Irvin D. Yalom

(Ketvirtas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

KETVIRTAS SKYRIUS

KADANGI PACIENTAS PASKUTINĘ minutę atšaukė konsultaciją, daktaras Maršalas Streideris prieš kassavaitinį supervizijų susitikimą su Ernestu turėjo laisvą valandą. Dėl atšauktos konsultacijos jį apėmė dvejopi jausmai. Maršalas nerimavo dėl tokios stiprios paciento gynybos: jis nėmaž nepatikėjo kvailu pasiteisinimu, esą reikėjo išvažiuoti darbo reikalais. Vis dėlto laisvas laikas jam buvo neprošal. Pinigus jis gaus bet kokiu atveju: juk pacientui teks sumokėti už konsultaciją, nors ir neatėjo.

Paskambinęs kam reikia ir atsakęs į laiškus Maršalas išėjo į savo mažą balkonėlį palaistyti keturių bonsų, kurie stovėjo ant medinės lentynos už lango: snieginę rožę su nepaprastai gražiai iškilusiomis šaknimis (kažkoks skrupulingas sodininkas sodindamas pakišo po ja akmenį, o po ketverių metų jį atsargiai ištraukė); gumbuotą penkiaspyglę pušį, mažiausiai šešiasdešimties metų senumo; devynių klevų giraitę ir kadagį. Širlė, jo žmona, praeitą sekmadienį jam padėjo formuoti kadagį, ir dabar jis atrodė pasikeitęs, panašus į pirmą kartą nukirptą keturmetį. Jie apkarpė visus ūgliukus nuo dviejų apatinių į priešingas puses einančių šakų, nupjovė nepaklusnią priekin išsišovusią šakelę ir įspraudė medelį į stilingą įvairiakraštį trikampį vazonėlį.

Paskui Maršalas pasidovanojo vieną didžiausių malonumų: atsivertė Wall Street Journal akcijų lenteles ir iš piniginės išsitraukė du kredito kortelės dydžio įrankius, padedančius apskaičiuoti pelną: didinamąjį stiklą, su kuriuo tyrinėjo smulkiu šriftu atspausdintas rinkos kainas, ir skaičiuotuvą su saulės baterijomis. Vakar prekybos apimtis buvo maža. Niekas nepajudėjo, išskyrus didžiausią jo indėlį Silicio Slėnio banke, kurį įsigijo paklausęs buvusio paciento gero patarimo, šis indėlis pakilo vienu ir aštuoniomis dešimtosiomis; penki šimtai akcijų, taigi iš viso bus beveik septyni šimtai dolerių. Jis pakėlė galvą nuo akcijų lentelių ir nusišypsojo. Gyvenimas buvo puikus.

Paėmęs naujausią The American Journal of Psychoanalysis Maršalas peržvelgė turinį, bet greitai užvertė. Septyni šimtai dolerių! Dieve, kodėl nenusipirko daugiau? Atsilošęs ant odinės sukamosios kėdės jis apžvelgė kabinetą: fontanėlis ir Šagalo reprodukcijos, aštuoniolikto amžiaus vyno taurių subtiliai išraitytomis, kaspinais išdabintomis kojelėmis kolekcija, dailiai sudėliota nublizgintoje palisandro vitrinoje. Labiausiai jis džiaugėsi savo trimis nuostabiomis Maslerio stiklo skulptūrėlėmis. Maršalas atsistojo ir pasiėmė seną plunksninę tėvo šluotelę, kuria šis valydavo dulkes nuo savo bakalėjos krautuvėlės Penktojoje ir R gatvėse Vašingtone lentynų. Ta šluotele jis nuvalė skulptūrėles.

Paveikslus ir reprodukcijas jis keisdavo, atsinešdavo iš didelės namie laikomos kolekcijos, tačiau dailiosios šerio taurės ir trapūs Maslerio dirbiniai visą laiką stovėjo kabinete. Patikrinęs, ar stiklo skulptūrėlės gerai laikosi įtvaruose, saugančiuose nuo žemės drebėjimo, jis meiliai paglostė savo mėgstamiausiąją: „Auksinę laiko spiralę” – aukštą, spindintį vaflio plonumo oranžinį kampuotą buteliuką, primenantį futuristinio didmiesčio kontūrus. Įsigijęs ją prieš dvylika metų, Maršalas paprastai nepraleisdavo nė dienos jos nepaglostęs; tobulos formos ir nepaprastas vėsumas puikiai ramino. Ne kartą jam buvo kilusi pagunda, žinoma, tik pagunda, pasiūlyti sutrikusiam pacientui paliesti dirbinį ir susilieti su jo vėsia, raminančia paslaptimi.

Ačiū Dievui, jis nepaisė žmonos priekaištų ir nusipirko visas tris: tai buvo jo geriausias pirkinys. Ir tikriausiai paskutinis. Maslerio kainos taip pakilo, kad naujas kūrinys kainuotų pusės metų atlyginimą. Jei jam pavyktų vėl sudaryti gerą sandorį, pasinaudojus Standard and Poor rinkos tarnybos analize, kaip pasisekė pernai, – galbūt tuomet, bet geriausias jo patarėjas gana neapdairiai baigė lankyti psichoterapijos konsultacijas. O gal kai abu jo vaikai baigs koledžą ir aukštąsias mokyklas, tačiau iki to dar mažiausiai penkeri metai.

Trys minutės po vienuolikos. Ernestas Lėšas, kaip visuomet, vėluoja. Maršalas pastaruosius dvejus metus dirbo Ernesto supervizoriumi ir, nors šis mokėjo dešimčia procentų mažiau už pacientus, Maršalas beveik visada laukdavo jo valandos. Ernestas buvo jam atgaiva nuo klinikinio darbo, idealus mokinys: ieškantis, gabus, imlus naujoms idėjoms. Baisiai smalsus mokinys – ir dar baisiau neišmanantis psichoterapijos.

