Gintaras Beresnevičius

Daiktų kaita ar daiktų pabaiga?

(Esė)

Atėjus seniai lauktam NATO dabar galima ir pasvarstyti, ką tai suteikia ir ką tai atima. Ne saugumo požiūriu. Mentaliteto. Mąstymo, potyrių krypčių. Tokio iššūkio mentalitetui neturėjome, ir tuoj pokštelės dar vienas starto šūvis jau iš Europos Sąjungos erdvės.

Politika, kas be ko, nebelabai aiški ir patiems politikams. Akivaizdu, kad jau keistina didelė politinio žodyno dalis; per visas atsistatydinimų peripetijas mes patys, kaip ir politikai, to lyg ir nepastebėjome; per sumaištį, kuri pritraukė protus ir vartojamą leksiką link savo rezervato. Provincialaus ir reliktinio. Žodyne atsirado keliolikos metų senumo reikšmės; politinis mentalitetas grįžo atgal ir turėjo nuostolingai vėl iš naujo kartoti jau išmoktas pamokas. Mąstymas „taip” ir „ne” kategorijomis tapo visų diskusijų pagrindu. Kartais tai būtina; nesigilinsime kiek ir kaip.

Nežinia, kiek šitas nelemtas tvanas mums pakenkė politiškai, bet visuomenę jis nukreipė nuo esmiško klausimo: ką daryti, kai jau beveik esame ES, ir šiandien jau visai – NATO. Apie minčių kaitą gal, atrodytų, per anksti šnekėti, bet ką daryti, kai keičiasi daiktai – pavadinimas lieka apytiksliai tas pats: o daiktas kitas. „Euroopa”, „Eurobatai”. Bet juk „eurobatai” – tai lietuviški batai. Reklamose sakoma, kad tas ar anas daiktas atitinka „vakarietiškus standartus”. Bet „Vakarai” bendrąja prasme esame mes. Su visais savo mentalitetais. Jau šiandien.

Daiktai: niekur nebėra kiaušinių baltymų plaktuvo, to klasikinio; tokiam prašapus šeimininkės keikiasi; baltymai normaliai išplakami tik rankomis. Anas sovietinis ir prieškarinis ir XIX a. plaktuvas, ant medinio koto užmauta susiraizgiusi metalinė spiralė, šokinėdavo aukštyn žemyn, sukdavosi apie savo ašį ir darbą padarydavo. Dabar tokių plaktuvų nebėra. Vietoj jų – visiškai plakti netinkamos mikserių kopijos. Kažkas nebesuvokia, kad kiaušinio plakimo pagrindas nėra elektrinis mikseris. O šitas neplaka. Daug geriau plakti šakute. Tiesa, ji irgi neišplaka. Ką noriu pasakyti? Ogi dingo senas, nežinia kiek amžių šeimininkėms tarnavęs elementarus plaktuvas. Jo analogai kitos formos, nefunkcionalūs, ir parduotuvėje nepasiklausęs nesuprasi, kad prieš nosį kabantis daiktas – plaktuvas. Klasikiniai dingo, nėra. Bet su daiktu dingsta ir skonis. Vieno daikto dingimas gali reikšti ir skonio pojūčio dingimą, neturint normalaus baltymų plaktuvo, iš kulinarijos knygos galima drąsiai braukti krūvą receptų. Ir nekalbėkime apie elektriniu mikseriu išplaktus baltymus.

Santechninė pompa, anksčiau medinis kotas ir gumos gaubtas, primityvu ir bemaž amžina. Ji puikiai veikia, ji negenda. Parduotuvėse jau nebėra tokių. Ir pats nebeatrasi. Dabar santechninė vokiška pompa atrodo kaip kiniško termoso ir domkrato mišinys. Neatspėsi nežinodamas.

