Pagal
Autorius: Michailas Bulgakovas

Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Epilogas (Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(Epilogas iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

EPILOGAS…

 

 

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.

Kultūringi žmonės laikėsi tardymo organų požiūrio: veikė hipnotizuotojų ir pilvakalbių gauja, puikiai išmananti savąjį amatą.

Savaime aišku, ir Maskvoje, ir už jos ribų buvo imtasi skubių ir energingų priemonių tai gaujai sulaikyti, bet jos, deja, nedavė rezultatų. Volandu pasivadinęs nusikaltėlis kartu su visais savo sėbrais dingo, nebegrįžo į Maskvą, niekur kitur nepasirodė ir niekuo daugiau neišsidavė. Todėl suprantama, kad kilo įtarimas, jos jis pabėgo į užsienį, tačiau ir ten jis niekur nepasirodė.

Paieškos truko ilgai. Šiaip ar taip, juk byla stulbinanti! Jau nekalbant apie keturis sudegintus namus ir šimtus iš proto išsikrausčiusių žmonių, buvo ir aukų. Dvi iš jų tikrai aiškios: Berliozas ir tasai nelaimingasis užsieniečių aptarnavimo biuro tarnautojas, buvęs baronas Maigelis. Juk jie buvo nužudyti. Apdegę pastarojo griaučiai, užgesinus gaisrą, buvo rasti Sodų gatvės bute Nr. 50. Taigi buvo aukų, ir jos reikalavo surasti kaltuosius.

Tačiau buvo ir daugiau aukų, atsiradusių jau po to, kai Volandas paliko sostinę, ir tomis aukomis, kad ir kaip liūdna, tapo juodi katinai.

Maždaug šimtas šių taikių, atsidavusių žmogui ir naudingų gyvulėlių buvo nušauti ar kitais būdais sunaikinti įvairiausiuose šalies kampeliuose. Keliolika katinų, kartais smarkiai aplamdytų, įvairiuose miestuose buvo pristatyti į miliciją. Sakysime, Armavire kažkoks pilietis vieną šitų niekuo nekaltų padarų atvedė į miliciją surištomis priekinėmis letenomis.

Pilietis patykojo katiną tuo metu, kai gyvulėlis lyg koks vagišius (ką padarysi, kad katinai taip atrodo? Jie taip atrodo ne todėl, kad yra prasikaltę, o todėl kad saugosi stipresnių už save padarų – šunų ir žmonių, – kurie juos gali užgauti ar nuskriausti. Ir viena, ir kita padaryti nesunku, tačiau, patikėkit manim, labai negarbinga. Tikrai negarbinga!), taigi, kai katinas lyg koks vagišius kažkodėl sėlino prie varnalėšų kero.

Užgulęs katiną, pilietis plėšė sau nuo kaklo kaklaryšį, rišo juo gyvulį ir kandžiu balsu grasino:

– Aha! Vadinasi, dabar teikėtės atvykti pas mus, į Armavirą, pone hipnotizuotojau? O mes jūsų čia neišsigandom. Tik neapsimetinėkit nebyliu. Mes žinome, kas jūs per paukštis!

Į miliciją pilietis vilko katiną už žalio kaklaryšio, kuriuo buvo surišęs priekines jo letenas, vis paspirdamas iš užpakalio, kad katinas būtinai eitų užpakalinėmis kojomis.

– Neieškokit kvailių! – rėkė pilietis, lydimas švilpiančių berniūkščių. – Neapgausit!

Teikitės eiti kaip visi!

Juodas katinas liūdnai vartė kankinio akis. Gamtos neapdovanotas kalba, jis negalėjo pasiteisinti. Už išsigelbėjimą vargšas žvėrelis pirmiausiai turi būti dėkingas milicijai, be to, ir savo šeimininkei, garbingo amžiaus senutei našlei. Kai katinas buvo atvestas į miliciją, pareigūnai įsitikino, kad nuo piliečio smarkiai trenkia degtine, todėl jo parodymais buvo kaipmat suabejota. O tuo metu senutė, sužinojusi iš kaimynų, kad jos katinas areštuotas, leidosi bėgti į skyrių, kur suspėjo kaip tik laiku. Ji be galo gerai atsiliepė apie katiną, pareiškė, kad pažįsta jį penkerius metus, nuo pat tų dienų, kai jis dar buvo kačiukas, kad laiduoja už jį kaip už save pačią, įrodė, kad jis nepadarė nieko bloga ir niekada nėra buvęs Maskvoje. Gimė Armavire, Armavire užaugo, Armavire mokėsi gaudyti peles.

Katinas buvo atrištas ir sugrįžo pas savininkę, tiesa, paragavęs vargo ir praktiškai įsitikinęs, ką reiškia apsirikimas ir šmeižtas.

Šiokių tokių nemalonumų patyrė ne tik katinai, bet ir kai kurie žmonės. Keletas buvo suimti. Tarp kitų, trumpą laiką buvo sulaikyti šie asmenys: Leningrade – piliečiai Volmanas ir Volperis, Saratove, Kijeve ir Charkove – trys Volodinai, Kazanėje – Volochas, o štai Penzoje, tikrai nežinia kodėl, – chemijos mokslų daktaras Vetčinkevičius. Tiesa, jis buvo milžiniško ūgio, labai tamsus brunetas.

Be to, skirtingose vietose įkliuvo dešimt Korovinų, keturi Korovkinai ir du Karavajevai.

Vienas pilietis Belgorodo stotyje buvo surištom rankom išlaipintas iš Sevastopolio traukinio. Šis pilietis sumanė palinksminti kartu važiavusius keleivius kortų triukais.

Jaroslavlyje, kaip tik per pačius pietus, į restoraną užėjo pilietis, nešinas primusu, ką tik atsiimtu iš taisyklos. Vos jį išvydę, du šveicoriai paliko savo postus drabužinėje ir išdūmė laukan, o paskui juos pabėgo visi restorano lankytojai ir tarnautojai. O kasininkei nežinia kaip dingo visos įplaukos.

Buvo dar daug nutikimų, visų neprisiminsi. Protai buvo didžiai sujaukti.

Dar ir dar kartą būtina pagirti tardytojus. Jie ne tik padarė viską, kad būtų sugauti nusikaltėliai, bet stengėsi ir paaiškinti visas jų piktadarystes. Ir jie viską paaiškino, ir tie paaiškinimai neabejotinai svarūs ir nepaneigiami.

Tardymo atstovai ir patyrę psichiatrai nustatė, kad nusikaltėlių gaujos nariai arba, galimas daiktas, vienas iš jų (labiausiai įtariamas buvo Korovjovas), buvo neregėtai galingi hipnotizuotojai, sugebantys pasirodyti aplinkiniams ne toje vietoje, kur jie iš tikrųjų buvo, o menamose, tariamose pozicijose. Be to, jie lengvai įteigdavo su jais susitikusiems žmonėms, kad tam tikri daiktai ir žmonės yra tenai, kur jų iš tikrųjų nebuvo, ir, atvirkščiai, pašalindavo iš regėjimo lauko žmones ir daiktus, kurie iš tikrųjų tame lauke buvo.

Taip aiškinant, viskas darosi suprantama, – net ir tas labiausiai piliečius sujaudinęs, regis, niekaip nepaaiškinamas gajumas katino, apšaudyto bute Nr. 50, bandant jį sulaikyti.

Joks katinas, žinia, ant sietyno netupėjo, niekas nė nemanė atsišaudyti, žmonės pyškino į tuščią vietą tuo metu, kai Korovjovas, įteigęs, kad ant sietyno karstosi katinas, galėjo sau ramiausiai stovėti šauliams už nugarų, maivytis ir mėgautis savo nepaprastais, bet nusikalstamiems tikslams naudojamais gabumais. Jis, žinoma, ir butą padegė, paliejęs benzino.

Žinoma, į jokią Jaltą Stiopa Lichodejevas neskrido (tokie triukai net Korovjovui neįkandami) ir telegramų iš ten nesiuntė. Apalpęs juvelyro našlės bute, kur buvo išgąsdintas Korovjovo triuko su katinu, pasimovusiu ant šakutės marinuotą grybą, jis pragulėjo tame bute tol, kol Korovjovas tyčiodamasis užmaukšlino jam ant galvos veltinę skrybėlę ir nudangino jį į Maskvos aerouostą, pirma dar įteigęs Stiopą sutinkantiems kriminalinės paieškos atstovams, kad Stiopa neva išlipęs iš lėktuvo, atskridusio iš Sevastopolio.

Tiesa, Jaltos kriminalinės paieškos skyrius tvirtino, kad basas Stiopa buvo pas juos atvykęs ir kad jie siuntė į Maskvą telegramas apie Stiopą, tačiau jokiose bylose nepavyko rasti nė vienos telegramos kopijos, taigi buvo padaryta liūdna, bet nepaneigiama išvada, kad hipnotizuotojų gauja sugeba hipnotizuoti per milžinišką atstumą – ir ne vien paskirus žmones, bet ir jų grupes. Tokie nusikaltėliai galėjo išvesti iš proto net pačios atspariausios psichikos žmones.

Nėra ko nė kalbėti apie tokius niekus kaip kortų kaladė, atsidūrusi svetimoje kišenėje, parteryje, arba dingusios moterų suknelės, arba kniaukianti beretė ir panašūs dalykėliai!

Tokių pokštų – beje, ir nesudėtingą triuką su nusukta konferansjė galva – gali iškrėsti bet kuris vidutinis profesionalas hipnotizuotojas bet kurioje scenoje. Kalbantis katinas – taip pat gryna nesąmonė. Rodant žmonėms tokį katiną, užtenka pilvakalbystės pradmenų, o vargu ar kas abejoja, kad Korovjovo menas buvo kur kas toliau pažengęs.

Taigi kalbama visai ne apie kortų kalades, ne apie suklastotus laiškus Nikanoro Ivanovičiaus portfelyje. Visa tai mažmožiai! Tai jis, Korovjovas, pasiuntė po tramvajum Berliozą. Tai jis sumaišė protą nelaimingam poetui Ivanui Benamiui, jis vertė jį svaičiot i ir regėti košmaruose senovės Jeršalaimą ir saulės išdegintą Plynkalnį su trimis pakabintaisiais ant stulpų. Tai jis ir jo gauja privertė dingti iš Maskvos Margaritą Nikolajevną ir jos namų darbininkę Natašą. Beje: šį atvejį tardytojai tyrė ypač kruopščiai.

Reikėjo išsiaiškinti, ar žudikų ir padegėjų gauja minėtas moteris pagrobė, ar jos savo noru pabėgo su nusikaltėlių kompanija. Remdamiesi paikais ir painiais Nikolajaus Ivanovičiaus parodymais ir atsižvelgdami į keistą ir pamišėlišką Margaritos Nikolajevnos laiškelį vyrui, kuriame ji rašė tapusi ragana, atsižvelgdami į tą aplinkybę, kad Nataša dingo, palikusi visus savo daiktus ir drabužius, – tardytojai padarė išvadą, kad ir šeimininkę, ir namų darbininkę gauja, kaip ir daugelį kitų žmonių, užhipnotizavo, o paskui pagrobė. Kilo, matyt, visai teisinga mintis, kad nusikaltėlius suviliojo abiejų moterų grožis.

Tačiau štai kas liko tardytojams visai neaišku – kas paskatino gaują pagrobti iš psichiatrinės klinikos psichinį ligonį, vadinusį save meistru. To nustatyti nepavyko, kaip nepavyko ir sužinoti pagrobto ligonio pavardės. Taip jis ir išnyko amžiams, paženklintas negyva pravarde: „Numeris šimtas aštuonioliktas iš pirmojo korpuso“.

Taigi mažne viskas išaiškėjo, paieškos pasibaigė, kaip apskritai viskas baigiasi pasaulyje.

Praėjo keleri metai, ir piliečiai palengva pamiršo ir Volandą, ir Korovjovą, ir kitus.

Gyvenime žmonių, nukentėjusių nuo Volando ir jo sėbrų, įvyko daug permainų, ir tas permainas, kad ir kokios jos menkos ir nereikšmingos, vis dėl to reikia paminėti.

Pavyzdžiui, Žoržas Bengalskis, praleidęs ligoninėje tris mėnesius, pasveiko, tačiau į Varjetė negrįžo, turėjo palikti tarnybą per patį karštymetį, kai publika stvarstyte stvarstė bilietus – prisiminimai apie juodąją magiją ir jos demaskavimą pasirodė esą labai tvarūs.

Bengalskis metė Varjetė, nes suprato, kad bus pernelyg sunku kas vakarą rodytis tūkstančiams žiūrovų, kurie neišvengiamai atpažins jį ir įžeidinės, be atvangos klausinėdami, kaip jam geriau: su galva ar be galvos?

Be to, konferansjė prarado geroką dozę savo linksmumo, kuris toks būtinas jo profesijos žmonėms. Jį vargino nemalonus įprotis kiekvieną pavasarį, stojus mėnulio pilnačiai, pulti į neviltį, ūmai griebtis už kaklo, baikščiai dairytis ir verkti. Šitie priepuoliai praeidavo, tačiau su tokia sveikata ankstesnio amato imtis nebuvo galima, tad konferansjė nutarė pailsėti ir ėmė gyventi iš santaupų, kurių, jo kukliais apskaičiavimais, turėjo užtekti penkiolikai metų.

Jis pasitraukė ir niekuomet nebesusitiko su Varenucha, kuris pelnė visuotinį populiarumą ir meilę už savo net ir tarp teatro administratorių retą paslaugumą ir mandagumą. Kontramarkių medžiotojai niekaip kitaip jo nevadino, tik tėveliu geradariu.

Kad ir kas, kad ir kada paskambintų į Varjetė, ragelyje visada girdėjosi švelnus liūdnokas balsas: „Klausau jūsų“, – o paprašius prie telefono pakviesti Varenuchą, tas pats balsas skubiai atsakydavo: „Aš jūsų paslaugoms“.

Stiopai Lichodejevui daugiau nebėra progos kalbėti telefonu Varjetė teatre. Išėjęs iš klinikos, kur prabuvo aštuonias dienas, Stiopa buvo išsyk permestas į Rostovą ir paskirtas didelio gastronomo vedėju. Sklinda gandai, kad jis visiškai nebegeriąs portveino ir geriąs tik degtinę, užpiltą ant serbentų pumpurų, tad labai sustorėjęs. Žmonės kalba, kad Stiopa pasidarė tylesnis ir vengia moterų.

Stepano Bogdanovičiaus pašalinimas iš Varjetė Rimskiui nesuteikė to džiaugsmo, apie kurį jis svajojo keletą metų. Pasigydęs klinikoje ir Kislovodske, senas senučiukas kretančia galva, finansų direktorius, įteikė pareiškimą, prašydamas atleisti jį iš Varjetė.

Įdomu, kad šį pareiškimą į Varjetė atvežė Rimskio žmona. Pats Grigorijus Danilovičius neturėjo jėgų net dieną įžengti į tą pastatą, kur matė mėnesienos nušviestą perskilusį lango stiklą ir ilgą ranką, siekiančią atstumti apatinį kaištuką.

Atsisakęs tarnybos Varjetė teatre, finansų direktorius pradėjo dirbt i lėlių teatre Zamoskvorečėje. Šiame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikalų su gerbiamuoju Arkadijum Apolonovičium Semplejarovu. Šis mikliai buvo permestas į Brianską ir paskirtas grybų paruošų punkto vedėju. Dabar maskviečiai pasigardžiuodami valgo sūdytas rudmėses ir marinuotus baravykaičius ir atsidžiaugti negali šituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonovičiui akustikos reikalai nesisekė, – kad ir kaip jis stengėsi ją pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmenų, nutraukusių ryšius su teatru, be Arkadijaus Apolonovičiaus, būtina paminėti ir Nikanorą Ivanovičių Bosojų, nors šis su teatrais buvo susijęs tik tuo, kad mėgo nemokamus bilietus. Nikanoras Ivanovičius ne tik nevaikšto į jokį teatrą nei už pinigus, nei dykai, bet balsta tik išgirdęs šnekant apie teatrą. Dar labiau negu teatro jis pradėjo nekęsti poeto Puškino ir talentingo artisto Savos Potapovičiaus Kurolesovo.

Artisto nekentė taip smarkiai, jog pernai, išvydęs laikraštyje žinutę juoduose rėmeliuose, kad Savą Potapovičių pačiame kūrybinių jėgų žydėjime ištiko infarktas, Nikanoras Ivanovičius taip išraudo, jog pats vos nenukeliavo paskui Savą Potapovičių, kriokdamas:

„Taip jam ir reikia!“ Be to, tą patį vakarą Nikanoras Ivanovičius, kurio galvoje populiaraus artisto mirtis pažadino daugybę slogių prisiminimų, vienut vienas, žvelgdamas tiktai į pilnatį, apšvietusią Sodų gatvę, pasigėrė ligi žemės graibymo. Ir sulig kiekviena taurele priešais jį ilgėjo neapkenčiamų figūrų virtinė, kurioje stovėjo ir Sergejus Gerardovičius Dunčilis, ir gražuolė Ida Gerkulanovna, ir tas rusvaplaukis žąsų savininkas, ir nuoširdusis Nikolajus Kanavkinas.

Na, o aniems kas nutiko? Atleiskite! Ničnieko jiems nenutiko ir negalėjo nutikt i, nes jų iš tikrųjų niekuomet nebuvo, kaip nebuvo nei simpatiškojo artisto–konferansjė, nei paties teatro, nei senos šykštuolės tetulės Porochovnikovos, pūdančios valiutą rūsyje, nei, žinoma, auksinių trimitų ir įžūliųjų virėjų. Nenaudėlio Korovjovo paveiktas, Nikanoras Ivanovičius visa tai tik sapnavo. Vienintelis gyvas žmogus, patekęs į šį sapną, kaip tik ir buvo artistas Sava Potapovičius, ir pateko jis į tą sapną tik todėl, kad labai dažnai skaitydavo eiles per radiją ir įstrigo Nikanoro Ivanovičiaus atmintyje. Jis buvo, o kitų nebuvo.

Tai gal nebuvo nė Aloizijaus Mogaryčiaus? O ne! Šis ne tik buvo, bet ir dabar dar gyvas, ir eina kaip tik tas pareigas, kurių atsisakė Rimskis, jis – Varjetė finansų direktorius.

Praėjus maždaug parai po vizito pas Volandą, atsitokėjęs traukinyje kažkur palei Viatką, Aloizijus pamatė, kad nežinia ko aptemusia galva išvykęs iš Maskvos, jis pamiršo apsimauti kelnes, tačiau kažkodėl pasivogė visai jam nereikalingą šeimininko namų knygą. Sumokėjęs palydovui siaubingus pinigus, Aloizijus nusipirko senas tepaluotas kelnes ir iš Viatkos pasuko atgal. Tačiau namelio, kuriame gyveno, deja, neberado. Ugnis prarijo sukiužusią lūšnelę. Tačiau Aloizijus buvo be galo apsukrus žmogus, po dviejų savaičių jis jau nuomojo puikų kambarį Briuso skersgatvyje, o po kelių mėnesių sėdėjo Rimskio kabinete. Ir kaip anksčiau Rimskis kentėjo nuo Stiopos, taip dabar Varenuchą kamavo Aloizijus. Ivanas Saveljevičius dabar svajoja tik apie tai, kad šitas Aloizijus kur nors dingtų iš Varjetė, nes, pasak Varenuchos, retsykiais prasitariančio draugų būrelyje, „tokioj niekšo, kaip šitas Aloizijus, jis gyvenime dar nematęs, ir iš šito Aloizijaus esą galima visko tikėtis“.

Beje, galimas daiktas, kad administratorius perlenkia lazdą. Nepastebėta jokių tamsių Aloizijaus darbelių, kaip ir apskritai nepastebėta, kad jis ką nors dirbtų, išskyrus nebent tai, kad į Sokovo vietą priėmė naują bufetininką. O Andrejus Fokičius mirė nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, praėjus devyniems mėnesiams po Volando apsilankymo Maskvoje…

Taigi, praslinko keleri metai, ir apsitraukė maurais šioje knygoje teisingai aprašyti įvykiai, ir išblėso jie žmonių atmintyje. Bet ne visų, bet ne visų!

Kasmet, stojus šventinei pavasarinei pilnačiai, pavakariais po liepomis prie Patriarcho tvenkinių pasirodo į ketvirtą dešimtį persiritęs žmogus. Rusvaplaukis, žaliaakis, kukliai apsirengęs žmogus. Tai Istorijos ir filosofijos instituto bendradarbis, profesorius Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas.

Čia, liepų pavėsyje, jis visuomet sėdasi ant to paties suolelio, ant kurio sėdėjo tą vakarą, kai seniai visų užmirštas Berliozas paskutinį kartą gyvenime regėjo dūžtantį mėnulį.

Mėnulis dabar sveikutėlis, pavakary baltas, o vėliau auksinis, su tamsiu žirgelio ar drakono kontūru, jis plaukia virš buvusio poeto Ivano Nikolajevičiaus ir sykiu nejuda iš vietos savo aukštybėse.

Ivanas Nikolajevičius viską žino, viską žino ir viską supranta. Jis žino, kad jaunystėje jį buvo užhipnotizavę kažkokie nusikaltėliai, kad jis paskui gydėsi ir pagijo. Bet jis žino ir tai, kad kartais negali susivaldyti. Jis negali susivaldyti, stojus pavasario pilnačiai. Kai tik ima artintis tos dienos, kai tik danguje pradeda brinkti auksu tviskantis šviesulys, kažkada kabojęs virš dviejų penkiašakių žibintų, Ivanas Nikolajevičius pradeda jaudintis, nervintis, praranda apetitą, prastai miega, laukia, kol mėnulis prisirps. O pilnačiai stojus, niekas nebegali sulaikyti Ivano Nikolajevičiaus namuose. Pavakare jis traukia prie Patriarcho tvenkinių.

Ant suolelio Ivanas Nikolajevičius jau atvirai kalbasi pats su savim, rūko, prisimerkęs žiūri čia į mėnulį, čia į atmintiną turniketą.

Taip Ivanas Nikolajevičius praleidžia kartais valandą, kartais dvi. Paskui pakyla ir visada tuo pačiu keliu, kirsdamas Spiridonijaus gatvę, traukia į Arbatą, žvelgdamas prieš save tuščiomis neregio akimis.

Jis praeina pro žibalo krautuvėlę, ties senu pasvirusiu dujiniu žibintu pasuka į skersgatvėlį ir prisėlina prie tvoros, už kurios auga vešlus, bet dar nesužaliavęs sodas.

Tame sode jis regi gotikinį pastatą, kurio vienas šonas su išsikišusiu trivėriu langu apšviestas mėnesienos, o kitas skendi tamsoje.

Profesorius nežino, kas atvilioja jį prie tos tvoros, nežino, kas gyvena šiame name, tačiau įveikti savęs, šviečiant mėnulio pilnačiai, jis negali. Be to, jis žino, kad sode už tvoros būtinai išvys visuomet tą patį vaizdą.

Jis išvys ant suolelio sėdintį pusamžį solidų vyriškį su barzdžiuke, su pensnė ir šiek tiek į paršiuko snukelį panašiais veido bruožais. Ivanas Nikolajevičius visuomet užklumpa šį namo gyventoją svajingai rymantį ir žvelgiantį į mėnulį. Ivanas Nikolajevičius žino, kad, pasigrožėjęs mėnuliu, žmogus būtinai nusuks žvilgsnį į langą ir žiūrės į jį, tarsi tikėdamasis, kad langas tuojau prasivers ir ant palangės pasirodys kažkas nepaprasta.

Kas bus toliau, Ivanas Nikolajevičius žino atmintinai. Dabar reikia užsiglausti už tvoros, pasislėpti, nes žmogus tučtuojau pradės neramiai sukioti galvą, klydinėjančiomis akimis gaudys kažką ore, ims džiaugsmingai šypsotis, o paskui, apimtas kažkokio ilgesingo graudulio, ūmai skėstelės rankomis, o tada paprasčiausiai ims ir pradės gana garsiai murmėti:

– Venera! Venera!.. Et, koks aš kvailys!..

– Dievai, dievai! – sušnibždės Ivanas Nikolajevičius, slėpdamasis už tvoros ir nenuleisdamas karščiuojančių akių nuo paslaptingojo nepažįstamojo. – Štai dar viena mėnulio auka… Taip, tokia pat auka, kaip ir aš.