Galbūt Ernestas jau per senas vaikščioti į supervizijas, trisdešimt aštuonerių, bet Maršalas tai vertino kaip stiprybę, o ne kaip silpnumą. Per psichiatrijos rezidentūrą, kurią baigė prieš dešimt metų, Ernestas griežtai atsisakė mokytis psichoterapijos. Jis neatsispyrė biologinės psichiatrijos vilionėms ir sutelkė dėmesį į farmakologinį psichikos ligų gydymą, o po rezidentūros keleriems metams buvo paskirtas į molekulinės biologijos laboratoriją.

Ernestas toks buvo ne vienas. Dauguma jo bendramokslių laikėsi tokio požiūrio. Prieš dešimtį metų psichiatrija patyrė didžiulį perversmą: biologai nustatė biochemines psichikos ligų priežastis, psichofarmakologai ėmė naujais metodais tyrinėti smegenų anatomiją ir funkcijas, psichogenetikai tiria, kaip chromosomose išsidėsto kai kurie genai, nulemdami svarbiausius psichikos sutrikimus.

Pats Maršalas nepasidavė šioms naujoms kryptims. Būdamas šešiasdešimt trejų jis pergyveno kelis tokius pakilimo laikotarpius.

Prisiminė, su kokia ekstaze ir optimizmu (o vėliau nusivylimu) buvo sutiktas torazino atradimas, psichochirurgija, miltaunas, rezerpinas, pakatalis, LSD, tofranilas, litis, ekstazis, vaistai nuo infarkto, ksanaksas ir prozakas, tad nenustebo, jog biologų įkarštis ėmė blėsti, kai daugelis brangių tyrimų nepasitvirtino ir mokslininkai pamažu pripažino, kad galbūt vis dėlto dar nepavyko atrasti, kur slypi kiekvienos blogos minties chromosoma. Praeitą savaitę Maršalas dalyvavo universiteto remiamame seminare; pažangiausi mokslininkai pristatė įdomiausius savo tyrimų aspektus Dalai Lamai. Nors Maršalas laikėsi materialistinio požiūrio į pasaulį, jam patiko Dalai Lamos atsakymas, kai mokslininkai parodė jam naujausias pavienių atomų nuotraukas, tvirtindami, kad be materijos daugiau nieko nėra. „O kaip laikas? – švelniai paklausė Dalai Lama. – Ar jo molekules jau matėte? Ir dar prašau parodyti man savastį, niekad neišblėstantį savivokos jausmą.”

Daug metų daręs psichogenetinius tyrimus Ernestas nusivylė ir pačiais tyrimais, ir akademine politika, tad ėmėsi privačios praktikos. Dvejus metus jis dirbo tik psichofarmakologu, dvidešimčiai minučių susitikdavo su pacientais ir reikia nereikia skirdavo vaistų. Pamažu, prie to prisidėjo ir Seimuras Troteris, Ernestas suprato, kaip beprasmiška ir net kvaila visus pacientus gydyti vaistais. Taip jis išplaukė į psichoterapijos vandenis, nors dėl to jo pajamos sumažėjo keturiasdešimčia procentų.

Taigi Maršalas vertino, kad Ernestas susirado patyrusį supervizorių ir ketino rašyti prašymą dėl savo kandidatūros į Psichoanalizės institutą. Maršalą net šiurpas nukrėtė pagalvojus apie visus tuos psichiatrus, taip pat psichologus, socialinius darbuotojus ir konsultantus, kurie užsiima psichoterapija neturėdami tinkamo psichoanalitinio pasirengimo.

Ernestas, kaip visada, įpuolė į kabinetą vėluodamas lygiai penkias minutes, įsipylė puoduką kavos, klestelėjo į baltą itališką odinį Maršalo krėslą ir ėmė naršyti lagaminėlyje savo klinikinių užrašų.

Maršalas nesiteiravo Ernesto, kodėl jis vėluoja. Daug mėnesių kamantinėjo, bet jokios naudos. Kartą Maršalas net išėjo į lauką ir apskaičiavo, per kiek laiko pereis kvartalą nuo savo biuro iki Ernesto. Keturios minutės! Taigi jei vienuoliktos valandos konsultaciją Ernestas užbaigdavo be dešimt dvylika, tai net ir užsukęs į tualetą būtų galėjęs lengvai ateiti lygiai vidurdienį. Tačiau, pasak Ernesto, vis iš-kildavo kokių nors kliūčių: užlaikydavo pacientas, kas nors paskambindavo arba pats Ernestas pamiršdavo užrašus ir turėdavo grįžti į biurą. Vis kas nors nutikdavo.

O tas kai kas, be abejo, buvo gynyba. Brangiai mokėti už penkiasdešimt minučių ir nuolat švaistyti dešimt procentų to laiko bei pinigų, galvojo Maršalas, akivaizdžiai liudija dvilypius jausmus. Su-pervizijos užima tarpinę vietą tarp psichoterapijos ir mokymo. Kartais geras supervizorius privalo įžvelgti, kas slypi už akivaizdžių duomenų ir gilintis į mokinio pasąmonines motyvacijas bei konfliktus. Tačiau nesudarius specialios psichoterapijos sutarties, supervizorius negali peržengti kai kurių ribų.

Taigi Maršalas liovėsi klausinėjęs, tačiau savo penkiasdešimties minučių superviziją baigdavo labai tiksliai – beveik sekundžių tikslumu.

-Turiu daug ką pasakyti, – prabilo Ernestas. – Net nežinau, nuo ko pradėti. Šiandien norėčiau aptarti kai ką kita. Dėl mūsų nuolatinių pacientų nieko nauja – ką tik praėjo dvi eilinės konsultacijos su Džonatanu ir Vende; jiems viskas gerai. Norėjau papasakoti apie konsultaciją su Džastinu, per kurią stipriai reiškėsi priešpriešinis perkėlimas. Taip pat apie susitikimą su buvusia paciente, kuris įvyko vakar vakare per paskaitą knygyne.

-Ar knyga vis dar gerai perkama?

