Dvidešim septintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Dvidešim septintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

(Dvidešimt septintas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

ERNESTO LAUKIAMAJAME Kerola nusprendė, kad visą valandą skirs klausimams apie Maršalą. Ji sudarė sąrašą dalykų, dėl kurių jai reikėjo pagalbos dirbant su klientu, ir ėmė planuoti, kaip geriausiai jį pristatyti Ernestui. Kerola žinojo, kad turi būti atsargi: iš Maršalo žodžių buvo aišku, kad juodu su Ernestu pažįstami, taigi teks kruopščiai slėpti Maršalo tapatybę. Tačiau tai Kerolos negąsdino; priešingai, regzdama intrigas ji jautėsi kaip žuvis vandenyje.

Tačiau Ernestas turėjo kitų planų. Prabilo vos įžengęs į kabinetą.

-Žinote, Kerolaina, jaučiu, kad nebaigėme praeitos konsultacijos. Ji nutrūko kalbant apie svarbius dalykus.

-Ką turite galvoje?

-Man atrodo, kad mes atidžiai nagrinėjome mūsų santykius, ir tada jūs susijaudinote. O pasibaigus konsultacijai lėkte išlėkėte. Ar galite papasakoti, kaip jautėtės po konsultacijos važiuodama namo?

Ernestas, kaip ir dauguma psichoterapeutų, beveik visuomet laukdavo, kad susitikimą pradėtų pacientas. Jei jis kada ir sulaužydavo šią taisyklę siūlydamas temą, tai tik tam, kad išnagrinėtų nebaigtą klausimą. Kadaise jis išmoko iš Maršalo, kad kuo labiau konsultacijos siejasi, tuo veiksmingesnė psichoterapija.

-Susijaudinau? Ne. – Kerola papurtė galvą. – Man taip neatrodo. Mažai ką prisimenu iš tos konsultacijos. Be to, Ernestai, šiandien yra šiandien, ir aš noriu pakalbėti apie ką kita. Man reikia patarimo dėl kliento, kuris pas mane lankosi.

-Palaukite, Kerolaina. Iš pradžių skirkime kelias minutes praėjusiai konsultacijai. Kai kas man atrodo svarbu ir norėčiau tai pasakyti.

Kieno čia psichoterapija? sumurmėjo sau Kerola. Tačiau geraširdiškai linktelėjo ir laukė, ką Ernestas pasakys toliau.

-Prisimenate, Kerolaina, kaip per pirmąjį susitikimą pasakiau, kad svarbiausia psichoterapijoje yra nuoširdūs santykiai? Pažadėjau būti su jumis sąžiningas. Tačiau tiesa ta, kad dar nebuvau tam pribrendęs. Laikas viską išsiaiškinti, tad pradėsiu nuo savo jausmų erotikos atžvilgiu… Mūsų santykiuose jos buvo daug, ir tai mane trikdė.

-Ką turite omeny? – susirūpino Kerola, iš Ernesto tono buvo aišku, kad tai nebus įprasta konsultacija.

-Na, pažvelkime, kas įvyko. Nuo pat pirmo susitikimo daug laiko praleisdavome kalbėdamiesi apie jūsų geismą man. Aš tapau jūsų seksualinių fantazijų objektu. Jūs vis prašėte, kad užimčiau Ralfo vietą ir tapčiau jūsų meilužiu psichoterapeutu. Apsikabindavote mane konsultacijų pabaigoje, bandydavote pabučiuoti, norėdavote sėdėti šalia manęs ant kušetės.

-Taip, taip, suprantu. Bet sakėte, kad tai jus trikdė.

-Taip, smarkiai trikdė, ir ne vienu atžvilgiu. Pirmiausia tai jaudino lytiškai.

-Jus trikdė, kad aš lytiškai susijaudindavau?

