Gintaras Beresnevičius

Dėlionės
(Esė)

Kažkas kažkur nukiša dėlionės detalę ir dėlionė tampa bevertė, ji nebeveikia, ji – šiukšlių krūva, kurią galima išmesti ramia sąžine; dėliojimas vis tiek beprasmiškas. Sunkiai dedasi šita valstybinė dėlionė, nes niekas nežino, ar visos detalės yra dėžutėje, ir koks piešinys – neaišku, kažką galima nuspėti tik iš kontūrų, o turinys viduje? Vieniems atrodo, kad to turinio net nebereikia, nes jo pripildys Europos Sąjunga, antriems jo per daug, tretiems vis kažko trūksta.

Šiomis dienomis dėlionė pasirodė esanti visa, ir jos turinys – valstybė. Valstybė ir jos piliečiai, lietuviai, istoriškai ir geografiškai suskaldyti. Pasaulio lietuvių kongresas, Dainų šventė, Mindaugo karūnavimas ir Mindaugo krikštas (karūnavimą pateikiant per krikščionybės prizmę ir per pagoniškos reakcijos adoravimą). Šiaip ar taip, vienovė buvo, ji dar kelias dienas tęsis, paskui vėl visi išsivažinės; lietuviai iš užsienių ir užjūrių grįš atgal, pasisėmę, sustiprėję ir kitaip įsikrovę. Jie gauna impulsą. Ir sėdę į lėktuvą atsiduria kitoje terpėje, kitomis moralinėmis sąlygomis, kitame laike, ir kiek ta įkrova sustiprina jų lietuvybę – klausimas išties svarbus. Jei Lietuva daro didelę pompą iš Mindaugo karūnavimo šventės, galima sielvartauti dėl balon metamų pinigų, tačiau tai, kas buvo pastatyta ir atšvęsta, buvo reikalinga, jei ne būtina. Gaila, bet tokios jau feodaliniu tradiciškumu pratęsiamos ir švenčiamos šventės. Joms reikalinga pompa – kad būtų ką atsiminti ir ką nuveikti ir, be abejo, patirti. Patyrimas, emocinis pompos ir iškilmių išgyvenimas – feodalinis, monarchinis paveldas, kurį mielai perima ir demokratijos. Valstybė ir jos šventės turi spindėti, ši liepos švenčių serija, galima sakyti, spindi. Architektūrinis indėlis į šį spindesį yra didžiausias; Gedimino prospektas svaigina laisvo gyvenimo pojūčiu; naujuose rajonuose, atokiau nuo centro, ta pompa ir spindesys jaučiami mažiau, bet miesto centras visada yra centras, jam lėšos skiriamos ne vien dėl „artumo dvarui”, o ir dėl tradicijų; geros jos ar blogos – kitas klausimas.

Lietuva apskritai gali pasidžiaugti ne tik laikinu visų pasaulio lietuvių solidarumu, sutelktu apie karalių Mindaugą. Šiaip ar taip, ši svarbi istorinė asmenybė sutelkė labai daug mazgų, kurie mums šiandien tebėra svarbūs – tai valstybė ir valstybingumai (daugiskaita), krikščionybė ir pagonybė, o visų pirma tradicija, kaip kuriam ji rodosi. Nėra objektyvios istorijos, tačiau yra objektyvūs mazginiai taškai, ir kuo prieštaringesni šie įvykiai, tuo jie labiau praplečia vertinimo amplitudę. Mindaugas – tiesiog tobula figūra tautai ieškant tapatybės. Todėl, kad apima egzistencines prieštaras ir leidžia kiekvienam pasirinkti pagal savus polinkius, skonį, simpatijas. Mindaugas – ne tik meilė, žudanti meilė, neabejotinas valstybingumo riterio ir karaliaus patriotizmas – bet ir žudymai dėl valdžios, ir baltų žemių užrašymai priešams, ir sąjungos su pikčiausiais priešais, ir didelė simpatija tarp Mindaugo ir popiežiaus Inocento IV, beje, sustiprinusio inkviziciją Europoje ir įvedusio kankinimus inkvizicijos praktikose. Savo meto sūnūs, jie elgėsi, kaip manoma, geriausiai prastose situacijose. Mindaugas laimėjo pralaimėdamas, jo tiesioginė linija, turėjusi užsibaigti Lietuvos karalių dinastija, žiauriai nutrūko, ir galiausiai jis pats buvo nužudytas.

Mindaugo asmuo yra vienas kertinių formuojantis žemaičių ir aukštaičių, Vakarų ir Rytų Lietuvos mentalitetui. Kurį laiką žemaičiai net grėsė Lietuvos valstybės tęstinumui – grėsė savo per didelėm pergalėm ir per didele galia. Bet kokiu atveju Mindaugo atsimetimas be žemaičių nebūtų įvykęs. Gerai ar blogai? Gal ir gerai, nes buvo gauta dar pusantro šimto metų karų ir laisvės. Nagrinėtos istorijos galimybės. Didele kaina. Bet, ko gero, kita kaina irgi būtų didelė. Karūna, Mindaugui pralenkus laiką, gauta per anksti, karūna nebuvo priimta laisvų karių – žemdirbių, jiems atrodė, kad krikštas – tai pasidavimas Livonijai ar teutonams ir kad galima laimėti daugiau. Ir jie išties buvo teisūs, tie žemaičiai. Jie bent jau nebuvo silpnesni. Mindaugas gavo Livonijos kunigų plejadą ir, žinoma, tebesibraunančius vokiečių pirklius, kurie vos netapo dominuojančia Lietuvos miestų, taigi ir valstybės, politine dalimi. Mes vos vos neprasmegome slavų jūroje, – ir tai XIII a. krikšto atsisakymo pasekmė. Bet germanų vandenynas, nuolatos besiveržiantis į Rytus plėsti savo gyvybinės erdvės, būtų mus visai paskandinęs. Lenkija ir Lietuva buvo beveik lygios partnerės, lygios savo kultūra ir mentalitetu, germaniškasis pradas buvo pavojingesnis ir pajėgesnis, ypač jei jis būtų suspaudęs Lietuvą savo žnyplėmis – iš Latvijos ir Prūsijos pusių. Negalima manyti, kad ekonomiškai tai nebūtų išėję į naudą. Bet tai būtų reiškę vokišką administraciją ir vėlesnį dalyvavimą jau Romos vokiečių imperijos vidinėje politikoje ypatingą statusą turinčios žemės teisėmis; o karaliais lietuviai nebūtų buvę. Soste būtų sėdėję visokie Frydrichai. Taigi nebūtų nei Gedimino, nei Vytauto, nei didelių žavingų pergalių, nei pralaimėjimų. Tiesiog pralaimėjimai būtų buvę tylesni, šliaužiantys; jie būtų palengva nuvedę į Reformacijos karus ir smarkiai taukštelėję per mentalitetą, kuris mums davė savitą pasaulėjautą ir laisvą stovėjimą prieš Dievą, o kartu – dėl katalikybės vidinės tolerancijos ir pajėgumo įimti archajines formas – leido likti neatkirstiems nuo tradicijos.

„Šiaurės Atėnai”