Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas

6. Gyvenimo smulkmenos

PJESĖS

Parašė menestreliai ir trubadūrai, kūrę ir kentėję ištisą naktį, siekdami kilnių Literatūrinių Laurų, kuriuos suvalgė markizas visai be Reikalo

Jeruzalė-Kairas-Bombėjus-Bangkokas-vėl Jeruzalė-vėl Bombėjus-Vilnius-Paryžius-vėl Bombėjus-vėl Kairas-vėl Vilnius-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus

Knygos leidimą parėmė iliuminatų ir rozenkreicerių slaptieji fondai bei nuo seno žinomos organizacijos, tokios kaip: KGB, CŽV, GRU, BPZ, ZCP, DRP, PDR, ZBZ, LLB, BBL, LBL, ŽPZ taip pat Gerieji skautai – samariečiai, timūriečiai ir Bolekas su Lioleku, Plėšikas Rumcajsas, Tadas Blinda, Ekibastuzo šachtų darbuotojai, škotų sijonėlių siuvėjų profsąjungos skyrius Edinburge ir pan.

BAISI PJESĖ

Už nuleistos uždangos girdėti balsai

KVAKIUTLIS. Man labai baisu, Vincuk. Man gėda.

VINCUKAS. Ir man labai baisu ir gėda. Aš bijau žmonių.

KVAKIUTLIS. Ir man jie baisūs, Vincuk.

Uždanga pakyla

KVAKIUTLIS. Oi! VINCUKAS. Oi.

KVAKIUTLIS. Aš užmiršau tekstą.

VINCUKAS. Iš tiesų tie žmonės labai baisūs. Verčiau eiva namo.

KVAKIUTLIS. Gal eiva.

Uždanga nusileidžia

VINCUKAS. O gal vertėjo pabandyti? Gal būtų pavykę?

KVAKIUTLIS. Gal iš tiesų vertėjo?

Uždanga pakyla

VINCUKAS. Ar dabar geriau?

KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne geriau, Vincuk.

VINCUKAS. Gal pabandytume? Bet nieko mums neišeis.

KVAKIUTLIS. Iš tiesų nieko mums neišeis. Mudu pernelyg drovūs.

Uždanga nusileidžia

VINCUKAS. Ar dabar gerėliau kiek?

KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne gerėliau.

Uždanga pakyla

VINCUKAS. Ne, nieko neišeis.

KVAKIUTLIS. Neišeis visiškai nieko.

VINCUKAS. Kokia gėda. Mudu pražuvome.

KVAKIUTLIS. Visiškai su tavimi sutinku, Vincuk.

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (kreipiasi į publiką, įnirtingais gestais išprašinėja ją iš salės). Eikite iš čia! Eikite! Uždanga užsikirto! Nežiūrėkite į mus! Nežiūrėkite! Maldaujame! Ei¬kite, eikite namo! Eikite, mums gėda!

UŽDANGA

PJESĖ APIE KĖDES

VINCUKAS (jautriai). Mane jauną pakerėjo gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės mane paukšteliai, bitės, gėlės – visa tai, kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilau dangų ir žemę, žolę ir debesėlį baltapūkį.

KVAKIUTLIS (kreipdamasis į publiką, be intonacijjos). Jį jauną pakerėjo gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės jį paukšteliai, bitės, gėlės – visa tai, kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilo jis dangų ir žemę, žolę ir debesėlį baltapūkį.

VINCUKAS. Pamilau ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilau moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilau ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.

KVAKIUTLIS. Pamilo ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilo moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilo ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.

VINCUKAS. Pamilau ir dienos giedrumą, ir sniego pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilau gyvenimą ir jo viliones.

Vincukas patylėjęs griūva nuo kėdės ir miršta.

KVAKIUTLIS. Pamilo ir dienos giedrumą, ir sniego pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilo gyvenimą ir jo viliones. Patylėjęs griuvo nuo kėdės ir mirė.

