Pagal
Autorius: Irvin Yalom

Dvidešim devintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim devintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt devintas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

 

– PINIGAI, PINIGAI, PINIGAI. Negi negalime kalbėtis apie ką kita, Kerola? Papasakosiu jums istoriją apie savo tėvą, ji turėtų atsakyti į visus jūsų klausimus apie mane ir pinigus. Tai nutiko, kai buvau kūdikis, bet visą gyvenimą girdėjau apie tai kalbant – ši istorija tapo šeimos folkloro dalimi. Maršalas pamažu atsisegė sportinį švarką, nusirengė, atsisakė, kai Kerola ištiesė ranką jį pakabinti, ir nudrėbė jį prie savo kėdės.

– Jis turėjo mažą šeši iš šešių metrų krautuvėlę Penktosios ir R gatvių sankirtoje Vašingtone. Mes gyvenome virš krautuvėlės. Vieną dieną atėjo pirkėjas ir paprašė poros darbinių pirštinių. Tėvas parodė į užpakalines duris ir pasakė, kad turės atnešti iš sandėliuko – tai užtruksią kelias minutes. Tačiau sandėliuko nebuvo. Užpakalinės durys vedė tiesiai į skersgatvį. Tėvas nudūmė skersgatviu į artimiausią dirbančią parduotuvę, nupirko porą pirštinių už dvylika centų, parlėkė atgal ir pardavė jas už penkiolika centų. Maršalas išsitraukė nosinę, išsišnypštė nosį ir nesidrovėdamas nusišluostė nuo skruostų ašaras. Kai grįžo iš Niujorko, jis liovėsi dangstęs savo pažeidžiamumą ir verkė kone kiekvieną konsultaciją. Kerola tyliai sėdėjo, gerbdama Maršalo ašaras ir stengdamasi prisiminti, kada pastarąjį kartą matė verkiantį vyrą. Jos brolis Džebas neverkdavo, nors jį visi iš eilės skriaudė: tėvas, mama, mokyklos peštukai – kartais vien tam, kad jis apsižliumbtų.

Maršalas įsikniaubė veidu į nosinę. Kerola spustelėjo jam ranką.

-Verkiate dėl tėvo? Jis vis dar gyvas?

-Ne, mirė jaunas. Ta krautuvė jį amžiams uždarė karste. Per daug bėgiojo dėl trijų centų. Kai galvoju apie uždirbamus pinigus arba prarandamus pinigus, arba švaistomus pinigus, akyse visada regiu savo brangų tėvelį, ryšintį baltą prijuostę, aptaškytą vištų krauju, regiu jį skuodžiantį tuo purvinu skersgatviu, vėjui pučiant į veidą, juodais besiplaikstančiais plaukais, gaudantį kvapą ir pergalingai nešantį porą darbinių pirštinių už dvylika centų tarsi kokią olimpinę lazdą.

-O jūs, Maršalai, kur jūsų vieta šioje vizijoje?

-Ta vizija – mano aistros lopšys. Tikriausiai lemiamas mano gyvenimo įvykis.

-Tai suformavo jūsų požiūrį į pinigus? – paklausė Kerola. – Kitaip tariant, jei uždirbsite pakankamai pinigų, jūsų tėvo kaulai nebe-barškės lakstydami skersgatviu.

Maršalas pasijuto priblokštas. Jis pagarbiai pažvelgė į savo advokatę. Alyvinė pagal užsakymą siūta suknelė pabrėžė skaistų jos veidą, ir Maršalas suvokė, kad jis nesiskutęs ir vilki purviną sportinį kostiumą.

-Ta pastaba… tiesiog netekau amo. Reikės pagalvoti apie barškančius kaulus.

Stojo ilga tyla. Kerola paragino:

-Kur jūsų mintys?

-Prie tų užpakalinių durų. Pirštinių istorija kalba ne tik apie pinigus, bet ir apie užpakalines duris.

-Užpakalines jūsų tėvo krautuvėlės duris?

-Taip. Ir apie apsimetinėjimą, kad durys veda ne į skersgatvį, o į didelį sandėlį – tai viso mano gyvenimo metafora. Apsimetinėju, kad turiu kitų kambarių; tačiau giliai širdyje žinau, kad neturiu jokio sandėlio, jokių paslėptų prekių. Įeinu ir išeinu pro skersgatvius ir užpakalines duris.

-Ak, Ramiojo Vandenyno klubas, – tarė Kerola.

-Būtent. Turbūt įsivaizduojate, ką man reiškė pagaliau… pagaliau įeiti pro paradines duris. Negalėjau atsispirti Makondo vilionėms: vilionėms tapti saviškiu. Kiaurą dieną gydau turtingus pacientus. Mes tampame artimi, dalijamės paslaptimis, esu jiems nepakeičiamas. Tačiau žinau savo vietą. Žinau, kad jei ne mano darbas, kad jei sutikčiau juos kitomis aplinkybėmis, jie nekreiptų į mane dėmesio. Esu kaip parapijos kunigas iš neturtingos šeimos, klausantis aukštesnių sluoksnių išpažinčių. O Ramiojo Vandenyno klubas – jis simbolizavo naują pradžią. Iš Penktosios ir R bakalėjos krautuvės užlipau marmuriniais laiptais, paskambinau dideliu žalvariniu plaktuku ir pro atviras duris žengiau gilyn į raudonu aksomu išmuštas menes. Visą gyvenimą siekiau šio tikslo.

-O viduje laukė Makondas – žmogus, labiau sugedęs nei bet kuris jūsų tėvo pirkėjas.

Maršalas linktelėjo.

-Teisybė, mano tėvo klientai buvo mieli žmonės. Prisimenate, pasakojau apie tą pacientą, kuris prieš kelias savaites išsiderėjo, kad nueičiau su juo į „Avokado” klubą? Dar niekada nebuvau lankęsis tokioje vietoje… tokio žemo lygio vietoje. Bet norite, pasakysiu tiesą? Man ten patiko. Neapsimetinėju – ten jaučiausi kaip namie, jaukiau nei Ramiojo Vandenyno klube. Ten mano vieta. Tarsi būčiau su savo tėvo klientais Penktosios ir R gatvių sankryžos krautuvėje. Tačiau negaliu pakęsti, kad man ten patiko; nenoriu nusileisti iki tokio lygio. Kažkas baisaus, kai vaikystės įvykiai taip stipriai užprogramuoja. Esu daugiau vertas. Visą gyvenimą kartojau sau: „Nusikratysiu bakalėjos krautuvės dulkes nuo savo kojų; pakilsiu aukščiau.”

-Mano senelis gimė Neapolyje, – tarė Kerola. – Mažai ką apie jį prisimenu, bet atsimenu, kaip išmokė mane žaisti šachmatais. Kaskart, kai baigdavome ir rinkdavome figūras, jis sakydavo tuos pačius žodžius – dar dabar girdžiu jo švelnų balsą: „Matai, Kerola, šachmatai – kaip gyvenimas. Kai žaidimas baigiasi, visos figūros – pėstininkai, karaliai ir karalienės – grįžta į tą pačią dėžę.”

Ir jums būtų pravartu tai pamedituoti, Maršalai: pasibaigus žaidimui pėstininkai, karaliai ir karalienės grįžta į tą pačią dėžę. Pasimatysime rytoj. Tuo pat metu.

Kai grįžo iš Niujorko, Maršalas kasdien lankėsi pas Kerolą. Pirmuosius du kartus ji aplankė jį namuose, paskui jis atšliaužė į kabinetą, o dabar, praėjus savaitei, pradėjo atsigauti iš savo depresijos stingulio ir stengėsi suprasti savo vaidmenį jam nutikusioje istorijoje. Kerolos kolegos pastebėjo, kad ji nuolat susitikinėja su Maršalu, ir ne sykį teiravosi apie jo reikalus. Tačiau Kerola visuomet atsakydavo: „Sudėtingas atvejis. Daugiau negaliu pasakyti – tai labai konfidencialu.”

Visą tą laiką Kerola ir toliau tarėsi su Ernestu. Jo pastabos ir pasiūlymai jai daug padėjo: beveik visi patarimai veikė tiesiog stebuklingai.

Vieną dieną, kai Maršalas atrodė įstrigęs, Kerola nusprendė išbandyti Ernesto pratimą su antkapiu.

-Maršalai, tiek daug jūsų gyvenimo sukosi aplink materialinę sėkmę, pinigų pelnymą ir dalykus, kuriuos galima nupirkti – padėtį, meno kolekciją, kad pinigai, regis, apibrėžia, kas jūs esate ir ką reiškia visas jūsų gyvenimas. Ar norėtumėte, kad tai būtų jūsų galutinis skiriamasis ženklas, paskutinis gyvenimo apibendrinimas? Sakykite, ar kada susimąstėte, kokių žodžių norėtumėte ant savo antkapio? Ar ten turėtų būti surašyti jūsų bruožai: valdžios siekis, pinigų kaupimas?

Maršalas mirktelėjo, nes į akį kaptelėjo prakaito lašas.

-Sunkus klausimas, Kerola.

-O argi neturėčiau užduoti sunkių klausimų? Padarykite tai dėl manęs – pamąstykite kelias minutes. Sakykite viską, kas ateina į galvą.

-Pirmiausia prisimenu tai, ką apie mane sakė tas Niujorko detektyvas: kad esu išdidus, apakintas godulio ir keršto.

-Ar norite, kad tai būtų užrašyta ant antkapio?

-Kaip tik to nenoriu. Tai pats baisiausias dalykas. Bet turbūt nusipelniau tokių žodžių – turbūt visas mano gyvenimas bėga tos epitafijos link.

-Nenorite tokio antkapio? Tuomet, – žvelgdama į laikrodį tarė Kerola, – jūsų ateities kelias aiškus: turite keisti gyvenimą. Šiandien mūsų laikas baigėsi, Maršalai.

Maršalas linktelėjo imdamas nuo žemės savo švarką, pamažu rengdamasis ir ruošdamasis eiti.

-Staiga nukrėtė šaltis… nuo to klausimo apie antkapį. Tai sukrečiantis klausimas – pribloškiantis. Turite būti atsargi su tokia sunkiąja artilerija, Kerola. Žinote, ką man tai priminė? Kadaise jūs manęs teiravotės apie psichoterapeutą, pas kurį ketino eiti jūsų draugė, — apie Ernestą Lešą, mano buvusi mokinį. Jis veikiausiai būtų paklausęs tokio dalyko. Visada bandžiau sulaikyti jį nuo tokių klausimų. Jis vadino juos egzistencine šoko terapija.

Kerola jau buvo beveik atsistojusi, tačiau smalsumas nugalėjo.

-Manote, kad tai bloga terapija? Gerokai kritikavote Lešą.

-Ne, nesakiau, kad man tai buvo bloga terapija. Priešingai, nuostabi. Puikus žadintuvas. O dėl Ernesto Lešo – neturėjau būti toks griežtas. Norėčiau atsiimti kai kuriuos savo žodžius.

-Kodėl buvote toks griežtas?

-Iš puikybės. Kaip tik apie tai kalbėjomės visą praeitą savaitę. Buvau jam netolerantiškas, įsitikinęs, kad tik mano metodai yra teisingi. Nebuvau geras supervizorius. Ir nepasimokiau iš jo. Iš nieko nesimokau.

-Taigi kokia būtų tiesą apie Ernestą Lešą? – paklausė Kerola.

-Ernestas neblogas terapeutas. Ne, daugiau nei neblogas. Iš tiesų jis geras psichoterapeutas. Šaipydavausi iš jo, kad jam reikia daug valgyti, nes jis per daug duoda pacientams: pernelyg įsijaučia, leidžiasi išsiurbiamas. Bet jei turėčiau eiti pas psichoterapeutą, verčiau rinkčiausi tokį, kuris atiduoda savęs per daug. Jei greitai neišsikapstysiu iš šio pragaro ir turėsiu atiduoti kai kuriuos pacientus, manau, siųsiu juos pas Ernestą.

Maršalas atsistojo eiti.

-Laikas baigėsi. Ačiū, kad šiandien užtęsėte, Kerola.

 

* * *

Ėjo konsultacijos, tačiau apie Maršalo santuoką Kerola vis nekalbėjo. Veikiausiai ji delsė dėl savo pačios neišspręstų šeimyninių problemų. Galų gale vieną dieną, kai Maršalas dar kartą pakartojo, kad Kerola – vienintelis žmogus pasaulyje, su kuriuo jis gali atvirai pasikalbėti, ji įsidrąsino ir paklausė, kodėl jis negali pasišnekėti su žmona. Iš Maršalo atsakymo buvo aišku, kad jis nepasakojo Širlei apie apgavystę Niujorke. Taip pat ir apie savo neviltį. Ir apie tai, kad jam reikia pagalbos.

Pasak Maršalo, su Širle jis nešnekėjo dėl to, kad nenorėjo nutraukti jos mėnesį trunkančios meditacijos Tasadžaroje. Kerola žinojo, kad tai racionalizacija: Maršalas taip elgėsi ne žmonos labui, o dėl savo abejingumo ir gėdos. Maršalas prisipažino, kad apie Širlę jis beveik negalvoja, kad pernelyg susirūpinęs savo būsena, kad juodu su Širle gyvena skirtinguose pasauliuose. Padrąsinta Ernesto patarimų, Kerola neatlyžo.

-Maršalai, pasakykite, kas nutiktų, jei vienas iš jūsų pacientų taip nerūpestingai paniekintų dvidešimt ketverius metus trukusius santykius? Ką  jūs sakytumėte?

Kaip Ernestas ir buvo numatęs, Maršalas dėl šio klausimo pasišiaušė.

-Jūsų kabinetas yra vienintelė vieta, kur neprivalau būti psichoterapeutas. Būkite nuosekli. Vieną dieną jūs man aiškinate, kad savimi nesirūpinu, o štai dabar bandote paversti mane psichoterapeutu netgi čia.

-Bet, Maršalai, negi nebūtų paika nepasinaudoti visais mūsų turimais ištekliais, tarp jų ir jūsų turtingomis psichoterapijos žiniomis bei įgūdžiais?

-Moku jums už kvalifikuotą pagalbą. Manęs nedomina savianalizė.

-Vadinate mane kvalifikuota ir vis dėlto atsisakote mano pasiūlymo suteikti sau pačiam kvalifikuotą pagalbą.

-Sofistika.

Kerola vėl griebėsi Ernesto žodžių.

-Negi jūs norite visą gyvenimą būti penimas? Negi jūsų tikrasis tikslas nėra savarankiškumas? Išmokti pačiam pasimaitinti? Tapti savo paties tėvu ir motina?

Maršalas, stebėdamasis Kerolos jėga, pakraipė galvą. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pamaitinti save tuo, ko jam reikėjo, kad atsigautų.

-Gerai. Gerai. Svarbiausias klausimas – kas nutiko mano meilei? Juk mes su Širle nuo dešimtos klasės buvome artimi draugai ir mylėjome vienas kitą. Taigi kada ir kaip viskas pagedo?

Maršalas pabandė atsakyti į savo klausimą.

-Viskas pradėjo griūti prieš kelerius metus. Maždaug tada, kai vaikai tapo paaugliais, Širlė ėmė nerimauti. Įprastas reiškinys. Ji vis kalbėdavo apie savo nepatenkintus jausmus, apie tai, kad esu pasinėręs į darbą. Pamaniau, kad idealus sprendimas jai būtų tapti psichoterapeute ir dirbti drauge su manimi. Tačiau mano planas atsigręžė prieš mane. Studijuodama universitete ji ėmė vis kritiškiau vertinti psichoanalizę. Pradėjo domėtis tais metodais, kuriuos labiausiai kritikavau: keistais alternatyviais gydymais, Rytų dvasingumo praktikomis, ypač tomis, kurios remiasi Rytų medicina. Esu tikras, kad ji taip elgėsi tyčia.

-Toliau, – paragino Kerola. – Iškelkite kitus svarbius klausimus, kuriuos turėčiau jums užduoti.

Maršalas nenorom iškošė:

-Kodėl Širlė taip mažai stengiasi sužinoti apie psichoanalitinį gydymą? Kodėl ji tyčia manęs nepaiso? Tasadžara yra vos už trijų valandų kelio – manau, galėčiau ten nuvažiuoti, pasakyti, kaip jaučiuosi, ir pasikalbėti, kodėl ji pasirinko tokią psichoterapijos mokyklą.

-Net jei ir taip, svarbiau kas kita. Tai klausimai jai, – tarė Kerola. – O ko paklaustumėte pats savęs?

Maršalas linktelėjo, tarsi norėdamas parodyti Kerolai, kad jos metodas veiksmingas.

-Kodėl taip mažai su ja kalbėjausi apie tai, kas jai įdomu? Kodėl taip menkai stengiausi – visai nesistengiau – ją suprasti?

-Kitaip tariant, – paklausė Kerola, – kodėl mieliau norite suprasti pacientus nei savo žmoną?

Maršalas vėl linktelėjo.

-Gal ir taip.

-Gal? – paklausė Kerola.

-Tikrai taip, – sutiko Maršalas.

-Ko dar klaustumėte jūsų padėtyje atsidūrusio paciento?

-Užduočiau kelis klausimus apie seksą. Pasiteiraučiau, kas nutiko jo seksualinei savasčiai. Ir jo žmonos. Paklausčiau, ar jis nori, kad tokia pasitenkinimo neteikianti padėtis truktų visą laiką? Jei ne, kodėl jis nesikreipė į sutuoktinių psichoterapeutą? Ar ketina skirtis? O gal tai tik išdidumas ir puikybė – laukti, kol žmona atšliauš ant kelių?

-Gerai padirbėjote, Maršalai. Ar galėtume pabandyti atsakyti į kai kuriuos klausimus?

Atsakymai griūte užgriuvo. Jo jausmai Širlei panašūs į jausmus Ernestui, teigė Maršalas. Abu jį įskaudino atmesdami jo profesinę ideologiją. Taip, žinoma, jis pasijuto įžeistas ir nemylimas. Be abejo, laukė, kad jį nuramintų, kad kažkaip atsiprašytų ir atsilygintų.

Ištaręs tuos žodžius Maršalas papurtė galvą ir pridūrė:

-Taip kalba mano širdis ir įžeista puikybė. Protas sako ką kita. – Ką?

-Kad į mokinio nepriklausomybės siekį neturėčiau žvelgti kaip į asmeninį puolimą. Širlė turi daryti tai, kas jai įdomu. Ernestas taip pat.

-Laisvi nuo jūsų? – paklausė Kerola.

-Taip. Prisimenu, mano psichoanalitikas sakė, kad gyvenu taip, lyg žaisčiau futbolą. Be atvangos veržiuosi, statau užtvaras, stumiuosi į priekį primesdamas priešininkui savo valią. Taip su manimi turėjo jaustis Širlė. Ji ne tik atmetė psichoanalizę. Tai būtų gana blogai, bet dar ištverčiau. Negaliu pakęsti, kad ji pasirinko pačią keisčiausią šio mokslo atšaką, patį nepraktiškiausią Marino apygardoje psichoterapijos metodą. Aišku, kad taip pasielgė tyčia, norėdama viešai mane pašiepti.

-Manote, kad ji šaiposi iš jūsų, nes pasirinko kitokį metodą. Todėl savo ruožtu šaipotės iš jos.

-Šaipausi iš jos ne tam, kad šaipyčiausi; kalbu apie esminius dalykus. Ar įsivaizduojate, kaip galima gydyti kuriant puokštes? Tai pati absurdiškiausia mintis. Sakykite atvirai, Kerola – absurdas tai ar ne?

-Nemanau, kad atsakysiu taip, kaip jūs norėtumėte, Maršalai. Menkai apie tai išmanau, bet mano draugas – ikebanos aistruolis. Jis metų metus studijavo ikebaną ir sakė, kad iš to gavo įvairiapusės naudos.

-Ką turite galvoje, sakydama „gavo naudos”?

-Jis daug metų lankė psichoterapijos, taip pat ir psichoanalizės konsultacijas. Sakė, kad jam tai padėjo, bet ne mažiau padėjo ir ikebana.

-Jūs vis dar nepasakėte, kuo ji padėjo?

-Jis teigė, kad ikebana padeda atsikratyti nerimo, ji – tarsi ramybės sala. Šis mokslas padeda susikaupti, suteikia darnos ir pusiausvyros pojūtį. Reikia prisiminti… ką jis dar sakė? Ak, taip – kad ikebana padeda atskleisti savo kūrybingumą ir estetinį jautrumą. Jūs taip lengvai tai atmetėte, Maršalai. Prisiminkite, ikebana – garbus menas, praktikuojamas keletą šimtmečių dešimčių tūkstančių žmonių. Daug apie ją žinote?

-Bet ikebanos terapija? Dievulėli!

-Girdėjau apie poezijos terapiją, muzikos terapiją, šokio terapiją, meno terapiją, meditacijos terapiją, masažo terapiją. Pats sakėte, kad pastarąsias savaites sveiką protą išsaugojote dirbdamas su bonsais. Negi neįmanoma, kad ikebanos terapija padėtų kai kuriems pacientams? – paklausė Kerola.

-Regis, kaip tik tai Širlė ir bando apibrėžti savo disertacijoje.

-Kokie jos rezultatai?

Maršalas papurtė galvą ir nieko neatsakė.

-Tikriausiai tai reiškia, kad niekada nesidomėjote? – paklausė Kerola.

Maršalas bemaž nepastebimai linktelėjo. Jis nusiėmė akinius ir pažvelgė į tolį, kaip visuomet darydavo susigėdęs.

-Taigi jūs jaučiatės Širlės išjuokiamas, o ji jaučiasi?.. – Kerola pamojo Maršalui, kad kalbėtų.

Tyla.

-Ji jaučiasi?.. – vėl paklausė Kerola, laikydama prie ausies delną.

-Nuvertinta. Pažeminta, – vos girdimai atsakė Maršalas. Ilga tyla. Galop Maršalas ištarė:

-Gerai, Kerola, prisipažįstu. Jūs įrodėte savo. Turiu jai ką pasakyti. Tai ką man dabar daryti?

-Jaučiu, kad žinote atsakymą į šį klausimą. Klausimas nėra klausimas, jei žinai atsakymą. Man atrodo, jūsų kryptis aiški.

-Aiški? Jums gal ir aiški. Ką turite galvoje? Pasakykite. Man reikia jūsų pagalbos.

Kerola ir toliau tylėjo.

-Pasakykite, ką man daryti, – pakartojo Maršalas.

-Ką jūs pasakytumėte pacientui, kuris apsimeta nežinąs, ką daryti?

-Po velnių, Kerola, liaukitės vaizdavusi analitike ir pasakykite man, ką daryti.

-Ką jūs atsakytumėte į tokį teiginį?

-Po paraliais, – tarė Maršalas, laikydamas delnais galvą ir siūbuodamasis pirmyn atgal. – Sukūriau prakeiktą pabaisą. Gaila. Gaila. Kerola, ar kada girdėjote apie gailestį?

Kerola laikėsi tvirtai, kaip patarė Ernestas.

-Jūs vėl ginatės. Laikas brangus. Pirmyn, Maršalai, ką pasakytumėte tokiam pacientui?

-Padaryčiau tai, ką visuomet darau: interpretuočiau jo elgesį. Pasakyčiau, kad jis taip trokšta paklusti, taip ieško autoriteto, kad atsisako savo išminties.

 

-Vadinasi, žinote, ką daryti? Maršalas nuolankiai linktelėjo.

-Ir kada daryti? Jis vėl linktelėjo.

Kerola dirstelėjo į laikrodį ir atsistojo.

-Be dešimt trys, Maršalai. Mūsų laikas baigėsi. Šiandien puikiai padirbėjome. Paskambinkite, kai grįšite iš Tasadžaros.

 

** *

 

Antrą ryto Leno namuose Tiburone žerdamasis antrą banką Šelis niūniavo „Dzip-a-dy-du-dai, dzip-a-dy-da”. Ne tik kortos kiekvieną vakarą jam išpuldavo geros – spalvos, pilni namai ir puikios žemos kortos; ir pats Šelis, naudodamasis tuo, ką pastebėjo Maršalas, su-trikdydavo kitus žaidėjus ir susikraudavo didžiulius bankus.

