Irvin D. Yalom

(Antras skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ANTRAS SKYRIUS

BUVO VIDURNAKTIS, DŽASTINAS Estridas vos prieš keturias valandas išėjo iš namų, o Kerola Estrid jau išbraukė jį iš savo gyvenimo. Ji pradėjo nuo tualeto, ant jo grindų liko sukarpyti Džastino batraiščiai, o baigė po keturių valandų palėpėje, iš Džastino Ruzvelto vidurinės mokyklos teniso marškinėlių iškirpusi didelę raudoną R. Per tą laiką ji ėjo iš vieno kambario į kitą nuosekliai niokodama vyro drabužius, flanelines paklodes, šliures kailio apvadais, vabzdžių kolekciją po stiklu, atestatą, koledžo diplomą ir pornografinių vaizdajuosčių kolekciją. Nuotraukos iš vasaros stovyklos, kuriose jis ir jo kolega pozavo su grupe aštuonmečių stovyklautojų, vidurinės mokyklos teniso komanda, šokių partnerė arklio veidu – viskas buvo sukarpyta į skutelius. Paskui ji ėmėsi vestuvių albumo. Skutimosi peiliuku, kurį jos sūnus naudodavo konstruodamas lėktuvų modelius, ji netrukus ištrynė bet kokius Džastino buvimo Sant Marke pėdsakus. Tai buvo pati madingiausia Episkopalinės bažnyčios narių santuokų vieta Čikagoje.

Baigusi iš vestuvinių nuotraukų ji išpjaustė ir vyro giminių veidus. Jei ne jie ir jų pažadai, tušti pažadai apie daug daug pinigų, ji tikriausiai niekada nebūtų tekėjusi už Džastino. Nuo šiol vaikaičius jie matys kaip savo ausis. Ir dar jos brolis Džebas. Ką jis čia veikia? Kerola perrėžė ir jo nuotrauką. Kokia jai nauda iš brolio. Supjaustė visas Džastino giminaičių nuotraukas, vieną kretinų draugiją po kitos: riebius, vypsančius, keliančius stikliukus ir sakančius paikus tostus, gręžiančius savo žioplus vaikus į fotoaparatą, klišinėjančius po šokių aikštelę. Tegu eina jie visi velniop! Netrukus visi Džastino ir jo šeimos pėdsakai rūko židinyje. Dabar ne tik santuoka, bet ir jos vestuvės virto pelenais.

Albume teliko kelios jos pačios, saujelės draugų, tarp jų ir kolegių teisininkių, nuotraukos: Normos ir Hiteros, kurioms ji rytą paskambins. Ji žvelgė į mamos nuotrauką, iš nevilties šaukdamasi pagalbos. Tačiau mamos nebebuvo, jau penkiolika metų po žeme. Net ir prieš tai nebuvo. Kai krūties vėžys apraizgė visą jos kūną, mama sustingo iš siaubo, ir metų metus Kerola buvo savo mamos mama. Kerola išsiplėšė nepaliestus lapus, tada sudraskė albumą ir įmetė jį į ugnį. Po minutės apsigalvojo: balti plastikiniai albumo viršeliai skleis nuodingus dūmus, kuriais kvėpuos jos aštuonmečiai dvyniai. Išgriebė albumą iš liepsnos ir nunešė į garažą. Vėliau jį supakuos su kitu laužu ir grąžins Džastinui.

Paskui atėjo eilė Džastino stalui. Jai pasisekė: buvo mėnesio pabaiga, ir Džastinas, dirbantis buhalteriu tėvo batų parduotuvių tinkle, parsinešė darbą namo. Visi jo dokumentai – sąskaitų knygos ir algalapiai – sparčiai pavirto į skutelius. Svarbiausi dalykai, Kerola žinojo, – nešiojamajame kompiuteryje. Pagauta impulso ketino ir jį sudaužyti plaktuku, bet laiku susigriebė: penkis tūkstančius dolerių kainuojantis kompiuteris jai pravers. Geriausia bus ištrinti dokumentus. Ji bandė patekti į bylas, tačiau nežinojo nei Džastino slaptažodžio, nei bylų kodo. Paranojikas! Vėliau paprašys kieno nors pagalbos. Kol kas užrakino kompiuterį savo kedro komodoje ir mintyse užsirašė, kad namie reikės pakeisti visas spynas.

Prieš auštant, trečią kartą pažiūrėjusi į dvynius, ji krito į lovą. Vaikų lovelės buvo pilnos lėlyčių ir minkštų žaisliukų. Gilus, ramus kvėpavimas. Toks nekaltas, malonus miegas. Dieve, ji jiems pavydėjo.

Kerola neramiai pasnaudė tris valandas, kol pažadino žandikaulio skausmas. Per miegus ji griežė dantimis. Prilaikydama delnais žandikaulius Kerola lėtai išsižiojo ir užsičiaupė. Girdėjo, kaip jie braška.

Ji pažvelgė į tuščią Džastino vietą lovoje ir sumurmėjo: „Ak tu, šunsnuki. Nesi vertas mano dantų!” Paskui virpėdama, apsikabinusi kelius ji atsisėdo lovoje ir pagalvojo, kurgi jis dabar. Nuo skruostų ant naktinių marškinių kapsinčios ašaros ją išgąsdino. Ji palietė ašaras ir įsistebeilijo į blizgančius pirštų galiukus. Kerola buvo nepaprastai energinga moteris, gebanti greitai ir ryžtingai veikti. Ji niekada neieškojo palengvėjimo žvelgdama į savo vidų, o tuos, kurie taip elgėsi, vadino silpnabūdžiais.

Tačiau dabar ji neturėjo ko veikti. Sudaužė viską, kas liko Džastino, ir jautėsi tokia apsunkusi, kad vos galėjo pajudėti. Tiesa, vis dar galėjo kvėpuoti, todėl, prisiminusi kai kuriuos jogos kvėpavimo pratimus, giliai įkvėpė ir pamažu iškvėpė pusę oro. Paskui iškvėpė pusę plaučiuose likusio oro, dar ir dar kartą po pusę. Tai padėjo. Ji pabandė atlikti dar vieną pratimą, kurį siūlė jogos mokytojas. Savo protą įsivaizdavo kaip sceną, o pati, atsisėdusi į žiūrovų eilę, abejingai žvelgė į slenkančias mintis. Nieko neįvyko – tik sustiprėjo skaudūs ir nesuvaldomi jausmai. Tačiau kaip juos išskirti ir suvokti? Viskas atrodė surizgę.

Galvoje sukosi vaizdinys: vyro, kurio ji nekentė, kuris savo apgaule įbaugino ją visam gyvenimui, veidas. Tai buvo daktaras Ralfas Kukas, psichiatras, pas kurį ji lankėsi mokydamasi koledže. Svariai nuskustas rausvas veidas, apskritas kaip mėnulis, šviesūs plaukų kuokštai. Nuėjo pas jį studijuodama antrame kurse dėl Rasčio, vaikino, su kuriuo susitikinėjo nuo keturiolikos metų. Rastis buvo jos pirmasis draugas ir ketverius metus jai daug padėjo. Keroki nereikėjo vaikščioti į pasimatymus, ieškoti palydovo į šokius, o vėliau – seksualinio partnerio. Ji atsekė paskui Rastį į Brauno universitetą, užsirašė į visus kursus, kuriuos jis lankė, pasikeitė kambarį, kad būtų šalia jo. Tačiau veikiausiai per stipriai laikėsi jo įsikibusi: galop Rastis ėmė susitikinėti su dailia studente, turinčia prancūziško ir vietnamietiško kraujo.

