Pagal
Autorius: Michailas Bulgakovas

Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

EPILOGAS…

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.

Kultūringi žmonės laikėsi tardymo organų požiūrio: veikė hipnotizuotojų ir pilvakalbių gauja, puikiai išmananti savąjį amatą.

Daugiau Daugiau
Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXXII skyrius

ATLEIDIMAS IR AMŽINAS PRIEGLOBSTIS

O dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas klaidžiojo po šias ūkanas, kas daug kentėjo prieš mirtį, kas skrido virš šitos žemės su nepakeliama našta ant pečių, tas žino tatai. Tatai žino pavargęs. Be jokio gailesčio palieka jis žemės ūkanas, jos raistus ir upes, lengva širdim atsiduoda jis į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji viena…

Net stebuklingi juodieji žirgai pavargo, nešė savo raitelius lėtai, ir naktis ėmė lipti jiems ant kulnų. Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkė rimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktis kažkur apačioje žiebė liūdnus žiburėlius, nebereikalingus, nebedominančius nei Margaritos, nei meistro, svetimus žiburėlius. Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltas žvaigždžių dėmeles.

Daugiau Daugiau
Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXXI skyrius

VOROBJOVO KALNUOSE

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visą Maskvą, švietė margaspalvė vaivorykštė, semdama vandenį iš Maskvos upės. Aukštai ant kalvos progumoje tarp dviejų giraičių dūlavo trys tamsūs siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas sėdėjo balnuose ant juodų žirgų, žvelgdami į kitapus upės išsidriekusį miestą, kur lūžinėjantys saulės atspindžiai žaižaravo tūkstančiuose langų, atsuktų į vakarus, į žaislinius Devičės vienuolyno bokštus.

Danguje pasigirdo šniokštimas. Azazelas juodu apsiaustu ir įkandin jo skridę meistras ir Margarita sykiu nusileido šalia lūkuriuojančios trijulės.

– Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, – prašneko Volandas, truputį patylėjęs, – bet jūs negalėsite manim skųstis. Nemanau, kad jūs gailėsitės. Na, ką gi, – kreipėsi jis į meistrą, – atsisveikinkite su miestu. Mums metas, – Volandas ištiesė ilga juoda pirštine apmautą ranką ton pusėn, kur aibė saulių anapus upės lydė stiklus, kur virš tų saulių slūgsojo migla ir dūmai, kur garavo per dieną įkaitęs miestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme. Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virto saldžia nerimastim, čigonišku valkatos jauduliu.

Daugiau Daugiau
Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXX skyrius

METAS! METAS!

– Žinai, – kalbėjo Margarita, – kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

– Visa tai puiku ir gražu, – rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, – tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).

Daugiau Daugiau
Meistro ir Margaritos likimas nulemtas (29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Meistro ir Margaritos likimas nulemtas (29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXIX skyrius

MEISTRO IR MARGARITOS LIKIMAS NULEMTAS

Saulei leidžiantis, aukštai virš miesto, akmeninėje terasoje bene gražiausių Maskvos rūmų, statytų maždaug prieš pusantro šimto metų, buvo dvejetas: Volandas ir Azazelas.

Iš apačios, iš gatvės, jųdviejų nesimatė, nes nuo nereikalingų akių juos slėpė baliustrada, papuošta gipsinėmis vazomis ir gipsinėmis gėlėmis. Tačiau jie matė miestą beveik ligi pat pakraščių. Volandas, apsivilkęs savo juoda sutana, sėdėjo ant sudedamos kėdutės. Jo ilga plati špaga vertikaliai smygsojo tarp dviejų prasiskyrusių terasos plytų, tad buvo virtusi saulės laikrodžiu. Špagos šešėlis lėtai ir nepaliaujamai ilgėjo, šliauždamas prie juodų šėtono kurpių. Kumščiu parėmęs smailų smakrą, susikūprinęs ant taburetės, vieną koją parietęs po savim, Volandas, neatitraukdamas akių, žvelgė į apačioje susispietusią neaprėpiamą gausybę rūmų, milžiniškų namų ir mažų, nugriauti pasmerktų lūšnelių.