-Nieku gyvu nebūčiau pamanęs, kad Šelis turi pilną namą, – suniurnėjo Vilis. – Būčiau galėjęs lažintis iš tūkstančio dolerių.

-Tu ir lažinaisi iš tūkstančio dolerių, – priminė jam Lenas. – Pažvelk į žetonų krūvą – net stalas linksta. Ei, Šeli, kur tu? Vis dar čia? Vos matau tave pro tas šūsnis.

Kišdamas ranką į kišenę piniginės, Vilis tarė:

.- Du pastaruosius kartus apmulkinai mane blefuodamas, šįkart įtraukei į žaidimą; koks velnias čia vyksta, Šeli. Mokaisi ar ką?

Šelis susiglobė savo žetonų krūvą, prisitraukė ją arčiau, pasižiūrėjo ir šyptelėjo.

-Taip taip, mokausi – teisingai. Tiksliau tariant, mano psichoterapeutas, puikus analitikas, davė man kelis patarimus. Jis kiekvieną savaitę atsivelka savo kušetę į „Avokadą”.

 

** *

– Praeitą naktį, – tarė Kerola, – sapnavau, kad mes sėdime ant lovos krašto, paskui nusimauname purvinas kojines, nusiauname nešvarius batus ir susėdame vienas priešais kitą suglaudę pėdas.

-Ką jautėte sapne? – paklausė Ernestas.

-Buvo gera. Džiugu. Bet mažumėlę baisoka.

-Mes sėdime suglaudę basas kojas. Ką sako tas sapnas? Leiskite mintims klaidžioti. Pagalvokite apie mudu, sėdinčius drauge. Apie terapiją.

-Kai mąstau apie terapiją, prisimenu savo klientą. Jis išvyko iš miesto.

-Na, ir… – paragino Ernestas.

-Slapsčiausi už savo kliento. Dabar laikas išlįsti, pradėti būti savimi.

-Ir… tiesiog leiskite mintims laisvai plaukti, Kerolaina. -Atrodo, kad dar tik pradedu… Geri patarimai… Žinote, jūs man

davėte gerų patarimų dėl kliento… Velnioniškai gerų… Žiūrėdama, kiek jis gauna, pradėjau pavydėti… ėmiau trokšti ko nors gera sau… Man to reikia… Man reikia pradėti kalbėtis su jumis apie Džesą, su kuriuo pastaruoju metu dažnai matausi, apie problemas, kurios kyla, kai tampame artimesni… Sunku patikėti, kad man gali nutikti kas nors gera… Pradedu pasitikėti jumis… Perėjote visus išbandymus… Bet ir baugu – nelabai žinau kodėl… taip, žinau… tik kol kas negaliu pasakyti. Dar ne.

-Galbūt sapnas tai pasako už jus, Kerolaina. Pažiūrėkite, ką mudu darome sapne.

-Nesuprantu – liečiamės basomis pėdomis. Na ir kas?

-Pažvelkite, kaip mes sėdime – suglaudę pėdas. Manau, kad sapnas išreiškia norą susiglausti sielomis*. Ne mūsų pėdos liečiasi, o sielos.

—————————-

* Angl. sole – pėda, soul- siela – vienodai tariami žodžiai.

—————————-

-O, kaip gudru. Sielos, ne pėdos. Ernestai, jūs galite būti labai protingas, jei tik suteikiu jums progą. Liečiasi sielos – taip, regis, tai tiesa. Kaip tik tai ir byloja sapnas. Laikas pradėti. Iš naujo. Juk svarbiausia taisyklė čia yra nuoširdumas, ar ne?

Ernestas linktelėjo.

-Nėra nieko svarbesnio už mūsų nuoširdumą.

-Ir čia galiu sakyti viską, tiesa? Viską, kas tik nuoširdų.

-Žinoma.

-Tuomet noriu kai ką prisipažinti, – tarė Kerola. Ernestas pritariamai linktelėjo.

-Jūs pasirengęs, Ernestai? Ernestas dar kartą linktelėjo.

-Tikrai, Ernestai?

Ernestas supratingai šyptelėjo. Jautėsi patenkintas savimi – visą laiką įtarė, kad Kerolaina kai ką apie save slepia. Pasiėmė užrašų sąsiuvinį, patogiai įsitaisė ant kėdės ir tarė:

-Visuomet pasirengęs tiesai.

Daugiau Daugiau
Dvidešim aštuntas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim aštuntas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt aštuntas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

 

 

KABINETE MARŠALAS PRALEIDO ilgą dieną. Dabar paskendęs apmąstymuose dūlino namo. Šiandien susitiko su devyniais pacientais. Devynis kartus po šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt penki. Kiek teks plušėti, kol atgaus tuos devyniasdešimt tūkstančių? Šešiasdešimt ilgų dienų. Daugiau nei dvylika darbo savaičių. Dvylika savaičių įkinkytas į jungą turės triūsti dėl to sumauto Piterio Makondo! Ką jau kalbėti apie pridėtines išlaidas: kabineto nuomą, profesinius mokesčius, draudimą nuo aplaidumo darbe, medicinos licenciją. O kiek dar prarado pinigų, kai per pirmąsias porą savaičių po apgavystės jis atšaukė konsultacijas. Ir dar penki šimtai, kuriuos nuplėšė detektyvas. Be to, praeitą savaitę pakilo Wells Fargo akcijos, ir dabar jos keturiais procentais brangesnės nei tada, kai jas pardavė! Dar užmokestis advokatei! Kerola to verta, pamanė Maršalas, nors ir nesupranta, kad negalima paprasčiausiai mesti šio reikalo. Pakarsiu tą bjaurybę, net jei tam prireiktų viso likusio gyvenimo!

Maršalas įslinko į namus ir, kaip visada, numetęs tarpduryje savo lagaminą, pripuolė prie naujos telefono linijos patikrinti žinučių. Voila! Sėk ir imsi derlių! Jo laukė balso pašto žinutė.

„Sveiki, perskaičiau jūsų skelbimą APA laikraštyje, tiksliau, ne skelbimą, o perspėjimą. Esu psichiatras iš Niujorko ir norėčiau gauti daugiau informacijos apie pacientą, kurį aprašėte. Regis, jis lankosi pas mane. Prašyčiau paskambinti man šįvakar į namus telefonu 212-555-7082. Galite ir vėlai.”

Maršalas surinko numerį ir išgirdo „Alio”, kuris, Dievui padedant, nuves jį tiesiai pas Piterį.

-Taip, – tarė Maršalas. – Gavau jūsų žinutę. Sakėte, kad pas jus lankosi žmogus, apie kurį rašiau skelbime. Ar galite jį apibūdinti?

-Pala, – tarė pašnekovas. – Neskubėkite. Kas jūs? Prieš ką nors atskleisdamas, turiu žinoti, kas jūs esate.

-Esu psichiatras ir psichoanalitikas iš San Francisko. O jūs?

-Psichiatras, dirbu Manhetene. Man reikia daugiau informacijos apie jūsų skelbimą. Ten minėjote pavojų.

-Taip, kalbu apie rimtą grėsmę. Tas žmogus sukčius, ir jei jį gydote, jums gresia pavojus. Ar manote, kad jis ir yra jūsų pacientas?

-Neturiu teisės to sakyti. Profesinės konfidencialumo taisyklės neleidžia nepažįstamam žmogui pasakoti apie savo pacientus.

-Patikėkite manim ir užmirškite taisykles – padėtis kritiška, -tarė Maršalas.

-Norėčiau, kad jūs pirmas ką nors pasakytumėte apie šį pacientą.

-Labai prašom! – atsakė Maršalas. – Maždaug keturiasdešimties, gerai atrodo, ūsuotas, pasivadino Piteriu Makondu…

-Piteris Makondas!- pertraukė jį balsas ragelyje. – Tai mano paciento vardas!

-Neįtikima! – Maršalas priblokštas susmuko ant kėdės. – Jis pasivadino tuo pačiu vardu! To tai nesitikėjau. Tas pats vardas? Na, tas vyrukas, Makondas, pas mane lankė trumpą psichoterapijos kursą – aštuonias konsultacijas. Turtuoliams įprastos problemos: turto dalybos su dviem vaikais ir buvusia žmona, visi ko nors iš jo nori, dosnus, net liguistai, žmona alkoholikė. Ir pas jus tas pats scenarijus? – pasiteiravo Maršalas. – Taip, jis ir man sakė, kad nusiuntė Betę į Fordo centrą, – patvirtino Maršalas. – Paskui atėjo abu su sužadėtine… Taip, teisybė, aukšta, elegantiška moteris. Vardu Adriana… Ir ji pasivadino tuo pačiu vardu?.. Taip, tikrai, kalbėjomės apie vedybų sutartį… Regis, tiksli kopija. Visa kita žinote… Sėkminga psichoterapija, noras atsilyginti, priekaištai dėl per mažo užmokesčio, padovanotos paskaitos Meksiko universitete… Ak, Buenos Airėse? Ką gi, smagu girdėti, kad jis dar ir improvizuoja. Pasiūlė tas savo naująsias investicijas? Dviratininkų šalmų gamykla? Tikrai taip – galimybė, kokios daugiau nebus, ir garantuotas saugumas. Neabejoju, kad jums iškilo didžiulė moralinė dilema. Pasakojo, kaip chirurgui, išgelbėjusiam jo tėvo gyvybę, davė blogą patarimą? Kaip paskui dėl to krimtosi? Negalėjo susidoroti su kalte, kad pakenkė geradariui. Ir kad niekad daugiau neleis taip nutikti. Taip… širdies operacija… Mes irgi visą valandą tai nagrinėjome. Detektyvui, pas kurį lankiausi… tikra rakštis subinėj… labai patiko ši dalis – pavadino ją gudriu manevru. Taigi kas dabar pas jus vyksta? Jau davėte jam investicijų kvitą? Kitą savaitę pietaujate Žokėjų klube – prieš pat jam išvykstant į Ciurichą? Labai girdėta. Na, tai jūs pačiu laiku pamatėte mano skelbimą. Likusi istorijos dalis bus trumpa ir nuožmi. Jis atsiuntė man laikrodį – roleksą, kurio, žinoma, nepriėmiau, tad manau, taip pat elgsis ir su jumis. Paskui paprašys gydyti Adrianą ir dosniai sumokės avansu už jos psichoterapiją. Ši ateis pas jus porą kartų. O tada – braukšt! – ir nėra. Abu dings tarsi į vandenį. Devyniasdešimt tūkstančių. Patikėkite, vos surinkau. O kaip jūs? Kiek ketinate investuoti? Taip, tik keturiasdešimt tūkstančių? Suprantu, ir man kilo tos pačios bėdos su žmona. Jos mieliau slėptų monetas po čiužiniu. Šiuo atveju ji buvo teisi – pirmą kartą. Stebiuosi, kad nespaudė pirkti daugiau. O, jis pasisiūlė paskolinti jums be palūkanų dar keturiasdešimt tūkstančių, o po kelių savaičių būtumėte jam grąžinęs? Gudriai apsisuko.

– Negaliu atsidėkoti, kad perspėjote, – tarė pašnekovas. – Pačiu laiku. Esu jums skolingas.

– Taip, tikrai pačiu laiku. Labai džiaugiuosi. Malonu pagelbėti profesijos bičiuliui. Kaip norėčiau, kad kas nors būtų tai padaręs man. – Ei, ei, palaukite, nedėkite ragelio. Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad išgelbėjau jus nuo apgavystės. Bet ne todėl… arba ne tik todėl… padaviau tą skelbimą. Tas pašlemėkas pavojingas. Jį reikia sustabdyti. Antraip nueis pas kitą psichiatrą. Turime jį pašalinti… -APA? Taip, sutinku: viena galimybė būtų įtraukti APA teisininkus. Bet mes neturime laiko. Tas vyrukas tik trumpam pasirodo, o paskui dingsta. Turėjau privatų detektyvą, kuris jo ieškojo. Piteris Makondas kai dingsta, tai dingsta. Nelieka nė ženklo. Ar turite kokios nors informacijos, kokių nors nuorodų, kurios galėtų nuvesti pas jį? Nuolatinį adresą? Gal kada matėte jo pasą? Sąskaitos kvitą? Už viską mokėjo grynais? Ir man taip pat. O kaip automobilio numeriai? Nuostabu, jei galite sužinoti automobilio numerius – puiku. Taip ir susitikote? Jis išsinuomojo namą toje pačioje gatvėje Long Ailende, kur buvo jūsų vasarnamis ir pavežė jus savo naujuoju jaguaru? Žinau, kas už jį sumokėjo. Ak taip, taip, sužinokite automobilio numerį, būkit malonus, pasistenkite. Arba pardavėjo vardą, jei jis dar bus ant automobilio. Negali būti, kad jo nesučiuptume… Visiškai sutinku. Turėtumėte nueiti pas privatų detektyvą – arba kriminalinių bylų advokatą. Visi, su kuriais tariausi, patvirtino, kad jis tikras profesionalas. Mums reikia specialistų pagalbos… Taip, verčiau tegu detektyvas renka informaciją, ne jūs. Jei Makondas pamatys jus, šnipinėjantį aplink jo namą ar automobilį, pradings. Kainos? Detektyvas paėmė iš manęs penkis šimtus už dieną, advokatė du šimtus penkiasdešimt už valandą. Niujorke jie nuplėš dar daugiau… Nesuprantu jūsų, – kalbėjo Maršalas. – Kodėl aš turėčiau už tai mokėti? Ir aš iš to nieko negausiu. Mūsų ta pati padėtis, visi užtikrino, kad neatgausiu nė penso, net jei Makondą ir sugaus, jis neturės jokio turto, paskui jį drieksis tik mylios ilgumo kaltinimų virtinė. Patikėkite – mano motyvai tokie patys kaip jūsų: apginti teisybę ir apsaugoti kitus kolegas… Kerštas? Na taip, šiek tiek – prisipažįstu. Na, gerai, sutarkime taip – jūsų išlaidas pasidalykime per pusę. Tuomet gausime mokesčių nuolaidą.

Kiek pasiginčijęs Maršalas tarė:

-Šešiasdešimt ir keturiasdešimt? Ką padarysi. Vadinasi sutarėme? Kitas žingsnis – nueiti pas detektyvą. Paprašykite advokato, kad ką nors rekomenduotų. Tegu detektyvas padeda sukurti planą, kaip paspęsti jam spąstus. Dar turiu vieną pasiūlymą: Makondas duos jums garantinį raštą – paprašykite, kad tai būtų banko raštas. Jis suklastos dokumentą, ir tada galėsime jį pričiupti dėl banko apgavystės – bus rimtesnis kaltinimas. Tuo gali susidomėti FTB… Ne, nepranešiau. FTB nepranešiau. Ir policijai ne. Pasakysiu atvirai: pernelyg baiminausi viešumo, kad pasmerks dėl profesinės etikos pažeidimo – kad investavau pas pacientą arba buvusį pacientą. Padariau klaidą – reikėjo padaryti viską, kad jį sugaučiau. Bet suprantate, kol kas jūs nepakliuvote į tokią keblią padėtį. Jūs dar neinvestavote, o jei tai darysite, tai tik tam, kad sugautume Makondą… Nežinote, ar norite veltis?

Maršalas pradėjo žingsniuoti. Jis suprato, kad tuoj gali prarasti šią nepakartojamą galimybę, tad atsargiai rinko žodžius.

-Ką norite tuo pasakyti? Jūs jau įsitraukėte! Kaip jausitės išgirdęs, kad kiti psichiatrai, gal net jūsų bičiuliai, buvo apgauti, o jūs galėjote užkirsti tam kelią? O kaip jie jausis, sužinoję, kad buvote auka ir tylėjote? Negi to neaiškiname savo pacientams? Kad reikia galvoti apie savo veiksmų – ar neveiklumo – pasekmes?.. Ką turite galvoje, sakydamas, kad dar pagalvosite? Mes neturime laiko. Prašau, daktare… Ak, nežinau jūsų vardo… Teisybė, ir jūs nežinote manojo. Mes lygūs – abu bijome viešumo. Turime pasitikėti vienas kitu. Aš esu Maršalas Streideris – psichoanalizės mokytojas, dirbu San Franciske. Tobulinausi Ročesteryje, Aukso Vartų psichoanalizės institute… Tikrai tada Ročesteryje pirmininkavo Džonas Romanas. O jūs?.. Artūras Rendalas… girdėta pavardė. Šventosios Elizabetos ligoninė Vašingtone? Ne, ten nieko nepažįstu. Taigi daugiausia dirbate psichofarmakologijos srityje?.. Na, dabar kartais ir aš imuosi trumpos psichoterapijos, dirbu su sutuoktiniais… Bet, daktare Rendalai, prašau, grįžkime prie to, ką sakėte. Nėra laiko svarstyti, ar norite prisidėti?.. Gal juokaujate? Žinoma atskristu į Niujorką. To tai nepraleisiu. Visai savaitei atvykti negalėsiu – darbas neleidžia. Bet kai ateis lemiama akimirka — būtinai norėsiu dalyvauti. Skambinate iš namų? Kokiu numeriu lengviausia jus rasti?

Maršalas užsirašė kelis numerius: namų, kabineto, vasarnamio Long Ailende.

– Taip, tokiu metu skambinsiu į namus. Kabinete manęs niekaip nerasite. Jūs baigiate konsultaciją X val. 30 minučių? Aš dažniausiai likus dešimčiai minučių – taigi dieną mes nesusisieksime.

Dėdamas ragelį Maršalas pajuto palengvėjimą ir pergalingą džiaugsmą. Piteris už grotų. Nunarinęs galvą. Adriana kalėjimo vienutėje. Naujasis jaguaras, už kurį galima daug gauti, stovi jo garaže. Galų gale jis apsigins. Dar niekam nepavyko perspjauti Maršalo Streiderio.

Tada jis pasiėmė APA žinyną ir atsivertė Artūro Rendalo nuotrauką: dailūs bruožai, šviesūs, tiesiai atgal be skyrimo sušukuoti plaukai, keturiasdešimt dvejų, stažavo Rodžerse ir Universitetinėje šventosios Elizabetos ligoninėje, tyrinėjo gydymą ličiu ir bipolinės ligos atvejus, turi du vaikus. Parašytas kabineto numeris. Ačiū Dievui už daktarą Rendalą.

Vis dėlto tikras nagas, pamanė Maršalas. Jei kas išgelbėtų man keturiasdešimt tūkstančių, nesukčiau galvos dėl užmokesčio detektyvui. Ir vis dėlto, žvelgiant jo akimis, kam leisti pinigus? Jo nenuskriaudė. Piteris mokėjo už konsultacijas. Kodėl jis turėtų investuoti pinigus, kad pagautų žmogų, kuris jam nieko blogo nepadarė?

Maršalo mintys nukrypo prie Piterio. Kodėl jis vėl pasinaudojo tuo pačiu vardu? Gal Makondas jau ėmėsi savižudos? Visi žino, kad sociopatai anksčiau ar vėliau išsiduoda. O gal jis mano, kad tas žioplys Streideris toks kvailas, jog neverta galvoti naujo vardo? Na, mes dar pažiūrėsime!

Po Maršalo skambučio Artūras nedelsė. Iki kito vakaro jis jau spėjo apsilankyti pas detektyvą, kuris, ne taip kaip Betas Tomasas, pasirodė galįs padėti. Jis pasiūlė visą parą sekti Makondą (už septyniasdešimt penkis dolerius per valandą). Pažadėjo sužinoti, kokie automobilio numeriai, ir juos patikrinti. Jei aplinkybės leis, pateks į Makondo automobilį ir paieškos pirštų atspaudų, taip pat kitokių tapatybės įrodymų.

Detektyvas pranešė Artūrui, kad negalima suimti Makondo, kol jis nepadarys nusikaltimo Niujorke. Todėl jis patarė toliau spęsti pinkles, išsaugoti visų konsultacijų įrašus ir tuoj pat susisiekti su Niujorko policijos departamento apgavysčių skyriumi.

Kitą vakarą Maršalas sužinojo daugiau naujienų. Artūras susisiekė su Manheteno centro apgavysčių skyriumi ir ten jį nukreipė pas detektyvą Darnelį Kolinzą, kuris prieš pusę metų tyrė panašų atvejį. Jis labai susidomėjo Piteriu Makondu. Paprašė, kad Artūras, pasiėmęs slaptą kamerą, susitiktų, kaip planuota, su Piteriu pietų Žokėjų klube, perduotų jam kasos kvitą ir paimtų suklastotą banko garantinį raštą. Apgavysčių skyrius, turėdamas liudytoją ir filmuotą medžiagą, galės jį tuoj pat areštuoti.

Tačiau Niujorko policijos departamentui tokiai didelei operacijai reikia rimtos priežasties. Maršalui teks bendradarbiauti. Jis turės skristi į Niujorką, kartu su apgavysčių skyriumi parašyti oficialų skundą dėl Piterio ir jį atpažinti. Maršalą krėtė šiurpas nuo minties apie viešumą, bet, kai grobis buvo beveik rankose, nusprendė nepasiduoti. Taip, gal jo vardas ir pasirodys kokiuose nors Niujorko bulvariniuose laikraštėliuose, bet vargu ar žinia pasieks San Franciską.

O kaip roleksas? Koks roleksas? – garsiai ištarė Maršalas, tarsi dalyvautų apklausoje. – Ak, tas laikrodis, kurį Makondas atsiuntė pasibaigus psichoterapijai? Laikrodis, kurio nepriėmiau, o grąžinau Adrianai?

Kalbėdamas Maršalas nusisegė laikrodį nuo riešo ir paslėpė tualetinio staliuko stalčiuje. Kas juo suabejos? Kas patikės Makondu? Apie roleksą žinojo tik jo žmona ir Melvinas. Širlė tikrai neišduos. O Maršalas saugojo tiek keistų hipochondriškų Melvino paslapčių, kad ir dėl jo galėjo būti ramus.

Maršalas su Artūru kiekvieną vakarą apie dvidešimt minučių prašnekučiuodavo. Kaip Maršalui palengvėjo, kad pagaliau atsirado patikėtinis ir bendramintis, gal net draugas. Neseniai Artūras atsiuntė Maršalui vieną savo pacientą, IBM programinės įrangos inžinierių, kurį turėjo perkelti į San Francisko Įlankos rajoną.

Jie nesutarė tik dėl pinigų, kuriuos reikėjo sumokėti Piteriui kaip investiciją. Artūras su Piteriu sutarė po keturių dienų susitikti pietų. Piteris sutiko paruošti banko garantinį raštą, o Artūras turėjo atnešti keturiasdešimties tūkstančių dolerių kasos kvitą. Tačiau Artūras norėjo, kad Maršalas duotų visus keturiasdešimt tūkstančių. Artūras ką tik nusipirkęs vasarnamį, todėl neturįs grynųjų. Vieninteliai jo ištekliai – žmonos turtas, kurį ji paveldėjo iš praėjusią žiemą mirusios mamos. Tačiau jo žmonai, priklausiusiai senai žinomai Niujorko šeimai, buvo labai svarbu sudaryti gerą įspūdį, tad ji spyrė Artūrą nesivelti į visą šį niekingą reikalą.

Maršalas, įskaudintas tokio nesąžiningumo, ilgai derėjosi su Artūru, kol galų gale visai nustojo gerbti savo bailųjį kolegą. Pagaliau Maršalas, nuogąstaudamas, kad Artūras nepasiduotų žmonai ir visiškai nepasitrauktų, sutiko padengti šešiasdešimt procentų sumos. Artūras turėjo nunešti Piteriui kvitą iš Niujorko banko, tad Maršalas pažadėjo, kad likus dienai iki pietų su Piteriu Artūro sąskaitoje bus dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių – arba atvešiąs juos į Niujorką, arba pervesiąs. Artūras nenorom sutiko surinkti likusius šešiolika tūkstančių. Kitą vakarą grįžęs namo Maršalas balso pašte rado žinutę nuo detektyvo Darnelio Kolinzo iš Niujorko Manheteno apgavysčių skyriaus. Maršalas paskambino, kažkas tuoj pat pakėlė ragelį. Suirzusi policijos operatorė liepė paskambinti rytą: policininko Kolinzo darbe nėra, o Maršalo reikalas, regis, nėra skubus.

