Michailas Bulgakovas

Meistras ir Margarita

(2 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

II skyrius

PONCIJUS PILOTAS

Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.

Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad kenturijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:

– Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui bylą siuntėte?

– Taip, prokuratoriau, – atsakė sekretorius.

– O ką jis?

– Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, – paaiškino sekretorius.

Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:

– Atveskite kaltinamąjį.

Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.

Tas patylėjo, paskui pusbalsiu paklausė aramėjiškai:

– Tai tu kurstei žmones sugriauti Jeršalaimo šventyklą?

Taip sakydamas, prokuratorius sėdėjo it akmeninis, tik lūpos vos vos krutėjo tardamos žodžius. Prokuratorius buvo kaip akmeninis, nes bijojo pajudinti pragariško skausmo deginamą galvą.

Žmogus surištomis rankomis truputėlį pasilenkė į priekį ir prabilo:

– Gerasis žmogau! Patikėk…

Bet prokuratorius, kaip ir anksčiau nejudėdamas ir nė trupučio nepakeldamas balso, tuojau pertraukė jį: – Tai tu mane vadini geruoju žmogum? Klysti. Jeršalaime visi šnibždasi, kad aš – nuožmus siaubūnas, ir tai tikra tiesa, – ir tuo pačiu monotonišku balsu pridūrė: – Pašaukit kenturioną Žiurkiamušį.

Visiems pasirodė, kad balkone aptemo, kai pirmosios kenturijos kenturionas Markas, pramintas Žiurkiamušiu, atsistojo prieš prokuratorių. Žiurkiamušis buvo visa galva aukštesnis už patį aukščiausią legiono kareivį ir tokių plačių pečių, kad visiškai užstojo dar neaukštai pakilusią saulę.

Prokuratorius kreipėsi į kenturioną lotyniškai:

– Nusikaltėlis vadina mane „geruoju žmogum“. Išveskite jį valandėlei iš čia ir paaiškinkite, kaip reikia kalbėti su manimi. Bet neluošinkit.

Ir visi, išskyrus nejudantį prokuratorių, palydėjo žvilgsniu Marką Žiurkiamušį, kuris mostelėjo ranka suimtajam, rodydamas, kad tas turi sekti jam įkandin.

Žiurkiamušį apskritai visi vien dėl ūgio lydėdavo žvilgsniais, kur tik jis pasirodydavo, o tie, kas matė jį pirmąkart, dar ir dėl to, kad kenturiono veidas buvo sužalotas: jo nosį kažkada suknežino germano kuoka.

Sunkūs Marko batai nukaukšėjo mozaika, surištasis nuėjo paskui jį be garso, kolonadoje stojo visiška tyla, ir buvo girdėti, kaip sodo aikštelėje šalia balkono burkuoja balandžiai ir vanduo fontane dainuoja savo įmantrią ir malonią dainą.

Prokuratorius panoro atsikelti, pakišti smilkinį po srove ir taip apmirt i. Bet jis žinojo, kad ir tai jam nepadės.

Išvedęs suimtąjį iš po kolonų į sodą, Žiurkiamušis paėmė rimbą iš bronzinės statulos papėdėje stovinčio legionieriaus rankų ir, nesmarkiai užsimojęs, sušėrė suimtajam per pečius. Kenturiono judesys buvo atsainus ir lengvas, bet surištasis akimirksniu lyg pakirstom kojom pargriuvo žemėn, ėmė gaudyti kvapą, jo veidas išblyško, o akys susidrumstė. Markas kaire ranka lengvai, kaip tuščią maišą, truktelėjo aukštyn nugriuvusį, pastatė jį ant kojų ir prašneko sniaukrodamas, neaiškiai tardamas aramėjiškus žodžius:

– Romos prokuratorių vadinti igemonu. Kitų žodžių nesakyti. Stovėti ramiai. Ar supratai mane, ar tvoti dar kartą?