-Ji tebėra knygynuose. Visi mano draugai ją skaito. Be to, išėjo kelios geros apžvalgos – viena pasirodė šią savaitę Amerikos medikų asociacijos informaciniame biuletenyje.
-Puiku! Tai svarbi knyga. Ketinu vieną egzempliorių nusiųsti seseriai, praeitą vasarą ji palaidojo vyrą.

Ernestas norėjo pasakyti, kad mielai pasirašytų ant knygos ir brūkštelėtų kelis žodžius asmeniškai, bet susilaikė. Pamanė, kad tai būtų pernelyg pasipūtėliška.

-Gerai, pereikime prie darbo… Džastinas… Džastinas… – Maršalas sklaidė savo užrašus. – Džastinas? Priminkite man. Gal tai tas senas kompulsyvus pacientas? Tas, turintis daugybę šeimyninių rūpesčių?

-Taip. Jau seniai apie jį nešnekėjau. Bet prisimenate, kelis mėnesius mes išsamiai nagrinėjome jo psichoterapiją.

-Nežinojau, kad jis pas jus tebesilanko. Pamiršau, kodėl mes liovėmės apie jį kalbėję per supervizijas?

-Na, tiesą sakant, tikroji priežastis buvo ta, kad man jis pasidarė nebeįdomus. Buvo aišku, kad jis toli nebepažengs. Tai net nebuvo rimta psichoterapija… veikiau palaikymas. Bet jis vis dar lankosi tris kartus per savaitę.

-Palaikymas tris kartus per savaitę? Stiprus palaikymas. – Maršalas atsilošė ir įsistebeilijo į lubas, kaip visada įdėmiai klausydamasis.

-Taip, dėl to nerimauju. Tačiau ne todėl šiandien norėjau apie jį pasikalbėti. Vis dėlto gerai, kad ir apie tai prabilome. Niekaip negaliu sumažinti susitikimų skaičiaus – tie trys kartai ir dar vienas ar du skambučiai per savaitę!

-Ernestai, ar turite eilėje laukiančių pacientų?

-Mažai. Tiesą sakant, tik vieną žmogų. Kodėl klausiate? Ernestas puikiai žinojo, kur suka Maršalas, ir žavėjosi jo gebėjimu taip suktai užduoti sunkius klausimus. Po paraliais, jis kietas!

-Na, mano manymu, daugelis psichoterapeutų taip bijo laisvų valandų, kad nesąmoningai daro pacientus priklausomus.

-Aš apie tai daug galvojau ir nuolat aiškinu Džastinui, kad reikia retinti konsultacijas. Jei laikyčiau pacientus prisirišęs dėl savo piniginės, naktimis negalėčiau ramiai miegoti.

Maršalas linktelėjo, parodydamas, kad kol kas patenkintas Ernesto atsakymu.

-Prieš kelias minutes sakėte puikiai suvokęs, kad jis toliau nebepažengs. Būtasis laikas. Ar dabar kažkas įvyko, kas pakeitė jūsų nuomonę?

Taip, Maršalas įdėmiai klausėsi ir turėjo absoliučią atmintį. Ernestas susižavėjęs pažvelgė į jį: šviesiai rusvi plaukai, juodos žvitrios akys, švari oda, kūnas kaip dvidešimčia metų jaunesnio vyro. Maršalo kūnas atitiko jo asmenybę: jokių riebalų, nieko nereikalingo, tvirti raumenys. Kadaise jis buvo puolėjas Ročesterio universiteto komandoje. Jo stori bicepsai ir šlakuoti dilbiai visiškai užpildė švarko rankoves – tikra uola! Uola jis buvo ir savo darbe: nieko nereikalingo, jokių abejonių, visiškas pasitikėjimas savimi, visuomet ryžtingas. Ne vienas psichoanalizės mokytojas skleidžia pasitikėjimą, kurį suteikia tikėjimas savo mokslu, tačiau tokių kaip Maršalas daugiau nėra, nė vienas nekalba taip kompetentingai, nė vieno autoritetas nėra toks lankstus. Maršalo pasitikėjimas savimi sklido iš paslaptingo šaltinio, iš instinktyvaus kūno ir dvasios tikrumo, kuris išsklaidydavo visas abejones ir leisdavo jam greitai bei aiškiai suvokti didžiausias problemas. Nuo tada, kai pirmą kartą sutiko Maršalą per analitinės psichoterapijos paskaitą, Ernestas laikė jį sau pavyzdžiu.

-Jūs teisus. Norėdamas, kad geriau suprastumėte, turėsiu grįžti šiek tiek atgal, – tarė Ernestas. – Gal prisimenate, pačioje pradžioje Džastinas aiškiai paprašė, kad padėčiau išsiskirti su žmona. Jums atrodė, kad aš pernelyg įsijaučiau, kad Džastino skyrybos tapo mano misija, kad virtau tvarkdariu. Tuomet pareiškėte, kad esu „nesantūrus psichoterapeutas”, prisimenate?

Žinoma, Maršalas prisiminė. Šypsodamasis linktelėjo.

-Taip, jūs buvote teisus. Mano pastangos buvo nukreiptos klaidinga linkme. Kad ir kaip bandžiau padėti Džastinui palikti žmoną, nieko neišėjo. Vos tik priartėdavome prie pabaigos, žmona pasiūlydavo apsvarstyti skyrybas, ir jį apimdavo panika. Porą kartų vos nepaguldžiau jo į ligoninę.

-O žmona? – Maršalas išsitraukė švarų popieriaus lapą ir pradėjo rašyti. – Atleiskite, Ernestai, neturiu senų užrašų.

-Ką norite apie ją sužinoti? – paklausė Ernestas.

-Ar kada nors buvote su jais susitikęs kaip su pora? Kokia ji? Ar irgi lanko psichoterapijos konsultacijas?