Kitą rytą pirmasis Maršalo pacientas turėjo ateiti septintą valandą. Jis nusistatė žadintuvą penktai ir atsikėlęs vėl paskambino į Niujorką. Policijos operatorė tarė:

-Tuoj pakviesiu. Geros dienos, – ir numetė ragelį. Po dešimties minučių suskambėjo telefonas.

-Ponas Maršalas Streideris?

-Daktaras Streideris.

 

-Na, atleiskite. DAKTARE Streideri. Detektyvas Kolinzas, Niujorko apgavysčių skyrius. Čia buvo dar vienas daktaras – Artūras Rendalas. Sakė, kad turėjote nemalonų susidūrimą su žmogumi, kuris mus domina, kartais jis pasivadina Piteriu Makondu.

-Labai nemalonų susidūrimą. Nudžiovė iš manęs devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

-Jūs ne vienas toks. Jūsų bičiulis Makondas buvo prikibęs ir prie kitų. Papasakokite man smulkmenas. Įsirašysiu – gerai?

Maršalas penkiolika minučių pasakojo apie viską, kas jam nutiko su Piteriu Makondu.

-O žmogau, ir norite pasakyti, kad lyg niekur nieko padavėte jam devyniasdešimt tūkstančių dolerių?

-Nesuprasite, jei nežinosite, kokie sudėtingi psichoterapiniai santykiai.

-Tikrai? Na, žinoma, nesu daktaras. Tačiau štai ką pasakysiu: aš niekad nesu šitaip atidavęs pinigų. Devyniasdešimt tūkstančių – nemenka suma.

-Sakiau, kad turėjau garantinį raštą. Jį peržiūrėjo mano teisininkas. Juk taip visuomet tvarkomi verslo reikalai. Tuo raštu bankas įsipareigojo išmokėti pinigus pagal pareikalavimą.

-O tą raštą jūs patikrinote tik praėjus dviem savaitėms, kai jis dingo.

-Klausykite, detektyve, kas tai? Tardymas? Manote, kad aš dėl to džiaugiuosi?

-Gerai, mano drauge, nesijaudinkite, viskas bus gerai. Štai ką mes padarysime. Suimsime tą vaikiną pietaujantį – žiaumojantį ridikėlius – kitą antradienį, apie pusę pirmos. Bet mums reikės, kad būtumėte Niujorke ir atpažintumėte jį per dvylika valandų nuo suėmimo, kitaip tariant, iki trečiadienio vidurnakčio. Tai sutarėme?

-Būtinai atvyksiu.

-Gerai, žmogau, mes daug iš jūsų tikimės. Ir dar kai kas – ar dar turite suklastotą raštą ir kasos kvitą?

-Taip. Norite, kad juos atsivežčiau?

-Taip, atsivežkite originalus, bet dabar norėčiau pamatyti kopijas. Ar galėtumėte man jas šiandien atsiųsti faksu? Du-vienas-du-penki-penki-penki-trys-keturi-aštuoni-devyni, ant jų užrašykite mano pavardę – detektyvui Darneliui Kolinzui. Ir dar vienas dalykas. Žinau, kad nereikia jums priminti – bet nesirodykite, nesirodykite, nesirodykite restorane. Jei pasirodysite, mūsų paukštelis nuskris, ir visiems bus labai blogai. Laukite manęs Penkiasdešimt ketvirtosios gatvės nuovadoje – ji tarp Aštuntosios ir Devintosios aveniu – arba susitarkite su savo draugu susitikti po pietų ir ateikite abu. Praneškite man, kaip nuspręsite. Ar dar norite ko nors paklausti?

-Tik vieno. Ar tai saugu? Juk daktaras Rendalas paduos jam tikrą kvitą, o ten ir mano pinigai.

-Jūsų pinigai? Maniau, kad tai jo pinigai?

-Žadėjau padengti šešiasdešimt procentų. Sumokėsiu dvidešimt keturis tūkstančius.

-Ar saugu? Už gretimo staliuko valgys du mūsų vyrai, o dar trys ekrane stebės kiekvieną krustelėjimą. Pakankamai saugu. Bet aš to nedaryčiau.

-Kodėl?

-Visuomet gali kas nors nutikti: žemės drebėjimas, gaisras, visi trys policininkai gali nuvirsti nuo širdies smūgio – velnias žino, kas gali įvykti. Ar saugu? Taip, labai saugu. Vis vien to nedaryčiau. Bet aš ne daktaras.

 

 

* * *

Gyvenimas Maršalui vėl tapo įdomus. Jis vėl pradėjo bėgioti. Žaisti krepšinį. Liovėsi lankęsis pas Kerolą, nes gėdijosi prisipažinti, kad tyko Piterio. Ji palaikė priešingą strategiją: spyrė Maršalą susitaikyti su praradimu ir atsikratyti pykčio. Tai geras pavyzdys, pamanė Maršalas, kaip pavojinga per psichoterapiją duoti patarimus: jei pacientas jų nesilaiko, daugiau nebeateina.

Kiekvieną vakarą jis kalbėdavosi su Artūru Rendalu. Artėjant susitikimui su Piteriu Artūras darėsi vis irzlesnis ir irzlesnis.

-Maršalai, mano žmona įsitikinusi, kad aš dėl viso šito reikalo įklimpsiu. Tai pateks į laikraščius. Perskaitys mano pacientai. Iš manęs šaipysis arba kaltins, kad investuoju pas buvusį pacientą.

-Bet tai ir yra svarbiausia: jūs neinvestuojate pas pacientą. Jūs padedate policijai sugauti nusikaltėlį. Tai padidins pagarbą jums.

-Bet spauda ne taip rašys. Pagalvokite. Žinote, kaip jie uostinėja skandalų – ypač kai gali įkąsti psichiatrui. Vis aiškiau jaučiu, kad man to nereikia. Turiu gerą darbą, turiu viską, apie ką svajojau.

-Jei nebūtumėte perskaitęs mano skelbimo, Artūrai, būtumėte atidavęs tam niekšui keturiasdešimt tūkstančių. O jei nesustabdysi-me, jis ir toliau rinksis auką po aukos.

-Jums manęs nereikia – jūs jį sučiupsite, o aš atpažinsiu. Parašiau prašymą į Kolumbijos klinikos fakultetą… net ir menkiausias skandalėlis…

-Klausykite, Artūrai, štai ką sugalvojau: parašykite išsamų laišką Niujorko psichiatrų draugijai apie susidariusią padėtį ir savo ketinimus. Padarykite tai dabar, kol Makondas dar nesuimtas. Jei reikės, pateiksite to laiško kopiją savo fakultetui ir spaudai. Taip būsite apsidraudęs.

-Niekaip negalėčiau parašyti tokio laiško, Maršalai, ir nepaminėti jūsų: jūsų skelbimo, santykių su Makondu. Ar jums tai tiks? Jūs irgi nenorėjote, kad jūsų vardas iškiltų viešumon.

Maršalui pasidarė silpna nuo minties apie dar didesnį viešumą, bet kitos išeities nebuvo. Šiaip ar taip, dabar jau jokio skirtumo -buvo įrašytas jo pokalbis su detektyvu Kolinzu, atskleidžiantis ryšius su Piteriu.

-Jei reikia, tai reikia, Artūrai. Neturiu ko slėpti. Visi kolegos mums jausis tik dėkingi.

Dar vienas reikalas buvo slapta kamera, kurią reikės atsinešti, kad policija galėtų įrašyti sandėrį su Makondu. Artūras kasdien vis labiau ir labiau nerimavo.

-Maršalai, turi būti koks nors kitas būdas tai atlikti. Negalima elgtis neapgalvotai – aš atsidursiu baisiame pavojuje. Makondas pernelyg gudrus ir patyręs, kad jį apmautume. Kalbėjotės su detektyvu Kolinzu? Sakykite atvirai – ar jis protu prilygsta Makondui? Tarkime, mums kalbantis Makondas pastebės kamerą?

-Kaip?

-Kaip nors. Pažįstate jį – visuomet numato dešimt žingsnių į priekį.

-Šįkart to nebus. Prie gretimo staliuko sėdės policininkai, Artūrai. Ir nepamirškite jo liguistos didybės manijos, jo nepažeidžiamumo jausmo.

-Sociopatai nenuspėjami. Ar galite garantuoti, kad Piteris nepraras savitvardos ir nesigriebs ginklo?

-Artūrai, tai ne jo veikimo būdas… Tai nedera su tuo, ką apie jį žinome. Jūs saugus. Prisiminkite, sėdėsite prabangiame restorane, apsuptas budrių policininkų. Jums pavyks. Tai reikia padaryti.

Maršalą kamavo siaubinga nuojauta, juk paskutinę minutę Artūras gali pasitraukti. Per kiekvieną vakarinį pokalbį jis panaudodavo visą savo iškalbą, kad tik palaikytų savo baugščiojo draugo dvasią. Jis išsakė savo susirūpinimą detektyvui Kolinzui, ir šis padėjo jam raminti Artūrą.

Reikia pripažinti, kad Artūras vis dėlto įveikė savo dvejones ir ryžtingai, netgi ramiai laukė susitikimo su Makondu. Antradienio rytą Maršalas pervedė pinigus iš savo banko, paskambinęs Artūrui patvirtino, kad atvyks, ir sėdo į naktinį reisą Niujorkan.

Lėktuvo skrydis buvo atidėtas dviem valandoms, tad kai jis atvyko į Penkiasdešimt ketvirtosios gatvės policijos nuovadą susitikti su Artūru ir detektyvu Kolinzu, buvo jau trečia valanda po pietų. Tarnautojas pranešė, kad detektyvas Kolinzas dalyvauja apklausoje ir liepė palaukti ant nudriskusios odinės kėdės koridoriuje. Maršalui dar nebuvo tekę lankytis policijos nuovadoje, todėl jis labai susidomėjęs stebėjo išblyškusius įtariamuosius, kuriuos aukštyn ir žemyn laiptais vedžiojo suirzę policininkai. Bet jautėsi lyg apdujęs – lėktuve taip jaudinosi, kad negalėjo užmigti, todėl netrukus užsnūdo ant kėdės.

Maždaug po pusvalandžio tarnautojas jį pažadino švelniai purtydamas už peties ir nuvedė į patalpą antrame aukšte, kur prie stalo sėdėjo ir rašė detektyvas Kolinzas, didingo stoto juodaodis. Aukštas vyras, pagalvojo Maršalas, profesionalaus puolėjo dydžio. Kaip tik tokį jį ir įsivaizdavau.

Bet visa kita buvo ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Prisistatęs Maršalas nustebo, kad detektyvas keistai oficialus. Vieną klaikią akimirką tapo aišku, kad detektyvas nė nenutuokia, kas yra Maršalas. Taip, jis detektyvas Kolinzas. Ne, telefonu su Maršalu jis nekalbėjo. Ne, niekada negirdėjo apie daktarą Artūrą Rendalą ar Piterį Makondą. Negirdėjo nė apie jokį suėmimą Žokėjų klube. Apskritai nežino jokio Žokėjų klubo. Taip, jis visiškai tikras, kad nesuėmė Piterio Makondo, žiaumojančio ridikėlio.

Sprogimas Maršalo galvoje buvo kurtinantis, dar garsesnis už tą sprogimą, kai prieš kelias savaites banke sužinojo, kad garantinis raštas suklastotas. Jam apsisuko galva ir jis susmuko ant kėdės, kurią jam pasiūlė detektyvas.

-Nesijaudinkite, žmogau. Nesijaudinkite. Nuleiskite galvą. Turėtų padėti. – Detektyvas Kolinzas atsistojo ir atnešė stiklinę vandens. – Papasakokite, kas įvyko. Nors, ko gero, nujaučiu.

Maršalas apsvaigęs papasakojo visą istoriją. Apie Piterį, šimto dolerių banknotus, Adrianą, Ramiojo Vandenyno klubą, dviratininkų šalmus, apie skelbimą psichiatrų laikraštyje, Artūro Rendalo skambutį, šešiasdešimties procentų padengimą, privatų seklį, jaguarą, pervestus dvidešimt keturis tūkstančius dolerių, apie apgavysčių skyrių – visą katastrofą.

Maršalui kalbant Kolinzas kraipė galvą.

-Žmogau, suprantu, kaip jums skaudu. Ei, prastai atrodote. Gal vertėtų prigulti?

Maršalas papurtė galvą ir susigriebė rankomis už burnos. Detektyvas Kolinzas paklausė:

-Galite kalbėti?

-Tualetas, greitai.

Detektyvas Kolinzas nuvedė jį į vyrų tualetą ir palaukė kabinete, kol Maršalas išsivėmė, prasiskalavo burną, nusiprausė veidą ir susišukavo. Tada pamažu nusvirduliavo į detektyvo Kolinzo kabinetą.

-Geriau?

 

Maršalas linktelėjo.

-Jau galiu kalbėti.

-Paklausykite valandėlę. Paaiškinsiu, kas jums nutiko, – tarė detektyvas Kolinzas. – Tai vadinama dvigubu smūgiu. Žinomas dalykas. Daug apie tai girdėjau, bet niekad nesusidūriau. Sužinojau studijuodamas. Tam atlikti reikia gerų įgūdžių. Sukčius turi surasti ypatingą auką: protingą, išdidų žmogų… o tada nutveria jį du kartus… Pirmą kartą auka užkimba iš godumo… antrą kartą iš keršto. Puikūs įgūdžiai. Žmogau, to dar nesu matęs. Reikia ramių nervų, nes bet kada gali nepasisekti. Pavyzdžiui, jei jums būtų kilęs bent menkiausias įtarimas ir būtumėte pasiteiravęs Manheteno telefonų informacijoje policijos skyriaus numerio – viskas baigta. Žmogau – tai bent nervai. Aukščiausias lygis.

-Jokių vilčių? – sušnabždėjo Maršalas.

-Duokite man tuos telefonų numerius, patikrinsiu juos. Išbandysiu viską, ką galėsiu. Bet norite išgirsti tiesą?.. Vilčių nėra.

-O kaip tikrasis daktaras Rendalas?

-Tikriausiai atostogauja užsienyje. Makondas įsibrovė į jo balso paštą. Visai nesunku.

-Gal reikėtų paieškoti kitų su tuo susijusių žmonių? – paklausė Maršalas.

-Kokių kitų? Kitų nėra. Policijos operatorė tikriausiai buvo jo draugė. O kitus suvaidino pats. Tie vyrukai tikri aktoriai. Geriausi iš jų patys pamėgdžioja balsus. O šis vienas geriausių. Dabar jau seniai dingęs. Neabejoju.

Maršalas nukėblino laiptais, laikydamasis detektyvo Kolinzo rankos, atsisakė policijos automobiliu važiuoti į oro uostą, Aštuntojoje aveniu pasigavo taksi, įsėdo į San Francisko lėktuvą, apkvaitęs parvažiavo namo, atšaukė kitos savaitės konsultacijas ir įlindo į lovą.

Daugiau Daugiau
Dvidešim septintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim septintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt septintas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

 

ERNESTO LAUKIAMAJAME Kerola nusprendė, kad visą valandą skirs klausimams apie Maršalą. Ji sudarė sąrašą dalykų, dėl kurių jai reikėjo pagalbos dirbant su klientu, ir ėmė planuoti, kaip geriausiai jį pristatyti Ernestui. Kerola žinojo, kad turi būti atsargi: iš Maršalo žodžių buvo aišku, kad juodu su Ernestu pažįstami, taigi teks kruopščiai slėpti Maršalo tapatybę. Tačiau tai Kerolos negąsdino; priešingai, regzdama intrigas ji jautėsi kaip žuvis vandenyje.

Tačiau Ernestas turėjo kitų planų. Prabilo vos įžengęs į kabinetą.

-Žinote, Kerolaina, jaučiu, kad nebaigėme praeitos konsultacijos. Ji nutrūko kalbant apie svarbius dalykus.

-Ką turite galvoje?

-Man atrodo, kad mes atidžiai nagrinėjome mūsų santykius, ir tada jūs susijaudinote. O pasibaigus konsultacijai lėkte išlėkėte. Ar galite papasakoti, kaip jautėtės po konsultacijos važiuodama namo?

Ernestas, kaip ir dauguma psichoterapeutų, beveik visuomet laukdavo, kad susitikimą pradėtų pacientas. Jei jis kada ir sulaužydavo šią taisyklę siūlydamas temą, tai tik tam, kad išnagrinėtų nebaigtą klausimą. Kadaise jis išmoko iš Maršalo, kad kuo labiau konsultacijos siejasi, tuo veiksmingesnė psichoterapija.

-Susijaudinau? Ne. – Kerola papurtė galvą. – Man taip neatrodo. Mažai ką prisimenu iš tos konsultacijos. Be to, Ernestai, šiandien yra šiandien, ir aš noriu pakalbėti apie ką kita. Man reikia patarimo dėl kliento, kuris pas mane lankosi.

-Palaukite, Kerolaina. Iš pradžių skirkime kelias minutes praėjusiai konsultacijai. Kai kas man atrodo svarbu ir norėčiau tai pasakyti.

Kieno čia psichoterapija? sumurmėjo sau Kerola. Tačiau geraširdiškai linktelėjo ir laukė, ką Ernestas pasakys toliau.

-Prisimenate, Kerolaina, kaip per pirmąjį susitikimą pasakiau, kad svarbiausia psichoterapijoje yra nuoširdūs santykiai? Pažadėjau būti su jumis sąžiningas. Tačiau tiesa ta, kad dar nebuvau tam pribrendęs. Laikas viską išsiaiškinti, tad pradėsiu nuo savo jausmų erotikos atžvilgiu… Mūsų santykiuose jos buvo daug, ir tai mane trikdė.

-Ką turite omeny? – susirūpino Kerola, iš Ernesto tono buvo aišku, kad tai nebus įprasta konsultacija.

-Na, pažvelkime, kas įvyko. Nuo pat pirmo susitikimo daug laiko praleisdavome kalbėdamiesi apie jūsų geismą man. Aš tapau jūsų seksualinių fantazijų objektu. Jūs vis prašėte, kad užimčiau Ralfo vietą ir tapčiau jūsų meilužiu psichoterapeutu. Apsikabindavote mane konsultacijų pabaigoje, bandydavote pabučiuoti, norėdavote sėdėti šalia manęs ant kušetės.

-Taip, taip, suprantu. Bet sakėte, kad tai jus trikdė.

-Taip, smarkiai trikdė, ir ne vienu atžvilgiu. Pirmiausia tai jaudino lytiškai.

-Jus trikdė, kad aš lytiškai susijaudindavau?

-Ne, kad aš susijaudindavau. Jūs elgėtės labai provokuojamai, Kerolaina, ir kadangi mes čia žaidžiame atvirumo žaidimą, ypač šiandien, nuoširdžiai pasakysiu, kad tai mane jaudino. Jau anksčiau sakiau, kad jūs man labai graži; man, kaip vyrui, labai sunku atsispirti jūsų vilionėms. Jūs irgi apsigyvenote mano svajonėse. Jau prieš kelias valandas pradedu jūsų laukti, o mūsų susitikimų dienomis net galvoju, ką rengtis. Nuoširdžiai tai prisipažįstu. Suprantama, psicho-terapija taip vykti negali. Matote, užuot padėjęs jums suvokti tuos… kaip čia pasakius?., stiprius, bet netikrus jausmus mano atžvilgiu, esu slaptas jūsų bendrininkas ir juos palaikau. Man būdavo gera jus apsikabinti, liesti jūsų plaukus, sėdėti prie jūsų ant sofos. Manau, jūs žinote, kad man tai buvo malonu. Purtote galvą, Kerolaina, bet man atrodo, kad aš kursčiau jūsų jausmus man. Visą tą laiką kartojau „ne, ne, ne”, o tylesniu, bet vis tiek girdimu balsu sakiau „taip, taip, taip”. Ir tai nebuvo naudinga psichoterapijai.

-Aš negirdėjau jūsų „taip, taip, taip”, Ernestai.

-Gal sąmoningai ir ne. Bet jei man kilo tokie jausmai, neabejoju, kad giliai viduje juos suvokėte, ir tai jus drąsino. Du žmonės, sujungti artimais ryšiais – ar ryšiais, kurie turėtų būti artimi, – visuomet vienas kitam viską perduoda, jei ne tiesiogiai, tai nežodiniu ar pasąmonės lygmeniu.

-Sunku tuo patikėti, Ernestai.

-Neabejoju, kad esu teisus. Prie to dar grįšime. Bet norėčiau, kad išgirstumėte pačią esmę: jūsų erotiniai jausmai kenkia psichoterapijai, o aš dėl savo puikybės ir geismo juos skatinau. Nebuvau jums geras psichoterapeutas.

-Ne, ne, – energingai purtydama galvą tarė Kerola. – Jūs dėl to visai nekaltas…

-Ne, Kerola, leiskite man baigti… Norėjau dar kai ką pasakyti… Prieš sutikdamas jus sąmoningai nusprendžiau, kad su kitu pacientu būsiu visiškai atviras. Jaučiau ir dabar tebejaučiu, kad didžiausias tradicinės psichoterapijos trūkumas yra tas, kad paciento ir psichoterapeuto tarpusavio santykiai nenuoširdūs. Taip aiškiai tai jaučiau, kad turėjau nutraukti konsultacijas su savo analitiniu supervizoriumi, kuriuo labai žaviuosi. Dėl tos pačios priežasties neseniai nusprendžiau oficialiai nesimokyti psichoanalizės.

-Nelabai suprantu, kuo tai susiję su mūsų psichoterapija.

-Na, tai reiškia, kad jus gydžiau eksperimentuodamas. Galbūt pasiteisindamas galiu pasakyti, kad pastaruosius kelerius metus su visais pacientais stengiausi būti žmoniškesnis ir ne toks oficialus. Tačiau su jumis įvyko keistas paradoksas: pasiryžau atlikti visiško atvirumo eksperimentą, bet jums apie tai nieko nesakiau. O dabar, žvelgdamas į susidariusią padėtį, manau, kad šis metodas nepasiteisino. Man nepavyko užmegzti nuoširdžių, tikrų santykių, kurie, kaip žinau, padeda pacientui ir psichoterapeutui tobulėti.

-Nemanau, kad dėl to kaltas jūs ar jūsų metodas.

-Nelabai suprantu, kas vyko blogai. Bet kažkas vyko. Jaučiu tarp mūsų tvyrančią milžinišką prarają. Jaučiu iš jūsų sklindantį didžiulį įtarumą ir nepasitikėjimą, kuriuos staiga pakeičia stipri meilė ir švelnumas. Tai mane visuomet glumina, nes didumą laiko nematau jūsų šilumos ar apskritai teigiamų jausmų. Neabejoju, kad jūs suprantate, apie ką kalbu.»

Kerola nunarinusi galvą tylėjo.

-Taigi aš vis labiau nerimauju: su jumis man nepasisekė. Galbūt šiuo atveju sąžiningumas nebuvo geriausias metodas. Būtų buvę geriau, jei jūs būtumėte sutikusi tradicinį psichoterapeutą, tokį, kuris palaikytų formalesnius psichoterapeuto ir paciento tarpusavio santykius, nustatytų aiškias ribas tarp psichoterapinių ir asmeninių santykių. Taigi, Kerolaina, regis, tiek norėjau jums pasakyti. Ar norite ką nors atsakyti?

Kerola du kartus bandė prabilti, bet nerado žodžių. Galų gale ištarė:

-Susipainiojau. Negaliu kalbėti, nežinau, ką pasakyti.

-Na, galiu atspėti, ką galvojate. Po to, ką pasakiau, veikiausiai svarstote, ar ne geriau būtų nueiti pas kitą psichoterapeutą ir užbaigti šį eksperimentą. Manau, jūs teisi. Palaikysiu jūsų sprendimą ir pasiūlysiu kitą psichoterapeutą. Gal netgi galvojate, kad nustačiau per didelę kainą už eksperimentą. Jei taip, aptarkime tai; gal teisingausia būtų, jei grąžinčiau jums užmokestį.