Kvakiutlis patylėjęs griūva nuo kėdės ir miršta.

Įbėga Vincutė. Sutrikusi dairosi ir sėdasi ant kėdės.

VINCUTĖ (patetiškai). Patylėjęs griuvo nuo kėdės ir mirė!

Vincutė patylėjusi griūva nuo kėdės ir miršta.

UŽDANGA

PJESĖ APIE CHLOROFILĄ

KVAKIUTLIS. Ištyrus šios molekulės sandarą, paaiškėjo, kad ją sudaro chronoplazma, chlorofilas ir jungiamoji medžiaga – plastilinas.

VINCUKAS. Niekada nepatikėsiu.

KVAKIUTLIS. Būk kaip kūdikis, būk naivus. Ir suprasi.

VINCUKAS. Aš labai naivus. Bet chronoplazma…

KVAKIUTLIS. Pagalvok apie septynis Tėbų narsuolius. Vincukas galvoja

KVAKIUTLIS. Na? VINCUKAS. Neišėjo.

KVAKIUTLIS. Kas neišėjo?

VINCUKAS. Visą laiką galvoju tik apie šešis, o septintas vis kažkur pasislepia, ir negaliu surasti.

KVAKIUTLIS. Bet ar dabar tau paaiškėjo, Vincuk?

VINCUKAS. Taip, dabar man paaiškėjo.

KVAKIUTLIS. Eikš, Vincuk, tave pabučiuosiu už tai (bučiuoja).

VINCUKAS. Ačiū tau dar kartą, kad man taip gerai paaiškinai apie chronoplazmą. Bet plastilinas?

KVAKIUTLIS. Koks plastilinas? Aie ką tu kalbi?

VINCUKAS. Taigi tas, kuris jungia chronoplazmą ir chlorofilą!

KVAKIUTLIS. Tu manai, kad molekulėje jungiamoji medžiaga plastilinas?!

VINCUKAS. Ne, nemanau.

KVAKIUTLIS. Pagaliau. Buvau jau pabūgęs, ar tik neišėjai iš proto.

VINCUKAS. Ačiū, kad manimi taip rūpiniesi.

KVAKIUTLIS. Aš tiesiog negaliu kitaip.

VINCUKAS. O tu manai, aš galiu?

Abu susigraudina, susiima už rankų ir eina. Staiga iš viršaus sugriaudėją Balsas.

BALSAS. Kur judu einate!?

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Mudu einame į valgyklą pavalgyti.

BALSAS. Na, eikite, eikite. Vincukas ir Kvakiutlis, susikabinę rankomis, išeina.

UŽDANGA

KITA JUODA PJESĖ

VINCUKAS. Buku buku.

VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk čiuku čiuku.

VINCUKAS. Čiuku čiuku.

VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk oilialia.

VINCUKAS. Nesakysiu.

VINCUTĖ. Sakyk!

VINCUKAS. Užmušk – nesakysiu.

Vincutė užmuša Vincuką

INCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus). Sakykit buku buku.

ŽIŪROVAI (choru). Buku buku.

INCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit čiuku čiuku.

ŽIŪROVAI. Čiuku čiuku.

ŽINCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit oilialia.

ŽIŪROVAI. Nesakysim.

VINCUTĖ. Užmušiu (užmuša).

Vincutė dar kažką daro, bet niekas nemato ką, nes žiūrovų nebėra.

UŽDANGA

PJESĖ APIE PINIGĖLĮ

VINCUKAS (randa pinigėlį). Radau pinigėlį! Radau pinigėlį!

VINCUTĖ. Atiduok man! Atiduok man!

VINCUKAS. Neatiduosiu tau! Neatiduosiu tau!

VINCUTĖ (verkia). Kam tau tas pinigėlis?

VICUKAS. Pirksiu didelį laivą ir būsiu Nojus.