-Ne, kad aš susijaudindavau. Jūs elgėtės labai provokuojamai, Kerolaina, ir kadangi mes čia žaidžiame atvirumo žaidimą, ypač šiandien, nuoširdžiai pasakysiu, kad tai mane jaudino. Jau anksčiau sakiau, kad jūs man labai graži; man, kaip vyrui, labai sunku atsispirti jūsų vilionėms. Jūs irgi apsigyvenote mano svajonėse. Jau prieš kelias valandas pradedu jūsų laukti, o mūsų susitikimų dienomis net galvoju, ką rengtis. Nuoširdžiai tai prisipažįstu. Suprantama, psicho-terapija taip vykti negali. Matote, užuot padėjęs jums suvokti tuos… kaip čia pasakius?., stiprius, bet netikrus jausmus mano atžvilgiu, esu slaptas jūsų bendrininkas ir juos palaikau. Man būdavo gera jus apsikabinti, liesti jūsų plaukus, sėdėti prie jūsų ant sofos. Manau, jūs žinote, kad man tai buvo malonu. Purtote galvą, Kerolaina, bet man atrodo, kad aš kursčiau jūsų jausmus man. Visą tą laiką kartojau „ne, ne, ne”, o tylesniu, bet vis tiek girdimu balsu sakiau „taip, taip, taip”. Ir tai nebuvo naudinga psichoterapijai.

-Aš negirdėjau jūsų „taip, taip, taip”, Ernestai.

-Gal sąmoningai ir ne. Bet jei man kilo tokie jausmai, neabejoju, kad giliai viduje juos suvokėte, ir tai jus drąsino. Du žmonės, sujungti artimais ryšiais – ar ryšiais, kurie turėtų būti artimi, – visuomet vienas kitam viską perduoda, jei ne tiesiogiai, tai nežodiniu ar pasąmonės lygmeniu.

-Sunku tuo patikėti, Ernestai.

-Neabejoju, kad esu teisus. Prie to dar grįšime. Bet norėčiau, kad išgirstumėte pačią esmę: jūsų erotiniai jausmai kenkia psichoterapijai, o aš dėl savo puikybės ir geismo juos skatinau. Nebuvau jums geras psichoterapeutas.

-Ne, ne, – energingai purtydama galvą tarė Kerola. – Jūs dėl to visai nekaltas…

-Ne, Kerola, leiskite man baigti… Norėjau dar kai ką pasakyti… Prieš sutikdamas jus sąmoningai nusprendžiau, kad su kitu pacientu būsiu visiškai atviras. Jaučiau ir dabar tebejaučiu, kad didžiausias tradicinės psichoterapijos trūkumas yra tas, kad paciento ir psichoterapeuto tarpusavio santykiai nenuoširdūs. Taip aiškiai tai jaučiau, kad turėjau nutraukti konsultacijas su savo analitiniu supervizoriumi, kuriuo labai žaviuosi. Dėl tos pačios priežasties neseniai nusprendžiau oficialiai nesimokyti psichoanalizės.

-Nelabai suprantu, kuo tai susiję su mūsų psichoterapija.

-Na, tai reiškia, kad jus gydžiau eksperimentuodamas. Galbūt pasiteisindamas galiu pasakyti, kad pastaruosius kelerius metus su visais pacientais stengiausi būti žmoniškesnis ir ne toks oficialus. Tačiau su jumis įvyko keistas paradoksas: pasiryžau atlikti visiško atvirumo eksperimentą, bet jums apie tai nieko nesakiau. O dabar, žvelgdamas į susidariusią padėtį, manau, kad šis metodas nepasiteisino. Man nepavyko užmegzti nuoširdžių, tikrų santykių, kurie, kaip žinau, padeda pacientui ir psichoterapeutui tobulėti.

-Nemanau, kad dėl to kaltas jūs ar jūsų metodas.

-Nelabai suprantu, kas vyko blogai. Bet kažkas vyko. Jaučiu tarp mūsų tvyrančią milžinišką prarają. Jaučiu iš jūsų sklindantį didžiulį įtarumą ir nepasitikėjimą, kuriuos staiga pakeičia stipri meilė ir švelnumas. Tai mane visuomet glumina, nes didumą laiko nematau jūsų šilumos ar apskritai teigiamų jausmų. Neabejoju, kad jūs suprantate, apie ką kalbu.»