O žmogus ant suolelio toliau kalbės:

– Et, koks aš kvailys! Kodėl, kodėl neišskridau su ja? Ko tu pabūgai, senas asile!

Išsirūpinai popierėlį! Dabar kentėk, senas kretine!

Šitaip truks tol, kol tamsiojoje namo pusėje barkštels prasivėręs langas, kol jame pasirodys balkšvas siluetas ir pasigirs nemalonus moters balsas:

– Nikolajau Ivanovičiau, kur jūs? Ką čia prasimanėt? Norite susigriebti maliariją?

Eikite arbatos gerti!

Žmogus ant suolelio, aišku, atsipeikės ir puls meluoti:

– Tyru oru, tyru oru norėjau pakvėpuoti, širdele! Be galo puikus oras!

Jis pakils nuo suolelio, vogčiomis pagrasins kumščiu pirmame aukšte užsiveriančiam langui ir nukiūtins namo.

– Meluoja, meluoja! O, dievai, kaip jis meluoja! – murma, traukdamasis nuo tvoros, Ivanas Nikolajevičius, – ne oras vilioja jį į sodą, pavasario pilnaties naktį jis kažką mato aukštybėse, sode ir mėnulyje. Ak, brangiai sumokėčiau už jo paslaptį, kažin ką duočiau, kad galėčiau sužinoti, kokią Venerą jis prarado, ką jis ten gaudo ore, bergždžiai mosikuodamas rankomis?

Profesorius grįžta namo jau tikras ligonis. Jo žmona apsimeta, kad nieko nepastebi, ir skubina jį gultis. Tačiau pati negula, sėdasi prie lempos su knyga, žiūri gailiomis akimis į miegantį. Ji žino, kad auštant Ivanas Nikolajevičius pašoks iš miego, blaškysis, rėks, raudos. Todėl priešais ją ant staltiesės po lempa ir guli iš anksto paruoštas, spirite pamerktas švirkštas ir ampulė su tamsiu arbatos spalvos skysčiu.

Dabar vargšė moteris, gyvenanti su sunkiu ligoniu, galės ramiai ir be baimės užmigti.

Ivanas Nikolajevičius miegos ligi ryto, laimės išraiška spindės jo veide, jis regės jai visai nežinomus, bet kažkokius kilnius ir laimingus sapnus.

Pilnaties naktį mokslininką prikelia ir verčia rėkti visada tas pats vaizdas. Jis mato budelį be nosies, kuris pašokęs nuo žemės ir keistai ūktelėjęs, smeigia ietim į širdį ant stulpo pririštam pakvaišusiam Gestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatūrali šviesa, atsimušusi nuo kažkokio debesies, kuris kunkuliuoja ir gula ant žemės, kaip būna tik per pasaulines katastrofas.

Suleidus vaistus, sapnas persimaino. Nuo lovos link lango nutįsta platus mėnesienos takas, į šį taką išeina žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, ir pradeda kopti į mėnulį. Greta jo eina kažkoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sužalotu veidu. Keleiviai ginčijasi, kažką kits kitam karštai įrodinėja, stengiasi susitart.

– Dievai, dievai, – atsukęs palydovui savo išdidų veidą kalba žmogus baltu apsiaustu. – Kokia šlykšti bausmė! Bet būk geras, sakyk, – čia išdidus veidas pavirsta maldaujančiu, – juk jos nebuvo! Meldžiu tave, pasakyk, juk nebuvo?

– Na, žinoma, nebuvo, – kimiu balsu atsiliepia palydovas, – tau tik pasivaideno.

– Ar tu gali prisiekti, kad nebuvo? – meilikaudamas prašo žmogus baltu apsiaustu.

– Prisiekiu! – atsako palydovas, o jo akys kažkodėl šypsosi.

– Man nieko daugiau nereikia! – prarėktu balsu sušunka žmogus baltu apsiaustu ir kopia vis aukščiau ir aukščiau link mėnulio, vesdamasis drauge savąjį palydovą. Paskui juos eina ramus ir didingas milžiniškas smailaausis šuo.

Tuomet mėnesienos takas užverda, į visas puses ima trykšt i ir kliokti mėnesienos upė.

Mėnesiena viešpatauja ir žaidžia, mėnesiena šoka ir šėlsta. Tuomet iš mėnesienos srauto išnyra begalinio grožio moteris ir, vesdamasi už rankos baikščiai besidairantį apšepusį žmogų, žengia prie Ivano. Ivanas Nikolajevičius kaipmat jį atpažįsta. Tai jo naktinis svečias, numeris šimtas aštuoniolika. Ivanas Nikolajevičius sapne tiesia į jį rankas ir godžiai klausinėja:

– Vadinasi, taip ir baigėsi?

– Taip ir baigėsi, mano mokiny, – atsako numeris šimtas aštuoniolika, o moteris prieina prie Ivano ir sako: – Aišku, kad taip. Viskas baigėsi, ir viskas baigiasi… Ir aš pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas jūsų gyvenime bus kaip pridera.

Ji pasilenkia prie Ivano ir bučiuoja jį į kaktą, o Ivanas glaudžiasi prie jos ir žvelgia jai į akis, bet ji traukiasi, traukiasi atatupsta ir nutolsta kartu su savo palydovu link mėnulio…

Tuomet mėnesiena ima siautėti, ji lieja šviesos srautus tiesiog ant Ivano, ji taškosi šviesa į visas puses, kambary prasideda mėnesienos potvynis, šviesa vilnija, kyla aukštyn, apsemia lovą. Štai tuomet Ivano Nikolajevičiaus veide ir sušvinta laiminga šypsena.

Rytmetį jis nubunda tylus, bet visai ramus ir sveikas. Jo skaudi atmintis aprimsta, ir ligi kitos pilnaties profesoriaus nebeišgąsdins niekas: nei benosis Gesto žudikas, nei žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas.

 

1929–1940

 

Daugiau Daugiau
Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Atleidimas ir amžinas prieglobstis (32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(32 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXXII skyrius

ATLEIDIMAS IR AMŽINAS PRIEGLOBSTIS

 

O dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas klaidžiojo po šias ūkanas, kas daug kentėjo prieš mirtį, kas skrido virš šitos žemės su nepakeliama našta ant pečių, tas žino tatai. Tatai žino pavargęs. Be jokio gailesčio palieka jis žemės ūkanas, jos raistus ir upes, lengva širdim atsiduoda jis į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji viena…

Net stebuklingi juodieji žirgai pavargo, nešė savo raitelius lėtai, ir naktis ėmė lipti jiems ant kulnų. Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkė rimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktis kažkur apačioje žiebė liūdnus žiburėlius, nebereikalingus, nebedominančius nei Margaritos, nei meistro, svetimus žiburėlius. Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltas žvaigždžių dėmeles.

Naktis tirštėjo, skrido šalia, stvarstė ir plėšė apsiaustus nuo raitelių pečių, atskleisdama apgaulę po apgaulės. Ir kai žvarbaus vėjo gairinama Margarita atsimerkdavo, ji matydavo, kaip keičiasi visų skrajūnų išvaizda. O kai iš už miško ėmė kilti purpurinis pilnas mėnulis, visos apgaulės išnyko, nupuolė į raistus, ūkanose paskendo nepatvarūs burtų drabužiai.

Vargu ar kas nors, pažvelgęs į raitelį, skridusį šalia Volando, meistro draugės dešinėje, būtų atpažinęs Korovjovą–Fagotą, apsišaukėlį vertėją, neva talkinantį paslaptingam ir be jokių vertimų išsiverčiančiam konsultantui. Vietoje to, kuris nudriskusiais cirko drabužiais paliko Vorobjovo kalnus kaip Korovjovas–Fagotas, dabar šuoliavo tamsiai violetinis riteris niūriu, niekuomet nesišypsančiu veidu, o jo rankose tyliai skimbčiojo auksinė pavadžio grandinė. Jis nuleido smakrą ant krūtinės, nežiūrėjo į mėnulį, nesidomėjo žeme, jis mąstė sau kažką, skrisdamas greta Volando.

– Kodėl jis taip pasikeitė? – švilpiant vėjui, tyliai paklausė Margarita Volandą.

– Šis riteris kažkada netikusiai pajuokavo, – atsakė Volandas, atsukęs į Margaritą veidą su ramiai tviskančia akim, – kalambūras, kurį jis sukūrė, kalbėdamas apie tamsą ir šviesą, buvo nelabai vykęs. Ir riteriui teko pajuokauti truputį ilgiau ir smarkiau, negu jis ketino.

Bet šiandien tokia naktis, kai suvedamos sąskaitos. Riteris savo sąskaitą apmokėjo ir uždarė!

Naktis nuplėšė ir papurusią Begemoto uodegą, nudrėskė kailį ir išmėtė kuokštais po raistus. Tasai, kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikštį, dabar virto liesučiu jaunikaičiu, demonu, pažu, geriausiu visų laikų juokdariu. Dabar aprimo ir jis, skrido be garso, atstatęs savo jauną veidą mėnulio šviesai.

Pačiame pakraštyje, tviskėdamas plieno šarvais, skrido Azazelas. Mėnulis pakeitė ir jo veidą. Dingo atgrasi šlykščioji iltis, žvairumas pasirodė esąs netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuščios ir juodos, o veidas išbalęs ir šaltas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrąją išvaizdą, tai buvo dykumų demonas, demonas–žudikas.

Savęs Margarita matyti negalėjo, bet ji puikiai matė, kaip pasikeitė meistras. Jo plaukai dabar bolavo mėnesienoje, supinti į ilgą kasą, kuri plaikstėsi vėjyje. Kai vėjas nublokšdavo į šalį apsiausto skvernus, Margarita ant jo botfortų regėdavo čia užgęstančias, čia vėl sušvintančias pentinų žvaigždutes. Kaip ir jaunasis demonas, meistras skrido, nenuleisdamas akių nuo mėnulio, tačiau šypsojosi jam tarsi geram ir mylimam draugui ir, kaip buvo įpratęs kambaryje Nr. 118, kažką murmėjo sau po nosim.

Pagaliau Volandas irgi skrido atgavęs tikrąją išvaizdą. Margarita nebūtų galėjusi pasakyti, iš ko padarytas jo žirgo pavadis, ji manė, kad tikriausiai iš mėnesienos gijų, o pats žirgas – tiktai tamsos luitas, o žirgo karčiai – debesis, o raitelio pentinai – baltos žvaigždžių dėmės.

Ilgai jie skrido tylėdami, kol ir pats kraštovaizdis ėmė keistis apačioje. Žemės tamsybėse nuskendo liūdnieji miškai, nusinešdami su savim ir blyškiuosius upių ašmenis.

Apačioje pasirodė blausiai švytintys rieduliai, o tarp jų sujuodavo tarpekliai, į kuriuos nebeprasiskverbė mėnesiena.

Volandas nutupdė savo žirgą akmenuotoje ir nykioje plokščioje viršūnėje, ir dabar raiteliai jojo žingine, klausydamiesi, kaip po žirgų pasagomis grikši titnago akmenukai. Mėnesiena buvo užliejusi aikštelę ryškia žalia spalva, ir veikiai Margarita šioje dykynėje įžiūrėjo krėsle sėdinčią baltą žmogaus figūrą. Galimas daiktas, kad sėdintysis buvo kurčias arba pernelyg nugrimzdęs į savo mintis. Jis negirdėjo, kaip po žirgų kojom dreba akmenuota žemė, ir raiteliai, jo nesutrikdę, prijojo visai arti.

Mėnulis gerai talkino Margaritai, jis spigino skaisčiau nei bet koks elektros žibintas, ir Margarita matė, kad sėdintysis, kurio akys atrodė it neregio, kartkartėm trinasi rankas ir tomis neregio akimis žiūri į mėnulio diską. Dabar Margarita jau matė, kad šalia sunkaus akmeninio krėslo, mėnesienoje blyksinčio kažkokiomis kibirkštėlėmis, guli didelis tamsus smailiaausis šuo ir taip pat kaip jo šeimininkas neramiai žvelgia į mėnulį.

Prie sėdinčio kojų mėtosi sudaužyto ąsočio šukės ir telkšo nedžiūsianti tamsiai raudona bala.

Raiteliai sustabdė žirgus.

– Jūsų romanas perskaitytas, – tarė Volandas, atsisukęs į meistrą, – ir buvo pasakyta tik tiek, kad jis, deja, nebaigtas. Taigi man kilo noras parodyti jums romano herojų. Beveik du tūkstančius metų jis sėdi šioje aikštelėje ir miega, tačiau, stojus mėnulio pilnačiai, kaip matote, jį kankina nemiga. Ji kamuoja ne tik jį, bet ir jo ištikimą sargybinį. Jei bailumas tikrai pati didžiausia yda, tai šuo, ko gero, dėl jo nekaltas. Drąsusis šuo bijojo vienintelio dalyko – audros. Na, ką gi, tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį.

– Ką jis kalba? – paklausė Margarita, ir visai ramiame jos veide šmėstelėjo užuojautos šešėlis.

– Jis kalba, – pasigirdo Volando balsas, – visada vieną ir tą patį, jis sako, kad ir mėnesienoje jam nėra ramybės ir kad jo pareigos blogos. Taip jis visada kalba, kai nemiega, o miegodamas mato vieną ir tą patį reginį – mėnesienos taką, ir nori eiti tuo taku, ir kalbėtis su suimtuoju Ha–Nocri, nes, kaip jis tvirtina, jis kažko nepasakė jam anuomet, labai seniai, keturioliktą pavasario mėnesio nisano dieną. Deja, tuo taku žengti jam kažkodėl nesiseka, o pas jį irgi niekas neateina. Taigi jam nėra kas daryti, tenka kalbėtis pačiam su savim. Beje, įvairumo dėlei, kalbėdamas apie mėnulį, jis neretai priduria, kad labiausiai už viską nekenčia savo nemirtingumo ir negirdėtos šlovės. Jis tvirtina, kad mielai apsikeistų likimais su nudriskusiu valkata Leviu Matu.

– Ar ne pernelyg didelė bausmė – dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną? – paklausė Margarita.

– Kartojasi istorija su Frida? – tarė Volandas. – Nesijaudinkite, Margarita. Visur bus teisybė, taip sutvarkytas pasaulis.

– Paleiskite jį, – staiga šaižiu balsu riktelėjo Margarita taip, kaip rėkė tuomet, kai buvo ragana, ir to riksmo išjudintas kalnuose atskilo akmuo ir nudardėjo atbrailomis į bedugnę, dundėjimu drebindamas kalnus. Tačiau Margarita nesuprato, kas sukėlė dundesį – krintantis akmuo ar šėtoniškas juo kas. Šiaip ar taip, Volandas juokėsi, žiūrėdamas į Margaritą, ir kalbėjo:

– Nereikia kalnuose šūkauti, jis vis tiek pripratęs prie kalnų griūčių, jo tatai nebejaudina. Jums nereikia prašyti, Margarita, nes jam atleidimo jau paprašė tasai, su kuriuo jis taip trokšta pasikalbėti, – čia Volandas vėl atsigręžė į meistrą ir tarė: – Na ką gi, dabar galite baigti savo romaną viena fraze!

Ramiai stovėjęs ir žvelgęs į sėdintį prokuratorių meistras, rodės, tik to ir laukė. Jis sudėjo ruporu delnus ir sušuko taip garsiai, kad aidas sudrebino nykius ir nuogus kalnus:

– Tu laisvas! Laisvas! Jis tavęs laukia! Kalnai pavertė meistro balsą griausmu, ir nuo to griausmo patys sugriuvo. Dundėdamos nuvirto prakeiktosios uolų sienos. Liko tiktai aikštelė su akmeniniu krėslu. Ties juoda praraja, į kurią nugarmėjo uolos, sušvito neaprėpiamas miestas su aukštai iškilusiais tviskančiais stabais, kurių neužgožė suvešėjęs per tūkstančius šitų mėnesėtų naktų sodas.

Tiesiai į tą sodą nusileido prokuratoriaus išsvajotasis mėnesienos takas, ir pirmas taku pasileido smailaausis šuo. Žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, pakilo iš krėslo ir kažką suriko trūkčiojančiu kimiu balsu. Nebuvo įmanoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir ką jis rėkia. Jis puolė bėgti mėnesienos taku paskui savo ištikimąjį sargą.

– Man joti paskui jį? – nerimastingai paklausė meistras, trūktelėjęs pavadį.

– Ne, – atsakė Volandas, – kam vytis tai, kas jau baigta?

– Vadinas, tenai? – paklausė meistras, atsigręžė ir mostelėjo atgal, kur toli užnugaryje išaugo neseniai paliktas miestas su žaisliniais vienuolynų bokšteliais, su saulės purslais stikluose.

– Irgi ne, – atsakė Volandas, ir jo sodrus balsas nusroveno viršum uolų. – Romantiškas meistre! Tasai, kurį taip trokšta pamatyti jūsų išgalvotas ir ką tik jūsų paties išlaisvintas herojus, perskaitė jūsų romaną, – čia Volandas atsisuko į Margaritą: – Margarita Nikolajevna! Tikiu, kad jūs stengėtės sugalvoti meistrui pačią puikiausią ateitį, tačiau ateitis, kurią jums siūlau aš ir kurios jums – taip, taip, jums – prašė Ješua, – dar geresnė.

Palikite juos dviese, – kalbėjo Volandas, pasilenkęs prie meistro ir rodydamas įkandin nubėgusio prokuratoriaus, – netrukdykime jiems. Galbūt jie dar ir ras bendrą kalbą.

Volandas mostelėjo ranką Jeršalaimo pusėn, ir miestas užgeso.

– Na, o tenai, – Volandas parodė į užnugarį, – ką jums veikti rūsy? – akimoju užgeso saulė stikluose. – Kam? – įtaigiu ir maloniu balsu toliau kalbėjo Volandas. – Romantiškasis meistre, nejaugi jūs nenorite dienomis vaikštinėti su savo drauge po žydinčiom vyšniom, o vakarais klausytis Šuberto muzikos? Nejau jums nebus malonu rašyti žąsies plunksna žvakių šviesoje? Nejau jūs nenorit kaip Faustas tūnot prie retortų ir viltis, kad pavyks sukurti naują homunkulą? Tenai, tenai. Ten jūsų jau laukia namai ir senas tarnas, žvakės jau dega, jos greitai užges, nes netrukus jūs sutiksite aušrą. Štai šiuo keliu, meistre, štai šiuo. Likit sveiki! Man metas.

– Likit sveiki! – vienu balsu suriko Volandui Margarita ir meistras. Tuomet juodasis Volandas, nežiūrėdamas jokio kelio, šoko į tarpeklį, o jam pavymui su triukšmu nugarmėjo jo svita. Aplinkui neliko nei uolų, nei aikštelės, nei mėnesienos tako, nei Jeršalaimo. Pražuvo ir juodieji žirgai. Meistras ir Margarita išvydo žadėtąją aušrą. Aušti pradėjo akimoju, išsyk po mėnesėto vidurnakčio. Nubert i rytmečio spindulių, meistras su savo drauge ėjo per samanotą akmeninį tiltuką. Perkirtę upelį, ištikimieji įsimylėjėliai patraukė smėlėtu keliu.

– Klausykis tylos, – kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, – klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime – tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą. Taip kalbėjo Margarita, žingsniuodama šalia meistro link amžinųjų namų, o meistrui atrodė, kad Margaritos žodžiai čiurlena kaip tas upelis, kurį jie ką tik perkirto, ir neramūs atsiminimai, ligi šiol lyg adatom varste meistro galvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tas herojus prasmego bedugnėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus– žvaigždininko sūnus, žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas.

 

Daugiau Daugiau
Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Vorobjovo kalnuose (31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXXI skyrius

VOROBJOVO KALNUOSE

 

 

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visą Maskvą, švietė margaspalvė vaivorykštė, semdama vandenį iš Maskvos upės. Aukštai ant kalvos progumoje tarp dviejų giraičių dūlavo trys tamsūs siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas sėdėjo balnuose ant juodų žirgų, žvelgdami į kitapus upės išsidriekusį miestą, kur lūžinėjantys saulės atspindžiai žaižaravo tūkstančiuose langų, atsuktų į vakarus, į žaislinius Devičės vienuolyno bokštus.

Danguje pasigirdo šniokštimas. Azazelas juodu apsiaustu ir įkandin jo skridę meistras ir Margarita sykiu nusileido šalia lūkuriuojančios trijulės.

– Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, – prašneko Volandas, truputį patylėjęs, – bet jūs negalėsite manim skųstis. Nemanau, kad jūs gailėsitės. Na, ką gi, – kreipėsi jis į meistrą, – atsisveikinkite su miestu. Mums metas, – Volandas ištiesė ilga juoda pirštine apmautą ranką ton pusėn, kur aibė saulių anapus upės lydė stiklus, kur virš tų saulių slūgsojo migla ir dūmai, kur garavo per dieną įkaitęs miestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme. Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virto saldžia nerimastim, čigonišku valkatos jauduliu.

– Visiems laikams! Sunku tatai net suvokti! – sušnibždėjo meistras, laižydamasis sausas, suskirdusias lūpas. Jis visas sukluso ir ėmė tyrinėti savąją širdį. Jam pasirodė, kad susijaudinimas virto į baisią kruviną nuoskaudą. Bet toji nuoskauda nebuvo patvari, ji išnyko, ją kažkodėl pakeitė išdidus abejingumas, o abejingumą – nuolatinės ramybės nuojauta.

Būrelis raitelių tylomis laukė meistro. Raiteliai žiūrėjo, kaip juoda aukšta figūra gestikuliuoja ant pačios skardžio atbrailos, čia pakelia galvą, lyg mėgindama žvilgsniu perskristi visą miestą ir pasižiūrėti kas ten, už jo ribų, čia nusvarina galvą, lyg tyrinėdama ištryptą skurdžią žolę po kojomis.

Tylą sudrumstė nuobodulio kamuojamas Begemotas.

– Metre, leiskite man prieš kelionę, – prašneko jis, – švilptelėti atsisveikinant.

– Tu gali išgąsdinti damą, – atsakė Volandas, – beje, nepamiršk, kad tavo šiandieniniai paikiojimai baigėsi.

– Ak ne, ne, mesire, – atsiliepė Margarita, įsisprendusi į šonus, sėdėdama balne it amazonė su nuleistu ligi žemės smailėjančiu šleifu, – leiskite jam, tegu švilpteli. Prieš kelionę mane apėmė liūdesys. Ar ne tiesa, mesire, juk liūdėti natūralu net tada, kai žmogus žino, kad kelio gale jo laukia laimė? Tegu palinksmina mus, nes bijau, kad viskas baigsis ašaromis ir nuotaika prieš kelionę bus sugadinta!

Volandas linktelėjo Begemotui, šis išsyk pagyvėjo, nušoko ant žemės, susikišo į burną pirštus, išpūtė žandus ir sušvilpė. Margaritai suspengė ausyse. Jos žirgas šoko piestu, giraitėje nuo medžių pabiro sausos šakos, pakilo visas pulkas varnų ir žvirblių, dulkių stulpas nuskrido link upės, garlaivėlyje, kuris tuo metu slinko pro prieplauką, keliems keleiviams nulėkė į vandenį kepurės.

Meistras krūptelėjo, tačiau neatsisuko, ėmė dar smarkiau gestikuliuoti, keldamas ranką į dangų, tarsi grasindamas miestui.

Begemotas su pasididžiavimu apsidairė. – Nesiginčysiu, švilptelėta, – atlaidžiai tarė Korovjovas, – tikrai švilptelėta, tačiau, vertinant objektyviai, švilptelėta tik vidutiniškai!

– Aš juk ne regentas, – įsižeidęs oriai atsakė Begemotas ir netikėtai pamerkė akį Margaritai.

– O gal ir man pabandyti, prisimenant senus laikus, – tarė Korovjovas, pasitrynė rankas, papūtė į pirštus.

– Tu man žiūrėk, – pasigirdo nuo žirgo rūstus Volando balsas, – kad nebūtų aukų!

– Mesire, patikėkit, – atsiliepė Korovjovas ir prisidėjo ranką prie širdies, – aš tik juokais… – ūmai jis ištįso, lyg būtų buvęs guminis, iš dešinės rankos pirštų sumezgė kažkokią painią figūrą, ėmė suktis kaip sraigtas, o paskui, smarkiai įsisukęs, sušvilpė.