Kerola dar niekada nebuvo patyrusi tokio skausmo. Iš pradžių išgyveno jį viduje: kasnakt verkdavo, nevalgė, praleidinėjo pamokas, važinėjo beprotišku greičiu. Vėliau pyktis prasiveržė: ji nusiaubė Rasčio kambarį, supjaustė jo dviračio padangas, persekiojo ir nedavė ramybės jo naujajai draugei. Kartą nusekė paskui juodu į barą ir išvertė ant jų ąsotį alaus.

Iš pradžių daktaras Kukas padėjo. Pelnęs jos pasitikėjimą, padėjo jai išgyventi sielvartą dėl netekties. Skausmas esąs toks stiprus dėl to, aiškino jis, kad Rasčio praradimas atvėrė didžiulę jos gyvenimo žaizdą: tėvo išėjimą. Jos tėvas buvo „Vudstoko pradingėlis”: kai Keroki buvo aštuoneri, jis išmovė į Vudstoko koncertą ir nebegrįžo. Iš pradžių ji gavo nuo jo kelis atvirukus iš Vankuverio, Šri Lankos ir San Francisko, bet vėliau jis nutraukė net ir šį ryšį. Kerola prisiminė, kaip mama draskė ir degino jo nuotraukas, drabužius.

Daktaras Kukas tvirtino, kad Kerola taip giliai išgyvena Rasčio netektį, nes prarado tėvą. Kerola prieštaravo, tvirtindama, kad ji neprisimena tėvo. Sąmoningai galbūt ir ne, sutiko daktaras Kukas, tačiau ar negali būti užmirštų malonių epizodų? O kaip jos svajonių ir sapnų tėvas: mylintis, palaikantis, ginantis tėtis, kurio ji niekada neturėjo? Ji sielvartavo dėl tėvo, o Rasčio pabėgimas šią skausmo kriptą atvėrė.

Daktaras Kukas padėjo jai pažvelgti iš kitos perspektyvos – Rasčio praradimą įvertinti viso gyvenimo atžvilgiu: jai tik devyniolika, prisiminimai apie Rastį netruks išblėsti. Po kelių mėnesių ji retai kada apie jį pagalvos; po kelerių metų tik miglotai prisimins mielą jaunuolį, vardu Rastis. Atsiras kitų vyrų.

Tiesą sakant, tas kitas vyras jau buvo atsiradęs — kalbėdamas daktaras Kukas nepastebimai slinko savo kėdę vis arčiau. Jis įtikinėjo Kerolą, kad ji žavi, labai žavi moteris, laikė už rankos, kai ji verkdavo, po konsultacijų stipriai apkabindavo ir tvirtindavo, kad tokiai nuostabiai moteriai nebus sunku susirasti kitą draugą. Jis kalbąs ir savo vardu, pasakė daktaras, ir prisipažino, kad ji jam patinkanti.

Daktaras Kukas savo veiksmus grindė teorijomis. „Prisilietimai būtini gydant, Kerola. Rasčio praradimas įpūtė senos, neįvardytos netekties žarijas, tad ir gydyti reikia ne žodžiais. Tokios kūno atminties žodžiais nepaveiksi – ją reikia nuraminti fiziniu švelnumu ir mylavimais.”

Fizinis švelnumas netrukus virto seksualiniu švelnumu ant vargano, nusidėvėjusio kilimėlio tarp jų dviejų kėdžių. Paskui konsultacijos vykdavo pagal iš anksto numatytą ritualą. Kelios minutės būdavo skiriamos savaitės įvykiams, daktaras Kukas (ji niekada nevadino jo vardu) įsijausdavo į guodėjo vaidmenį, vėliau būdavo nagrinėjami simptomai: jos įkyrios mintys apie Rastį, nemiga, anoreksija, dėmesio sutrikimai. Galop jis pakartodavo savo interpretaciją, kad tokia ją žlugdanti reakcija susijusi su tėvo pabėgimu.

Jis buvo sumanus. Kerola nurimdavo, pajusdavo jo rūpestį ir būdavo dėkinga. Paskui, praėjus maždaug pusei konsultacijos, daktaras Kukas nuo žodžių pereidavo prie veiksmų. Jei Kerola kalbėdavo apie seksualines fantazijas, jis tvirtindavo, kad svarbu kai kurias jų įgyvendinti; jei Kerola pykdavo ant vyrų, jis sakydavo, kad privalo įrodyti, jog ne visi vyrai kiaulės; jei ji skųsdavosi, kad jaučiasi bjauri ir nepatraukli, daktaras Kukas pareikšdavo, kad gali paneigti šias hipotezes, kad Kerola jam stulbinamai graži. Kartais, kai Kerola verkdavo, jis sakydavo: „Nieko nieko, išsiverkti gerai, tačiau jums reikia į ką nors atsiremti.”

Nesvarbu kaip, bet antroje konsultacijos pusėje jie visada pereidavo prie to paties. Jis nusileisdavo nuo kėdės ant apspurusio persiško kilimėlio ir pamodavo pirštu, kad Kerola ateitų. Kelias minutes paglamonėjęs, jis atkišdavo delnus – kiekviename būdavo skirtingų spalvų prezervatyvai — ir liepdavo jai rinktis. Galbūt tai leisdavo jam įsivaizduoti, kad lytiniam aktui vadovauja Kerola. Tada Kerola atplėšdavo prezervatyvą ir užmaudavo ant jo atstatyto ginklo, varpa būdavo tokios pat spalvos, kaip ir jo rausvi skusti žandai. Daktaras Kukas visuomet likdavo pasyvus, gulėdavo ant nugaros ir leisdavo Kerolai sėdėti ant jo ir reguliuoti seksualinio šokio žingsnį ir gylį. Ko gero, ir tai turėjo palaikyti iliuziją, kad ji už viską atsakinga.

Ar konsultacijos padėdavo? Kerola manė, kad taip. Penkis mėnesius kartą per savaitę išeidama iš daktaro Kuko kabineto ji jautėsi jo globojama. Ir visai kaip daktaras Kukas žadėjo, mintys apie Rastį liovėsi kamavusios, grįžo ramybė, ir Kerola galėjo lankyti paskaitas. Viskas atrodė gerai, kol vieną dieną, maždaug po dvidešimties tokių konsultacijų, daktaras Kukas pareiškė, kad ji pasveiko. Jis atliko savo darbą ir pranešė, kad laikas baigti psichoterapiją.