Daugiau Daugiau
Paskutiniai Korovjovo ir … nuotykiai (28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Paskutiniai Korovjovo ir … nuotykiai (28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXVIII skyrius

PASKUTINIAI KOROVJOVO IR BEGEMOTO NUOTYKIAI

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvės namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir išskrido, tai kur pasuko, irgi niekas nežino. Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo gaisro Sodų gatvėje pradžios, Smolensko turgaus aikštėje prie veidrodinių Prekybos namų durų pasirodė ilgšis languotu kostiumu, o su juo – stambus juodas katinas.

Mikliai prasibrovęs tarp praeivių, ilgasis pilietis atidarė laukujes parduotuvės duris.

Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu pareiškė:

– Su katinais negalima.

– Atsiprašau, – sublerbė ilgšis ir lyg priekurtis prisikišo gyslotą ranką prie ausies, – sakote, su katinais? O kur jūs matote katiną?

Šveicorius išpūtė akis, ir buvo ko jas išpūsti: jokio katino palei piliečio kojas jau nebebuvo, o jam per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlį panašus į katiną. Storulis nešėsi primusą.

Šita porelė kažkodėl nepatiko mizantropui šveicoriui.

– Pas mus tik už valiutą, – sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

Daugiau Daugiau
Buto Nr. 50 galas (27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Buto Nr. 50 galas (27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXVII skyrius

BUTO NR. 50 GALAS

Kai Margarita perskaitė paskutiniuosius romano žodžius „…Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas“, – atėjo rytas.

Buvo girdėti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio šakose linksmai šnekučiavo smagūs žvirbliai.

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kiek nestulbino tai, kad naktį ji praleido antgamtinėje aplinkoje.

Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir turėtų būti.

Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsitiesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo. Tyloje skendėjo pusrūsio kambariai, tyloje skendėjo visas mažas namelis, ramu buvo nuošaliame skersgatvėlyje.

Daugiau Daugiau
Laidojimas (26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Laidojimas (26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXVI skyrius

LAIDOJIMAS

Galimas daiktas, kad kaip tik dėl tos prieblandos pasikeitė prokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo, metęs žvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas. Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidė savo žaidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirodė, kad kažkas sėdi tuščiame krėsle. Pasidavęs silpnybei – pačiupinėjęs apsiaustą, – prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čia trindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškai žiūrėdamas į grindų mozaiką, lyg norėdamas įskaityti joje kažkokius rašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančių priežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažką negrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir, svarbiausia, pavėluotais veiksmais. O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tie dabartiniai šio vakaro veiksmai yra ne mažiau svarbūs už rytą paskelbtą nuosprendį. Tačiau įtikinti save prokuratoriui nesisekė.

Daugiau Daugiau
Kaip prokuratorius mėgino išgelbėti… (25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Kaip prokuratorius mėgino išgelbėti… (25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXV skyrius

KAIP PROKURATORIUS MĖGINO IŠGELBĖTI JUDĄ IŠ KIRIATO

Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungia šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… dingo Jeršalaimas – didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistą debesį atnešė vėjas nuo jūros tą pavakarę, pavasario mėnesio nisano keturioliktosios dienos pavakarę.

Tas debesis savo pilvu jau gulė ant Plynkalnio, kur budeliai skubėdami žudė pasmerktuosius, gulė ant Jeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinį miestą. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo žmones iš kreivų gatvelių į namus. Jis neskubėjo atiduoti žemei savo drėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinos tamsumos aukštyn šokteldavo didingas šventyklos luitas su tviskančiu žvynuotu stogu. Bet ugnis tą pačią akimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėl prasmego jose, ir kiekvienąsyk šį smegimą tamson lydėjo katastrofiškas griausmas.

Daugiau Daugiau
Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXIV skyrius

MEISTRO IŠVADAVIMAS

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

– Na ką, labai išvargote – paklausė Volandas.

– O ne, mesire, – atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

– Noblesse oblige, – tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į stiklinaitę.

– Degtinė? – silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. – Ką jūs kalbat, karaliene, – sušvokštė jis, – argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

– Drąsiai gerkite, – tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė stiklinaitę. – Hela, sėskis, – įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: – Pilnaties naktis – šventinė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

– Nuostabiai! – sutarškėjo Korovjovas. – Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!

Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko nėra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji ėmė godžiai ryti ikrus.

Daugiau Daugiau