Gintaras Beresnevičius

„Leninas ir Donelaitis”

Aistrų drama apie Tėvynę su prologu danguje

VEIKĖJAI
DIEVAS – pavardė nežinoma, užsiėmimas neaiškus; žiniasklaidos ir vaizdasklaidos priskiriamas Vadinamiesiems Autoritetams
KRISTIJONAS DONELAITIS – būrų ir Lietuvos poetas, hegzametrininkas teoretikas
VLADIMIRAS LENINAS – Spalio revoliucijos vadas, praktikas
JURAS TVARTULIS – patriotas ir slaptas liaudies poetas
BARBĖ DEVYNDARBĖ – manekenė, namų darbininkė, Juro Tvartulio žmona
NAPALYS TVARTULIS – naivus provincialas, Juro Tvartulio sūnus
SEVERIUTĖ MARMALYTĖ – jauna ekskolūkietė verslininkė, labai graži
KUNIGAS PATRIMPAS – kunigas egzistencialistas fundamentalistas, liberalus fanatikas
ALYVOS ŽIEDAS – jauna imigrantė iš (artimųjų) Rytų šalies, labai kultūringa, nagai lakuoti
VELNIAS IŠ ALYVŲ – mitologinis personažas, užsiėmimas – doros ir švaros priežiūra, gėrio ir pragaro gausinimas
OPERATORIUS – keliomis frazėmis atsiperkantis Žmogus su Kamera
KLAUSOVAS – labai mažai matosi ir girdisi

I VEIKSMAS

Pirma scena

Dangus. Debesėlių padrabstyta. Stovi trys taburetės, gal koks abrozdėlis šventas ant sienos. Ant savadarbės lentynos senas lempinis radijo aparatas. Viskas gan apleista, kampe šluota, kibiras. DIEVAS sėdi ant taburetės, veidas rūškanas. Iš apačios šūksniai: „Minima, Media, Maxima! Minima, Media, Maxima! Maxima, Media, Minima!..” DIEVAS paremia rankomis galvą, vaizduodamas Rūpintojėlį, bet išties mėgina užsikimšti ausis. „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”, – pasikeičia melodija, garsas ima griaudėti, DIEVAS pašokęs mėgina nureguliuoti radijo imtuvo garsą, tasai pradeda cypti, bet galiausiai šurmulys pritilsta, tik fone išlieka prislopintas TV krepšinio komentatoriaus balsas ir rungtynių garsai.

DIEVAS (savikritiškai). O sako, kad aš neklystantis…

VELNIAS IŠ ALYVŲ (iš už lango isteriškai). Ne tu neklaidingas, o popiežius! (Atlyždamas) Na, tu jų ir nesiklausai.

DIEVAS. Kaip jų klausysies, kad jie nuolat rėkia: „Sabonis! Landsbergis! Paulauskas! Brazauskas! Paksas! Lietuviai žydšaudžiai!..”

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Lietuviai žydšaudžiai – gal taip žydai rėkauja?

DIEVAS. Tai kad ir tie, ir anie su didelėm nosim, iš viršaus man jos vienodos. (Tęsdamas mintį užsigavusiu tonu) Pašaukia „Brazauskas”, paskui šaukia „Landsbergis”, paskui rėkia „Šalin Brazauską”, „Valio Landsbergis”, paskui „Valio Brazauskas”, „Velniop Landsbergį”, tada „Valio Paksas”, „Šalin Paksą”, „Šen Paulauską”, o tada – Brazauską vėl šen, o Paksą ten, Landsbergį atgal, Adamkų į priekį, už centrą, Gomelskis, „Žalgiris”, CSKA, Putinas, Kazlauskas, Adamkus… (Dar labiau užsigavęs) Matosi, krepšininkai… Krepšinį aš amerikoaframs kūriau, kad kreko nerytų, o lietuviai – sau pačiupo.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Gal ant jų užmesti gerą šmotą kometinės uolienos?..

DIEVAS. Esu tą numatęs. Kam kometomis švaistytis, daviau jiems Ignaliną… Nenoriu rankų teptis… Nors – kai valdė Garastas su Brazausku, buvo aptilę…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Tai reiktų pasiųsti jiems pranašą, kad nusiramintų…

DIEVAS. Jau daviau vieną. Kai juos valdė Gomelskis su Gorbačiovu. Tai kad kilo alasas!

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Kas tai buvo, nepamenu. Landsbergis?

DIEVAS. Sabonis! Landsbergio be Sabonio nebūtų buvę.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Tai gal vis dėlto uolienos?

DIEVAS. Ale lenkai verks Aušros vartų… O ir rusams priešų nebeliks… Estai ir latviai neturės kas alaus, kas dempingo, nebus prieš ką pirmauti… Sėdžiu ir misliju… Ale ukvata kokia – imt ką ir drėbtelėti…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O ką Europos Sąjunga į tai?

DIEVAS. Kaip ką? Olandai galės priveisti karvių ir tulpių. Vis nauda. Pamislyk tik, branduolinės karvės, branduoliniai tulipanai – kokie išmilžiai… Gėlės po du metru…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Ilgio ar aukščio?

DIEVAS. Pločio. (Pamąstęs) Nors nesu tikras, pats žinai, iš amžinybės ta trimatė erdvė painiojasi. Sako, ten dar laikrodžiai yra. Gerai pas mus: nuolat tiek, kiek reikia.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O kiek dabar pas mus?

DIEVAS. O kiek reikia?

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Kiek yra?

DIEVAS. Taigi čia dangus, čia niekam nė velnio nereikia.

VELNIAS IŠ ALYVŲ (įsižeidęs). Tai ir manęs – ne?

DIEVAS (bando užglostyti). Na jau taip ir nereikia… Iš dalies tam tikra prasme tu naudingas… Na, tarkime, galėtumei grindis išplauti, matai – aš viengungis, o kai moteros nėra, kokia čia tvarka…

VELNIAS IŠ ALYVŲ (rodo ilgus, riestus violetinius nagus). O mano manikiūras? Pats Makiavelis darė, dar šimtmečio nebus… šviežias dar. (Pučia į nagus, grožisi)

DIEVAS. Tai gal kompromisą?

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Čia jau mudu nagus praėdę. Šen kompromisą!

DIEVAS (sąmoksliškai). Pats šen…

VELNIAS IŠ ALYVŲ pučia į ragą. Žiūrovų-klausovų namuose atsidaro durys, įbėga keli stiprūs VELNIUKAI ir VELNYTĖS, garsiai šnabždėdami „šiū, šiū, šiū” išsirenka vieną klausovą ir tempia jį ant scenos. Pakeliui įduoda jam raštelį, kuriame nurodyta, ką jis turi sakyti ir daryti. KLAUSOVAS pritrenktas, jis nenori ant scenos, drovisi arba negražiai kalba. Niuksais ir moraline prievarta skatinamas, jis privalo pasakyti kažką gero apie Dievo pasaulį, teatrą ar apie tai, kas jį labiausiai sujaudino laikraščiuose.

KLAUSOVAS (prisiversdamas skaito iš lapelio). Aš šiąnakt sapnavau Rolandą… bet jo paties aš nemačiau… [Čia iš G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklės su varovais” – G. B.] (Jo žodžius palydi garsinė citata iš minėto miuziklo)

DIEVAS. Sodink jį atgal, jis durnas.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Gerai, kaip liepta, bet aš jį paėmiau nuo automobilio vairo, pasodinsiu – suduš. Jis ten radijo klausėsi.

DIEVAS. Bus ne pirmas toks. Lenda į radiją, – tikrai durnas, juk radijas – tai maža dėžė, net dėželė.

DONELAITIS (akimirksniui išnyra iš užkulisių). Durnas – nelietuviškai, nelietuviškai! (Pasislepia)

DIEVAS. Supaisysi čia jus, litviny poganyje… Litwa poganska, co o niej mówić, czary ciągle wyrabia… (Isteriškai prapliumpa) Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie… Ile cię trzeba cenić, ten tylko się dowie, kto cię stracił… (Blaškosi po sceną, apimtas lenkomanijos)

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Ahaaa!.. O kas mane apie moralę mokė? Tautinę toleranciją? Tai ir tu lietuvis? O ką pasakys lenkai su italais?

DONELAITIS (vėl įkiša galvą). O aš bambizas, bambizas, bambizas! (Spėriai pasislepia)

DIEVAS (sau). Aš nebekontroliuoju situacijos. (DONELAIČIUI) Tu, bambize, irgi lietuvis.

DONELAITIS. O tu lenkas, lenkas… ir žydas!.. (Vėl pasislepia)

DIEVAS (sau). Taigi jau sukilo pižonai… Gal jiems perkūnijos užtrenkt?

Sugriaudžia perkūnija, žaibai… Visi nurimsta ar veikiau pabūgsta… KLAUSOVAS ima šepetį ir šiūruoja scenos grindis.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Na štai ir po revoliucijos…

DIEVAS. O vis dėlto ką su jais daryti, tais lietuviais? Jie arba rėkia, arba dainuoja, arba verkia – o triukšmas, triukšmas… Gal norėtum jų pas save, pragaran?