VINCUTĖ (piktdžiugiškai). Tai ir būk, tai ir būk, tai ir būk!

VINCUKAS. Pati tu nei šiokia, nei tokia.

VINCUTĖ. Ir kaip tave tokį žemė nešioja.

VINCUKAS. Nesižemink taip.

Vincukas apžiūrinėja pinigėlį ir ūmai sušunka

VINCUKAS. Rupūžė!

VINCUTĖ. Kas atsitiko?

VICUKAS. Ogi pinigėlis netikras.

VINCUTĖ. Ogi pinigėlis netikras.

VINCUKAS. Tai ko mes pykomės?

VINCUTĖ. Mums nebuvo dėl ko pyktis. Mudu buvome neteisūs.

VINCUKAS. Tu teisi. Mudu išties buvome neteisūs.

VINCUTĖ. O kas, jei dabar užeis baisus potvynis? Kaip mes išplauksime?

VINCUKAS. Teks plaukti Krauliu.

VINCUTĖ. O kas tas Kraulis?

VINCUKAS. Taip vadinasi baltas garlaivis.

VINCUTĖ. O kuo vardu žalias garlaivis?

VINCUKAS. Žalias garlaivis vardu Brasas.

VINCUTĖ. Tai gal jau eime į prieplauką?

Abu nueina. Staiga baisiai sužaibuoja ir sugriaudžia.

VINCUKAS. Baisiai sugriaudė ir sužaibavo!

Pradeda smarkiai lyti.

VINCUTĖ. Pradėjo smarkiai lyti!

Prasideda baisus potvynis.

VINCUKAS. Prasidėjo baisus potvynis!

VINCUTĖ. Laikas plaukti. Aš plaukiu žaliu garlaiviu, pavadinimu Brasas.

VINCUKAS. O aš baltu, jo pavadinimas Kraulis.

Abu plaukia ir moja žiūrovams.

VINCUKAS ir VINCUTĖ. Ir jūs plaukit, paskęsite!

Žiūrovai irgi pradeda plaukti, vyrai – baltais garlaiviais, kitaip Krauliais, o moterys – žaliais, arba Brasais. Iš pradžių visi plaukia žiūrovų salėje, po to darniai išplaukia į gatvę ir paskui Vincuką ir Vincutę plaukia gatve, vėliau – prospektu, toliau plaukia už miesto, moterys Brasais, vyrai Krauliais, kol žalioje pievelėje prasideda gegužinė, bet jei potvynis tikras, tai visi plaukia, kol prigeria.

UŽDANGOS NEBEREIKIA

PJESĖ APIE KATINĄ

VINCUTĖ (gailiai). Kam paėmei mano katiną, katiną? VINCUKAS tyli.

VINCUTĖ. Mano katiną kam tu paėmei? Katinėlį? (palaukusi, verksmingai). Kam katiną, katiną mano paėmei? (nubraukia ašarą). Kam? Katiną, katiną kam paėmei mano?

Nutyla. Abu sėdi, žiūrėdami priešais save.

VINCUTĖ. Mano katiną, katiną paėmei tu kam? (patylėjusi). Kokiu tikslu?

VINCUKAS (ūmai pašokęs). Ša!

UŽDANGA

PJESĖ APIE GIRTUOKLIUS

KVAKIUTLIS. Tikrovė pranoko visus mano lūkesčius. Aš pa-jutau, ką tai reiškia, ir visiškai nesirūpindamas dėl galimų pasekmių padariau tai, kas, mano nuomone, seniai pribrendo.

VINCUTĖ. Ak, lelijos yra gražios, bet girtuokliai bjaurūs ir nesimpatingi. Aš visus juos uždaryčiau į belangę. Jie privemia pilnas gatves.

VINCUKAS. O juk dora dar niekam nepakenkė. Verčiau jie susiburtų į kokią pamaldžią draugiją.

