Buvo tokie androfagai, šiaurėje gyvenusi gentis; Herodotas juos mini kaip žmonių valgytojus, gyvenančius šiaurėje, o rusų tyrinėtojai sako, kad tie androfagai – „litovskije plemena”, nors tai mordviai, dievaži, tai tie patys mordviai, mūsų baltų masyvo šiaurrytiniai kaimynai. Juk ir pats mordvių savivardis jiems patiems aiškus ir jie tapatinasi su antikiniais androfagais, nes „mord” yra žmogus, „va” – valgyti. Mordva – ta pati reikšmė, Žmogvalgija. Kaip Lietuva – šalis, kur lietūs lyja, taip ir Mordvija – šalis, kur žmones valgo. Amianas Marcelinas aštuoni šimtai metų po Herodoto rašė, kad aplinkinės gentys nuo androfagų atsitolino ir aplink juos pasiliko dykros. Daugiau jis androfagų nebemini.

Daugiau Daugiau

Kažkas kažkur nukiša dėlionės detalę ir dėlionė tampa bevertė, ji nebeveikia, ji – šiukšlių krūva, kurią galima išmesti ramia sąžine; dėliojimas vis tiek beprasmiškas. Sunkiai dedasi šita valstybinė dėlionė, nes niekas nežino, ar visos detalės yra dėžutėje, ir koks piešinys – neaišku, kažką galima nuspėti tik iš kontūrų, o turinys viduje? Vieniems atrodo, kad to turinio net nebereikia, nes jo pripildys Europos Sąjunga, antriems jo per daug, tretiems vis kažko trūksta.

Šiomis dienomis dėlionė pasirodė esanti visa, ir jos turinys – valstybė. Valstybė ir jos piliečiai, lietuviai, istoriškai ir geografiškai suskaldyti. Pasaulio lietuvių kongresas, Dainų šventė, Mindaugo karūnavimas ir Mindaugo krikštas (karūnavimą pateikiant per krikščionybės prizmę ir per pagoniškos reakcijos adoravimą). Šiaip ar taip, vienovė buvo, ji dar kelias dienas tęsis, paskui vėl visi išsivažinės; lietuviai iš užsienių ir užjūrių grįš atgal, pasisėmę, sustiprėję ir kitaip įsikrovę. Jie gauna impulsą. Ir sėdę į lėktuvą atsiduria kitoje terpėje, kitomis moralinėmis sąlygomis, kitame laike, ir kiek ta įkrova sustiprina jų lietuvybę – klausimas išties svarbus. Jei Lietuva daro didelę pompą iš Mindaugo karūnavimo šventės, galima sielvartauti dėl balon metamų pinigų, tačiau tai, kas buvo pastatyta ir atšvęsta, buvo reikalinga, jei ne būtina. Gaila, bet tokios jau feodaliniu tradiciškumu pratęsiamos ir švenčiamos šventės. Joms reikalinga pompa – kad būtų ką atsiminti ir ką nuveikti ir, be abejo, patirti. Patyrimas, emocinis pompos ir iškilmių išgyvenimas – feodalinis, monarchinis paveldas, kurį mielai perima ir demokratijos. Valstybė ir jos šventės turi spindėti, ši liepos švenčių serija, galima sakyti, spindi. Architektūrinis indėlis į šį spindesį yra didžiausias; Gedimino prospektas svaigina laisvo gyvenimo pojūčiu; naujuose rajonuose, atokiau nuo centro, ta pompa ir spindesys jaučiami mažiau, bet miesto centras visada yra centras, jam lėšos skiriamos ne vien dėl „artumo dvarui”, o ir dėl tradicijų; geros jos ar blogos – kitas klausimas.

Daugiau Daugiau

Langobardų vienas būsimų karalių, pasak Pauliaus Diakono iš VIII a., buvo atrastas purve. Būsimasis didis karvedys, Lamissio, kūdikėlis, buvo piktųjų įsviestas į purviną balą, idant prigertų, ir jį, besiturškiantį purve ir molyje, rado karalius Agelmundas, jodamas su svita pro pelkę. Į ją buvo įmesti šeši kūdikėliai, septintas kabinosi, septintas nebuvo prigėręs, vis dar, ir kai Agelmundas, susidomėjęs purvo gurvuoliu, besiraitančiu dumblyne, pakrutino jį ietimi, ir kūdikėlis įsikabino į jos duriantį ir pjaunantį metalą, įsikabino rankutėmis į aštrų ietigalį ir veržėsi iš balos, nors bala tai reiškė mirtį, gundymą pasiduoti, minkštą mirtį, – motina šiam septynetui buvo parinkusi mirtį purve kaip švelniausią gailesčio formą, motinos meilė buvo žiauri, o jos švelnumas gailesčiu sviedė atgal į minkštas pelkyno įsčias; o ietis reiškė kraują dabar ir neaiškią ateitį rytoj; įsikabinimas išgelbėjo; susigraudinęs Agelmundas liepė ištraukti kūdikį, taręs, kad tasai būsiąs didis karys, ir jis, karalius Lamissio, vardas nuo langobardų lama arba „molis” toks buvo, prie Tanajaus arba Dono sumušęs amazones, upėje rankomis paskandinęs jų vadę ir karalienę ir leidęs langobardams persikelti per brastą; jis, gimęs vandenyje ir purve, puikiai žinojo, kaip kautis su blogiu ir priešais, o amazonę gal jis laikė savo motina, archetipine motina, įsviedusia jį į dumblyną numirti švelniai.

