Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXXII skyrius

ATLEIDIMAS IR AMŽINAS PRIEGLOBSTIS

O dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas klaidžiojo po šias ūkanas, kas daug kentėjo prieš mirtį, kas skrido virš šitos žemės su nepakeliama našta ant pečių, tas žino tatai. Tatai žino pavargęs. Be jokio gailesčio palieka jis žemės ūkanas, jos raistus ir upes, lengva širdim atsiduoda jis į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji viena…

Net stebuklingi juodieji žirgai pavargo, nešė savo raitelius lėtai, ir naktis ėmė lipti jiems ant kulnų. Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkė rimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktis kažkur apačioje žiebė liūdnus žiburėlius, nebereikalingus, nebedominančius nei Margaritos, nei meistro, svetimus žiburėlius. Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltas žvaigždžių dėmeles.

Naktis tirštėjo, skrido šalia, stvarstė ir plėšė apsiaustus nuo raitelių pečių, atskleisdama apgaulę po apgaulės. Ir kai žvarbaus vėjo gairinama Margarita atsimerkdavo, ji matydavo, kaip keičiasi visų skrajūnų išvaizda. O kai iš už miško ėmė kilti purpurinis pilnas mėnulis, visos apgaulės išnyko, nupuolė į raistus, ūkanose paskendo nepatvarūs burtų drabužiai.

Vargu ar kas nors, pažvelgęs į raitelį, skridusį šalia Volando, meistro draugės dešinėje, būtų atpažinęs Korovjovą–Fagotą, apsišaukėlį vertėją, neva talkinantį paslaptingam ir be jokių vertimų išsiverčiančiam konsultantui. Vietoje to, kuris nudriskusiais cirko drabužiais paliko Vorobjovo kalnus kaip Korovjovas–Fagotas, dabar šuoliavo tamsiai violetinis riteris niūriu, niekuomet nesišypsančiu veidu, o jo rankose tyliai skimbčiojo auksinė pavadžio grandinė. Jis nuleido smakrą ant krūtinės, nežiūrėjo į mėnulį, nesidomėjo žeme, jis mąstė sau kažką, skrisdamas greta Volando.

– Kodėl jis taip pasikeitė? – švilpiant vėjui, tyliai paklausė Margarita Volandą.

– Šis riteris kažkada netikusiai pajuokavo, – atsakė Volandas, atsukęs į Margaritą veidą su ramiai tviskančia akim, – kalambūras, kurį jis sukūrė, kalbėdamas apie tamsą ir šviesą, buvo nelabai vykęs. Ir riteriui teko pajuokauti truputį ilgiau ir smarkiau, negu jis ketino.

Bet šiandien tokia naktis, kai suvedamos sąskaitos. Riteris savo sąskaitą apmokėjo ir uždarė!

Naktis nuplėšė ir papurusią Begemoto uodegą, nudrėskė kailį ir išmėtė kuokštais po raistus. Tasai, kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikštį, dabar virto liesučiu jaunikaičiu, demonu, pažu, geriausiu visų laikų juokdariu. Dabar aprimo ir jis, skrido be garso, atstatęs savo jauną veidą mėnulio šviesai.

Pačiame pakraštyje, tviskėdamas plieno šarvais, skrido Azazelas. Mėnulis pakeitė ir jo veidą. Dingo atgrasi šlykščioji iltis, žvairumas pasirodė esąs netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuščios ir juodos, o veidas išbalęs ir šaltas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrąją išvaizdą, tai buvo dykumų demonas, demonas–žudikas.

Savęs Margarita matyti negalėjo, bet ji puikiai matė, kaip pasikeitė meistras. Jo plaukai dabar bolavo mėnesienoje, supinti į ilgą kasą, kuri plaikstėsi vėjyje. Kai vėjas nublokšdavo į šalį apsiausto skvernus, Margarita ant jo botfortų regėdavo čia užgęstančias, čia vėl sušvintančias pentinų žvaigždutes. Kaip ir jaunasis demonas, meistras skrido, nenuleisdamas akių nuo mėnulio, tačiau šypsojosi jam tarsi geram ir mylimam draugui ir, kaip buvo įpratęs kambaryje Nr. 118, kažką murmėjo sau po nosim.

Pagaliau Volandas irgi skrido atgavęs tikrąją išvaizdą. Margarita nebūtų galėjusi pasakyti, iš ko padarytas jo žirgo pavadis, ji manė, kad tikriausiai iš mėnesienos gijų, o pats žirgas – tiktai tamsos luitas, o žirgo karčiai – debesis, o raitelio pentinai – baltos žvaigždžių dėmės.