KVAKIUTLIS. Visa tai, be abejo, turėjo prasmę. Aš susidūriau su rimtomis kliūtimis, man prieštaravo, tačiau aš sugebėjau įveikti visus trukdymus, paprasta logika įveikiau savo kritikų argumentus. Galų gale manimi patikėjo.

VINCUKAS. Nors aš ne Leninas, bet man juokai patinka.

VINCUTĖ (isteriškai). Vemia jie kaip! (apsiverkia).

KVAKIUTLIS. Taip aš pasiekiau savo tikslą ir dabar, apžvelgdamas nueitą kelią, matau, kad elgiausi teisingai. Galų gale nebuvo kitos išeities.

VINCUTĖ (raudodama). Vemia ir vemia!

VINCUKAS (ramina ją). Tam jie ir girtuokliai, nesikrimsk. Jie to neverti.

VINCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus, piktai). Ir jūs visi girtuokliai! Prisigeriate, po to šlaistotės po gatves ir vemiate! (apsivemia).

AUTORIUS (išeina į sceną ir lenkiasi). Štai daugmaž ir viskas, ką aš norėjau pasakyti.

ŽIŪROVAI (ploja). Ačiū, ačiū!

Keikdamiesi skirstosi į rūbinę.

UŽDANGA

PJESĖ APIE ŽMOGŲ PRIE JŪROS

KVAKIUTLIS. Vincuk, norėčiau, kad man papasakotum kokį nutikimą iš savo gyvenimo. Aš dabar kaip tik turiu aisvo laiko.

VINCUKAS. Mielai. Vieną kartą aš kažkur nuėjau, bet pargriuvau ir visiškai nieko neatsimenu. Tai man įstrigo į atmintį.

KVAKIUTLIS. Taip, tai įdomi istorija.

VINCUKAS. Atsimenu dar vieną nutikimą. Tik apie jį norėčiau pasakoti trečiuoju asmeniu.

KVAKIUTLIS. Kodėl trečiuoju?

VINCUKAS. Manding, tai turėtų sustiprinti pasakojimo įtaigumą.

KVAKIUTLIS. Aš jau nekantrauju. Pasakok. Tikriausiai bus nepaprastai įdomu.

VINCUKAS. Vincukas kartą priėjo prie jūros ir pamatė tokį žmogų; tas žmogus priėjo prie pat jūros kranto, įsisiūbavo ir ėmė suktis ratu, modamas rankomis ir šluodamas dangų kojomis; jis sukėlė tokį vėją, kad jūra sušniokštė, medžiai suošė, linkdami prie žemės, o debesų skivytai lėkė dangumi it pašėlę.

KVAKIUTLIS. Tai turėjo būti labai įspūdinga.

VINCUKAS. Aš ir pats taip manau.

KVAKIUTLIS. O kas atsitiko paskui?

VINCUKAS (pamąstęs). Neatsimenu.

KVAKIUTLIS. Tas žmogus tikriausiai nuėjo.

VINCUKAS (įsitempęs). Niekaip negaliu atsiminti.

KVAKIUTLIS. Galvok labai įtemptai.

VINCUKAS (galvoja labai įtemptai). Vis tiek neatsimenu.

KVAKIUTLIS. Na, tiek to.

VINCUKAS. Zinai, aš irgi manau, kad tiek to.

UŽDANGA

PJESĖ APIE BURTUS

(VINCUKAS ir KVAKIUTLIS sėdi ant kėdžių)

KVAKIUTLIS. Ateik čia, Vincuk.

VINCUKAS. Negaliu.

KVAKIUTLIS. Kodėl negali?

VINCUKAS. Mane užbūrė Vincutė. Verčiau tu pats ateik.

KVAKIUTLIS. Negaliu, mane laiko nežinoma jėga.

VINCUKAS. Tikriausiai tai burtai. O gal tave tiesiog traukia Žemė?