To švilpesio Margarita neišgirdo, bet jinai jį išvydo tą akimirką, kai sykiu su karštakrauju savo žirgu buvo nublokšta maždaug dešimtį sieksnių į šoną. Šalimais nugriuvo su visomis šaknimis išrautas ąžuolas, ligi pat upės supleišėjo žemė. Milžiniškas kranto luitas su prieplauka ir restoranu nuvirto į upę. Vanduo upėje užvirė, aukštyn liuoktelėjusi banga išmetė į priešingą slėnų žaliuojantį krantą garlaivėlį su sveikutėliais keleiviais. Prie šnarpščiančio Margaritos žirgo kojų nukrito kuosa, užmušta Fagoto švilptelėjimo.

Tas švilptelėjimas išgąsdino meistrą. Jis griebėsi už galvos ir pasileido bėgti link būrelio laukiančių palydovų.

– Na, ką gi, – nuo savo žirgo aukštumos kreipėsi į jį Volandas, – visos sąskaitos apmokėtos? Atsisveikinimas baigtas?

– Taip, baigtas, – atsakė meistras ir aprimęs drąsiai ir tiesiai pažvelgė Volandui į veidą.

Ir tuomet lyg skardus trimitas kalnais nusirito baisus Volando balsas:

– Metas!!! – ir šaižus Begemoto juokas ir švilpesys. Žirgai šoko iš vietos, raiteliai pakilo aukštyn ir nušuoliavo. Margarita jautė, kaip pašėlęs jos žirgas kramto ir tampo žąslus. Volando apsiaustas iškilo virš visos kavalkados, tas apsiaustas pradėjo dengti vakarėjantį dangaus skliautą. Kai juodoji skraistė akimirksnį nuslydo į šalį, Margarita jodama atsigręžė ir išvydo, kad užpakaly nebėra ne tik margaspalvių bokštelių, virš kurių skraidė aeroplanas, bet seniai dingęs jau ir pats miestas, kuris prasmego į žemę, apsigaubė miglomis.

 

 

Daugiau Daugiau
Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXX skyrius

METAS! METAS!

 

 

– Žinai, – kalbėjo Margarita, – kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

– Visa tai puiku ir gražu, – rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, – tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).

Kambarys irgi atrodė keistokai, šiame chaose sunku buvo susigaudyti. Ant kilimo gulėjo rankraščiai, jie gulėjo ir ant sofos. Ant krėslo buvo padėta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stovėjo sukrauti valgiai, tarp jų ir keli buteliai. Iš kur atsirado visi tie valgiai ir gėrimai, nežinojo nei Margarita, nei meistras. Atsibudę jiedu viską pamatė ant stalo.

Išmiegoję ligi šeštadienio vakaro, meistras ir jo draugė jautėsi atsigavę, tik viena smulkmena dar priminė vakarykščius nuotykius. Abiem truputį gėlė kairįjį smilkinį.

Tačiau bet kas, pasiklausęs jų pokalbio pusrūsio kambarėlyje, būtų galėjęs įsitikinti, kad abiejų psichika gerokai pasikeitusi. Bet klausytis jų pokalbio nebuvo kam. Šis kiemelis tuo ir buvo puikus, kad visada buvo tuščias. Kasdien vis vešliau žaliuojančios liepos ir gluosnis palangėje skleidė pavasario kvapą, ir lauke kylant is vėjelis nešė šį kvapą į pusrūsį.

– Kad tave kur velniai! – nelauktai sušuko meistras. – Tik pamanyk, kas dedasi, – jis užgesino peleninėje nuorūką ir suspaudė delnais galvą. – Klausyk, juk tu protingas žmogus ir niekados nebuvai pamišusi. Ar tu tikrai tiki, kad vakar mes buvome pas šėtoną?

– Tikrai tikiu, – atsakė Margarita.

– Žinoma, žinoma, – ironiškai tarė meistras, – vadinasi, vietoj vieno bepročio dabar atsirado du! Ir vyras, ir žmona, – jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: – Ne, čia jau velnias žino, kas darosi, velnias, velnias, velnias!

Užuot atsakiusi, Margarita griuvo ant sofos, ėmė kvatotis, mataruoti basomis kojomis ir tik paskui sušuko:

– Oi, neištversiu! Oi, neištversiu! Tik pasižiūrėkit, į ką tu panašus!

Kol susigėdęs meistras timpčiojo ilgas apatines ligoninės kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui surimtėjo.

– Dabar tu nejučiomis pasakei teisybę, – prabilo ji, – velnias žino, kas darosi, ir velnias, patikėk, viską sutvarkys! – jos akys ūmai sublizgo, ji stryktelėjo nuo sofos, pasileido šokti vietoje ir šūkčioti: – Kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kad sudariau su juo sandėrį! O šėtone, šėtone… Mielasis mano, tamsta turėsi gyventi su ragana, – tada ji puolė prie meistro, apsikabino jo kaklą ir ėmė bučiuoti lūpas, nosį, skruostus. Juodų išsidraikiusių plaukų sruogos kuteno jam veidą, nuo bučinių kaito skruostai ir kakta.

– O tu iš tikrųjų pasidarei panaši į raganą.

– Aš juk nė neneigiu, – atsakė Margarita, – esu ragana ir labai tuo džiaugiuosi!

– Na gerai, – kalbėjo meistras, – jei ragana, tai ragana. Puiku! O aš, matyt, esu pagrobtas iš ligoninės! Irgi labai gražu. Tarkim, kad ir čionai sugrąžintas… Galima net įsivaizduoti, kad niekas mudviejų nepasiges… Tačiau sakyk man, dėl Dievo meilės, kaip ir iš ko mes gyvensim? Taip kalbėdamas, aš rūpinuosi tavimi, patikėk!

Tuo metu langelyje pasirodė bukanosiai batai ir apačia kelnių siaurais dryželiais. Paskui tos kelnės sulinko per kelius ir dienos šviesą užtemdė masyvus kažkieno užpakalis.

– Aloizijau, tu namie? – kažkur aukštai, viršum kelnių, paklausė balsas už lango.

– Štai, prasideda, – tarė meistras.

– Aloizijus? – pasidomėjo Margarita, prisiartinusi prie lango. – Jis vakar suimtas. O kas jo teiraujasi? Jūsų pavardė?

Akies mirksniu keliai ir užpakalis dingo, pasigirdo vartelių pokštelėjimas, ir viskas vėlei nurimo. Margarita griuvo ant sofos ir ėmė taip kvatotis, kad net ašaros ištryško jai iš akių. Bet kai ji nurimo, jos veido išraiška nepaprastai pasikeitė, ji prašneko rimtai ir kalbėdama nuslydo nuo sofos, prišliaužė prie meistro kojų ir, žvelgdama į akis, ėmė glostyti jo galvą.

– Vargšeli mano, kiek tu prisikentei, kiek tu prisikentei! Tik aš viena žinau. Pažvelk, tavo plaukuose žilos gijelės, amžina raukšlė palei lūpas. Vieninteli mano, mielasis mano, negalvok apie nieką. Tu turėjai labai daug galvoti, dabar aš galvosiu už tave! Ir aš pažadu tau, pažadu, kad viskas bus nuostabiai gerai.

– Aš nieko nebijau, Margo, – ūmai atsakė jai meistras, pakėlė galvą ir pasirodė jai toks, koks buvo tuomet, kai kūrė tai, ko niekados nematė, bet aiškiai žinojo, kad taip buvo, – nebijau, nes jau viską patyriau. Aš gąsdintas pergąsdintas, manęs nebegalima išgąsdinti.

Bet man gaila tavęs, Margo, štai kur bėda, štai kodėl aš visą laiką kartoju vieną ir tą patį.

Atsipeikėk! Kam tau žlugdyti savo gyvenimą su elgeta ir paliegėliu? Grįžk namo!

Gailiuosi tavęs, todėl taip kalbu.

– Ak tu, – kratydama susivėlusią galvą, šnibždėjo Margarita, – ak tu, netikėli, nelaimingas žmogau. Vakar aš visą naktį tirtėjau nuoga dėl tavęs, atsisakiau savo prigimties, išmainiau ją į kitą, mėnesių mėnesius kiūtojau tamsioje kamarėlėje ir galvojau tik apie vieną dalyką – apie audrą virš Jeršalaimo, aš visas akis išverkiau, o dabar, kai mus užgriuvo laimė, tu mane veji? Na ką gi, aš išeisiu, išeisiu, bet atsimink, kad tu žiaurus žmogus! Jie nuniokojo tavo sielą!

Graudus švelnumas užliejo meistro širdį, jis nežinia kodėl pravirko, įsikniaubęs Margaritai į plaukus. Jos pirštai virpėdami glostė meistro smilkinius, raudodama ji kuždėjo:

– Gijos, baltos gijos, mano akyse tavo galvą apkrenta sniegas, ak, vargšė kankinio galva! Žiūrėk, kokios tavo akys! Jose – dykuma… O pečiai, naštos slegiami pečiai…

Suluošino, suluošino… – jau be sąryšio kalbėjo Margarita, krūpčiodama nuo raudos.

Tuomet meistras nusibraukė ašaras, pakėlė klūpančią Margaritą, atsistojo ir tvirtu balsu tarė:

– Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasiškumui ir nekalbėsiu daugiau apie tai, būk rami. Žinau, kad mes abu esame aukos psichinės ligos, kurią, galimas daiktas, aš perdaviau tau… Na, ką gi, drauge nešim šią naštą.

Margarita palietė lūpomis meistro ausį ir sušnibždėjo:

– Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nuspėtu žvaigždininko sūnum, viskas bus gerai.

– Gerai, gerai, – atsiliepė meistras ir nusijuokęs pridūrė: – Žinoma, kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, kaip kad mudu su tavim, jie pradeda ieškoti antgamtiškų jėgų pagalbos! Na, ką gi, sutinku ir aš jos ieškoti. – Na matai, na matai, dabar tu toks kaip anksčiau, tu juokauji, – atsakė Margarita, – trauk velniai visus tavo mokytus žodžius. Antgamtiškos ar neantgamtiškos – ar ne tas pats? Aš noriu valgyti.

Ir ji nusitempė meistrą už rankos prie stalo.

– Kažin, ar tie valgiai tučtuojau neprasmegs skradžiai žemės arba neišskris pro langą? – visai nusiraminęs kalbėjo jis.

– Neišskris!

Tą pačią akimirką pro langelį pasigirdo sniaukrojantis balsas:

– Ramybė jums.

Meistras krūptelėjo, o Margarita, jau pripratusi prie netikėtumų, šūktelėjo:

– Juk tai Azazelas! Ak, kaip džiugu, kaip šaunu! – ir ji, sušnibždėjusi meistrui: – Va matai, matai, kad mūsų nepalieka vienų! – šoko atidaryti durų.

– Bent susisiaustum, – riktelėjo meistras jai pavymui.

– Nusispjaut, – atsiliepė Margarita jau iš koridoriaus.

Ir štai Azazelas jau lankstėsi, sveikinosi su meistru, žybčiojo jam savo žvaira akimi, o Margarita šūkčiojo:

– Ak, kaip smagu! Niekuomet gyvenime taip nesidžiaugiau! Atleiskite, Azazelai, kad aš nuoga!

Azazelas prašė nesijaudinti, sakėsi matęs ne tik nuogų moterų, bet net moterų su visai nudirta oda, mielai atsisėdo prie stalo, prieš tai kertelėn palei krosnį padėjęs kažkokį ryšulį, susuktą į tamsų brokatą.

Margarita įpylė Azazelui konjako, ir šis su malonumu išgėrė. Nenuleisdamas nuo jo akių, meistras pastalėje patyliukais žnaibė sau kairės rankos riešą. Bet žnaibymas negelbėjo. Azazelas neištirpo ore, tiesą sakant, nebuvo nė tokio reikalo. Tas rusvaplaukis mažaūgis žmogelis visai nebuvo baisus, – gal tik tas baltas valkius ant akies, tačiau tokių dalykų būna ir be jokių burtų, gal tik jo apranga ne visai įprasta – kažkokia sutana ar apsiaustas – tačiau, gerai pagalvojus, ir tokių drabužių būna. Konjaką jis irgi gėrė šauniai kaip visi normalūs žmonės, pilnomis taurelėmis, neužkąsdamas. Nuo to konjako meistrui ėmė svaigti galva, jis pagalvojo:

„Ne, Margarita teisi! Aišku, kad priešais mane sėdi velnio pasiuntinys. Juk aš pats visai neseniai, užpraeitą naktį, įrodinėjau Ivanui, kad anas prie Patriarcho tvenkinių tikrai buvo sutikęs šėtoną, o dabar kažkodėl išsigandau šios minties ir pradėjau kažką pliaukšt i apie hipnozę ir haliucinacijas. Kokia čia, po velniais, hipnozė!“ Jis atidžiau įsižiūrėjo į Azazelą ir pamatė, kad pastarojo akyse slypi kažkoks rūpestis, kažkokia mintis, kurios jis kol kas nesako. „Jis ne šiaip sau atėjo į svečius, jis turi kažkokią užduotį“, – pamanė meistras.

Pastabumas jo neapgavo.

Išlenkęs trečią stikliuką konjako, kuris Azazelo nėmaž neveikė, svečias taip prašneko:

– Jaukus rūsiukas, velniai mane griebtų! Tik štai klausimas: ką veikti tame rūsyje!

– Ir aš tą patį sakau, – nusijuokęs atsiliepė meistras.

– Azazelai, kam jūs užduodat man širdį? – paklausė Margarita. – Kaip nors!

– Ką jūs, ką jūs, – sušuko Azazelas. – Aš visai nenorėjau užduoti jums širdies. Aš ir pats manau – kaip nors. Beje! Vos nepamiršau, mesiras siunčia jums linkėjimų, taip pat liepė pasakyti, kad kviečia jus į nedidelę iškylą, jeigu, žinoma, jūs panorėsite. Ką jūs į tai pasakysite?

Margarita pastalėje koja bakstelėjo meistrą. – Su didžiausiu malonumu, – atsakė meistras, stebėdamas Azazelą, o šis vėl prabilo:

– Tikimės, kad ir Margarita Nikolajevna neatsisakys?

– Aš tikrai neatsisakysiu, – tarė Margarita, ir jos koja vėl užkliudė meistro blauzdą.

– Nuostabu! – apsidžiaugė Azazelas. – Mėgstu greitą darbą! Viens, du – ir baigta! Ne taip, kaip anąsyk Aleksandro sodelyje.

– Ak, Azazelai, nepriminkit man! Tuomet buvau kvaila. Beje, manęs negalima labai smerkti – juk ne kasdien pasitaiko susitikti piktąją dvasią!

– Išties, – patvirtino Azazelas, – kasdien susitikti būtų daug maloniau!

– Man ir pačiai patinka greitis, – įsijautusi kalbėjo Margarita, – patinka greitis ir nuogybė… Kaip iš mauzerio – žybt! Ak, kaip jis šaudo, – šūktelėjo Margarita meistrui. – Septyniukė po pagalve, į bet kurią akį! – Margarita apgirto, jos akys žibėjo.

– Ir vėl pamiršau, – riktelėjo Azazelas, plojęs sau per kaktą, – visai nuo koto nusivariau.

Juk mesiras siunčia jums dovanų, – jis pasisuko į meistrą, – butelį vyno. Prašom atkreipti dėmesį, tai tas pats vynas, kurį gėrė Judėjos prokuratorius. Falerno vynas.

Savaime aišku, kad tokia retenybė labai sudomino ir Margaritą, ir meistrą. Azazelas iš tamsaus laidotuvių brokato išvyniojo apgliaumėjusį ąsotį. Jie uostė vyną, paskui prisipylė stiklines, žvelgė pro jį į temstantį prieš audrą langą. Regėjo, kaip viskas dažosi kraujo spalva.

– Į Volando sveikatą! – pakėlusi savo stiklinę, sušuko Margarita.

Visi trys palietė stiklines lūpomis ir nugėrė po didelį gurkšnį. Tučtuojau aptemęs prieš audrą pasaulis ėmė gest i meistro akyse, jam užėmė kvapą, jis pajuto, kad ateina galas.

Meistras dar spėjo pamatyt i, kaip mirtinai išblyškusi Margarita bejėgiškai ištiesė į jį rankas, sukniubo ant stalo, paskui susmuko ant grindų.

– Žudikas, – dar spėjo šūktelėti meistras. Jis mėgino sugriebti gulintį ant stalo peilį ir smogti Azazelui, bet ranka bejėgiškai nuslydo staltiese, visas rūsys nusidažė juoda spalva, o paskui visai išnyko. Jis nugriuvo aukštielninkas, ir griūdamas prasiskėlė smilkinį į rašomojo stalo kampą.

Kai nunuodytieji nutilo, Azazelas šokosi veikti. Pirmiausiai jis išlėkė pro langą ir po kelių sekundžių buvo name, kuriame gyveno Margarita Nikolajevna. Visuomet kruopščiai ir tiksliai savo pareigas at liekąs Azazelas norėjo pasitikrinti, ar viskas padaryta kaip reikiant. Viskas vyko kaip pridera. Azazelas pamatė, kaip grįžtančio vyro laukiant i paniurusi moteris išėjo iš savo miegamojo, ūmai išblyško, stvėrėsi už širdies ir, bejėgiškai riktelėjusi:

– Nataša! Kas nors… čionai! – susmuko svetainėje ant grindų, nepriėjusi iki kabineto.

– Tvarka, – tarė Azazelas. Po akimirksnio jis jau stovėjo šalia parblokštų meilužių.

Margarita gulėjo, įsikniaubusi veidu į kilimėlį. Savo geležinėmis rankomis Azazelas apvertė ją tarsi lėlę veidu aukštyn ir įbedė į ją žvilgsnį. Beregint nunuodytos moters veidas ėmė mainytis. Net artėjančios audros prietemoje buvo matyti, kaip dingsta jos laikinas raganos žvairumas, kaip švelnėja žiaurūs pasiutėlės bruožai. Numirėlės veidas nušvito, išsišiepę plėšrūnės nasrai pavirto paprasčiausia kančios perkreipta moters burna.

Tuomet Azazelas pražiodė jos baltus dantis ir įlašino gerklėn keletą lašų to paties vyno, kuriuo ją buvo nunuodijęs. Margarita atsiduso, pati, be Azazelo pagalbos, ėmė keltis, atsisėdo ir silpnu balsu paklausė:

– Už ką, Azazelai, už ką? Ką jūs man padarėte?

Ji pamatė gulintį meistrą, krūptelėjo ir sušnibždėjo:

– Šito nesitikėjau… žmogžudys! – Taigi ne, ne, – atsakė Azazelas, – tuojau jis atsikels. Ak, kodėl jūs tokia nervinga!

Margarita iškart juo patikėjo, toks įtaigus buvo rusvaplaukio demono balsas. Ji pašoko stipri ir žvali ir padėjo girdyti vynu gulintį. Atsimerkęs šis niauriai dėbtelėjo ir neapykantos kupinu balsu pakartojo paskutinį savo žodį:

– Žudikas…

– Ak! Už gerą darbą visuomet atsilyginama įžeidimu, – atsakė Azazelas. – Nejau jūs akli? Greičiau praregėkite!

Tuomet meistras pakilo, apsidairė aplink guviomis ir šviesiomis akimis ir paklausė:

– Ką reiškia šis naujas būvis?

– Jis reiškia, – atsakė Azazelas, – kad jums metas. Girdite jau dunda audra? Temsta.

Žirgai kasa žemę, krūpsi mažas sodelis. Atsisveikinkit su rūsiu, atsisveikinkit kuo greičiau.

– Suprantu, – tarė meistras dairydamasis, – jūs mus nužudėte, mes mirę. Ak, kaip išmintinga! Pačiu laiku! Dabar aš viską supratau.

– Atleiskite, meldžiamasis, – atsakė Azazelas, – ką aš girdžiu? Juk jūsų draugė vadina jus meistru, juk jūs mąstote, kaipgi tad galite būti miręs? Nejaugi tam, kad jaustumėtės esąs gyvas, jums būtinai reikia tupėti rūsyje, apsirengus marškiniais ir ligoninės kelnėmis? Juokinga!

– Supratau viską, ką jūs pasakėte, – šūktelėjo meistras, – daugiau nebereikia! Jūs teisus, tūkstantį kartų teisus!

– Didysis Volandas! – pritarė jam Margarita, – Didysis Volandas! Jis sugalvojo kur kas geriau negu aš. Tiktai romaną, romaną, – šaukė ji meistrui, – romaną pasiimk, kad ir kur skristum!

– Nereikia, – atsakė meistras, – aš prisimenu jį atmintinai.

– Bet tu nepamirši nė žodžio… nė žodžio? – klausinėjo Margarita, glausdamasi prie mylimojo ir šluostydama jam kraują nuo smilkinio.

– Nesirūpink! Aš jau nieko ir niekados nepamiršiu, – atsakė šis.

– Tuomet ugnis! – šūktelėjo Azazelas. – Ugnis, nuo kurios viskas prasidėjo ir kuria mes viską užbaigiame!

– Ugnis! – siaubingai suklykė Margarita. Pokštelėjo pusrūsio langelis, vėjas nubloškė į šalį užuolaidą. Danguje pasigirdo smagus ir trumpas grumėjimas. Azazelas įkišo ranką su ilgais nagais į krosnį, ištraukė rūkstantį nuodėgulį ir padegė staltiesę ant stalo. Paskui padegė šūsnį senų laikraščių ant sofos, paskui rankraščius ir užuolaidą.

Meistras, jau svaiginamas būsimo šuoliavimo, čiupo nuo lentynos kažkokią knygą, pašiaušė jos lapus, metė ant degančios staltiesės, ir knyga plykstelėjo smagia ugnimi.

– Dek, dek, praėjęs gyvenime!

– Dekite, kančios! – šaukė Margarita.

Kambaryje jau plazdėjo purpurinės liepsnos, ir visas trejetas kartu su dūmais išvirto pro duris, užbėgo akmeniniais laiptukais į viršų ir atsidūrė kiemelyje. Pirmiausiai jie išvydo sėdinčią ant žemės namo savininko virėją; šalia gulėjo pabirusios bulvės ir keli ryšeliai svogūnų. Virėjos būsena buvo suprantama. Trys juodi žirgai šnarpštė palei daržinėlę, krūpčiojo, fontanais drabstė žemes. Margarita pirma šoko į balną, paskui ją – Azazelas; o galų gale – meistras. Virėja suvaitojusi taisėsi kelti ranką ir peržegnoti juos, bet Azazelas grėsmingai suriko nuo žirgo:

– Ranką nupjausiu! Jis sušvilpė, ir žirgai, laužydami liepų šakas, pakilo ir įsirėžė į pažeme slenkantį juodą debesį. Tučtuojau pro rūsio langelį išsiveržė dūmai. Apačioje pasigirdo silpnas ir gailus virėjos riksmas:

– Degam!..

Žirgai jau lėkė virš Maskvos stogų.

– Aš noriu atsisveikinti su miestu, – šūktelėjo meistras Azazelui, jojančiam priekyje.

Perkūnija nustelbė frazės pabaigą. Azazelas linktelėjo galva ir paleido savo žirgą šuoliais.

Į juos dideliu greičiu lėkė debesis, dar nepratrūkęs lietum.

Jie skrido virš bulvaro, matė, kaip žmonių figūrėlės sprunka į šalis, slepiasi nuo lietaus.

Krito pirmieji lašai. Jie praskrido virš dūmų – tiek teliko iš Gribojedovo. Jie praskrido viršum miesto, kurį jau globė tamsa. Virš jų žybčiojo žaibai. Paskui vietoj stogų pasirodė žaluma. Tik tada kliūstelėjo lietus, paversdamas skrendančius trim milžiniškais vandens burbulais.

Margarita jau buvo patyrusi skrydžio jausmą, o meistras – ne, todėl jis nustebo, kad jie taip greitai pasiekė tikslą, atkako pas žmogų, su kuriuo jis dar norėjo atsisveikinti, nes daugiau neturėjo su kuo. Pro lietaus šydą jis išsyk atpažino Stravinskio klinikos pastatą, upę ir labai nuodugniai išžvalgytą šilą kitame krante. Jie nusileido giraitės laukymėje, netoli nuo klinikos.

– Aš jūsų čia palauksiu, – šūktelėjo Azazelas, susidėjęs rankas ant krūtinės, čia išnirdamas žaibų šviesoje, čia vėl dingdamas pilkoje migloje, – paskubėkit.