Ilgai jie skrido tylėdami, kol ir pats kraštovaizdis ėmė keistis apačioje. Žemės tamsybėse nuskendo liūdnieji miškai, nusinešdami su savim ir blyškiuosius upių ašmenis.

Apačioje pasirodė blausiai švytintys rieduliai, o tarp jų sujuodavo tarpekliai, į kuriuos nebeprasiskverbė mėnesiena.

Volandas nutupdė savo žirgą akmenuotoje ir nykioje plokščioje viršūnėje, ir dabar raiteliai jojo žingine, klausydamiesi, kaip po žirgų pasagomis grikši titnago akmenukai. Mėnesiena buvo užliejusi aikštelę ryškia žalia spalva, ir veikiai Margarita šioje dykynėje įžiūrėjo krėsle sėdinčią baltą žmogaus figūrą. Galimas daiktas, kad sėdintysis buvo kurčias arba pernelyg nugrimzdęs į savo mintis. Jis negirdėjo, kaip po žirgų kojom dreba akmenuota žemė, ir raiteliai, jo nesutrikdę, prijojo visai arti.

Mėnulis gerai talkino Margaritai, jis spigino skaisčiau nei bet koks elektros žibintas, ir Margarita matė, kad sėdintysis, kurio akys atrodė it neregio, kartkartėm trinasi rankas ir tomis neregio akimis žiūri į mėnulio diską. Dabar Margarita jau matė, kad šalia sunkaus akmeninio krėslo, mėnesienoje blyksinčio kažkokiomis kibirkštėlėmis, guli didelis tamsus smailiaausis šuo ir taip pat kaip jo šeimininkas neramiai žvelgia į mėnulį.

Prie sėdinčio kojų mėtosi sudaužyto ąsočio šukės ir telkšo nedžiūsianti tamsiai raudona bala.

Raiteliai sustabdė žirgus.

– Jūsų romanas perskaitytas, – tarė Volandas, atsisukęs į meistrą, – ir buvo pasakyta tik tiek, kad jis, deja, nebaigtas. Taigi man kilo noras parodyti jums romano herojų. Beveik du tūkstančius metų jis sėdi šioje aikštelėje ir miega, tačiau, stojus mėnulio pilnačiai, kaip matote, jį kankina nemiga. Ji kamuoja ne tik jį, bet ir jo ištikimą sargybinį. Jei bailumas tikrai pati didžiausia yda, tai šuo, ko gero, dėl jo nekaltas. Drąsusis šuo bijojo vienintelio dalyko – audros. Na, ką gi, tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį.

– Ką jis kalba? – paklausė Margarita, ir visai ramiame jos veide šmėstelėjo užuojautos šešėlis.

– Jis kalba, – pasigirdo Volando balsas, – visada vieną ir tą patį, jis sako, kad ir mėnesienoje jam nėra ramybės ir kad jo pareigos blogos. Taip jis visada kalba, kai nemiega, o miegodamas mato vieną ir tą patį reginį – mėnesienos taką, ir nori eiti tuo taku, ir kalbėtis su suimtuoju Ha–Nocri, nes, kaip jis tvirtina, jis kažko nepasakė jam anuomet, labai seniai, keturioliktą pavasario mėnesio nisano dieną. Deja, tuo taku žengti jam kažkodėl nesiseka, o pas jį irgi niekas neateina. Taigi jam nėra kas daryti, tenka kalbėtis pačiam su savim. Beje, įvairumo dėlei, kalbėdamas apie mėnulį, jis neretai priduria, kad labiausiai už viską nekenčia savo nemirtingumo ir negirdėtos šlovės. Jis tvirtina, kad mielai apsikeistų likimais su nudriskusiu valkata Leviu Matu.

– Ar ne pernelyg didelė bausmė – dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną? – paklausė Margarita.

– Kartojasi istorija su Frida? – tarė Volandas. – Nesijaudinkite, Margarita. Visur bus teisybė, taip sutvarkytas pasaulis.

– Paleiskite jį, – staiga šaižiu balsu riktelėjo Margarita taip, kaip rėkė tuomet, kai buvo ragana, ir to riksmo išjudintas kalnuose atskilo akmuo ir nudardėjo atbrailomis į bedugnę, dundėjimu drebindamas kalnus. Tačiau Margarita nesuprato, kas sukėlė dundesį – krintantis akmuo ar šėtoniškas juo kas. Šiaip ar taip, Volandas juokėsi, žiūrėdamas į Margaritą, ir kalbėjo:

– Nereikia kalnuose šūkauti, jis vis tiek pripratęs prie kalnų griūčių, jo tatai nebejaudina. Jums nereikia prašyti, Margarita, nes jam atleidimo jau paprašė tasai, su kuriuo jis taip trokšta pasikalbėti, – čia Volandas vėl atsigręžė į meistrą ir tarė: – Na ką gi, dabar galite baigti savo romaną viena fraze!

