Knyga apie bites (5 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Knyga apie bites (5 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas

5. Knyga apie bites,

JŲ SPIETIMOSI BEI VEISIMOSI BŪDUS, APIE KITUS SKRAIDUOLIUS, ANGELUS IR PAUKŠTELIUS DIEVO

Parašė Karalienė, Dora ir Paprasta Moteris, Šeimos Motina, Labdarė, Feministė, Dzūkė. Sic!

VISI IŠEINA

Ir ką dabar daryti?! – šaukė Mykoliukė. – Kas mes? Ir kur einame? Ir iš kur?

Ką mes darome, ponai? – nustebo D. U.

Kas mes tokie? – nenurimo Mykoliukė. – Ar mes išties egzistuojame, ar esame tik kažkieno įkaitusios vaizduotės padarai?

Neįtikėtina, – tarė grafas.

Ar jūs pamenate, kuo buvote vakar? – nenurimo Mykoliukė. – Ir ar vakar buvote? Ir iš kur jūs atsiradote? Nėra tai žinoma, – nuliūdo D. Ū. Neįtikėtina, – pasakė grafas.

Vis dėlto aš siūlyčiau sėsti į troleibusą, – pasiūlė D. Ū. -Štai kaip tik artėja.

Lipkime, – sutiko Mykoliukė. – Bet aš nenurimsiu.

TROLEIBUSE

Ar turi kas nors prasmę?! – isteriškai šaukė Mykoliukė.

Nešauk taip isteriškai, – perspėjo ją D. Ū.

Neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina, – lyg tarp kitko tarstelėjo grafas.

Jūs važiuojate troleibusu? – atgavo amą Mykoliukė ir susimąstė.

Važiuojame mes troleibusu, taip, – atkirto D. Ū. Neįtikėtina, – tarstelėjo grafas.

Tad žiūrėkime pro troleibuso langus, – pasiūlė Mykoliukė. Akimis žiūrėkime, – pataisė ją D. Ū. Žiūrėjo visi.

AUTOBUSE

Pro autobuso langus irgi galima žiūrėti, – patarė Mykoliukė. Neįtikėtina, – nustebo grafas.

Žiū! – staiga sušuko Mykoliukė ir įsistebeilijo pro langą. Kokia banga pakilo! – oriai pareiškė D. U. – Kaip ji ritasi gatvėmis… Nušluos ji šen bei ten pasitaikančius… Kaip šniokščia, – nusistebėjo Mykoliukė. Neįtikėtina, – tarstelėjo grafas. Gal sugriuvo Kauno Hesas? – garsiai pamąstė D. Ū. Neįtikėtina, – supeikė jį grafas.

Bet kaip bangos ritasi, šluoja viską savo kelyje, – grožėjosi D. Ū.

Viską nušluos, – pritarė jam Mykoliukė.

GATVĖJE

Jaučiuosi kažkaip neužtikrintai, – pasakė D. Ū.

Ir aš jaučiuosi kažkaip neužtikrintai, – pritarė jam Mykoliukė.
Neįtikėtina! – paskelbė grafas.

Deja, įtikėtina, – atsiduso D. Ū. ir Mykoliukė vienu balsu. Mane vejasi antilopė gnu! – ūmai pasibaisėjo D. U. ir nubėgo. Bėgdamas jis garsiai šaukė burna. Neįtikėtina, – nusistebėjo grafas. Prašuoliavo rūsti antilopė gnu. Ji šuoliavo kojomis. Reikia suskubti suskaičiuoti jos kojas, – pasakė Mykoliukė. -Jų ne tiek jau daug. Bet jie nesuspėjo.

Kas dabar bus? – persigando grafas.

Eik su manimi, nepražūsi, – patarė Mykoliukė. – Eiva kavos.

Kavą jiedu gėrė burnomis.

KAVINĖJE

Kavos puodelį tu imi rankomis, – tarė Mykoliukė.

Grafas susidrovėjęs pastatė puodelį ant stalo.

Nekreipk į mane dėmesio, – tyliai pasakė Mykoliukė. -Nesidrovėk.

Gatve šuoliuoja kaimenė bizonų, – įsiklausęs pareiškė grafas.

Gal tai krišnos? – suabejojo Mykoliukė. – Jie irgi šuo-liuoja.

Abu ilgai klausėsi.

Ne, – galiausiai tarė Mykoliukė. – Negirdėti būgnelių.

Tu teisi, – pripažino grafas. – Gerai, kad dabar sėdime kavinės prieblandoje. Antraip kadė kadžiais būtume sutrypti.

