Aleksandro Alekseičiko psichoterapija mano gyvenime (18 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)
Aplinkybės, kuriomis susitikau su Intensyviu Terapiniu Gyvenimu -tai mokymosi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute pradžia: pirmąją sesiją pagal programą turėjo užbaigti A. Alekseičiko grupė. Norėčiau pasakyti, kad čia autoriaus iš esmės negalima atskirti nuo paties metodo, nes nuolat girdėdavau apie Alekseičiko, o ne apie intensyvaus terapinio gyvenimo grupes, dargi ir patį ITG pavadinimą išgirdau gerokai vėliau (tiksliau būtų sakyti, kad jį suvokiau). Su pagrindiniais ITG principais Aleksandras Jefimovičius mane, kaip ir kitus grupės dalyvius, supažindino pačioje darbo pradžioje.
Atmintyje išliko tik tiek, kad grupė perėjo visus žmogaus gyvenimo etapus: gimimą, vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę, mirtį. Dabar nebepamenu, kada pirmą kartą išgirdau, kodėl šis gyvenimas intensyvus, tačiau atsimenu, kaip išgyvenau šį intensyvumą – buvo baisu nespėti padaryti kažko svarbaus, ir kaip tik čia, šitiems žmonėms pasakyti, pamatyti, kažkuo patikėti… Šios savo pirmosios grupės metu regėjau, kaip vadovas „paleidžia rankas”, apie tai jau buvau prisiklausiusi. Nepasakyčiau, kad tai mane sukrėtė ar pašiurpino. Tuomet negalėjau suprasti, už ką visa tai, tačiau nuostabu, jog įsitikinimas, kad visa, kas čia vyksta, yra dėl gėrio, radosi iš pat pradžių, ir visos vėlesnės ITG grupės tik stiprino šį įsitikinimą, gimusį tuomet, 1996 metų rudenį, Birštone. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, tačiau tai tiesa: ši „fizinė bausmė”, kaip ir viskas ITG grupėse, buvo taikoma su meile. Vėliau supratau, kodėl grupės vadovas mušė per rankas dalyvį – pastarasis negalėjo išreikšti meilės konkrečiam žmogui čia pat, grupėje, žmogui, kuriam tai buvo būtina – būtina žinoti, kad tave myli, žinoti ir matyti, kad tave galima mylėti.
Daugiau Daugiau