KVAKIUTLIS (pamąstęs). Žinai, gal tavo tiesa. Gal mane tiesiog traukia Žemė.

VINCUTĖ (išeina, kreipiasi į publiką). Štai kai kai kuriuos asmenis traukia Žemė.

VINCUTĖ lenkiasi.

UŽDANGA

BAISI PJESĖ

VINCUKAS. Aš nutariau nusišauti, Vincute.

VINCUTĖ (pritariamai). Nusišauk. Tik palūkėk, aš atsinešiu kirvį, bliūdą ir balėją (atsineša).

VINCUKAS. Tai aš jau…

VINCUTĖ. Nieko nepadarysi, šaukis.

VINCUKAS. Tačiau kam tu atsinešei bliūdą, kirvį ir balėją?

VINCUTĖ. Kai tu nusišausi, aš tave sukaposiu gabalais ir erai paslėpsiu.

VINCUKAS. O kam?

VINCUTĖ. Kad niekas nerastų.

VINCUKAS (nesupratęs). Supratau. Na, atia.

VINCUTĖ. Atia.

VINCUKAS šaunasi.

VINCUTĖ paima kirvį ir kapoja Vincuką gabalais, gražiai sudeda į bliūdą ir balėją, po to išvelka už scenos. Girdisi varstomų šaldytuvo durelių garsas, trinksi indauja.

VINCUTĖ (ateina, šluostydamasi rankas rankšluosčiu. Dairosi). Būta čia to darbo!

UŽDANGA

PJESĖ APIE PABAISĄ

VINCUKAS (juokiasi).

KVAKIUTLIS. Ko tu juokiesi?

VINCUKAS (toliau juokiasi).

KVAKIUTLIS (griežtai). Kas tave juokina?

VINCUKAS. Mane juokina toks vardas – Kitaigorodcevas.

KVAKIUTLIS. Tokio vardo pasaulyje nėra. Tai pavardė.

VINCUKAS. O koks yra pasaulyje vardas?

KVAKILJTLIS (mąsto). Pasaulyje yra vardas Tatjana.

VINCUKAS (nustebęs). Taigi, Tatjana Kitaigorodcevas. Kas gi tai galėtų būti?

Baisus dundėjimas. Scena aptemsta.

KVAKIUTLIS. Kas tai? Aš stebiuosi…

VINCUKAS. Užėjo niaurios sutemos. Kažkas dunda. Ir man smalsu, kas čia vyksta.

Tamsiai raudonoje šviesoje pasirodo Pabaisa.

PABAISA (riaumoja). Tai mano vardas Tatjana Kitaigorodcevas. Kas mane šaukė? Kas pakvietė mane iš pelkių ir sutemų karalijos?

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (išsisukinėdami). Mes nešaukėme.

PABAISA. Šaukėte, šaukėte.

VINCUKAS (dairosi į šalis). Tikriausiai tai kas nors kitas. Mudviem nė į galvą nebūtų atėję tamstos šauktis.

KVAKIUTLIS. Išties! Juk tamsta toks negražus.

PABAISA. Aš judu suėsiu.

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (sunerimę). Neėsk tamsta mūsų! Įvyko nelemtas nesusipratimas.

PABAISA (mąsto). Tiesiog nesusipratimas?

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Taip taip, tiesiog nesusipratimas!

PABAISA. Aaaa… Na, tai aš eisiu namo. Nieko nepadarysi. Viso gero.

VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Viso gero, viso gero.

Pabaisa išeina.

VINCUKAS. Buvo čia ko bijoti.

KVAKIUTLIS. Aš irgi visiškai neišsigandau.

VINCUKAS. O dabar galime ramiai pasėdėti ant kėdžių.

KVAKIUTLIS (pritariamai). Taip, pasėdėkime.

VINCUKAS su KVAKIUTLIU sėdi ant kėdžių. Žiūrovai irgi sėdi ant kėdžių, kol kada nors jiems tai nusibos ir jie ims skirstytis.