-Niekada jos nemačiau! Nė nežinau, kaip ji atrodo, bet įsivaizduoju kaip raganą. Sakė, kad nenori su manimi susitikti, kad tai Džastino, o ne jos patologija. Nenuėjo nei į individualią psichoterapiją – manau, dėl tos pačios priežasties. Ne, tai buvo kažkas kita… Prisimenu, Džastinas minėjo, kad ji nekenčia psichoterapeutų – jaunystėje lankėsi pas du, gal net pas tris, ir kaskart ją pasiguldydavo ar bandydavo pasiguldyti. Kaip žinote, esu turėjęs kelis pacientus, kurie buvo išnaudojami, ir niekas kitas taip dėl to nesipiktina kaip aš. Ir vis dėlto jei tai pačiai moteriai tai nutinka du tris kartus… Nežinau… galbūt turėtume pasvarstyti jos pasąmoninius motyvus.

-Ernestai, – energingai purtydamas galvą tarė Maršalas, – tai vienintelis kartas, kai girdite mane taip sakant, tačiau šiuo atveju pasąmoniniai motyvai visiškai nesvarbūs! Kai pacientas su psichoterapeutu užsiima seksu, turime užmiršti dinamiką ir galvoti tik apie elgesį. Psichoterapeutas, kuris miega su savo pacientais, visuomet jiems kenkia ir yra už tai atsakingas. Nėra jokio pasiteisinimo – jį reikia mesti iš darbo! Galbūt kai kuriems pacientams kyla seksualinių konfliktų, galbūt jie nori suvilioti vyrą ar moterį, užimančius aukštesnę padėtį, galbūt jie pamišę dėl sekso – bet juk todėl jie ir ateina pas psichoterapeutą. O jei psichoterapeutas to nesupranta ir negali su tuo susitvarkyti, jam reikia keisti profesiją. Jau sakiau jums, – toliau kalbėjo Maršalas, – priklausau medicinos etikos komisijai. Vakar vakare skaičiau kasmėnesinio susitikimo, kuris vyks kitą savaitę Sakramente, bylas. Kaip tik ketinau apie tai su jumis pakalbėti. Noriu skirti jus į komisiją naujai kadencijai. Mano trejų metų terminas baigiasi kitą mėnesį, ir, manau, jūs tiksite šiam darbui. Prisimenu jūsų poziciją per Seimuro Troterio bylą prieš kelerius metus. Jūs elgėtės drąsiai ir nuosekliai; visi kiti buvo taip įbauginti to seno galvijo, kad negalėjo prieš jį liudyti. Jūs labai pasitarnavote kolegoms. Bet aš norėjau pasakyti, – aiškino Maršalas, – kad seksualinis pacientų išnaudojimas plinta kaip epidemija. Vos ne kasdien laikraščiai praneša apie naują skandalą. Draugas elektroniniu paštu atsiuntė man straipsnį iš Boston Globė, kuriame rašoma apie šešiolika psichiatrų, per pastaruosius kelerius metus apkaltintų seksualiniu išnaudojimu. Tarp jų yra ir gerai žinomų asmenų: buvęs Tufts direktorius, taip pat Bostono instituto vyresnysis psichoanalizės dėstytojas. Be abejo, dar yra Džulio Mesermano byla – jis, kaip ir Troteris, buvo Amerikos psichiatrų asociacijos prezidentas. Įsivaizduojate, ką jis darė? Duodavo pacientėms natrio pentotalo ir mylėdavosi, kol jos būdavo be sąmonės. Neįtikima!

-Taip, tas atvejis ir mane labai sukrėtė, – pritarė Ernestas. – Mano kambario draugai internatūros laikais dažnai šaipydavosi iš manęs, kad ištisus metus praleidau mirkydamas pėdas – man buvo siaubingai įaugę nagai – ir skaitydamas Mesermaną. Jo „Dinaminės psichiatrijos principai” buvo geriausia knyga iš visų, kiek man teko skaityti!

– Žinau žinau, – tarė Maršalas, – tie griūvantys stabai. Ir eina vis blogyn! Nesuprantu, kas vyksta. Vakar vakare perskaičiau kaltinimus aštuoniems psichoterapeutams: siaubinga, šlykštu. Ar galite patikėti, vienas psichoterapeutas mylėdavosi su savo paciente – imdamas iš jos pinigus! – per kiekvieną konsultaciją du kartus per savaitę, ir taip aštuonerius metus! O vaikų psichiatras, kurį sučiupo viešbutyje su penkiolikmete paciente? Jis buvo išsitepęs šokoladiniu sirupu, o pacientė jį laižė! Bjauru! Buvo kaltinimas ir vujarizmu: psichoterapeutas, gydęs suskilusias asmenybes, užhipnotizuodavo pacientes, paragindavo išsilaisvinti primityvesniąją jų asmenybę ir masturbuotis jo akivaizdoje. Psichoterapeutas teisinosi tuo, kad niekada nelietė savo pacienčių ir kad tai buvęs tinkamas gydymas. Jis norėjęs, kad šios asmenybės pusės galėtų laisvai reikštis saugioje aplinkoje, o paskui pamažu integruotųsi realybėje.

-Ir žiūrėdamas, kaip jos masturbuojasi, visuomet lytiškai susijaudindavo, – pridūrė Ernestas, slapčia žvilgtelėdamas į laikrodį.

-Pažiūrėjote į laikrodį, Ernestai. Ar galėtumėte išreikšti tai žodžiais?

-Na, laikas eina. Norėjau šiek tiek pasikalbėti apie Džastiną.

-Kitaip tariant, nors ši diskusija įdomi, jūs atėjote ne dėl to. Tiesą sakant, nenorėtumėte eikvoti tam savo supervizijų laiko bei pinigų?

Ernestas gūžtelėjo pečiais.

-Panašiai? Ernestas linktelėjo.

-Tai kodėl nepasakėte? Tai jūsų laikas; jūs už jį mokate!

-Teisybė, Maršalai, tai tas senas noras patikti. Vis dar pernelyg jūsų bijau.

-Šiek tiek mažiau baimės ir daugiau tiesumo supervizijoms būtų neprošal.

Kaip uola, pagalvojo Ernestas. Kalnas. Tokie trumpi pokalbiai, paprastai visiškai nesusiję su pacientų aptarimu, dažnai būdavo vertingiausios Maršalo pamokos. Ernestas vylėsi, kad anksčiau ar vėliau perims Maršalo tvirtumą. Taip pat suvokė griežtą Maršalo požiūrį į lytinius psichoterapeuto santykius su pacientu. Prieš tai ketino pasikalbėti apie savo dilemą su Nen Karlina knygyno salėje. Dabar suabejojo.

Ernestas vėl prabilo apie Džastiną.

-Na, kuo daugiau dirbau su Džastinu, tuo labiau įsitikinau, kad bet kokią per konsultacijas pasiektą pažangą bemat sugriaudavo santykiai su Kerola – tikra siaubūne.

-Pradedu prisiminti. Ar tik ne ji buvo ta beprotė, šokusi iš mašinos, kad sutrukdytų jam nupirkti bandelių ir lašišos?

Ernestas linktelėjo.

-Tai Kerola, teisingai! Pikčiausia, šiurkščiausia iš visų mano pažįstamų – nors ir netiesiogiai – moterų. Tikiuosi niekada su ja nesusidurti akis į akį. O Džastinas – su juo mes dvejus trejus metus neblogai tradiciškai dirbome: užmezgiau tvirtą psichoterapinį ryšį, interpretavau dinamiką, buvau nešališkas. Ir vis tiek negalėjau to vyruko pastūmėti. Viską išbandžiau. Kėliau tikslingus klausimus: Kodėl jis nusprendė vesti Kerolą? Ar jam naudinga gyventi kartu? Kodėl nusprendė turėti vaikų? Bet niekas, ką aptarėme, neturėjo įtakos jo elgesiui. Man pasidarė aišku, kad įprastos prielaidos – esą interpretacijos ir įžvalga galų gale sukelia išorines permainas – nepasitvirtina. Metų metus interpretavau, bet Džastino valia, kaip man atrodė, buvo visiškai paralyžiuota. Gal prisimenate, dirbdamas su Džastinu susižavėjau valios koncepcija ir skaičiau viską, ką apie ją radau: Viljamą Džeimsą, Rolą Mėjų, Haną Arent, Aleną Vylisą, Leslę Farber, Silvaną Arijetį. Maždaug prieš dvejus metus skaičiau paskaitą apie valios paralyžių.

-Taip, prisimenu, buvo įdomu, Ernestai. Ir dabar tebemanau, kad jums reikėjo ją išspausdinti.

-Ačiū. Mane patį apėmė šioks toks valios paralyžius ir niekaip neužbaigiau to straipsnio. O dabar jis įstrigęs tarp kitų dviejų kūrinių. Galbūt prisimenate, per paskaitą padariau išvadą, kad jei įžvalga nepastūmėja valios, tuomet psichoterapeutas turi atrasti kokį nors kitą būdą ją mobilizuoti. Bandžiau raginti, įvairiais būdais kuždėjau jam į ausį: „Turi bandyti, pats žinai.” Supratau, ak, kaip supratau Aleno Vyliso pastabą, kad kai kuriuos pacientus reikia priversti pakelti užpakalį nuo kušetės ir stvertis darbo. Išbandžiau vaizdinius, – toliau pasakojo Ernestas. – Skatinau Džastiną pažvelgti į save ateityje: po dešimties, dvidešimties metų – įsivaizduoti save vis dar prikaustytą prie šios negyvos santuokos, pajusti graužatį ir apgailestavimą dėl to, ką padarė su savo gyvenimu. Nepadėjo. Tapau tarsi boksininko treneris aikštelės kampe, patarinėjau jam, mokiau jį, padėjau repetuoti santuokinės laisvės deklaracijas. Bet mano mokinys buvo lengvojo svorio, o jo žmona – sunkiasvorė. Niekuo jam nepadėjau. Manau, kad paskutinis lašas taurėje buvo didysis turistinio žygio nuotykis. Ar jums apie jį pasakojau?

-Kalbėkite, jei būsiu girdėjęs, sustabdysiu.

-Na, prieš ketverius metus Džastinas nusprendė, kad šeimai būtų gerai išeiti į turistinį žygį. Jis turi dvynius: berniuką ir mergaitę, aštuonerių ar devynerių metų. Padrąsinau jį. Džiaugiausi viskuo, kas kvepėjo iniciatyva. Jis visuomet jausdavosi kaltas, kad nepakankamai laiko praleidžia su vaikais. Pasiūliau pamąstyti, kaip tai pakeisti, ir jis sugalvojo, kad turistinis žygis bus gera tėvystės treniruotė. Tačiau Kerola neapsidžiaugė! Ji atsisakė keliauti – be jokios aiškios priežasties, vien iš užsispyrimo – ir vaikams uždraudė eiti su Džastinu. Ji nenorėjo, kad jie miegotų miške; Kerola bijo visko: vabzdžių, nuodingų augalų, gyvačių, skorpionų. Be to, ji negalinti likti namie viena – tai keista, nes verslo reikalais viena keliaudama ji niekada nesiskundžia. Kerola yra advokatė, griežta advokatė. Džastinas taip pat negali vienas likti namie. Folie a deux*.

———————
* Pamišusi porelė (pranc).
———————

Džastinas, uoliai mano raginamas, pareikalavo, kad ji keliautų drauge, o jei ne – jis nepaisysiąs jos draudimo. Šįkart jis neketino pasiduoti! Šaunuolis, šaunuolis, šnabždėjau. Dabar mes pajudėjome. Ji pakėlė pragarą, meilikavo, derėjosi, pažadėjo, kad jei šiemet jie visi nuvyks į Josemitą ir apsistos Ahwahnee viešbutyje, tai kitąmet ji keliausianti į žygį. „Nesiderėk, – mokiau jį, – laikykis tvirtai.”

-Ir kas nutiko?

-Džastinas ją priveikė. Ji nusileido ir pasikvietė giminaitę, kad su ja pabūtų, kol Džastinas su vaikais keliaus. Tačiau tada… pradėjo dėtis keisti, nesuprantami dalykai. Džastinas, apstulbintas savo pergalės, ėmė nerimauti, kad jo fizinė būklė nepakankamai gera tokiam išbandymui. Iš pradžių būtina suliesėti – jis nusistatė sau tikslą numesti dešimt kilogramų. Paskui reikės sustiprinti nugarą. Taigi jis pradėjo mankštintis – laipiodavo į savo biurą keturiasdešimtame aukšte ir iš jo žemyn. Per vieną tokią treniruotę jis ėmė dusti, prireikė intensyvios medikų pagalbos.

-Žinoma, tai neišėjo į naudą, – tarė Maršalas. – Neprisimenu, kad būtumėte pasakojęs šią istoriją, bet, manau, galėčiau ją užbaigti. Jūsų pacientas pradėjo liguistai nuogąstauti dėl žygio, jam nepavyko numesti svorio, įsitikino, kad jo nugara neatlaikys kelionės, o jis pats nesugebės pasirūpinti vaikais. Galop jį apėmė panika, o žygis išgaravo iš galvos. Šeima nuvyko į Ahivahnee viešbutį, ir visi stebėjosi, kaip tam kvailam psichoterapeutui šovė į galvą tokia beprotiška mintis.

-Į Disneilendo viešbutį.

-Ernestai, tai labai sena istorija. Labai sena klaida! Tokio scenarijaus galima tikėtis, kai psichoterapeutas šeimos sistemos simptomus palaiko individo simptomais. Taigi tada jūs ir pasidavėte?

Ernestas linktelėjo.

-Tada perėjau prie palaikomosios psichoterapijos. Nusprendžiau, kad jis amžinai įstrigo psichoterapijoje, santuokoje, gyvenime. Tuomet ir lioviausi apie jį kalbėjęs per supervizijas.

-Bet dabar įvyko kažkas nauja ir reikšminga?

-Taip. Vakar jis įėjo ir bemaž nerūpestingai pareiškė, kad paliko Kerolą ir gyvens su daug jaunesne moterimi, apie kurią tebuvo vos užsiminęs. Tris kartus per savaitę ateina pas mane – ir pamiršta apie ją papasakoti.

-Oho, tai įdomu! Kas toliau?

-Na, tai buvo prasta konsultacija. Mes išsiderinome. Bemaž visą konsultaciją jaučiau neaiškų pyktį.

-Greitom peržvelkime konsultaciją, Ernestai.

Ernestas vardijo konsultacijos įvykius, o Maršalas nagrinėjo priešpriešinį perkėlimą – emocinį psichoterapeuto atsaką pacientui.

-Ernestai, pirmiausia susitelkime į jūsų apmaudą dėl Džastino. Pasistenkite mintyse atkurti konsultaciją. Kai pacientas praneša, kad paliko žmoną, ką pajuntate? Leiskite kilti laisvoms asociacijoms. Nesistenkite būti racionalus – atsipalaiduokite!

Ernestas pasinėrė į save.

-Na, atrodo, jis nubraukė viską, ir net pasityčiodamas, visus mūsų gero bendro darbo metus. Daug metų plušau su tuo vyruku kaip arklys. Daug metų jis lyg akmuo kabojo man po kaklu… tai buvo nelengva, Maršalai.

-Toliau. Tikriausiai tai buvo nelengva.

Ernestas tyrinėjo savo jausmus. Jų daugybė, bet kuriuos išdrįstų atskleisti Maršalui? Tai nebuvo psichoterapija. Jis norėjo, kad Maršalas gerbtų jį kaip kolegą, kad rekomenduotų į Psichoanalizės institutą. Bet taip pat norėjo, kad supervizija būtų kaip supervizija.

-Na, įniršau – įniršau, kad jis tėškė man į veidą aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių, įniršau, kad nepasitaręs su manim išdrožė iš namų. Jis žinojo, kaip stengiausi, kad jis ją paliktų. Net nepaskambino! Ir dar pasakysiu, tas vyrukas skambindavo man dėl pačių banaliausių dalykų. Be to, jis nuslėpė nuo manęs tą moterį, ir dėl to taip pat siutau. Mane suerzino jos gebėjimas, bet kurios moters gebėjimas mostelėti pirštu ar pažadėti savo mažą skylutę, kad vyras dėl to padarytų tai, kas mums nepavyksta per krūvą metų.

-O kaip pasijutote dėl to, kad jis pagaliau paliko žmoną?

-Taip, jis tai padarė! Ir tai nuostabu. Nesvarbu, kaip jam tai pavyko, bet tai puiku. Tačiau jis pasielgė netinkamai. Kodėl, po velnių, jis negalėjo to padaryti tinkamai? Maršalai, tai paika, primityvu. Man nejauku apie tai kalbėti.

Maršalas pasilenkė ir uždėjo delną Ernestui ant rankos – tai buvo jam visai nebūdingas gestas.

-Kliaukitės manim, Ernestai. Tai nelengva. Jums puikiai sekasi. Pasistenkite kalbėti toliau.

Ernestas pasijuto drąsiau. Jam buvo įdomu patirti tą keistą psichoterapijos ir supervizijų paradoksą: kuo daugiau neteisėtų, gėdingų, tamsių, šlykščių dalykų atskleidi, tuo didesnį atlygį gauni! Tačiau jo asociacijos išseko.

-Reikia pamąstyti. Negaliu pakęsti, kad Džastinui vadovauja jo pimpalas. Iš jo daugiau tikėjausi, tikėjausi, kad jis tą raganą paliks tinkamiausiu būdu. Ta jo žmona, Kerola… ji mane nervina.

-Porą minučių kalbėkite apie ją tai, kas tik šauna į galvą, – paprašė Maršalas.

Jo „pora minučių” buvo viena iš nuolaidų, kurias jis suteikdavo per supervizijas, bet ne per psichoterapiją. Aiškus laiko tarpsnis apribojo atsivėrimą ir leido Ernestui saugiau jaustis.

-Kerola?.. Bloga… gorgonės galva… savanaudė, pamišusi, tulžinga… aštrūs dantys… siauros akys… blogio įsikūnijimas… bjauriausia moteris iš visų, kiek pažįstu…

-Taigi jūs ją pažįstate?

-Turėjau galvoje bjauriausia nepažįstama moteris. Pažįstu ją tik iš Džastino pasakojimų. Bet po kelių šimtų valandų nemažai apie ją žinau.

-Ką turėjote omeny, sakydamas, kad jis netinkamai pasielgė? Koks elgesys būtų buvęs tinkamas?

Ernestas susigūžė. Vengdamas Maršalo žvilgsnio nusigręžė į langą.

-Galiu išvardyti „netinkamus” elgesio būdus. Neišmintinga iš vienos moters lovos tuoj pat pulti į kitos. Pagalvosiu… jei ko nors Džastinui linkėčiau, tai ko? Kad kartelį, bent kartelį, jis pabūtų žmogumi! Ir kad Kerolą paliktų kaip žmogus! Kad suprastų, jog tai buvo klaidingas pasirinkimas, klaidingas būdas praleisti savo vienintelį gyvenimą; kad jis paprasčiausiai išsikeltų – susidurtų su savo vienatve, susitaikytų su tuo, koks yra kaip asmenybė, kaip suaugęs žmogus, kaip savarankiška būtybė. Jis pasielgė niekingai: nusimetė atsako-mybę, pasinėrė į transą, apsvaigo nuo meilės jaunam dailiam veideliui – „angelui iš dangaus”, pasak jo. Net jei tai kurį laiką ir padės, jis nepatobulės, nė velnio iš to nepasimokys! Štai taip, Maršalai! Tai negražu! Ir aš tuo nesididžiuoju! Bet jei norite primityvių jausmų, štai jie. Daugybė – tai akivaizdu. Daugumą jų pats permatau!

Ernestas atsiduso ir atsilošė, išvargęs, laukdamas Maršalo atsakymo.

-Žinote, sakoma, kad psichoterapijos uždavinys – tai tapti sau motina ir tėvu. Manau, kad panašiai galima pasakyti ir apie supervizijas. Tikslas – tapti savo paties supervizoriumi. Taaaaip… pažiūrėkime, ką jūs įžvelgiate savyje.

Prieš pažvelgdamas į save Ernestas dirstelėjo į Maršalą ir pagalvojo: Tapti sau motina ir tėvu, tapti savo paties supervizoriumi – po galais, neblogai skamba.

-Na, akivaizdu, kad šie jausmai stiprūs. Be abejo, esu pernelyg įsijautęs. Ir tas kvailas įtūžio, nuosavybės jausmas – kaip jis drįsta apsispręsti nepasitaręs su manim.

-Teisingai! – energingai palinkčiojo Maršalas. – Dabar sugretinkite įtūžį ir tikslą susilpninti jo priklausomybę bei sumažinti konsultacijų skaičių.

-Suprantu, suprantu. Prieštaravimas bado akis. Noriu, kad jis atsiskirtų nuo manęs, tačiau nirštu, kai elgiasi nepriklausomai. Turėti nuosavą pasaulį – tai sveikimo požymis, net jei jis ir slėpė nuo manęs tą moterį.

-Ne tik sveikimo požymis, – tarė Maršalas, – bet ir ženklas, kad gerai padirbėjote. Velniškai gerai padirbėjote! Kai dirbate su priklausomu pacientu, atpildas yra maištas, o ne pataikavimas. Džiaukitės tuo.

Ernestas susijaudino. Jis sėdėjo ir tylėjo, bandydamas sulaikyti ašaras ir dėkingas svarstydamas, ką Maršalas jam padovanojo. Daugelį metų rūpindamasis kitais jis nebuvo pratęs, kad kas nors jį patį globotų.

-Ką įžvelgiate savo pastaboje, – toliau klausinėjo Maršalas, – kad Džastinas turėjo „tinkamai” palikti žmoną?

-Savo pasipūtimą! Yra tik vienas kelias — mano kelias! Tačiau tai labai stiprus jausmas – net ir dabar jį jaučiu. Nusivyliau Džastinu. Linkėjau jam gero. Žinau, kad atrodau kaip reiklus tėvas!

-Jūsų požiūris griežtas, toks griežtas, kad nė pats juo nepasitikite. Kodėl esate toks griežtas, Ernestai? Iš kur tai kyla? Ko reikalaujate pats iš savęs?

-Bet aš tikiu savo požiūriu! Jis pateko iš vienos priklausomybės į kitą, iš motinos-raganos pas motiną-angelą. Svaigulys, įsimylėjimas, „angelas iš dangaus” – jis gyvena palaimingame susiliejime, lyg ne visiškai pasidalijusi ameba, kaip pats sakė. Daro viską, kad tik išvengtų vienatvės. Tai vienatvės baimė visus šiuos metus laikė jį prirakinusi prie žlungančios santuokos. Turėjau padėti jam tai įžvelgti.

-Bet kodėl toks griežtas, Ernestai? Toks reiklus? Teoriškai, suprantu, jūs teisus, bet kuris gi išsiskyręs žmogus atitiktų jūsų standartus? Jūs reikalaujate, kad jis taptų egzistenciniu herojumi. Romanuose tai atrodo gražiai, bet kai galvoju apie savo darbo metus, neprisimenu nė vieno paciento, kuris savo sutuoktinį būtų palikęs tauriai. Taigi noriu dar kartą jūsų paklausti, iš kur kyla tie jausmai? Gal jūs gyvenime susiduriate su panašiais rūpesčiais? Žinau, kad jūsų žmona prieš kelerius metus žuvo automobilio avarijoje. Bet daugiau nieko apie jūsų santykius su moterimis negirdėjau. Ar vedėte antrą kartą? Išsiskyrėte?

Ernestas papurtė galvą, o Maršalas tarė:

-Sakykite, jei pernelyg braunuosi į jūsų gyvenimą, jei peržengėme ribą tarp psichoterapijos ir supervizijos.

-Ne, jūs einate teisinga linkme. Daugiau vedęs nebuvau. Mano žmona Rūta žuvo prieš šešerius metus. Bet iš tikrųjų mūsų santuoka iširo gerokai anksčiau. Mes gyvenome atskirai, tačiau tame pačiame name, vien dėl patogumo. Man buvo labai sunku palikti Rūtą, nors jau pačioje pradžioje žinojau – mes abu žinojome, kad netinkame vienas kitam.

-Taaaigi, – neatlyžo Maršalas, – jei grįžtume prie Džastino ir jūsų priešpriešinio perkėlimo…

-Aišku, turiu kai ką nuveikti ir privalau liautis reikalavęs, kad Džastinas padarytų už mane mano darbą. – Ernestas pakėlė akis į prabangų paauksuotą Liudviko XIV laikrodį ant židinio atbrailos, tačiau ir vėl prisiminė, kad jis tėra puošmena. Dirstelėjo į savo laikrodį.

-Liko penkios minutės – norėčiau aptarti dar vieną klausimą.

-Užsiminėte apie paskaitą knygyne ir susitikimą su buvusia paciente.

-Na, iš pradžių apie ką kitą. Svarstau, ar prisipažinti Džastinui, kaip mane suerzino jo poelgis. Kaltindamas mane, kad stengiuosi atimti iš jo meilės palaimą, jis buvo visiškai teisus – teisingai matė tikrovę. Manau, kad nepatvirtindamas jo tikslaus pastebėjimo, padarysiu žalą psichoterapijai.

Maršalas griežtai papurtė galvą.

-Pagalvokite, Ernestai, ką jam pasakytumėte?

-Na, viena iš galimybių būtų tiesiog atskleisti Džastinui tiesą -daugmaž tai, ką pasakojau jums šiandien.

Taip būtų pasielgęs Seimuras Troteris. Bet Ernestas, žinoma, to nepaminėjo.

-Kaip? Ką turite omeny?

-Turėčiau prisipažinti, kad nejučia tapau pernelyg egoistiškas; kad galbūt sutrikdžiau jį, varžydamas jo laisvę; taip pat, kad leidau savo asmeniniams rūpesčiams temdyti tikrovę.

Maršalas, stebeilijęsis į lubas, staiga pažvelgė į Ernestą, tikėdamasis jo veide išvysti šypseną. Tačiau Ernestas nesišypsojo.

-Ar jūs rimtai, Ernestai?

-Kodėl gi ne?

-Negi nematote, kad pernelyg įsijautėte? Kas gi sakė, kad psichoterapijoje svarbiausia kalbėti tiesą? Svarbiausia, viską daryti paciento labui. Jei psichoterapeutas atmestų taisykles ir nuspręstų elgtis savo nuožiūra, improvizuoti, žūtbūt kalbėti tiesą – tik pagalvokite, psichoterapija virstų chaosu. Įsivaizduokite generolą nutįsusiu veidu, vaikštantį tarp savo būrių ir grąžantį rankas mūšio išvakarėse. Įsivaizduokite, kaip sunkiam ribiniam pacientui pranešate, kad nors ir kaip jis stengsis, dar dvidešimt metų turės lankyti psichoterapiją, dar penkiolika kartų atsidurs ligoninėje, dar tuziną kartų pjaustysis riešus ar perdozuos narkotikų. Įsivaizduokite, kaip sakote pacientui, kad jūs pavargote, kad jums nuobodu, pučia pilvą, esate alkanas, kad jums įgriso klausytis, o gal tiesiog nekantraujate greičiau į krepšinio aikštelę. Tris kartus per savaitę po pietų žaidžiu krepšinį, o valandą ar dvi prieš tai pradedu svajoti, kaip mesiu kamuolį ar varysiuosi jį krepšio link. Ar turėčiau pacientams apie tai pasakoti? Žinoma, ne! – į savo klausimą atsakė Maršalas. – Šias svajones pasilaikau sau. O jei jos trukdo dirbti, analizuoju savo priešpriešinį perkėlimą arba darau tai, ką jūs dabar – ir, noriu pridurti, gerai darote, – dirbu su supervizoriumi.

Maršalas žvilgtelėjo į laikrodį.

-Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau. Vėluojame baigti – ir dėl to esu šiek tiek kaltas, praplepėjau apie etikos komisiją. Kitą savaitę smulkiau aptarsime jūsų dalyvavimą komitete. Tačiau dabar,

Ernestai, prašau porą minučių skirti susitikimui knygyne su jūsų buvusia paciente. Žinau, kad tai įtraukta į darbotvarkę. Ernestas jau buvo pradėjęs krautis į lagaminą užrašus.

-Ak, nebuvo nieko ypatingo, tiesiog įdomi situacija. Apie tai būtų galima padiskutuoti institute su studijų grupe. Prieš paskaitą mane užkalbino labai žavi moteris, ir aš valandėlę flirtavau su ja. Paskui ji pasakė, kad trumpai, labai trumpai buvo mano pacientė. Tai įvyko prieš dešimt metų grupėje, pirmaisiais mano rezidentūros metais. Ji papasakojo, kad psichoterapija padėjo ir kad gyvenime jai puikiai sekasi.

-Kas toliau? – paklausė Maršalas.

-Paskui ji pasiūlė susitikti po paskaitos, išgerti kavos knygyno kavinėje.

-Ir kaip pasielgėte?

-Žinoma, atsiprašiau. Pasakiau, kad jau esu susitaręs.

-Chmm… taip, suprantu, ką norite pasakyti. Tai tikrai įdomi situacija. Kai kurie psichoterapeutai, netgi psichoanalitikai, būtų trumpam susitikę su ja ir išgėrę kavos. Kai kurie, atsižvelgdami į tai, kad ji tik trumpai lankė psichoterapiją ir dar grupėje, sakytų, kad buvote pernelyg griežtas. Tačiau… – Maršalas atsistojo, rodydamas, kad konsultacija baigta, – …aš sutinku su jumis, Ernestai. Jūs teisingai pasielgėte. Būčiau daręs lygiai tą patį.