Baigti psichoterapiją! Jo išdavystė grąžino Kerolą ten, nuo ko viskas prasidėjo. Nors ji suprato, kad tokie santykiai netruks amžinai, niekada, nė akimirkos, nepagalvojo, kad bus taip išmesta. Ji kasdien skambindavo daktarui Kukui. Iš pradžių jis kalbėjo nuoširdžiai ir maloniai, tačiau kai skambučiai nesiliovė, tapo nekantrus. Daktaras Kukas priminė jai, kad studentų sveikatos apsaugos tarnyba sumokėjo tik už trumpalaikę psichoterapiją, ir uždraudė skambinti. Kerola neabejojo, kad jis susirado kitą pacientę, kurią gydė seksualinio palaikymo būdu. Vadinasi, viskas buvo melas: jo rūpestis, globa, žodžiai, kad ji jam patinkanti. Viskas tebuvo manipuliacija, viską jis darė savo malonumui, o ne jos labui. Ji jau nebežinojo, kuo galima kliautis.

Kelios savaitės buvo tikras košmaras. Ji siaubingai troško daktaro Kuko, laukdavo jo prie kabineto, vildamasi, kad jis pažvelgs į ją, atkreips bent menkiausią dėmesį. Ištisus vakarus praleisdavo rinkdama jo telefono numerį ar bandydama išvysti jį pro geležinę jo didžiulių namų Prospekto gatvėje tvorą. Net ir dabar, praėjus beveik dvidešimčiai metų, ji savo skruostais tebejautė šaltus įvijus geležies strypus, kai žvelgdavo į jo šeimos, valkstančios iš vieno kambario į kitą, siluetus. Netrukus skausmas virto pykčiu ir mintimis apie atpildą. Daktaras Kukas ją išprievartavo – nors ir nenaudodamas prievartos, bet vis vien išprievartavo. Ji kreipėsi pagalbos į mokytoją asistentę, bet ši patarė mesti šį reikalą. „Neturi įrodymų, – pasakė ji. – Niekas rimtai į tai neatsižvelgs. Net jei ir atsižvelgs, pagalvok apie pažeminimą – kaip reikės aprašyti išprievartavimą, ypač savo elgesį, paaiškinti, kodėl daug savaičių savo noru pas jį grįždavai.”

Prieš penkiolika metų istorija pasikartojo. Kaip tik tada Kerola nusprendė tapti advokate.

Aukštesniuose kursuose Kerola pasižymėjo politikos moksluose, ir profesorius sutiko parašyti rimtą rekomendacinį laišką į teisės universitetą, žinoma, netiesiogiai užsiminė, kad už tai tikisi seksualinių paslaugų. Kerola vos galėjo tvardyti įtūžį. Pajutusi, kad vėl panyra į bejėgiškumo ir depresijos būseną, ji kreipėsi pagalbos į daktarą Cveicungą, privatų psichologą. Per pirmąsias dvi konsultacijas daktaras Cveicungas jai padėjo, tačiau paskui ėmė elgtis kaip daktaras Kukas: prisislinko kėdę arčiau ir pasiūlė pasikalbėti apie tai, kokia ji žavi. Šįkart Kerola žinojo, ką daryti. Ji nieko nelaukusi išbėgo iš kabineto, visa gerkle šaukdama: „Ak, tu šunsnuki!” Tai buvo paskutinis kartas, kai Kerola prašė pagalbos.

Ji smarkiai papurtė galvą, tarsi norėdama atsikratyti vaizdinių. Kam dabar galvoti apie tuos kiaules? Ypač apie tą gyvatę Ralfą Kuką. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji pabandė surūšiuoti sumišusius jausmus.

Ralfas Kukas išmokė ją vieno gero dalyko: kaip atskirti jausmus, pradedant nuo keturių svarbiausių: baimės, pykčio, džiaugsmo ir liūdesio. Tai ne kartą padėjo.

Ji užsikišo už nugaros pagalvę ir susikaupė. Džiaugsmą galima atmesti iš karto. Jau seniai nebuvo jo patyrusi. Kerola nukreipė dėmesį į kitus tris. Pyktis jai buvo gerai pažįstamas; ji žinojo, ką reiškia pykti: šis jausmas ją lydėjo visą gyvenimą. Ji sugniaužė kumščius ir kuo aiškiausiai pajuto, kaip per ją vilnija pyktis. Paprasta. Natūralu. Ji ištiesė ranką, trenkė į Džastino pagalvę ir sušnypštė: „Šūdeikis, šūdeikis, šūdeikis! Kur, po velnių, leidi naktį?”

Nesvetimas Keroki buvo ir liūdesys. Ne toks artimas draugas kaip pyktis – viso labo miglotas, neryškus palydovas. Šiandien, kai jis ją apleidęs, ji aiškiai suvokė jį dažnai buvus šalia. Jau daug mėnesių ji nekentė ryto. Pabudusi imdavo galvoti apie darbotvarkę, nuovargį, šleikštulį, sustingusius sąnarius. Jei tai liūdesys, tai šiandien jo neliko; šįryt Kerola jautėsi kitaip: energinga, veržli. Ir įpykusi!

Baimė? Kerola mažai ką žinojo apie baimę. Džastinas dažnai apie ją kalbėdavo ir mušdavosi į krūtinę, kur jausdavo slegiantį nerimą ir kaltę. Tačiau baimės ji beveik nebuvo patyrusi ir negalėjo pakęsti tokių kaip Džastinas, kurie dėl to aimanuodavo.

Kambaryje tebebuvo tamsu. Žingsniuodama į vonios kambarį Kerola užkliuvo už skudurų krūvos. Šviesos blyksnis jai priminė praėjusio vakaro drabužių niokojimą. Vonios kambaryje ant grindų mėtėsi Džastino kaklaraiščių skutai ir kelnių klešnės. Ji įkišo kojos pirštą į plyšį kelnėse ir spyrė jas aukštyn. Buvo malonu. Tačiau kaklaraiščiai – kvaila, kad juos sukarpė. Džastinas turėjo penkis brangius kaklaraiščius – vadino juos savo meno kolekcija – ir laikė juos sukabintus zomšinėje užtrauktuku užsegamoje dėžėje, kurią ji kadaise jam padovanojo gimtadienio proga. Kaklaraiščius iš kolekcijos jis ryšėdavo retai, tik ypatingomis progomis, tad jų užteko daugeliui metų. Du iš jų buvo nusipirkęs dar prieš vestuves, prieš devynerius metus. Vakar vakare Kerok sunaikino visus jo kasdieninius kaklaraiščius ir perėjo prie kolekcijos. Tačiau perkirpusi du stabtelėjo ir pažvelgė į Džastino mėgstamiausiąjį: ryškų ir nuostabų miško žalumo pilnavidurį žiedą supo subtilus japoniškas piešinys. Tai kvaila, pamanė ji. Turi būti kažkas skaudžiau, veiksmingiau, ką ji galėtų padaryti su šiais kaklaraiščiais. Šį ir kitus du ji padėjo ant kompiuterio ir užrakino kedro komodoje.

* * *

Kerola paskambino Normai ir Hiterai ir paprašė vakare užsukti, reikėjo skubiai pasitarti. Jos retai susitikdavo, – Kerola neturėjo artimų draugių, – tačiau visos trys įsivaizdavo sudarančios karo tarybą ir svarbiam reikalui iškilus nedelsdamos susilėkdavo. Dažniausiai dėl lyčių diskriminacijos Džarndaiko, Kaplano ir Tatlio advokatų firmoje, kurioje jos dirbo pastaruosius aštuonerius metus.