Baisiai sutrypti, – pritarė Mykoliukė, apimta džiugaus susijaudinimo.

Taip jiedu dar kurį laiką pasėdėjo. Bokšto laikrodis išmušė dvylika.

Dienos ar nakties? – susidomėjo abu.

Tačiau drovėjosi paklausti kelnerio.

Ar galiu sriūbtelėti dar kavos? – pasiteiravo grafas.

Sriūbtelėk burna, – patarė Mykoliukė.

Vėl išmušė dvylika.

Gedimino aikštės bokšto laikrodis, – paaiškino priėjęs oficiantas.

VĖL GATVĖJE

Prabėgo graži katytė.

Kokia graži katytė prabėgo, – pritariamai pasakė Mykoliukė.

Deja, – turiu tave nuliūdinti, – tarė grafas. – Suvalgys ją baisūs žvėrys, laukiantys katyčių šios gatvės pabaigoje. Grikšės ji tarp jų dantų, vargšelė.

Kaip? Kokie tai žvėrys? – susidomėjo Mykoliukė.

Tantaraotas, – atsiliepė iš po žemių.

Tartaraotas, – atsiliepė iš po žemių.

Begemotas, – atsiliepė iš po žemių.

Tvojmataotas, – atsiliepė iš po žemių.

Tirlindūduotas, – atsiliepė iš po žemių.

Et cetera! – sugriaudė balsas.

Plieskė žaibas, nudundėjo perkūnija ir staiga viskas nutilo. Buvau teisus, – pareiškė grafas, išraudęs iš malonumo. Mykoliukei beliko su juo sutikti.

NETIKĖTAS SUSITIKIMAS

Mykoliukei su grafu beeinant gatve, iš priekio pasirodė uždusęs ir apsiputojęs D. Ū.

Žiūrėk, koks jis apsiputojęs, – tarė grafas.

Mykoliukė įsižiūrėjo.

Iš tiesų jis labai apsiputojęs, – pasakė ji.

Laba diena, – atitarė D. Ū. lyg niekur nieko.

Bet kodėl tu toks apsiputojęs? – nustebo D. Ū.

D. Ū. išsitraukė skepetaitę ir apsišluostė burną.

Nei apsiputojęs, nei ką, – pareiškė D. Ū.

VISI KALBASI

Kaip tau sekėsi su antilope gnu? – susidomėjo Mykoliukė.

Su antilope gnu man sekėsi gerai, – atsakė D. Ū. – Aš pabėgau nuo jos.

O mes jau manėme, kad ji bus tave suvalgiusi, – apsidžiaugė Mykoliukė.

Gerai, kad ji tavęs nesuvalgė, – įterpė savo trigrašį grafas.

D. Ū. susigraudino.

Kokie jūs geri draugai, – tarė jis.

POKALBIS TĘSIASI

Ką dabar darysime? – pasmalsavo Mykoliukė.

Siūlau nuveikti ką nors didingo, mat norėčiau išlikti palikuonių atmintyje, – pasiūlė grafas.

Bet ar tu turi palikuonių? – paklausė D. Ū.

To dar betruktų! – įsižeidė grafas.

Na va, – tarė D. Ū.

Ką dabar darysime? – ėmė nerimauti Mykoliukė. Gal tiesiog stovėkime gatvėje? – pasiūlė D. Ū. Visi sutiko. Mykoliukė ir D. Ū. sustojo, tačiau grafas žingsniavo toliau.

Kur tu eini?! – šūktelėjo abu.

Kaipgi man stovėti? – metė per petį grafas. – Stovėti juk nėra taip paprasta…

Stovėk kojomis, – paaiškino jam D. Ū. – Ir žiūrėk, kad jos abi tuo pačiu metu remtųsi į grindinį.

Grafas sustojo.

Kaip tai paprasta! – apsidžiaugė jis.

VISI STOVI GATVĖJE

Ir ko mes sulauksime? – stebėjosi Mykoliukė. – Mes stovime gatvėje, o juk staiga gali sugriaudėti ir sužaibuoti, ir mus visus tris nutrenks.

Gatvėje mes stovime kojomis, – paaiškino D. U. grafui. -Jomis mes remiamės į grindinį. – Kad grafui būtų aiškiau, D. Ū. pirštu parodė, kur yra grindinys.

Verčiau ką nors darykime, – skatino Mykoliukė.

Tačiau vyrai jau buvo paskendę mintyse ir ruošėsi filosofuoti.

