Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(29 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXIX skyrius

MEISTRO IR MARGARITOS LIKIMAS NULEMTAS

Saulei leidžiantis, aukštai virš miesto, akmeninėje terasoje bene gražiausių Maskvos rūmų, statytų maždaug prieš pusantro šimto metų, buvo dvejetas: Volandas ir Azazelas.

Iš apačios, iš gatvės, jųdviejų nesimatė, nes nuo nereikalingų akių juos slėpė baliustrada, papuošta gipsinėmis vazomis ir gipsinėmis gėlėmis. Tačiau jie matė miestą beveik ligi pat pakraščių. Volandas, apsivilkęs savo juoda sutana, sėdėjo ant sudedamos kėdutės. Jo ilga plati špaga vertikaliai smygsojo tarp dviejų prasiskyrusių terasos plytų, tad buvo virtusi saulės laikrodžiu. Špagos šešėlis lėtai ir nepaliaujamai ilgėjo, šliauždamas prie juodų šėtono kurpių. Kumščiu parėmęs smailų smakrą, susikūprinęs ant taburetės, vieną koją parietęs po savim, Volandas, neatitraukdamas akių, žvelgė į apačioje susispietusią neaprėpiamą gausybę rūmų, milžiniškų namų ir mažų, nugriauti pasmerktų lūšnelių.

Azazelas, nusimetęs šiuolaikinius drabužius – švarką, katiliuką ir lakuotus batelius, – apsirengęs kaip ir Volandas juodais apdarais, stovėjo nejudėdamas netoli savo valdovo ir taip pat kaip ir šis nenuleido akių nuo miesto.

Volandas prašneko:

– Koks įdomus miestas, ar ne?

Azazelas krustelėjo ir pagarbiai atsakė:

– Mesire, man labiau patinka Roma!

– Skonio dalykas, – atsakė Volandas. Po valandėlės vėl pasigirdo jo balsas:

– O kokie ten dūmai bulvare?

– Gribojedovas dega, – atsakė Azazelas.

– Turbūt tenai apsilankė mūsų neperskiriamieji bičiuliai, Korovjovas ir Begemotas?

– Be abejonės, mesire.

Vėl stojo tyla, ir Volandas su Azazelu, įsitaisę terasoje, žiūrėjo, kaip viršutiniuose aukštuose milžiniškų namų į vakarus atsuktuose languose lūžinėdama žiebiasi saulė.

Volando akis tviskėjo kaip vienas šių langų, nors Volandas sėdėjo atsukęs į vakarus nugarą.

Tačiau kažkas privertė Volandą nusigręžti nuo miesto ir sutelkt i dėmesį į apvalų bokštą, stūksantį ant stogo jam už nugaros. Iš bokšto sienos žengė apskuręs, moliu aplipęs paniuręs juodabarzdis žmogus su chitonu ir savo darbo sandalais.

– Žiū! – šūktelėjo Volandas, su pašaipa žvelgdamas į ateivį. – Tave tai jau užvis mažiausiai tikėjausi čionai išvysti! Kokie vėjai tave atpūtė, nekviestasis, bet lauktas svety?

– Aš atvykau pas tave, blogio dvasia ir šešėlių valdove, – atsakė ateivis, iš padilbų nedraugiškai žvelgdamas į Volandą.

– Jeigu atėjai pas mane, tai kodėl su manim nepasisveikinai, buvęs mokesčių rinkėjau?

– rūsčiai prabilo Volandas.

– Nenoriu, kad tu būtum sveikas ir gyvas, – įžūliai atsakė ateivis.

– Tačiau turėsi su tuo susitaikyti, – atšovė Volandas, ir šypsnys perkreipė jo lūpas, – vos pasirodęs ant stogo, išsyk padarei paikystę, ir pasakysiu tau, kokią – paika tavo kalbos intonacija. Tu ištarei savo žodžius taip, tarytum nepripažintum nei šešėlių, nei blogio. Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

– Nesiginčysiu su tavim, senas sofiste, – atsakė Levis Matas.

– Tu nė negali su manim ginčytis dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau, – tu kvailas, – atsakė Volandas ir paklausė: – Na, nevargink manęs, sakyk trumpai, ko atėjai?

– Jis atsiuntė mane.

– Ką jis tau liepė perduoti, verge? – Aš ne vergas, – vis labiau niršdamas, atsakė Levis Matas, – aš jo mokinys.

– Mudu kaip visuomet šnekam skirtingom kalbom, – atsiliepė Volandas, – bet dalykai, apie kuriuos mes šnekamės, nuo to nesikeičia. Taigi…

– Jis perskaitė meistro kūrinį, – prašneko Levis Matas, – ir prašo, kad tu pasiimtum meistrą ir suteiktum jam ramybę. Ne jaugi tau sunku tai padaryti, blogio dvasia?

– Man niekas nesunku, – atsakė Volandas, – ir tu tai puikiai žinai, – jis patylėjo ir pridūrė: – O ko jūs nepasiimat jo pas save, į šviesos karalystę?

– Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės, – liūdnu balsu tarė Levis.

– Perduok, kad padarysiu, – atsakė Volandas ir, žybtelėjęs savąja akimi, pridūrė: – Ir tučtuojau dink.

– Jis prašo, kad jūs pasiimtumėte ir moterį, kuri jį mylėjo ir dėl jo kentėjo, – pirmąkart maldaujamu balsu kreipėsi Levis į Volandą.

– Be tavęs mes niekaip nebūtumėm susiprotėję. Išeik.

Levis Matas dingo, o Volandas pasišaukė Azazelą ir įsakė:

– Skrisk pas juos ir viską sutvarkyk.

Azazelas pasišalino iš terasos, ir Volandas liko vienas.