Meistras ir Margarita nušoko nuo žirgų ir nuskrido, šmėsčiodami lyg šešėliai, per klinikos sodą. Dar po akimirkos meistras įprastu judesiu atstūmė groteles, skiriančias kambarį Nr. 117 nuo balkono, Margarita sekė jam iš paskos. Nematomi, niekieno nepastebėti, jie įėjo pas Ivanušką, griaudžiant ir stūgaujant audrai. Meistras sustojo prie lovos.

Ivanuška gulėjo nekrusteldamas, kaip ir tuomet, kai pirmą kartą regėjo audrą šiuose atilsio namuose. Tačiau jis neverkė kaip anąsyk. Gerai įsižiūrėjęs į tamsų siluetą, įsmukusį vidun iš balkono, jis atsisėdo, ištiesė rankas ir džiugiai tarė:

– A, tai jūs! O aš jūsų vis laukiu, laukiu. Štai ir jūs, kaimyne.

Meistras atsakė:

– Čia aš! Bet apgailestauju, kad nebegalėsiu būti jūsų kaimynas. Aš išskrendu visiems laikams ir atėjau pas jus tik atsisveikinti.

– Aš tai žinojau, nujaučiau, – tyliai tarė Ivanas ir paklausė:– Jūs susitikote jį?

– Taip, – atsakė meistras, – aš atėjau atsisveikinti, nes jūs buvote vienintelis žmogus, su kuriuo aš paskutiniu metu kalbėjausi.

Ivanuška nušvito ir tarė:

– Gerai, kad užsukote čionai. Aš juk savo žodį ištesėsiu, eilėraštukų daugiau neberašysiu. Mane dabar kiti dalykai domina, – Ivanuška nusišypsojo ir pamišėlio akimis pažvelgė, kažkur pro meistro petį, – aš ką kita noriu parašyti. Žinote, čia gulėdamas aš daug ką supratau.

Meistrą sujaudino šie žodžiai, jis prisėdo ant Ivanuškos lovos krašto ir prašneko:

– Ir puiku, puiku. Jūs parašysite tęsinį apie jį!

Ivanuškos akys sužibo.

– O jūs pats neberašysite? – čia jis panarino galvą ir susimąstęs pridūrė: – Tiesa… Ką aš čia kalbu, – Ivanuška dėbtelėjo į grindis, bailiai apsižvalgė. – Taip, – tarė meistras, ir jo balsas Ivanuškai pasirodė nepažįstamas ir duslus, – aš apie jį neberašysiu. Aš būsiu užsiėmęs kitais darbais.

Audros šniokštesį perskrodė tolimas švilpimas.

– Girdite? – paklausė meistras.

– Audra šniokščia…

– Ne, tai mane kviečia, man metas, – paaiškino meistras ir atsikėlė nuo lovos.

– Palaukite! Dar vienas klausimas, – paprašė Ivanas, – ar suradote ją? Ar ji liko jums ištikima?

– Štai ji, – atsakė meistras ir parodė į sieną. Nuo baltos sienos atsiskyrė tamsi Margarita ir priėjo prie lovos. Ji žvelgė į gulintį jaunuolį, ir jos akys buvo kupinos sielvarto.

– Vargšas, vargšas, – be garso sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie lovos.

– Kokia graži, – be pavydo, bet liūdnai, su kažkokiu tyliu grauduliu pratarė Ivanas, – mat kaip puikiai susiklostė jūsų likimas. O man ne taip, – jis pagalvojo, paskui susimąstęs pridūrė: – Beje, o gal ir taip…

– Taip, taip, – sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie pat gulinčiojo, – va pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas bus kaip pridera… patikėkit manimi, aš jau visko mačiusi, viską žinau.

Gulintis jaunuolis apkabino jos kaklą, o jinai jį pabučiavo.

– Sudie, mokiny, – vos girdimu balsu pasakė meistras ir ėmė tirpti ore. Jis dingo, drauge su juo dingo ir Margarita. Balkono grotelės užsivėrė.

Ivanuška apėmė nerimas. Jis atsisėdo lovoje, išgąstingai apsižvalgė, net suvaitojo, ėmė šnekėtis pats su savim, atsikėlė. Audra vis smarkėjo ir, matyt, sudrumstė jo sielą. Jaudino jį ir skubūs žingsniai, duslūs balsai už durų, staiga pasiekę prie nuolatinės tylos jau pripratusią jo klausą. Nervindamasis ir krūpčiodamas jis pašaukė:

– Praskovja Fiodorovna!

Praskovja Fiodorovna jau įžengė į kambarį, susirūpinusiu žvilgsniu klausiamai žiūrėdama į Ivanušką.

– Kas? Kas nutiko? – paklausė ji. – Audra gąsdina? Na, nieko, nieko… Tuoj jums padėsime. Tuoj pakviesiu daktarą.

– Ne, Praskovja Fiodorovna, nereikia kviesti daktaro, – tarė Ivanuška, neramiai žvelgdamas ne į Praskovją Fiodorovną, o į sieną, – man nieko baisaus neatsitiko. Jūs nebijokite, aš jau atgavau nuovoką. Verčiau pasakykite, – nuoširdžiai paprašė Ivanas, – kas ten dabar atsitiko šalia, šimtas aštuonioliktame kambaryje?

– Aštuonioliktame? – pasitikslino Praskovja Fiodorovna, ir jos akys ėmė lakstyti į šalis, – ogi nieko ten neatsitiko.

Bet jos balsas skambėjo dirbtinai, Ivanušką tai tučtuojau pastebėjo ir tarė:

– Et, Praskovja Fiodorovna! Jūs tokia atviraširdė moteris… Manote, siautėt pradėsiu?

Ne, Praskovja Fiodorovna, aš nesiautėsiu. Verčiau pasakykite teisybę. Aš juk per sieną viską jaučiu.

– Pasimirė ką tik jūsų kaimynas, – sušnibždėjo atviraširdė geroji Praskovja Fiodorovna, neatsispyrusi prašymui, ir, apšviesta žaibo, su baime pažvelgė į Ivanušką. Tačiau Ivanuškai nieko baisaus neatsitiko. Jis tik reikšmingai pakėlė pirštą ir tarė:

– Taip ir maniau! Praskovja Fiodorovna, tikėkit manimi – šiuo metu mieste mirė dar vienas žmogus. Aš net žinau kas… – čia Ivanušką paslaptingai šyptelėjo. – Moteris.

 

Daugiau Daugiau
Meistro ir Margaritos likimas nulemtas (29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Meistro ir Margaritos likimas nulemtas (29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXIX skyrius

MEISTRO IR MARGARITOS LIKIMAS NULEMTAS

 

 

Saulei leidžiantis, aukštai virš miesto, akmeninėje terasoje bene gražiausių Maskvos rūmų, statytų maždaug prieš pusantro šimto metų, buvo dvejetas: Volandas ir Azazelas.

Iš apačios, iš gatvės, jųdviejų nesimatė, nes nuo nereikalingų akių juos slėpė baliustrada, papuošta gipsinėmis vazomis ir gipsinėmis gėlėmis. Tačiau jie matė miestą beveik ligi pat pakraščių. Volandas, apsivilkęs savo juoda sutana, sėdėjo ant sudedamos kėdutės. Jo ilga plati špaga vertikaliai smygsojo tarp dviejų prasiskyrusių terasos plytų, tad buvo virtusi saulės laikrodžiu. Špagos šešėlis lėtai ir nepaliaujamai ilgėjo, šliauždamas prie juodų šėtono kurpių. Kumščiu parėmęs smailų smakrą, susikūprinęs ant taburetės, vieną koją parietęs po savim, Volandas, neatitraukdamas akių, žvelgė į apačioje susispietusią neaprėpiamą gausybę rūmų, milžiniškų namų ir mažų, nugriauti pasmerktų lūšnelių.

Azazelas, nusimetęs šiuolaikinius drabužius – švarką, katiliuką ir lakuotus batelius, – apsirengęs kaip ir Volandas juodais apdarais, stovėjo nejudėdamas netoli savo valdovo ir taip pat kaip ir šis nenuleido akių nuo miesto.

Volandas prašneko:

– Koks įdomus miestas, ar ne?

Azazelas krustelėjo ir pagarbiai atsakė:

– Mesire, man labiau patinka Roma!

– Skonio dalykas, – atsakė Volandas. Po valandėlės vėl pasigirdo jo balsas:

– O kokie ten dūmai bulvare?

– Gribojedovas dega, – atsakė Azazelas.

– Turbūt tenai apsilankė mūsų neperskiriamieji bičiuliai, Korovjovas ir Begemotas?

– Be abejonės, mesire.

Vėl stojo tyla, ir Volandas su Azazelu, įsitaisę terasoje, žiūrėjo, kaip viršutiniuose aukštuose milžiniškų namų į vakarus atsuktuose languose lūžinėdama žiebiasi saulė.

Volando akis tviskėjo kaip vienas šių langų, nors Volandas sėdėjo atsukęs į vakarus nugarą.

Tačiau kažkas privertė Volandą nusigręžti nuo miesto ir sutelkt i dėmesį į apvalų bokštą, stūksantį ant stogo jam už nugaros. Iš bokšto sienos žengė apskuręs, moliu aplipęs paniuręs juodabarzdis žmogus su chitonu ir savo darbo sandalais.

– Žiū! – šūktelėjo Volandas, su pašaipa žvelgdamas į ateivį. – Tave tai jau užvis mažiausiai tikėjausi čionai išvysti! Kokie vėjai tave atpūtė, nekviestasis, bet lauktas svety?

– Aš atvykau pas tave, blogio dvasia ir šešėlių valdove, – atsakė ateivis, iš padilbų nedraugiškai žvelgdamas į Volandą.

– Jeigu atėjai pas mane, tai kodėl su manim nepasisveikinai, buvęs mokesčių rinkėjau?

– rūsčiai prabilo Volandas.

– Nenoriu, kad tu būtum sveikas ir gyvas, – įžūliai atsakė ateivis.

– Tačiau turėsi su tuo susitaikyti, – atšovė Volandas, ir šypsnys perkreipė jo lūpas, – vos pasirodęs ant stogo, išsyk padarei paikystę, ir pasakysiu tau, kokią – paika tavo kalbos intonacija. Tu ištarei savo žodžius taip, tarytum nepripažintum nei šešėlių, nei blogio. Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

– Nesiginčysiu su tavim, senas sofiste, – atsakė Levis Matas.

– Tu nė negali su manim ginčytis dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau, – tu kvailas, – atsakė Volandas ir paklausė: – Na, nevargink manęs, sakyk trumpai, ko atėjai?

– Jis atsiuntė mane.

– Ką jis tau liepė perduoti, verge? – Aš ne vergas, – vis labiau niršdamas, atsakė Levis Matas, – aš jo mokinys.

– Mudu kaip visuomet šnekam skirtingom kalbom, – atsiliepė Volandas, – bet dalykai, apie kuriuos mes šnekamės, nuo to nesikeičia. Taigi…

– Jis perskaitė meistro kūrinį, – prašneko Levis Matas, – ir prašo, kad tu pasiimtum meistrą ir suteiktum jam ramybę. Ne jaugi tau sunku tai padaryti, blogio dvasia?

– Man niekas nesunku, – atsakė Volandas, – ir tu tai puikiai žinai, – jis patylėjo ir pridūrė: – O ko jūs nepasiimat jo pas save, į šviesos karalystę?

– Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės, – liūdnu balsu tarė Levis.

– Perduok, kad padarysiu, – atsakė Volandas ir, žybtelėjęs savąja akimi, pridūrė: – Ir tučtuojau dink.

– Jis prašo, kad jūs pasiimtumėte ir moterį, kuri jį mylėjo ir dėl jo kentėjo, – pirmąkart maldaujamu balsu kreipėsi Levis į Volandą.

– Be tavęs mes niekaip nebūtumėm susiprotėję. Išeik.

Levis Matas dingo, o Volandas pasišaukė Azazelą ir įsakė:

– Skrisk pas juos ir viską sutvarkyk.

Azazelas pasišalino iš terasos, ir Volandas liko vienas.

Tačiau jo vienatvė truko neilgai. Terasos akmenimis sukaukšėjo žingsniai, pasigirdo įsismaginę balsai, ir priešais Volandą išdygo Korovjovas ir Begemotas. Tačiau šįsyk storulis primuso nebeturėjo, jis buvo apsikrovęs kitokiais daiktais. Po pažastim nešėsi nedidelį peizažėlį aukso rėmuose, per ranką buvo persimetęs smarkiai apdegusį virėjo chalatą, o kitoje rankoje laikė sveiką lašišą su oda ir uodega. Abu jie trenkė svilėsiais, Begemoto snukis buvo paišinas, o kepurė apsvilusi.

– Sveiki, mesire! – suriko nenuoramų porelė, o Begemotas pamojavo lašiša.

– Nieko sau, – tarė Volandas.

– Mesire, tik pamanykit, – nesitverdamas džiaugsmu, riktelėjo Begemotas, – aš buvau palaikytas plėšiku!

– Sprendžiant iš tavo grobio, – atsakė Volandas, nužvelgdamas peizažėlį, – tu ir esi plėšikas.

– Patikėkit, mesire… – jausmingu balsu pradėjo Begemotas.

– Netikiu, – trumpai atkirto Volandas.

– Mesire, prisiekiu, aš mėginau didvyriškai gelbėti viską, kas buvo įmanoma, ir štai viskas, ką pasisekė ištraukti iš ugnies.

– Verčiau pasakyk, nuo ko Gribojedovas užsidegė? – paklausė Volandas.

Abudu, Korovjovas ir Begemotas, skėstelėjo rankomis pakėlę į dangų akis, o Begemotas sušuko:

– Nesuprantu! Mudu sau gražiai, tylutėliai sėdėjome, užkandžiavome…

– Staiga – pykšt, pykšt! – ėmė toliau pasakoti Korovjovas. – Šūviai! Apkvaišę iš baimės, mudu su Begemotu leidomės bėgti į bulvarą, persekiotojai puolė mums pavymui, mudu puolėme link Timiriazevo!..

– Tačiau pareigos jausmas, – įsiterpė Begemotas, – nugalėjo mūsų gėdingą baimę, ir mudu grįžome.

– Ak, grįžote? – tarė Volandas. – Na, tada, aišku, namas sudegė ligi pamatų.

– Ligi pamatų! – graudžiai patvirtino Korovjovas. – Tiesiogine šių žodžių prasme ligi pamatų, mesire, jūs labai taikliai pasakėte. Vieni nuodėguliai!

– Aš puoliau, – pasakojo Begemotas, – į posėdžių salę, – tai toji su kolonomis, mesire, – tikėdamasis išgelbėti ką nors vertinga. Ak, mesire, mano žmona, jeigu aš ją turėčiau, bent dvidešimt kartų galėjo likti našle! Tačiau laimė, mesire, kad esu nevedęs, ir aš atvirai pasakysiu – džiaugiuosi, kad esu nevedęs. Ak, mesire, argi galima viengungio laisvę iškeist i į tą sunkų jungą!

– Vėl įsileidai niekus taukšti, – tarstelėjo Volandas.

– Klausau ir pasakoju toliau, – atsakė katinas, – taigi štai peizažiukas. Daugiau nieko iš salės nepajėgiau išnešti, liepsna nutvilkė man veidą. Nulėkiau į sandėlį, išgelbėjau lašišą.

Nulėkiau į virtuvę, išgelbėjau chalatą. Manau, mesire, kad padariau viską, ką galėjau, ir nesuprantu, kodėl jūsų veido išraiška tokia skeptiška.

– O ką veikė Korovjovas, kol tu plėšikavai? – paklausė Volandas.

– Aš padėjau ugniagesiams, mesire, – paaiškino Korovjovas, rodydamas perplėštas kelnes.

– Na, jeigu taip, tai, be abejonės, teks statyti naują namą.

– Jis bus pastatytas, mesire, – atsiliepė Korovjovas, – drįstu jus patikinti.

– Na, tuomet lieka tik palinkėti, kad jis būtų geresnis už ankstesnįjį, – pasakė Volandas.

– Taip ir bus, mesire, – tarė Korovjovas.

– Manimi galite drąsiai pasikliauti, – pridūrė katinas, – aš tikras pranašas.

– Šiaip ar taip, mes parvykome, mesire, – atraportavo Korovjovas, – ir laukiame jūsų paliepimų.

Volandas pakilo nuo kėdutės, priėjo prie pat baliustrados ir, atsukęs palydai nugarą, vienas ilgai tylomis žvelgė į tolį. Paskui sugrįžo atgal, vėl atsisėdo ant kėdutės ir tarė:

– Jokių paliepimų nebus – jūs padarėte viską, ką galėjote. Kol kas man jūsų paslaugų nebereikia. Galite ilsėtis. Tuoj atūš audra, paskutinė audra, ji užbaigs viską, ką reikia užbaigt i, ir mes leisimės į kelionę.

– Labai gerai, mesire, – atsakė abu pajacai ir pradingo kažkur už apvalaus centrinio bokšto, stūksančio pačiame terasos viduryje.

Audra, apie kurią kalbėjo Volandas, jau tvenkėsi horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis ir nurėžė pusę saulės. Paskui debesis uždengė ją visą. Terasoje pasidarė vėsoka.

Dar po valandėlės sutemo.

Tamsa, atslinkusi iš vakarų, apgaubė milžinišką miestą. Išnyko tiltai, rūmai. Viskas dingo, lyg nė nebūtų buvę pasaulyje. Ugninė gija nuvingiavo per dangų. Paskui miestą supurtė griausmas. Jis pasikartojo, ir prasidėjo audra. Volandas pasidarė nematomas, jį paslėpė rūkas.

 

Daugiau Daugiau
Paskutiniai Korovjovo ir … nuotykiai (28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Paskutiniai Korovjovo ir … nuotykiai (28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

 Meistras ir Margarita

 

(28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXVIII skyrius

PASKUTINIAI KOROVJOVO IR BEGEMOTO NUOTYKIAI

 

 

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvės namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir išskrido, tai kur pasuko, irgi niekas nežino. Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo gaisro Sodų gatvėje pradžios, Smolensko turgaus aikštėje prie veidrodinių Prekybos namų durų pasirodė ilgšis languotu kostiumu, o su juo – stambus juodas katinas.

Mikliai prasibrovęs tarp praeivių, ilgasis pilietis atidarė laukujes parduotuvės duris.

Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu pareiškė:

– Su katinais negalima.

– Atsiprašau, – sublerbė ilgšis ir lyg priekurtis prisikišo gyslotą ranką prie ausies, – sakote, su katinais? O kur jūs matote katiną?

Šveicorius išpūtė akis, ir buvo ko jas išpūsti: jokio katino palei piliečio kojas jau nebebuvo, o jam per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlį panašus į katiną. Storulis nešėsi primusą.

Šita porelė kažkodėl nepatiko mizantropui šveicoriui.

– Pas mus tik už valiutą, – sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

– Branguti mano, – sublerbė ilgšis, žybčiodamas akimi už įskilusio pensnė stiklo, – o iš kur jūs žinote, kad aš jos neturiu? Pagal kostiumą sprendžiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Jūs galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kartą perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno–al–Rašido istoriją. Tačiau šį sykį, atidėjęs šią garsią istoriją į šalį, noriu jums pasakyti, kad apskųsiu jus vedėjui ir papasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savo postą prie tviskančių veidrodinių durų. – Galbūt mano primusas pilnas valiutos, – ūmai įkišo savo trigrašį ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti į parduotuvę.

Jiems už nugarų jau spietėsi įpykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta žvelgdamas į keistą porelę, šveicorius pasitraukė iš kelio, ir mūsų pažįstami, Korovjovas ir Begemotas, atsidūrė parduotuvėje.

Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvės kertėse, pareiškė:

– Nuostabi parduotuvė! Labai gera parduotuvė!

Pirkėjai, stovėję prie prekystalių, atsigręžė ir kažkodėl nustebę pažvelgė į taip prabilusį žmogų, nors šis visai pagrįstai gyrė parduotuvę.

Lentynose gulėjo šimtai rietimų margų margiausio kartūno. Už jų kūpsojo stirtos mitkalio ir šifono audinių, gelumbės kaugės. Eilių eilėmis rikiavosi rietuvės dėžučių su avalyne, ir kelios pilietės sėdėjo ant žemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę – nauju tviskančiu laiveliu, kuriuo jos susirūpinusios trepsėjo į kilimėlį. Kažkur parduotuvės gelmėse grojo ir dainavo patefonai.

Tačiau, aplenkę visas šias grožybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyrių sandūros. Šičia buvo labai erdvu, pilietės su skarelėmis ir beretėmis nesistumdė prie prekystalių kaip kartūno skyriuje.

Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais rėmeliais, su naujutėlaite skrybėle, nesumaigyta ir be dėmių ant juostelės, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažką mykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu ir mėlyna kepuraite aptarnavo violetinį pirkėją.

Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišos sidabrinę odą, panašią į gyvatės išnarą.

– Ir šis skyrius puikus, – iškilmingai pripažino Korovjovas, – ir užsienietis simpatiškas, – jis prielankiai dūrė pirštu į violetinę nugarą.

– Ne, Fagotai, ne, – susimąstęs atsakė Begemotas, – apsirinki, drauguži. Man regisi, kad violetinio džentelmeno veidui kažko stinga.

Violetinė nugara krūptelėjo, bet veikiausiai atsitiktinai, juk užsienietis negalėjo suprasti, ką rusiškai kalbėjo Korovjovas ir jo palydovas.

– Geras? – griežtai klausinėjo violetinis pirkėjas.

– Aukščiausios rūšies! – atsakinėjo pardavėjas, peilio smaigaliu koketiškai rakinėdamas nuluptą žuvį.

– Geras mėgstu, blogas – ne, – rūsčiai kalbėjo užsienietis.

– Na žinoma! – džiaugsmingai atsakinėjo pardavėjas. Mūsų pažįstami pasitraukė nuo užsieniečio ir jo lašišos prie konditerijos skyriaus prekystalio.

– Karšta dienelė šiandien, – kreipėsi Korovjovas į jaunutę rausvažandę pardavėją, bet nesulaukė jokio atsakymo. – Po kiek mandarinai? – pasiteiravo tuomet Korovjovas.

– Trisdešimt kapeikų kilogramas, – atsakė pardavėja.

– Vis neįkandami, – atsidusęs tarė Korovjovas, – et, et… – jis dar truputėlį pagalvojo ir pasiūlė savo palydovui: – Valgyk, Begemote.

Storulis pasikišo savo primusą po pažasčia, pasisiekė pačiame piramidės viršuje gulintį mandariną ir, su visa žieve jį sušlamštęs, griebė antrą.

Pardavėją pagavo mirtinas siaubas.

– Jūs iš proto išsikraustėt! – suriko ji, o jos žandukai nubalo. – Čekį duokit! Čekį! – ir ji paleido iš rankų saldainių žnypliukes. – Širdele, meilute, gražuole, – užsikvempęs ant prekystalio ir merkdamas pardavėjai akį, sušvokštė Korovjovas, – na, neturim mes šiandien valiutos… ką padarysi! Bet prisiekiu, kad kitą kartą, ne vėliau kaip pirmadienį, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sodų gatvėj, kur gaisras.

Prarijęs trečią mandariną, Begemotas įgrūdo leteną į įmantrų statinį, sudėliotą iš šokolado plytelių, išsitraukė pačią apatinę, tas statinys, aišku, sugriuvo, ir prarijo šokoladą su visu auksiniu popierėliu.

Žuvies skyriuje pardavėjai sakytumei suakmenėjo su peiliais rankose, violetinis užsienietis atsisuko į plėšikų pusę, ir paaiškėjo, kad Begemotas neteisus: džentelmeno veidui nieko nestigo, veikiau, priešingai, jam šio to net buvo per daug – putlūs žandai buvo nukarę, o akys lakstė į šalis.

Pergeltusi pardavėja ilgesingai surypavo per visą parduotuvę:

– Palosičiau! Palosičiau!

Pirkėjai iš kartūno skyriaus atskubėjo į šį šauksmą, o Begemotas pasitraukė šalin nuo konditerijos gardumynų, įkišo leteną į statinę su užrašu „Rinktinės Kerčės silkės“, išsitraukė porą silkių ir prarijo jas, išspjaudamas uodegas.

– Palosičiau! – vėl nuaidėjo beviltiškas riksmas konditerijos skyriuje, o žuvies skyriuje pardavėjas smailia barzdžiuke suriko:

– Ką darai, šunsnuki?!