Aš stoviu kojomis, – pasakė grafas, – tačiau mąstau galva. Kojomis tu stovi ant grindinio, – patikslino D. Ū. Ar ausys taip pat yra galva? – pasiteiravo grafas. Tam tikra prasme taip ir yra, – pagalvojęs pripažino D. Ū. Vadinasi, aš mąstau ausimis? – susidomėjo grafas. D. Ū. sutriko.

Darykite ką nors, ponai! – paprašė Mykoliukė.

Mes darome, – atšovė vyrai. – Savo galvomis mudu mąstome ar mąstome ausimis.

Ausimis judu girdite garsus, – įsitikinusi pareiškė Mykoliukė. – O galva juos apmąstote.

Abu vyrai susižvalgė.

Še tau, – susidrovėjo D. Ū.

Iš kur moterys turi tiek išminties? – stebėjosi grafas. Tai greičiau garsioji moteriška intuicija, – nusprendė D. U. Grafas nusiramino.

Tada galai nematė, – tarė jis. – O aš jau buvau persigandęs, kad paprasta moteriškė bus mudu permąsčiusi.

Tad ar darome ką nors? – nenurimo Mykoliukė. Eime į dialektikos profesoriaus paskaitą, – pasiūlė D. Ū. Eime, – sutiko visi.

D. Ū. ir Mykoliukė žengė kelis žingsnius ir atsigręžė. Kodėl tu neini? – paklausė Mykoliukė grafo. Grafas sutrikęs žvelgė į juos. Neatsimenu, – tarė jis, – kuo aš turiu eiti. Tu turi eiti kojomis, – priminė D. Ū. Ak! – taukštelėjo sau per kaktą grafas. – Vis užmirštu ir užmirštu.

Į savo kaktą jis taukštelėjo alkūne. Ir visi nuėjo.

NUSIRENGIA PALTUS

Dabar klausykis įdėmiai, – tarė D. Ū. grafui. Grafas įsitempė.

Mes einame į universitetą, – pasakė D. Ū. Universitetą, – pakartojo grafas.

Universitetas – tai toks namas, – paaiškino D. Ū. – Į jį įeinama pro duris.

Pro duris, – įsidėmėjo grafas.

Po to dera nusirengti paltus, striukes, apsiaustus, – aiškino D. Ū. – Paltai, striukės ir pan. atiduodami rūbininkei. Ji juos paima.

Suprantu, – linktelėjo grafas. – Tai reketas. Rūbininkė -tai reketininko rūšis.

Ne visai taip, – patikslino D. Ū. – Būna, kad paltą ir grąžina.

Eik jau eik, – nusistebėjo grafas ir visu kūnu trenkėsi į duris. Durys sužvangėjo, pabiro stiklai.

Tu nepasakei jam, kad prieš įeinant duris reikia atidaryti! – piktai sušuko Mykoliukė.

Jie priėjo prie rūbinės.

Paltą nusiimk nuo kūno, – šnipštelėjo D. Ū. grafui.

Rūbininke, rūbininke! – sušuko grafas. – Aš čia! Aš atnešiau tamstai paltą!

Rūbininkė paėmė grafo paltą.

Labai ačiū, – pasakė ji.

Negrąžins, – garsiai pagalvojo grafas.

Pakabinkite šį paltą ant vąšo, – patarė rūbininkei D. Ū.

Vąšą galima vadinti ir kabliu, – paaiškino Mykoliukė.

Įdomu, ar pastarąjį galima vadinti ir gembe? – sunerimo grafas.

Niekas to nežinojo.

Visi nusivilko paltus.

Jaučiu nesuprantamą nerimą, – pareiškė grafas.

SUSIPAŽĮSTA SU PROFESORIUMI

Prie rūbinės toks žmogus galynėjosi su savo paltu.

Paltą reikia nusiimti nuo kūno, – neapsikentęs paaiškino grafas.

Ačiū, ačiū! – apsidžiaugė grafo patarimu nepažįstamasis ir pagaliau nusivilko paltą. Laikydamas jį rankose, žmogus sustojo, nežinodamas, ką toliau daryti.

Dabar paltą reikia atiduoti rūbininkei, – paaiškino grafas.

Bet ar man jį grąžins? – susidomėjo žmogus.

Būna, kad ir grąžina, – paguodė jį grafas.

„Būna” tai nuo žodžio „būtis”, – pasakė žmogus. – O „būtis” – nuo žodžio „būti”.