Kerola nunarinusi galvą tylėjo.

-Taigi aš vis labiau nerimauju: su jumis man nepasisekė. Galbūt šiuo atveju sąžiningumas nebuvo geriausias metodas. Būtų buvę geriau, jei jūs būtumėte sutikusi tradicinį psichoterapeutą, tokį, kuris palaikytų formalesnius psichoterapeuto ir paciento tarpusavio santykius, nustatytų aiškias ribas tarp psichoterapinių ir asmeninių santykių. Taigi, Kerolaina, regis, tiek norėjau jums pasakyti. Ar norite ką nors atsakyti?

Kerola du kartus bandė prabilti, bet nerado žodžių. Galų gale ištarė:

-Susipainiojau. Negaliu kalbėti, nežinau, ką pasakyti.

-Na, galiu atspėti, ką galvojate. Po to, ką pasakiau, veikiausiai svarstote, ar ne geriau būtų nueiti pas kitą psichoterapeutą ir užbaigti šį eksperimentą. Manau, jūs teisi. Palaikysiu jūsų sprendimą ir pasiūlysiu kitą psichoterapeutą. Gal netgi galvojate, kad nustačiau per didelę kainą už eksperimentą. Jei taip, aptarkime tai; gal teisingausia būtų, jei grąžinčiau jums užmokestį.

Eksperimento pabaiga — man tai tinka, pamanė Kerola. Puiki proga ištrūkti iš šios keblios padėties. Taip, laikas liautis melavus. Palikti Ernestą Džesui ir Džastinui. Gal tu ir teisus, Ernestai. Ko gero, laikas baigti psichoterapiją.

Tai ji turėjo pasakyti, tačiau ištarė visai ką kita.

-Ne. Jūs visiškai neteisus. Ne, Ernestai, klaidingas ne jūsų psichoterapijos metodas. Man nepatiktų, jei dėl manęs jo atsisakytumėte… man dėl to neramu… labai neramu. Be abejo, vieno paciento neužtenka, kad galėtumėte daryti tokią išvadą. Kas žino? Gal dar per anksti kalbėti? Man patinka jūsų atvirumas. Jūsų atvirumas man nepakenkė. Gal net padarė daug gera. Apie užmokesčio grąžinimą negali būti nė kalbos, be to, kaip advokatė patarčiau ateityje to nesiūlyti. Taptumėte pažeidžiamesnis, jei reikėtų bylinėtis. Norite išgirsti tiesą? – kalbėjo Kerola. – Tiesa ta, kad man padėjote. Labiau, nei įsivaizduojate. Ne, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau noriu, kad ir toliau susitikinėtume. Nenoriu lankytis pas ką nors kitą. Gal mes tiesiog išgyvename sunkų laikotarpį. Galbūt pasąmonėje norėjau jus išbandyti. Tikriausiai taip. Ir tai buvo žiaurus išbandymas.

-Kaip jį išlaikiau?

-Manau, kad išlaikėte. Ne, geriau, nei išlaikėte… Tai buvo aukščiausia klasė.

-Koks tai buvo išbandymas?

-Na… gerai nežinau… reikia pagalvoti. Kai ką suprantu, bet gal galėtume tai pasilikti kitam kartui, Ernestai? Šiandien turiu apie kai ką pasišnekėti.

-Gerai, bet ar nuo šiol elgsimės garbingai – ir jūs, ir aš?

-Stengsiuosi būti garbingesnė.

-Pereikime prie jūsų klausimo. Sakėte, kad tai susiję su klientu. Kerola papasakojo apie Maršalą, bet atskleidė tik tai, kad jis psichoterapeutas. Kiek galėdama slėpė jo tapatybę ir, priminusi Ernestui apie konfidencialumo įsipareigojimą, paprašė, kad jis neklausinėtų asmeniškų dalykų.