Daugiau Daugiau

Kas yra tvarka, pasakyti ne taip paprasta, tačiau kas yra chaosas – kiek lengviau. Chaosas – tai kitokia tvarka, protingesnė. Ar net daugiau – pirmapradis autentiškumas.

Prieš pasaulio sukūrimą, sakoma, buvo chaosas. Tai ką, po jo sukūrimo atsirado tvarka? Šita kosminė nesąmonė su akmeninėmis arba skystomis planetomis, juodosiomis skylėmis ir žioplomis bei įžūliomis kometomis, taip ir besitaikančiomis žiebti kokiai nekaltai planetai į šoną. O iš kur tokie negražūs dinozaurai? O socialinė sistema, tai yra sistemos? Jos vadintinos tvarka? Ne, sakyčiau, tai, ką mes vadiname tvarka, tėra chaoso rūšis ar greičiau rūšys. Tvarka – tai degradavęs, susprogęs chaosas. Tvarka – tai chaoso dekadansas.

Tvarka yra tam tikros rūšies netvarka. Joje daug neetiškų dalykų. Neetiškų, bet priklausančių tvarkos esmei.

Daugiau Daugiau

Visi hiacintai yra svogūnai, tą sužinojęs labai džiaugiausi. Ne, ne piktdžiuga, aš svogūnus mėgstu, ir tikrai nedrovu tą prisipažinti; jie niekinami, o, po teisybei, be reikalo, nes kiekvienas svogūnas – tai skanus hiacintas be violetinio prielipo, tinkamo lenkiškoms salotoms, Lenkijoje gyvendamas kelis mėnesius Liubline buvau nusipirkęs hiacintą violetinį, mane sužavėjo paslaptingas alcheminis darinys, svogūnai ir Narcizas. Narcizas – mitologinis savimyla, bet gražus savimyla nebaisus, nes jis grožisi tik savimi, jam pakanka savęs, ir kitus palieka ramybėje, o tai asketo laikysena.

Daugiau Daugiau

Su lietuvių dainavimais labai gražu. Tokie gražūs dainuojantys lietuviai, išsižioję jie, dantys balti, nublizginti nuo lašinių; akys mėlynos saulės spalvos, nes saulė lietuviui prisimerkus atrodo mėlyna, na gal kiek žalsvoko atspalvio. Todėl jis ją ir įsipaišė į tautinę vėliavą, viršūnėlėje, kad neužmirštų, kaip ji atrodo prisimerkus dainuojant, prisimerkus, kaip prisimerkia vištos ir gaidžiai, rytą skelbiantys; kaip Saulė matosi krintanti pro lapiją, ji geltonai žalsva ta Saulė, ir prisimerkus dainuojant irgi spalvos pasidaro tautinės, aukštas natas traukiant – šviesieji vaivorykštės tonai, žemas, akis ir burną su dantimis aštriais žemyn lenkiant, akys įžiūri žalią raudonį nuo kompiuterio sausros paraudusios ar raudono kapiliaro įtrūkusio spalvą traukiant sunkią didelę natą.

Daugiau Daugiau

Apvalūs daiktai yra geri, jie nusipelnę. Apvalius daiktus kabina ant krūtinių didvyriams. Apvali yra Saulė ir Mėnulis, nors geriau įsižiūrėjus pastarasis nėra apvalus, jis įkąstas arba bulvė. Taigi ne apvalus. Net visiškai. Net susigėdau, patėmijęs, ką parašiau. Lyginti apvalų medalį su Mėnuliu. Kur tai matyta. Geriau apvalų daiktą lyginti su moters krūtimis, kurios yra tobulesnės nei apvali formos. Mat gamta taip sutvarkiusi tą reikalą. Gamta padarė vyrą estetu ir tada jau turėjo atitinkamai pasielgti su moters krūtimis, padaryti jas apvalias, o ne kokias oktaedrines ar trapecijos formos. Gamta žino, ką daranti, kur jau čia. Moters krūtys išvaizda artimos meduoliukams ar sklindžiams, gurmanų patiekalui.

Daugiau Daugiau

Kažkas tokio su daiktais vyksta; mažiausiai vienas daiktas namie būna dingęs. Tai taisyklė. Plaukų šepetys, lygintuvas, žirklės, batas. Daiktas būna dingęs nuo pusdienio iki pusės metų ir atsiranda tik tada, kai jau būni pamiršęs ar apsimeti, kad jis tavęs nebedomina – bet tokius triukus daiktai žino. Ir neišlenda specialiai. Tyčia jie taip daro. Apie knygas išvis nėra ką sakyti. Dingusių knygų namų bibliotekoje yra gal penkiolika, ir ne apie visas tai žinai. Kad knyga dingusi, paaiškėja ėmus griozti lentynas; ten, kur ji nuolat būdavo, tuščia ir ji tikrai kažkur snūduriuoja tose pačiose lentynose. Dažniausiai detektyvas įlindęs tarp enciklopedijų, o žodynas gyvena savo gyvenimą už storų žurnalų komplektų; o tie komplektai visiškai pilni, tačiau juose visada trūksta kaip tik to numerio, kurio ūmai užsigeidei. O žodyno dingimas ypač nervina. Žodynas teikia ypatingo saugumo pojūtį, tegu ir rumunų kalbos. Juk nežinai, kada ko prireiks.

Daugiau Daugiau