Norma su Hitera atvyko po vakarienės, ir visos trys moterys susėdo svetainėje ant senoviškų storais kailiais uždengtų kėdžių, pagamintų iš masyvių ruplėto raudonmedžio lentų. Kambarį puošė neapkaltos sijos. Kerola užkūrė židinį ir įmetė į jį eukalipto ir pušies malkų ir pasiūlė Normai su Hitera pačioms atsinešti iš šaldytuvo vyno ar alaus. Kerola taip jaudinosi, kad atidarinėdama skardinę apsilaistė rankovę. Hitera, septyni mėnesiai nėščia, pašoko, nulėkė į virtuvę ir grįžusi su drėgnu skudurėliu nušluostė Keroki ranką. Kerola atsisėdo arčiau židinio, kad išsidžiovintų megztinį, ir smulkiai papasakojo apie Džastino išėjimą.

– Kerola, tai laimė. Įsivaizduok, kad tai mitzvah*, – tarė Norma, pildamasi baltojo vyno. Norma buvo smulkutė ir gyva, jos mažą, tobulų proporcijų veidą supo juodi lygūs plaukai. Nors jos protėviai buvo gryni airiai katalikai (tėvas tarnavo airių policijoje Pietų Bostone), buvęs vyras kiekviena proga mokydavo ją žydiškų posakių. — Nuo tada, kai tave pažįstame, jis buvo tau it girnapusė ant kaklo.
————————
* Nuostata, įsakymas (hebr.). Toroje surašyta 613 įsakymų. Vieni jų skirti moterims, kiti — vyrams ir visi jie įpareigoja daryti gerus darbus.
————————

Hitera, pailgo veido švedė milžiniška krūtine, per nėštumą priaugusi vos ne dvidešimt kilogramų, pritarė:

-Tikra tiesa, Kerola. Jis išėjo. Tu laisva. Namas tavo. Kam dabar sielvartauti; laikas pakeisti spynas. Atsargiai, Kerola, tavo rankovė! Užuodžiu svilėsius.

Kerola pasitraukė nuo ugnies ir klestelėjo ant kailiu užklotos kėdės.

Norma gerokai gurkštelėjo vyno.

-L’chaim, Kerola. Už laisvę. Žinau, kad jautiesi sukrėsta, bet prisimink: kaip tik to ir norėjai. Per visus tuos metus, kai tave pažįstu, neprisimenu, kad būtum pasakiusi apie Džastiną ar apie jūsų santuoką bent vieną gerą žodį.

Kerola sėdėjo nusispyrusi šlepetes ir apsikabinusi kelius, netardama nė žodžio. Ji buvo liekna moteris; ant grakštaus kaklo krito tankios juodos trumpai pakirptos garbanos, įrėmindamos išsišovusius žandikaulius ir skruostikaulius, o akys spindėjo it žarijos. Ji mūvėjo aptemptus juodus Levis džinsus ir vilkėjo dukslų pynutėmis megztą megztinį didžiuliu gobtuvu.

Norma su Hitera ieškojo tinkamų žodžių. Jos kalbėjo dvejodamos, dažnai žvilgčiodamos viena į kitą, tarsi lauktų pritarimo.

-Kerola, – tarė Norma, pasilenkdama ir glostydama Keroki nugarą, – manyk, kad išsigelbėjai nuo maro. Aleliuja!

Tačiau Kerola nuo Normos prisilietimo susigūžė ir dar tvirčiau apsikabino kelius.

-Taip taip. Žinau. Viską žinau. Tai nepadeda. Pažįstu Džastiną. Žinau, jis man sugadino devynerius gyvenimo metus. Jis taip neišsisuks.

-Nuo ko neišsisuks? – paklausė Hitera. – Nepamiršk, kad troškai, jog jis išeitų. Juk nenori, kad jis grįžtų. Taip ir turėjo įvykti.

-Ne tai svarbiausia, – tarė Kerola.

-Tu pili į ugnį alyvos. Nori, kad tas šlykštynė grįžtų? Tegu sau nešdinasi, – tarė Norma.

-Ir ne tai svarbiausia, – paprieštaravo Kerola.

-Tai kas svarbiausia? – pasiteiravo Norma.

-Svarbiausia atkeršyti!

Hitera su Norma prašneko abi kartu.

-Ką?! Jis nevertas laiko! Išėjo, tai tegu ten ir lieka. Neleisk jam toliau kištis į tavo gyvenimą.

Kaip tik tada pašaukė Džimis, vienas iš Kerolos dvynių. Ji atsikėlė ir eidama pas vaiką sumurmėjo:

-Myliu savo vaikus, bet kai pagalvoju, kad dar dešimt metų viena turėsiu jais rūpintis kiaurą parą… Jėzau!

Išėjus Kerolai Norma su Hitera pasijuto nejaukiai. Abi norėjo išvengti apkalbų. Norma įkišo į ugnį nedidelę eukalipto pliauską, ir abi žiūrėjo, kaip ji spragsi, kol grįžo Kerola.Ji nedelsdama atnaujino šneką:

-Žinoma, leisiu jam išeiti. Bet jūs vis dar nesuvokiate esmės. Džiaugiuosi, kad jis išėjo – nepriimčiau jo atgal. Tačiau noriu atsilyginti jam už tai, kad šitaip mane paliko.

Hitera pažinojo Kerolą nuo teisės universiteto laikų ir buvo pripratusi prie jos pykčio.

-Pasistenkime išsiaiškinti, – tarė ji. – Noriu suvokti esmę. Ar pyksti, kad Džastinas išėjo? Ar tiesiog pyksti dėl minties, kad jis išėjo?

Kerolai nespėjus atsakyti, Norma pridūrė:

-Veikiausiai niršti ant savęs, kad jo neišmetei! Kerola papurtė galvą.

-Norma, tu žinai atsakymą. Metų metus jis bandė mane išprovokuoti, kad jį palikčiau, nes buvo per silpnas išeiti, per silpnas ištverti kaltę, kad paliko šeimą. Neketinau jo išmesti ir suteikti jam tokią laimę.

-Tai sakai, kad gyvenai su juo vien tam, kad jį nubaustum? – paklausė Norma.

Kerola suirzusi pakraipė galvą.

-Labai labai seniai prisiekiau, kad joks vyras daugiau manęs nemes. Aš jam pasakysiu, kada išeiti. Aš tai nuspręsiu! Džastinas neišėjo – jam nebūtų užtekę drąsos. Kažkas jį išsinešė ar išsivežė. Ir aš noriu žinoti, kas ji tokia. Prieš mėnesį sekretorė man pasakė, kad matė jį Yank Sing restorane laimingą šveičiantį dim sum su labai jauna, kokių aštuoniolikos metų mergina. Žinai, kas mane labiausiai suerzino? Dim sum! Aš mėgstu dim sum, tačiau jis nė karto nenusivedė manęs jo pavalgyti. Būdamas su manim jis ima virpėti vos Kinijos žemėlapį išvydęs.

-Ar teiravaisi, kas ta mergina? – paklausė Hitera.

-Žinoma, teiravausi! Kaip manai? Turėjau nekreipti dėmesio? Jis melavo. Tvirtino, kad tai jo klientė. Kitą vakarą atsiteisiau pakabinusi kažkokį vyruką Šeratono bare. Buvau visai pamiršusi apie tą dim sum ir merginą. Bet aš sužinosiu, kas ji tokia. Veikiausiai ji dirba jam. Kokia nors vargšė. Kokia kvaišelė ar žlibė, jei susižavėjo jo trumpa uodegėle! Jis nedrįstų prieiti prie tikros moters. Aš ją susirasiu.