VELNIAS IŠ ALYVŲ (purtosi). O gal jiems duoti vieną šansą?

KLAUSOVAS (stato šepetį į vietą). Na, ar gražiai išplauta?

DIEVAS. Eikš jau, eikš, duosiu tau braškę. (Rausiasi aplink ieškodamas, randa po taburete, ištiesia)

KLAUSOVAS (nusivylęs). Tik tiek už visą triūsą? Ir ta braškė – apgraužta.

DIEVAS. O ko tu nori? Aš ir taip be pietų liksiu.

KLAUSOVAS nueidamas nusivylęs apžiūrinėja braškę, sėdasi į vietą. Pasigirsta džeržgesys, pypsėjimas, smūgis, avarijos garsai.

DIEVAS (pavymui). Aš juk viską lietuviams atiduodu, kad jie taip nerėktų. (Pasiklausęs) Ar tas žioplys su „Volkswagenu” važiavo?

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Ne, su „Harley Davidsonu”. Baikeriai mėgsta Lietuvos radijo pirmąją programą… Per ausines klausosi ant motociklų.

DIEVAS. BBC, žinia, nuobodesnė. Nors pagalvojus – kam tiems baikeriams BBC?

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O gal jiems – komisiją? Inspekciją? Nusiųskime inspektorius, te jie ir nutaria – ar dar galima juos pataisyti… Tada ir sąžinė bus rami. Kaip po Sodomos ir Gomoros.

DIEVAS. O tu turi sąžinę? Na ir naujiena.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Bet aš taip myliu Lietuvą…

DIEVAS (įsižeidęs, sarkastiškai). O aš ką – nemyliu?

VELNIAS IŠ ALYVŲ (mąsto). Bet kaip čia yra? Visi Lietuvą myli, o jie draskosi…

DIEVAS. Na, gerai jau. Komisija, tai komisija. Duodu paskutinį šansą. Bet jeigu ir dabar nieko neišeis, drėbsime ant jų kometą.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Gera kalba. Kaip kokiems Troliams Mumiams. Tik ką paskirti? Turi būti labai sąžiningi žmonės.

DIEVAS. Mano parapijoj visi tokie. Štai kad ir Vytautas Didysis…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Bet jis pas kryžiuočius lakstė…

DIEVAS. Na, kryžiuočiai ne mergos… Galvoju dar… Kęstutis?..

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O vaidilutę kas ištratino?

DIEVAS. Pagonė buvo ta vaidilutė. Hmmm… Na, tarkime, Mindaugas. Jis karalius, te ir tvarkosi.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Taigi Krikšto atsisakė, pusę giminės išnovijo…

DIEVAS (sutrikęs). Na, galai nematė tų politikų… Bet į kurį lietuvį dursi – tas politikas… ar klerikalas… ar radikalas… ar populistas… ar konservatorius… ar masonas… (Nustebęs sušunka) Na ir kodėl aš tą Lietuvą myliu?

VELNIAS IŠ ALYVŲ (lengvai susijaudinęs, tyliai). Mes, lietuviai, visi mylime Tėvynę…

DIEVAS. Ir aš ne kitoks, neraudok. Galvokime, galvokime. Ak, štai – yra vienas be priekaištų – Valančius.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Bet jis, pamatęs, kas ten darosi, ims bizūną ar greičiau beisbolo lazdą ir vaikys visus po kalvas ir klonius… Nepadarys jiems reikiamo įspūdžio, jie patys taip moka…

DIEVAS (apsisprendžia). Eureka. Radau. Tebūnie Donelaitis. Jis ten ką – juos rašyti išmokė. Tiesa, bambizas, bet šiais laikais niekas apačioj nebeskiria, kas yra kas.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O aš irgi žinau, ką pasiųsti.

DIEVAS. Na, na? Kas tas didžiavyris?

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Leninas.

DIEVAS (sutrikęs). Bet kodėl?..

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Jei jau Leninas nepadės, pats velnias nepagelbės.

DIEVAS. Bet jis, regis, nelietuvis.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Jis tautiniu požiūriu daltonikas. Jam visos nacijos vienodos.

Trenksmas, aptemsta, raudona šviesa nušviesta, išnyra krenkšinti LENINO galva. Klausytojai nuščiuvę įsivaizduoja, kaip tai baisu ir romantiška išsyk.

LENINAS. Po nacionalnomu voprosu, tovarišči, ja dolžen vyrazit’: nam archivažno voobšče ustranit’ naciji kak rassadniki melkoburžuaznoi mysli…

DIEVAS (gindamasis rankomis nuo LENINO). Užsičiaupk, galva!

LENINAS (kreipiasi į DIEVĄ). A tebia net, a tebia net! Ty predrasudok! (Sarkastiškai nutęsia) Boženka… Boženka…

VELNIAS IŠ ALYVŲ (LENINUI). Kur lendi, kai reikės, pakviesiu. Patylėk, kai vyresni kalba!

LENINAS. O maniau, kad pas mus pragare žodžio laisvė. Leiskite, draugai, šiuo klausimu pradėti partinės kuopelės susirinkimą. Kas pirmininkaujantis? (Apsidairęs) Vienbalsiai.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Štiš!

LENINAS. Na, prieš siaubingą Belzebubo užkeikimą aš, žinoma, bejėgis, bet aš protestuoju, protestuoju…

LENINO galva palengva išnyksta, balsas užslopsta.

VELNIAS IŠ ALYVŲ (didžiuodamasis). Na kaip?

DIEVAS. Hmmm… Energingas vyrukas. Tebūnie – Leninas ir Donelaitis.

Antra scena

Kaimo troba. Dekoracijos mažai skiriasi nuo dangaus, bet nėra debesėlių, stovi stalas, keli metaliniai puodeliai. Viskas apleista. Arba – lietuviškai švaru ir tvarkinga. Tegu klausytojai įsivaizduoja, kad maždaug kaip pas juos namuose. Bus gerai ir taip. Už lango vyro riksmai: „Lakūdra, lakūdra tu… Suėdei gyvenimą, še tau, še!.. Šliundra!”, lydimi smūgių garsų ir moters riksmo.

KUNIGAS PATRIMPAS (sėdi ant taburetės, rankoje mėgindamas suvyti kažkokį rankdarbį iš virvės, bet jam vis nesiseka). Ir ko mus seminarijoje mokė?..

Garsai artėja. KUNIGAS PATRIMPAS neiškentęs prieina prie lango, atveria jį. Matosi JURAS TVARTULIS, mietu tvatinantis savo pačią BARBĘ DEVYNDARBĘ.

KUNIGAS PATRIMPAS. Jurai, liaukis, niekdary!

JURAS (pastebėjęs kunigą). Laba diena, kunigėli, šit su pačiute kiek mankštinamės… Neina lakūdra į bažnyčią, kad ją kur, tenka pamokyti…

BARBĖ (taisosi skarelę, uždususi). Nieko, kunigėli, čia mes kiek pasibovysiva. Myli, tai ir muša, nabagas… O kaip kitaip parodys. Poeto juk sielą turi… jautrus toks.

KUNIGAS PATRIMPAS (JURUI). Kad jau toks pabažnas pasidarei, atsiųsk sūnų, nors jį pamokysiu katekizmo… Jau ženytis bernui laikas, o nedirmavotas…

JURAS. Ale kaip kitaip, atsiųsiu. Gal ant zakristijono nors išsimokys, kad toks netikęs. (Žmonai piktai) Žiūrėk, kad eitum į bažnyčią! (Abu pešdamiesi nusirieja toliau)

KUNIGAS PATRIMPAS (įkandin peštukų šaukia). Ir te sūnus draugų atsiveda. (Susmunka ant taburetės) Ir ko mus seminarijoje mokė?..
Dievuliau, treji metai, o aš čia nieko nepakeičiau, tik blogiau ir blogiau… Norėjau būt arčiau Dievo, ne į kunigus reikėjo eiti, o į lakūnus (karčiai). Bent užsimušęs būčiau…

Už lango krintančio lėktuvo švilpesys… sprogimas…

KUNIGAS PATRIMPAS (su liūdesiu balse). Lietuva, Lietuva, kur tu eini?..

LIETUVA (gūdus moters balsas iš po žemių). Į vakaruuus… Į vakaruuus…

KUNIGAS PATRIMPAS. Taigi – ir aš skaitau laikraščius.

Į duris pasibeldžia. Įeina SEVERIUTĖ MARMALYTĖ, kaimo gražuolė.

SEVERIUTĖ. Tegu bus pagarbintas (skubriai). Va aš čia galvojau galvojau, kunigėli. Ir su draugėm, ir su tėvais, ir taip, ir šiaip, dar į laikraštį panelėms rašiau, ir vis tiek niekas negali geriau žinoti nei kunigas, – nutariau, tai, sakau, nueisiu ir pasiklausiu kunigėlio, arčiau Dievo gi tamsta esate, vis daugiau reikalų su juo turit, „na ty”, kaip liaudis sako… na panibrata.