Eksperimento pabaiga — man tai tinka, pamanė Kerola. Puiki proga ištrūkti iš šios keblios padėties. Taip, laikas liautis melavus. Palikti Ernestą Džesui ir Džastinui. Gal tu ir teisus, Ernestai. Ko gero, laikas baigti psichoterapiją.

Tai ji turėjo pasakyti, tačiau ištarė visai ką kita.

-Ne. Jūs visiškai neteisus. Ne, Ernestai, klaidingas ne jūsų psichoterapijos metodas. Man nepatiktų, jei dėl manęs jo atsisakytumėte… man dėl to neramu… labai neramu. Be abejo, vieno paciento neužtenka, kad galėtumėte daryti tokią išvadą. Kas žino? Gal dar per anksti kalbėti? Man patinka jūsų atvirumas. Jūsų atvirumas man nepakenkė. Gal net padarė daug gera. Apie užmokesčio grąžinimą negali būti nė kalbos, be to, kaip advokatė patarčiau ateityje to nesiūlyti. Taptumėte pažeidžiamesnis, jei reikėtų bylinėtis. Norite išgirsti tiesą? – kalbėjo Kerola. – Tiesa ta, kad man padėjote. Labiau, nei įsivaizduojate. Ne, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau noriu, kad ir toliau susitikinėtume. Nenoriu lankytis pas ką nors kitą. Gal mes tiesiog išgyvename sunkų laikotarpį. Galbūt pasąmonėje norėjau jus išbandyti. Tikriausiai taip. Ir tai buvo žiaurus išbandymas.

-Kaip jį išlaikiau?

-Manau, kad išlaikėte. Ne, geriau, nei išlaikėte… Tai buvo aukščiausia klasė.

-Koks tai buvo išbandymas?

-Na… gerai nežinau… reikia pagalvoti. Kai ką suprantu, bet gal galėtume tai pasilikti kitam kartui, Ernestai? Šiandien turiu apie kai ką pasišnekėti.

-Gerai, bet ar nuo šiol elgsimės garbingai – ir jūs, ir aš?

-Stengsiuosi būti garbingesnė.

-Pereikime prie jūsų klausimo. Sakėte, kad tai susiję su klientu. Kerola papasakojo apie Maršalą, bet atskleidė tik tai, kad jis psichoterapeutas. Kiek galėdama slėpė jo tapatybę ir, priminusi Ernestui apie konfidencialumo įsipareigojimą, paprašė, kad jis neklausinėtų asmeniškų dalykų.

Ernestas nebuvo linkęs bendradarbiauti. Jam nepatiko, kad Kerolainos psichoterapija virto konsultacija, ir jis paprieštaravo. Kerolaina nedirbanti savo tiesioginio darbo; netinkamai eikvojami savo laiką ir pinigus; tai klientas turėtų eiti pas psichoterapeutą, o ne advokatė.

Kerola mikliai atsikirto. Pinigai ne bėda – ji nešvaisto pinigų. Klientas jai moka daugiau nei ji Ernestui. O dėl kliento apsilankymo pas psichoterapeutą – na, jis tiesiog atsisako, dėl konfidencialumo ji negalinti smulkiau paaiškinti. Ji nevengianti savo problemų – mielai lankytųsi pas Ernestą dažniau, kad atidirbtų už tą valandą. Be to, kliento rūpesčiai atspindi ir jos pačios bėdas, tai ji netiesiogiai nagrinėtų ir savąsias. Tačiau svarbiausia, pabrėžė Kerola, kad altruistiškai padėdama savo pacientui ji vykdytų Ernesto raginimą ištrūkti iš savanaudiškumo bei paranojos, kuriuos jai perdavė mama ir senelė, rato.

-Jūs mane įtikinote, Kerolaina. Esate tvirta moteris. Jei kada teks bylinėtis, norėčiau, kad būtumėte mano advokatė. Pasakokite apie save ir savo klientą.

Ernestas buvo patyręs konsultantas ir įdėmiai klausėsi, kai Kerola pasakojo apie tai, su kuo susidūrė bendraudama su Maršalu: su pykčiu, pasipūtimu, vienatve, su nuolatiniu rūpesčiu dėl pinigų ir padėties, su nesidomėjimu niekuo kitu gyvenime, taip pat ir santuoka.

– Man krinta į akis, – tarė Ernestas, – kad jis prarado perspektyvą. Tie įvykiai ir tie jausmai jį taip užvaldė, kad jis su jais susitapatino. Reikia surasti būdą, kaip jam padėti šiek tiek atsitraukti atgal. Turime padėti jam pažvelgti į save iš toliau, gal net iš kosminės perspektyvos. Kaip tik tai ir bandžiau daryti su jumis, Kerolaina, kai prašydavau apsvarstyti kurį nors vieną įvykį iš ilgos sekos. Jūsų klientui nutiko tie patys dalykai – jis prarado savasties pastovumo jausmą, kuris į visus įvykius leidžia pažvelgti kaip į mažytę egzistencijos dalelę. O visų blogiausia, kad jūsų klientui atrodo, jog dabartinis vargas nuolat persekios ir niekad nesibaigs. Be abejo, tai depresijos požymis: liūdesys, sumišęs su pesimizmu.

-Kaip tai pralaužti?

-Na, yra daug galimybių. Pavyzdžiui, sprendžiant iš to, ką sakėte, aišku, kad jo tapatumui svarbiausi yra kvalifikacija ir efektyvumas. Dabar jis turėtų jaustis visiškai bejėgis ir išsigandęs savo bejėgiškumo. Tikriausiai jis neįžvelgia turįs pasirinkimą ir kad tas pasirinkimas suteiktų jėgų keistis. Jam reikia padėti suprasti, kad ši nemaloni padėtis nėra iš anksto nulemta likimo, kad jis pats tai pasirinko – pavyzdžiui, nuspręsdamas garbinti pinigus. Kai jis suvoks, kad pats yra šios padėties kūrėjas, tuomet supras, kad turi jėgų iš jos ištrūkti. Pats nusprendė į ją patekti, pats gali nuspręsti ir išsivaduoti. Gali būti, – toliau aiškino Ernestas, – kad jis nebeįžvelgia dabartinių nesėkmių savaiminės eigos: kad jos egzistuoja, kad turi pradžią ir pabaigą. Galite paklausti apie praeitį, kai jis jausdavosi toks pat piktas ir nelaimingas, ir padėti prisiminti, kaip tas skausmas išblėsdavo. Lygiai taip ir dabartinės nelaimės kada nors taps tik blankiais prisiminimais.

-Gerai, gerai, Ernestai. Nuostabu. – Kerola paskubom užsirašinėjo. – Kas dar?

-Sakėte, kad jis psichoterapeutas. Galima pasinaudoti ir tuo. Kai gydau psichoterapeutus, dažnai pastebiu, kad jų labui galiu pasinaudoti jų profesiniais įgūdžiais. Tai geras būdas atitraukti juos nuo pačių savęs, priversti pažvelgti į save iš šalies.

-Kaip jūs to pasiekiate?

-Paprastas būdas – paprašyti įsivaizduoti, kad į kabinetą ateina pacientas, kenčiantis dėl tokių pat rūpesčių kaip jo. Kaip jis elgtųsi su tuo pacientu? Paklauskite: „Ką jaustumėte šiam pacientui? Kuo galėtumėte jam padėti?”

Ernestas luktelėjo, kol Kerola pervertė lapą ir pasiruošė rašyti toliau.

-Būkite pasirengusi, kad jis supyks. Paprastai kęsdami dideles kančias psichoterapeutai elgiasi kaip ir visi žmonės: nori, kad jais rūpintųsi, patys nesistengia savęs gydyti. Tačiau nepasiduokite… Tai veiksmingas būdas, geras metodas. Darbe tai vadinama „griežta meile”. Griežta meilė nėra mano stiprioji pusė, – kalbėjo Ernestas. -Mano buvęs supervizorius sakydavo, kad aš paprastai renkuosi greitą pasitenkinimą, džiaugiuosi, kai pacientai mane myli, o ne tolimą pasitenkinimą, kai jie taisosi. Manau, – ne, žinau, – jis teisus. Už tai jam esu skolingas.

-O kaip pasipūtimas? – pakėlusi galvą nuo užrašų paklausė Kerola. – Mano klientas toks pasipūtęs, toks išpuikęs, taip mėgsta konkuruoti, kad visiškai neturi draugų.

-Paprastai geriausiai padeda atvirkštinis metodas. Veikiausiai po puikybe slepiasi abejonių, gėdos ir menkavertiškumo kupinas savivaizdis. Pasipūtę ir atkaklūs žmonės dažnai mano, kad jie turi pasiekti daugiau už kitus, kad jaustųsi su jais lygūs. Taigi nepatarčiau nagrinėti išdidumo ar egoizmo. Verčiau susitelkite į savęs nuvertinimą.

-Sšš. – Kerola kilstelėjo ranką, kad Ernestas neskubėtų, kol ji rašo.

Kai ji baigė, Ernestas paklausė:

-Kas dar?

-Jo nuolatinis rūpestis dėl pinigų, – tarė Kerola. – Ir dėl profesinės padėties. Taip pat vienatvė ir ribotumas. Atrodo, kad žmona ir šeima jam nieko nereiškia.

-Suprantate, niekas nesidžiaugia, kai jį apgauna, tačiau mane stebina tragiška jūsų paciento reakcija: tokia panika, toks siaubas… Tarsi jo gyvybė būtų pavojuje, tarsi be pinigų jis taptų niekuo. Bandyčiau patyrinėti šio asmeninio mito kilmę ir sąmoningai vadinčiau tai mitu. Kada jis susikūrė šį mitą? Kieno balsas jam vadovauja? Stengčiausi daugiau sužinoti apie jo tėvų požiūrį į pinigus. Tai svarbu, nes iš to, ką man pasakojote, būtent siekdamas padėties jis ir įkliuvo – atrodo, tarsi gudrus sukčius būtų tuo pasinaudojęs ir paspendęs jam spąstus. Likimo ironija, – tarė Ernestas. – Jūsų klientui – vos nepasakiau pacientui — šis praradimas atrodo kaip pražūtis, bet jei tinkamai jį nukreipsite, ta apgaulė jam gali tapti išsigelbėjimu. Galbūt tai geriausias kada nors jam nutikęs dalykas!

-Kaip man tai padaryti?

-Paprašykite, kad jis pažvelgtų į savo gelmes ir patyrinėtų, ar jo esmė, pats branduolys tiki, kad jo būties tikslas yra kaupti pinigus. Kartais tokių pacientų prašau pafantazuoti apie ateitį – iki pat mirties ir laidotuvių. Siūlau įsivaizduoti savo kapą ir sukurti epitafiją. Kaip jaustųsi jūsų klientas, jei ant antkapio būtų iškalta, kad labiausiai jam rūpėjo pinigai? Ar jis norėtų, kad taip būtų apibendrintas jo gyvenimas?

-Šiurpus pratimas, – tarė Kerola. – Man primena tą jūsų duotą pratimą su gyvenimo linija. Galbūt reikėtų atlikti ir šį… tik ne šiandien… Dar nebaigiau klausimų apie savo klientą. Sakykite, Ernestai, ką galvojate apie jo abejingumą žmonai? Visai atsitiktinai girdėjau, kad ji, regis, užmezgė meilės romaną.

-Ta pati strategija. Paklausčiau, ką jis sakytų pacientui, kuris toks abejingas artimiausiam pasaulyje žmogui. Pasiūlyčiau įsivaizduoti gyvenimą be jos. Ir kas nutiko jo lytinei savasčiai? Kur ji dingo? Kada išnyko? Argi nekeista, kad jis labiau stengiasi suprasti pacientus nei savo žmoną? Sakėte, kad ji irgi psichoterapeute, bet jis šaiposi iš jos kvalifikacijos ir metodų? Taip, su tuo kietakakčiu būčiau kuo griežtesnis. Dėl ko jis šaiposi? Esu tikras, kad tam neturi rimto pagrindo.

Na, kas dar? Jei jis vis dar nedarbingas ir nemato liūdesio galo, jam ir jo pacientams būtų naudingiau, jei jis mėnesiui ar dviem išeitų atostogų. Turbūt geriausia būtų jas praleisti su žmona. Galbūt jie galėtų nueiti pas sutuoktinių konsultantą ir atlikti klausymosi pratimų. Manau, visų nuostabiausia būtų, jei jis priimtų jos pagalbą ir leistųsi gydomas jos metodais, kad ir kaip juos niekino.

-Paskutinis klausimas…

-Ne šiandien, Kerolaina, mūsų laikas jau baigėsi… Ir mano mintys išseko. Tačiau paskirkime vieną minutę ir pažvelkime į mūsų šiandienos konsultaciją. Sakykite, po tais žodžiais, kuriuos kalbėjome vienas kitam, kokie jausmai slypėjo? Kokie mūsų santykiai? Šiandien norėčiau išgirsti tikrą tiesą. Aš jums atsivėriau. Atsiverkite man.

-Žinau, kad atsivėrėte. Ir aš mielai atsiverčiau… Bet nežinau, kaip pasakyti… Jaučiuosi rami, nuolanki… o gal veikiau privilegijuota. Jaučiu, kad manimi rūpinatės. Ir pasitikite. Dėl jūsų nuoširdumo man sunku slėpti…

-Ką slėpti?

-Pažiūrėkite į laikrodį. Jau turėjome baigti. Iki kito karto! – Kerola atsistojo eiti.

Prie durų abu pasijuto nejaukiai. Reikėjo surasti naują būdą atsisveikinti.

-Susitiksime ketvirtadienį, – tarė Ernestas, oficialiai tiesdamas ranką.    ,

-Dar nesu pasirengusi spausti ranką, – tarė Kerola. – Sunku atsikratyti blogų įpročių. Kamuoja pagirios. Nustokime pamažu. Gal apkabintumėte mane tėviškai?

Daugiau Daugiau
Dvidešim šeštas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim šeštas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt šeštas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

 

NAKTYS MARŠALUI BUVO ypač sunkios. Užmigti galėdavo tik išgėręs stiprių raminamųjų. Dienomis be paliovos mąstė apie kiekvieną su Piteriu Makondu praleistą minutę. Kartais naršydavo savo atmintyje naujų įkalčių, kartais svajodavo apie kerštą: kaip užpuola Piterį miške ir pridaužo iki sąmonės netekimo, kartais tiesiog gulėdavo lovoje ir bardavo save už kvailumą, o kartais regėdavo, kaip Piteris su Adriana smagiai jam moja, švilpdami savo naujuoju poršė už devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Dienos irgi nebuvo lengvos. Raminamųjų pagirios, net ir išgėrus dvigubą espreso, trukdavo iki vidurdienio, ir tik didžiausiomis pastangomis Maršalui pavykdavo ištverti susitikimus su pacientais. Jis vis įsivaizduodavo, kaip atsikrato savo vaidmens ir nutraukia konsultaciją. „Liaukitės verkšlenęs, – norėdavo ištarti jis. Arba: – Negalite užmigti valandą – ir tai vadinate nemiga? Aš nemiegojau pusę sumautos nakties! – Arba: – Taigi po dešimties metų išvydote Mildredą bakalėjos krautuvėje ir jus vėl apėmė tas skaudus jausmas, ta menka aistra, tas trumpas išgąstis! Baisus daiktas! Pasakysiu jums, kas yra širdies skausmas.”

Šiaip ar taip, Maršalas dirbo toliau, išdidžiai galvodamas, kad dauguma šitaip kenčiančių psichoterapeutų seniai būtų pasidavę ir pasiskelbę sergą. Sunkumai užgrūdina, priminė jis sau. Ir taip valandų valandas, kiauras dienas, jis gyveno su savo skausmu, mėgavosi juo.

Du dalykai neleido Maršalui pasiduoti. Pirma, keršto troškimas; jis kelis kartus per dieną tikrindavo balso paštą, vildamasis sulaukti atsako į savo skelbimą „Psichiatrijos naujienose”, tikėdamasis surasti pėdsakus, kurie nuvestąjį pas Piterį. Antra, jam buvo malonu lankytis pas savo advokatę. Likus porai valandų iki susitikimo su Kerola, Maršalas nebegalėdavo galvoti apie nieką kita; mintyse kartodavo, ką jai pasakys, įsivaizduodavo jų pokalbius. Kartais galvojant apie Kerolą akyse susitvenkdavo dėkingumo ašaros. Kaskart išėjus iš jos kabineto našta atrodydavo palengvėjusi. Jis netyrinėjo savo jausmų jai – tai jam nerūpėjo. Netrukus vieno karto per savaitę nebeužteko, jis norėjo lankytis du, tris sykius ar net kasdien.

Maršalo poreikiai vargino Kerolą. Netrukus ji suteikė jam viską, ką galėjo kaip advokatė, ir toliau nebežinojo, ką daryti su jo sielvartu. Galų gale nusprendė, kad geriausiai atliks savo gailestingosios samarietės vaidmenį pasiūlydama jam nueiti pas psichoterapeutą. Tačiau Maršalas atsisakė.

-Negaliu eiti pas psichoterapeutą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nenoriu viešinti viso šio reikalo. Turiu per daug priešų.

-Manote, kad psichoterapeutas gali nusižengti konfidencialumo taisyklei?

-Na, tai ne dėl konfidencialumo, veikiau dėl viešumo, – atsakė Maršalas. – Pagalvokite, juk man padėti gali tik psichoanalitikas.

-Norite pasakyti, – pertraukė jį Kerola, – kad jums negali pagelbėti joks kitas psichoterapeutas, tik psichoanalitikas?

-Ponia… gal neprieštarautumėte, jei vadintume vienas kitą vardais? Ponia Estrid ir daktaras Streideris skamba taip šaltai ir oficialiai, o juk kalbamės apie intymius dalykus.

Kerola pritariamai linktelėjo, bet prisiminė Džeso pastabą, kad vienintelis jam nepatikęs psichoterapeuto bruožas buvo jo oficialumas. Kai Džesas pasiūlė jam vienas kitą vadinti vardais, Maršalas purkštelėjo ir pareikalavo į jį ir toliau kreiptis „daktare”.

-Kerola… taip, šitaip geriau… sakykite tiesiai, ar įsivaizduojate mane lankantis pas kokį keistuolį psichoterapeutą? Kokį nors praėjusių gyvenimų specialistą arba tokį, kuris ant nešiojamosios lentos paišo tėvų, vaikų ir suaugusiųjų diagramas, arba kokį nors jauną kognityvinės psichoterapijos bukagalvį, bandantį keisti ydingus mano mąstymo įpročius?

-Gerai, tarkime, kad jums padėti gali tik analitikas. Tuomet paaiškinkite, kodėl tai jums kelia tiek rūpesčių?

-Na, pažįstu visus bendruomenės analitikus ir nemanau, kad kurio nors požiūris į mane galėtų būti pakankamai neutralus. Esu pernelyg ambicingas, man per daug gerai sekasi. Visi žino, kad vieną dieną tapsiu Aukso Vartų psichoanalizės instituto prezidentu, be to, pretenduoju ir į valstybinio instituto valdžią.

-Taigi problema yra pavydas ir konkurencija.

-Žinoma. Kaip kuris nors analitikas galėtų būti man neutralus? Bet kuris iš mano pažįstamų analitikų slapta džiūgautų dėl mano nesėkmės. Tikriausiai ir aš jų vietoj taip elgčiausi. Visiems patinka, kai žlunga galingieji. O jei kas prasitartų, kad lankausi pas psichoanalitiką – po mėnesio apie tai žinotų visas miestas.

-Kaip?

-To nenuslėpsi. Psichoanalizės kabinetai įsikūrę vienoje vietoje. Kas nors pastebėtų mane laukiamajame.

-Na ir kas? Argi gėda lankytis pas psichoterapeutą? Girdėjau, kaip žmonės susižavėję pasakojo apie psichoterapeutus, kurie vis dar rūpinasi ir savimi.

-Mano amžiuje ir užimant tokią padėtį, kolegos tai suprastų kaip silpnumo ženklą – politiškai žlugčiau. Ir nepamirškite, kad smarkiai kritikuodavau psichoterapeutų neetišką elgesį. Net vadovavau pašalinant iš instituto savo paties analitiką. Turiu pridurti, kad jis to nusipelnė savo nederamu elgesiu. Skaitėte laikraščiuose apie Seto Pandės tragediją?

-Psichiatrų pacientų susigrąžinimas? Žinoma! – sušuko Kerola. – Kas sukėlė tą sambrūzdį? Jūs?

-Aš buvau vienas svarbiausių dalyvių. Galbūt svarbiausias. Tarp mūsų kalbant, išgelbėjau institutą – ilga ir slapta istorija, negaliu jos pasakoti. Bet svarbiausia, kaip galėčiau kada nors prabilti apie neetiškus poelgius, jei tarp klausytojų būtų žmogus, žinantis, kad priėmiau iš paciento roleksą? Būčiau priverstas tylėti – ir prarasčiau politinę įtaką, amžinai.

Kerola jautė, kad Maršalas smarkiai klysta, bet nerado argumentų paprieštarauti. Galbūt nepasitikėjimas psichoterapeutais jai buvo per daug pažįstamas ir suprantamas. Pabandė kitaip.

-Maršalai, grįžkime prie jūsų tvirtinimo, kad jums padėti gali tik psichoanalitikas. Kaip tada su mumis? Pažvelkite į mane – aš nesimokiau analizės! Kodėl manote, kad galiu jums padėti?

-Nežinau kodėl, tik žinau, kad padedate. Ir kaip tik dabar neturiu jėgų aiškintis kodėl. Galbūt jums tereikia būti čia su manimi, ir to gana. Tiesiog leisti viską daryti man pačiam.

-Vis vien nejaukiai jaučiuosi su jumis bendraudama, – kraipydama galvą tarė Kerola. – Mūsų santykiai neprofesiniai; gal net neetiški. Jūs mokate pinigus, kad susitiktumėte su žmogumi, kuris nėra tas specialistas, kokio jums reikia. Ir nemažus pinigus – juk imu daugiau nei psichoterapeutai.

-Ne, aš apie tai jau galvojau. Kas čia galėtų būti neetiška? Lankausi pas jus, nes jūs man padedate. Galėčiau duoti raštiškus parodymus ir prisiekti. Be to, tai nėra brangu, jei pagalvosime apie mokesčius. Vidutinės gydymo išlaidos, turint omeny tokias pajamas kaip mano, nepadengiamos, o teisinės išlaidos padengiamos. Kerola, už jūsų paslaugas man padengia šimtu procentų. Man kainuojate pigiau nei psichoterapeutas – bet ne dėl to pas jus lankausi! Tikroji priežastis ta, kad jūs man galite padėti.

Taip Kerola buvo įkalbėta toliau susitikinėti su Maršalu. Jai nebuvo sunku įžvelgti Maršalo problemas – jis pats jas vieną po kitos išklojo. Kaip ir dauguma puikių advokatų Kerola didžiavosi savo dailia rašysena, ir jos kruopštūs užrašai firminiame įstaigos lape netrukus virto kliento rūpesčių sąrašu. Kodėl Maršalui taip sunku kreiptis į ką nors pagalbos? Kodėl tiek daug priešų? Kodėl jis toks pasipūtęs, taip niekina kitus psichoterapeutus ir kitokį gydymą? Jis smerkė visus be išimčių, nepagailėjo nė vieno: nei žmonos, nei Beto Tomaso, nei Emilio, nei Seto Pandės, nei savo kolegų, nei studentų.

Kerola nesusilaikė nepasiteiravusi apie Ernestą Lešą. Ta dingstimi, kad viena iš jos draugių ketina eiti pas jį į psichoterapiją, paklausė Maršalo nuomonės.