Pavelas Josifovičius jau skubėjo įvykio vieton. Tai buvo solidus vyriškis baltu švariu chalatu, panašus į chirurgą, o iš jo chalato kišenės kyšojo pieštukas. Pavelas Josifovičius, matyt, buvo patyręs žmogus. Išvydęs Begemoto burnoje stirksančią trečios silkės uodegą, jis akimirksniu įvertino padėtį, viską suprato ir, nė nepradedamas šnekos su akiplėšomis, mostelėjo į tolį ranka, sukomandavęs:

– Švilpk!

Pro veidrodines duris į Smolensko bulvarą išpuolė šveicorius ir pasileido klaikiai švilpti. Žmonės ėmė supti piktadarius, ir tuomet įsikišo Korovjovas.

– Piliečiai! – plonu virpančiu balseliu suriko jis. – Kas gi čia darosi? A? Leiskite jus paklausti! Varganas žmogelis, – Korovjovas dar labiau suvirpino savo balsą ir parodė į Begemotą, nedelsiant nutaisiusį verksmingą miną, – varganas žmogelis kiaurą dieną taiso primusus; jis išalko… O iš kur jam gauti tos valiutos?

Visuomet ramus ir santūrus Pavelas Josifovičius rūsčiai suriko:

– Liaukis! – ir vėl, jau nekantraudamas, mostelėjo ranka. Tuomet trelės už durų suskardėjo dar garsiau.

Tačiau, nepaisydamas Pavelo Josifovičiaus įspėjimo, Korovjovas vėl prabilo:

– Iš kur – klausiu aš jus visus! Jis nukamuotas alkio ir troškulio! Jam karšta. Na, suvalgė varguolis mandariną. Pamanykit, brangenybė, tris kapeikas kainuoja! O jie jau švilpia, laido treles kaip lakštingalos pavasarį, gaišina miliciją, trukdo jai dirbti savo darbą. O jam galima? A? – ir čia Korovjovas parodė į violetinį storulį, kurio veide pasirodė smarkaus nerimo ženklai. – Kas jis toks? A? Iš kur atvažiavo? Ko? Gal mes jo labai pasiilgom? Gal mes jį kvietėm? Žinoma, – sarkastiškai perkreipęs burną, visu balsu plyšojo buvęs regentas, – tik pamanykit, jis apsivilkęs išeiginiu violetiniu kostiumu, nuo lašišų išpampęs, kišenes prisigrūdęs valiutos, o mums, o mums kas?! Kartu man ant širdies! Kartu! Kartu! – ėmė stūgauti Korovjovas lyg pabrolys per senovines vestuves.

Visi tie be galo kvaili, netaktiški ir tikriausiai politiškai kenksmingi plepalai vertė Pavelą Josifovičių krūpčioti iš pykčio, tačiau, kad ir kaip keista, iš susispietusių žmonių žvilgsnių buvo matyti, kad daugelis tiems plepalams pritaria! O kai Begemotas, trindamas akį nešvaria apiplyšusia rankove, tragiškai suspigo:

– Dėkui, ištikimasis drauguži, užstojai nuskriaustą! – įvyko stebuklas. Mandagus tylus seneliukas, kukliai, bet švariai apsirengęs ir konditerijos skyriuje pirkęs tris migdolinius pyragaičius, ūmai persimainė. Jo akys karingai suliepsnojo, jis paraudo, trenkė maišelį su pyragaičiais į grindis ir suriko:

– Teisybė! – plonu vaikišku balsu. Paskui griebė padėklą, nuo kurio į šalis išsilakstė Begemoto sugriauto šokoladinio Eifelio bokšto likučiai, užsimojo, kaire ranka nuplėšė užsieniečiui skrybėlę, o dešine atsivedėjęs šėrė padėklu per pliktelėjusią užsieniečio galvą. Pasigirdo toks žvangesys, tarytum iš sunkvežimio ant žemės būtų buvęs numestas skardos lakštas. Perbalęs storulis suglebo ir atsisėdo į Kerčės silkių statinaitę, ištėkšdamas į viršų sūrymo fontaną. Tučtuojau nutiko ir antrasis stebuklas. Įgriuvęs į statinaitę, violetinis pirkėjas gryniausia rusų kalba, be jokio akcento, suriko:

– Gelbėkit! Milicija! Banditai muša! – matyt, nuo tokio sukrėtimo staiga įsisavinęs lig šiol nemokėtą kalbą.

Šveicorius liovėsi švilpęs, o susijaudinusių pirkėjų minioje sušmėžavo įvykio vieton artėjančių dviejų milicininkų šalmai. Tačiau klastūnas Begemotas ant konditerijos skyriaus prekystalio šliūkštelėjo iš primuso benzino, kaip kad pirtyje iš puskubilio apliejamas suolelis, ir benzinas savaime užsidegė. Liepsna pliūptelėjo aukštyn ir nučiuožė prekystaliu, rydama gražius popierinius kaspinus, kuriais buvo papuošti vaisių kupini krepšeliai. Pardavėjos spiegdamos spruko iš už prekystalio; vos jos pabėgo, užsiplieskė drobinės užuolaidos, užsidegė benzinas ant grindų. Klaikiai rėkdama, pirkėjų minia šūstelėjo lauk iš konditerijos skyriaus, nubloškusi niekam nereikalingą Pavelą Josifovičių, o iš žuvies skyriaus pro užpakalines duris žąsele išrisnojo pardavėjai su išgaląstais peiliais rankose. Violetinis pilietis, išsiropštęs iš statinaitės, persivertė per gulinčią ant prekystalio lašišą ir, permirkęs sūrymu, išdūmė paskui juos. Suskambo ir pažiro bėgančių žmonių išgrūsti veidrodinių durų stiklai, o abu niekšai – ir Korovjovas, ir rajūnas Begemotas – kažkur pražuvo, o kur – niekas negalėjo suprasti. Vėliau žmonės, matę, kaip prasidėjo gaisras Prekybos namuose, pasakojo, kad abu chuliganai neva pakilę į palubę ir ten abu susprogę kaip vaikiški balionėliai. Aišku, abejotina, kad viskas buvo kaip tik taip, bet ko nežinome, to nežinome.

Užtat žinome, kad lygiai po minutės Begemotas ir Korovjovas jau pasirodė bulvare kaip tik priešais Gribojedovo tetulės namus. Korovjovas stabtelėjo prie tvoros ir prašneko:

– Žiū! Juk čia rašytojų namai. Žinai, Begemote, esu girdėjęs daug malonių atsiliepimų apie šiuos namus. Atkreipk dėmesį, bičiuli, į šį pastatą! Džiugu darosi, pagalvojus, kad po šiuo stogu stiebiasi ir noksta galybė talentų.

– Kaip ananasai šiltnamiuose, – tarė Begemotas ir, norėdamas iš arčiau pasigrožėti šiuo gelsvu namu su kolonomis, užsilipo ant betoninio ketaus tvoros pamato.

– Tikra teisybė, – pritarė savo nuolatiniam palydovui Korovjovas, – ir net širdis sąla, pagalvojus, kad šiuose namuose dabar sirpsta būsimasis „Don Kichoto“, „Fausto“ arba, velniai griebtų, „Mirusių sielų“ autorius! A?

– Baisu pagalvoti, – patvirtino Begemotas.

– Taip, – tęsė Korovjovas, – įstabiausių dalykų galima tikėtis šių namų šiltnamiuose, kur po vienu stogu susibūrė tūkstančiai drąsuolių, nutarusių visą savo gyvenimą paaukoti Melpomenės, Polihimnijos ir Talijos tarnybai. Įsivaizduoji, koks kils šurmulys, kai kuris nors iš jų pirmai pradžiai pateiks skaitytojų masėms „Revizorių“ arba, blogiausiu atveju, „Eugenijų Oneginą“!

– O kodėl gi ne? – vėl pritarė Begemotas.

– Taip, – varė toliau Korovjovas ir susirūpinusiu veidu iškėlė aukštyn pirštą, – bet, sakau aš ir pakartoju – bet! Jeigu tik šių lepių šiltnamio augalų neužpuls koks nors mikroorganizmas, jeigu nepagrauš jų šaknų, jeigu jie nesupus! O juk ananasams taip būna! Ajajai, ir dar kaip būna!

– Klausyk, – pasidomėjo Begemotas, įkišęs savo apvalią galvą pro skylę tvoroje, – o ką jie veikia verandoje?

– Pietauja, – paaiškino Korovjovas, – galiu pridurti, branguti, kad čia visai neprastas ir nebrangus restoranas. O aš, beje, kaip ir kiekvienas turistas prieš tolimesnę kelionę, geidžiu užkąsti ir išgerti didelį bokalą šalto kaip ledas alaus.

– Ir aš, – atsakė Begemotas, ir abu nenaudėliai asfaltuotu takeliu nužingsniavo po liepomis link nelaimės nenujaučiančio restorano verandos.

Prie įėjimo, ties gebenėmis apsivijusios tvorelės anga, ant aukštos kėdės sėdėjo išblyškusi nuobodžiaujanti pilietė baltomis kojinaitėmis ir balta berete su uodegyte.

Priešais ją ant paprasto virtuvinio stalo gulėjo stora kontorinė knyga, į kurią pilietė nežinia kam užrašydavo restorano svečių pavardes. Kaip tik ši pilietė ir sustabdė Korovjovą ir Begemotą.

– Jūsų pažymėjimai? – ji su nuostaba žvelgė į Korovjovo pensnė, taip pat į Begemoto primusą ir perplėštą alkūnę.

– Tūkstantį kartų atsiprašau, kokie pažymėjimai? – nustebęs paklausė Korovjovas.

– Jūs rašytojai? – savo ruožtu paklausė pilietė.

– Be abejo, – oriai atsakė Korovjovas.

– Jūsų pažymėjimai? – pakartojo pilietė.

– Meilute mano… – švelniu balsu prakalbo Korovjovas.

– Aš ne meilutė, – atrėžė pilietė.

– Oi, kaip gaila, – nusivylęs pasakė Korovjovas ir vėl prašneko: – Na, jeigu nenorite būti meilutė, tiek to, nebūkite. Bet sakykit, nejaugi norint įsitikinti, kad Dostojevskis – rašytojas, būtina reikalauti iš jo pažymėjimo? Juk užtenka perskaityti bet kuriuos penkis puslapius iš bet kurio jo romano, ir be jokio pažymėjimo bus aišku, kad jis rašytojas.

Beje, man regis, jis nė neturėjo jokio pažymėjimo! Kaip tu manai? – kreipėsi Korovjovas į Begemotą.

– Kertu lažybų, kad neturėjo, – atsakė šis, statydamas primusą ant stalo šalia knygos ir ranka šluostydamasis prakaitą nuo suodinos kaktos.

– Jūs – ne Dostojevskis, – pareiškė Korovjovo išmušta iš vėžių pilietė.

– Kas žino, kas žino, – atsakė šis.

– Dostojevskis miręs, – nelabai tvirtai tarė pilietė.

– Protestuoju! – karštai sušuko Begemotas. – Dostojevskis nemirtingas!

– Pateikite pažymėjimus, piliečiai, – tarė pilietė.

– Atleiskite, bet juk tai galų gale juokinga, – nenusileido Korovjovas, – apie rašytoją sprendžiama ne iš pažymėjimo, bet iš to, ką jis rašo! Iš kur jūs žinote, kokie sumanymai knibžda mano galvoje? Arba šitoje galvoje? – ir jis parodė į Begemoto galvą, o šis išsyk nusivožė kepurę, tarytum norėdamas, kad pilietė galėtų geriau ją apžiūrėti.

– Praleiskite, piliečiai, – jau pyktelėjusi tarė ji. Korovjovas ir Begemotas pasitraukė į šalį ir praleido kažkokį rašytoją pilku kostiumu, be kaklaryšio, vasariniais baltais marškiniais, kurių plati apykaklė buvo išpešta viršum švarko, su laikraščiu po pažastim. Rašytojas maloniai linktelėjo pilietei, greitomis suraitė kažkokį kabliuką pakištoje knygoje ir žengė į verandą.

– Deja, ne mums, ne mums, – liūdnai prašneko Korovjovas, – o jam atiteks tas bokalas šalto kaip ledas alaus, apie kurį taip svajojame mudu, vargšai klajūnai, mudviejų padėtis kebli ir liūdna, nežinau, nė ką daryti.

Begemotas tik sielvartingai skėstelėjo rankomis ir užsidėjo kepurę ant apvalios galvos, apaugusios tankiais plaukais, labai panašiais į katino kailį. Bet tuo metu virš pilietės galvos suskambo garsus, bet valdingas balsas:

– Praleiskite, Sofja Pavlovna.

Pilietė su knyga nustebo: žaliojoje gyvatvorėje išniro balta frakuoto flibustjero krūtinė ir smaila barzdžiukė. Jis maloniai žvelgė į du įtartinus driskius ir net gestu kvietė juos užeiti. Arčibaldo Arčibaldovičiaus autoritetas jo vadovaujamame restorane buvo didžiai svarus, ir Sofja Pavlovna klusniai paklausė Korovjovą:

– Jūsų pavardė?

– Panajevas, – mandagiai atsakė šis. Pilietė užrašė šią pavardę ir klausiamai pažvelgė į Begemotą.

– Skabičevskis, – sucypsėjo šis, kažkodėl rodydamas į savo primusą. Sofja Pavlovna užrašė ir šią pavardę ir stumtelėjo knygą lankytojams pasirašyti. Korovjovas šalia pavardės „Panajevas“ pasirašė „Skabičevskis“, o Begemotas šalia „Skabičevskio“ pasirašė „Panajevas“.

Galutinai apstulbindamas Sofją Pavlovną, Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šypsodamasis, nusivedė svečius prie geriausio staliuko kitame verandos pakraštyje, prie staliuko, kurį dengė sodrus šešėlis ir šalia kurio, prasiskverbę pro gyvatvorės properšas, mirguliavo saulės atšvaitai. O Sofja Pavlovna, mirksėdama iš nuostabos, ilgai tyrinėjo keistus parašus, kuriuos nelaukti lankytojai paliko knygoje.

Oficiantus Arčibaldas Arčibaldovičius nustebino ne mažiau negu Sofją Pavlovną. Jis pats atitraukė kėdę, siūlydamas Korovjovui sėstis, mirktelėjo vienam, kažką šnibžtelėjo kitam, ir du oficiantai ėmė suktis aplink naujuosius svečius, kurių vienas pasistatė primusą ant grindų šalia parudavusio pusbačio.

Beregint nuo staliuko dingo senoji gelsvom dėmėm nusėta staltiesė, braškėdama nuo krakmolo ore švystelėjo baltutėlė kaip beduino skraistė nauja, o Arčibaldas Arčibaldovičius tyliai, bet itin išraiškingai jau šnibždėjo pasilenkęs prie pat ausies Korovjovui:

– Kuo galėčiau pavaišinti? Turiu ypatingo eršketuko… nuo architektų suvažiavimo nusukau…

– Žinote… ė… duokit mums apskritai užkąsti… ė… – geraširdiškai sumykė Korovjovas, išsidrėbęs ant kėdės.

– Suprantu, – užsimerkęs reikšmingai atsakė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Padavėjai, išvydę, kaip su įtartinaisiais lankytojais elgiasi restorano šefas, išvijo iš galvos visas abejones ir ėmėsi rimtai triūsti. Vienas jų tuoj kyštelėjo degtuką Begemotui, kuris išsitraukė iš kišenės nuorūką ir įsikišo ją į burną, kitas pripuolė, skambindamas stikliukais, ir ėmė dėlioti šalia valgymo įrankių taureles, stiklinaites ir plonučio stiklo bokalus, iš kurių taip malonu gerti narzaną po tentu… ne, užbėgdami už akių pasakysim… būdavo malonu gerti narzaną po tentu neužmirštamoje Gribojedovo verandoje. – Galiu pasiūlyti jerubės kepsniukų, – melodingai murkė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Svečias su įskilusia pensnė pritarė visiems brigo kapitono pasiūlymams ir prielankiai žvelgė į jį pro suaižėjusį stiklą.

Prie gretimo staliuko drauge su žmona, baigiančia kramsnoti kiaulienos eskalopą, pietavo beletristas Petrakovas–Sausvėjis, kuris, būdamas pastabus kaip visi rašytojai, atkreipė dėmesį į Arčibaldo Arčibaldovičiaus paslaugumą ir be galo nustebo. O jo žmoną, labai orią damą, net pavydas suėmė, žvelgiant į pirato atidą Korovjovui, ji net šaukšteliu paskambino… – girdi, kas čia dedasi, mes gaištame, laikas nešti ledus! Kas atsitiko?

Tačiau Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šyptelėjęs Petrakovai, pasiuntė pas ją oficiantą, o pats nesitraukė nuo savo brangiųjų svečių. Ak, gudrus buvo Arčibaldas Arčibaldovičius! O pastabumu, matyt, nenusileido rašytojams. Arčibaldas Arčibaldovičius žinojo ir apie seansą Varjetė teatre, buvo girdėjęs ir apie daugelį kitų dalykų, nutikusių pastarosiomis dienomis, tačiau nepraleido pro ausis kaip kiti nei žodžio „languotas“, nei žodžio „katinas“. Arčibaldas Arčibaldovičius išsyk suprato, kas per vieni jo svečiai. O supratęs, savaime aišku, nepanoro su jais pyktis. O štai Sofja Pavlovna žiopla kaip reta! Tik pamanykit – užtvėrė šiai porelei kelią į verandą! Beje, ko iš jos norėti.

Niekinamai baksnodama šaukšteliu tirpstančius ledus, Petrakova nepatenkinta žiūrėjo, kaip ant staliuko, prie kurio sėdėjo kažkokiais juokdarių drabužiais apsirengę tipeliai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, auga kalnai gardėsių. Iš dubenėlio, kupino šviežių ikrų, jau kyšojo iki blizgesio nuplaut i salotų lapai… dar mirksnis, ir ant specialiai pristumto atskiro staliuko pasirodė rasotas sidabrinis kibirėlis.

Tik įsitikinęs, kad viskas deramai paruošta, tik tuomet, kai padavėjai atlakino uždengtą keptuvę, kurioje kažkas čirškė, Arčibaldas Arčibaldovičius išdrįso palikti du paslaptinguosius lankytojus, bet prieš tai jiems dar šnibžtelėjo:

– Atsiprašau! Tik minutėlei! Pasižiūrėsiu, kaip ten tie kepsniukai.

Jis nulėkė šalin nuo staliuko ir dingo restorano viduje. Jeigu koks nors stebėtojas būtų galėjęs pasekti tolesnius Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmus, tai jie, be abejonės, jam būtų pasirodę gana keisti.

Šefas nuėjo visai ne į virtuvę pasižiūrėti kepsniukų, o į restorano sandėlį. Savo raktu jis atrakino duris, įėjęs vidun užsidarė, atsargiai, kad nesusiteptų rankogalių, išėmė iš dėžės su ledais du didokus eršketus, suvyniojo juos į laikraštį, tvarkingai perrišo virvute ir padėjo į šalį. Paskui gretimame kambaryje apsižiūrėjo, ar tebėra jo vasarinis paltas šilkiniu pamušalu ir skrybėlė, ir tik tuomet pasuko į virtuvę, kur virėjas rūpestingai ruošė kepsniukus, pirato pažadėtus svečiams.

Reikia pasakyti, kad Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmai visai nebuvo keisti ir paslaptingi, keistais juos galėjo palaikyti tik paviršutiniškas stebėtojas. Arčibaldo Arčibaldovičiaus elgesį logiškai lėmė ankstesni įvykiai. Gerai žinodamas, kas pastarosiomis dienomis dėjosi mieste, o svarbiausia – apdovanotas fenomenalia nuojauta, Gribojedovo restorano šefas suprato, kad du jo svečiai pietaus, tiesa, prašmatniai ir sočiai, bet užsibus restorane neilgai. Ir nuojauta, niekada neapgaunanti buvusio flibustjero, nesuvedžiojo jo ir šį kartą.

Tuo metu, kai Korovjovas ir Begemotas prisipylė po antrą taurelę puikios ir šaltos dukart valytos maskviškės degtinės ir susidaužė taurelėmis, verandoje pasirodė suprakaitavęs ir susijaudinęs kronikininkas Boba Kandalupskis, išgarsėjęs Maskvoje savo stulbinančia visažinyste. Jis tučtuojau prisėdo prie Petrakovų staliuko. Numetęs savo išpampusį portfelį ant staliuko, Boba beregint lipte prilipo prie Petrakovo ausies ir ėmė šnibždėti kažkokias be galo gundančias naujienas. Tirpdama iš smalsumo, madam Petrakova prikišo ir savo ausį prie putlių ir taukuotų Bobos lūpų. O šis, vogčiomis dairydamasis, vis šnibždėjo ir šnibždėjo, ir galima buvo nugirsti paskirus žodžius, kad ir tokius:

– Prisiekiu garbe! Sodų gatvėje, Sodų gatvėje, – Boba dar labiau prislopino balsą, – kulkos neima! Kulkos… kulkos… benzinas, gaisras… kulkos…

– Štai visus tuos plepius, skleidžiančius šlykščias paskalas, – truputėlį garsiau, negu būtų norėjęs Boba, savo kontraltu sudundėjo pasipiktinusi madam Petrakova, – štai visus juos reikėtų demaskuoti! Na, nieko, sutvarkys dar, sutvarkys juos! Kokie kenksmingi tauškalai!

– Tai ne tauškalai, Antonina Porfirjevna, – suriko netikėlės rašytojo žmonos įskaudintas Boba ir vėl pračiulbo: – Sakau jums, kulkos neima… O dabar gaisras… O jie skriste… skriste, – Boba šnypštė, visai neįtardamas, kad tie, apie kuriuos jis pasakoja, sėdi šalia, mėgaudamiesi jo čiulbesiu.

Beje, tas mėgavimasis netrukus baigėsi. Iš restorano vidaus į verandą ryžtingai įžengė trys vyrai, juosmenis susiveržę diržais, su auliniais batais ir revolveriais rankose.

Priekinis skambiai ir rūsčiai suriko:

– Nė iš vietos! – ir išsyk visi trys ėmė šaudyti, taikydamiesi Korovjovui ir Begemotui į galvas. Šiedu kaipmat ištirpo ore, o iš primuso tiesiai į tentą pliūptelėjo ugnies stulpas.

Tente pradegė skylė, panaši į žiojėjančius nasrus su tamsiais kraštais, ta skylė ėmė plėstis į visas šalis. Ugnis, išsiveržusi pro išdegusią skylę, pakilo ligi pat Gribojedovo namų stogo. Ūmai užsiplieskė antrame aukšte ant redakcijos palangės gulintys segtuvai su popieriais, paskui liepsna persimetė į užuolaidas, o dar vėliau, tarytum dumplėm pučiama, ugnis gausdama pasklido po visus tetulės namus.

Po kelių sekundžių asfaltuotais takeliais, vedančiais link ketinės bulvaro tvoros, už kurios trečiadienio vakarą išniro niekieno nesuprastas pirmasis nelaimės pranašas Ivanuška, dabar skuodė nebaigę valgyti rašytojai, oficiantai, Sofja Pavlovna, Boba, Petrakova, Petrakovas.

Iš anksto išėjęs pro šonines duris, niekur nebėgdamas ir neskubėdamas, lyg kapitonas, kuris paskutinis privalo palikti degantį brigą, ramiai stovėjo Arčibaldas Arčibaldovičius, apsivilkęs vasariniu paltu su šilkiniu pamušalu, po pažastim pasikišęs du rąstigalių didumo eršketus.

Daugiau Daugiau
Buto Nr. 50 galas (27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Buto Nr. 50 galas (27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXVII skyrius

BUTO NR. 50 GALAS

 

 

Kai Margarita perskaitė paskutiniuosius romano žodžius „…Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas“, – atėjo rytas.

Buvo girdėti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio šakose linksmai šnekučiavo smagūs žvirbliai.

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kiek nestulbino tai, kad naktį ji praleido antgamtinėje aplinkoje.

Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir turėtų būti.

Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsitiesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo. Tyloje skendėjo pusrūsio kambariai, tyloje skendėjo visas mažas namelis, ramu buvo nuošaliame skersgatvėlyje.

Tačiau tuo metu, auštant šeštadienio rytui, nemiegojo visas aukštas vienoje Maskvos įstaigoje, ir jo langai, atgręžti į didelę asfaltuotą aikštę, kurią valė šepečiais specialios mašinos, triukšmingai važinėjančios skersai išilgai, švietė ryškia šviesa, užgožusia tekančios saulės šviesą.