UŽDANGOS NEBUS

PJESĖ APIE KEKUMĄ

VINCUKAS. Tikiuosi, mes abu puikiai atsimename intelektualius mudviejų pokalbius. Esame aptarę labai daugelį dalykų. Esame kalbėję apie mokslą, gyvates, Kafką, žirnių auginimo meną, uigurų abėcėlę. Esame kalbėję apie viską.

KVAKIUTLIS. Tu visiškai teisus. Esame aptarę visus pasaulyje esančius dalykus. Mūsų išminčiai nėra ribų. Mes net nebeturime daugiau apie ką mąstyti.

VINCUKAS. Bet mes galime savo išmintį dar pagilinti ir praplėsti.

KVAKIUTLIS. Kokiu būdu, Vincuk? Šis klausimas man yra įdomus.

VINCUKAS. Galime kalbėtis apie tokius dalykus, kurie iki mūsų niekam pasaulyje nebuvo žinomi. Tarkime, niekas pasaulyje nežino, kas tatai yra Kekuma.

KVAKIUTLIS. Negali būti. Kažkas, žmogus arba demonas, gali apie tai ką nors nusimanyti.

VINCUKAS. Tu klysti. Niekas to negali žinoti. Žodį Kekuma aš pats sugalvojau ką tiktai.

KVAKIUTLIS. Aš vis dėlto laikausi savo nuomonės.

VINCUKAS. Nesilaikyk.

KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.

VINCUKAS. Nesilaikyk.

KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.

VINCUKAS. Tu nepaprastai klysti – ar tik nebus tavęs kas suklaidinęs.

KVAKIUTLIS. Aš pats tau galiu pasakyti, kas yra Kekuma -ką tik patyriau regėjimą ir viską supratau.

VINCUKAS. Cha cha! Aš nepatikliai juokiuosi!

KVAKIUTLIS. Tačiau žmogus, patyręs, kas tai yra Kekuma, išeina iš proto.

VINCUKAS. Aš ir toliau nepatikliai juokiuosi!

KVAKIUTLIS. Tada aš įsižeidžiu. Tu netiki manimi. Todėl aš tau niekada gyvenime nepasakysiu, kas tai yra Kekuma.

VINCUKAS. Ačiū tau. Esi tikras draugas. O jau maniau, kad pasakysi ir man teks išeiti iš proto.

KVAKIUTLIS. O gal vis dėlto pasakyti? Aš susimąsčiau ir dvejoju.

VINCUKAS. Nesakyk, nesakyk! Aš šaukiu!

KVAKIUTLIS (iškilmingai). Kekuma tai yra… Kekuma yra…

Ūmai stoja tamsa. Aklina tamsa scenoje ir salėje. Tolesnis veiksmas vyks visiškoje tamsoje. Išjungiamos šviesos visame teatro pastate, rūbinėse, bufetuose ir pan. jei įmanoma, teatrą supančiose gatvėse ar dar geriau -mieste taip pat išjungiama elektra.

VINCUKAS. Aš verkiu ir kenčiu siaubą.

KVAKIUTLIS. O aš jaučiu artėjančią Kekumą.

KEKUMA (artėdama). Aš einu, aš einu, aš einu… Aš jaučiu žmonių kvapą…

VINCUKAS. Atrodo, mes nuėjome kiek per toli.

KEKUMA (kraupiu balsu). Aš užuodžiu daugybę mažų žmogučių… daug mažų skanių žmogučių… ham, ham, ham…

VINCUKAS. Užteks jau, užteks.

KVAKIUTLIS. Tikrai užteks.

VINCUKAS. Gal eime namo.

KVAKIUTLIS. Iš tiesų eime.