Grafas apstulbo nuo nepažįstamojo išminties ir nuėjo prie savo draugų.

Ar tu žinai su kuo kalbėjaisi? – paklausė D. Ū. – Tu kalbėjaisi su dialektikos profesoriumi. Apie ką judu šnekėjotės?

Mudu aptarėme kelis būties slėpinius, – lyg tarp kitko mestelėjo grafas.

Še tau ir grafas, – tarė Mykoliukė.

Tuo metu prie laiptų neryžtingai trypinėjo profesorius. Grafas priėjo prie jo.

Laiptais reikia lipti kojomis, – paaiškino jis.

Gali būti, – pamąstęs tarė profesorius. – Bet kuria koja dera pradėti kopimą? Kurią koją statyti pirmą – kairę ar dešinę?

Grafas sutriko, bet netrukus rado išeitį.

Kopimą galima pradėti abiem kojomis išsyk, – pasakė jis.

Profesorius pamąstė ir suprato, kad tai neblogas sprendimas. Mažais šuoliukais jis ėmė kilti laiptais.

Iš jo išeitų neblogas dvišuolininkas, – su pavydu pratarė grafas.

PASKAITOJE

Ar žinote, kas yra dialektika? – paklausė profesorius, kai visi susėdo.

Nežinome, – unisonu atsakė visi, tik grafas pasimuistė kėdėje ir tarstelėjo:

Manding, dialektika yra toks dalykas.

Visi pasigėrėjo grafo išmintimi. Profesorius linktelėjo.

Pasirodo, jūs jau viską žinote, – pasakė jis. – Vargu bau ar beverta ką pasakoti.

Gal tamsta pateiktumei kokį dialektikos pavyzdį? – paprašė Mykoliukė. – Aš nesu tokia išmintinga, man reikėtų paaiškinti.

D. Ū. pritariamai krenkštelėjo.

Na gerai, tarė profesorius. – Tarkime, panagrinėkime, ar gyvas daiktas geriau už negyvą.

Gyvas, žinoma, geriau, – neiškentė Mykoliukė.

Visai ne, – patenkintas tarė profesorius. – Tarkime, ar peteliškė yra gerai?

Gerai, – atsakė Mykoliukė.

O akmenukas?

Mykoliukė susimąstė.

Taigi, – tarė profesorius. – Skruzdėlė geriau už akmenuką, peteliškė geriau už skruzdėlę, tačiau sūris, nors ir negyvas, geriau ir už skruzdėlę, ir už peteliškę, jau o ką jau kalbėti apie akmenuką.

Visi nusistebėjo profesoriaus išmintimi, o tasai tęsė: Tačiau, tarkime, piktas jautis gali būti blogesnis už sūrį, nors befstrogenas ir geriau nei sūris. Tai ir vadinasi dialektika.

Labai įdomu, – pareiškė Mykoliukė. – Tačiau man atrodo, kad šis mokslas negali pagelbėti gyvenime. Aš ir taip žinau, kad sūris geriau už skruzdėlę ar akmenuką, ir niekada nesusimąstysiu, ar sūris geriau, ar skruzdėlė.

Visi nepritariamai pažvelgė į Mykoliukę. Ši nepasidavė:

Aš, pavyzdžiui, labai bijau vilkų. Ir ką čia gali padėti dialektika?

Dialektika čia gali labai daug padėti, – pasakė profesorius. – Tarkime, vilkai yra labai baisūs; jų bijo net lapės, tačiau lapių bijo kiškiai, o kiškiai bijo ir vilkų; tad vilkas ir lapė vienodai baisūs; o jei taip yra kiškiui, ne kitaip ir žmogui, nes žmogus drąsesnis už kiškį; taigi vilkas žmogui turėtų būti ne baisesnis už lapę ir kiškį, kartu sudėtus.

Ir ko aš tų vilkų bijojau? – nusistebėjo Mykoliukė po paskaitos.

SUTINKA VILKĄ

Po paskaitos visi išėjo į gatvę. D. Ū. smalsiai dairėsi aplinkui.

Jei dabar pamatyčiau vilką, – pasakė jis oriai, – jo nebijočiau.

Štai ką reiškia dialektika, – pridūrė grafas.

Anava ir vilkas beatbėgąs, – apsidžiaugė Mykoliukė.

Vilkas pribėgo prie jų ir kaukštelėjo dantimis.

Kokie gražūs dantys, – nusistebėjo visi.

Ir akys jo gražios, gyvulėlio, – susijaudino Mykoliukė.