Ramiai stovėjęs ir žvelgęs į sėdintį prokuratorių meistras, rodės, tik to ir laukė. Jis sudėjo ruporu delnus ir sušuko taip garsiai, kad aidas sudrebino nykius ir nuogus kalnus:

– Tu laisvas! Laisvas! Jis tavęs laukia! Kalnai pavertė meistro balsą griausmu, ir nuo to griausmo patys sugriuvo. Dundėdamos nuvirto prakeiktosios uolų sienos. Liko tiktai aikštelė su akmeniniu krėslu. Ties juoda praraja, į kurią nugarmėjo uolos, sušvito neaprėpiamas miestas su aukštai iškilusiais tviskančiais stabais, kurių neužgožė suvešėjęs per tūkstančius šitų mėnesėtų naktų sodas.

Tiesiai į tą sodą nusileido prokuratoriaus išsvajotasis mėnesienos takas, ir pirmas taku pasileido smailaausis šuo. Žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, pakilo iš krėslo ir kažką suriko trūkčiojančiu kimiu balsu. Nebuvo įmanoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir ką jis rėkia. Jis puolė bėgti mėnesienos taku paskui savo ištikimąjį sargą.

– Man joti paskui jį? – nerimastingai paklausė meistras, trūktelėjęs pavadį.

– Ne, – atsakė Volandas, – kam vytis tai, kas jau baigta?

– Vadinas, tenai? – paklausė meistras, atsigręžė ir mostelėjo atgal, kur toli užnugaryje išaugo neseniai paliktas miestas su žaisliniais vienuolynų bokšteliais, su saulės purslais stikluose.

– Irgi ne, – atsakė Volandas, ir jo sodrus balsas nusroveno viršum uolų. – Romantiškas meistre! Tasai, kurį taip trokšta pamatyti jūsų išgalvotas ir ką tik jūsų paties išlaisvintas herojus, perskaitė jūsų romaną, – čia Volandas atsisuko į Margaritą: – Margarita Nikolajevna! Tikiu, kad jūs stengėtės sugalvoti meistrui pačią puikiausią ateitį, tačiau ateitis, kurią jums siūlau aš ir kurios jums – taip, taip, jums – prašė Ješua, – dar geresnė.

Palikite juos dviese, – kalbėjo Volandas, pasilenkęs prie meistro ir rodydamas įkandin nubėgusio prokuratoriaus, – netrukdykime jiems. Galbūt jie dar ir ras bendrą kalbą.

Volandas mostelėjo ranką Jeršalaimo pusėn, ir miestas užgeso.

– Na, o tenai, – Volandas parodė į užnugarį, – ką jums veikti rūsy? – akimoju užgeso saulė stikluose. – Kam? – įtaigiu ir maloniu balsu toliau kalbėjo Volandas. – Romantiškasis meistre, nejaugi jūs nenorite dienomis vaikštinėti su savo drauge po žydinčiom vyšniom, o vakarais klausytis Šuberto muzikos? Nejau jums nebus malonu rašyti žąsies plunksna žvakių šviesoje? Nejau jūs nenorit kaip Faustas tūnot prie retortų ir viltis, kad pavyks sukurti naują homunkulą? Tenai, tenai. Ten jūsų jau laukia namai ir senas tarnas, žvakės jau dega, jos greitai užges, nes netrukus jūs sutiksite aušrą. Štai šiuo keliu, meistre, štai šiuo. Likit sveiki! Man metas.

– Likit sveiki! – vienu balsu suriko Volandui Margarita ir meistras. Tuomet juodasis Volandas, nežiūrėdamas jokio kelio, šoko į tarpeklį, o jam pavymui su triukšmu nugarmėjo jo svita. Aplinkui neliko nei uolų, nei aikštelės, nei mėnesienos tako, nei Jeršalaimo. Pražuvo ir juodieji žirgai. Meistras ir Margarita išvydo žadėtąją aušrą. Aušti pradėjo akimoju, išsyk po mėnesėto vidurnakčio. Nubert i rytmečio spindulių, meistras su savo drauge ėjo per samanotą akmeninį tiltuką. Perkirtę upelį, ištikimieji įsimylėjėliai patraukė smėlėtu keliu.

– Klausykis tylos, – kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, – klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime – tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą. Taip kalbėjo Margarita, žingsniuodama šalia meistro link amžinųjų namų, o meistrui atrodė, kad Margaritos žodžiai čiurlena kaip tas upelis, kurį jie ką tik perkirto, ir neramūs atsiminimai, ligi šiol lyg adatom varste meistro galvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tas herojus prasmego bedugnėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus– žvaigždininko sūnus, žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas.