Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Meistro išvadavimas (24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XXIV skyrius

MEISTRO IŠVADAVIMAS

 

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

– Na ką, labai išvargote – paklausė Volandas.

– O ne, mesire, – atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

– Noblesse oblige, – tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į stiklinaitę.

– Degtinė? – silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. – Ką jūs kalbat, karaliene, – sušvokštė jis, – argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

– Drąsiai gerkite, – tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė stiklinaitę. – Hela, sėskis, – įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: – Pilnaties naktis – šventinė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

– Nuostabiai! – sutarškėjo Korovjovas. – Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!

Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko nėra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji ėmė godžiai ryti ikrus.

Begemotas atsipjovė riekę ananaso, pasisūdė ją, pasibarstė pipirais, suvalgė, o paskui taip smagiai išlenkė stiklinaitę spirito, jog visi ėmė ploti.

Margaritai išgėrus antrą stiklinaitę, žvakės sietyne įsidegė ryškiau, židinyje pliūptelėjo smarkesnė liepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosi varvančiais iš jos syvais ir sykiu stebėjo, kaip Begemotas garstyčiomis tepasi austrę.

– Ant viršaus dar vynuogių užsidėk, – tyliai pasakė Hela, kumštelėjusi katinui į pašonę.

– Prašom manęs nemokyti, – atsakė Begemotas, – nesijaudinkit, ne pirmą sykį sėdžiu prie stalo!

– Ak, kaip malonu vakarieniauti štai šitaip, prie ugnelės, paprastai, – blerbė Korovjovas, – mažame būrelyje…

– Ne, Fagotai, – užginčijo katinas, – pokylis vis dėlto savaip žavingas ir didingas.

– Nei jis žavingas, nei didingas, o tos kvailos meškos ir tie tigrai bare savo riaumojimu vos neįvarė man migrenos, – tarė Volandas.

– Klausau, mesire, – pasakė katinas, – jeigu jūs manote, kad nedidingas, tai ir aš nedelsiant pritarsiu šiai nuomonei.

– Tu man žiūrėk! – atsakė Volandas.

– Aš pajuokavau, – ramiai tarė katinas, – o tuos tigrus liepsiu iškepti.

– Tigrai nevalgomi, – tarė Hela.

– Jūs taip manote? Tuomet prašom paklausyti, – atkirto katinas ir, markstydamasis iš malonumo, papasakojo, kaip sykį jis devyniolika dienų klajojo po dykumą ir maitinosi savo paties nudobto tigro mėsa. Visi susidomėję klausėsi šio nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baigė, visi kaip vienas sušuko:

– Melas!

Įdomiausia, kad šis melas, – pasakė Volandas, – yra melas nuo pirmo ligi paskutinio žodžio.

– Ak šitaip? Melas? – suriko katinas, ir visi pamanė, kad jis šoks ginčytis, tačiau jis tik tyliai pridūrė: – Istorija nuspręs, kieno teisybė.

– Prašom pasakyti, – kreipėsi gėrimo padrąsinta Margo į Azazelą, – jūs nušovėte jį, tą buvusį baroną?

– Žinoma, – atsakė Azazelas, – kaipgi jo nenušausi? Jį būtinai reikia nušauti. – Aš taip susijaudinau! – sušuko Margarita. – Tai atsitiko taip netikėtai.

– Ką jau čia netikėtai, – paprieštaravo Azazelas, o Korovjovas prapliupo kvykauti:

– Kaip nesijaudinsi? Man pačiam kinkos pradėjo tirtėti! Bumbt! Žybt! Baronas ant šono!

– Aš vos nepuoliau į isteriją, – pridūrė katinas, laižydamas iš ikrų ištrauktą šaukštą.

– Man štai kas nesuprantama, – kalbėjo Margarita, o jos akyse žybčiojo nuo krištolinių indų atsimušusios auksinės kibirkštys, – nejaugi iš lauko nebuvo girdėt i muzikos ir apskritai šito pokylio griausmo?

– Aišku, kad nebuvo girdėti, karaliene, – paaiškino Korovjovas, – tokius dalykus reikia taip daryti, kad nebūtų girdėti. Kuo atsargiausiai reikia daryti.

– Na, žinoma, žinoma… Mat tasai žmogus ant laiptų… Kai mudu su Azazelu ėjome pro šalį… Ir kitas, prie laukujų durų… Man regis, kad jis sekė jūsų butą…

– Teisingai, teisingai! – šaukė Korovjovas. – Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna! Pasitvirtina mano įtarimai. Taip, jis sekė butą. Aš vos nepalaikiau jo išsiblaškiusiu privatdocentu ar ant laiptų lūkuriuojančiu įsimylėjėliu. Tačiau ne, ne!

Kažkas nusmelkė man per širdį! Ak! Jis sekė mūsų butą! Ir antrasis, prie laukujų durų!

Sekė ir tas, kuris tūnojo tarpuvartėje!

– Įdomu, kas bus, jei jie ateis jūsų suimti? – paklausė Margarita.

– Būtinai ateis, žavingoji karaliene, būtinai! – atsiliepė Korovjovas. – Nujaučia širdis, kad ateis, ne dabar, suprantama, bet savo metu būtinai ateis. Tik aš manau, kad nieko įdomaus nebus.

– Ak, kaip aš išsigandau, kai nugriuvo šitas baronas, – kalbėjo Margarita, matyt, ligi šiol negalėdama atsipeikėti po žmogžudystės, kurią pamatė pirmąkart gyvenime. – Jūs turbūt taikliai šaudote?

– Pakenčiamai, – atsakė Azazelas.

– O iš kiek žingsnių? – ne visai aiškiai paklausė Margarita Azazelą.

– Žiūrint į ką, – gudriai atsakė Azazelas, – vienas dalykas pataikyti plaktuku į kritiko Latunskio langus, o visai kitas – jam į širdį.

– Į širdį! – riktelėjo Margarita, kažkodėl susigriebusi už širdies. – Į širdį! – pakartojo ji dusliu balsu.

– Koks čia dar kritikas Latunskis? – paklausė Volandas ir prisimerkęs pažvelgė į Margaritą.

Azazelas, Korovjovas ir Begemotas kažkodėl susigėdę nudelbė akis, o Margarita rausdama atsakė:

– Yra toksai kritikas. Šį vakarą aš sutalžiau į šipulius visą jo butą.

– Še tau! O kodėl?

– Jis, mesire, – paaiškino Margarita, – vieną meistrą pražudė.

– O kam reikėjo pačiai plūktis? – paklausė Volandas.

– Mesire, leiskite man, – stryktelėjęs sušuko katinas.

– Tupėk, tupėk, – burbtelėjo stodamasis Azazelas, – aš tuoj nuvažiuosiu…

– Ne! – suriko Margarita. – Ne, mesire, meldžiu jus, nedarykite to.

– Kaip pageidausite, – atsakė Volandas, o Azazelas atsisėdo į savo vietą.

– Tai kur mes sustojom, brangioji karaliene Margo? – vėl prabilo Korovjovas. – Ak, tiesa, ties širdim. Į širdį jis pataiko, – Korovjovas savo ilgu pirštu parodė tiesiai į Azazelą, – pataiko pasirinktinai į bet kurį prieširdį arba į bet kurį skilvelį.

Margarita ne išsyk suprato, o supratusi iš nuostabos šūktelėjo: – Bet juk jų nematyti!


Komentarai išjungti.