– Na, – nepamirškite, kad tai konfidencialu, Kerola, – bet nerekomenduočiau jo. Ernestas gabus, protingas jaunas vyras, prieš tai tyręs vaistus ir turintis puikią kvalifikaciją. Toje srityje jis neprilygstamas. Bet kaip psichoterapeutas… na… sakykime, jis dar mokosi, dar nesusiformavęs. Didžiausia bėda, kad jis nestudijavo psichoanalizės, išskyrus supervizijas su manimi. Be to, nemanau, kad jis pakankamai subrendęs rimtai mokytis psichoanalizės: Ernestas pernelyg nedrausmingas, nepagarbus, nepripažįsta tradicinių pažiūrų. Dar blogiau, jis puikuojasi savo neklusnumu ir vadina jį „novatoriškumu” arba „eksperimentavimu”.

Nedrausmingas! Neklusnus! Nepripažįsta tradicinių pažiūrų! Šie kaltinimai Kerolos akyse pakėlė Ernesto akcijas.

Kitas punktas Kerolos sąraše po nepatiklumo ir pasipūtimo buvo gėda. Stipri gėda. Galbūt pasipūtimas ir gėda tarpusavyje susiję, pamanė Kerola. Galbūt, jei Maršalas taip nesmerktų kitų, nebūtų toks žiaurus ir sau. O gal atvirkščiai? Jei jis nebūtų toks griežtas sau, lengviau atleistų kitiems? Keista, ji mąsto lygiai taip, kaip jai aiškino Ernestas.

Ir iš tiesų Maršalas Kerolai atrodė daug kuo panašus į ją pačią. Pavyzdžiui, jo pyktis, neslūgstanti neapykanta, įkyrios mintys apie kerštą jai priminė susitikimą su Hitera ir Norma tą klaikią naktį, kai išėjo Džastinas. Negi jai iš tiesų buvo smagu galvoti apie samdomą žudiką, kuris jį primuštų padangų grandinėmis? Negi ji tikrai sunaikino Džastino kompiuterio duomenis, drabužius, jaunystės suvenyrus? Dabar visa tai atrodė netikra. Tarsi įvykę prieš tūkstantį metų. Džastino veidas jau buvo išblėsęs iš atminties.

Įdomu, kaip ji taip pasikeitė? Gal dėl atsitiktinio susitikimo su Džesu? O gal dėl to, kad išsilaisvino iš santuokos varžtų? Ir tada galvoje šmėkštelėjo Ernestas… Negi gali būti, kad jam vis dėlto pavyko į jų susitikimus įterpti psichoterapiją?

Kerola bandė aiškinti Maršalui apie jo beprasmišką pyktį, pabrėžė, kad jis kenkia sau pačiam. Jokios naudos. Kartais ji trokšdavo įlieti jam savo naujai įgytos ramybės. Kartais netekdavo kantrybės ir norėdavo jį papurtyti. „Atsikratyk pykčio! – norėdavo sušukti. -Negi nematai, kiek iš tavęs atima tas kvailas įniršis ir išdidumas? Viską! Dvasios ramybę, miegą, darbą, santuoką, draugystę! Imk ir atsikratyk jo.” Tačiau tai nebūtų pagelbėję. Kerola pernelyg aiškiai prisiminė keršto troškimą, kuris buvo ją apėmęs vos prieš kelias savaites, tad puikiai suprato Maršalo įsiūtį. Tik nežinojo, kaip jam padėti.

Kiti sąrašo punktai, pavyzdžiui, nuolatinis Maršalo rūpinimasis pinigais ir padėtimi, jai buvo svetimi. Kerola pati nebuvo to patyrusi. Vis dėlto suprato, kaip tai svarbu Maršalui: juk dėl savo godumo, ambicijų jis ir įklimpo į šį mėšlą.

O žmona? Kerola kiekvieną susitikimą kantriai laukė, kada Maršalas apie ją prabils. Bet jis vargiai pratardavo apie žmoną menką žodelį, na, kartą užsiminė, kad ji išvykusi trims savaitėms į Tasadžarą medituoti vienumoje. Maršalas neatsakinėjo į Kerolos klausimus apie šeimyninį gyvenimą, tik paminėjo, kad jų interesai nesutampa ir kad jie eina skirtingais keliais.

Bėgiodama, nagrinėdama kitų klientų bylas ar gulėdama lovoje Kerola dažnai susimąstydavo apie Maršalą. Tiek daug klausimų. Taip mažai atsakymų. Maršalas pajuto jos nerimą ir užtikrino, kad palengvinti skausmui jam užtenka vien to, kad ji padeda suformuluoti ir aptarti svarbiausias problemas. Tačiau Kerola žinojo, kad to negana. Jai reikėjo pagalbos, reikėjo patarėjo. Bet kas tai galėtų būti? Ir tada vieną dieną jai nušvito akys – Kerola suprato, į ką kreiptis.

Daugiau Daugiau
Dvidešim penktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim penktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt penktas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

 

 

MARŠALO APSILANKYMAS pas Betą Tomasą, privatų detektyvą, kurį jam pasiūlė Kerola, iš pradžių teikė daug vilčių. Šis atrodė kaip tikras seklys: stambaus veido, susiglamžiusiais drabužiais, sugedusiais dantimis, apsiavęs sportbačiais, turintis antsvorio – veikiausiai dėl girtavimo ir sėdimo darbo. Jis buvo šiurkštus ir griežtas, skvarbaus ir tikslaus proto. Jo kabinete Filmoro gatvėje, apšiurusiame keturių aukštų name be lifto, įspraustame tarp prekybos bazės ir kepyklos, buvo visi būtiniausi daiktai: įdubusi ir aplūžusi žalia odinė sofa, plikos medinės grindys ir apibraižytas medinis stalas, po kurio koja buvo pakišta degtukų dėžutė, kad neklibėtų.

Maršalui patiko lipti laiptais – pastarąsias kelias dienas jis buvo pernelyg susijaudinęs, kad galėtų žaisti krepšinį ar bėgioti, todėl jam stigo mankštos. Iš pradžių jam patiko tiesiakalbis seklys.

Betas Tomasas visiškai sutiko su Kerola. Išklausęs Maršalo pasakojimą apie įvykį – taip pat ir apie sielvartą dėl savo kvailumo, apie praradimo svarbą ir apie baimę, kad viskas iškils viešumon, – detektyvas tarė:

-Jūsų advokatė teisi, ji retai kada prašauna, o aš jau daug metų su ja dirbu. Tas vyrukas – profesionalas. Pasakysiu, kas man labiausiai patiko: ta istorija apie chirurgą iš Bostono ir prašymas padėti atsikratyti kaltės jausmo. Ei ei, tai bent stulbinanti technika! Ir kaip privertė jus tylėti dėl to rolekso už pusketvirto tūkstančio – sumanu, labai sumanu! Neprofesionalas būtų padovanojęs jums padirbtą laikrodį. Ir dar nusivedė jus į Ramiojo Vandenyno klubą – nuostabu! Užkabino jus. Ir greitai. Šiek tiek praradote. Gudruolis. Jums pasisekė, kad jis nepaėmė daugiau. Bet pagalvokime, kaip galėtume jį pričiupti. Prisimenate dar kokius nors vardus, kuriuos jis minėjo? Pirmiausia, kaip jis pas jus pateko?

-Sakė, kad mane jam pasiūlė viena Adrianos draugė, – atsakė Maršalas. – Vardų neminėjo.

-Turite jo ir sužadėtinės telefonų numerius? Pradėsiu nuo jų. Duokite ir jo numerį Ciuriche. Kad užsisakytų telefono paslaugas, jis turėjo pateikti kokį nors dokumentą, taigi šiandien bandysiu pasekti šiais pėdsakais. Bet neturėkite daug vilčių – veikiausiai ir dokumentai buvo suklastoti. Kaip jis atvažiuodavo? Matėte automobilį?

-Nežinau, kuo jis pas mane atvykdavo. Nuomotu automobiliu? Taksi? Kai išėjome iš Ramiojo Vandenyno klubo, jis nuėjo į savo viešbutį vos už kelių kvartalų. Gal vertėtų patyrinėti Meksiko universiteto faksogramą?

-Iš faksogramų jokios naudos, bet duokite ją man, žvilgtelėsiu. Neabejoju, kad savo kompiuteryje jis pasigamino ženklą ir nusiuntė sau faksogramą arba paprašė, kad atsiųstų draugė. Pažiūrėsiu, ar jų vardai minimi VNIC – tai Valstybinis nusikaltimų informacijos centras – kompiuteriuose. Pažįstu žmogų, kuris už nedidelę kainą gali patekti į kompiuterį ir pasižvalgyti. Verta pabandyti, bet nepuoselėkite vilčių – tas vyras prisistato slapyvardžiu. Ko gero, jis tai daro tris keturis kartus per metus – galbūt vien su psichoterapeutais. Dar neteko girdėti apie tokį veikimo būdą, patikrinsiu. Galbūt jis vaikosi didelių pinigų – pavyzdžiui, chirurgų, – bet net ir iš smulkmės, na, tokios kaip jūs, per metus turėtų susirinkti keturis penkis šimtus tūkstančių. Neblogai, kai už tai nereikia mokėti mokesčių! Tas vyrukas kietas, toli eis! Pradžioje man reikės penkių šimtų avanso.

Maršalas išrašė kvitą ir padavė pasirašyti.

-Gerai, daktare, tuojau imsiuosi darbo. Ateikite vakarop apie penktą ar šeštą, pažiūrėsime, ką sužinojome.

 

* * *

Tą vakarą nuėjęs Maršalas išgirdo, kad nieko nepaaiškėjo. Adriana telefono paslaugas gavo naudodamasi vogtomis Arkanzaso vairuotojo teisėmis ir kredito kortele. Piteris „Fermonto” viešbutyje už viską mokėjo grynais, o kartais naudojosi suklastota American Express kortele. Visos faksogramos buvo vietinės. Už Ciuricho telefono numerį taip pat mokėta ta pačia AMEX kortele.

-Jokių pėdsakų, – tarė Betas. – Švaru! Vyrukas slidus, labai slidus – nusipelno pagarbos.

-Suprantu. Jums patinka, kaip tas vyras dirba. Džiaugiuosi, kad judviejų nuomonė sutampa, – tarė Maršalas. – Bet nepamirškite, kad tai aš jūsų klientas ir noriu jį pričiupti.

-Norite jį pričiupti? Yra tik vienas būdas – turiu draugų apgavysčių skyriuje. Nueisiu pas juos, papietausiu su savo senu bičiuliu Lu Lombardžiu – jis man skolingas. Patikrinsime panašias apgaules – ieškosime apmulkintų psichoterapeutų ir gydytojų, kuriems jų turtingi ir dėkingi pacientai būtinai norėdavo atsilyginti už stebuklingą išgydymą ar išpirkti kaltę dėl nesėkmingo patarimo roleksais, vardinėmis paskaitomis ar užsienio investicijomis. Šios idėjos per daug geros, kad nebūtų panaudotos anksčiau.

-Darykite viską, kad tik pričiuptumėte tą niekšą.

-Yra viena kliūtis: jūs turėsite kartu su manimi nueiti surašyti skundą. Tai San Francisko apgavysčių skyriaus darbas, jūsų sandoris pasirašytas jų teritorijoje. Jums teks pasakyti savo pavardę, ir to nieku gyvu nenuslėpsi nuo spaudos. Turite būti tam pasirengęs. Žinote, kaip būna: pasirodo laikraštis su vedamojo straipsnio antrašte BUVĘS PACIENTAS PAPLONINO PSICHIATRO PINIGINĘ! Maršalas suėmęs delnais galvą suaimanavo.

-Tai blogiau nei apgaulė – žlugčiau! Laikraščiai imtų pasakoti, kaip iš buvusio paciento paėmiau roleksą. Kodėl buvau toks mulkis? Kodėl?

-Tai jūsų pinigai ir jūsų užsakymas. Negalėsiu jums padėti, jei mano rankos bus surištos.

-Tas sušiktas roleksas man kainavo devyniasdešimt tūkstančių dolerių! Kvailys, kvailys, kvailys!

-Liaukitės, daktare. Nėra garantijų, kad apgavysčių skyrius jį susektų… Gali būti, kad jis išvyko iš šalies. Štai, patogiau atsiloškite, papasakosiu jums vieną istoriją. – Betas užsidegė cigaretę ir degtuką nusviedė ant grindų. – Prieš kelerius metus skridau į Niujorką darbo reikalais ir pasimatyti su dukra, kuri buvo ką tik pagimdžiusi man pirmąjį vaikaitį. Graži rudens diena, gaivus oras, einu Brodvėjumi pro trisdešimt devintą ar keturiasdešimtą namą ir galvoju: gal reikėjo nupirkti dovaną – vaikai visuomet manė, kad esu šykštus. Tada gatvėje pamatau televizoriaus ekraną ir save jame: kažkoks nuskurėlis siūlo pirkti naujitelaitę Sony mini videokamerą su videomagnetofonu už šimtą penkiasdešimt dolcų. Visada jomis naudojuosi savo darbe — kainuoja apie šešis šimtus. Nusideru iki septyniasdešimt penkių, jis pasiunčia vaiką, ir po penkių minučių prie šaligatvio krašto privažiuoja senas biuikas su tuzinu videokamerų originalioje Sony pakuotėje ant užpakalinės sėdynės. Vogčia žvalgydamiesi jie gražbyliauja: kiša man įprastą mėšlą, esą dėžės iškrito iš lekiančio sunkvežimio. Aišku, vogtos. Bet būdamas goduolis vis vien nusiperku. Paduodu septyniasdešimt penkis dolerius, jie paima, o aš parsinešu į viešbutį dėžę. Tada mane apima paranoja. Buvau pagrindinis tardytojas milijoninėje banko apgavystės byloje, tad turėjau likti švarus.

 

Man atrodė, kad mane seka. Grįžęs į viešbutį jau beveik neabejojau, jog tai buvo tyčia organizuota. Bijojau kambaryje palikti vogtą kamerą. Užrakinau ją lagamine ir atidaviau saugoti pirmame viešbučio aukšte. Kitą dieną pasiimu lagaminą, nusivežu jį pas dukrą, prapjaunu naujutėlę Sony kameros dėžę, o ten — didelė plyta! Taigi, daktare, nesmerkite savęs. Taip nutinka profesionalams – ir patiems geriausiems. Negali gyvenime vien žvalgytis per petį, visą laiką galvoti, kad draugai gali tave apmauti. Kartais taip jau nutinka, kad atsiduri girto vairuotojo kelyje. Atleiskite, daktare, jau septynios. Šįvakar turiu darbo. Vėliau atsiųsiu sąskaitą, jūsų penkių šimtų vos užteko.

Maršalas pakėlė galvą. Jis pirmą kartą iš tikrųjų suvokė, kad iš jo pagrobė devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

-Ir tai viskas? Tiek tegavau vietoj savo devyniasdešimt tūkstančių dolerių? Gražią pasakėlę apie plytą ir kamerą?

-Klausykite, jūs buvote nupeštas švariau nei žiurkės užpakalis. Atėjote čia be jokių įkalčių, be jokių nuorodų, be nieko… Paprašėte mano pagalbos – skyriau jums savo ir savo darbuotojų laiką už penkis šimtus dolerių. Prieš tai jus perspėjau. Bet jūs negalite surišti man rankų – neleisti dirbti darbo, o paskui niurnėti, kad nieko už savo pinigus negavote. Suprantu, jūs esate užsiutęs. Kas taip nesijaustų? Leiskite man padaryti viską, ką galiu, arba meskite šį reikalą.

Maršalas ir toliau tylėjo.

-Norite mano patarimo? Išjungiau skaitiklį – už tai mokesčio neimsiu. Atsisveikinkite su tais pinigais. Priimkite tai kaip nemalonią gyvenimo pamoką.

-Ką gi, Betai, – eidamas iš kabineto per petį tarstelėjo Maršalas. -Aš taip lengvai nepasiduosiu. Tas šūdausis ne ant tokio pataikė.

-Daktare, – Maršalui leidžiantis žemyn nuo laiptų šūktelėjo Betas. – Jei ketinate vaidinti vienišą kovotoją, verčiau nereikia! Tas vyrukas gudresnis už jus! Gerokai gudresnis!

 

– Po velnių, – sumurmėjo Maršalas, išeidamas į Filmoro gatvę.

 

* * *

Maršalas pamažėle žingsniavo namo, svarstydamas savo galimybes. Tą patį vakarą jis griebėsi ryžtingų veiksmų. Pirmiausia paskambino į Pac Bell ir užsisakė antrą namų telefono liniją su neregistruotu numeriu ir balso paštu. Paskui faksu nusiuntė skelbimą į Amerikos psichiatrų asociacijos leidinį „Psichiatrijos naujienos”. Šis laikraštėlis kas savaitę būdavo siunčiamas visiems šalies psichiatrams.

 

DĖMESIO! Trumpalaikės psichoterapijos iš jūsų paprašė ir pas jus lankosi turtingas, žavus, lieknas keturiasdešimties metų vyras. Neva turįs problemų dėl vaikų ir sužadėtinės, kalba apie turto dalybas ir vedybų sutartį, siūlo puikias investicijas, dovanų, paskaitų ciklą. Jums gresia rimtas pavojus. Skambinkite 415-555-1751. Visiškai konfidencialu.

Daugiau Daugiau
Dvidešim ketvirtas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim ketvirtas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt ketvirtas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

 

KAI MARŠALAS IŠĖJO, Kerola keletą minučių sėdėjo apstulbusi. Ikebana! Japonų puokščių menas! Be abejo, jos klientas daktaras Streideris – buvęs Džeso psichoterapeutas. Džesas kartais kalbėdavo apie savo ankstesnį terapeutą, ir visada tik gerus dalykus: apie jo sąžiningumą, atsidavimą, norą padėti. Iš pradžių Džesas išsisukdavo nuo Kerolos klausimų, kodėl perėjęs pas Ernestą, bet kai jų santykiai tapo tvirtesni, papasakojo apie tą balandžio dieną, kai po raudonojo klevo svyruoklio šakomis išvydo savo psichoterapeuto žmoną, meiliai susikabinusią su budistų vienuoliu krokų spalvos drabužiu, ir kaip tai jį sukrėtė.

Tačiau Džesas, gerbdamas savo buvusio psichoterapeuto asmeninį gyvenimą, nepasakė jo vardo. Vis dėlto tai turi būti Maršalas Streideris. Kiekgi psichoterapeutų turi žmonas – ikebanos specialistes ir budistes?

Kerola nekantravo sutikti Džesą per pietus; neprisiminė, kada anksčiau taip troško pasidalyti su draugu naujienomis. Įsivaizdavo apstulbusį Džeso veidą, švelnias lūpas, pražiotą burną, tariančią: „Ne! Negaliu patikėti! Kaip siaubinga – devyniasdešimt tūkstančių dolerių! Žinau, tas vyras sunkiai uždirba pinigus. Ir pasitaikyk taip, kad ateitų kaip tik pas tave!” Kerola įsivaizdavo, kaip Džesas gaudo kiekvieną jos žodį. Ji viską pasakos kuo smulkiau, kad tik pikantiška istorija būtų kuo ilgesnė.

Bet staiga Kerola suprato, kad negalės Džesui to atskleisti. Negaliu jam ničnieko sakyti apie Maršalą Streiderį, pagalvojo ji. Net negaliu papasakoti, kad jis buvo pas mane. Juk prisiekiau saugoti profesinę paslaptį.

Tačiau jai taip norėjosi pasidalyti paslaptimi. Galbūt vieną dieną pasitaikys proga. Bet dabar jai teks laikytis profesinio elgesio taisyklių ir tenkinti tais menkais trupinėliais, kurie nubyrės nuo gausaus stalo. Ji elgsis taip, kaip Džesas norėtų – kiek galėdama stengsis padėti jo buvusiam psichoterapeutui. Tai nebus lengva. Kerola dar nebuvo sutikusi psichoterapeuto, kuris jai būtų buvęs prie širdies. O daktaras Streideris jai mažų mažiausiai patiko: pernelyg daug aimanavo, dėjosi itin svarbus ir naudodamas vaikiškus krepšinio įvaizdžius vaidino kietą. Nors dabar jis buvo pažemintas apgaulės, Kerola jautė jo pasipūtimą. Nesunku suprasti, kodėl jis turi priešų.

Tačiau Džesui daktaras Streideris daug padėjo, tai dėl jo Kerola pasižadėjo visais įmanomais būdais pagelbėti klientui. Jai patiko dovanoti Džesui dovanas, tačiau įteikti slaptą dovaną – būti gailestingąja samariete ir pasistengti, kad Džesas nė nenutuoktų apie gerą darbą, — tai bus nelengva.

Kerola visada mėgo paslaptis. Bylinėdamasi ji meistriškai manipuliuodavo ir regzdavo intrigas. Joks teisininkas nenorėdavo susigrumti su ja teisme. Ji įgijo sumanios ir pavojingai apsukrios teisininkės vardą. Jai visuomet lengvai sekdavosi apgaudinėti, ji nematė didelio skirtumo tarp profesinio ir asmeninio elgesio. Tačiau pastarąsias kelias savaites jai vis mažiau patiko meluoti. Nuoširdūs santykiai su Džesu ją gaivino ir džiugino. Kaskart jį išvydusi Kerola stengdavosi būti vis atviresnė. Vos per kelias savaites atskleidė jam daugiau nei kuriam nors kitam vyrui. Žinoma, turėjo vieną paslaptį – Ernestą!

Abu vengė apie jį šnekėti. Kerola užsiminė, kad bus paprasčiau, jei jie nekalbės apie psichoterapiją ir nepasakos Ernestui vienas apie kitą. Iš pradžių ji norėjo nuteikti Džesą prieš Ernestą, bet greitai atsisakė šio plano – nekilo abejonių, kad Džesas gaudavo iš psichoterapijos daug naudos, Ernestas jam labai patiko. Kerola, žinoma, nieko nepasakojo apie savo apgavystes ir jausmus Ernestui.

– Ernestas nuostabus psichoterapeutas! – vieną dieną po itin geros konsultacijos sušuko Džesas. – Jis toks nuoširdus ir žmogiškas. -Džesas ėmė pasakoti apie tos dienos susitikimą. – Ernestas šiandien palietė kai ką tikrai svarbaus. Jis pasakė, kad kai tik mudu suartėjame, kai tik tampame atviresni, aš visuomet atsitraukiu: arba kaip nors pajuokauju apie homoseksualumą, arba nukrypstu į intelektualius pokalbius. Ir jis teisus, Kerola, visą laiką taip elgiuosi su vyrais, ypač su tėvu. Bet pasakysiu, kas mane sužavėjo: jis prisipažino, kad ir jam keblu nuoširdžiai ir artimai bendrauti su vyrais, kad ir jis slapta pritaria mano pokštams ir prisidėtų prie tų intelektualių diskusijų. Argi ne keista bendrauti su tokiu atviru psichoterapeutu? – klausė Džesas. – Ypač tiek metų praleidus su griežtu, įsitempusiu gydytoju. O dar įdomiau, kaip jam pavyksta valandų valandas taip intensyviai dirbti.

Kerola apstulbo išgirdusi, koks atviras Ernestas su Džesu ir, keista, bemaž nusivylė, kad jis toks ne tik su ja. Pasijuto kažkaip apgauta. Nors Ernestas ir nežadėjo jos išskirti iš kitų savo pacientų ir gydyti kitaip. Kerola vis aiškiau suvokė klydusi, galvodama, kad jo atvirumas yra gundymas.

Tiesą sakant, visas jos klastingas planas dėl Ernesto ėmė žlugti. Anksčiau ar vėliau Džesas turės papasakoti apie ją per psichoterapiją, ir tuomet Ernestas sužinos tiesą. O jos tikslas diskredituoti Ernestą, išmesti jį iš darbo ir nutraukti jo santykius su Džastinu jau nebebuvo svarbus. Džastinas jai nieko daugiau nebereiškė, o Ralfas Kukas ir Cveicungas vėl nugrimzdo praeitin. Pakenkdama Ernestui tik įskaudintų Džesą ir galų gale nuskriaustų save pačią. Pyktis ir kerštas taip ilgai buvo Kerolos varomoji jėga, kad dabar be jų ji jautėsi sutrikusi. Kai tik susimąstydavo apie savo motyvus, – o tai nutikdavo vis dažniau ir dažniau, – nebesusigaudydavo, ką daro ir kodėl tai daro.