KUNIGAS PATRIMPAS (kiek atkusdamas). Naa, ne visai „na ty”… Bet jei sielai skauda, jei dūšia Dievo trokšta… mes, kunigai, tam juk ir mokyti…

SEVERIUTĖ. Tai aš ir galvoju, kunigėli, kaip čia geriau – ar man pasikarti, ar pasiskandinti? Kas labiau pritinka jaunai merginai, kas Dievui maloniau… Reikia gi žinoti… Kaime visaip kalba, vieni daro taip, kiti antraip. O aš jauna, durna – na, nenusprendžiu, ir tiek… O kunigėlis geriau žinos, – galvoju…

KUNIGAS PATRIMPAS (depresuodamas). Verčiau ištekėk, kvaiša.

SEVERIUTĖ. Tai kad niekas neima… (Pagalvojusi) Na, imti tai ima, bet ne suvisam. (Susidrovėjusi) Imti nori, bet ne ant altoriaus…

KUNIGAS PATRIMPAS. Prie altoriaus, kvaile… (Sėda susiėmęs už galvos)

SEVERIUTĖ. Jums geriau žinoti… O gal, gal – sakau, kunigėlis, mane vestumėt? Sako, dabar tai madoje?

Kunigas nieko neatsako. Pasigirsta beldimas.

SEVERIUTĖ. Na, aš eisiu. (Atsigręžia) O aš ir kambarius aptvarkyčiau.

Įeina NAPALYS TVARTULIS, Juro sūnus. Už kuprų įstumia du mažesnius už save vaikėzus, kurie spyriojasi įsiręžę, bet NAPALYS dar spėja pasilenkdamas žnybtelėti SEVERIUTEI.

NAPALYS (išdidžiai). Štai ir pats atėjau, kunige, ir dar du draugus, kaip sakėte, atsivedžiau. Katekizmo pasimokyti.

KUNIGAS PATRIMPAS (suminkštėjęs). O kodėl tik du?

NAPALYS. Kiti kaime stipresni už mane… Ir su šitais gerai pasitaršiau… Kandžiojosi, bjaurybės.

NAPALYS pakelia rankas, norėdamas parodyti dantų žymes, bet du padaužos pasinaudoja proga ir sprunka… NAPALYS plūsdamasis leidžiasi paskui juos. KUNIGAS ryžtingais judesiais uždaro duris, susiranda savo rankdarbį, pasirodo, tai kartuvių kilpa. Užlipęs ant stalo, mėgina ją užmesti ant sijos, triūsia, galiausiai, kai jam pavyksta, išdidžiai nužvelgia savo darbą. Stovi, mąsto.

KUNIGAS PATRIMPAS (dvejodamas). O gal geriau vesti? (Ryžtingai) Ar to mus mokė seminarijoje? (Vėl ima dvejoti) O gal – vis dėlto – pasiskandinti? (Žvelgdamas viršun) Viešpatie, duok ženklą! (Klausosi) Ženklą duok! (Apsisprendžia) Bala nematė…

Užsineria kilpą.

Už durų trenksmas, šviesos pluoštas, durys atsiveria, viesoje stovi dvi ypatos.

BALSAS. Revizija!

KUNIGAS PATRIMPAS. Kaip revizija?

LENINAS ir DONELAITIS įeina į kambarį, iš apačios apžiūrinėja kunigą su kilpa ant kaklo, stovintį ant stalo.

DONELAITIS. Čia Lietuva?

LENINAS. Čia man patinka. (Įsiklauso į vis garsėjančius peštynių garsus už lango; šmėkščioja šakės, kirviai, buteliai, skanduojami politiniai, ekonominiai ir erotinio pobūdžio šūkiai. Kreipdamasis į KUNIGĄ) Ką – revoliucinė situacija?

KUNIGAS PATRIMPAS (teisindamasis). Vakarėja… Žmonės prie šventoriaus renkasi, ūtaroja, ką beveiks kaime…

DONELAITIS. O Dievą ar jau pagarbino?

KUNIGAS PATRIMPAS. Tai kad pas mus nuolat garbina… Dievą, Lietuvą, Prezidentą, žiniasklaidą… Vėl Lietuvą… Na, kaip kas moka…

LENINAS (patenkintas, trindamas rankas, greitakalbe). Rrrrevoliucinė situacija.

DONELAITIS (KUNIGUI). Ar, tamsta, taip priimi svečius?

KUNIGAS PATRIMPAS (sutrikęs). Na, parapija vargana… bet lašinių su šviežiu pienu… Aš tuoj paieškosiu.

KUNIGAS žengia nuo stalo, nenusiėmęs kilpos, krinta ir pasikaria. Trenksmas.

DONELAITIS (bėgiodamas po sceną). Ui gvalt, ui skandal! Ui gvalt…

LENINAS (patenkintas krizena). Ai, gerai, ai, kaip gerai! Štai kaip gerai košė maišosi!

Iš lauko atbėga SEVERIUTĖ.

SEVERIUTĖ (pliaukšteli rankomis). Še tau. Žinojo, kas geriau, o nesakė… (Eina aplink, žiūri, kaip tas pasikoręs, vertina, kiek pasiūbuoja)

LENINAS. O mums Rasiejoj reikėjo patiems popus kabinti. Čia mat – laisvos iniciatyvos šalis… Nori – ir pasikari. Greita, patogu, revoliucinga. Popovščina na samoobsluživaniji.

DONELAITIS. Nuimkite jį, nuimkite…

SEVERIUTĖ (siūbuodama pasikorėlį, svajingai). Džingul bels, džingul bels… ir kada tos Kalėdos…

Įbėga NAPALYS, JURAS, BARBĖ, visi bendrom pastangom nukabina KUNIGĄ. Tas atsipeikėja.

KUNIGAS PATRIMPAS (svyrinėja, pūtuoja). Blogai užsirišau tą šniūrą…

DONELAITIS (piktai). Atgrubnagis…

KUNIGAS PATRIMPAS (gaivaliodamasis). Na, sveteliai, prašom prie stalo. Nepykit už klapatą.

VISI (choru). Pasitaiko… kam nebūna…

Kas iš kur atneša kelis drumzlinus pilstuko butelius, pieno, lašinių. Leninas sukinėjasi tarp žmonių, patenkintas krenkši, nenustygsta vietoje.

LENINAS. Na, sėskime, draugai, sėskime, laikas veikti.

JURAS. Tai veikti ar sėstis?

BARBĖ. Pas mus, Lietuvoje, jau taip. Iš pradžių veikti, tada sėsti.

JURAS. Juk būna, kad veikia, bet nesėda?

SEVERIUTĖ (kukliai). Ir sėdint galima veikti, skaičiau žurnale panelėms…

LENINAS. Na štai, draugė jau susigaudo reikale.
BARBĖ (pasipučia). Ne ji viena tokia. (Pilstydama pilstuką į stiklines) O yra tokių, kurios ir prie darbo, ir prie čierkos, ir atsisėst ant ko reikia…

LENINAS. Tai, draugė, sekretoriausi.

BARBĖ. Kodėl gi ne. Tik nebe tie laikai. (Užsiplieskia) Šiandien mes visi ponai.

NAPALYS. Nagi, mamute, tu tai jau ne ponas…

BARBĖ (piktai). Būtų tavo tėvas ponas, ir aš ponas būčiau…

JURAS. Aš tai jau ne toks. Girdėjau, kad ponas su ponu… Bet kad aš taip… Grabe apsiversčiau, jei šitaipos… kūlvirsčiais.

NAPALYS (primindamas). Taigi tu nepasimirei.

JURAS. Nutilk, varliau.

LENINAS. Gerai, ponai, gerai. Sėdame ir kalbamės.

DONELAITIS. O juk verčiau Dievui pasimelstume.

BARBĖ. Bet prieš tai – po čierką.

KUNIGAS PATRIMPAS (sukrutęs, bet tebeapdujęs). Va va, ir aš sakau. Būkit kaip namie, o sako: žmogus žmogui vilkas. (Vaikštinėja aplink stalą) Koks čia vilkas? Kur vilkas? (Įsitempęs galvoja) Blakė gal? Gal kumelys?

Visi vaišinasi, tik DONELAITIS dar ir poteriauja mažvydiškai.

LENINAS. Ponai, atėjo laikas.

JURAS. Kam laikas? Jau ir taip darom, ką galim…

LENINAS. Tipiška smulkiaburžuazinė klaida. Reikia ne daryti, ką galim, o daryti, ką norim. Tai pagrindinis klausimas.

BARBĖ. Ar man jau sekretoriauti?

JURAS. Pasidrovėk žmonių, lakūdra.

LENINAS. O pagrindinis klausimas yra valdžios klausimas. Jei nori daryti, ką nori, tave pasodins. Bet jei nori daryti, ką nori, ir turi valdžią – ir galėsi, ko nori, ir dar kitus sodinsi. (Su pasišlykštėjimu) Zinovjevus, kamenevus, bucharinus, butkevičius, stašaičius… Visa kita šuns sapnai. Archinesvarbu.

BARBĖ (susidomėjusi). Ale kaip ta valdžia paimti?

LENINAS (pakyla apimtas ekstazės). Jest’ takaja partija! Yra tokia partija…

JURAS (numoja ranka). A, tai konservatoriai.