Visas tas aukštas tyrė Volando bylą, ir dešimtyje kabinetų visą naktį degė šviesa.

Tiesą sakant, byla pasidarė aiški jau vakar, penktadienį, kai, dingus visai administracijai ir nutikus visokioms kiaulystėms per garsųjį juodosios magijos seansą, teko uždaryti Varjetė teatrą. Tačiau darbas nenutrūko todėl, kad į nemiegantį aukštą be paliovos plaukė vis nauji ir nauji pranešimai.

Dabar tardytojams, narpliojantiems šią keistą bylą, atsiduodančią aiškių aiškiausia velniava, ir dar su kažkokiomis hipnozės, fokusų ir neabejotino kriminalo priemaišomis, reikėjo visus tuos įvairiausius ir painius įvykius, nutikusius skirtingose Maskvos vietose, sulipdyti daiktan.

Pirmasis žmogus, kuriam teko pabuvoti šiame elektros nutviekstame nemiegančiame aukšte, buvo Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, Akustinės komisijos pirmininkas.

Penktadienio popietę jo bute, kuris buvo name greta Mūro tilto, sučirškė skambutis, ir vyriškas balsas paprašė pakviesti prie telefono Arkadijų Apolonovičių. Prie aparato priėjusi Arkadijaus Apolonovičiaus žmona niūriai pasakė, kad Arkadijus Apolonovičius negaluoja, prigulė pailsėt i ir prieit i prie aparato negali. Tačiau Arkadijui Apolonovičiui vis dėlto teko prieiti prie aparato. Į klausimą, kokiai įstaigai prireikė Arkadijaus Apolonovičiaus, balsas ragelyje trumpai aiškiai atsakė kokiai.

– Sekundę… tučtuojau… minutėlę, – sulemeno paprastai be galo išdidi Akustinės komisijos pirmininko žmona ir kaip strėlė nušvilpė į miegamąjį kelti Arkadijaus Apolonovičiaus iš lovos, kurioje šis gulėjo, kankinamas pragariškų prisiminimų apie vakarykštį seansą ir naktinį skandalą, kilusį žmonai išvijus iš buto jo saratoviškę dukterėčią.

Tiesa, ne po sekundės, bet ir ne po minutės, o po ketvirčio minutės Arkadijus Apolonovičius viena šlepete ir vienais apatiniais jau stovėjo prie aparato ir vebleno:

– Taip, aš… Klausau, klausau…

Jo žmona, šią akimirką pamiršusi taip šlykščiai sulaužytą ištikimybę ir visus nelaimingojo Arkadijaus Apolonovičiaus nusikaltimus, kišo išgąsdintą veidą pro tarpdurį, mosavo antra šlepete ir šnibždėjo:

– Šlepetę apsiauk, šlepetę… Kojas nušalsi.

Arkadijus Apolonovičius gynėsi nuo žmonos basa koja, šnairavo į ją it žvėris ir murmėjo į ragelį:

– Taip, taip, taip, kaipgi, suprantu… Tučtuojau važiuoju.

Visą vakarą Arkadijus Apolonovičius praleido minėtame aukšte, kur vyko tardymas.

Pokalbis buvo sunkus, didžiai nemalonus, nes teko visai atvirai pasakoti ne tik apie šlykštųjį seansą ir peštynes ložėje, bet kartu reikėjo iškloti viską ir apie Milicą Andrejevną Pokobatko iš Jelochovo gatvės, ir apie dukterėčią iš Saratovo, ir dar daug apie ką, ir visa tai pasakodamas Arkadijus Apolonovičius kentė neapsakomas kančias.

Savaime aišku, kad Arkadijus Apolonovičius, inteligentiškas ir kultūringas žmogus, supratingas ir kvalifikuotas bjauraus seanso liudininkas, puikiai nupiešęs ir paslaptingąjį kaukėtą magą, ir du niekšelius, jo padėjėjus, liudininkas, puikiai įsiminęs, kad mago pavardė tikrai Volandas, savo parodymais stumtelėjo tardytojus gerokai į priekį. O sugretinus Arkadijaus Apolonovičiaus parodymus su parodymais kitų žmonių, tarp kurių buvo ir kai kurios po seanso nukentėjusios damos (toji su violetiniais marškiniais, sugluminusi Rimskį, ir, deja, dar daugybė kitų), ir kurjeris Karpovas, siųstas į butą Nr. 50 Sodų gatvėje, – tiesą sakant, išsyk paaiškėjo, kur reikia ieškoti visų šių nuotykių kaltininko.

Žmonės iš minėto aukšto pabuvojo bute Nr. 50, ir pabuvojo ne sykį, jie ne tik kruopščiai jį apžiūrėjo, bet ir išstukseno visas sienas, apžiūrėjo dūmtraukius, ieškojo slėptuvių. Tačiau visos šios priemonės jokių rezultatų nedavė, ir nė karto bute nepavyko ko nors užtikti, nors buvo visai aišku, kad tame bute kažkas yra. Beje, visi atsakingieji asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su atvykstančiais į Maskvą užsienio artistais, kategoriškai tvirtino, kad jokio juodojo mago Maskvoje nėra ir negali būti.

Atvykęs jis ničniekur neprisiregistravo, niekam nepateikė savo paso ar kokių nors kitų dokumentų, kontraktų ir sutarčių, ir niekas nieko apie jį nebuvo girdėjęs! Vaidybinių renginių komisijos programų skyriaus vedėjas Kitaicevas dievažijosi, kad pražuvėlis Stiopa Lichodejevas nebuvo atsiuntęs tvirtinti jokios jokio Volando pasirodymo programos ir nieko nepranešė telefonu Kitaicevui apie to Volando atvykimą. Tad jis, Kitaicevas, negalįs suprasti, kaip Stiopa galėjo leisti toki seansą Varjetė teatre. Kai jam buvo sakoma, kad Arkadijus Apolonovičius savo akimis matė tą magą per seansą, Kitaicevas skėsčiojo rankomis ir kėlė akis į dangų. Ir vien pažvelgus į tas Kitaicevo akis, matei ir drąsiai galėjai tvirtinti, kad jis tyras kaip krištolas.

Jau pažįstamas Prochoras Petrovičius, Vyriausiosios vaidybinių renginių komisijos pirmininkas…

Beje: pašėlusiam Anos Ričardovnos džiaugsmui ir veltui sutrukdytos milicijos didžiai nuostabai jis išsyk grįžo į savo kostiumą, kai tik milicija įžengė į jo kabinetą. Ir dar, beje, sugrįžęs į savo pilką dryžuotą kostiumą, Prochoras Petravičius patvirtino visas rezoliucijas, kurias buvo parašęs tuščias kostiumas jam nesant.

…taigi, jau pažįstamas Prochoras Petravičius absoliučiai nieko nežinojo apie jokį Volandą.

Sakykit, ką norit, tačiau išėjo kažkokia klaiki nesąmonė: tūkstančiai žiūrovų, Varjetė tarnautojai, pagaliau Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, didžiai kultūringas žmogus, matė tą magą, matė jo prakeiktus asistentus, o surasti jo niekaip neįmanoma.

Nejau, leiskite paklausti, jis prasmego skradžiai žemės išsyk po savo šlykštaus seanso? O gal, anot kai kurių žmonių, jis apskritai nebuvo pasirodęs Maskvoje? Tačiau pirmuoju atveju reikėtų tarti, kad, prasmegdamas skradžiai žemės, jis drauge nusitempė ir visą Varjetė administracijos viršūnę, o antruoju atveju išeitų, kad nelemto teatro administracija, iškrėtusi kažkokią šunybę (prisiminkite išmuštą kabineto langą ir Būgnų Tūzo elgesį!), pati paspruko iš Maskvos.

Vertas pagarbos buvo žmogus, vadovavęs tardymui. Pražuvėlis Rimskis buvo surastas stulbinamai greitai. Pakako atkreipti dėmesį į Būgnų Tūzo elgesį taksomotorų stotelėje prie kino teatro, prisiminti, kada baigėsi seansas ir kada galėjo dingti Rimskis, ir nedelsiant buvo išsiųsta telegrama į Leningradą. Po valandos (penktadienio vakare) atėjo atsakymas, kad Rimskis aptiktas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvyliktame kambaryje, ketvirtame aukšte, greta kambario, kuriame buvo apsistojęs vieno Maskvos teatro, tuo metu gastroliavusio Leningrade, repertuaro vedėjas, – tame pačiame kambaryje, kuris, kaip žinoma, garsus paauksuotais pilkai melsvais baldais ir puikia vonia.

Surastas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvylikto kambario rūbų spintoje, Rimskis buvo nedelsiant suimtas ir iškvostas dar Leningrade. Tada į Maskvą atėjo telegrama, kad Varjetė finansų direktorius yra nepakaltinamos būklės, kad nepajėgia arba nenori žmoniškai atsakinėti į klausimus ir prašosi paslepiamas šarvuotoje kameroje, kurią saugotų ginkluoti sargybiniai. Iš Maskvos telegrama buvo įsakyta Rimskį su sargyba atgabenti į Maskvą. Taip ir buvo padaryta, – penktadienį, lydimas sargybinių, jis vakariniu traukiniu išvyko į Maskvą.

Penktadienio vakare buvo aptikti ir Lichodejevo pėdsakai. Į visus miestus išsiuntinėjus telegramas, skelbiančias Lichodejevo paiešką, iš Jaltos buvo gautas atsakymas, kad Lichodejevas buvo Jaltoje, tačiau išskrido lėktuvu į Maskvą.

Nepavyko aptikti tik vieno žmogaus pėdsakų – Varenuchos. Visoje Maskvoje pagarsėjęs teatro administratorius dingo kaip į vandenį.

Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, už Varjetė ribų. Teko narplioti neįprastą atsitikimą su tarnautojais, dainavusiais „Šniokščia Baikalas“ (beje, profesoriui Stravinskiui per dvi valandas pavyko juos nutildyti, panaudojus kažkokias poodines injekcijas), teko plūktis su asmenimis, kurie kitiems asmenims arba įstaigoms vietoj pinigų kaišiojo velniai žino kokius popiergalius, taip pat ir su asmenimis, kurie nuo to nukentėjo.

Savaime aišku, pati nemaloniausia, skandalingiausia ir kebliausia iš visų tų istorijų buvo istorija su žuvusio literato Berliozo galva, kuri vidury dienos buvo pavogta Gribojedovo salėje tiesiai iš karsto.

Dvylika žmonių tyrė šią pamėklišką bylą, lyg ant virbalo verdami po visą Maskvą išsklidusias jos akis. Vienas tardytojas atvyko į profesoriaus Stravinskio kliniką ir pirmiausiai paprašė sąrašo tų asmenų, kurie pateko į kliniką per pastarąsias tris dienas. Taip buvo surasti Nikanoras Ivanovičius Bosojus ir vargšas konferansjė, kuriam per seansą Varjetė buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabai domėjosi. Dabar jau nesunku buvo nustatyti, kad jiedu tapo tos pačios paslaptingojo mago vadovaujamos šutvės aukomis. Tačiau Ivanas Nikolajevičius Benamis tardytoją nepaprastai sudomino.

Penktadienio pavakarę atsidarė Ivanuškos kambario Nr. 117 durys, ir vidun įžengė jaunas, apskritaveidis, ramus, santūrių manierų žmogus, nėmaž nepanašus į tardytoją. Ir vis dėlto tai buvo vienas geriausių Maskvos tardytojų. Jis išvydo lovoje gulintį išblyškusį ir sulysusį jaunuolį, kurio akyse buvo matyti abejingumas viskam, kas dėjosi aplink, ir kurios žvelgė čia į kažkokią neužmatomą tolybę, čia į paties jaunuolio vidų.

Tardytojas mandagiai prisistatė ir pasakė, kad užėjo pas Ivaną Nikolajevičių pasišnekėti apie užvakarykščius įvykius prie Patriarcho tvenkinių.

Ak, kaip būtų džiūgavęs Ivanas, jeigu tardytojas būtų jį aplankęs anksčiau, tarkim, kad ir ketvirtadienio naktį, kai Ivanas siautėjo ir blaškėsi, reikalaudamas išklausyti jo pasakojimą apie Patriarcho tvenkinius. Dabar jo svajonė išsipildė, jis galėjo padėti gaudyti konsultantą, jam nebereikėjo niekur bėgti, pas jį patį atėjo pareigūnas, norintis išgirsti jo pasakojimą apie tai, kas įvyko trečiadienio vakarą.

Deja, per tas kelias dienas, praėjusias nuo Berliozo mirties, Ivanuška smarkiai pasikeitė.

Jis noriai ir mandagiai atsakinėjo į visus tardytojo klausimus, tačiau ir Ivano žvilgsnis, ir jo kalbos tonas buvo kuo abejingiausi. Poeto nebejaudino Berliozo likimas.

Prieš pasirodant tardytojui, Ivanuška snūduriavo gulėdamas, ir jam prieš akis šmėkščiojo tam tikri reginiai. Jis matė keistą, nesuprantamą, neegzistuojantį miestą su marmuro luitais, įkaitusiomis kolonadomis, su saule tviskančiais stogais, su juodu, niūriu ir nuožmiu Antonijaus bokštu, su beveik ligi stogų nugrimzdusiais į tropikų sodo žalumą rūmais ant vakarinės kalvos, su bronzinėmis, saulėlydžio gaisuose švytinčiomis statulomis tame sode, jis matė senovės miesto gatvėmis traukiančias šarvuotas romėnų kenturijas.

Prieš snūduriuojančio Ivano akis išnirdavo krėsle sustingęs žmogus skustu geltonu ir nervingu veidu, žmogus, vilkįs balta mantija raudonu pamušalu, su neapykanta žvelgiąs į vešlų svetimą sodą. Matė Ivanas ir plyną geltoną kalvą, kurioje stūksojo tušti stulpai su skersiniais.

O tai, kas atsitiko prie Patriarcho tvenkinių, poeto Ivano Benamio nebedomino.

– Sakykit, Ivanai Nikolajevičiau, ar jūs pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po tramvajumi?

Vos pastebima abejinga šypsenėlė kažkodėl nuslydo Ivano lūpomis, ir jis atsakė:

– Aš buvau toli.

– O tasai languotašvarkis buvo prie pat turniketo?

– Ne, jis netoliese sėdėjo ant suolelio.

– Ar jūs aiškiai prisimenate, kad jis nebuvo priėjęs prie turniketo tą akimirką, kai Berliozas pargriuvo?

– Prisimenu. Nebuvo priėjęs. Jis sėdėjo išsidrėbęs.

Šie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Išgirdęs atsakymus, jis pakilo, padavė Ivanuškai ranką, palinkėjo greičiau sveikti ir pareiškė viltį, kad netrukus vėl skaitys jo eilėraščius. – Ne, – tyliai atsakė Ivanas, – eilėraščių aš neberašysiu. Tardytojas mandagiai šyptelėjo, pareiškė esąs įsitikinęs, kad poetas šiuo metu tik apimtas tam tikros depresijos, tačiau viskas greitai praeisią.

– Ne, – atsiliepė Ivanas, žvelgdamas ne į tardytoją, o į gęstantį tolybėje dangaus skliautą, – tai niekuomet nepraeis. Eilėraščiai, kuriuos aš rašiau, – prasti. Dabar aš tai supratau.

Tardytojas paliko Ivanušką, gavęs itin svarbių žinių. Einant nuo siūlo galo prie jo pradžios, pagaliau pavyko nusigauti iki to šaltinio, nuo kurio ir pasklido į šalis visi įvykiai. Tardytojas neabejojo, kad tie įvykiai prasidėjo nuo žmogžudystės prie Patriarcho tvenkinių. Žinia, nei Ivanuška, nei tasai languotašvarkis nestūmė po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT’o pirmininko, niekas, taip sakant, nepavartojo fizinės jėgos.

Tačiau tardytojas buvo įsitikinęs, kad Berliozas puolė po tramvajumi (arba griuvo po juo) paveiktas hipnozės.

Taigi medžiagos susikaupė apsčiai, paaiškėjo, ką ir kur reikia gaudyti. Tačiau blogiausia, kad pagauti buvo neįmanoma. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr. 50, be abejonės, kažkas buvo. Retkarčiais butas atsiliepdavo į telefono skambučius čia blerbiančiu, čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefono muzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kartą, įvairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant nė vieno kampo. Butas jau seniai kėlė įtarimą. Sekliai saugojo ne tik tarpuvartę ir kiemą, bet ir atsarginį išėjimą.

Sargybiniai lūkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Taip, butas Nr. 50 krėtė pokštus, bet nieko nebuvo galima padaryti.

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuošęs baronas Maigelis iškilmingai nužingsniavo į butą Nr. 50.

Buvo girdėti, kaip baronas įėjo vidun. Lygiai po dešimties minučių be jokių skambučių bute apsilankė ieškotojai, tačiau ne tik šeimininkų nerado, bet – tai buvo jau visai nesuprantama – neaptiko nė jokių barono Maigelio pėdsakų.

Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi šeštadienio ryto. Tuomet byla pasipildė naujais įdomiais duomenimis. Maskvos aerodrome nusileido šešiavietis keleivinis lėktuvas, atskridęs iš Krymo. Drauge su kitais keleiviais iš jo išlipo vienas keistas pilietis.

Tai buvo jaunas, tačiau siaubingai apšepęs, maždaug tris dienas nesiprausęs pilietis paraudusiomis, pilnomis išgąsčio akimis, be jokio bagažo, keistokai apsirengęs. Pilietis buvo su papacha, ant naktinių baltinių užsimetęs burką, o kojas įsispyręs į ką tik pirktas naujutėlaites melsvas kambarines šlepetes. Vos jis kopėtėlėmis nusileido iš lėktuvo kabinos, prie jo priėjo keli vyrai. Šis pilietis jau buvo laukiamas, ir netrukus neužmirštamasis Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas stojo prieš tardytojus. Jis pažėrė naujų duomenų. Dabar paaiškėjo, kad Volandas įsigavo į Varjetė, apsimetęs artistu ir užhipnotizavęs Stiopą Lichodejevą, o vėliau kažkaip sugebėjo švystelti tą patį Stiopą iš Maskvos už dievai žino kiek kilometrų. Tad duomenų pagausėjo, tačiau lengviau nuo to nepasidarė, ko gero, pasidarė net truputį sunkiau, nes neliko abejonės, kad asmenį, krečiantį pokštus, panašius į tą, nuo kurio nukentėjo Stepanas Bogdanovičius, suimti bus nelengva. Beje, Lichodejevas jam pačiam prašant, buvo uždarytas į saugią kamerą, o prieš tardytojus stojo Varenucha, ką tik suimtas savo bute, į kurį sugrįžo beveik po dviejų parų. Nepaisydamas Azazelui duoto pažado daugiau nemeluoti, administratorius pradėjo kaip tik nuo melo. Tiesą sakant, griežtai smerkti jo nereikėtų. Juk Azazelas jam uždraudė meluoti ir plūstis telefonu, o šiuo atveju administratorius tuo aparatu nesinaudojo.

Klydinėdamas akimis į šalis, Ivanas Saveljevičius pareiškė, kad ketvirtadienį jis vienut vienas pasigėrė savo kabinete, paskui kažkur išėjo, o kur – neprisimena, kažkur dar išgėrė starkos, o kur – neprisimena, kažkur voliojosi patvoryje, o kur – taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratorius buvo įspėtas, kad tokiu kvailu ir beprasmišku elgesiu jis trukdo tardymui tirti svarbią bylą ir už tai jam, suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis į visas puses, ėmė virpančiu balsu šnibždėti, kad jis meluoja tik iš baimės, saugodamasis Volando šutvės keršto, kad šios šutvės naguose jis jau pabuvojo ir todėl prašosi, stačiai maldauja būti uždarytas šarvuotoje kameroje.

– Velniai griebtų! Ko jie visi užsimanė į tą šarvuotą kamerą, – burbtelėjo vienas tardytojų.

– Tie niekšai juos smarkiai išgąsdino, – pasakė tasai, kuris lankėsi pas Ivanušką.

Tardytojai kaip mokėdami nuramino Varenuchą, pasakė, kad jis bus apsaugotas ir be jokios kameros, ir beregint paaiškėjo, kad jokios starkos jis negėrė, kad jį mušė dviese, vienas su iltimi, rusvaplaukis, o antras storulis…

– Aha, panašus į katiną?

– Taip, taip, taip, – apspangęs iš baimės, be paliovos šnairuodamas į šalis, šnibždėjo administratorius ir išklojo tolimesnes smulkmenas, papasakojo, kaip dvi dienas, paverstas vampyru, gyveno bute Nr. 50 ir vos netapo finansų direktoriaus Rimskio mirties kaltininku…

Tuo metu buvo įvestas Rimskis, atvežtas iš Leningrado. Tačiau šis tirtantis iš baimės, pakrikusios psichikos žilaplaukis senis, visai nepanašus į ankstesnį finansų direktorių, nieku gyvu nenorėjo sakyt i tiesos ir buvo itin užsispyręs. Rimskis tvirtino, kad jokios Helos ir jokio Varenuchos savo kabinete naktį jis nematęs, kad jam paprasčiausiai pasidarę bloga ir jis, netekęs nuovokos, išvažiavęs į Leningradą. Nereikia nė sakyti, kad savo parodymus paliegęs finansų direktorius užbaigė prašymu uždaryti jį šarvuotoje kameroje.

Anuška buvo suimta tuo metu, kai Arbato universalinėje parduotuvėje mėgino įbrukti kasininkei dešimties dolerių banknotą. Įdėmiai buvo išklausytas Anuškos pasakojimas apie žmones, išskridusius pro Sodų gatvės namo langą, ir apie pasagėlę, kurią, pasak Anuškos, ji paėmusi tik tam, kad pristatytų ją į miliciją.

– Ar pasagėlė tikrai buvo auksinė, su deimantais? – pasidomėjo tardytojai.

– Ar aš jau deimantų nesu mačiusi, – atsakė Anuška.

– Tačiau jūs sakėte, kad gavote iš jo červoncų?

– Ar aš jau červoncų nesu mačiusi, – atsakė Anuška.

– Tai kada jie pavirto doleriais?

– Apie jokius dolerius nieko nežinau, regėt neregėjau jokių dolerių, – ėmė spygauti Anuška, – mūsų valia! Gaunam radybų, perkam kartūną… – ir pasileido tauzyti visokius niekus, kad ji neatsakanti už namų valdybą, įsileidusią į penktą aukštą piktąją dvasią, nuo kurios nebėra gyvenimo.

Tardytojas ėmė mosuoti Anuškos pusėn plunksnakočiu, nes ji visiems gerokai įgriso, ir parašė jai ant žalio popierėlio leidimą nešdintis lauk, ir tada Anuška visų džiaugsmui dingo iš įstaigos. Paskui žmonės ėmė plaukti virtine, o tarp jų buvo ir Nikolajus Ivanovičius, ką tik suimtas tiktai per kvailumą pavydžios žmonos, kuri paryčiais pranešė milicijai, kad dingo jos vyras. Nikolajus Ivanovičius pernelyg neapstulbino tardytojų, paklojęs ant stalo smagią pažymą apie tai, kad jis praleido naktį pokylyje pas šėtoną. Pasakodamas, kaip jis lakino oru nuogą Margaritos Nikolajevnos namų darbininkę kažkur po velnių maudytis į upę ir kaip dar anksčiau lange buvo pasirodžiusi nuoga Margarita Nikolajevna, Nikolajus Ivanovičius mažumėlę nukrypo nuo tiesos. Pavyzdžiui, jis nesiteikė užsimint i apie tai, kad pats nuskubėjo į miegamąjį nešinas numestais marškiniais ir kad vadino Natašą Venera. Pasak jo žodžių, išėjo, kad Nataša išskrido pro langą, apsižergė jį ir išsivarė iš Maskvos.

– Turėjau paklusti prievartai, – pasakojo Nikolajus Ivanovičius ir savo pasakaitę baigė prašymu nė žodžio apie tai neprasitarti jo žmonai. Jam buvo pažadėta.

Nikolajaus Ivanovičiaus parodymai leido nustatyti, kad Margarita Nikolajevna, kaip ir jos namų darbininkė Nataša, dingo be pėdsakų. Buvo imtasi priemonių joms suieškoti.