-Klausyk, Kerola, – tarė Hitera, – Džastinas sužlugdė tavo teisininkės karjerą – kiek kartų tai iš tavęs girdėjau? Jis bijodavo vienas likti namie ir trukdė tau dirbti. Prisimeni Čipmeno, Brėmerio ir Robėjaus pasiūlymą, kurio turėjai atsisakyti?

-Ar prisimenu? O kaipgi! Taip, jis sužlugdė man karjerą! Jūs, merginos, žinote, kokių pasiūlymų gavau baigusi universitetą. Būčiau galėjusi dirbti bet kur. Ta vieta buvo svajonė, bet turėjau jos atsisakyti. Ar tarptautinės teisės srityje dirba bent vienas žmogus, kuris negalėtų keliauti? Būčiau turėjusi samdyti jam kokią sumautą auklę. Paskui gimė dvyniai, ir jie buvo vinys į mano karjeros karstą. Jei prieš dešimtį metų būčiau nuėjusi į Čipmeno, Brėmerio ir Robėjaus firmą, dabar būčiau buvusi jų partnerė. Pažiūrėkite į tą vėplą Maršą – jai pavyko. Manote, kad aš nebūčiau tapusi partnere? Po galais, būčiau tapusi ja akimirksniu.

-Bet, – tarė Hitera, – paklausyk, ką aš manau! Jo silpnumas trukdė tau gyventi. Jei eikvosi laiką ir energiją kerštui, jis ir toliau gadins tau kraują.

-Teisybė, – įsiterpė Norma. – Dabar tau pasitaikė antra galimybė. Susitaikyk su tuo!

-Susitaikyti su tuo. Lengva pasakyti, sunku padaryti, – pasišaipė Kerola. – Jis sugadino man devynerius metus! O aš buvau pakankamai kvaila ir tikėjau pažadais. Kai tuokėmės, jo tėvas sirgo ir ketino perduoti jam savo batų parduotuvių tinklą, vertą milijonų. Praėjo devyneri metai, o jo nelemtas tėvas sveikesnis nei kada nors anksčiau! Net pensijon neišėjo. Džastinas ir toliau už skatikus dirba tėtuko buhalteriu. Spėkite, ką dabar gausiu, kai tėtukas nukeips? Po šitiek laukimo metų? Kaip buvusi marti? Nieko! Ničnieko. Sakot, susitaikyti su tuo. Tačiau negali susitaikyti su nušvilptais devyneriais metais. – Kerola piktai sviedė ant grindų pagalvėlę, atsistojo ir pradėjo žingsniuoti draugėms už nugarų. – Viską jam daviau, rengiau jį – tą bejėgį slunkių. Jis niekada pats nenusipirkdavo apatinių ar kojinių! Dabar mūvi juodas kojines, kurias turėjau jam nupirkti, nes tos, kurias pirkdavosi pats, nebuvo elastingos ir vis smukdavo. Buvau jam mama, žmona, aukojausi dėl jo. Dėl jo atsižadėjau kitų vyrų. Darosi bloga, kai pagalvoju apie vyrus, kuriuos galėjau turėti. O dabar kažkokia bukagalvė trukteli jį už virvutės, ir jis lyg niekur nieko išeina.

-Ar tikrai žinai? – paklausė Hitera, pasisukusi su kėde į Kerolą. – Turiu galvoje apie tą moterį. Ar jis ką nors apie ją užsiminė?

-Galėčiau lažintis. Pažįstu tą mulkį. Negi jis galėtų pats vienas išeiti? Lažinamės: mano tūkstantis, jūsų – penki šimtai, kad jis jau vakar pas kažką nakvojo.

Nė viena nepriėmė iššūkio. Kerola paprastai laimėdavo lažybas. O jei ir pralošdavo, nelauk nieko gero – taip imdavo siautėti…

-Žinai, – tarė Norma, taip pat pasukusi kėdę, – kai mane paliko pirmasis vyras, pusę metų gyvenau apimta panikos. Ir dabar taip gyvenčiau, jei ne psichoterapija. Lankiausi pas psichiatrą, pas daktarą Setą Pandę San Franciske. Jis nuostabus psichoanalitikas, ir tada sutikau Šelį. Kartu mums buvo smagu, ypač lovoje, tačiau Šėlis turėjo bėdų dėl lošimo, ir aš pasiūliau jam nusikratyti šio įpročio, prieš vestuves padirbėti su daktaru Pande. Pandė buvo šaunus. Pakeitė Šelį šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Jis lažindavosi iš visko, kas juda: iš žirgų, kurtų, futbolo, ir užstatydavo visą savo atlyginimą. Dabar jam užtenka su bičiuliais žaisti pokerį. Šėlis dievina Pandę. Duosiu tau jo numeri.

-Ne! Jėzau, ne! Psichiatro man reikia mažų mažiausiai, – sušuko Kerola žingsniuodama už draugių. – Žinau, kad stengiesi padėti, Norma, abidvi stengiatės, tačiau patikėkite, man niekuo nepagelbėjote! Ir psichoterapija nepagelbėtų. Beje, ar ji tikrai jau taip padėjo jums su Šeliu? Klok tiesiai – kiek kartų skundeisi, kad ir tau Šėlis tik našta? Kad jis kaip lošė, taip tebelošia? Kad turėjai atsidaryti slaptą sąskaitą banke, nes jis tave apvogdavo?

Kerola suirzdavo kaskart, kai tik Norma imdavo girti Šelį. Ji neblogai pažinojo Šelį ir jo meistrišką seksą. Tai su juo ji atsiskaitė už dim sum. Tačiau Kerola mokėjo laikyti paslaptis.

-Sutinku, kad jis ne visiškai pasveiko, – tarė Norma. – Bet Pandė padėjo. Šelis ilgam nurimo. Viskas buvo gerai, kol jo neatleido iš darbo, nes grįžo ankstesnis darbuotojas. Kai jis gaus darbą, reikalai pasitaisys. Bet, Kerola, kodėl esi tokia užsispyrusi dėl psichoterapeutų?

-Kada nors papasakosiu jums apie savo mėšlinus psichoterapeutus. Viena, ko su jais išmokau, tai neužgniaužti pykčio. Patikėkite, šios klaidos niekada nepakartosiu.
Kerola atsisėdo ir pažvelgė į Normą.

-Kai Melvinas išėjo, tikriausiai jį tebemylėjai – galbūt jauteisi sutrikusi arba norėjai, kad jis grįžtų, o gal buvo užgauta tavo savigarba. Ko gero, psichoterapeutas padėjo su tuo susidoroti. Bet taip buvo tau. O man kitaip. Aš nesu sutrikusi. Džastinas pagrobė iš manęs beveik dešimt gyvenimo metų, geriausią mano dešimtmetį – lemiamą karjerai dešimtmetį. Jis užtaisė man dvynius, leidosi mano išlaikomas, dieną naktį aimanuodavo dėl savo vargano buhalterio darbo tėtukui, išleisdavo krūvas mūsų pinigų – mano pinigų – savo sumautam terapeutui. Galite patikėti? – vaikščiodavo tris, kartais keturis kartus per savaitę. O dabar užsimanė ir išpėdino. Sakykite, gal aš perdedu?