Vis dėlto ji ir toliau tarsi automatas bandė suvilioti Ernestą. Prieš kelias konsultacijas, apsikabinusi jį susitikimo pabaigoje, Kerola stipriai prisiglaudė. Ernestas tuoj pat atšlijo ir griežtai tarė:

-Kerolaina, aišku, kad vis dar norite padaryti mane savo meilužiu, kaip Ralfą. Bet laikas liautis. Pirmiau užšals pragaras, nei aš užmegsiu su jumis lytinius santykius. Ar su kuria kita paciente!

Ernestas tučtuojau pasigailėjo taip pasakęs, todėl per kitą konsultaciją grįžo prie to.

-Atsiprašau, kad praeitą kartą buvau toks šiurkštus, Kerolaina. Ne dažnai taip supykstu, bet jūsų atkaklumas kažkoks keistas, alinantis. Ir kenkia jums pačiai, man taip atrodo. Manau, mudu galėtume gerai dirbti, neabejoju, kad jums daug kuo padėčiau, bet niekaip nesuprantu, kodėl nesiliaujate kenkusi psichoterapijai.

Kerolos atsakymas – maldavimas duoti ką nors daugiau, užuominos apie Ralfą Kuką – net ir jai pačiai skambėjo nenuoširdžiai. Ernestas ūmai tarė:

-Suprantu, kad kartojuosi, tačiau kol bandysite peržengti neleistiną ribą, turėsime apie tai kalbėtis ir kalbėtis. Pirma, esu tikras, kad tapdamas jūsų meilužiu galų gale jums pakenkčiau – žinau, kad manote kitaip, ir visaip bandžiau jus perkalbėti. Turite patikėti, kad nuoširdžiai jumis rūpinuosi. Taigi šiandien pabandysiu kai ką nauja. Antra, apie mūsų santykius kalbėsiu iš savo savanaudiško atskaitos taško, atsižvelgdamas į tai, kas naudinga man. Svarbiausia, stengsiuosi vengti tokių veiksmų, dėl kurių vėliau gailėčiausi. Žinau, ką man reikštų lytiniai santykiai: metų metus, gal net visą amžių ne-kęsčiau savęs. Todėl nenoriu taip su savimi elgtis. Apie teisinę riziką apskritai nekalbu. Netekčiau licencijos. Pernelyg sunkiai dirbau, kad tapčiau tuo, kas esu, man patinka mano darbas ir neketinu statyti į pavojų savo karjeros. Laikas jums pradėti tyrinėti, kodėl manęs to prašote.

-Jūs klystate. Čia nėra teisinės rizikos, – atkirto Kerola. – Nes be ieškinio niekas negali iškelti bylos, o aš niekada niekada taip nepasielgčiau. Noriu, kad būtumėte mano mylimasis. Nieku gyvu jums nepakenkčiau.

-Žinau, kad jums taip atrodo. Dabar. Tačiau kasmet pacientai pateikia šimtus įvairiausių ieškinių. Tarp jų yra ir tokių, kurie jautėsi lygiai taip, kaip jūs šią akimirką. Taigi pasakysiu jums labai atvirai ir labai savanaudiškai: elgiuosi taip, kaip man naudinga!

Kerola nieko neatsakė.

-Tai tiek, Kerolaina. Aiškiai viską išklojau, aiškiau nebegaliu. Dabar jums spręsti. Eikite namo. Rimtai apsvarstykite, ką pasakiau. Patikėkite manimi, tikrai nebūsiu su jumis fiziškai artimas – kalbu visiškai rimtai, – ir nuspręskite, ar vis dar norite pas mane lankytis.

Jie išsiskyrė niūriai. Neapsikabino. Šįkart Ernestas dėl to neapgailestavo.

Kerola atsisėdo Ernesto laukiamajame persiauti sportbačių. Atsidarė rankinę ir paskaitė užrašus apie konsultacijas.

 

Reikalauja… vadinti jį Ernestu… siūlo skambinti į namus… tvirtina, kad esu labai patraukli, sėdasi šalia manęs ant sofos, ragina klausinėti apie jo asmeninį gyvenimą, glosto plaukus, sako, kad jei būtume susitikę kitur, mielai būtų tapęs mano meilužiu…

 

Prisiminė Džesą, kuris jos lauks prie „Gryno” restorano. Po galais. Ji suplėšė užrašus ir nubėgo.

Daugiau Daugiau
Dvidešim trečias skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim trečias skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt trečias skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

 

IŠĖJUSI IŠ ERNESTO KABINETO Kerola pirmo aukšto tualete persirengė sportiniais drabužiais, persiavė batus ir nuvažiavo į valčių prieplauką. Automobilį pastatė prie „Gryno”, madingo vegetariško maisto restorano, kuriam sėkmingai vadovavo San Francisko dzen centras. Pro jachtų uostą palei krantinę tris kilometrus ėjo takelis, kuris baigėsi Fort Pointe po Aukso Vartais. Tai buvo mėgstamiausia Džeso, o dabar ir jos trasa.

Maršrutas prasidėjo nuo senųjų Fort Meisono pastatų, kuriuose buvo įsikūrusios mažos galerijos, biblioteka-knygynas, meno muziejus, teatras ir dramos studija. Keliukas vedė palei valčių prieplauką ir pro krantinę, kur bėgikams po kojomis painiojosi įžūlūs kirai. Jis bėgo pro pievas, kur būdavo laidomi aitvarai, ne paprasti trikampio ar dėžutės pavidalo, kokius ji skraidindavo su broliu Džebu, o modernūs modeliai, vaizduojantys supermeną ar dvi moters kojas, arba žvilgantys metaliniai trikampiai, kurie sukdavosi dūgzdami, keisdavo kryptį ar nerdavo žemyn ir akimirksniu ant uodegos atlikdavo piruetą. Toliau atsivėrė mažytis paplūdimys, kuriame aplink siurrealistinę undinės skulptūrą iš smėlio deginosi keli poilsiautojai, ilgas ruožas palei vandenį, kur burlentininkai narų kostiumais ruošėsi savo maloniam pomėgiui, dar toliau uolėtas krantas su tuzinu akmeninių skulptūrų, nežinomo menininko kruopščiai atrinktų ir rizikingai vienas ant kito sukrautų riedulių, primenančių fantastiškas Birmos pagodas. Už jų driekėsi molas, kuriame grūdosi uolūs, rūstūs azijiečiai žvejai. Kerolai dar neteko matyti, kad bent vienam iš jų kas būtų užkibęs. Paskutiniame ruože iki Aukso Vartų patiltės galėjai stebėti ilgaplaukius seksualius banglentininkus, šaltame vandenyje laukiančius, kol pakils aukšta tamsi banga.

Dabar ji su Džesu bėgiodavo beveik kasdien, kartais Aukso Vartų parko takeliais, kartais paplūdimiu į pietus nuo Uolos namo, tačiau valčių prieplauka buvo jų mėgstamiausia trasa. Kerola dažnai ir vakarais susitikdavo su Džesu. Kai ji grįždavo namo po darbo, rasdavo jį ruošiantį vakarienę ir plepantį su dvyniais, kurie labai prie jo prisirišo. Nors Džesas jai patiko, Kerola nerimavo. Negalėjo patikėti tokia laime. Kas bus, kai jie dar labiau suartės, ir jis pamatys, kokia ji iš tikrųjų? Jos mintys, jos vidus nebuvo gražūs. Ar jis pasitrauks? Jai atrodė įtartina, kaip lengvai Džesas įsiskverbė į jos namus, kaip tapo svarbus vaikams. Ar ji galės laisvai rinktis, jei nuspręs, kad Džesas nėra jai skirtasis? O gal, galvodama apie tai, kas geriausia vaikams, ji paklius į pinkles?

Retkarčiais, kai darbas sukliudydavo Džesui su ja susitikti, Kerola valandą bėgiodavo viena. Ji negalėjo atsistebėti, kaip pamėgo bėgiojimą. Gal dėl to žvalumo, kurį kūnas jusdavo visą likusią dieną, o gal dėl tos pakilios nuotaikos, kuri apimdavo, kai atsirasdavo antrasis kvėpavimas. Galbūt paprasčiausiai jai taip patiko Džesas, kad užsikrėtė ir jo pomėgiais.

Bėgioti vienai nebuvo taip smagu kaip su Džesu, bet tai irgi kai ką duodavo: turėdavo laiko apmąstymams. Iš pradžių bėgiodama viena ji klausydavosi ausinuko: kantri muzikos, Vivaldžio, japonų fleitos, bitlų, bet pastaruoju metu ausinuką palikdavo automobilyje, o bėgiodama medituodavo.

Mintis, kad galima skirti laiko apmąstymams apie savo gyvenimą, Kerolai buvo visiškai netikėta. Kone visą gyvenimą ji elgėsi priešingai – kiekvieną laisvą akimirką stengdavosi prasiblaškyti. Kas dabar pasikeitė, svarstė ji, skriedama takeliu, sulig kiekvienu žingsniu baidydama kirus. Pasikeitė jos emocijos. Anksčiau vidinis peizažas buvo pilkas ir niūrus, vien riboti, neigiami jausmai: pyktis, apmaudas, apgailestavimas. Dauguma šių jausmų buvo nukreipti į Džastiną ir tik jų likučiai į kitus žmones, su kuriais suvesdavo kasdienybė. Ji beveik apie nieką negalvodavo, išskyrus savo vaikus. Šiuo atžvilgiu Kerola laikėsi šeimos tradicijos: ji buvo savo mamos dukra ir savo senelės vaikaitė! Ernestas padėjo tai suvokti.

Jei ji taip nekentė Džastino, kodėl, dėl Dievo meilės, įkalino save toje santuokoje ir išmetė raktą? Tarsi būtų nusviedusi jį į riedančias Ramiojo vandenyno bangas, kurios dabar, priartėjus prie žvejų molo, buvo vos už poros metrų nuo jos.

Kerola žinojo, kad padarė baisią klaidą, suprato tai vos ištekėjusi. Ernestas – po galais jį – privertė ją pripažinti, kad ji galėjo pasielgti kaip kiti: išsiskirti arba bandyti keisti santykius. Ji pasirinko, tyčia pasirinko – dabar taip atrodė, – nieko nedaryti. Užtai įklimpo į vargą.

Kerola prisiminė, kaip kitą vakarą, kai Džastinas dingo iš jos gyvenimo, Norma su Hitera tvirtino, kad jis jai pasitarnavo. Jos sakė tiesą. O jos pyktis, kad ne ji, o jis ėmėsi iniciatyvos? Kvaila! Ilgoje įvykių grandinėje – įmantrus Ernesto posakis – koks skirtumas, kas ką paliko? Jiems abiem geriau be šios santuokos. Kerola jautėsi taip puikiai, kaip nesijautė dešimtį metų. Ir Džastinas pasitaisė: visomis savo menkomis jėgomis stengėsi būti geras tėvas. Prieš savaitę jis net sutiko – nieko nekamantinėdamas – pabūti su dvyniais, kai ji savaitgaliui su Džesu išvyko į Mendočiną.

Likimo ironija, pamanė ji, kad nieko neįtariantis Ernestas dabar taip atkakliai stengiasi ką nors pakeisti jos išgalvotoje santuokoje su Veinu. Kaip nenuilstamai jis reikalauja, kad Kerola stotų akistaton su savo gyvenimu ir ko nors imtųsi: taisytų santykius arba juos nutrauktų. Kaip juokinga; jei tik jis žinotų, kad su ja daro lygiai tą patį, ką darė su Džastinu. Tik dabar jis jos pusėje, su ja planuoja karo strategiją, jai duoda tuos pačius patarimus, kuriuos tikriausiai žarstė Džastinui!

Pribėgusi Aukso Vartus Kerola sunkiai alsavo. Ji nulėkė iki takelio pabaigos, palietė tolimiausią vielos barjerą po tiltu ir nesustodama pasuko atgal, Fort Meisono link. Vėjas, kaip paprastai, pūtė nuo Ramiojo vandenyno, ir dabar, jo padedama, Kerola lengvai nurisnojo atgal pro banglentininkus, žvejus, Birmos pagodas, aitvarus supermenus ir drąsuolius kirus.

Priešpiečiams automobilyje suvalgiusi sultingą obuolį, Kerola grįžo į Džarndaiko, Kaplano ir Tatlio advokatų biurą, ten nusiprausė po dušu ir pasiruošė sutikti naują klientą, kurį jai atsiuntė Julius Džarndaikas, vyresnysis partneris. Ponas Džarndaikas, kuris turėjo darbo Vašingtone, paprašė jos deramai pasirūpinti šiuo klientu, senu jo bičiuliu daktaru Maršalu Streideriu.

Kerola matė, kaip jos klientas, aiškiai susijaudinęs, žingsniuoja po laukiamąjį. Kai pakvietė jį į kabinetą, Maršalas spėriai žengė vidun, prisėdo ant kėdės kraštelio ir prabilo:

-Ačiū, kad sutikote mane šiandien priimti, ponia Estrid. Ponas Džarndaikas, kurį pažįstu jau daug metų, pasiūlė susitikti kitą savaitę, bet tai pernelyg svarbus reikalas, kad delsčiau. Trumpai tariant, vakar sužinojau, kad iš manęs klasta išviliojo devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Ar galėsite man padėti? Kokios mano galimybės?

-Būti apgautam siaubingai nemalonu, ir puikiai suprantu, kad nenorite delsti, daktare Streideri. Pradėkime nuo pradžių. Iš pradžių papasakokite man, ką, jūsų manymu, turėčiau žinoti apie jus, o tada smulkiai išnagrinėsime, kas nutiko.

-Mielai, bet pirmiausia noriu išsiaiškinti mūsų santykių ribas.

-Santykių ribas, daktare Streideri?

-Atsiprašau – tai psichoanalizės terminas. Norėjau pasakyti, kad prieš pradėdamas turiu žinoti kelis dalykus. Kiek su manimi dirbsite? Užmokestis? Ir konfidencialumas. Konfidencialumas man labai svarbus.

Vakar, vos tik sužinojęs apie klastotę, Maršalas apimtas siaubo surinko Melvino numerį. Klausydamasis, kaip skamba telefonas, jis staiga nusprendė, kad nenori Melvino, kad jam reikia labiau užjaučiančio ir kvalifikuotesnio advokato. Padėjęs ragelį jis tuoj pat paskambino ponui Džarndaikui, buvusiam pacientui, vienam iš žymiausių San Francisko advokatų.

Vėliau, apie trečią nakties, Maršalas suprato, kad apie šį įvykį reikia kuo mažiau kalbėti. Jis investavo pas buvusį pacientą – daug kas už tai kritikuotų. Jau vien tai buvo blogai, negana to – jį dar apsuko kaip kvailį. Šiaip ar taip, kuo mažiau žmonių apie tai žinos, tuo geriau. Iš tiesų jam nieku gyvu nederėjo skambinti Džarndaikui – tai taip pat buvo klaida, nors jo psichoterapija baigėsi jau prieš daugelį metų. Taigi nusivylimas, kad ponas Džarndaikas nepasiekiamas, virto palengvėjimu.

-Dirbsiu tiek, kiek jums manęs reikės, daktare Streideri. Neketinu niekur išvykti, jei tai turėjote galvoje. Už valandą imu pustrečio šimto, garantuoju visišką konfidencialumą, kaip ir jūsų darbe, o gal net dar griežčiau.

-Norėčiau, kad apie tai nesužinotų nė ponas Džarndaikas. Noriu, kad viskas liktų tik tarp mūsų.

-Sutinku. Galite manimi kliautis, daktare Streideri. O dabar pradėkime.

Maršalas, tebesėdėdamas ant kėdės kraštelio, palinkęs į priekį išklojo Kerolai visą istoriją. Ničnieko nenutylėjo, išskyrus savo susirūpinimą dėl profesinės etikos. Po pusvalandžio baigęs atsilošė, išsekęs ir jausdamas palengvėjimą. Pastebėjo ir tai, kaip gera buvo viskuo dalytis su Kerola ir koks artimas jai pasijuto.

-Daktare Streideri, vertinu jūsų nuoširdumą. Žinau, kad buvo nelengva iš naujo išgyventi visus skaudžius įvykius. Prieš pradėdama noriu jūsų kai ko paklausti. Pastebėjau, kaip tvirtai ir ne kartą teigėte, kad tai buvo investicija, o ne dovana, kad ponas Makondas buvęs jūsų pacientas. Ar jūs abejojate dėl savo elgesio – turiu galvoje profesinę etiką?

-Aš tai ne. Elgiausi nepriekaištingai. Bet jūs taikliai pastebėjote. Kitiems tai gali sukelti įtarimų. Tarp kolegų kalbėdavau, kad privalu griežtai laikytis profesinės etikos taisyklių, buvau medicinos etikos komisijos narys, vadovavau vienai bylai dėl profesinės etikos pažeidimo. Taigi padėtis sudėtinga; mano elgesys ne tik turi būti nepriekaištingas, bet privalo ir atrodyti nepriekaištingas.

Maršalas smarkiai suprakaitavo, tad išsiėmė nosinę ir nusišluostė kaktą.

-Prašau mane suprasti… Tai realybė, ne paranoja… Turiu konkurentų ir priešų, žmonių, kurie klaidingai aiškintų mano elgesį ir džiaugtųsi regėdami mano nuosmukį.

-Taigi, – tarė Kerola, pakeldama akis nuo užrašų, – noriu dar kartą paklausti: ar esate visiškai tikras, kad nepažeidėte psichoterapeuto ir paciento finansinių santykių ribų?

Maršalas liovėsi šluostęsis kaktą ir nustebęs pažvelgė į savo advokatę. Regis, ji gerai išmanė tokius reikalus.

-Nereikia nė sakyti, žvelgdamas atgal norėčiau, kad būčiau kitaip pasielgęs. Norėčiau, kad būčiau buvęs griežtesnis, koks paprastai esu tvarkydamas tokius reikalus. Norėčiau, kad būčiau jam pasakęs, jog niekada neinvestuoju nei pas pacientus, nei pas buvusius pacientus. Dabar pradedu suprasti, kad tokios taisyklės saugo ne tik pacientus, bet ir psichoterapeutus.

-Tie konkurentai ar priešai, ar jie atstovauja… norėjau paklausti, ar jie reikšmingi?

-Nelabai suprantu, ką turite galvoje… Na, taip… turiu tikrų konkurentų. Ir, kaip sakiau, labai bijau… ne, kitas žodis… man labai svarbu… kad šis reikalas liktų asmeniškas… dėl mano darbo, dėl mano profesinių asociacijų. Taigi atsakau „taip”; noriu, kad šis bjaurus reikalas liktų paslaptis. Bet kodėl jus taip domina šis aspektas?

-Todėl, – atsakė Kerola, – kad slaptumas apriboja mūsų galimybes. Kuo didesnio slaptumo siekiame, tuo mažiau agresyvumo sau galime leisti. Paaiškinsiu tai po minutės. Bet yra ir dar viena priežastis, dėl kurios klausiu apie slaptumą – veikiau teorinė, nes įvykis jau yra, bet tai jums gali būti įdomu. Nenoriu atrodyti įžūli, kalbėdama jums, daktare Streideri, apie psichoanalizės dalykus, bet bandysiu paaiškinti, kokiais būdais dirba profesionalūs sukčiai. Jie stengiasi įtraukti savo auką į planą ir primesti aplinkybes, kad auka taip pat pasijustų šiek tiek nesąžininga. Taip auka tampa – kaip čia pasakius? – beveik sąmokslininke ir ima kitaip galvoti, atsisako savo įprasto atsargumo ir atsakingumo. Be to, kadangi auka jaučiasi esanti tarsi ir sąmokslininkė, ji nenori klausyti patikimų finansinių patarėjų, į kuriuos pagalbos paprastai kreipdavosi. Dėl tos pačios priežasties apgaulei išaiškėjus auka negali ryžtingai kelti ieškinio.

-Šiuo atžvilgiu aukai viskas gerai, – tarė Maršalas. – Ketinu sučiupti tą niekšą ir prismeigti prie sienos. Kad ir kiek tai kainuotų.

-Tai nedera su tuo, ką kalbėjote anksčiau, daktare Streideri. Sakėte, kad visų svarbiausia asmeniškumas. Paklauskite savęs, pavyzdžiui, ar norite dalyvauti viešame teisme?

Maršalas sėdėjo tylėdamas, nunarinęs galvą.

-Atleiskite, daktare Streideri, turėjau jums tai paaiškinti. Neketinau jūsų gąsdinti. Žinau, kad ne to dabar jums reikia. Bet kalbėkimės toliau. Turime atidžiai patyrinėti kiekvieną smulkmeną. Iš visko, ką pasakojote, man atrodo, kad Piteris Makondas – profesionalas. Jis jau anksčiau yra tai daręs ir visiškai neįtikima, kad būtų palikęs mums aiškų pėdsaką. Pirmiausia papasakokite, ką pats sužinojote. Ar galite išvardyti žmones, apie kuriuos jis kalbėjo?

Maršalas atpasakojo savo pokalbius su Emiliu, Roskojumi Ričardsonu ir Meksiko universiteto prorektoriumi. Taip pat pasakė, kad negali rasti nei Adrianos, nei Piterio. Parodė faksogramą, kurią rytą gavo iš Ramiojo Vandenyno klubo – faksogramos iš Baurau Lac klubo Ciuriche kopiją, kurioje buvo tvirtinama, kad jie nieko nežiną apie Piterį Makondą. Klubas paliudijo, kad faksogramą spausdinta ant jų popieriaus ir siųsta jų faksu iš bibliotekos, tačiau paaiškino, kad bet kuris narys, svečias ar net buvęs svečias, arba net viešbučio, iš kurio galima tiesiai patekti į klubą, gyventojas galėjo nesunkiai patekti į biblioteką, pasiimti popieriaus lapą ir pasinaudoti faksu.

-Ar gali būti, – Kerolai skaitant paklausė Maršalas, – kad ant to fakso arba Meksiko universiteto fakso bus rasti nusikaltimo pėdsakai?

-Arba ant tariamojo fakso iš Meksiko universiteto! – atsakė Kerola. -Tikriausiai jis nusiuntė jį pats sau.

-Tuomet gal rasime faksą, kuriuo jis buvo išsiųstas. Arba pirštų atspaudus? O gal reikia dar kartą apklausti juvelyrinės krautuvės pardavėją – tą, kuris jam pardavė roleksą? Arba patikrinti skrydžių į Europą sąrašus? Arba pasų kontrolės įrašus?

-Jei jis apskritai skrido į Europą. Juk žinote tik tai, ką jis jums pasakė, daktare Streideri, – tai, ką norėjo, kad žinotumėte. Pagalvokite: nėra nė vieno nepriklausomo informacijos šaltinio. Be to, jis už viską mokėjo grynais. Ne, neabejoju, jūsų vyriškis tikras profesionalas. Žinoma, turime apie tai pranešti FTB – be abejo, bankas tai jau padarė: jie privalo pranešti apie tarptautines klastotes. Paskambinkite štai šiuo numeriu; paprasčiausiai kvieskite dirbantį agentą. Galėčiau jums padėti, bet tai tik padidins jūsų išlaidas. Dauguma jūsų klausimų, – toliau dėstė Kerola, — yra ne teisiniai, o kriminaliniai. Geriausiai į juos atsakytų privatus detektyvas. Galiu jums pasiūlyti gerą specialistą, jei norite, tačiau patarčiau būti atsargiam. Nešvaistykite pernelyg daug pinigų ir energijos, nes me-džioklė veikiausiai bus nesėkminga. Girdėjau daug tokių atvejų. Tokius nusikaltėlius retai kada pagauna. O jei ir pagauna, jie dažniausiai nebeturi pinigų.

-Kuo jiems viskas baigiasi?