Tačiau jo vienatvė truko neilgai. Terasos akmenimis sukaukšėjo žingsniai, pasigirdo įsismaginę balsai, ir priešais Volandą išdygo Korovjovas ir Begemotas. Tačiau šįsyk storulis primuso nebeturėjo, jis buvo apsikrovęs kitokiais daiktais. Po pažastim nešėsi nedidelį peizažėlį aukso rėmuose, per ranką buvo persimetęs smarkiai apdegusį virėjo chalatą, o kitoje rankoje laikė sveiką lašišą su oda ir uodega. Abu jie trenkė svilėsiais, Begemoto snukis buvo paišinas, o kepurė apsvilusi.

– Sveiki, mesire! – suriko nenuoramų porelė, o Begemotas pamojavo lašiša.

– Nieko sau, – tarė Volandas.

– Mesire, tik pamanykit, – nesitverdamas džiaugsmu, riktelėjo Begemotas, – aš buvau palaikytas plėšiku!

– Sprendžiant iš tavo grobio, – atsakė Volandas, nužvelgdamas peizažėlį, – tu ir esi plėšikas.

– Patikėkit, mesire… – jausmingu balsu pradėjo Begemotas.

– Netikiu, – trumpai atkirto Volandas.

– Mesire, prisiekiu, aš mėginau didvyriškai gelbėti viską, kas buvo įmanoma, ir štai viskas, ką pasisekė ištraukti iš ugnies.

– Verčiau pasakyk, nuo ko Gribojedovas užsidegė? – paklausė Volandas.

Abudu, Korovjovas ir Begemotas, skėstelėjo rankomis pakėlę į dangų akis, o Begemotas sušuko:

– Nesuprantu! Mudu sau gražiai, tylutėliai sėdėjome, užkandžiavome…

– Staiga – pykšt, pykšt! – ėmė toliau pasakoti Korovjovas. – Šūviai! Apkvaišę iš baimės, mudu su Begemotu leidomės bėgti į bulvarą, persekiotojai puolė mums pavymui, mudu puolėme link Timiriazevo!..

– Tačiau pareigos jausmas, – įsiterpė Begemotas, – nugalėjo mūsų gėdingą baimę, ir mudu grįžome.

– Ak, grįžote? – tarė Volandas. – Na, tada, aišku, namas sudegė ligi pamatų.

– Ligi pamatų! – graudžiai patvirtino Korovjovas. – Tiesiogine šių žodžių prasme ligi pamatų, mesire, jūs labai taikliai pasakėte. Vieni nuodėguliai!

– Aš puoliau, – pasakojo Begemotas, – į posėdžių salę, – tai toji su kolonomis, mesire, – tikėdamasis išgelbėti ką nors vertinga. Ak, mesire, mano žmona, jeigu aš ją turėčiau, bent dvidešimt kartų galėjo likti našle! Tačiau laimė, mesire, kad esu nevedęs, ir aš atvirai pasakysiu – džiaugiuosi, kad esu nevedęs. Ak, mesire, argi galima viengungio laisvę iškeist i į tą sunkų jungą!

– Vėl įsileidai niekus taukšti, – tarstelėjo Volandas.

– Klausau ir pasakoju toliau, – atsakė katinas, – taigi štai peizažiukas. Daugiau nieko iš salės nepajėgiau išnešti, liepsna nutvilkė man veidą. Nulėkiau į sandėlį, išgelbėjau lašišą.

Nulėkiau į virtuvę, išgelbėjau chalatą. Manau, mesire, kad padariau viską, ką galėjau, ir nesuprantu, kodėl jūsų veido išraiška tokia skeptiška.

– O ką veikė Korovjovas, kol tu plėšikavai? – paklausė Volandas.

– Aš padėjau ugniagesiams, mesire, – paaiškino Korovjovas, rodydamas perplėštas kelnes.

– Na, jeigu taip, tai, be abejonės, teks statyti naują namą.

– Jis bus pastatytas, mesire, – atsiliepė Korovjovas, – drįstu jus patikinti.

– Na, tuomet lieka tik palinkėti, kad jis būtų geresnis už ankstesnįjį, – pasakė Volandas.

– Taip ir bus, mesire, – tarė Korovjovas.

– Manimi galite drąsiai pasikliauti, – pridūrė katinas, – aš tikras pranašas.

– Šiaip ar taip, mes parvykome, mesire, – atraportavo Korovjovas, – ir laukiame jūsų paliepimų.

Volandas pakilo nuo kėdutės, priėjo prie pat baliustrados ir, atsukęs palydai nugarą, vienas ilgai tylomis žvelgė į tolį. Paskui sugrįžo atgal, vėl atsisėdo ant kėdutės ir tarė:

– Jokių paliepimų nebus – jūs padarėte viską, ką galėjote. Kol kas man jūsų paslaugų nebereikia. Galite ilsėtis. Tuoj atūš audra, paskutinė audra, ji užbaigs viską, ką reikia užbaigt i, ir mes leisimės į kelionę.

– Labai gerai, mesire, – atsakė abu pajacai ir pradingo kažkur už apvalaus centrinio bokšto, stūksančio pačiame terasos viduryje.

Audra, apie kurią kalbėjo Volandas, jau tvenkėsi horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis ir nurėžė pusę saulės. Paskui debesis uždengė ją visą. Terasoje pasidarė vėsoka.

Dar po valandėlės sutemo.

Tamsa, atslinkusi iš vakarų, apgaubė milžinišką miestą. Išnyko tiltai, rūmai. Viskas dingo, lyg nė nebūtų buvę pasaulyje. Ugninė gija nuvingiavo per dangų. Paskui miestą supurtė griausmas. Jis pasikartojo, ir prasidėjo audra. Volandas pasidarė nematomas, jį paslėpė rūkas.