia, metraštininkui liepė užrašyti tik vieną eilutę: „1040 m. ėjo Jaroslavas į Lietuvą”. Arba jų kitakalbe kalba: „Jaroslav ide na Litvu”.
Lietuviai nebuvo labai patenkinti, tačiau ir vėl išgarsėjo.
Jaroslavas bet kur nevaikšto. Tačiau kitais metais Jaroslavas pasuko atostogauti Mozūrijos ežerų link, ir lietuviai liko it musę kandę.

APIE AISČIŲ ĮPROČIUS

Keliautojai, apsilankę aisčiuose, girdavo jų papročius ir įpročius, bet labiausiai girdavo jų midų ir vaišingumą. Iš to matyti, kad lietuviai nuo seno žinojo, kaip tvarkyti savo įvaizdžio reikalus.
Tačiau didžiausią keliautojų pavydą kėlė aisčių sugebėjimas nusigerti nuo pieno. Patiems jiems to meno išsimokyti nepavyko – ir nieko nuostabaus. Adomas Bremenietis pasakoja: eina prūsas, kumelę vakare pamelžęs – ir jau į šalis šlitinėja (1075).
Šis talentas kėlė visų to meto Europos intelektualų pavydą.

DAR APIE AISČIŲ ĮPROČIUS

Prūsai buvo įpratę turėti kelias žmonas ir vis prisipirkdavo vieną kitą. Prūsų žmonos su nerimu laukdavo vyrų, grįžtančių iš turgaus – padauginęs kumyso prūsas galėjo prisipirkti ne ūkyje reikalingų daiktų ar druskos, o mergų.
Galiausiai moterys susirinkusios parašė popiežiui piktą skundą ir popiežius atsiuntė bulę, kad prūsai turėtų tik po vieną žmoną – kaip kokie ubagai. Bet prūsai tada dar buvo pagonys ir iš popiežiaus nesupratlyvumo tik šaipėsi. O žmonoms, suprantama, gerai davė į kailį.

LIETUVIŲ ŽIRGAI

Lietuvius aplankę keliautojai pastebėjo ypatingą lietuvių žirgų veislę, tie senobiniai žirgai buvo ištvermingi, neaukšti, plačiu snukiu, apaugę vilna, gaurais, stamboki. Sprendžiant iš aprašymų, tai buvo ne kokie arkliai, o jakai, kuriuos lietuviams kadaise padovanojo jų pusbroliai inkai nuo Andų aukštikalnių.

TAURAI

Lietuviai mėgdavo medžioti taurus, bet juos ir gerbė, iš tauro ragų gėrė, iš kanopų darydavosi vazeles bijūnams sumerkti, iš kaulų gamindavosi švilpynes. Niekas taip ir nesužinojo, kas tie taurai, nesužinojo, nes nesusizgribo senobės lietuvių pasiklausti: o iš tikrųjų taurai tai buvo mamuto ir karvės hibridas, kurį lietuviai išvedė ledynmečio pabaigoje.

PRŪSAI IR LENKAI

Komentarai išjungti.