KUNIGAS PATRIMPAS. Ne, tai krikdemai. (Sutrinka) Na tie, kur geriausi.

LENINAS (pranašo balsu ir žiūrovui nematoma poza, numanomai ištiesęs ranką į priekį). O mes ką, ne konservatoriai, ne krikdemai? Mes irgi galim parduoti ir uždrausti, ne tik galim, bet ir norim, šimtas trockių į užpakalį.

JURAS. Atsiprašau, kam šimtas trockių?

LENINAS. Tautai, liaudžiai, proletarams – nežinau, kokie žodžiai čia, Lietuvoje, geriau veikia. Prastuomenei. Tiems, kurie į Vienos balius nevaikšto.

JURAS (muistosi kėdėje). Bet ir aš nevaikštau, vadinasi, ir man – šimtas trockių?

LENINAS. Tai juk kam tada partija? Reiškia, vaikščiosi, šimtas zinovjevų į gerklę…

SEVERIUTĖ. Oi. (Žagteli)

LENINAS. Čia ne tamstai, panele. Čia proletariatui šimtas kautskių į… na nesvarbu į kur…

DONELAITIS. Bet gal kažką apie Lietuvą pamąstykime… Gal ką gero… Juk žmonės vargšai, skursta… Juk viskas blogiau ir blogiau…

LENINAS. Tai ir mąstyk, tamsta. Tebūnie demokratija, vieni valdys, kiti mąstys ir gražiai šnekės apie Lietuvą.

DONELAITIS (apsidžiaugia). O žmonės klausysis, klausysis… Ir gerės, gerės… Aš noriu tokios Lietuvos… Juk žinau, ką pasakyti. Būrai – ir tie klausėsi, klausėsi…

NAPALYS. Ir išnyko?

DONELAITIS. Na, jie dabar Anapilio pievose…

NAPALYS. Ganosi?

LENINAS. Nenukrypkime nuo temos, ponai. Mums reikalinga valdžia, valdžiai reikalinga partija, partijai – dūmų uždanga. Dūmų uždangą jau turim – praregėjusį smulkiaburžuazinį pastorių iš raznočincų, Donelaitį.

JURAS (susirūpinęs). Ale kad šiandien ne madoj tie – buržuazinis, raznočincas…

LENINAS. Na, buvau emigracijoje, ne viską žinau, tačiau tikiuosi, draugai, tpfu, ponai, mane apšviesite. Čia vien taktikos klausimas. Tai kokie žodžiai šiandien aktualiausi? Mases kas įkvepia?

SEVERIUTĖ (išdidžiai). Šiandien mases labiausiai įkvepia seksas, prievarta ir pornografija.

JURAS. O dar žmones labai įkvepia televizorius ir gražūs žodžiai apie tautą…

NAPALYS. Pinigai dar… Nors – jie nekvepia. (Nustemba)

BARBĖ. Dar labai madinga kalbėti apie erekciją… Kiekvienam laikrašty apie tai rašoma, ten, kur aukštuomenės puslapiai…

JURAS. Ir apie pederastus reikia šnekėti, visiems tai labai patinka.

BARBĖ. Ne pederastus, o gėjus, kvaily. Aukštuomenėje šios temos labai vertinamos… Susirenka kur baliuj, paaukoja našlaičiams, na, ir kad pradės kalbėti apie gėjus, kad pradės… Anksčiau geras tonas reikalavo gražiai kalbėt apie orą, dabar – apie gėjus, magiją ir celiulitą.

JURAS. Ir dar labai tinka kalbėti apie tai, kaip liaudis buvo carų engiama ir kaip ją išvadavo iš Rasputino – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su Makdonaldu Reiganu…

KUNIGAS užsiropščia ant stalo, į jį niekas nekreipia dėmesio.

DONELAITIS (sau). Tai kad Čiurlionis man apie tai nieko nekalbėjo…

SEVERIUTĖ. Ir dar madinga kalbėti apie NATO ir ES. (Svajingai) Mes ten įstosim, o paskui kad privažiuos juodųjų… mulatų… kvarteronų… metisų…

BARBĖ (irgi užsisvajojusi tęsia). Indėnų, arabų, buriatų, piligrimų, suomių, graikų zorbų… Ir visi su pritvinkusiom mašnom…
NAPALYS (rikteli). O Ivano tai neleisim prie vamzdžio!

LENINAS. Žiū, jūsų popas vėl kariasi… Tik duok žmogui pabandyt…

KUNIGAS rišasi kilpą, kiša į ją kaklą ir mėgina pakartoti bandymą.

SEVERIUTĖ. Patiko kunigėliui, ar ką?

KUNIGĄ vėl bendromis pastangomis ištraukia iš kilpos.

LENINAS. Na, jei visi šitaip šnekat, popui tik pasikart belieka… Pro boženku to zabyli… Jam, matyt, irgi norisi dalyvauti privatizacijoje, tpfu – šalies valdyme. (KUNIGUI) Na ką, pope, ar nori?

KUNIGAS PATRIMPAS (sunkiai alsuodamas trinasi kaklą). Šiaip tai norėčiau dvasingumo… daugiau dvasingumo… Laikraščius uždrausti, pornografiją, gėjus su pederastais… tabaką, samanę… radijo taškus, likerį – nuo jo taip skauda galvą… (Rikteli) O šaltmėtinį – ypač!.. (Rimdamas) Moteris uždrausčiau, jos visos pederastės… Na, atsiprašau, tebūnie gėjės. (Nustemba) Kaip to niekas nepastebi? Tai, ką jos daro su vyrais, yra tiesiog šlykštu… Smurtas ir pornografija – kitaip nepasakysi… Pasiguldo į lovas, uždeda kojas ant sprando, ir prievartauti, prievartauti!

SEVERIUTĖ. Na jau, kunige, ir pasakėt… Nagi ne taip buvo.

BARBĖ (pagiežingai). O gal ir taip, tu nestovėjai su žvake prie lovos.

KUNIGAS PATRIMPAS (mėgindamas prisiminti, BARBEI). Tai kas tada mums švietė?

LENINAS. Na, man jau viskas aišku. Diagnozė – tautinė autokratija su savidestrukciniais idealais. Geriau nebūna. Galvas aukščiau, draugai, viskas mūsų. Atsiprašau, ponai, aukščiau!

Trečia scena

Rytas. Kaimo ar miestelio aikštė. Apsilaupiusios namų sienos, kelios iškabos: „Kirpykla”, „Alus”, „Tikėjimo žodis”, „Ašara. Ritualinių paslaugų biuras. Laidokitės čia ir dabar”, „Kruopos”, „Sekso prekės”, „Traktierius „Pas Birutę”. Prieš traktierių plastmasinis stalas su keliomis plastmasinėmis kėdėmis. Visur prišnerkšta. NAPALYS, viena ranka laikydamasis už sienos, kita tempia skardinį barškantį kibirą, kartais suklumpa ties juo ir vemia.

NAPALYS (natūralistiškai). Veeeeee… Veeeee…

Iš traktieriaus išlenda JURAS su iki pusės nugertu stipraus alaus buteliu rankoje.

JURAS. Jau netoli, sūnau, laikykis.

NAPALYS (suklumpa, natūraliai). Veeee… Veeee…

SEVERIUTĖ (iškiša galvą pro traktieriaus langą). Ale kokį sūnų užauginai, tvarkingas koks, ant kiekvieno kampo nevemia, su viedru vaikštinėja.

JURAS (išdidžiai). Tai jis ne dėl tvarkos – dėl taupumo. Po vakarykščio skrandyje toks kokteilis dar. Pati tikriausia broga. Susirenka vaikis, paskui išgers.

NAPALYS (vargais negalais prišliaužia prie kėdės ir susmunka). Alaus, sese. Širdis apsalo.

SEVERIUTĖ. Kokia aš tau sesė. (Išdidžiai) Aš bufetava.

NAPALYS. Tokį rytą man visos sesės. Kol alaus neatsigeriu iki valiai… Veeeee… (Taupiai vemia į kibirą)

SEVERIUTĖ (stato ant stalo butelį). Še, atsigaivink.

NAPALYS išliurlina visą butelį. Tuo metu pasirodo LENINAS su DONELAIČIU.

DONELAITIS. Laudetur Jesus Christus.

LENINAS. Slava KaPėEsEs.

VISI (choru sveikinasi). Kapėlaudė… Slava, slava… Džyzus Kraist, slava.

DONELAITIS. Štai žmonės ryte pakirdę it vieversėliai svietą sveikina, o ratai braškėdami sukasi sunkiai…

NAPALYS. Je, man tai galva braška nuo tų vieversėlių.

DONELAITIS. Viežlybam būrui nuo vieversėlių turi darytis gera… O jau nuo kregždučių…

LENINAS. Matau, lietuviams gera nuo vieversėlio. Tegu būna vieversėlis mūsų judėjimo ženklu. Pjautuvas ir vieversėlis.

JURAS. O gal dar galima „Belorus” traktorių pridėti?

LENINAS. Jei tautiška, tai tautiška. „Beloruso” nevalia. Šit „Fordas” – kitas klausimas.

Ir – dar žodį „Williams” ant traktoriuko šono.