Suimtasis susvyravo, bet susivaldė, veidas atgavo pirmykštę spalvą, jis įkvėpė oro ir atsakė kimiu balsu:

– Supratau tave. Nemušk.

– Po minutės jis vėl stovėjo prieš prokuratorių.

Pasigirdo blausus ligotas balsas:

– Vardas?

– Mano? – skubiai atsišaukė suimtasis, visa esybe išreikšdamas pasiruošimą atsakinėti aiškiai ir daugiau neužsitraukti rūstybės.

Prokuratorius negarsiai tarė:

– Savąjį aš žinau. Neapsimesk kvailesniu, negu esi. Tavo.

– Ješua, – skubotai atsakė suimtasis.

– Pravardę turi?

– Ha–Nocri.

– Iš kur kilęs?

– Iš Hamalos miesto, – atsakė suimtasis, galvos mostu parodydamas, kad ten, dešinėje, kažkur toli šiaurėje, yra Hamalos miestas.

– Kokios padermės? – Tiksliai nežinau, – paskubom atsakė suimtasis, – savo tėvų neprisimenu. Žmonės sakė, kad mano tėvas buvo siras…

– Kur pastoviai gyveni?

– Neturiu pastovaus būsto, – droviai atsakė suimtasis, – keliauju iš miesto į miestą.

– Tai galima pasakyti ir trumpiau, vienu žodžiu – valkata, – tarė prokuratorius ir paklausė: – Giminių turi?

– Neturiu. Esu vienas pasaulyje.

– Moki raštą?

– Taip.

– O dar kokią nors kalbą, be aramėjų?

– Moku. Graikų.

Išpurtęs vokas kilstelėjo aukštyn, kančios miglele apsitraukusi akis įsmigo į suimtąjį.

Kita akis liko užmerkta.

– Pilotas prašneko graikiškai:

– Tai tu ruošeisi sugriauti šventyklos pastatą ir kurstei žmones?

Suimtasis vėl pagyvėjo, jo akyse išnyko išgąstis, ir jis prabilo graikiškai:

– Aš, gera… – čia siaubas šmėstelėjo suimtojo akyse, nes jis vos neužsimiršo. – Aš, igemone, niekada gyvenime nesiruošiau griauti šventyklos pastato ir nieko neįkalbinėjau imtis šito beprasmiško darbo.

Prie žemo stalelio palinkusio, parodymus užrašančio sekretoriaus akyse pasirodė nuostaba. Jis pakėlė galvą, tačiau kaipmat vėl ją nusvarino prie pergamento.

– Daugybė visokių žmonių suplaukia į šitą miestą per šventes. Tarp jų būna magų, astrologų, pranašautojų ir žmogžudžių, – monotoniškai kalbėjo prokuratorius, – o pasitaiko ir melagių. Tu, pavyzdžiui, melagis. Aiškiai užrašyta: kurstė sugriauti šventyklą. Taip liudija žmonės.

– Tie gerieji žmonės, – prabilo suimtasis ir, skubiai pridėjęs: – igemone, – kalbėjo toliau: – nieko nesimokė ir supainiojo viską, ką aš kalbėjau. Aš apskritai pradedu būgštauti, kad ši painiava tęsis labai ilgai. Ir tik todėl, kad jis neteisingai užrašinėja mano žodžius.

Stojo tyla. Dabar jau abi skausmo kupinos akys piktai žvelgė į suimtąjį.

– Kartoju tau, bet paskutinį kartą: liaukis apsimetinėjęs pamišėliu, plėšike, – tarė Pilotas minkštu ir monotonišku balsu, – apie tave parašyta nedaug, bet užtektinai, kad galėtume tave pakarti…

– Ne, ne, igemone, – visas įsitempęs, trokšdamas įtikinti, kalbėjo suimtasis, – vis vaikšto, vis vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tą pergamentą ir pasibaisėjau. Ničnieko, kas ten parašyta, aš nekalbėjau. Aš maldavau jį: dėl Dievo meilės, sudegink savo pergamentą! Bet jis išplėšė jį man iš rankų ir pabėgo.