Taigi bylos tyrimas nė sekundės nenutrūko ir ligi pat šeštadienio ryto. Po miestą tuo metu pasklido neįtikėtini gandai, kuriuose mažytė teisybės dalelė buvo pagražinta nuostabiausiu melu. Žmonės kalbėjo, kad po seanso Varjetė teatre du tūkstančiai žiūrovų išlėkė į gatvę nuogut nuogutėliai, kad Sodų gatvėje aptikta netikrų stebuklingųjų pinigų spaustuvėlė, kad kažkokia gauja pagrobė penkis pramoginių įstaigų viršininkus, tačiau milicija juos visus bemat surado, ir dar daug visokių niekų, kurių nė kartoti nesinori.

Artėjo pietų metas, kai tenai, kur dirbo tardytojai, suskambo telefonas. Iš Sodų gatvės buvo pranešta, kad prakeiktajam bute vėl pasirodė gyvybės ženklai. Kažkas atidarinėjo langus, iš vidaus sklido pianino muzika ir dainavimas, ant palangės buvo pastebėtas juodas katinas, kuris tupėjo ir šildėsi saulutėje.

Maždaug ketvirtą tos karštos dienos valandą didelis civilių drabužiais apsirengusių vyrų būrys išlipo iš trijų mašinų, sustojusių truputį atokiau nuo Sodų gatvės namo Nr. 302 bis.

Atvykęs būrys pasidalijo į du mažesnius būrelius, kurių vienas per vartus ir kiemą nuėjo tiesiai į šeštąją laiptinę, o antrasis atlupo užkaltas mažas atsarginio išėjimo dureles. Tada abi grupės skirtingais laiptais ėmė kopti į butą Nr. 50.

Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengęs kasdieniškai, be išeiginio frako, sėdėjo svetainėje ir baigė pusryčiauti. Volandas savo įpratimu buvo miegamajame, o ką veikė katinas – nežinia. Tačiau, sprendžiant iš puodų žvangėjimo virtuvėje, galima manyti, kad Begemotas buvo tenai ir savo įpratimu kvailiojo iš dyko buvimo.

– O kas čia per žingsniai laiptuose? – paklausė Korovjovas, makaluodamas šaukšteliu po puodelį su juoda kava.

– Ateina mūsų suimti, – atsiliepė Azazelas ir išlenkė taurelę konjako.

– Aha, teisybė, teisybė, – pasakė Korovjovas.

Paradiniais laiptais kopiantys vyrai tuo metu jau buvo trečiojo aukšto aikštelėje. Ten du vandentiekio meistrai kuitėsi palei centrinio šildymo armoniką. Vyrai reikšmingai susižvalgė su meistrais.

– Visi namuose, – šnibžtelėjo vienas darbininkas, stuksendamas plaktuku į vamzdį.

Tada priekyje ėjęs vyras nesislapstydamas išsitraukė iš palto užančio juodą mauzerį, o kitas greta jo – visrakčius. Apskritai grupė, ėjusi į butą Nr. 50, buvo viskuo apsirūpinusi.

Du vyrai kišenėse nešėsi lengvai išskleidžiamus šilkinius tinklus. Dar vienas – kilpavirvę, ketvirtasis – marlines kaukes ir ampules su chloroformu. Per sekundę buvo atrakintos paradinės buto Nr. 50 durys, ir visi ateiviai atsidūrė prieškambaryje, o tuo pat metu, trinktelėjus durim virtuvėje, tapo aišku, kad antroji grupė taip pat laiku įžengė pro atsargines duris.

Šįsyk jei ir ne visiška, tai bent dalinė sėkmė buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido žmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, o svetainėje ant židinio atbrailos šalia krištolinio ąsočio tupėjo didžiulis juodas katinas. Letenose jis laikė primusą.

Svetainėje sustoję vyrai visiškoje tyloje gana ilgai stebėjo tą katiną.

– Hm… tikrai šaunu, – šnibžtelėjo vienas atėjusių.

– Nedūkstu, nieko neliečiu, taisau primusą, – nedraugiškai pasišiaušęs, prašneko katinas, – be to, laikau savo pareiga perspėti, kad katinas yra senovinis ir neliečiamas gyvūnas.

– Nuostabus triukas, – sukuždėjo vienas atėjusių, o kitas garsiai ir aiškiai tarė:

– Na, neliečiamasai katine pilvakalby, prašome čionai.

Išsiskleidė ir suplazdėjo šilkinis tinklas, tačiau vyras, švystelėjęs jį, visų nuostabai prametė pro šalį, tinklas užkliudė tik ąsotį, kuris skimbtelėjęs nukrito ir sudužo:

– Remizas, – suriko katinas. – Valio! – ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros brauningą. Jis akimoju nusitaikė į arčiausiai stovintį gaudytoją, tačiau, katinui nespėjus iššauti, ano rankoje tvykstelėjo ugnis, ir sulig mauzerio šūviu katinas plumptelėjo žemyn galva nuo židinio atbrailos ant grindų, išmetė brauningą ir paleido primusą.

– Viskas baigta, – silpnu balseliu tarė katinas ir tingiai išsitiesė kraujo klane, – pasitraukite nuo manęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme. O mano drauguži Azazelai! – sudejavo plūsdamas krauju katinas: – Kur tu? – katinas atgręžė gęstančias akis į valgomojo duris. – Tu neatskubėjai man į pagalbą, nepadėjai nelygioje kovoje. Tu palikai vargšą Begemotą, iškeitęs jį į stiklinę – tiesa, puikaus – konjako! Na ką gi, tegul mano mirtis prislegia tavo sąžinę, o aš palieku tau savąjį brauningą…

– Tinklą, tinklą, tinklą, – neramiai ėmė kuždėtis vyrai, apsupę katiną. Tačiau, velniai žino kodėl, tinklas įstrigo kažkieno kišenėje ir nesidavė ištraukiamas.

– Mirtinai sužeistą katiną gali išgelbėti, – prašneko katinas, – tik gurkšnis benzino… – ir jis, pasinaudojęs sąmyšiu, prigludo prie apskritos primuso skylutės ir atsigėrė benzino.

Tučtuojau nustojo tekėjęs kraujas iš jo kairės viršutinės letenos. Atgijęs katinas žvaliai pašoko, pasikišo po pažastim primusą ir liuoktelėjo atgal ant židinio, o iš ten, draskydamas apmušalus, ėmė kabarotis siena aukštyn ir po sekundės tupėjo virš gaudytojų galvų ant metalinio karnizo.

Akimoju kelios rankos sugriebė užuolaidą ir nutraukė ją kartu su karnizu, ir saulė plūstelėjo į pritemdytą kambarį. Bet nei pasveikęs klastūnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Nešinas primusu, katinas nuskriejo palube ir atsidūrė ant sietyno, kabančio vidury kambario.

– Kopėčias! – šūktelėjo kažkas apačioje.

– Kviečiu į dvikovą! – suriko katinas, supdamasis virš galvų ant sietyno, ir jo letenose vėl atsirado brauningas, o primusą jis pastatė tarp sietyno šakų. Katinas nusitaikė ir, siūbuodamas lyg švytuoklė virš atvykėlių galvų, ėmė į juos pyškinti. Griausmas sudrebino butą. Ant grindų pažiro krištolinės sietyno šukės, zigzagais suskilinėjo veidrodis virš židinio, pabiro tinkas, į grindis čeksėjo šovinių tūtelės, suskilo langų stiklai, iš peršauto primuso švirkštė benzinas. Dabar jau nebuvo ko nė svajoti, kad katiną pavyks paimti gyvą, ir vyrai, atsakydami į jo šūvius, ėmė pasiutusiai šaudyti iš mauzerių, taikydamiesi jam į galvą, į pilvą, į krūtinę ir nugarą. Šaudymas sukėlė paniką asfaltuotame kieme.

Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei katinui, nei atvykėliams jis nepadarė jokios žalos. Niekas nebuvo ne tik užmuštas, bet net sužeistas: visi, tarp jų ir katinas, liko sveikutėliai. Kažkuris gaudytojas, norėdamas galutinai pasitikrinti, paleido iš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą. Rezultatas buvo tas pats – šūviai niekam nieko blogo nepadarė. Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas į vamzdį ir spjaudydamasis leteną, suposi ant sietyno, kuris siūbavo vis lėčiau. Stovintys apačioje tylėjo, jų veidai atrodė visiškai suglumę. Tai buvo vienintelis atvejis, kai šaudymas nedavė jokios naudos. Žinoma, galima buvo tarti, kad katino brauningas koks nors žaislinis, bet apie gaudytojų mauzerius šito nieku gyvu nebūtum pasakęs. Be abejonės, ir pirmoji katino žaizda, ir benzino gėrimas buvo grynas triukas, kiauliška apgavystė.

Vyrai dar sykį pamėgino sugauti katiną. Metė kilpavirvę, ji apsisuko apie vieną žvakę, sietynas nukrito žemėn. Atrodė, kad smūgis sudrebino visą pastatą, tačiau ir tai nieko nepadėjo. Ant gaudytojų galvų pasipylė šukės, o katinas liuoktelėjo ir atsitūpė pačioje palubėje ant veidrodžio paauksuotais rėmais, kabojusio viršum židinio. Jis nesirengė sprukti, net priešingai, palyginti saugiai įsitaisęs, drožė dar vieną kalbą.

– Visai nesuprantu, – kalbėjo jis palubėje, – kodėl su manimi taip žiauriai elgiamasi…

Bet čia vos pradėtą jo kalbą pertraukė nežinia iš kur pasigirdęs duslus žemas balsas:

– Kas čia darosi? Man trukdote dirbti.

Kitas balsas, nemalonus ir sniaukrojantis, atsakė:

– Na, aišku, Begemotas dūksta, velniai jį griebtų!

Trečiasis, blerbiantis, balsas tarė:

– Mesire! Šeštadienis. Saulė leidžiasi. Mums metas.

– Atleiskite, nebegaliu ilgiau šnekučiuotis, – pasakė katinas ant veidrodžio, – mums metas.

Jis švystelėjo savo brauningą ir išdaužė abu lango stiklus. Tada šliūkštelėjo žemėn benzino, ir tas benzinas savaime užsidegė, liepsna pliūptelėjo ligi pat lubų.

Butas užsiliepsnojo nepaprastai greitai ir smarkiai, taip nebūna net užsidegus benzinui.

Tučtuojau pradėjo rūkti apmušalai, ant grindų užsidegė nuplėšta užuolaida, ėmė rusenti išdaužytų langų rėmai. Katinas susirietė į kamuoliuką, sukniaukė, šoko nuo veidrodžio ant palangės ir dingo su visu savo primusu. Lauke pasigirdo šūviai. Žmogus, įsitaisęs ant geležinių priešgaisrinių kopėčių juvelyro našlės langų aukštyje, apšaudė katiną, kai šis liuoksėjo nuo palangės ant palangės link vandens laštako pačiame namo kampe. Tuo vamzdžiu katinas užsiropštė ant stogo. Tenai jį apšaudė, deja, vėl nesėkmingai, sargybiniai, saugantys kaminus, ir katinas pradingo miestą užliejusio saulėlydžio gaisuose.

Tuo metu po atvykėlių kojomis suliepsnojo parketas, ir toje vietoje, kur voliojosi apsimetėlis katinas, ugnyje pasirodė vis tamsėjantis buvusio barono Maigelio lavonas su aukštyn užverstu smakru ir stiklinėm akim. Ištraukti jį iš ugnies jau nebuvo įmanoma.

Šokinėdami degančiomis parketo lentelėmis, plekšnodami sau per rusenančius pečius ir krūtines, vyrai iš svetainės traukėsi į kabinetą ir prieškambarį. Tie, kurie laukė valgomajame ir miegamajame, išpuolė į koridorių. Atbėgo ir likusieji iš virtuvės, šoko į prieškambarį. Svetainė jau skendėjo ugnyje ir dūmuose. Kažkas paskubomis spėjo surinkti gaisrininkų dalinio numerį ir šūktelėti į ragelį:

– Sodų trys šimtai du bis!

Nebuvo kada gaišti. Liepsna išsiveržė į prieškambarį. Pasidarė sunku alsuoti.

Vos tik pro išdaužtus užburto buto langus išvirto pirmieji dūmų tumulai, kieme pasigirdo išgąstingi žmonių riksmai.

– Gaisras, gaisras, degam!

Žmonės visuose butuose ėmė klykti į ragelius:

– Sodų! Sodų, trys šimtai du bis!

Kai Sodų gatvėje pasigirdo širdį veriantys iš visų miesto pakraščių lekiančių ilgų raudonų mašinų varpai, kieme besiblaškantys žmonės regėjo, kaip pro penktojo aukšto langus drauge su dūmais išskrido trys tamsūs berods vyrų siluetai ir vienas nuogos moters siluetas.

 

Daugiau Daugiau
Laidojimas (26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Laidojimas (26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXVI skyrius

LAIDOJIMAS

 

 

Galimas daiktas, kad kaip tik dėl tos prieblandos pasikeitė prokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo, metęs žvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas. Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidė savo žaidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirodė, kad kažkas sėdi tuščiame krėsle. Pasidavęs silpnybei – pačiupinėjęs apsiaustą, – prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čia trindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškai žiūrėdamas į grindų mozaiką, lyg norėdamas įskaityti joje kažkokius rašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančių priežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažką negrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir, svarbiausia, pavėluotais veiksmais. O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tie dabartiniai šio vakaro veiksmai yra ne mažiau svarbūs už rytą paskelbtą nuosprendį. Tačiau įtikinti save prokuratoriui nesisekė.

Vieną sykį, sukdamasis aplink, jis staiga sustojo ir švilptelėjo. Atsiliepdamas į švilpesį, prietemoje nuaidėjo duslus lojimas, ir iš sodo į balkoną įlėkė milžiniškas smailiaausis pilko plauko šuo su kaklasaičiu, nusagstytu paauksuotais skridinėliais.

– Banga, Banga, – tyliai pašaukė prokuratorius.

Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines užkėlė šeimininkui ant pečių, vos nepargriaudamas jo, ir palaižė jam skruostą. Prokuratorius atsisėdo į krėslą, o Banga, iškišęs liežuvį ir tankiai lekuodamas, atsigulė prie šeimininko kojų, ir džiaugsmas šuns akyse reiškė, kad baigėsi audra, vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijojo drąsusis šuo, o sykiu ir tai, kad jis vėl čia, šalia žmogaus, kurį jis mylėjo, gerbė ir laikė pačiu galingiausiu pasaulyje, visų žmonių valdovu, dėl kurio ir pats šuo save laikė privilegijuota, aukštesne ir ypatinga būtybe. Bet, atsigulęs prie kojų ir net nežiūrėdamas į savo šeimininką, o žvelgdamas į vakarėjantį sodą, šuo kaipmat suprato, kad šeimininką ištiko nelaimė. Todėl jis pakeitė pozą, atsistojo, priėjo iš šono ir padėjo priekines letenas ir galvą ant prokuratoriaus kelių, ištepdamas apsiausto skvernus šlapiu smėliu. Matyt, toks Bangos elgesys turėjo reikšti, kad jis guodžia savo šeimininką ir yra pasirengęs kartu su juo sutikti nelaimę. Jis bandė tai parodyti ir akimis, šnairuojančiomis į šeimininką, ir budriai pastatytomis ausimis. Taip jiedu, šuo ir žmogus, mylį vienas kitą, sutiko šventinę naktį balkone.

Tuo metu prokuratoriaus svečias plušėjo kaip įmanydamas. Palikęs viršutinę sodo aikštelę priešais balkoną, jis nulipo laiptais į apatinę sodo terasą, pasuko į dešinę ir atsidūrė prie kareivinių, įsikūrusių rūmų teritorijoje. Tose kareivinėse ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlydėjusios prokuratorių į šventinį Jeršalaimą, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo šis svečias. Svečias išbuvo kareivinėse neilgai, gal dešimt minučių, bet po tų dešimties minučių iš kareivinių kiemo išriedėjo trys vežimai, prikrauti kastuvų, tarp kurių buvo ir statinė vandens. Vežimus lydėjo penkiolika raitelių pilkais apsiaustais. Ve

Daugiau Daugiau
Kaip prokuratorius mėgino išgelbėti… (25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Kaip prokuratorius mėgino išgelbėti… (25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXV skyrius

KAIP PROKURATORIUS MĖGINO IŠGELBĖTI JUDĄ IŠ KIRIATO

 

 

Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungia šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… dingo Jeršalaimas – didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistą debesį atnešė vėjas nuo jūros tą pavakarę, pavasario mėnesio nisano keturioliktosios dienos pavakarę.

Tas debesis savo pilvu jau gulė ant Plynkalnio, kur budeliai skubėdami žudė pasmerktuosius, gulė ant Jeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinį miestą. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo žmones iš kreivų gatvelių į namus. Jis neskubėjo atiduoti žemei savo drėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinos tamsumos aukštyn šokteldavo didingas šventyklos luitas su tviskančiu žvynuotu stogu. Bet ugnis tą pačią akimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėl prasmego jose, ir kiekvienąsyk šį smegimą tamson lydėjo katastrofiškas griausmas.

Kitokie šešėliai spurdėjo ir blaškėsi, kai iš bedugnės pakildavo Erodo Didžiojo rūmai, stovėję priešais šventyklą ant vakarinės kalvos, ir baisios begalvės statulos išlėkdavo į juodą dangų, tiesdamos į jį rankas. Bet dangaus ugnys vėl dingdavo, ir sunkūs griaustinio dūžiai suvarydavo auksinius stabus į tamsą.

Liūtis prapliupo netikėtai, ir tada audra virto uraganu. Toje pačioje vietoje, netoli marmurinio suolelio sode, kur apie pusiaudienį kalbėjosi prokuratorius ir vyriausiasis kunigas, su trenksmu, panašiu į patrankos šūvį, lūžo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir kruša į balkoną po kolonomis vėjas nešė nuplėštus rožių žiedus, magnolijų lapus, mažas šakeles ir smėlį. Uraganas niokojo sodą.

Tuo metu po kolonomis buvo tik vienas žmogus, ir tas žmogus buvo prokuratorius.

Dabar jis ne sėdėjo krėsle, o gulėjo ant gulto šalia žemo stalelio, apkrauto valgiais ir vyno ąsočiais. Kitas gultas stovėjo tuščias anapus stalo. Palei prokuratoriaus kojas telkšojo raudona tarytum kraujas bala ir mėtėsi sudaužyto ąsočio šukės. Tarnas, prieš audrą dengęs stalą prokuratoriui, kažkodėl sutriko, pamatęs įbestą valdovo žvilgsnį, sunerimo dėl to, kad kažkuo neįtiko, ir supykęs prokuratorius trenkė ąsotį į mozaikines grindis, tardamas:

– Kodėl nežiūri į akis, kai paduodi vyną? Argi tu ką nors pavogei? Juodas afrikiečio veidas papilkėjo, jo akyse pasirodė mirtinas siaubas, jis sudrebėjo ir vos nesukūlė antro ąsočio, bet prokuratoriaus įniršis kažkodėl praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo užėjęs. Afrikietis buvo bepuoląs rinkti šukių ir šluostyti balos, bet prokuratorius mostelėjo ranka, ir vergas išbėgo. O bala liko.

Dabar afrikietis slėpėsi nuo uragano palei nišą, kurioje stovėjo balta statula nuogos moters su palenkta galva, bijodamas ne laiku pasipainioti po akių ir sykiu baimindamasis pražiopsoti momentą, kai jį gali pašaukti prokuratorius.

Audros prietemoje gulįs prokuratorius pats pylėsi vyno į taurę, gėrė ilgais gurkšniais, retkarčiais atsilauždavo duonos, trupino ją, rijo mažais kąsneliais, kartkartėmis sučiulpdavo kokią austrę, pakramtydavo citrinos ir vėl gerdavo.

Jeigu ne vandens kriokimas, jeigu ne perkūnijos trenksmas, nuo kurio, rodėsi, tuoj sulūš rūmų stogas, jeigu ne tvatinanti į balkono duris kruša, būtų buvę galima girdėti, kad prokuratorius kažką murma, kalbėdamasis pats su savim. Ir jeigu nepatvarus dangaus ugnies mirguliavimas būtų virtęs pastovia šviesa, stebėtojas būtų galėjęs pamatyti, kad prokuratoriaus veide su paraudusiomis nuo nemigos ir vyno akimis atsispindi nekantravimas, kad prokuratorius ne tik žiūri į dvi baltas rožes, nuskendusias raudonoje balutėje, bet vis atsuka veidą vandens purslams ir smėliui, vis dairosi į sodą, kad jis kažko laukia, nekantraudamas laukia.

Po kurio laiko vandens skraistė prieš prokuratoriaus akis ėmė retėti. Kad ir koks nirtulingas buvo uraganas, dabar jis jau silpo. Šakos nebetraškėjo ir nebelūžo. Perkūnijos trenksmas ir ugnies blyksniai darėsi vis retesni. Virš Jeršalaimo jau plaukė nebe violetinis apklotas su baltais pakraščiais, o paprasčiausias pilkas ariergardo debesis. Audra slinko link Negyvosios jūros.

Dabar jau buvo galima atskirti ir lietaus šniokštimą, ir šniokšt imą vandens, kliokiančio laštakais ir tiesiog laiptų pakopomis, kuriomis dieną prokuratorius leidosi į aikštę paskelbti nuosprendžio. O pagaliau sučiurleno ir ligi tol užslopintas fontanas. Dangus blaivėsi. Pilkoje, į rytus lekiančioje skraistėje atsirado mėlynų properšų.

Ūmai iš tolo, prasimušę pro jau visai nusilpusio lietaus barbenimą, prokuratoriaus ausis pasiekė vos girdimi trimitų garsai ir kelių šimtų kanopų caksėjimas. Išgirdęs tai, prokuratorius krustelėjo, jo veidas atgijo. Ala grįžo nuo Plynkalnio. Sprendžiant iš garso, ji jojo per tą pačią aikštę, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis.

Pagaliau prokuratorius išgirdo ir ilgai lauktus žingsnius, ir šlepsėjimą ant laiptų, vedančių į aukštutinę sodo aikštelę prieš pat balkoną. Prokuratorius ištempė kaklą, ir jo akys suspindo iš džiaugsmo.

Tarp dviejų marmurinių liūtų pirma pasirodė galva su gobtuvu, o paskui ir kiaurai permerktas žmogus su prilipusiu prie kūno apsiaustu. Tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo užtemdytam rūmų kambary prieš nuosprendį šnabždėjosi prokuratorius ir kuris, vykdant bausmę, sėdėjo ant trikojės taburetės, žaisdamas vytele.

Nelenkdamas balų, žmogus su gobtuvu perkirto sodo aikštelę, žengė ant mozaikinių balkono grindų ir, pakėlęs ranką, tarė aukštu maloniu balsu:

– Tegyvuoja ir tesidžiaugia prokuratorius!

Atvykėlis kalbėjo lotyniškai.

– Dievai! – sušuko Pilotas. – Juk jūs permirkęs iki paskutinio siūlo! Koks uraganas? A?

Prašom nedelsiant eiti į mano menes. Būkit malonus, persirenkit. Atvykėlis atmetė gobtuvą, atidengdamas visai šlapią galvą su prilipusiais prie kaktos plaukais, ir savo skustame veide nutaisęs mandagią šypseną, atsisakė persirengti, įtikinėdamas, kad lietutis negalįs jam pakenkti.

– Nenoriu nė girdėti, – atsakė prokuratorius ir suplojo delnais. Šitaip jis pašaukė išsislapsčiusius tarnus ir liepė jiems pasirūpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atnešti karštus patiekalus. Plaukams išsidžiovinti, persirengti, persiauti ir apskritai susitvarkyti prokuratoriaus svečias sugaišo labai neilgai ir greitai jis pasirodė balkone susišukavęs, su sausais sandalais ir sausu purpuriniu karišku apsiaustu.

Tuo laiku saulė jau buvo grįžusi į Jeršalaimą ir, prieš nugrimzdama Viduržemio jūron, siuntė atsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekenčiamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanas visai atgijo, užgiedojo visu balsu, balandžiai susirinko ant smėlio, burkavo, šokinėjo per nulaužytas šakeles, kažką lesinėjo. Tarnai iššluostė raudoną balą, surinko šukes, ant stalo garavo mėsa.

– Laukiu prokuratoriaus įsakymų, – tarė ateivis, žengdamas prie stalo.

– Bet nieko nesulauksite, kol neatsisėsite ir neišgersite vyno, – maloniai atsakė Pilotas ir mostelėjo link antrojo gulto.