SEVERIUTĖ (susigraudinusi). Taigi čia Lietuva… Visa Lietuva – vieversėlis, pjautuvas ir „Williams”… Juk mūsų tiek mažai, o mes visi – tarp vieversėlio, pjautuvo ir „Williams” su „Jukos” sutilpę… O virš mūsų kybo traktorius… Ir kas jį pakabino?

DONELAITIS (žiūri į viršų). O gal ten – Apvaizdos akis?

LENINAS. Nėra ko spoksoti, ten nieko nėra, žvelgsime tiesiai – tai yra po kojomis. Čia žemė, faktai, Lietuva tėvynė, vardan kurios bočiai kojas Juodmarėse mazgojosi, žirgus sūrymu girdė… Vardan jos viskas, vardan šios, vardan tos…

Netoliese atvažiuojančio automobilio garsas, stabdžiai, balsų šurmulys.

DONELAITIS. Gal maldininkai į Šiluvą?

BARBĖ (nutolęs balsas, kviečiantis kažką). Šen, sveteliai, šen, atleiskite, kad duobės, šiukšlytės… Sovietinis palikimas, žinote…

Pasirodo BARBĖS vedama televizijos filmavimo grupė: OPERATORIUS su kamera rankose ir ALYVOS ŽIEDAS, režisierė ir šiaip moteris „prie meno”.

ALYVOS ŽIEDAS. Tai ką, tikras Leninas? Nemeluojat?

LENINAS (išdidžiai). Ką, mumijos nemačius? (Susizgrimba ir mandagėja) Štai, gerbiamoji, mūsų kuopelė, kibirkštėlė, iš kurios įsižiebs… Na, pati žinote kas, inteligentė mat, mat…

DONELAITIS. O aš, taip sakant, lietuvių literatūros klasikas, panele. (Pasisuka profiliu)

ALYVOS ŽIEDAS. Mačiau aš tų klasikų. Prisigeria, prisitašo, parašo apie tai, kaip prisitašė – šit ir klasikas. Literatūra vadinasi. Ir menas. Koks čia menas, norėčiau paklausti?

OPERATORIUS. Ar jau filmuoti?

NAPALYS. Pala pala, sveteliai, kaip čia… Pirma reikia prisiregistruoti. Ir kur tai matyta, kad blaivas žmogus filmuotųsi. Severiut, Severiut, nešk šen stakanus!

OPERATORIUS. Na, mes žmonės prie meno… Ir išties kodėl iš pradžių neįkalus? Akiai išblizginti.

SEVERIUTĖ (pasirodo traktieriaus tarpdury su stiklinėmis, dėsto jas ant stalo). Štai, sveteliai, vaišinkitės, tuoj ir samagono, ir lašinių atnešiu.

JURAS. O mano vaikis tuoj subėgios ko lengvesnio…

NAPALYS. Tai kai reikės ir subėgiosiu, o dabar nėra kur bėga. Štai viedre tokia lengva brogelė, speišalaus varymo. (Iš kibiro pilsto į stiklines drumstą skystį, sprendžiant iš garso, kiek liumpsintį)

ALYVOS ŽIEDAS (uosto, skanauja, intelektualiai čepsi). Panašu į „Sangriją”. Vietinė specialitė?

OPERATORIUS (išlenkia vienu mauku, mąsto). Kažkur skonis pažįstamas… Gal Japonijoje esu ką panašaus gėręs, vieną rytą po tokia sakūra. (Paaiškina aplinkiniams) Sakūra – tai tokia šunvyšnė.

NAPALYS (didžiuodamasis). Čia kokteilis iš agurkų, samagono ir specialiai pamarinuoto lašinio gabalėlio. (Pripila stiklines dar sykį)

ALYVOS ŽIEDAS. Galėtumėte atidaryti restoraną gurmanams… (Makteli gerą gurkšnį) Privažiuotų visokių prancūzų. Na, gerai – imkimės darbo…

OPERATORIUS išskleidžia stovą, pritaiso kamerą, taikosi tai vienon, tai kiton pusėn… ALYVOS ŽIEDAS sodina visus ant plastmasinių kėdžių, visi šukuojasi, nutaiso iškilmingas minas. LENINAS visus išstumdo, sėdasi priekyje.

ALYVOS ŽIEDAS. Visi pasiruošę?

NAPALYS (iš radijo aparato mėgina prasibrauti pas klausytojus, brazda, skundžiasi, kad radijo dėžės nūnai tokios ankštos, niekaip netelpa, mėgina klausytojams įbrukti brogos). Žiū, kai kurie prie žydrųjų radijų dar negirti, o jau popietė. (Pamąstęs) Gal nelietuviai? Gal kokie musulmonai?

SEVERIUTĖ. Napaly, eikš šen!

NAPALYS grįžta; visi filmuojasi prie traktieriaus.

ALYVOS ŽIEDAS (kiša mikrofoną BARBEI prie burnos). Prašom, ponička, dabar madinga, kad pradėtų moterys.

BARBĖ. Ale jo, kur čia tie vyrai pradės… Mes pačios galime… My sami, devuški. Feminizmas vadinasi.

ALYVOS ŽIEDAS (dalykiškai). Ką jūs, gerbiamoji Barbe, vadinate feminizmu?

BARBĖ. Žinia ką – kai mes, moterys, ant viršaus. O vis – vyrai, vyrai. Gana ant mūsų sprando joti.

NAPALYS (motinos trenktas per galvą krenta nuo kėdės). Oj!

OPERATORIUS. Geras kadras.

LENINAS. Patikrintas klasių kovos, tpfu, kovos už tautą fronte. Vertas būti ministru.

SEVERIUTĖ (keldama NAPALĮ). Vargšelis, visi tikrina, kas netingi. Nieko keista, kad žmogus nusilpo.

JURAS. Napaly, laikyk šeimos garbę aukštai.

SEVERIUTĖ. Nemokyk mokyto.

OPERATORIUS (filmuodamas). Ai, gražu, ai, kaip gražu. Parduosiu „Be tabu”, kad kas.

ALYVOS ŽIEDAS (kiša mikrofoną JURUI). Tai kokia jūsų partijos esminė idėja, už ką jūs?

DONELAITIS. Mes tai už laisvą ir nepriklausomą… idant žydėtų… kaip kopų gėlė ant kapo žydi.

ALYVOS ŽIEDAS. Baikit su tuo antisemitizmu! Nepraleis!

JURAS. Kas nepraleis – žydai?

ALYVOS ŽIEDAS. Kuo čia dėti žydai? Švedai nepraleis.

DONELAITIS (nesuprasdamas). Bet ar mes visi ne už tai, kad Lietuva žydėtų?

NAPALYS (krisdamas nuo kėdės). O ką, ar mes dar nežydime?

ALYVOS ŽIEDAS. Mes savo televizijoje tai šveeedime.

DONELAITIS (krisdamas nuo kėdės, susimąstęs). Nesuprantu, žydėti nevalia, o švedėti – valnu?

OPERATORIUS (tebefilmuodamas, sau). Arba į „Be tabu”, arba į atgimusią „Atgimimo bangą”. Sunku net nuspręsti.

ALYVOS ŽIEDAS (kreipiasi į LENINĄ). Na, o dabar pasišnekėsime su mumija. Ar tamsta tikrai Antanas Smetona?

OPERATORIUS (sau). „Atgimimo banga”.

LENINAS. Aš mumija.

OPERATORIUS. „Be tabu”.

ALYVOS ŽIEDAS. Tačiau kieno mumija?

LENINAS. O kokios pageidaujate? Aš viską atsimenu tai miglotai. Atsimenu – raudoni gvazdikai, barzdikė, kailiniai, latvių šauliai, bermontininkai, kariški paradai, Vilniaus atvadavimas… Bet aš nelabai pamenu, kas esmu tokis…

OPERATORIUS. Čia turbūt „Atleisk”. Bet man – tai kas? (Susimąstęs) O kas aš? Aš – profesionalas.

ALYVOS ŽIEDAS (kreipiasi į LENINĄ). O kokia jūsų partijos programa, gerbiama mumija?

OPERATORIUS. „National Geographic”.

LENINAS. Mūsų programa – laisvė ir neprigulmybė per privatizaciją. O privatizacija – tai ekspropriacijos rūšis, kai atimama iš visų ir atiduodama vienam.

ALYVOS ŽIEDAS. O kur čia ta laisvė?

LENINAS. Kokios laisvės jūs norit iš mumijos? Tai įsisąmonintas būtinumas. Visos mumijos yra parištos.

NAPALYS (pakilęs nuo grindinio). Surištos, o ne parištos. (Vėl krenta ant žemės, krisdamas dunksi ir vaitoja) Tie hėgelininkai man pakyrėjo iki gyvo kaulo… Laisvė mat – tai, kas būtina. (Prieštaraudamas) Laisvė tada, kai tau leidžia… (Nusilpsta)

OPERATORIUS (svarsto). O gal dokumentiniam filmui apie anoniminius alkoholikus?

ALYVOS ŽIEDAS. Ir ką jūsų partija ketina privatizuoti? Karves Lietuvos? Reaktorius? Seimą? Juk nieko nebelikę. (Pamąsto ir pasipiktina) O gal… gal švedus?