Ernestas nebuvo linkęs bendradarbiauti. Jam nepatiko, kad Kerolainos psichoterapija virto konsultacija, ir jis paprieštaravo. Kerolaina nedirbanti savo tiesioginio darbo; netinkamai eikvojami savo laiką ir pinigus; tai klientas turėtų eiti pas psichoterapeutą, o ne advokatė.

Kerola mikliai atsikirto. Pinigai ne bėda – ji nešvaisto pinigų. Klientas jai moka daugiau nei ji Ernestui. O dėl kliento apsilankymo pas psichoterapeutą – na, jis tiesiog atsisako, dėl konfidencialumo ji negalinti smulkiau paaiškinti. Ji nevengianti savo problemų – mielai lankytųsi pas Ernestą dažniau, kad atidirbtų už tą valandą. Be to, kliento rūpesčiai atspindi ir jos pačios bėdas, tai ji netiesiogiai nagrinėtų ir savąsias. Tačiau svarbiausia, pabrėžė Kerola, kad altruistiškai padėdama savo pacientui ji vykdytų Ernesto raginimą ištrūkti iš savanaudiškumo bei paranojos, kuriuos jai perdavė mama ir senelė, rato.

-Jūs mane įtikinote, Kerolaina. Esate tvirta moteris. Jei kada teks bylinėtis, norėčiau, kad būtumėte mano advokatė. Pasakokite apie save ir savo klientą.

Ernestas buvo patyręs konsultantas ir įdėmiai klausėsi, kai Kerola pasakojo apie tai, su kuo susidūrė bendraudama su Maršalu: su pykčiu, pasipūtimu, vienatve, su nuolatiniu rūpesčiu dėl pinigų ir padėties, su nesidomėjimu niekuo kitu gyvenime, taip pat ir santuoka.

– Man krinta į akis, – tarė Ernestas, – kad jis prarado perspektyvą. Tie įvykiai ir tie jausmai jį taip užvaldė, kad jis su jais susitapatino. Reikia surasti būdą, kaip jam padėti šiek tiek atsitraukti atgal. Turime padėti jam pažvelgti į save iš toliau, gal net iš kosminės perspektyvos. Kaip tik tai ir bandžiau daryti su jumis, Kerolaina, kai prašydavau apsvarstyti kurį nors vieną įvykį iš ilgos sekos. Jūsų klientui nutiko tie patys dalykai – jis prarado savasties pastovumo jausmą, kuris į visus įvykius leidžia pažvelgti kaip į mažytę egzistencijos dalelę. O visų blogiausia, kad jūsų klientui atrodo, jog dabartinis vargas nuolat persekios ir niekad nesibaigs. Be abejo, tai depresijos požymis: liūdesys, sumišęs su pesimizmu.

-Kaip tai pralaužti?

-Na, yra daug galimybių. Pavyzdžiui, sprendžiant iš to, ką sakėte, aišku, kad jo tapatumui svarbiausi yra kvalifikacija ir efektyvumas. Dabar jis turėtų jaustis visiškai bejėgis ir išsigandęs savo bejėgiškumo. Tikriausiai jis neįžvelgia turįs pasirinkimą ir kad tas pasirinkimas suteiktų jėgų keistis. Jam reikia padėti suprasti, kad ši nemaloni padėtis nėra iš anksto nulemta likimo, kad jis pats tai pasirinko – pavyzdžiui, nuspręsdamas garbinti pinigus. Kai jis suvoks, kad pats yra šios padėties kūrėjas, tuomet supras, kad turi jėgų iš jos ištrūkti. Pats nusprendė į ją patekti, pats gali nuspręsti ir išsivaduoti. Gali būti, – toliau aiškino Ernestas, – kad jis nebeįžvelgia dabartinių nesėkmių savaiminės eigos: kad jos egzistuoja, kad turi pradžią ir pabaigą. Galite paklausti apie praeitį, kai jis jausdavosi toks pat piktas ir nelaimingas, ir padėti prisiminti, kaip tas skausmas išblėsdavo. Lygiai taip ir dabartinės nelaimės kada nors taps tik blankiais prisiminimais.