-Na, – tarė Hitera, – galbūt į tai galima pažvelgti kitaip…

-Patikėk, – pertraukė ją Kerola. – Aš nesu sutrikusi. Tikrai nė velnio jo nemyliu. Ir nenoriu, kad jis parsliūkintų. Ne, tai netiesa. Aš noriu, kad jis grįžtų – tada pati galėčiau išmesti tą šiknių! Puikiai žinau, kaip jaučiuosi ir ko iš tikrųjų noriu. Noriu jį įskaudinti – taip pat ir tą vėjavaikę, kai tik surasiu. Norite man padėti? Patarkite, kaip jį įskaudinti. Smarkiai įskaudinti.

Norma pakėlė seną Skudurinę Onutę, gulėjusią šalia medinės skrynios (Elisa ir Džimis, Kerolos dvyniai, kuriems jau buvo aštuoneri, išaugo daugumą savo lėlių), padėjo ją ant židinio atbrailos ir tarė:

-Kas turi pasiūlymų?

-Kalbėk tu, – paprašė Kerola.

Moterys kelias valandas sutartinai svarstė idėjas. Pirmiausia aptarė pinigus, tą seną priemonę – tegu jis moka. Tegu įsiskolina visam likusiam gyvenimui, iškrapšto savo subinę iš BMW ir itališkų kostiumų bei kaklaraiščių. Sužlugdyk jį – prikišk nagus prie jo verslo sąskaitų, priversk tėvą atsakyti už vengimą mokėti mokesčius, tegu jis netenka automobilio ir sveikatos draudimo.

Tegu netenka sveikatos draudimo. Chmm, tai įdomu. Draudimas už psichoterapiją sumoka tik trisdešimt procentų, tačiau tai nemaža suma. Mielai nutraukčiau jo vizitus pas terapeutą. Tai įvarytų jam neviltį. Būtų smūgis jam į pautus! Jis vis kartoja, kad Lėšas – jo geriausias draugas. Norėčiau pamatyti, koks draugas jis būtų, jei Džastinas nebemokėtų pinigų!

Tačiau tai buvo tik žaidimas. Šios moterys buvo sumanios profesionalės; jos visos žinojo, kad pinigai nėra keršto priemonė. Galop Hitera, išsiskyrusi advokatė, švelniai priminė Kerolai, kad ji uždirba daug daugiau už Džastiną, ir bet koks teismas Kalifornijoje, be abejo, priteistų jai mokėti alimentus vyrui. Ir, žinoma, ji negalėtų pretenduoti į milijonus, kuriuos galų gale paveldėtų Džastinas. Liūdna tiesa buvo ta, kad bet koks planas, sužlugdžius Džastiną finansiškai, baigtųsi tuo, kad Kerola pati jam būtų turėjusi mokėti.

-Žinai, Kerola, – tarė Norma, – tu ne viena tokia; aš netrukus susidursiu su tokia pačia bėda. Pasakysiu tau tiesą apie Šelį. Jis jau šeši mėnesiai neturi darbo, ir tikrai jaučiu, kad kabo man kaip akmuo po kaklu. Blogiausia, kad jis visai nesistengia susirasti darbo. Tu teisi: jis vėl lošia, ir pinigai dingsta. Jis man mirtinai įgriso. Ir kaskart, kai jam papriekaištauju, jis kaip nors gudriai išsisuka. Nebežinau, kas jau dingo iš namų; bijau net inventorizuoti mūsų turtą. Mielai pateikčiau jam ultimatumą: ieškok darbo ir nebelošk, antraip mūsų santuokai galas. Turėčiau tai padaryti. Bet negaliu. Dieve, norėčiau, kad jis įveiktų savo bėdas.

-Galbūt, – tarė Hitera, – taip yra dėl to, kad tas vyrukas tau patinka. Ne paslaptis, jis šaunus, žavus. Sakei, puikus meilužis. Visi kalba, kad jis panašus į jauną Šoną Konerį.
Nesiginčiju. Lovoje jis nuostabus. Pats nuostabiausias! Tačiau brangiai kainuoja. Vis dėlto skyrybos atsieitų dar brangiau. Manau, turėčiau jam mokėti daugiau alimentų, nei jis pralošia per pokerį. Ir labai galimas daiktas – praeitą mėnesį Sonomos teismas pateikė precedentą, – kad mano partnerystė firmoje, ir tavo taip pat, Kerola, gali būti įvertinta kaip materialus ir itin vertingas bendras turtas.

-Tavo visai kitokia padėtis, Norma. Tu kai ką gauni iš savo santuokos. Tau bent jau patinka tavo vyras. O aš, aš atsisakyčiau darbo, persikelčiau į kitą valstiją, kad tik nemokėčiau tam bjaurybei alimentų.

-Paliktum namus, paliktum San Franciską, paliktum mus – mane ir Hiterą, ir įsidarbintum Boise, Aidahe, sauso valymo firmos direktore? – paklausė Norma. – Gerai sugalvojai! Tikrai jam parodytum!

Kerola piktai švystelėjo į židinį saują pakurų ir stebėjo, kaip plyksteli ugnis.

-Jaučiuosi dar blogiau, – tarė ji. – Šis vakaras tik nervina. Jūs, merginos, nieko nesuprantate – nė nenutuokiate, kaip rimtai kalbu. Ypač tu, Hitera, ramiai aiškini skyrybų teisės formalumus, o aš visą naktį praleidau galvodama apie tai, kaip pridaužyčiau vyrus. Jų daug tokių. Ir kiekgi tai kainuotų? Dvidešimt, dvidešimt penkis tūkstančius? Gausiu tiek. Paimsiu iš užsienio banko, ir niekas nesulos! Neįsivaizduoju, kaip geriau galėčiau išleisti pinigus. Ar norėčiau, kad jis būtų negyvas? Lažinamės!

Hitera su Norma nutilo. Jos suko akis nuo Kerolos, kuri įdėmiai stebėjo jų veidus.

-Išgąsdinau?

Draugės papurtė galvas. Jos neprisipažino išsigandusios, tačiau vis labiau nerimavo. Hiterai to buvo per daug. Ji atsistojo, pasirąžė, kelioms minutėms nuėjo į virtuvę ir grįžo nešina burgundiškais vyšnių ledais ir trimis šakutėmis. Kitos atsisakė jos pasiūlymo, ir ji kibo į ledus, kartais ištraukdama vyšnią.

Kerola staiga griebė šakutę ir puolė prie jos.

-Ei, duokš ir man, kol ne per vėlu. Negaliu pakęsti, kai taip darai, Hitera. Vyšnios – vienintelis gardus daiktas.

Norma atsinešė iš virtuvės daugiau vyno ir apsimestinai linksmai pakėlė taurę.

-Už tai, kad vyrai būtų pridaužyti, štai už ką išgersiu! Ir man reikėjo apie tai pagalvoti, kai Viljamsas balsavo prieš mano partnerystę. Jei nenori užmušti, – toliau kalbėjo Norma, – gali primušti. Turiu klientą sicilietį, kuris teikia ypatingas paslaugas: už penkis tūkstančius pritalžo padangų grandinėmis.