Aibė daiktų, visai ne elektronika ar sudėtinga technika – bet jų nebeatpažįsti. Parduotuvėje kažkas yra, kabo, guli, bet nežinai, kas tai. Pritrūkęs kokio paprasto buitinio daikto, jį gali atrasti arba ne, o radęs jau nebeatpažinsi, ir jis bus blogesnis. Raskite normalią rankinę pipirmalę: ji nebus medinė, o iš plastmasės, ir bus skirta ne pipirams malti, o būti pipirmale. Tai yra svarbu, kad ji būtų nupirkta, o ne maltų pipirus. Yra visokiausių elektrinių padargų ir visi jų turim – bet rankiniai, paprasti, įprasti įrankiai pražuvę arba veikia nebe taip.

Aš ne prieš progresą, aš prieš tai, kad progresas atima kokybės galimybę. Rankomis paruoštas pyragas yra kitoks nei sumaišytas virtuvės kombaino maišyklėj. Pipirai, sumalti šviežiai, patys geriausi, bet jie turi būti malami rankomis, ir mediniu malūnėliu.

Žinoma, kad pats niekus malu, bet dingstantys daiktai savo daro; daiktai, keičiantys formą. Masinei gamybai tikri, save gerbiančių amatininkų dirbdinami daiktai netinka. Prieš leidžiant jų erzacus ant konvejerio, reikia perkeisti jų formą ir medžiagą. Forma atsiranda nauja, nebūta, materija pakeičiama į plastmasę. Daikto nebelieka. Pridėkim, kad, pakeitus medžiagą ir formą, pasikeičia ir tai, kaip atliekama funkcija. O funkcija visada atliekama greičiau, bet prasčiau.

Daikto pabaiga, ar ne?

Ir daiktai ima keisti aplinką. Televizoriai ar grojyklės ar kompiuteriai – tiek jau to. Bet jie permodeliuoja baldus. O kad baldų iš medžio beveik nebėra, kitas klausimas. Stiklas, fanera, supresuoti drūzgai. Daiktas turi atrodyti kaip baldas, bet jau nėra baldas. Jis daiktas.

Kuo aš čia nepatenkintas? Manau, kad, gavę NATO stogą ir jau numatomą politinę apyramę egzistenciją, galime susirūpinti tuo, kuo rūpinasi visa ekologija Vakaruose. Ta ekologija, tiesa, irgi kiek plastmasinė. Bet aplinkos kaita yra stabdytina. Nežinau kaip. Technologijos ima veržtis taip, kad be mobiliojo ar kompiuterio neapsieisi. Stabdytina daiktų destrukcija, daiktų išėjimas. Smukusi mūsų epocha. Kitados romantikų apdainuotas motyvas – išeina dievai; F. Nietzsche apdainavo Dievo išėjimą. Paskui tarsi išėjo, tarsi neišėjo istorija. Romanas. Dabar ką, išeina jau ir daiktai?

Kada išeina daiktai, išeina ir juos glosčiusios mintys.

O jų gaila. Daug kam gaila. Todėl ir knibžda Kaziuko mugėse minios. Tai žmonės, kurie pigiau gali nusipirkti daiktus prekybos centruose, bet jiems reikia ne erzacinių, o tikrų daiktų – tokių, kuriuos daro meistrai. Ir kurių nebėra didžiuosiuose prekybos centruose. Mikseris – tai kulinarijos pabaiga.

Ir jeigu mes vakariečiai ir europiečiai, tai ir vertinkime, kaip dera Europoje šiandien, kaip ir vertinama: medinis traukinukas yra vertingesnis už „Lego” konstruktorių, o močiutės pipirmalė – už virtuvės kombainą.

Galima sakyti, kad tai niekai ir kol kas ne problemos – bet juk tai civilizaciniai klausimai. Civilizacija susideda iš aibės smulkmenų. Kuo daugiau smulkmenų, tuo aukštesnė civilizacija. Ir ji turi įvertinti ir suvaldyti visą smulkmenų gamą. Nuo mobiliojo telefono iki molinuko.

„Šiaurėa Atėnai”