– Kas toks? – bodėdamasis paklausė Pilotas ir palietė ranka smilkinį.

– Levis Matas, – noriai paaiškino suimtasis, – jis buvo mokesčių rinkėjas, ir aš pirmąkart jį sutikau kelyje į Betfagę, tenai, kur kampu į kelią remiasi figmedžių sodas, ir įsišnekėjau su juo. Iš pradžių jis elgėsi su manim nedraugiškai ir net įžeidinėjo mane, tai yra manė, kad įžeidinėja, vadindamas mane šunimi, – čia suimtasis šyptelėjo, – man asmeniškai tas žvėrelis visai neatrodo toks blogas, kad įsižeisčiau dėl to žodžio…

Sekretorius liovėsi užrašinėjęs ir paslapčia žvilgtelėjo nustebęs, bet ne į suimtąjį, o į prokuratorių. –…tačiau, pasiklausęs manęs, jis suminkštėjo, – pasakojo toliau Ješua, – galų gale metė ant kelio pinigus ir pasakė, kad keliaus su manimi…

Pilotas šyptelėjo vienu lūpų kampu, apnuogindamas gelsvus dantis, ir prabilo, pasisukęs visu kūnu į sekretorių:

– O, tas Jeršalaimo miestas! Ko tik čia neišgirsi. Mokesčių rinkėjas, jūs girdit, metė pinigus ant kelio!

Nežinodamas, ką atsakyti, sekretorius nusprendė pakartoti Piloto šypseną.

– O jis pasakė, kad nuo šiol pinigams jaučiąs neapykantą, – paaiškino Ješua keistą Levio Mato elgesį ir pridėjo: – Ir nuo to laiko jis tapo mano palydovu.

Vis dar išsišiepęs, prokuratorius žiūrėjo į suimtąjį, paskui į saulę, ryžtingai kylančią aukštyn virš raitelių statulų hipodrome, po dešinei išsidriekusiame toli apačioje, ir staiga, apimtas kažkokios šleikščios kančios, pagalvojo, kad paprasčiausia būtų išvyti iš balkono tą keistą plėšiką, ištarus tik du žodžius: „Pakart jį“. Išvyti ir sargybą, pasitraukti iš kolonados į rūmus, liept i užtemdyt i kambarį, kristi į guolį, pareikalauti šalto vandens, gailiu balsu pasišaukti šunį Bangą, pasiskųst i jam hemikranija. Ir mintis apie nuodus staiga lyg pagunda šmėstelėjo plyštančioje nuo skausmo prokuratoriaus galvoje.

Drumstomis akimis jis žiūrėjo į suimtąjį ir kurį laiką tylėjo, su didžiausiu vargu mėgindamas prisiminti, kodėl negailestingoje rytmetinėje Jeršalaimo saulėkaitoje stovi prieš jį areštantas sumuštu veidu ir kokius niekam nereikalingus klausimus dar teks jam užduoti.

– Levis Matas? – kimiu balsu paklausė ligonis ir užsimerkė.

– Taip, Levis Matas, – pasiekė jį aukštas kamuojantis balsas.

– O ką tu vis dėlto kalbėjai apie šventyklą miniai turgavietėje?

Tardomojo balsas, rodos, smigte smigo Pilotui į smilkinį, neapsakomai jį kamuodamas, ir tas balsas bylojo:

– Aš, igemone, kalbėjau, kad sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė. Pasakiau taip, kad būtų suprantamiau.

– Kodėl gi tu, valkata, turguje kiršinai žmones, kalbėdamas apie tiesą, apie kurią neturi supratimo? Kas yra tiesa?