-Padangų grandinės už penkis tūkstančius? Skamba neblogai. Pasitiki tuo vyruku? – paklausė Kerola.

Norma pagavo griežtą Hiteros žvilgsnį.

-Mačiau, kaip pažiūrėjai, – tarė Kerola. – Kas čia vyksta?

-Mes turime palaikyti pusiausvyrą, – tarė Hitera. – Norma, nemanau, kad kurstydama pyktį, net ir juokais, padedi Kerolai. Jei tai apskritai juokai. Kerola, pagalvok apie laiką. Jei per artimiausius kelis mėnesius Džastinui kas atsitiks, jei bus padarytas koks nors – bet koks – nusikaltimas, tai susies su tavim. Automatiškai. Tavo motyvai, tempera…

-Mano kas?

-Gerai, sakykime taip, – toliau kalbėjo Hitera. – Tavo polinkis elgtis impulsyviai leidžia…

Kerola krestelėjo galvą ir nusisuko į šalį.

-Kerola, galvokime objektyviai. Tu karštakošė: pati tai žinai, mes žinome, nuo nieko to nenuslėpsi. Džastino advokatui nebus sunku tai pademonstruoti teisme.

Kerola nieko neatsakė. Hitera dėstė:

-Norėjau pasakyti, kad būsi kaip ant delno, o jei pasamdytum nusikaltėlį, lengvai prarastum advokato pareigas.

Vėl įsivyravo tyla. Apatinės malkos sudegė, ir nuodėguliai suvirto į krūvą. Niekas neatsistojo įmesti daugiau pliauskų. Norma žaismingai pakėlė Skudurinę Onutę.

-Daugiau pasiūlymų? Saugių, legalių pasiūlymų?

Gal katra žinote gerų knygų apie kerštą? – pasiteiravo Kerola. – Praktiškų patarimų knygelių?

Hitera su Norma papurtė galvas.

-Gerai, – tarė Kerola, – vadinasi, rinkoje yra niša. Gal man parašyti – asmeniškai išbandyti patarimai.

-Tuomet užmokestį už vyro primušimą reikėtų įrašyti kaip darbo išlaidas, – tarė Norma.

-Kartą skaičiau D. H. Lorenso biografiją, – tarė Hitera. – Prisimenu šiurpią istoriją apie jo našlę Frydą, kuri, nepaisydama paskutinės vyro valios, jį kremavo, o pelenus įmaišė į cemento luitą.

Kerola pritariamai linktelėjo.

-Laisva Lorenso dvasia amžiams įkalinta cemente. Keliu skrybėlę, Fryda! Tai tikras kerštas! Kūrybingas kerštas!

Hitera žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.

-Mąstykime praktiškai, Kerola, yra saugių ir teisiškų būdų nubausti Džastiną. Ką jis mėgsta? Kas jam rūpi? Nuo to turėtum pradėti.

-Ne tiek jau daug tų pomėgių, – tarė Kerola. – Tai jo bėda. Tiesa, drabužiai – jis mėgsta savo drabužius. Tačiau kad susmulkinčiau jo garderobą, man nereikia jūsų pagalbos. Jau pasirūpinau tuo, tačiau nemanau, kad tai jį labai paveiks. Jis pasiims mano pinigus ir nueis apsipirkti, o naujoji dama išrinks naujus drabužius pagal savo skonį. Reikėjo padaryti ką nors kita, galbūt nusiųsti drabužius jo baisiausiam priešui. Tačiau jis toks vėpla, kad net priešų neturi. O gal reikėtų atiduoti juos vyriškiui, kurį dar susirasiu. Jei Džastinas turėtų viršininką, permiegočiau su juo ir padovanočiau tuos kaklaraiščius. Kas dar jam patinka? Gal BMW? Tik ne vaikai – jie jam mažiausiai rūpi. Jei uždrausčiau matytis su vaikais, padaryčiau jam paslaugą, o ne nubausčiau. Žinoma, nuteiksiu juos prieš tėvą – apie tai nereikia nė šnekėti. Bet nemanau, kad jis tai pastebės. Galėčiau sufabrikuoti kaltinimus dėl seksualinio išnaudojimo, bet vaikai per dideli, kad juos paveikčiau. Be to, tada jis negalėtų jais rūpintis ir kartais manęs išleisti.

-Kas dar? – paklausė Norma. – Kas nors juk turi būti.

-Ne tiek daug! Jis siaubingas egocentrikas. Ak, dar yra jo tenisas: du trys kartai per savaitę. Ketinau perpjauti jo raketes perpus, tačiau jas laiko sporto salėje. Galbūt ten jis ir susitiko tą moterį – kokią nors aerobikos grupės vadovę. Kad ir kiek sportuotų, vis tiek liks tikras drimba. Tikriausiai nuo alaus, o taip, jis mėgsta alų.

-O kaip draugai? – paklausė Norma. – Juk turi būti draugų!

-Maždaug pusę savo pokalbių jis tik aimanuoja. Kaip tai vadinama žydiškai, Norma?

-Kvetch!

-Taip, jis sėdi ir kvetchina apie tai, kad neturi draugų. Jis neturi bičiulių, žinoma, išskyrus dim sum merginą. Ji geriausia, ką jis galėjo susirasti.

-Jei ji tokia baisi, kaip įsivaizduoji, – tarė Hitera, – tai gal geriausia būtų nieko nedaryti ir leisti jiems iki ausų įklimpti. Tada jie neturės kitos išeities – patys užsikurs pragarą.
Tu vis dar nieko nesupranti, Hitera. Nenoriu, kad jis šiaip būtų nelaimingas – tai ne kerštas. Noriu, kad jis žinotų, jog aš tai padariau.

-Taigi, – tarė Norma, – mes numatėme pirmą žingsnį: sužinoti, kas ji tokia.

Kerola linktelėjo.

-Teisybė! O kitas žingsnis bus per ją pasiekti jį. Nukąsk galvą, ir uodega žus. Hitera, ar turi gerų privačių seklių, kuriuos samdeisi per skyrybas?

-Tai paprasta. Betas Tomasas – nuostabus. Jis paseks Džastiną ir per dvidešimt keturias valandas išsiaiškins, kas ji.

-Be to, Betas kietas vyrukas, – pridūrė Norma. – Galbūt pasiūlys tau ir seksualinių paslaugų – be papildomo mokesčio.

-Per dvidešimt keturias valandas? – nusistebėjo Kerola. – Jis galėtų sužinoti jos vardą per valandą, jei tik prisegtų blakę prie Džastino terapeuto kušetės. Tikriausiai Džastinas vien apie ją ir tauškia kiaurą valandą.

-Džastino terapeutas. Džastino terapeutas, – pakartojo Norma. – Žinai, keista, kad nepagalvojome apie Džastino terapeutą. Kiek laiko, sakei, Džastinas pas jį lankosi?
Penkerius metus!

-Penkerius metus tris kartus per savaitę, – kalbėjo Norma. -Skaičiuokime… su atostogomis bus maždaug šimtas keturiasdešimt valandų per metus, padauginus iš penkių gausis kokie septyni šimtai valandų.