-Jie patys save pražudo. Anksčiau ar vėliau jūsų ponas Makondas įklius: per smarkiai rizikuos, galbūt pabandys apmauti ne tą žmogų ir negyvas atsidurs automobilio bagažinėje.

-Gal jis jau net eina tuo keliu. Pagalvokite, kaip jis rizikavo, kokį taikinį pasirinko – psichoanalitiką. Pripažįstu, jis puikiai padirbėjo, bet vis dėlto pasirinko itin įgudusį žmonių elgesio stebėtoją, tokį, kuris lengvai pastebėtų apgaulę.

-Ne, daktare Streideri, nesutinku. Turiu daug patirties, kuri rodo priešingai. Negaliu atskleisti savo šaltinių, bet turiu įrodymų, kad psichiatrai, ko gero, yra vieni patikliausių žmonių. Turiu galvoje, jie pripratę, kad jiems kalba tiesą – pacientai moka terapeutams, kad klausytųsi jų tikrų istorijų. Manau, kad psichiatrą nesunku apgauti – tikriausiai ne pirma tokia auka esate. Kas žino? Galbūt psichoterapeutų apgaudinėjimas yra jo pagrindinė veikla.

-Vadinasi, jam galima paspęsti pinkles. Taip, ponia Estrid, pasakykite savo detektyvo pavardę. Žaisdamas krepšinį buvau puolėjas; moku persekioti ir moku atkovoti kamuolį. Dabar jau taip įsitraukiau, taip įsivėliau, kad nebegaliu trauktis. Negaliu daugiau apie nieką galvoti, negaliu dirbti su pacientais, negaliu miegoti. Dabar galvoje sukasi tik dvi mintys: pirma, sudraskyti jį, antra, atgauti savo devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Ta netektis mane sukrėtė.

-Gerai, pakalbėkime apie tai. Daktare Streideri, jei galite, papasakokite man apie savo finansinę padėtį: pajamas, skolas, investicijas, santaupas – viską.

Maršalas dėstė savo piniginę situaciją, tuo tarpu Kerola paskubom užsirašinėjo geltoname liniuotame lape.

Baigęs Maršalas parodė į Kerolos užrašus ir tarė:

-Taigi matote, ponia Estrid, nesu turtuolis. Suprantate, ką man reiškia netekti devyniasdešimties tūkstančių dolerių. Tai siaubinga – blogiausia, kas kada nors man yra nutikę. Kai pagalvoju apie tuos mėnesius, per kuriuos juos uždirbau: kaip keldavausi šeštą, kad įterpčiau dar vieną pacientą, sekiau ir pardavinėjau akcijas, kasdien kalbėdavausi telefonu su savo agentu ir finansiniu patarėju… Nė nežinau, kaip dabar atsigausiu. Tai amžiams paliks pėdsaką mano ir mano šeimos gyvenime.

Kerola patyrinėjo užrašus, padėjo juos ir raminamai tarė:

-Pabandysiu jums viską paaiškinti, kaip man atrodo. Pirmiausia, pasistenkite suprasti, kad praradote ne devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Turėdamas suklastotą banko garantinį raštą jūsų apskaitininkas įvertins tai kaip svarbų praradimą ir, atsižvelgdamas į jūsų praeitų metų pelną, kompensuos pajamas, kurias tikriausiai būtumėte gavęs ateityje. Dešimt metų jums bus skiriama trijų tūkstančių dolerių per metus kompensacija. Taigi vienu ypu gerokai sumažinome jūsų praradimą. Liko mažiau nei penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Antras ir paskutinis dalykas, kurį šiandien dar turiu laiko pasakyti – manęs laukia kitas klientas, – yra tai, kad žvelgdama į jūsų finansinę padėtį pagal jūsų man suteiktą informaciją nematau, kad ji būtų labai prasta. Jūs gerai, tiesiog puikiai, aprūpinote šeimą, sėkmingai investavote. Tiesa ta, kad šis praradimas visiškai nepakeis jūsų materialinio gyvenimo!

-Jūs manęs nesuprantate – mano sūnaus išsilavinimas, mano menas…

-Kitą kartą, daktare Streideri. Dabar laikas baigti.

-Kada bus kitas kartas? Ar rytoj turėsite laiko? Nežinau, kaip ištversiu šias dienas.

 

-Gerai, rytoj trečią valandą. Tinka?

-Padarysiu, kad tiktų. Atšauksiu susitikimą. Jei geriau mane pažinotumėte, daktare Estrid…

-Ponia Estrid, bet ačiū, kad paaukštinote.

-Ponia Estrid… norėjau pasakyti, kad jei mane pažintumėt, suprastumėte, kaip man sunku atšaukti konsultacijas. Vakar buvo pirmas kartas per dvidešimt metų, kai tai padariau.

-Stengsiuosi skirti jums laiko, kai tik galėsiu. Tačiau turime žiūrėti, kad išlaidos nebūtų per didelės. Jaučiuosi nejaukiai sakydama tai psichiatrui, bet dabar jums būtų geriausia nuoširdžiai pasikalbėti su artimu žmogumi: draugu, psichoterapeutu. Jums reikia pažvelgti į situaciją iš kito taško. O kaip jūsų žmona?

-Mano žmona gyvena kitame pasaulyje – ikebanos pasaulyje.

-Kur? Ike… kaip? Atsiprašau – nesupratau.

-Ikebana, žinote – tai japonų puokščių menas. Ji pamišusi dėl jų, taip pat dėl budistų meditacijų. Mes beveik nesusitinkame.

-O, o… suprantu… Ak, taip, ikebana… taip, girdėjau apie ją… japonų puokščių menas. Aišku. Taigi jos nėra, sakėte, gyvena kitame pasaulyje? Mažai būna namie?.. Taip, tai turėtų būti siaubinga. Klaiku. Likote vienas… dabar, kai jos taip reikia. Siaubinga.

Maršalą nustebino ir sujaudino tokia žmogiška Kerolos užuojauta. Juodu valandėlę sėdėjo tylėdami, kol Maršalas ištarė:

-Sakėte, kad laukia kitas klientas? Tyla.

-Ponia Estrid, sakėte…

-Atsiprašau, daktare Streideri, – stodamasi tarė Kerola. – Mano mintys nuklydo. Na, tai susitiksime rytoj. Laikykitės. Aš su jumis.

Daugiau Daugiau
Dvidešim antras skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim antras skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt antras skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

 

VIDURNAKČIO SKAMBUTIS Piteriui Makondui Maršalą menkai paguodė. Jis teišgirdo įrašą, pranešantį, kad Makondo finansinė grupė uždaryta savaitgaliui ir pradės dirbti tik pirmadienio rytą. Ciuricho informacijos operatorius neturėjo Piterio namų numerio. Tuo, žinoma, nereikėjo stebėtis: Piteris dažnai kalbėdavo apie mafiją ir kad būtina saugoti privatumą. Laukė ilgas savaitgalis. Maršalui teks ištverti ir vėl skambinti sekmadienį vidurnaktį.

Apie antrą nakties, negalėdamas užmigti, Maršalas pradėjo naršyti po savo vaistų spintelę, ieškodamas raminamųjų. Tai buvo jam visai nebūdinga – jis dažnai smerkdavo tablečių rijikus ir tvirtino, kad sugebantis analizuoti žmogus su psichologiniais sunkumais privalo susidoroti savistaba ir savianalize. Tačiau tą vakarą jis negalėjo tyrinėti savęs: įtampa buvo nepakeliama, jam reikėjo kaip nors nusiraminti. Galų gale surado šiek tiek chloro trimetono, raminamojo antihistamino, prarijo dvi tabletes ir neramiai nusnūdo kelias valandas.

Baigiantis savaitgaliui Maršalo nerimas vis augo. Kur Adriana? Kur Piteris? Jis nebegalėjo susikaupti. Nusviedė į kitą kambario galą The American Journal of Psychoanalysis, nedomino nė bonsų karpymas, nepavyko net savaitės akcijų pelno suskaičiuoti. Uoliai pasitreniravo gimnastikos salėje kilnodamas svarmenis, pažaidė krepšinį, perbėgo Aukso Vartus. Tačiau niekas nepadėjo atsikratyti apėmusios blogos nuotaikos.

Maršalas įsivaizdavo esąs savo paties pacientas. Nusiramink! Kam taip jaudintis? Sėskis ir apsvarstyk, kas iš tikrųjų įvyko. Tik vienas dalykas: Adriana neatėjo į susitikimus. Taigi? Investicijos saugios. Po kelių dienų… skaičiuokime… po trisdešimt trijų valandų… kalbėsiesi su Piteriu telefonu. Turi „Credit Suisse” garantinį raštą. „Wells Fargo” akcijos nuo tada, kai jas pardavei, nukrito dviem procentais. Blogiausiu atveju paskambinsi į banką ir išpirksi savo akcijas mažesne kaina. Taip, gal kas nors ir nutiko Adrianai, ko nesupranti. Bet juk nesi aiškiaregys: kai ką kartais gali ir pražiopsoti.

Rimta psichoterapinė pagalba, galvojo Maršalas. Tačiau neveiksminga, kai gydaisi pats. Savianalizė turi ribas; ką visus tuos metus darė Froidas? Maršalas suprato, kad jam reikia su kuo nors pasidalyti savo rūpesčiais. Bet su kuo? Tik ne su Širle: šiomis dienomis jie apskritai beveik nesikalbėjo, o investicijos su Piteriu buvo pavojinga tema. Ji priešinosi tam nuo pat pradžių. Kai Maršalas balsiai svajojo, kaip leis septynių šimtų tūkstančių dolerių pelną, ji nekantriai atšovė: „Mes gyvename skirtinguose pasauliuose.” Širlei vis dažniau ir dažniau išsprūsdavo žodis „godumas”. Prieš dvi savaites ji netgi pasiūlė Maršalui kreiptis pagalbos į jos patarėją budistą ir padirbėti su jį apėmusiu goduliu.

Be to, Širlė ketino šeštadienį kopti į Tamalpaiso kalną ieškoti medžiagos ikebanai. Tą popietę išeidama ji pareiškė, kad nakvoti negrįš: jai reikia laiko vienumoje pamedituoti ikebaną. Išsigandęs, kad savaitgalį teks praleisti vienam, Maršalas norėjo pasakyti Širlei, kad jam jos reikia, ir paprašyti, kad niekur neitų. Tačiau Maršalas Streideris nemaldaus; tai ne jo būdui. Be to, jis buvo toks įsitempęs, kad Širlei reikėjo pabėgti, kitaip būtų nuo jo užsikrėtusi.

Maršalas nekantriai žvilgtelėjo į Širlės jam paliktą puokštę: kerpėmis apaugusią abrikoso šakelę, kurios viena atšaka sviro palei stalą, o kita kilo aukštyn. Nusvirusios šakelės gale skleidėsi vienišas baltas abrikoso žiedas. Į viršų kylanti šakelė buvo apipinta levandų bei kvapiųjų pelėžirnių girliandomis ir švelniai gaubė dvi kalijas, vieną baltą ir vieną krokų spalvos. Po perkūnais, nusikeikė Maršalas, tokiems dalykams jai užtenka laiko! Kam ji tai daro? Trys gėlės… ir vėl dvi kalijos: krokų spalvos ir balta… Jis visą minutę tyrinėjo puokštę, paskui papurtė galvą ir pakišo ją po stalu – toliau nuo akių.

Su kuo dar galėčiau pasikalbėti? Su pusbroliu Melvinu? Nieku gyvu! Melvinas kartais duoda gerų patarimų, bet dabar iš jo jokios naudos. Neištverčiau jo pašaipaus balso. Su kolegomis? Jokiu būdu! Profesinėms taisyklėms nenusižengiau, tačiau abejoju, ar galiu kitais pasitikėti — ypač tais, kurie man pavydi, — ir drauge ieškoti sprendimo. Jei kas nors prasitartų, amžiams atsisveikinčiau su instituto prezidento kėde.

Man reikia kokio nors patikimo bičiulio. O, jei galėčiau pasikalbėti su Setu Pande! Bet dabar nutraukiau su juo santykius. Gal nereikėjo būti tokia griežtam… Ne, ne, ne, Setas to nusipelnė; elgiausi teisingai. Jis aiškiai žinojo, kas jo laukia.

Vienas Maršalo pacientas, klinikinės psichologijos specialistas, dažnai pasakodavo apie dešimties psichoterapeutų tarpusavio paramos grupę, kuri susitikdavo dviem valandoms kas antrą savaitę. Pacientas tvirtino, kad naudos duodavo ne tik patys susitikimai, kad nariai dažnai skambindavo vienas kitam ištikus bėdai. Žinoma, Maršalas nepritarė tokiai grupei. Konservatyvesniais laikais jis būtų uždraudęs pacientui ją lankyti. Pagalba, palaikymas, paguoda – visi tie vargani ramentai tik paryškina patologiją ir sulėtina tikrą psichoanalizę. Tačiau šią akimirką Maršalas troško tokių bičiulių. Jis prisiminė Seto Pandės instituto susirinkime ištartus žodžius, kad šiuolaikinėje visuomenėje stinga tikros bičiulystės. Taip, štai ko jam reikėjo – draugo.

Vidurnaktį iš sekmadienio į pirmadienį – Ciuricho laiku devintą ryto – Maršalas paskambino Piteriui ir išgirdo erzinantį automatinį atsakiklį: „Jūs paskambinote į Makondo finansinę grupę. Ponas Makoridas devynioms dienoms išvykęs į kelionę laivu. Tuo metu biuras bus uždarytas, bet jei turite svarbų reikalą, palikite žinutę. Žinutės bus tikrinamos ir, kai tik bus galima, perduotos ponui Makondui.

Kelionė laivu? Toks svarbus biuras uždarytas devynioms dienoms? Maršalas paprašė, kad ponas Makondas jam paskambintų, nes reikalas tikrai svarbus. Atsigulęs Maršalas galvojo apie kelionę. Veikiausiai kas nors susikivirčijo, pagalvojo jis. Arba Piteris su Adriana, arba Adriana su tėvu. Ir tuomet, ieškodamas išeities, Piteris skubotai nusprendė išvykti: su Adriana ar be jos išplaukti į kelionę Viduržemio jūra. Ir viskas.

Tačiau slinko dienos, o Piteris vis neskambino. Maršalas vis labiau nerimavo dėl savo investicijų. Jis vis dar galėtų atsiimti pinigus, bet tai reikštų, kad atsisako galimybės pasipelnyti iš Piterio kilnumo. Būtų kvaila panikuoti ir atsisakyti tokios nepakartojamos galimybės. Ir dėl ko? Vien todėl, kad Adriana neatėjo į konsultaciją? Kvailystė!

Trečiadienį vienuoliktą valandą Maršalas neturėjo susitikimo. Ernesto supervizijų laikas dar nebuvo užimtas. Jis pasivaikščiojo Kalifornijos gatve, praėjo Ramiojo Vandenyno klubą, kuriame pietavo su Piteriu, staiga apsigręžė, užlipo laiptais aukštyn, žengė marmuriniu prieduriu, nudrožė pro nublizgintas žalvarines pašto dėžutes ir atsidūrė skaidrioje rotondoje aukštu stikliniu kupolu. Čia, iš trijų pusių apsuptas raudonmedžio ir odos sofų, su smokingu pasitempęs stovėjo Emilis – švytintis majordomas.

Maršalas prisiminė „Avokado” klubą: aukso ieškotojų švarkus, tirštus cigarečių dūmus, juodą brangakmeniais apsikarsčiusį dabitą su didžiojo Borsalino* verta kepure ir skylės bosą Dastį, kuris perspėjo jį, kad nežiūrėtų, nes „mums rūpi žaidėjų jausmai”. Ir garsus: „Avokado” dūzgesį, žetonų žvangėjimą, biliardo kamuoliukų tarškėjimą, juoką, lošėjų šnekas. Ramiojo Vandenyno klube garsai buvo prislopinti. Švelniai skambčiojo sidabriniai stalo įrankiai ir krištolas – padavėjai dengė stalus priešpiečiams; nariai mandagiai kuždėjosi apie akcijų pirkimą, itališkos odos batai elegantiškai gurgždėjo ant lakuotų ąžuolinių grindų.

—————————

* Giuseppe Borsalino išgarsėjo 1857 m. įkūręs skrybėlių kompaniją. 1970 m. apie jį buvo sukurtas filmas.

—————————-

Kur jis būtų savas? Ar apskritai kur nors būtų? Jau daug kartų Maršalas apie tai mąstė. Kur jo vieta: „Avokade” ar Ramiojo Vandenyno klube? O gal jis amžinai dreifuos be inkaro niekur neapsistodamas, visą gyvenimą stengdamasis palikti viena ir pasiekti kita? Jei koks nors kipšas ar geroji dvasia palieptų jam: Laikas apsispręsti; pasirink arba viena, arba kita — ir ten amžinai bus tavo namai, ką jis darytų? Galvoje ėmė suktis mintys iš psichoanalizės su Setu Pande. To mes niekad nenagrinėjome, pamanė Maršalas. Nekalbėjome nei apie namus, nei apie draugystę, nei, Širlės žodžiais tariant, apie pinigus ar godumą. Ką, po galais, mes veikėme devynis šimtus valandų?

Kol kas Maršalas apsimetė, kad klube jaučiasi kaip namie, ir drąsiai nudrožė prie majordomo.

-Emili, kaip laikotės? Daktaras Streideris. Mano draugas, su kuriuo pietavome, ponas Makondas, prieš kelias savaites pasakojo apie jūsų nepaprastą atmintį, bet net ir jūs negalėtumėte prisiminti vos kartą matyto svečio.

-O, taip, daktare, puikiai jus prisimenu. Ir poną Makontą…

-Makondą.

 

-Taip, atsiprašau, Makondą. Tai tiek tos nepaprastos atminties. Bet tikrai gerai prisimenu jūsų draugą. Nors matėmės tik kartą, jis paliko neišdildomą įspūdį. Subtilus ir labai dosnus džentelmenas!

-Norėjote pasakyti, kad San Franciske jį matėte tik kartą. Jis pasakojo, kaip buvote susitikę, kai jūs dirbote majordomu Paryžiaus klube.

-Ne, pone, regis, jus suklaidino. Tiesa, dirbau Cercle Union Interalliėe Paryžiuje, tačiau ten niekada nebuvau sutikęs pono Makondo.

-Tuomet Ciuriche?

-Ne, niekur. Esu tikras, to džentelmeno anksčiau nebuvau sutikęs. Tą dieną, kai judu čia pietavote, mačiau jį pirmą kartą.

-Tuomet, na… kaip galėjo būti?.. Iš kur jis galėjo jus taip gerai pažinti?.. Turiu omeny… iš kur jis apskritai žinojo, kad dirbote Paryžiaus klube? Kaip jis gavo teisę čia pietauti? Ne, norėjau paklausti, ar jis apskritai čia turi sąskaitą? Kaip jis mokėjo?

-Kilo kažkokių problemų, sere?

-Taip, ir tai susiję su jūsų apsimetinėjimu, kad jį gerai pažįstate, kad esate seni bičiuliai.

Emilis atrodė susirūpinęs. Jis žvilgtelėjo į laikrodį, tada apsidairė. Rotonda buvo tuščia, klube tylu.

-Daktare Streideri, turiu kelias minutes iki priešpiečių. Prašau nusiraminti ir galėsime šiek tiek pasikalbėti.

Emilis mostelėjo į sandėliuko dydžio patalpą šalia pietų salės, Įėjus Emilis pasiūlė Maršalui atsisėsti ir paprašė leidimo užsidegti cigaretę. Giliai įkvėpęs jis tarė:

-Ar galiu kalbėti atvirai, sere? Tai ne protokolui? Maršalas linktelėjo.

-Žinoma.

 

-Trisdešimt metų dirbu prabangiuose klubuose. Pastaruosius penkiolika metų – majordomu. Viską matau. Niekas neprasprūsta man pro akis. Matau, daktare Streideri, kad nepažįstate tokių klubų. Atleiskite, jei esu pernelyg įžūlus.

-Ne, visai ne, – tarė Maršalas.

-Turėtumėte žinoti vieną dalyką – privačiuose klubuose žmonės visuomet stengiasi vienas iš kito ką nors gauti: kokią nors paslaugą, kvietimą; jie nori susipažinti, investuoti. Kad tas procesas vyktų…

tarkime… sklandžiau, reikia padaryti kitam tam tikrą įspūdį. Aš, kaip ir visi majordomai, turime prie to prisidėti. Mano pareiga užtikrinti, kad viskas eitųsi sklandžiai. Taigi tą rytą ponas Makondas su manim pasišnekėjo ir pasiteiravo, ar esu dirbęs kokiame nors Europos klube. Žinoma, atvirai pasakiau, kad dešimt metų tarnavau Paryžiuje. O kai jis itin draugiškai su manimi pasisveikino jums matant, ką turėjau daryti? Atsigręžti į jus, jo svečią, ir tarti: „Niekad anksčiau nesu matęs šio vyro”?

-Žinoma, ne, Emili. Puikiai jus suprantu. Nenorėjau kritikuoti. Aš tik apstulbau, kad jo nepažįstate.

-Bet, daktare Streideri, minėjote, kad kilo kažkokių bėdų. Tikiuosi, ne didelių. Norėčiau žinoti. Klubas norėtų žinoti.

-Nieko baisaus. Smulkus reikaliukas. Tiesiog pamečiau jo adresą ir norėčiau su juo susisiekti.

Emilis dvejojo. Aišku, jis netikėjo, kad tai smulkus reikalas, tačiau kadangi Maršalas nenorėjo daugiau nieko sakyti, atsistojo.

-Prašau palaukti manęs rotondoje. Pasistengsiu gauti jums kokios nors informacijos.

Maršalas atsisėdo, grauždamasis dėl savo žioplumo. Sėkmė abejotina, bet gal Emilis padės.

Po valandėlės grįžo majordomas ir padavė Maršalui popieriaus skiautelę, ant kurios buvo užrašytas tas pats adresas ir telefonas Ciuriche, kuriuos turėjo ir Maršalas.

-Registratūroje rašoma, kad ponui Makondui buvo suteikta garbės narystė čia, nes jis yra Baur au Lac klubo Ciuriche narys. Jei pageidaujate, galime nusiųsti jiems faksogramą ir paprašyti daugiau informacijos.

-Prašyčiau. Ir gal galėtumėte atsiųsti man atsakymą faksu. Štai mano kortelė.

Maršalas apsisuko eiti, tačiau Emilis jį sustabdė ir sukuždėjo:

-Klausėte apie mokėjimą. Pasakysiu jums, tačiau tai konfidencialu, daktare. Ponas Makondas mokėjo grynais, ir dosniai. Jis davė man du šimto dolerių banknotus, liepė sumokėti už pietus, duoti padavėjui arbatpinigių, o likusius pinigus pasilikti sau. Mano nuostabioji atmintis tokius dalykus puikiai atsimena.

-Ačiū, Emili, jūs labai padėjote. – Maršalas nenorom ištraukė iš savo pinigų segtuko dvidešimtinę ir įspraudė į talku pabarstytą Emilio ranką. Apsigręžė eiti, bet staiga dar kai ką prisiminė.

-Emili, ar galėčiau paprašyti dar vienos paslaugos? Praeitą kartą buvome sutikę pono Makondo draugą, aukštą džentelmeną ryškiaspalviais drabužiais: oranžiniais marškiniais, raudonu languotu švarku ar panašiai. Užmiršau jo vardą, bet jo tėvas kadaise buvo San Francisko meras.

-Tai galėtų būti tik ponas Roskojus Ričardsonas. Šiandien jį mačiau. Jis arba bibliotekoje, arba žaidimų kambaryje. Tik siūlyčiau, daktare, nekalbinti jo, kai žaidžia trik trak. Tada jis pyksta. Jis rimtai įsitraukia į žaidimą. Sėkmės, aš pats pasirūpinsiu jūsų faksogramą. Galite manimi kliautis. – Emilis nulenkė galvą ir laukė.

-Dar kartą jums ačiū, Emili. – Ir vėl Maršalui neliko kitos išeities kaip tik išsitraukti antrą dvidešimtinę.