Ir čia prokuratorius pagalvojo: „O dievai! Aš klausinėju jį to, ko teisme visai nereikia…

Mano protas manęs neklauso…“ Ir dar kartą jam pasivaideno taurė su tamsiu skysčiu. „Nuodų man, nuodų!“ Ir vėl jis išgirdo balsą:

– Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galvą, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirtį. Tau kančia ne tik kalbėti su manim, tau sunku net į mane žiūrėti. Ir dabar aš, nors man labai dėl to liūdna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepajėgi net galvoti apie ką nors ir svajoji tik apie tai, kad ateitų tavo šuo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisirišęs. Bet tavo kančios tuoj pasibaigs, galvą nustos skaudėti.

Sekretorius išsprogino akis į suimtąjį ir nebaigė rašyti žodžio.

Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad spindulys prasiskverbė į kolonadą ir šliaužia prie numintų Ješuos sandalų, o tas traukiasi nuo saulės.

Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide pasirodė siaubas. Bet, sukaupęs valią, jis tučtuojau įveikė jį ir vėl susmuko krėslan.

O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it žąsinas kaklą, stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio. – Na, štai viskas ir baigėsi, – kalbėjo suimtasis, užjaučiamai žvilgčiodamas į Pilotą, – ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Patarčiau tau, igemone, kurį laiką palikti rūmus ir pasivaikščiot i pėsčiam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasidės, – suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, – vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labai naudingas, o aš su malonumu tave palydėčiau. Man į galvą atėjo kelios naujos mintys, kurios, manau, galėtų tau būti įdomios, ir aš mielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas žmogus.

Sekretorius mirtinai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.

– Bėda ta, – niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, – kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns.

Tavo gyvenimas skurdus, igemone, – ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.

Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.

Tada nuaidėjo trūkčiojantis, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:

– Atriškite jam rankas.

Vienas sargybinių trinktelėjo ietimi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves.

Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.

– Prisipažink, – tyliai graikiškai paklausė Pilotas, – tu esi didis gydytojas?

– Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, – atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.

Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.

– Aš nepaklausiau tavęs, – tarė Pilotas, – tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?

– Taip, moku, – atsakė suimtasis.

Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:

– Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?

– Labai paprastai, – atsakė lotyniškai suimtasis, – tu vedžiojai ranka ore, – suimtasis pakartojo Piloto gestą, – lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…

– Taip, – tarė Pilotas.

Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:

– Vadinasi, tu gydytojas?

– Ne, ne, – gyvai atsakė suimtasis, – patikėk, aš ne gydytojas.

– Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?

– Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?

– Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, – tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, – tad prisiek, kad to nebuvo.

– Kuo nori, kad aš prisiekčiau? – labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.

– Na, kad ir savo gyvybe, – atsakė prokuratorius, – ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!

– Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? – paklausė suimtasis, – jei taip, tai tu labai klysti.

Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis: – Aš galiu tą plaukelį nukirsti.

– Ir vėl klysti, – maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, – sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.

– Na, na, – nusišypsojęs pasakė Pilotas, – dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? – čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.

Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.

– Kad aš nė asilo neturiu, igemone, – pasakė jis. – Atėjau į Jeršalaimą tikrai per Sūzų vartus, bet pėsčias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas manęs nesveikino, nes niekas manęs Jeršalaime dar nepažinojo.

– Ar tu nepažįsti, – vėl paklausė Pilotas, nenuleisdamas akių nuo suimtojo, – tokio Dismo, paskui – Gesto ir dar – Bar–Rabano?

– Šitų gerųjų žmonių aš nepažįstu.

– Tikrai?

– Tikrai.

– O dabar tark man, kodėl be paliovos kartoji: „gerieji žmonės“? Gal tu visus taip vadini?

– Visus, – atsakė suimtasis, – blogų žmonių pasaulyje nėra.

– Pirmą kartą girdžiu, – pasakė Pilotas šyptelėjęs, – bet galbūt aš menkai pažįstu gyvenimą! Galite toliau neužrašinėti, – tarė jis sekretoriui, nors šis ir taip nebeužrašinėjo, ir vėl kreipėsi į suimtąjį: – Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikiškoje knygoje?