LENINAS. Mes privatizuosime tai, kas mums gyvybiškai svarbu.

SEVERIUTĖ (NAPALIUI, droviai). O tu – ką tu man privatizuosi?

NAPALYS. Pala, padla, prisišauksi. (Nustebęs) Trys „P”. O gal tai kalambūras?

LENINAS. Mes privatizuosime kometą.

VISI (choru). Kaip kometą! Kokią kometą?!

DONELAITIS (kildamas nuo grindinio, iškelia ranką ir klausdamas rodo į dangų). Šią kometą, apsaugok Viešpatie?..

LENINAS. Šią, pope. Šią.

DONELAITIS. O jei tai Apvaizdos akis?

LENINAS. O kas mes, pasak klasiko, – ašara Dievo aky esame. Jei mes ašara, tai kibkime į tą akį. Nagais.

DONELAITIS. O jei Dievas turi popierinę servetėlę? Ar šluostosi akis alkūne?

JURAS. Kokia alkūne?

DONELAITIS. Megztinio.

LENINAS. Ir ją privatizuosime.

BARBĖ. O įdomu, kas jam mezga megztinius?

OPERATORIUS. „Baltojo katino svetainė”. Kaip tik bus.

LENINAS. Ir mezgėją privatizuosime, ir megztinius. Bet pradėti tai reikia – nuo kometos.

DONELAITIS. Ji ir taip artėja, diena po dienos.

LENINAS. O Lietuva?

DONELAITIS. Ką – Lietuva?

LENINAS. Lietuva – tai partinė organizacija. Ji paklus objektyviems reikalavimams. O aš, beje, ir esu objektyvus reikalavimas. Sakau „Lietuva” – galvoju „Leninas”, sakau „Leninas” – galvoju „Lietuva”.

ALYVOS ŽIEDAS. O partija?

LENINAS. Partija, Lietuva, Leninas – simboliai, o kometa… O kometa virš mūsų galvų – aukso sidabro spalvos realybė. (Paslaptingai) Šia kometa domisi ne tik mūsų draugai iš Apalačų kalnagūbrio, bet ir mūsų nedraugai iš Usūrijos.

DONELAITIS. Ar ne Dievas virš mūsų galvų?

LENINAS. Gal tai tavo Dievo snarglys.

Garso efektas: nepaprastai garsus šnypštimas. Visi herojai nuvirsta nuo kėdžių, stovi tik LENINAS ir DONELAITIS.

LENINAS. Gavai?

DONELAITIS. Dar ne pabaiga juk.

LENINAS. Pats žinai, kad viskas baigta. Tu čia tik kvailys. Niekam tavęs nereikia. Klasikas mat.

Radijo scena ima raudonuoti tamsiai raudonais atšvaitais… Klausytojai prašomi įsivaizduoti kiek bordinius atspalvius.

DONELAITIS. Kad aš žinočiau, kam tau ta kometa… Jei surasčiau siūlo galą…

LENINAS. Siūlą surasi, avine tu Dievo, o galo – ne. Viskas baigta.

DONELAITIS. Baigtas tik pirmasis veiksmas…

Išnyra svyrinėjantis NAPALIO pavidalas.

NAPALYS. Prisiliuobkit per pertrauką, kas ne musulmonai. Bufetas sekcijoje. Ar gal kas turi šaldytuve.

SEVERIUTĖ (iš už NAPALIO nugaros). Gėrimai, vodkė, „Sangrijos” kompotas.

BALSAS TELEFONU. O musulmonams kur heroiną dalija?

Sutemos.

II VEIKSMAS

Aukcionas. Prabangus biuras. Odinės kėdės, foteliai, sustatyti aplink ovalų stalą, ant sienų Šimonio paveikslai. Daug telefonų. Veikėjai(-os) renkasi poromis, apsitaisę prabangiais kostiumais, prašmatniomis sukniomis. Jei sunku įsivaizduoti, atsiverskite dienraščio priedą.

Kabinete KUNIGAS PATRIMPAS su LENINU.

KUNIGAS PATRIMPAS. Pašventinsiu šią vietą. Kad kelias nedulkėtų. Et cetera, ir pan. (Šlaksto šluotražiu, paskui akis į viršų pakėlęs) Galėtumei trenkti, jei netingi. (Klausosi) Tingi, jam gi amžinas sekmadienis. (Skaudžiai) O mums, kunigams, kiekvienas sekmadienis – darbymetis. Katalikui sekmadieniais dirbti nevalia, ale kunigui darbo – iki kaklo… Tai gal kunigas – ne katalikas? O popiežius sekmadieniais kaip aria… Ir už ką mums, kunigams, ta mūka. (Svarsto) O gal šit imti – ir pasikarti?

LENINAS. O ar aš prieš? Kapitalizmas – lygių galimybių visuomenė, nesugebi būti popiežiumi, būk malonus – pasikark. Nevėkšla.

KUNIGAS PATRIMPAS. Taigi man žadėta: gėjus galėsiu uždrausti, cigaretes, šnapsą, mergas…

LENINAS. Na, drausk jau drausk. Tik patylėk, kai reikia, o kai pasakysiu – drausk, tik vieną paskui kitą, tik nuo mergų šiukštu nepradėk. Tokia revoliucinė logika – iš pradžių cigaretės, alus, paskui šnapsas, daug šnapso – ir tik tada mergos.

Šurmulys už durų, suguža visi (visos) pasipuošę, apsitaisę ir susiplaukavę taip, kad ne išsyk išeina atpažinti, kas yra kas.

SEVERIUTĖ su NAPALIU. Sveiki sveiki, kas per vienas tas juodaskvernis? Nepamenava, kad būtų daleistas į aukštąsias sferas.

LENINAS. A, tai toks kramonis dermokratas, nekreipkite dėmesio, jis nepavojingas… Na, kada jums reikės, ims ką ir uždraus. Ne jums, žinoma, kitiems.

NAPALYS. A, šestiorkė!.. Reikalingas, reikalingas.

SEVERIUTĖ (vylingai). O gal kramonys dermokratai galėtų uždrausti kramtomąją gumą „Spearmint”? Tai skamba taip viliojančiai, kad privalu uždrausti, o tai – ką Lietuvos žmonės pasakys? O jau ką pagalvos? Tik sekso telefonui tas galėtų šauti į galvą.

KUNIGAS PATRIMPAS (šnairuodamas į LENINĄ). Na, jei partijos valia palieps… Mes uždrausti galime ir troleibusus… autobusus… (Įsisvajoja) Uždrausti galima viską, tik tam reikia turėti enciklopediją ar išsamų žodyną… O jau kramtomąją gumą – prašom, jau uždrausta. Ant amžių amžinųjų ar bent jau iki kito Seimo…

BARBĖ su JURU (įeidami, susikibę už parankių). Tebūnie palaiminta partija, amžiams duota privatizacijos kregždutė blezdingėlė.

LENINAS. Kitaip nepasakysi, gerbiamieji. Jums įėjus taip pakvipo nafta… kad išsyk užuost galima – kregždutėnai. Bet nafta nėra riba. Kregždutėms riba tik pats dangus…

DONELAITIS (įeidamas). Tačiau, ponuliai, kodėl jūs manote, kad kregždutės turi dvokti nafta?

BARBĖ. Ale, pastoriau, nafta ne dvokia, o kvepia. Ir ne kregždutės – vieversėliai.

JURAS. Kregždutės taip ir lekia link jos, idant užlestų jos kiek ir užklimptų… skanu juk.

DONELAITIS (nustebęs). Tai, viežlybieji mano, ir jūs lesėt?

LENINAS. Nelesęs – neskraidysi.

DONELAITIS. O persilesęs – nukrisi…

ALYVOS ŽIEDAS (įeina su VELNIU IŠ ALYVŲ). Hai, hai, hau dūjū dūjū? Hau? Hau?

OPERATORIUS (paskui juos su kamera, sau). Valstybės žinios. Kalba kaip oficioze – amerikoniškai.

ALYVOS ŽIEDAS. Na štai, mes jau čia. Seniai laikas. Seniai jums, lietuviai, kruopų duot reikia.
VELNIAS IŠ ALYVŲ (apsikabina su LENINU). Tataigis, prieteliau, laikas tikrajai privatizacijai. Tikroji, mūsiška revoliucija ateina.

DONELAITIS (raukdamas kaktą). O kur aš tą privatizatorių esu matęs?

KUNIGAS PATRIMPAS (smalsiai). O kokia čia privatizacija? Gal uždraust? (Klausiamai žiūri į LENINĄ)

LENINAS. Štiš!

KUNIGAS PATRIMPAS. Atsiprašau, atsiprašau. (Traukiasi atpakalias)

SEVERIUTĖ (kreipiasi į ALYVOS ŽIEDĄ). Ale kokia ponička gražiai išsirėdžius, ale kokia sexy, mixy, makdonaldsy…

BARBĖ (ALYVOS ŽIEDUI, antrina SEVERIUTEI). Tiesiog Panameriken, ponia.

DONELAITIS (sau). Kiek aš iš tų „Panameriken” priėmiau… Kaip musės krisdavo flugcoigai.