Atvykėlis prigulė, tarnas įpylė jo taurėn tiršto raudono vyno. Kitas tarnas, atsargiai pasilenkęs ties Piloto petimi, pripildė prokuratoriaus taurę. Paskui šis rankos mostu išsiuntė abu tarnus.

Kol atvykėlis valgė ir gėrė, Pilotas, siurbčiodamas vyną, prisimerkęs žvelgė į savo svečią. Pas Pilotą atėjęs žmogus buvo vidutinio amžiaus, labai malonaus apvalaus ir švaraus veido, su mėsinga nosim. Plaukai kažkokios neaiškios spalvos. Dabar džiūdami jie šviesėjo. Atėjusio tautybę būtų buvę sunku nustatyti. Jo veide pirmiausia krito į akis geraširdiška išraiška, kurią, beje, gadino akys arba, teisingiau, ne akys, o atvykėlio maniera žiūrėti į pašnekovą. Paprastai savo mažas akutes atvykėlis laikė pridengęs keistokais, lyg patinusiais, vokais. Tada tų akių plyšeliuose blykčiojo nepikta šelmystė.

Atrodo, kad prokuratoriaus svečias buvo linkęs į humorą. Bet retkarčiais, visiškai išguidamas iš plyšelių tą blyksintį humorą, svečias plačiai atverdavo vokus ir staiga įsmeigdavo žvilgsnį tiesiai į pašnekovą, lyg norėdamas skubiai įžiūrėti kažkokią nežymią dėmelę ant pašnekovo nosies. Tai trukdavo vieną mirksnį, paskui vokai vėl nusileisdavo, plyšeliai susiaurėdavo ir juose sušvisdavo geraširdiškas ir vylingas protas.

Atvykėlis neatsisakė ir antros vyno taurės, pasigardžiuodamas prarijo kelias austres, paragavo virtų daržovių, suvalgė gabalą mėsos.

Pasisotinęs jis pagyrė:

– Puikus vynas, prokuratoriau, tačiau čia – ne „Falernas“?

– „Cekuba“, trisdešimt metų senumo, – maloniai atsiliepė prokuratorius.

Svečias padėjo ranką prie širdies, atsisakė dar ką nors suvalgyti, pareiškė esąs sotus.

Tuomet Pilotas prisipildė savo taurę, svečias padarė tą pat. Abu pietaujantys nupylė po truputį vyno iš savo taurių į dubenį su mėsa, ir prokuratorius, keldamas taurę, garsiai tarė:

– Už mus, už tave, cezari, romėnų tėve, brangiausias ir geriausias iš visų žmonių!

Paskui abu išgėrė vyno, ir afrikiečiai nuvokė nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir ąsočius. Prokuratorius vėl rankos mostu išsiuntė tarnus ir liko po kolonada tik su savo svečiu.

– Taigi, – negarsiai prašneko Pilotas, – ką galite pasakyti apie nuotaikas šiame mieste?

Jis nejučia nukreipė žvilgsnį ten, kur už sodo terasų, apačioje, blėso ir kolonados, ir plokšti stogai, auksinami paskutinių spindulių. – Manau, prokuratoriau, – atsakė svečias, – kad nuotaikos Jeršalaime šiuo metu patenkinamos.

– Ar galima laiduoti, kad riaušės nebegresia?

– Laiduoti galima, – meiliai žvelgdamas į prokuratorių, atsakė svečias, – tik už vieną dalyką pasaulyje – už didžiojo cezario galybę.

– Tegul dievai jam duoda ilgą amžių, – tuoj pat pratęsė šią mintį Pilotas, – ir visuotinę taiką.

Jis patylėjo ir pridūrė:

– Kaip manote, ar kariuomenę dabar galima išvesti?

– Manau, kad Žaibasvaidžio legiono kohortą galima išvesti, – atsakė svečias ir pridūrė:

– Gerai būtų, kad atsisveikindama ji pražygiuotų per miestą.

– Puiki mintis, – pritarė prokuratorius, – poryt aš ją išleisiu ir pats išvažiuosiu, ir prisiekiu dvylikos dievų puota, protėvių vėlėmis prisiekiu – daug ką atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti šiandien.

– Prokuratorius nemėgsta Jeršalaimo? – geraširdiškai paklausė svečias.

– Meldžiamasis, – šypsodamasis sušuko prokuratorius, – nėra nykesnės vietos žemėje.

Jau nė nekalbu apie gamtą! Aš susergu kiekvieną kartą, kai turiu čia atvažiuoti. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Bet šitos šventės – magai, burtininkai, aiškiaregiai, tos maldininkų kirbinės… Fanatikai, fanatikai! Ko vertas vien tas mesijas, kurio jie nei iš šio, nei iš to ėmė laukti šiemet! Kiekvieną minutę tik ir žiūri, ar neteks būti didžiai nemalonių skerdynių liudininku. Visą laiką turi kariuomenę varinėti, skaityti visokius šmeižtus ir skundus, kurių pusė parašyta apie tave patį! Sutikit, kad tai nuobodu. O, jeigu ne tarnyba imperatoriui!..

– Taip, šventės čia sunkios, – sutiko svečias.

– Iš visos širdies trokštu, kad jos greičiau pasibaigtų, – energingai pridūrė Pilotas. – Pagaliau galėsiu grįžti į Cezarėją. Ar patikėsite, šitas pamėkliškas Erodo statinys, – prokuratorius mostelėjo ranka išilgai kolonados, ir buvo aišku, kad jis kalba apie rūmus, – tiesiog varo mane iš proto. Aš negaliu čia miegoti. Pasaulyje nėra buvę keistesnės architektūros!.. Beje, grįžkime prie reikalų. Pirmiausia, ar tas prakeiktas Bar–Rabanas nekelia jums rūpesčio?

Šią sekundę svečias ir įsmeigė savo ypatingąjį žvilgsnį į prokuratoriaus skruostą. Bet Pilotas nuobodžiaujančiomis akimis žiūrėjo į tolumą, šlykštėdamasis raukėsi ir stebėjo miesto dalį, gulinčią po kojomis ir gęstančią sutemose. Svečio žvilgsnis irgi užgeso, jo vokai nusileido.

– Reikia manyti, kad Bar–Rabanas dabar mažiau nepavojingas kaip ėriukas, – prašneko svečias, ir jo apvalų veidą išvagojo raukšlikės. – Jam dabar nepatogu maištauti.

– Pernelyg išgarsėjo? – šyptelėjęs paklausė Pilotas.

– Prokuratorius kaip visuomet puikiai perprato esmę!

– Bet vis dėlto, – su rūpesčiu tarė prokuratorius, ir ilgas plonas pirštas su juodu žiedo brangakmeniu pakilo aukštyn, – reikia…

– O, prokuratoriau, galite būti tikras: kol aš Judėjoje, Bar–Rabanas nė žingsnio nežengs be seklių, einančių jo pėdomis.

– Dabar aš ramus, kaip ramus apskritai visada, kai jūs čia.

– Prokuratorius pernelyg malonus!

– O dabar prašom papasakoti apie bausmės vykdymą, – tarė prokuratorius.

– Kas konkrečiai domina prokuratorių? – Ar minia nebandė reikšti nepasitenkinimo? Tai, žinoma, svarbiausia.

– Jokio nepasitenkinimo, – atsakė svečias.

– Labai gerai. Jūs pats įsitikinote, kad jie mirę?

– Prokuratorius gali būti tikras.

– O sakykite… ar jie gavo gerti, prieš kabinami ant stulpų?

– Taip. Bet jis, – čia svečias užmerkė akis, – atsisakė gėrimo.

– Kuris? – paklausė Pilotas.

– Atleiskite, igemone! – šūktelėjo svečias. – Aš nepasakiau vardo? Ha–Nocri!

– Beprotis! – tarė Pilotas, kažkodėl perkreipdamas veidą. Po kaire jo akim sutvinksėjo gysliukė. – Mirti saulės nudegintam! Kam atsisakyti to, kas tau priklauso pagal įstatymą?

Kokiais žodžiais jis atsisakė?

– Jis padėkojo, – vėl užsimerkęs atsiliepė svečias, – ir pasakė nekaltinąs už tai, kad jam atimama gyvybė.

– Ko? – slogiu balsu paklausė Pilotas.

– Šito jis, igemone, nepasakė.

– Ar jis nemėgino pamokslauti girdint kareiviams?

– Ne, igemone, šįsyk jis buvo mažakalbis. Vienintelis dalykas, kurį jis pasakė, buvo tai, kad viena pačių bjauriausių žmogaus ydų jis laikąs bailumą.

– Kam tie žodžiai buvo taikomi? – išgirdo svečias nelauktai prislėgtą balsą.

– Nebuvo galima suprasti. Jis apskritai elgėsi keistai, beje, kaip ir visuomet.

– Kuo reiškėsi tas keistumas?

– Jis vis taikėsi pažvelgti į akis čia vienam, čia kitam iš jį supančių žmonių ir be paliovos šypsojosi kažkokia paika šypsena.

– Daugiau nieko? – paklausė kimus balsas.

– Daugiau nieko.

Prokuratorius barkštelėjo taure, pildamasis sau vyno. Išgėręs ją ligi dugno, jis prašneko:

– Štai koks reikalas: nors mums ir nepavyko aptikti – bent šiuo metu – kokių nors jo gerbėjų ar šalininkų, vis dėlto negalima garantuoti, kad jų visai nėra.

Svečias atidžiai klausėsi palenkęs galvą.

– Taigi, idant išvengtumėm bet kokių siurprizų, – toliau kalbėjo prokuratorius, – prašom nedelsiant ir be jokio triukšmo pašalinti nuo žemės paviršiaus visų trijų nubaustųjų kūnus ir palaidoti juos slapčia ir tylomis, kad apie juos daugiau nebūtų jokių šnekų.

– Klausau, igemone, – pasakė svečias ir atsistojo tardamas: – Kadangi reikalas sudėtingas ir atsakingas, leiskite man nedelsiant išvykti.

– Ne, prisėskite dar, – tarė Pilotas, rankos mostu sustabdydamas savo svečią, – dar du klausimai. Pirmasis – jūsų dideli nuopelnai šiame nepaprastai sunkiame poste, einant Judėjos prokuratoriaus slaptosios tarnybos viršininko pareigas, duoda man malonią progą pranešti apie tai Romai.

Svečio veidas nuraudo, jis atsistojo ir nusilenkė prokuratoriui tardamas:

– Aš tik vykdau savo pareigą ir tarnauju imperatoriui!

– Bet aš norėčiau jus paprašyti, – tęsė igemonas, – jeigu jums bus pasiūlyta persikelti iš čia su paaukštinimu, atsisakyt i jo ir likti čia. Nieku gyvu nenorėčiau skirtis su jumis.

Tegul jus apdovanoja kaip nors kitaip.

– Esu laimingas, kad tarnauju jūsų vadovaujamas, igemone.

– Labai malonu tai girdėti. Taigi, antrasis klausimas. Dėl šito, na šito… Judo iš Kiriato. Svečias čia vėlei įbedė į prokuratorių savo keistąjį žvilgsnį ir tuoj pat, kaip ir derėjo, jį užgesino.

– Žmonės šneka, kad jis, – prislopinęs balsą toliau kalbėjo prokuratorius, – pinigų gavo už tai, kad taip svetingai priėmė pas save tą pamišėlį filosofą.

– Gaus, – tylutėliai pataisė Pilotą slaptosios tarnybos viršininkas.

– O suma ar didelė?

– To niekas negali žinoti, igemone.

– Net jūs? – savo nuostaba išreikšdamas pagyrimą, paklausė igemonas.

– Deja, net aš, – ramiai atsakė svečias, – bet kad jis gaus tuos pinigus šį vakarą, aš žinau. Šiandien jis kviečiamas į Kaipos rūmus.

– Ak, gobšusis senis iš Kiriato, – šypsodamasis tarė pro kuratorius. – Juk jis senis?

– Prokuratorius niekada neklysta, bet šį kartą suklydo, – maloniai atsakė svečias, – tas žmogus iš Kiriato – jaunuolis.

– Tik pamanykit! Gal galite jį apibūdinti? Fanatikas?

– O ne, prokuratoriau.

– Aha. O kas dar?

– Labai gražus.

– O dar? Gal jis turi kokią nors aistrą?

– Sunku tiek daug žinoti apie visus šiame didžiuliame mieste, prokuratoriau.

– O ne, ne, Afranijau! Nemenkinkite savo nuopelnų!

– Vieną aistrą jis turi, prokuratoriau, – svečias padarė mažytę pauzę. – Ir ta aistra – pinigai.

– Kuo jis verčiasi?

Afranijus pakėlė akis aukštyn, pagalvojo ir atsakė:

– Jis dirba pas vieną savo giminaitį, pinigų keitėją.

– Ak taip, taip, taip, – prokuratorius nutilo, apsižvalgė, ar nėra ko balkone, paskui tyliai pasakė: – Štai koks reikalas – šiandien gavau žinią, kad jis šiąnakt bus papjautas.

Dabar svečias ne tik įsmeigė savo žvilgsnį į prokuratorių, bet net palaikė jį truputėlį ilgiau nei visada, o paskui atsakė:

– Jūs pernelyg mane išgyrėte, prokuratoriau. Mano nuomone, aš nesu vertas jūsų pranešimo į Romą. Tokių duomenų aš neturiu.

– Jūs vertas aukščiausio apdovanojimo, – atsakė prokuratorius, – bet tokių duomenų esama.

– Drįstu paklausti, iš ko tie duomenys gauti?

– Leiskite man kol kas šito nesakyti, juolab kad žinia atsitiktinė, miglota ir nepatikima.

Bet aš privalau viską numatyti. Tokia mano tarnyba, o labiausiai aš privalau pasikliauti savo nuojauta, nes ji dar niekada manęs neapgavo. O man buvo pranešta, kad kažkas iš slaptų Ha–Nocri draugų, pasipiktinęs šlykščia šito pinigų keitėjo išdavyste, rengiasi kartu su savo bendrininkais jį šiąnakt užmušti, o pinigus, gautus už išdavystę, slapčiomis grąžinti vyriausiajam kunigui su rašteliu: „Grąžinu prakeiktus pinigus!“ Slaptosios tarnybos viršininkas daugiau nebesvaidė į prokuratorių savo netikėtų žvilgsnių ir klausėsi prisimerkęs, o Pilotas kalbėjo toliau:

– Įsivaizduokite, ar bus malonu vyriausiajam kunigui Velykų naktį gauti tokią dovaną?

– Ne tik nemalonu, – šyptelėjęs atsakė svečias, – man regis, prokuratoriau, kad tai sukels baisų skandalą. – Aš ir pats taip manau. Todėl ir prašau jus imt is šio reikalo, tai yra griebtis visų priemonių Judai iš Kiriato apsaugoti.

– Igemono įsakymas bus įvykdytas, – prašneko Afranijus, – bet aš turiu nuraminti igemoną: piktadarių sumanymas be galo sunkiai įgyvendinamas. Tik pagalvokite, – svečias pasigręžė ir kalbėjo toliau: – susekti žmogų, užmušti jį, paskui sužinoti, kiek jisai gavo, ir dar sugalvoti, kaip grąžinti pinigus Kaipai, – ir viską per vieną naktį? Šiąnakt?

– Ir vis dėlto jį šiąnakt papjaus, – neatlyžo Pilotas, – sakau jums, aš nujaučiu tai!

Nebuvo atvejo, kad nuojauta mane apgautų, – čia mėšlungis perbėgo prokuratoriaus veidu, ir jis pasitrynė rankas.

– Klausau, – nuolankiai atsiliepė svečias, pakilo, išsitiesė ir ūmai paklausė rūsčiu balsu.

– Vadinasi, papjaus, igemone?

– Taip, – atsakė Pilotas, – ir visa viltis – jūsų stulbinantis pareigingumas.

Svečias pasitaisė po apsiaustu sunkų diržą ir tarė:

– Turiu garbės linkėti sveikatos ir džiaugsmo.

– Ak, beje, – negarsiai šūktelėjo Pilotas, – visai pamiršau! Juk aš jums skolingas!..

Svečias suglumo.

– Ne, prokuratoriau, jūs man neskolingas.

– Kaipgi! Prisimenate skurdžių minią man įvažiuojant į Jeršalaimą… aš norėjau pažerti jiems pinigų, bet tuo metu neturėjau ir pasiskolinau iš jūsų.

– O, prokuratoriau, juk tai menkniekis!

– Ir menkniekius reikia atsiminti.

Pilotas apsisuko, pakėlė apsiaustą, gulintį ant krėslo, ištraukė iš po jo odinį maišelį ir atkišo jį svečiui. Šis nusilenkė, priimdamas maišelį, ir pasikišo jį po apsiaustu.

– Dar šiąnakt, – prabilo Pilotas, – laukiu pranešimo apie palaidojimą, taip pat ir apie Judos iš Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar šiąnakt. Sargybiniams bus įsakyta žadinti mane, vos jums pasirodžius. Laukiu jūsų.

– Turiu garbės, – pasakė slaptosios tarnybos viršininkas ir apsisukęs išėjo iš balkono.

Buvo girdėti, kaip po jo kojomis gurgžda šlapias aikštelės smėlis, paskui pasigirdo batų kaukšėjimas marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratorius pamatė, kad saulės jau nebėra ir leidžiasi sutemos.

Daugiau Daugiau
Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXIV skyrius

MEISTRO IŠVADAVIMAS

 

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

– Na ką, labai išvargote – paklausė Volandas.

– O ne, mesire, – atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

– Noblesse oblige, – tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į stiklinaitę.

– Degtinė? – silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. – Ką jūs kalbat, karaliene, – sušvokštė jis, – argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

– Drąsiai gerkite, – tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė stiklinaitę. – Hela, sėskis, – įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: – Pilnaties naktis – šventinė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

– Nuostabiai! – sutarškėjo Korovjovas. – Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!

Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko nėra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji ėmė godžiai ryti ikrus.

Begemotas atsipjovė riekę ananaso, pasisūdė ją, pasibarstė pipirais, suvalgė, o paskui taip smagiai išlenkė stiklinaitę spirito, jog visi ėmė ploti.

Margaritai išgėrus antrą stiklinaitę, žvakės sietyne įsidegė ryškiau, židinyje pliūptelėjo smarkesnė liepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosi varvančiais iš jos syvais ir sykiu stebėjo, kaip Begemotas garstyčiomis tepasi austrę.

– Ant viršaus dar vynuogių užsidėk, – tyliai pasakė Hela, kumštelėjusi katinui į pašonę.

– Prašom manęs nemokyti, – atsakė Begemotas, – nesijaudinkit, ne pirmą sykį sėdžiu prie stalo!

– Ak, kaip malonu vakarieniauti štai šitaip, prie ugnelės, paprastai, – blerbė Korovjovas, – mažame būrelyje…

– Ne, Fagotai, – užginčijo katinas, – pokylis vis dėlto savaip žavingas ir didingas.

– Nei jis žavingas, nei didingas, o tos kvailos meškos ir tie tigrai bare savo riaumojimu vos neįvarė man migrenos, – tarė Volandas.

– Klausau, mesire, – pasakė katinas, – jeigu jūs manote, kad nedidingas, tai ir aš nedelsiant pritarsiu šiai nuomonei.

– Tu man žiūrėk! – atsakė Volandas.

– Aš pajuokavau, – ramiai tarė katinas, – o tuos tigrus liepsiu iškepti.

– Tigrai nevalgomi, – tarė Hela.

– Jūs taip manote? Tuomet prašom paklausyti, – atkirto katinas ir, markstydamasis iš malonumo, papasakojo, kaip sykį jis devyniolika dienų klajojo po dykumą ir maitinosi savo paties nudobto tigro mėsa. Visi susidomėję klausėsi šio nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baigė, visi kaip vienas sušuko:

– Melas!

Įdomiausia, kad šis melas, – pasakė Volandas, – yra melas nuo pirmo ligi paskutinio žodžio.

– Ak šitaip? Melas? – suriko katinas, ir visi pamanė, kad jis šoks ginčytis, tačiau jis tik tyliai pridūrė: – Istorija nuspręs, kieno teisybė.

– Prašom pasakyti, – kreipėsi gėrimo padrąsinta Margo į Azazelą, – jūs nušovėte jį, tą buvusį baroną?

– Žinoma, – atsakė Azazelas, – kaipgi jo nenušausi? Jį būtinai reikia nušauti. – Aš taip susijaudinau! – sušuko Margarita. – Tai atsitiko taip netikėtai.

– Ką jau čia netikėtai, – paprieštaravo Azazelas, o Korovjovas prapliupo kvykauti:

– Kaip nesijaudinsi? Man pačiam kinkos pradėjo tirtėti! Bumbt! Žybt! Baronas ant šono!

– Aš vos nepuoliau į isteriją, – pridūrė katinas, laižydamas iš ikrų ištrauktą šaukštą.

– Man štai kas nesuprantama, – kalbėjo Margarita, o jos akyse žybčiojo nuo krištolinių indų atsimušusios auksinės kibirkštys, – nejaugi iš lauko nebuvo girdėt i muzikos ir apskritai šito pokylio griausmo?

– Aišku, kad nebuvo girdėti, karaliene, – paaiškino Korovjovas, – tokius dalykus reikia taip daryti, kad nebūtų girdėti. Kuo atsargiausiai reikia daryti.

– Na, žinoma, žinoma… Mat tasai žmogus ant laiptų… Kai mudu su Azazelu ėjome pro šalį… Ir kitas, prie laukujų durų… Man regis, kad jis sekė jūsų butą…

– Teisingai, teisingai! – šaukė Korovjovas. – Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna! Pasitvirtina mano įtarimai. Taip, jis sekė butą. Aš vos nepalaikiau jo išsiblaškiusiu privatdocentu ar ant laiptų lūkuriuojančiu įsimylėjėliu. Tačiau ne, ne!

Kažkas nusmelkė man per širdį! Ak! Jis sekė mūsų butą! Ir antrasis, prie laukujų durų!

Sekė ir tas, kuris tūnojo tarpuvartėje!

– Įdomu, kas bus, jei jie ateis jūsų suimti? – paklausė Margarita.

– Būtinai ateis, žavingoji karaliene, būtinai! – atsiliepė Korovjovas. – Nujaučia širdis, kad ateis, ne dabar, suprantama, bet savo metu būtinai ateis. Tik aš manau, kad nieko įdomaus nebus.

– Ak, kaip aš išsigandau, kai nugriuvo šitas baronas, – kalbėjo Margarita, matyt, ligi šiol negalėdama atsipeikėti po žmogžudystės, kurią pamatė pirmąkart gyvenime. – Jūs turbūt taikliai šaudote?

– Pakenčiamai, – atsakė Azazelas.

– O iš kiek žingsnių? – ne visai aiškiai paklausė Margarita Azazelą.

– Žiūrint į ką, – gudriai atsakė Azazelas, – vienas dalykas pataikyti plaktuku į kritiko Latunskio langus, o visai kitas – jam į širdį.

– Į širdį! – riktelėjo Margarita, kažkodėl susigriebusi už širdies. – Į širdį! – pakartojo ji dusliu balsu.

– Koks čia dar kritikas Latunskis? – paklausė Volandas ir prisimerkęs pažvelgė į Margaritą.

Azazelas, Korovjovas ir Begemotas kažkodėl susigėdę nudelbė akis, o Margarita rausdama atsakė:

– Yra toksai kritikas. Šį vakarą aš sutalžiau į šipulius visą jo butą.

– Še tau! O kodėl?

– Jis, mesire, – paaiškino Margarita, – vieną meistrą pražudė.

– O kam reikėjo pačiai plūktis? – paklausė Volandas.

– Mesire, leiskite man, – stryktelėjęs sušuko katinas.

– Tupėk, tupėk, – burbtelėjo stodamasis Azazelas, – aš tuoj nuvažiuosiu…

– Ne! – suriko Margarita. – Ne, mesire, meldžiu jus, nedarykite to.

– Kaip pageidausite, – atsakė Volandas, o Azazelas atsisėdo į savo vietą.

– Tai kur mes sustojom, brangioji karaliene Margo? – vėl prabilo Korovjovas. – Ak, tiesa, ties širdim. Į širdį jis pataiko, – Korovjovas savo ilgu pirštu parodė tiesiai į Azazelą, – pataiko pasirinktinai į bet kurį prieširdį arba į bet kurį skilvelį.

Margarita ne išsyk suprato, o supratusi iš nuostabos šūktelėjo: – Bet juk jų nematyti!

Daugiau Daugiau