-Gerai, gerai, Ernestai. Nuostabu. – Kerola paskubom užsirašinėjo. – Kas dar?

-Sakėte, kad jis psichoterapeutas. Galima pasinaudoti ir tuo. Kai gydau psichoterapeutus, dažnai pastebiu, kad jų labui galiu pasinaudoti jų profesiniais įgūdžiais. Tai geras būdas atitraukti juos nuo pačių savęs, priversti pažvelgti į save iš šalies.

-Kaip jūs to pasiekiate?

-Paprastas būdas – paprašyti įsivaizduoti, kad į kabinetą ateina pacientas, kenčiantis dėl tokių pat rūpesčių kaip jo. Kaip jis elgtųsi su tuo pacientu? Paklauskite: „Ką jaustumėte šiam pacientui? Kuo galėtumėte jam padėti?”

Ernestas luktelėjo, kol Kerola pervertė lapą ir pasiruošė rašyti toliau.

-Būkite pasirengusi, kad jis supyks. Paprastai kęsdami dideles kančias psichoterapeutai elgiasi kaip ir visi žmonės: nori, kad jais rūpintųsi, patys nesistengia savęs gydyti. Tačiau nepasiduokite… Tai veiksmingas būdas, geras metodas. Darbe tai vadinama „griežta meile”. Griežta meilė nėra mano stiprioji pusė, – kalbėjo Ernestas. -Mano buvęs supervizorius sakydavo, kad aš paprastai renkuosi greitą pasitenkinimą, džiaugiuosi, kai pacientai mane myli, o ne tolimą pasitenkinimą, kai jie taisosi. Manau, – ne, žinau, – jis teisus. Už tai jam esu skolingas.

-O kaip pasipūtimas? – pakėlusi galvą nuo užrašų paklausė Kerola. – Mano klientas toks pasipūtęs, toks išpuikęs, taip mėgsta konkuruoti, kad visiškai neturi draugų.

-Paprastai geriausiai padeda atvirkštinis metodas. Veikiausiai po puikybe slepiasi abejonių, gėdos ir menkavertiškumo kupinas savivaizdis. Pasipūtę ir atkaklūs žmonės dažnai mano, kad jie turi pasiekti daugiau už kitus, kad jaustųsi su jais lygūs. Taigi nepatarčiau nagrinėti išdidumo ar egoizmo. Verčiau susitelkite į savęs nuvertinimą.

-Sšš. – Kerola kilstelėjo ranką, kad Ernestas neskubėtų, kol ji rašo.

Kai ji baigė, Ernestas paklausė:

-Kas dar?

-Jo nuolatinis rūpestis dėl pinigų, – tarė Kerola. – Ir dėl profesinės padėties. Taip pat vienatvė ir ribotumas. Atrodo, kad žmona ir šeima jam nieko nereiškia.

-Suprantate, niekas nesidžiaugia, kai jį apgauna, tačiau mane stebina tragiška jūsų paciento reakcija: tokia panika, toks siaubas… Tarsi jo gyvybė būtų pavojuje, tarsi be pinigų jis taptų niekuo. Bandyčiau patyrinėti šio asmeninio mito kilmę ir sąmoningai vadinčiau tai mitu. Kada jis susikūrė šį mitą? Kieno balsas jam vadovauja? Stengčiausi daugiau sužinoti apie jo tėvų požiūrį į pinigus. Tai svarbu, nes iš to, ką man pasakojote, būtent siekdamas padėties jis ir įkliuvo – atrodo, tarsi gudrus sukčius būtų tuo pasinaudojęs ir paspendęs jam spąstus. Likimo ironija, – tarė Ernestas. – Jūsų klientui – vos nepasakiau pacientui — šis praradimas atrodo kaip pražūtis, bet jei tinkamai jį nukreipsite, ta apgaulė jam gali tapti išsigelbėjimu. Galbūt tai geriausias kada nors jam nutikęs dalykas!