LENINAS. Na, mesdames, mešjo, syrs, frauen-geren, gospody, puonai…

VELNIAS IŠ ALYVŲ (šnibžteli LENINUI). Kiek pamenu, kalbas mokėjai puikiai… kam darkytis?

LENINAS (irgi šnabžda). Taikausi prie vietinio kolorito. (Jau garsiai tęsia) Nu, pošlo pojechalo, aukcionas – tai aukcionas.

KUNIGAS PATRIMPAS (garsiai ir narsiai). Jokio aukciono neleisiu, kol man neleisite ko nors uždrausti!

VELNIAS IŠ ALYVŲ (LENINUI). Kas tas pamaiva?

LENINAS. Mūsų sąjungininkas.

VELNIAS IŠ ALYVŲ (pritardamas). Pagal protą – panašu. Visiems jiems taip. Ką nors uždraudę pralinksmėja. Tegu.

LENINAS. Kol aukcionas neprasidėjęs, uždrausk, ką tinkamas. (Tyliai) Pagal eilę…

KUNIGAS PATRIMPAS (iškilmingai). Aš draudžiu, draudžiu, draudžiu… tabokąąą!

VELNIAS IŠ ALYVŲ (skeptiškai). Velnią ten uždrausi, tai mano reikalas.

LENINAS. Žinoma, ne jo. Bet dabar neburzgės, kai prieisim prie ko svarbesnio.

NAPALYS (išsitraukia cigarą, SEVERIUTEI). Gal užtraukiam?

KUNIGAS PATRIMPAS (triumfuodamas). Nevalia! Uždrausta!

NAPALYS. Taigi čia marihuana su opiumu. Rūkysiu mat taboką. Kaip koks laukinis.

SEVERIUTĖ. Tad ir aš truktelėsiu mažumėlę.

KUNIGAS PATRIMPAS (sau). Štai – ir neberūko tabokos. Dėkinga tauta… (Apsiverkia)

LENINAS. Ponios ir ponai, nūdien pradedame privatizaciją.

DONELAITIS (sau, patenkintas). Na, pasipils labdara būrams. Vyžos, mokasinai, tomahaukai, kauptukai, sombrerai, panamos, gvatemalos. Po privatizavimo visada taip.

SEVERIUTĖ (irgi sau, pūsdama dūmą). Po privatizacijos, sako, amerikonai būna labai dosnūs. (Sukrykščia iš numanomo malonumo)

NAPALYS. Pinigus reikia imti iš anksto, kvaiša. Ne po, o prieš.

LENINAS (dalykiškai). Ponios, ponai, gana šnabždėtis. Taigi, kometa. Naudingi ir nenaudingi metalai, ledas, dujos, akmenys. Uranas, propanas, metanas, butanas. Galima steigti aukščiausios klasės viešbutį, maudytis ultravioletiniuose spinduliuose. Įdegimas garantuotas, iki pat kaulų.

NAPALYS. Aha, vien gerosios savybės. Ar ponas nepraleido kartais neigiamų reiškinių? Tarkime, ar kometa nekenkia ozonui? Ar joje nėra žydų, rusų, lenkų ir kitų nepageidautinų vietos gyventojų?

LENINAS. Ozonui ji negali kenkti, nes kometoje ozono nėra, tik freonas. Žydų ten nėra, nes nėra ozono.

JURAS. O kitataučių? Gal jie ten sėdi, valgo ledą su freonu ir norės dar sau ozono?

BARBĖ (susižavėjusi). Jurai, taigi tu poetas…

LENINAS. Visi kitataučiai kometoje – bakterijos. Šešios. Ir tos užšalusios.

BARBĖ. O medžioklės plotų toje kometoje esti?

LENINAS. Esti esti.

KUNIGAS PATRIMPAS (atsibudęs iš letargo). Tegyvuoja Estija! (Nustebęs dairosi aplink) A, Lietuva. (Nusiramina) O tai sapnavau, kad aš bambizas. Ir mane veda prie altoriaus… Vyskupu nori padaryti bambizišku. (Niekas jo nesiklauso)

LENINAS. Dėmesio, dėmesio. (Pakelia plaktuką) Skelbiu pradinę Kometos Viršum Lietuvos kainą – dešimt milijonų.

SEVERIUTĖ (žagteli). Ko dešimt milijonų?

NAPALYS. Senų parkerių, pupyte.

SEVERIUTĖ (beviltiškai). Nesurinksim…

BARBĖ (NAPALIUI). Sūneli, esame viena šeima, tu tik žiūrėk. Kelk kainą pamažu, o tada nuleisk…

SEVERIUTĖ. Prie visų?

NAPALYS. Skalsu kalbos…

JURAS (LENINUI). Imame. Už dešimt milijonų!

NAPALYS. Tai tu, motin, dantis mums užkalbėjai… O tėvas jau – privatizuoja? (LENINUI) O mes su Severiute – penkiolika milijonų!

JURAS. Dvidešimt!

NAPALYS (BARBEI). O sakei – nuleisk. Taigi tėvas ražu ima. (LENINUI) Trisdešimt!

SEVERIUTĖ (apsalusi). O medžioklės plotai… agurkai, gazelės, gvazdikėlių plantacijos… Sabonis… du Saboniai… trys Saboniai…

NAPALYS. Taigi kokie ten kometoje Saboniai? Ir kam jų tiek?

SEVERIUTĖ (jautriai). Jei jau svajoti, tai iš visos jėgos!

ALYVOS ŽIEDAS (pritariamai). Juk kuris iš mūsų nesvajojo apie kometą – nuosavą, derlingą, žalią. Kaip Lietuva! Kaip Pensilvanija… Jungtiniai Emyratai…

DONELAITIS (susijaudinęs, baksnodamas į storą knygą). Bet, mielieji, taigi jei privatizuosime kometą, ji – kaip rašo enciklopedija – nukris ant žemės… ant žaliosios Lietuvos… Kaulelių nesusirinksime!

VISI (balsų šurmulys). Na jau mes tai susirinksime… Mes mokyti… Ne pirmas kartas…

DONELAITIS. Bet kometa sunki, ji akmeninė ir gali stipriai prispausti vietos gyventojus, būrus…

LENINAS su VELNIU IŠ ALYVŲ jau kuris laikas šnabždasi tarpusavyje, nekreipdami dėmesio į aplinkinių šnekas.

JURAS. Ale kad, pastorius, nusišneki. Ne tiek tie būrai spausti atlaikė.

DONELAITIS. Bet jeigu būrai neatlaikys, ir jūs visi parkrisite… ir kometa ant jūsų drėbsis…

VISI (juokiasi). Taigi mes ne durni. Spėsime privatizuoti ir laivyną. Derybos jau vyksta. Sėsim į laivus ir plauksim Amerikėn! Bus tų būrų…

LENINAS (beldžia į stalą plaktuku). Ponai, ponios, dėmesio… Dėmesio, sakau… (Visi aprimę sužiūra į LENINĄ, stovintį greta VELNIO IŠ ALYVŲ) Dėmesio, skelbiu aukciono rezultatus: kometa privatizuota ypač sėkmingai!

NAPALYS (patenkintas). Na štai. Teisybė su pinigais visada laimi.

BARBĖ (irgi džiaugiasi). Tu palauk, jūs jauni, nieko nesuprantat kometose, va mudu su tėvu – ne vieną asteroidą esame išmelžę…
JURAS (sau). Kas asteroidą, kas asteroidę.

LENINAS. Gerbiamieji, nesupratote. Aukcionas baigėsi ne vieno iš jūsų pergale, viskas pasisekė daug geriau. Mes gavome nepaprastai puikią investiciją. (Rodo į VELNIĄ IŠ ALYVŲ, kuris ceremoningai lankstosi) Štai investuotojas iš… iš… šiltųjų… karštųjų…

VELNIAS IŠ ALYVŲ (griausmingai). Iš peklos, iš peklos… Ko čia bijotis tarp saviškių. Visų mūsų dvasios tėvynė, beisbolo ir basketbolo išradėja, investicijų versmė. Pekla antraip. Šalis, kur gatvės grįstos auksu ir makdonaldais. (Užsisvajoja) Šalis didvyrių… neilgai aš tenai buvau… pelėsiai ten ir kerpės iki ausų… pekloje esame mes gimę… pekloje turim ir pražūt…

NAPALYS su SEVERIUTE (tarpusavy). Tai čia apie Lietuvą…

BARBĖ su JURU. Na gerai, tai kiek už tą kometą ponas iš Alyvų sumokėjo? Gal jau didelę didelę krūvą?

LENINAS. Labai didelė krūva. Labai mums ta krūva reikalinga. Be tos krūvos mes… kaip be rankų, kaip be… oi, kokia ta krūva… oi, kokia…

NAPALYS. Na, na. Tai kiek?

LENINAS. Iš esmės ponas Velnias iš Alyvų prisiėmė visus įsipareigojimus eksploatuoti kometą. Tai labai daug. Jis atsakingai kas uraną, prekiaus juo pasaulio rinkose… Prekiaus išmintingai, kad gautų daug daug pelno… (Isteriškai) O tai prileisk jus prie kometos! Patys rausitės, kasite, siurbsite, o mums pekloj iš to kas? Špyga!