Kai Maršalas įėjo į ąžuolo mediena iškaltą žaidimų kambarį, Roskojus Ričardsonas kaip tik buvo pasitraukęs nuo trik trak stalo ir ėjo į biblioteką rytinių laikraščių.

-Ak, pone Ričardsonai, gal prisimenate mane: daktaras Streideris. Buvome susitikę prieš kelias savaites, kai pietavau čia su jūsų pažįstamu Piteriu Makondu.

-O taip, daktare Streideri, prisimenu. Paskaitų ciklas. Sveikinu. Kokia garbė. Gal kartu papietausime?

-Deja, ne. Po pietų laukia pacientai. Bet padarykite man paslaugą. Bandau surasti Piterį Makondą ir pamaniau, kad gal jūs žinosite, kur jis yra.

-Dangau, ne. Iki tos dienos nebuvau jo matęs. Šaunus vyrukas, bet keista, nusiunčiau jam medžiagą apie savo naujai įsteigtą firmą, o ji grįžo atgal. Ar jis sakė, kad mane pažįsta?

-Regis, taip, bet dabar jau abejoju. Prisimenu, kaip jis pasakojo, kad su jūsų tėvu, ekonomikos profesoriumi, žaisdavo golfą.

-Na, kas žino? Gali būti. Mano tėvas žaidė su visais žinomais vakariečiais. Taip pat… – jis suraukė savo veidą stambiais žandikauliais ir mirktelėjo, – …taip pat ir su keliomis moterimis. Na, pusė dvylikos. Turi ateiti Financial Times. Visi puola prie jo kaip bepročiai, taigi turiu keliauti į biblioteką. Sėkmės jums, daktare.

Nors pokalbis su Roskojumi Ričardsonu menkai paguodė, Maršalas bent sugalvojo, ką toliau daryti. Grįžęs į kabinetą jis atsivertė Makondo aplanką ir išsitraukė faksogramą, pranešančią apie Maršalui Streideriui suteiktą teisę skaityti paskaitų ciklą. Kuo vardu buvo tas Meksiko universiteto prorektorius? Aha, Raulas Gomesas. Po akimirkos jis jau kalbėjosi telefonu su ponu Gomesu – tai buvo pirmas asmuo, kurį iš karto pavyko pagauti per šias dienas. Nors Maršalas menkai mokėjo ispaniškai, pakako, kad suprastų, jog ponas Gomesas niekada negirdėjo apie jokį Piterį Makondą, juolab negavo pašalpos Streiderio paskaitų ciklui. Be to, Piterio Makondo tėvas ekonomikos fakultete nedirba, ir apskritai universitete nėra jokio Makondo.

Maršalas susmuko ant kėdės. Jam teko pernelyg daug smūgių ir dabar jis atsirėmė, bandydamas blaiviai mąstyti. Netrukus nugalėjo veiklumas: Maršalas pasiėmė tušinuką, popieriaus ir sudarė darbų sąrašą. Pirmoji užduotis buvo atšaukti popietės konsultacijas. Maršalas paskambino ir paliko žinutes keturiems pacientams. Žinoma, priežasties nenurodė. Maršalas neabejojo, kad geriausia tylėti, paskui galės nagrinėti pacientų fantazijas apie tai, kodėl jis atšaukė susitikimus. O pinigai! Keturios valandos po šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. Jis neteko septynių šimtų dolerių uždarbio ir tų pinigų nebeatgaus.

Maršalas svarstė, ar tų popiečio konsultacijų atšaukimas žymi kokį jo gyvenimo posūkį. Jam toptelėjo, kad tai lemiamas sprendimas. Dar niekada per visą darbo laiką jis nebuvo atšaukęs nė vieno susitikimo. Tiesą sakant, jis nieko niekada nėra praleidęs: nei futbolo treniruotės, nei pamokos mokykloje. Jis turėjo krūvą pagyrimų nuo pat pradinės laikų. Ne dėl to, kad niekada nebūtų susižeidęs ar susirgęs. Jis sirgdavo kaip ir visi žmonės. Tačiau buvo pakankamai užsispyręs ir viską ištverdavo. Bet juk neįmanoma konsultuoti apimtam panikos.

Kitas darbas – paskambinti Melvinui. Maršalas žinojo, ką Melvinas pasakys, ir šis tikrai nepraleido progos jam įgelti.

– Laikas į banką – tučtuojau nešk tą raštą į Credit Suisse. Paprašyk, kad pervestų devyniasdešimt tūkstančių dolerių tiesiai į tavo banko sąskaitą. Ir dėkok, Maršalai, bučiuok man kojas, kad pareikalavau to rašto. Tu man skolingas. Ir nepamiršk – Jėzau, man nereikėtų tau to priminti, Maršalai, – aš tave perspėjau: tu susidedi su sukčiais, neinvestuok į jų verslą!

Po valandos Maršalas, nešinas banko garantiniu raštu, žingsniavo Saterio gatve į Credit Suisse. Pakeliui jis laidojo savo svajones: apie turtą, apie meno kolekcijos papildymą, apie malonumą raštu lieti savo brandų protą, bet visų labiausiai jis gailėjo rakto į turto pasaulį, privačių klubų, žalvarinių pašto dėžučių ir draugystės su savais žmonėmis.

O Piteris? Ar jis iš to pasaulio? Šis sandėris pelno jam neduos. Bet, galvojo Maršalas, jei Piteris nėra materialiai suinteresuotas, tai kokie jo motyvai? Pasišaipyti iš psichoanalizės? Ar tai gali būti susiję su Setu Pande? Arba Šeliu Merimanu? O gal su visa atskilusia Psichoanalizės instituto frakcija? Gal tai buvo pokštas? Grynai sociopatiška pagieža? Bet kad ir koks tai buvo žaidimas, kad ir kokie motyvai, kaip anksčiau to nepastebėjau? Buvau sumautas žioplys. Sumautas, godus žioplys!

Tai buvo ne komercinis Credit Suisse skyrius, o banko padalinys penktame biurų pastato Saterio gatvėje aukšte. Banko tarnautojas, kuris priėmė Maršalą, apžiūrėjo raštą ir patikino, kad jie įgalioti sutvarkyti šį reikalą. Tada atsiprašė ir paaiškino, kad skyriaus vadybininkas, kuris dabar užsiėmęs su kitu klientu, pats asmeniškai imsis šio darbo. Vis dėlto teks palūkėti, kol raštas bus nusiųstas faksu į Ciurichą.

 

Po dešimties minučių vadybininkas, liesas rimtas vyras pailgu veidu ir Deivido Niveno ūsais, pasikvietė Maršalą į savo kabinetą. Patikrinęs Maršalo tapatybę ir užsirašęs vairuotojo pažymėjimo bei banko kortelės numerius, apžiūrėjo banko garantinį raštą ir nuėjo padaryti kopijos. Kai jis grįžo, Maršalas paklausė:

-Kaip atgausiu savo įnašą? Mano advokatas sakė…

-Atleiskite, daktare Streideri, ar galėčiau sužinoti jūsų advokato pavardę ir adresą?

Maršalas pateikė svarbiausią informaciją apie savo pusbrolį Melviną ir pridūrė:

-Advokatas man patarė paprašyti, kad pinigus pervestų tiesiai į mano sąskaitą Wells Fargo banke.

Vadybininkas kelias minutes sėdėjo ir tylėdamas tyrinėjo raštą.

-Ar kas nors ne taip? – paklausė Maršalas. – Ar tai negarantuoja išmokėjimo pagal pareikalavimą?

-Tai iš tikrųjų Credit Suisse raštas, garantuojantis išmokėjimą pagal pareikalavimą. Štai, kaip matote, – jis parodė signatūrą, – jis yra iš mūsų padalinio Ciuriche ir pasirašytas viceprezidento Vinfredo Forsterio. Gerai pažįstu Vinfredą Forsterį, iš tiesų net labai gerai: trejus metus drauge dirbome Toronto padalinyje. Taip, daktare Streideri, tai ir yra bėda: šis parašas ne Vinfredo Forsterio! Tai faksu patvirtino ir Ciurichas: nė nepanašu. Bijau, kad mano nemaloni pareiga jums pranešti, jog šis raštas yra klastotė!

Daugiau Daugiau
Dvidešimt pirmas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešimt pirmas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt pirmas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

 

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

 

 

NAKTĮ PRIEŠ SUSITIKIMĄ su Kerolaina Ernestas regėjo aiškų sapną. Atsisėdęs lovoje užsirašė:

Bėgu per oro uostą. Keleivių spūstyje pamatau Kerolaina. Nudžiungu, pribėgu prie jos ir bandau apkabinti, bet ji laiko tarp mūsų rankinę, tad negaliu jos patogiai apglėbti.

Rytą galvodamas apie sapną Ernestas prisiminė, ką suprato po pokalbio su Paulu: „Tiesa mane čia atvedė, tiesa ir išves!”

Ernestas nusprendė pasielgti taip, kaip niekad anksčiau nesielgė. Jis papasakos pacientei sapną.

Per konsultaciją Korolą sudomino Ernesto sapnas apie jų apsikabinimą. Po praėjusio susitikimo ji ėmė galvoti, kad gal neteisingai įvertino Ernestą; jau buvo beprarandanti viltį jį sugundyti ir sukompromituoti. O štai šiandien jis pasakoja sapną apie ją. Galbūt iš to išeis kas nors įdomaus, pamanė Kerola. Tačiau nebuvo tuo tikra: nesijautė valdanti padėtį. Kaip terapeutas Ernestas buvo visiškai nenuspėjamas; beveik kiekvieną konsultaciją padarydavo ar pasakydavo ką nors, kas ją nustebindavo. Ir beveik per kiekvieną konsultaciją atskleisdavo jai tai, ko ji pati nežinojo apie save.

-Ernestai, tai labai keista, nes šiąnakt aš jus irgi sapnavau. Ar ne tai Jungas vadino sinchroniškumu?

-Ne visai. Regis, sinchroniškumu Jungas vadino du tarpusavyje susijusius reiškinius: vieną, vykstantį subjektyviame pasaulyje, kitą — nutinkantį fiziniame, objektyviame pasaulyje. Prisimenu, jis kažkur rašė, kaip nagrinėjo paciento sapną apie senovės Egipto skarabėją ir tuo pat metu į lango stiklą daužėsi vabalas, tarsi norėtų patekti į kabinetą. Niekada nesuvokiau šios idėjos esmės, — toliau aiškino Ernestas. – Manau, dauguma žmonių labai nejaukiai jaučiasi šiame grynų atsitiktinumų kupiname gyvenime ir dėl to ieško paguodos – juos guodžia tikėjimas nepaaiškinamomis kosminėmis sąsajomis. Manęs tai niekada neviliojo. Kažkodėl atsitiktinumai ar gamtos abejingumas man nekelia nerimo. Kodėl paprasčiausias sutapimas turėtų būti siaubingas? Kodėl tai turėtų būti daugiau nei atsitiktinumas?

Ar verta stebėtis, kad mes susapnavome vienas kitą? Man atrodo, būtų keista, jei, tiek daug ir taip artimai bendraudami, nepasirodytume vienas kito sapnuose. Atsiprašau, kad tiek daug kalbu, Kerolaina, tikriausiai atrodo, kad skaitau paskaitą. Tačiau mintis apie sinchroniškumą man sukelia daugybę jausmų: dažnai jaučiuosi toks vienišas keliaudamas niekieno žeme tarp Froido dogmatizmo ir Jungo misticizmo.

-Ne, neprieštarauju, kad apie tai kalbate, Ernestai. Tiesą sakant, man patinka, kai dalijatės su manim savo mintimis. Tik vienas jūsų įprotis man primena paskaitą: kas minutę kartojate mano vardą.

-Net nepastebėjau.

-Nepykstate, kad tai pasakiau?

-Nepykstu? Džiaugiuosi. Jaučiu, kad imate mane rimtai vertinti. Kerola pasilenkė ir spustelėjo Ernestui ranką.

Jis akimirką palaikė jos delną, tada tarė:

-Bet mes turime darbo. Grįžkime prie sapno. Ar galite pasakyti, ką apie jį galvojate?

-O ne! Tai jūsų sapnas, Ernestai. Ką jūs galvojate?

-Taip, tai būtų teisinga. Na, psichoterapiją sapnuose dažnai simbolizuoja kokia nors kelionė. Taigi manau, kad oro uostas reiškia mūsų terapiją. Stengiuosi priartėti prie jūsų, apsikabinti jus. Bet jūs kai ką laikote tarp mūsų: savo rankinę.

-Na, Ernestai, ką jums reiškia rankinė? Jaučiuosi keistokai – lyg būtume apsikeitę vaidmenimis.

-Visai ne, Kerolaina, drąsiau. Nėra nieko svarbesnio už mūsų nuoširdumą. Tegu taip ir būna. Na, man ateina į galvą Froido dažnai kartojama mintis, kad rankinė simbolizuoja moters genitalijas. Kaip minėjau, nesilaikau Froido dogmų, nors nesirengiu su šiukšlėmis išmesti tai, kas vertinga. Froidas padarė tiek puikių įžvalgų, kad būtų kvaila nekreipti į jas dėmesio. O kartą, prieš kelerius metus, dalyvavau eksperimente. Užhipnotizuotų moterų buvo prašoma susapnuoti, kad pas jas į lovą ateina svajonių vyras. Tačiau joms buvo liepta nesapnuoti paties lytinio akto. Nepaprastai daug moterų pasinaudojo rankinės simboliu – jos sapnavo, kad pas jas ateina vyras ir ką nors įdeda joms į rankinę.

-Taigi, Ernestai, sapnas reiškia?..

-Manau, sapnas reiškia, kad mudu pradėjome psichoterapiją, tačiau jūs bandote įterpti tarp mūsų seksualumą, ir tai trukdo būti iš tiesų artimiems.

Kerola valandėlę patylėjo, tada ištarė:

-Galima aiškinti ir kitaip, paprasčiau ir tiesiau. Kad giliai viduje jūs manęs geidžiate, kad apsikabinimas – tai lytinių santykių atitikmuo. Juk tai jūs sapne norėjote mane apsikabinti?

-O kaip, – paklausė Ernestas, – rankinė, kuri mums trukdo?

-Jei, kaip Froidas sako, cigaras kartais gali būti cigaras, tai gal ir moters rankinė kartais gali būti tiesiog rankinė… rankinė, kurioje laikomi pinigai?

-Taip, suprantu, ką norite pasakyti… Teigiate, kad geidžiu jūsų kaip vyras moters, o pinigai – kitaip tariant, mūsų profesinė sutartis – stoja skersai kelio. Ir kad tai mane erzina.

Kerola linktelėjo.

-Taip, kaip jums ši interpretacija?

-Ji tikrai paprastesnė, ir aš neabejoju, kad joje yra tiesos – kad jei mes nebūtume psichoterapeutas ir pacientė, mielai bendraučiau su jumis kaip su drauge. Apie tai jau kalbėjome praeitą konsultaciją. Neslepiu, kad jūs man atrodote graži, žavi moteris, nepaprastai guvaus ir skvarbaus proto.

Kerola nušvito.

-Tas sapnas pradeda man vis labiau ir labiau patikti.

-Vis dėlto, – tarė Ernestas, – sapnai paprastai būna nevienareikšmiai. Todėl negalima neigti, kad sapnas atspindi abu troškimus: norą dirbti su jumis kaip psichoterapeutui, netrukdomam aistros, ir troškimą pažinti jus kaip moterį, atmetus profesines sutartis. Tai dilema, su kuria turiu susidoroti.

Ernestas stebėjosi, kaip toli pažengė atsiverdamas. Štai jis ramiai, nesidrovėdamas kalba pacientei tai, ko prieš savaitę nebūtų nė įsivaizdavęs. Ir bent kol kas, jam atrodė, – kontroliuoja save. Jis nebesijautė viliojąs Kerolaina. Buvo atviras ir tuo pat metu atsakingas ir naudingas jai kaip psichoterapeutas.

-O kaip pinigai, Ernestai? Kartais matau, kaip žvilgčiojate į laikrodį, ir galvoju, kad esu jums tik mokėjimo kvitas, o kiekvienas laikrodžio tikstelėjimas tėra dar vienas doleris.

-Pinigai man nesvarbūs, Kerolaina. Uždirbu daugiau, nei galiu išleisti, todėl retai apie juos galvoju. Tačiau man reikia sekti laiką, Kerolaina. Kaip ir jūs, dirbdama su klientu, laikotės grafiko. Tačiau niekada nenorėjau, kad mūsų laikas praeitų greičiau. Nė karto. Laukiu jūsų, vertinu mūsų drauge praleistą laiką ir dažniausiai apgailestauju, kai konsultacija baigiasi.

Kerola vėl nutilo. Ją erzino, kad Ernesto žodžiai jai buvo malonūs. Erzino, kad jis, regis, kalbėjo tiesą. Erzino, kad jis kartais neatrodo bjaurus.

-Man kilo dar viena mintis apie rankinės turinį, Kerolaina. Be abejo, kaip sakėte, pirmiausia į galvą ateina pinigai. Bet ko dar galėtų būti į ją pridėta, kas kliudytų mums suartėti?

-Nelabai suprantu, ką turite galvoje, Ernestai.

-Manau, kad galbūt nematote manęs tokio, koks iš tiesų esu dėl savo išankstinių nuostatų ar klaidingos nuomonės. Galbūt jūs tampotės kokį seną bagažą, kuris neleidžia mums užmegzti santykių. Gal tai žaizdos, padarytos ankstesnių santykių su vyrais: su tėvu, broliu, vyru. O gal viltys iš kito laikotarpio. Prisiminkite Ralfą Kuką ir kaip dažnai manęs prašote: „Būk toks kaip Ralfas Kukas… būk mano meilužis psichoterapeutas.” Tarsi jūs, Kerolaina, man sakote: „Nebūk savimi, Ernestai, būk kažkuo kitu, būk kažkuo kitu.”

Kerola nejučia pagalvojo, kaip taikliai spėja Ernestas — tik priežastys kitos, nei jis mano. Keista, koks protingas jis tapo pastaruoju metu.

-O kaip jūsų sapnas, Kerolaina? Nemanau, kad dar ką nors galėčiau išspausti iš savojo.

-Sapnavau, kad mes abu lovoje, apsirengę, ir man atrodo, kad mes…

-Kerolaina, gal pradėtumėte iš pradžių ir pabandytumėte papasakoti sapną esamuoju laiku – tarsi tai vyktų dabar? Tai dažnai atgaivina sapne kilusius jausmus.

-Gerai, štai ką prisimenu. Jūs ir aš sėdėjome…

-Jūs ir aš sėdime – pasakokite esamuoju laiku, – pertraukė ją Ernestas.

-Gerai, jūs ir aš sėdime ar gulime lovoje apsirengę, vyksta konsultacija. Norėčiau, kad elgtumėtės meiliau, bet jūs įsitempęs ir laikotės atokiai. Tada į kambarį įeina kitas vyras: keistas, bjaurus, drūtas, juodas kaip anglis — ir aš tučtuojau nusprendžiu jį sugundyti. Man tai lengvai pavyksta, ir mes mylimės toje pačioje lovoje jūsų akyse. Visą laiką galvoju, kad jei pamatysite, kaip moku mylėtis, susidomėsite manim, pakeisite savo nuomonę ir taip pat pasimylėsite su manim.

-Ką jautėte sapne?

-Nusivyliau jumis. Šlykštėjausi tuo vyru: jis buvo bjaurus, skleidė blogį. Nežinojau, kas jis toks, o dabar žinau. Tai buvo Diuvaljė.

-Kas?

-Diuvaljė. Haičio diktatorius.

-Kuo Diuvaljė susijęs su jumis? Ar jis jums ką nors reiškia?

-Tai ir keisčiausia. Visiškai nieko nereiškia. Metų metus neprisiminiau jo vardo. Stebiuosi, kad jis šovė man į galvą.

-Kelias minutes pasakokite, kokias asociacijas jums kelia Diuvaljė. Stebėkite, kas bus.

-Nieko. Net nežinau, ar kada mačiau to žmogaus nuotrauką. Tironas. Žiaurus. Neapsišvietęs. Gyvulys. Ak taip, regis, neseniai apie jį skaičiau, gyvena skurde kažkur Prancūzijoje.

-Bet tas senis seniai miręs.

-Ne ne, tai ne senis. Tai jaunasis Diuvaljė. Tas, kurį vadino Daktaru Kūdikiu. Tai tikrai Daktaras Kūdikis. Nesuprantu, iš kur žinau, bet tai tikrai buvo jis. Tas vardas man šmėkštelėjo galvoje vos jis įėjo. Maniau, sakiau.

-Ne, jūs nesakėte, Kerolaina, bet, regis, tai sapno esmė.

-Kokia?

-Na, pirmiausia jūs pasvarstykite. Leiskite kilti asociacijoms -kaip darėme nagrinėdami mano sapną.

-Pagalvosiu. Žinau, kad jaučiausi nusivylusi. Mudu buvome lovoje, bet man nieko su jumis neišėjo. Tada atsirado tas niekšas, ir aš su juo mylėjausi – fui; keista, kad taip elgiausi. Sapne vyliausi, kad pamatęs mano sugebėjimus persigalvosite. Tai kvaila.

-Nagrinėkite toliau, Kerolaina.

-Na, tai absurdiška. Turiu galvoje, kad jei jūsų akivaizdoje pasimylėčiau su kokiu šlykščių vyru, juk taip nelaimėčiau jūsų širdies. Veikiau pasibjaurėtumėte manim.

-Tokia būtų logika, jei žvelgtume į sapną tiesiogiai. Bet aš žinau, kaip sapnas atrodytų prasmingas. Tarkime, Diuvaljė – visai ne Diuvaljė, o simbolizuoja ką kitą.

-Pavyzdžiui?

-Prisiminkite jo pravardę: Daktaras Kūdikis! Įsivaizduokite, kad tas vyras simbolizuoja vieną mano dalį: kūdikį, primityviausią ar žemiausią mano pusę. Sapne jūs tikitės, kad jei susidėsite su šia mano dalimi, sužavėsite ir likusiąją, brandesnę pusę. Suprantate, Kerolaina, taip sapnas įgautų prasmę. Jei suviliotumėte vieną mano dalį, mano antrąjį aš, tai iš paskos jums sektų visa asmenybė!

Kerola tylėjo.

-Ką manote, Kerolaina?

-Protinga interpretacija, Ernestai, labai protinga. – O sau pridūrė: protingesnė, nei numanai!

-Taigi, Kerolaina, apibendrinsiu: abiejų sapnų aiškinimai leidžia daryti tą pačią išvadą. Nors ateinate pas mane ir reiškiate man stiprius jausmus, trokštate paliesti ir apkabinti mane, vis dar nenorite iš tikrųjų su manimi suartėti.

Be to, šie sapnai perduoda žinią, panašią į tai, ką jaučiu bendraudamas su jumis. Prieš kelias savaites pažadėjau, kad būsiu su jumis visiškai atviras, nuoširdžiai atsakysiu į visus jūsų klausimus. Tačiau jūs taip ir nepasinaudojote šia galimybe. Sakėte, kad norite, jog tapčiau jūsų meilužiu. Tačiau nė nepabandėte sužinoti, kas aš toks, išskyrus klausimus apie mano vienišiaus gyvenimą. Nuolat tai pabrėšiu, Kerolaina, nes tai taip svarbu, taip arti esmės. Be paliovos raginsiu jus būti su manim atvirą, o tam turėsite mane pažinti ir manimi pasitikėti, kad galėtumėte visiškai atsiskleisti. Ši nuoširdi patirtis padės jums tapti savimi bendraujant su vyru, kurį dar sutiksite.

Kerola nieko neatsakė, tik dirstelėjo į laikrodį.

-Žinau, kad mūsų laikas baigėsi, Kerolaina, bet pasilikime dar porą minučių. Ar galite ką nors apie tai pasakyti?

-Ne šiandien, Ernestai, – tarė Kerola, atsistojo ir sparčiai išėjo iš kabineto.

Daugiau Daugiau