Gintaras Beresnevičius

Androfagai ir lietuviai
(Esė)

Buvo tokie androfagai, šiaurėje gyvenusi gentis; Herodotas juos mini kaip žmonių valgytojus, gyvenančius šiaurėje, o rusų tyrinėtojai sako, kad tie androfagai – „litovskije plemena”, nors tai mordviai, dievaži, tai tie patys mordviai, mūsų baltų masyvo šiaurrytiniai kaimynai. Juk ir pats mordvių savivardis jiems patiems aiškus ir jie tapatinasi su antikiniais androfagais, nes „mord” yra žmogus, „va” – valgyti. Mordva – ta pati reikšmė, Žmogvalgija. Kaip Lietuva – šalis, kur lietūs lyja, taip ir Mordvija – šalis, kur žmones valgo. Amianas Marcelinas aštuoni šimtai metų po Herodoto rašė, kad aplinkinės gentys nuo androfagų atsitolino ir aplink juos pasiliko dykros. Daugiau jis androfagų nebemini.

Tad kaimynai paliko androfagus kažkur tarp IV a. pr. Kr. – III a. po Kr. Greičiausiai palengva tai viena, tai kita gentis, neapsikentusi tokios kaimynystės, pakildavo ir su manta nuklysdavo į rytus ar į pietus; baisus čia malonumas atsitolinti į krūmus nuošaliai meditacijai ir išvysti žybsinčias siauras kaimyniškai merkiančias androfago akutes. Žmogėdros gyvena šiaurėje, – dar Simono Daukanto surinktoje žemaičių tautosakoje ši atmintis išliko. Neik, vaike, į šiaurę.

O androfagai, kaimynų palikti, tikriausiai labai įsižeidė, siuntinėjo jiems atsiprašymus, naivius savo diplomatus baltais dantimis ir sakė: mes daugiau nebevalgysime, mes ne kanibalai kokie, mes antikai pažįstami androfagai mordviai, kaimynai, perėmę iš jūsų leksiką, papročius, klumpakojį, jei jau grįžti nenorite, tai bent atsiųskite kultūrinę misiją, mokytojų pagal mainų programą, ar ką. Nežinia, kaip ten buvo, bet galima įsivaizduoti kanibalų liūdesį, tyrą vaikišką liūdesį, kai griuvo amžiais nusistovėjusios tradicijos ir, užuot daugiausia mitus kaimynais ir savais seniais, teko pereiti prie svetimo, primesto gyvenimo būdo. Ir tuštuma, ta dykrų tuštuma aplink; kaip įsivaizduoti tą pojūtį, kai melanchlenai, gelonai, net šiurkštūs ciniški agatirsai, net barbariškieji raiteliai plaukuotieji hunai gysloti ir neskanūs, ir tie atsitraukė nuo androfagų ir žmogvalgiai paliko vičvienutėliai. Gal iš pradžių jie didžiavosi – štai mūsų galybė, prilygstanti Iskanderui, dviragiam pietų dievui kariautojui, nuo kurio bėgdavo pietų gentys, argi persui Darijui, nuo kurio žygių šurmuliuodavo netgi skitai, nublokšti šiaurėn, visi nuo mūsų pasitraukė ir mes nebeturime priešų; didi mūsų galybė, nuo mūsų dieviškuoju vėju nupūtusi genčių gentis, medžioklių, ir žeme mintančių, ir jaučius valgančių, ir žolių sėklas čiaumojančių irgi ropes.

Mūsų tradicijos ir mūsų gyvenimo būdas pasiteisino, sakė kailinėmis mantijomis apsisiautę vietos ideologai ir beldė rankomis į žemę, nes tokia tad buvo jų malda vyriausiajam viešpačiui Erlikui – delnais belsti į apačią atsiprašant už išdykavimus žmogiškus. Jis požemiuose gyveno ir jam reikėdavo šitaip melstis, o danguje gyveno toks juokingas senis Tengri, kurį suvalgė stiprūs ir jauni dievai, o iš jo kaukolės surentė pasaulio stogą.

Bet kai androfagai per kelerius metus įsitikino savo vienatve, jiems pasidarė liūdna. Kaimynai dingo, dingo lengvos medžioklės saldžiarūgščių moterų, kvepiančių vištos mėsa, iš kurių varvėdavo taukai, saldžiai slystantys gerkle, ir vyrų, kurių šlaunys ir kumpiai buvo skanumynas, kaip ir smegenys, vis turtinančios androfagų galvas mintimis, ir širdys, turtinančios androfagų širdis narsa, ir kaulų čiulpai, kuriuos geriausia siurbti iš kaulo vėsų žiemos rytą tekant saulei, teikiantys gaivą ir vienovės su esatim pojūtį.

Androfagai tapo išmintingi ir patenkinti savimi ir šlovino pasaulio sandarą ilgus šimtmečius, ir šit nebeliko kaimynų, ir jie ėmė valgyti savo senius, nereikalingus kūdikius, kuriuos tam ir gimdėsi, bet vargo ir krapštymosi buvo daug, o mėsos maža. Šiuo metu, palikti vienumoje, jie turėjo labai daug ką permąstyti ir nuo mąstymo labai sulaukėjo, dingo tundroje, susiskaldę į mažas grupeles, medžiojančias viena kitą; nebeliko nei androfagų didybės, nei vienovės, o seniai ideologai, skelbę gėrį ir šviesą, ir visų daiktų vienovę, buvo suvalgyti patys pirmieji.

Ši izoliacija truko ilgus amžius, kol prie Ilmenio pasirodė pirmieji slavai, galinga banga stūmęsi į šiaurę, suvijo mordvių likučius į tundrą ir kuriam laikui palikę juos pašalyje prekiavo vergais, kailiais, grybais ir elniena, o vėliau besiplečianti Rusija užvaldė mordvius ir nusirito toliau, link Užuralės, Jenisejaus ir Sibiro gelmių.

Iki dabar antikinis pasaulis painioja androfagus su kitom gentim, o mordviai visai dingę iš žemėlapių, nors ir turi savo universitetą, kur mokosi rusiškai dujų siurbimo technologijų, keli jų istorikai atmena šlovingą praeitį, ir jie yra turėję neblogą poetą, kuris numirė.

„Šiaurės Atėnai”