-Septyni šimtai valandų! – šūktelėjo Hitera. – Apie ką, po galais, jie kalbėjosi septynis šimtus valandų?

-Bent jau numanau, – tarė Norma, – apie ką jie šnekasi pastaruoju metu.

Stengdamasi nuslėpti savo susierzinimą dėl Hiteros ir Normos, Kerola dabar sėdėjo taip užsimaukšlinusi gobtuvą, kad tik akys buvo matyti. Kaip ir anksčiau, ji jautėsi be galo vieniša. Tai jos nestebino – draugės dažnai nukeliaudavo su ja pusę kelio, ne kartą prisiekė ištikimybę ir vis tiek jos nesuprato.

Dabar jos dėmesį patraukė šnekos apie Džastino psichoterapeutą. Lyg vėžys iš po kiauto ji pamažu iškišo galvą.

-Ką turi galvoje? Apie ką jie kalbėjosi?

-Žinoma, apie didįjį pabėgimą. Apie ką daugiau? – atsakė Norma. – Regis, nustebai, Kerola?

-Ne! Tai yra taip. Žinau, kad Džastinas turėjo kalbėtis su psichoterapeutu apie mane. Keista, kad man pavyko tai užmiršti. Galbūt reikėjo užmiršti. Kraupu galvoti apie tai, kad mane nuolat apkalba, kad Džastinas perpasakoja terapeutui kiekvieną mudviejų pokalbį. Betgi tai aišku! Aišku! Juodu drauge planavo kiekvieną žingsnį. Sakiau jums! Sakiau jums anksčiau, kad Džastinas niekada pats negalėtų išeiti.

-Ar jis kada nors minėjo, apie ką juodu kalbasi? – pasidomėjo Norma.

-Niekada! Lėšas patarė nieko man nesakyti, pareiškė, kad esu pernelyg valdinga, o Džastinui esą reikia nuosavos erdvės, į kurią negalėčiau patekti. Jau seniai lioviausi klausinėjusi. Bet žinote, kartą, prieš dvejus ar trejus metus, kai jis buvo supykęs ant terapeuto, kelias savaites drabstė jį purvais. Jis sakė, kad Lėšas visai išsikraustė iš proto, nes ragina jį skirtis. Tuo metu – nežinau kodėl, gal dėl to, kad Džastinas taip akivaizdžiai vaidino nuskriaustą, – pamaniau, kad Lėšas mano pusėje. Galbūt jis stengiasi parodyti Džastinui, kad išsiskyręs su manim jis suprastų, kiek daug iš manęs gauna. Bet dabar man viskas atrodo kitaip. Mėšlas, šitiek metų namie turėjau šnipą!
Penkeri metai, – tarė Hitera. – Tai ilgas laiko tarpas. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris taip ilgai būtų lankęs psichoterapiją. Kodėl penkerius metus?

-Tu nieko nenutuoki apie psichoterapijos verslą, – atsakė Kerola. – Kai kurie psichoterapeutai nori, kad vaikščiotum pas juos amžinai. Tiesa, nepasakiau, kad jis pas šitą psichoterapeutą lankosi penkerius metus. Prieš jį buvo kitų. Džastinas visą laiką turėjo bėdų: jis neryžtingas, apsėstas įkyrių minčių, viską dvidešimt kartų patikrina.

-Kai einame iš namų, jis mina pirmyn atgal prie durų pažiūrėti, ar užrakinome. Kol nueina iki automobilio, užmiršta, kad jau tikrino, ir vėl grįžta. Bukaprotis! Įsivaizduojate tokį buhalterį? Tikras pokštas. Jis buvo priklausomas nuo vaistų – be jų negalėdavo užmigti, skristi lėktuvu ar susitikti su auditoriumi.

-Ir dabar taip yra?

-Priklausomybė nuo vaistų virto priklausomybe nuo psichoterapeutų. Lėšas jo žindukas. Vis negali atprasti. Net ir lankydamasis tris dienas negali ištverti bent kartą per savaitę jam nepaskambinęs. Jei darbe jį kas nors sukritikuoja, po penkių minučių skambina Lešui ir aimanuoja. Bloga klausytis.

-Nemalonu ir galvoti apie tai, – tarė Hitera, – medikai naudojasi tokia priklausomybe. Terapeuto banko sąskaitai tai nuostabu. Ar jis bent turi motyvą padėti pacientui tapti savarankiškam? Ar negalima prikibti dėl piktnaudžiavimo?

-Hitera, tu nesiklausai. Sakiau, kad specialistams penkeri metai atrodo normalu. Kartais analizė trunka aštuonerius, devynerius metus keturis ar penkis kartus per savaitę. Ar kada nors girdėjai, kad šie vyrukai liudytų vieni prieš kitus? Tai uždaras verslas.

-Žinai, – prabilo Norma, – manau, mes pasistūmėjome į priekį. -Ji paėmė antrą lėlę, pasodino ją prie pirmosios ant židinio atbrailos ir abi apsuko virvele. – Jie kaip Siamo dvyniai. Prisikask prie vieno ir būsi pasiekęs kitą. Įskaudink daktarą ir skaudės Džastinui.

-Ne visai, – tarė Kerola. Dabar jos ilgas kaklas išlindo iš gobtuvo, balsas buvo tvirtas ir nekantrus.

– Jei vien įskaudinčiau Lešą, iš to nieko doro neišeitų. Galbūt jie net dar labiau suartėtų. Ne, turiu taikyti į jų tarpusavio santykius: jei jie žlugs, tai skaudžiai palies Džastiną.

-Ar kada nors buvai susitikusi su Lešu? – paklausė Hitera.

-Ne. Džastinas kelis kartus prašė eiti su juo į sutuoktinių psichoterapiją, bet psichoterapeutai man jau skersai gerklės stovi. Kartą, prieš metus, mane apėmė smalsumas ir nuėjau į jo paskaitą. Pasipūtėlis. Prisimenu, kaip svajojau po jo kušete padėti bombą ar suvaryti kumštį į tą šventeivišką snukį. Būčiau bent kiek atsiskaičiusi. Už senas ir naujas skolas.

Kol Hitera ir Norma kūrė planus, kaip prigriebti psichoterapeutą, Kerola vis labiau rimo. Ji stebeilijosi į ugnį ir galvojo apie daktarą Ernestą Lešą, o jos skruostai, atspindėdami eukalipto žarijas, blizgėjo. Ir tada jai nušvito. Jos galvoje atsivėrė durys; ėmė suktis mintis, stulbinama mintis. Kerola tiksliai žinojo, ką daryti! Ji atsistojo, paėmė nuo atbrailos lėles ir sviedė į židinį. Jas rišusi virvutė plykstelėjo ir tuoj virto pelenais. Lėlės ėmė smilkti, nuo karščio pajuodo ir ne-trukus užsiliepsnojo. Kerola pažarstė pelenus ir pareiškė:

-Ačiū, mielosios draugės. Jau žinau, ką turiu daryti. Pažiūrėsime, ką veiks Džastinas, kai jo psichoterapeutas neteks darbo. Konferencija baigta, ponios.

Hitera su Norma nė nekrustelėjo.

– Patikėkite manim, – tarė Kerola, uždarydama židinį. – Verčiau jums nieko nežinoti. Jei nežinosite, neteks melagingai liudyti.