NAPALYS. Na tai kiek?

LENINAS. Didžiausia investicija – įsipareigojimai ir geras vardas pasaulio rinkose. Velnias iš Alyvų – tai skamba išdidžiai. Iškart matosi – patikimas investorius.

VISI (choru). Kiek?

LENINAS. Labai pigiai, tpfu, brangiai. (Galvoja) Ne, labai brangiai, bet pigiai. Nors greičiau – atvirkščiai…

NAPALYS. Atvirkščiai ar išvirkščiai. Nesvarbu. Kiek?

VELNIAS IŠ ALYVŲ (išdidžiai). Minus milijardas. Ir dar liksite man skolingi ant amžių amžinųjų.

KUNIGAS PATRIMPAS (sapnuodamas). Amen.

DONELAITIS. O kaip su labdara, sriuba, benamiais, šiukšlynžmogiais?

SEVERIUTĖ. O kaip su tipišku amerikonišku dosnumu?

LENINAS. Tipiškas amerikoniškas dosnumas jau parodytas… che che…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Dabar, idant įrodyčiau, kad esu amerikoniškai dosnus, iš visų jūsų paprašysiu po milijoną kitą. Aš nusipirkau kometą, bet ją eksploatuosiu, jei man už tai sumokėsite. (Sau) Jei nesumokėsite, irgi. (Kitiems) O kadangi pirkau kometą, neturėdamas pinigo, pasiėmiau iš jūsų. Būrai atlaikys.

JURAS. Tai kiek, po galais, sumokėjai?

LENINAS. Avigalviai. Jūs mokėsite. Didysis Investorius sumokėjo jūsų pinigais. Jūs dabar jam skolingi milijardą.

VELNIAS IŠ ALYVŲ (paniekinamai). Nevėkšlos, skurdžiai…

NAPALYS. Bet juk mes neturime per daug… Ir argi tai aukcionas?

LENINAS. O kas tau sakė, kad tai buvo aukcionas? Mes su ponu Velniu iš Alyvų paprasčiausiai draugiškai susitarėme.

NAPALYS. O kam tas barškėjimas plaktuku? Taigi mes parduoti… be jokio aukciono.

LENINAS. Turėk kalbos jausmą – ne barškėjimas, o taukšėjimas.

SEVERIUTĖ. Vis vien parduoti.

LENINAS. O ką jūs, lietuviai, prie šito nepripratot? (Ironiškai) Mindaugą pardavė, Vytautą pardavė…

NAPALYS. Tai ar Vytautas pardavė, ar Vytautą pardavė?!

JURAS. Bet ir Vytautas pardavė – žemaičius, dusyk…

BARBĖ (pašnibždom). Pala, tai žemaičius gal vieną? O kryžiuočius du kartus? (Susijaudinusi) O gal žemaičius du, teutonus – vieną ar žemaičius trissyk, ordiną du? Lietuvą dusyk, ordiną – irgi, žemaičius – keturis, o lenkus? Lenkų nė sykio? (Mąsto) Kaip čia yra?

LENINAS (tęsia). Būrus pardavė, chlopus pardavė, Jonušą Radvilą pardavė, kalbą pardavė, sukilėlius pardavė, Konarskį pardavė, Mackevičių pardavė…

DONELAITIS. Viskas tiesa, tik – kas pardavė?

VELNIAS IŠ ALYVŲ (šaltai, bet objektyviai). Jūs pardavėt, mes pirkom. Baisus čia reikalas. Bepigu pirkti. Sumokėdavote visada patys.

LENINAS (tęsia toliau). Mickevičių Adomą pardavėt, Kudirką pardavėt, Biliūną pardavėt, katytę baltą pardavėt, Vydūną pardavėt, Čiurlionio patys nepirkot…

JURAS. Bet kai jie numirė – atsiėmėme!

LENINAS (nesiklauso). Voldemarą pardavėt, Smetoną pardavėt, Sniečkų pardavėt…

BARBĖ (mąstydama). Ale kad juos kas būtų pirkęs – nepamenu.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O kas, tamstele, superka antrines žaliavas, ponios nuomone?

LENINAS. Partizanus pardavėt, keturis bolševikus pardavėt, o paskui ir laisvę pardavėt…

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O, kad tuos keturis kas būtų pirkęs… Taigi siūliau aukcione…

NAPALYS. O laisvė, laisvė kaip? Mes jos nepardavėme. Dėl jos kovojome…

LENINAS. Kovojote, nesiginčiju, bet prieš tai nešiojote ant delno atkišę gintarėlio gabalą – o gal kas nori, su visais čiurlioniais… Podaite bednomu, duokit suskiui. Niekas taip ir nesuprato, ar į lempą – ar kur kitur. Gintaro gabalas mat…

BARBĖ (teisinasi). Ale jau tokį pabrėžtinai nublankusį… Manėme, nesusidomės…

LENINAS. Susikūrėt armiją, kuri vienintelė Europoje neiššovė nė šovinio, priešui užimant šalį…

BARBĖ. Skaičiau knygas – ne vienintelė…

LENINAS. O ką tas keičia?

KUNIGAS PATRIMPAS (atsibudęs). Dora, taura, aistra, pindra – nebūsiu aš bambizų vyskupas – kankinkit, budeliai, smarkiau! (Užmiega)

DONELAITIS. Nieko tai nekeičia, bet – Maironis, Salomėja, Binkis? Aš – galų gale.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. Pamanykit, Donelaitis. Atsibudai su savo hegzametrais, kai Baudelaire’as poeziją darė moderniopą. Ar tu žinai, kokia kita tavo inkarnacija? Mieželaitis! Eduardas!

DONELAITIS. Ak! (Susiima už širdies ir krenta negyvas)

Pasigirsta grumėjimas. Jis tyliai aidėjo kiek anksčiau, bet dabar pagarsėja. Garsas primena per perkūniją krentantį lėktuvą.

LENINAS. Atlaikys, ne pirmas kartas. Trolis Mumis – ir tas kometą atlaikė, o čia mužikai su profesūra. Įpratę.

VELNIAS IŠ ALYVŲ. O Donalicijus tai neatlaikė, infarktą gavo, namon parbėgo, mano pusbroliui lapeliu mosikuos, medikų pažyma, kad neišlaikė darbo iki galo. Neliko čia pažiopsoti. (Grožisi) Pakeli akis į dangų – gražu gražu. Raudona, liepsnos tik raitosi. Kažką primena. Gal kai su Dievu pasaulį dirbom, liepsnas minkėm, krykštavom, kometų tešla svaidėmės. Ak, jaunystė paikystė!

BARBĖ (sunerimusi). Taigi, Jurai, išties krenta…

JURAS (oriai). Privatizuotas, tai ir krenta.

BARBĖ (dar labiau sunerimusi). Taigi ant mūsų krenta!
JURAS. Nejau? Taigi visą laiką primygdavo būrus, mes čia kuo dėti?

BARBĖ. O kur laivynas? Kur Neries–Nemuno flotilė?

JURAS (pats imdamas nerimauti). Privatizuotas laivynas. Nepagalvojau, šimts kalakutų… Nepabėgsim…

BARBĖ. O lėktuvai, boingai visokie?

JURAS. Privatizavome…

BARBĖ. O „Lufthanza”? Mes sumokėsim.

LENINAS. „Lufthanza” vokiečius veža, ištisais pakais. Che, che…

NAPALYS. Pirma laiko jaunas žūstu…

SEVERIUTĖ. Aš irgi – ne viską išbandžiusi…

NAPALYS. Bet kometa – ar tai ne sodrus išmėginimas?

SEVERIUTĖ. Sodrus gali būti keiksmas, ne išmėginimas.

NAPALYS. Aš ir sakau – kometa sodri, prisodrinta urano ir metano…

Ūžesys stiprėja, radijo imtuvuose prasimuša diktoriaus balsas, skaitantis žinias.

LENINAS. Na, bai bai. Nukris, išsivėdins, aš atvažiuosiu. O jūs nesikrimskit – antkapis bus visai Afroeuropai pažiūrėti. (Nutoldamas) Kur čia kanalizacijos dangtis? Pragaras, telefonas 666 666, alio, taksi!

BARBĖ. Žmonės, žiūrėkite, krenta, žiūrėkit už langų, čia ne spektaklis!

JURAS. Čia iš tikrųjų! Viskas kaip filme! Dangus dega, plaukai svyla!

DIKTORIUS. O dabar meteorologų pranešimas. Temperatūra plius penkiolika – plius septyniasdešimt, orai šils… Radiacinis fonas nenormalus… Iki kito susitikimo, kas budistai, kitąsyk gimkime verčiau Šri Lankoje, Džafnos mieste, ties Budos danties pagoda susitiksim ketvirtadieniais, slaptažodis „Trolis Mumis”…

BARBĖ. Žmonės, žiūrėkit pro languuus!

JURAS (netvirtai). Melskitės gal, ar ką… (Trenksmas užgožia jo žodžius)

Radijo imtuvas salėje transliuoja traškesius.

PABAIGA