Pro šalį praėjo dialektikos profesorius.

Mes šit vilką beglostą, – paaiškino jam D. Ū.

Dialektikos profesorius krenkštelėjo, apsisuko ant kairiojo kulno ir leidosi bėgti.

Matyt, kažkur skuba, – pagalvojo visi.

Bet vilkas pasipustė padus ir pasileido paskui profesorių.

Matėte, kaip jis pustėsi padus? – pasiteiravo Mykoliukė. – Gražu buvo žiūrėti.

Tai suteikė man estetinį pasitenkinimą, – prisipažino D. Ū. Profesorius bėgo negreitai ir šleivodamas. Vilkas jį pasivijo ir suvalgė.

Še tau, – nusistebėjo Mykoliukė.

VISI ATSISVEIKINA

Gerai praleidome dieną, – pasakė D. Ū. – Bet man jau laikas.

Ir man, – atitarė grafas. – Norėčiau pasižiūrėti, kas nauja mano dvaruose.

Ir man, – tarė Mykoliukė. – Aš turiu savo slaptų moteriškų reikalų.

Tai atia, – pasakė visi ir išsiskirstė. Atia, – sakome ir tamstoms. Kaip gražiai tamstos mojate rankutėmis! Atia, atia..!

Pabaiga

Karalienės knyga susilaukia pasisekimo. Visi džiaugiasi

Peržvelgę Karalienės knygą, visi suklego vienas per kitą:

Kas per knyga! Kas per knyga… Kaip atskleisti charakteriai! O gamtos aprašymai!

Karalienė patenkinta markstėsi. Karalius keistai pažvelgė į Ferdinandą, kuris kažkodėl tylėjo.

Gal tu, Ferdinandai, norėtumei pratęsti aptarimą pilies bokšte? – pasmalsavo Karalius. Ferdinandas krūptelėjo ir ūmai išpyškino:

Apie seksualines mažumas – nuostabiai.

Kokias mažumas? – nustebo Karalienė. – Aš apie jas nerašiau.

Apie tokias mažytes mažytes, mažučiukes, kurių markizas nė nepastebėjo, – taikiai pasakė Ferdinandas. Tik žvitri Karalienės akis galėjo tatai atsekti ir aprašyti dailiai, skoningai ir grakščiai… Net nežinau, ar nekrisiu iš gėdos, jei pateiksiu savo knygą – manding, viskas jau aišku ir visa kita bebūtų tik tuščias laiko gaišinimas, ir aš atšaukiu savo knygos skaitybą, krisdamas iš gėdos ir bergždžio susižavėjimo…

Na, ar tas susižavėjimas toks jau bergždžias, dar duosis matyti… – sukoketavo Karalienė ir visa nušvito.

Taigi, – pertraukė jų kalbą Karalius, – manyčiau, kad Turnyras baigtas…

Pala pala, – įsiterpė menestreliai ir trubadūrai. O mūsų knyga?

Ar jums magėtų pasilypėti į bokštą? – klastingai paklausė Karalius.

O mums juk tas pats, – pareiškė menestreliai ir trubadūrai. – Mes juk menestreliai ir trubadūrai.

Karalius piktai linktelėjo.

Ką gi, – tarė jis. – Bet lauro lapų nesitikėkite…

Neverta tikėtis, – pridūrė Ceremonmeisteris. – Neseniai buvau virtuvėje – juos jau kažkas suvalgė.

Jie buvo visai neskanūs, tad neverta gailėtis, – tarė markizas Alkofribasas, skersom įsliūkinęs pro duris.

Ar pats taip greitai atsigavai, – nustebo Ferdinandas.

Aš pats atsigavau, taip – pasigyrė markizas. – O dabar norėčiau išgirsti menestrelių ir trubadūrų balselius. O ar Ferdinandas jau skaitė savo Knygą?

Jis praleido savo raidę, – paaiškino Karalius. – Karalienė yra nuo žodžio „K”, o žodis „K” eina po žodžio „F”.

„K” ir „F” yra raidės, o ne žodžiai, – drebančiu balsu paaiškino Ferdinandas. Karalius tik dėbtelėjo bokštan vedančių laiptų pusėn, ir Ferdinandas nutilo ir visiškai pakraupo.
Kaip gražiai pakraupo mūsų Ferdinandas, – tarė Karalienė.

Bet mes tai ne Ferdinandas, – pareiškė menestreliai ir trubadūrai. Ir įteikė kiekvienam po knygą.

Komentarai išjungti.