-Kaip man tai padaryti?

-Paprašykite, kad jis pažvelgtų į savo gelmes ir patyrinėtų, ar jo esmė, pats branduolys tiki, kad jo būties tikslas yra kaupti pinigus. Kartais tokių pacientų prašau pafantazuoti apie ateitį – iki pat mirties ir laidotuvių. Siūlau įsivaizduoti savo kapą ir sukurti epitafiją. Kaip jaustųsi jūsų klientas, jei ant antkapio būtų iškalta, kad labiausiai jam rūpėjo pinigai? Ar jis norėtų, kad taip būtų apibendrintas jo gyvenimas?

-Šiurpus pratimas, – tarė Kerola. – Man primena tą jūsų duotą pratimą su gyvenimo linija. Galbūt reikėtų atlikti ir šį… tik ne šiandien… Dar nebaigiau klausimų apie savo klientą. Sakykite, Ernestai, ką galvojate apie jo abejingumą žmonai? Visai atsitiktinai girdėjau, kad ji, regis, užmezgė meilės romaną.

-Ta pati strategija. Paklausčiau, ką jis sakytų pacientui, kuris toks abejingas artimiausiam pasaulyje žmogui. Pasiūlyčiau įsivaizduoti gyvenimą be jos. Ir kas nutiko jo lytinei savasčiai? Kur ji dingo? Kada išnyko? Argi nekeista, kad jis labiau stengiasi suprasti pacientus nei savo žmoną? Sakėte, kad ji irgi psichoterapeute, bet jis šaiposi iš jos kvalifikacijos ir metodų? Taip, su tuo kietakakčiu būčiau kuo griežtesnis. Dėl ko jis šaiposi? Esu tikras, kad tam neturi rimto pagrindo.

Na, kas dar? Jei jis vis dar nedarbingas ir nemato liūdesio galo, jam ir jo pacientams būtų naudingiau, jei jis mėnesiui ar dviem išeitų atostogų. Turbūt geriausia būtų jas praleisti su žmona. Galbūt jie galėtų nueiti pas sutuoktinių konsultantą ir atlikti klausymosi pratimų. Manau, visų nuostabiausia būtų, jei jis priimtų jos pagalbą ir leistųsi gydomas jos metodais, kad ir kaip juos niekino.

-Paskutinis klausimas…

-Ne šiandien, Kerolaina, mūsų laikas jau baigėsi… Ir mano mintys išseko. Tačiau paskirkime vieną minutę ir pažvelkime į mūsų šiandienos konsultaciją. Sakykite, po tais žodžiais, kuriuos kalbėjome vienas kitam, kokie jausmai slypėjo? Kokie mūsų santykiai? Šiandien norėčiau išgirsti tikrą tiesą. Aš jums atsivėriau. Atsiverkite man.

-Žinau, kad atsivėrėte. Ir aš mielai atsiverčiau… Bet nežinau, kaip pasakyti… Jaučiuosi rami, nuolanki… o gal veikiau privilegijuota. Jaučiu, kad manimi rūpinatės. Ir pasitikite. Dėl jūsų nuoširdumo man sunku slėpti…

-Ką slėpti?

-Pažiūrėkite į laikrodį. Jau turėjome baigti. Iki kito karto! – Kerola atsistojo eiti.

Prie durų abu pasijuto nejaukiai. Reikėjo surasti naują būdą atsisveikinti.

-Susitiksime ketvirtadienį, – tarė Ernestas, oficialiai tiesdamas ranką.    ,

-Dar nesu pasirengusi spausti ranką, – tarė Kerola. – Sunku atsikratyti blogų įpročių. Kamuoja pagirios. Nustokime pamažu. Gal apkabintumėte mane tėviškai?

Komentarai išjungti.