TEATRO DIREKTORIUS (kreipiasi į žiūrovus). Ponios ir ponai, be panikos! Svarbiausia, nedekite šviesos. Kekuma tamsoje prastai mato. Prašome išeiti iš salės tamsoje. Nedeginėkite žiebtuvėlių nei degtukų. Tai gali blogai baigtis. Taip pat stenkitės nekvėpuoti – Kekuma geriausiai užuodžia kvėpuojantį ar kalbantį žmogųųųųųųų…aaa…

KEKUMA (neskubėdama, oriai). Niam niam niam.

Žiūrovai patyliukais, organizuotai skirstosi iš salės. Čia galima užrakinti teatro duris, užremti langus, kad būtų įdomiau. Kekuma gaudo žiūrovus ir juos valgo. Išlikę patiria katarsį.

UŽDANGOS NEMATYTI

Kol buvo skaitomos menestrelių ir trubadūrų pjesės, Karalius ir dvariškiai kritiškai vaipėsi, mėtė replikas „taip nebūna”, „negyvenimiška” ir kuždėjosi tarpusavyje, tačiau paskutiniosios pjesės metu visi nuščiuvo. Ypač tada, kai staiga ėmė temti.

Kas čia per prajovai? – nustebo Karalius. – Dabar pats pusiaudienis…

Užtat Amerikoje tamsu, – paaiškino markizas. – Dabar jie ten visi maklinėja tamsoje, kliūdami už baldų.

Matyt, mes jau tapome amerikiečiais, – tarė Karalienė. -Aš ką tik skaudžiai susimušiau kelį.

Kas čia dedasi? – darsyk susidomėjo Karalius. – Ar čia tik nebus prisidėję menestreliai su trubadūrais?

Žinoma, prisidėję, – guviai atsiliepė menestreliai ir trubadūrai. -Juk mes šią sutemą ir sumanėme. Išties – tamsu nors į akį durk.

Bet kam to reikia? – toliau stebėjosi Karalius. – Juk visiškai nieko nematyti.

Mes parodėme Meno Jėgą, – pasigyrė menestreliai ir trubadūrai. – Sukūrėme tariamą tikrovę, kuri dar įdomesnė nei ta nukvėšusi realybė.

Galima sakyti, ir virtualiąją tikrovę, – pademonstravo savo erudiciją markizas, bet kažkas net patamsyje surado jo pakaušį ir pliaukštelėjo jam.

O kaip mes dabar iš šitos menamos tikrovės išeisime? -susidomėjo Karalienė.

Niekaip, – pasipiktino menestreliai ir trubadūrai. – Jai mes ką padarome, tai jau suvisam.

Aš jums ausis nurausiu! – įsiuto Karalius. – Po teismus užtampysiu!

Pabandyk, – sutiko menestreliai ir trubadūrai. – Tiesiog smalsu, kaip tamstai eisis.

Tuo metu, negeros nuojautos apimti, dvariškiai klausėsi rūmų apačioje dundančių žingsnių.

Ak, ar tai ne Kekuma? – susidomėjo Karalienė.

Žinoma, Kekuma, – džiugiai pritarė Pjesių autoriai. -Dabar ji visus čia suvalgys. Štai ką reiškia menas!

Kekuma riaumodama lipo laiptais.

Aš atidarysiu duris, – suskubo Ceremonmeisteris. – O tai ji jas sulaužys.

Na ir tegu, – pasakė Karalienė. – Jos taip girgždėdavo…

Kekuma su trenksmu įsiveržė į tamsią tamsutėlę salę.

Niam niam! – žvėrišku balsu sumaurojo ji.

Na, aš jau eisiu, – pasakė Ferdinandas ir išėjo laukan.

Ten švietė saulutė, ganėsi baltos avelės, čiulbėjo paukšteliai. Jis lengvais žingsniais pasileido nuo kalno žemyn, laisvai alsuodamas ir jausdamas kažkokį tylų, tyrą džiaugsmą.

Buvo paprasčiausiai gera.