– Ne, aš savo protu priėjau.

– Ir tu tai skelbi?

– Taip.

– O štai, sakykim, kenturionas Markas, pravardžiuojamas Žiurkiamušiu? Ar jis geras?

– Taip, – atsakė suimtasis, – jis, tiesa, nelaimingas žmogus. Nuo to laiko, kai gerieji žmonės jį sužalojo, jis tapo žiaurus ir šiurkštus. Įdomu būtų sužinoti, kas jį sužalojo?

– Mielai galiu papasakoti, – atsiliepė Pilotas, – nes pats viską mačiau. Gerieji žmonės puolė jį kaip šunys mešką. Germanai apkibo jo sprandą, rankas ir kojas. Pėstininkų manipulas pakliuvo į spąstus, ir jei iš sparno nebūtų prasiveržusi kavaleristų turma, o jai vadovavau aš, – tau, filosofe, nebūtų tekę kalbėtis su Žiurkiamušiu. Tai nutiko per mūšį prie Idistavizo, Mergelių Slėnyje.

– Jei taip su juo pasišnekėjus, – staiga svajingai pasakė suimtasis, – esu tikras, kad jis smarkiai pasikeistų.

– Manau, – atsakė Pilotas, – kad nelabai apsidžiaugtų legiono legatas, jei tu sugalvotum kalbėtis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, mūsų visų laimei, taip neatsitiks, aš pirmas tuo pasirūpinsiu.

Tuo metu kolonadon šaute įšovė kregždė, apsuko ratą po auksuotais skliautais, nusileido žemiau, vos neužkliudė smailiu sparnu nišoje stovinčios varinės statulos veido ir dingo už kolonos kapitelio. Galbūt ji sumanė tenai sukti lizdą.

Jai skraidant, jau prablaivėjusioje ir atlėgusioje prokuratoriaus galvoje gimė formulė. Ji buvo tokia: igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos, pravarde Ha–Nocri, bylą ir nusikaltimo joje neįžvelgė. Visų pirma neįžvelgė nė mažiausio ryšio tarp Ješuos veiksmų ir neseniai Jeršalaime įvykusių riaušių. Valkataujantis filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtinti mirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbė Mažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad beprotiškos utopistinės Ha–Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremia Ješuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija.

Beliko padiktuoti tai sekretoriui.

Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido laisvėn. Prokuratorius pakėlė akis į suimtąjį ir pamatė, kad šalia jo švyti dulkių stulpas.

– Viskas apie jį? – paklausė Pilotas sekretorių.

– Deja, bet ne, – nelauktai atsakė sekretorius ir padavė prokuratoriui kitą pergamento skiautę.

– Kas dar? – paklausė Pilotas ir susiraukė.

Skaitant raštą, jo veidas dar labiau persimainė. Ar čia tamsus kraujas plūstelėjo į sprandą, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidarė tamsiai raudona, o akys tarytum įdubo.

Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir prokuratoriaus regėjimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvali opa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kad išnyko rausvos balkono kolonos ir Jeršalaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo vešlioje Kaprėjos sodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgroję trimitai ir labai aiškiai nuaidėjęs balsas, išdidžiai niūkiantis pro nosį žodžius: „Įstatymas apie didenybės įžeidimą…“ Praskriejo trumpos, nerišlios ir neįprastos mintys: „Žuvęs!“, paskui – „Žuvę!..“ O tarp jų kažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį – kam?! – nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamą maudulį.

Pilotas pasitempė, nuvijo šalin tą reginį, grįžo žvilgsniu į balkoną ir vėl išvydo suimtojo akis.

– Klausyk, Ha–Nocri, – prabilo prokuratorius, kažkaip keistai žiūrėdamas į Ješuą:

prokuratoriaus veidas buvo grėsmingas, bet akys neramios, – ar tu kada nors kalbėjai ką nors apie didįjį cezarį? Atsakyk! Kalbėjai?.. Ar… ne… kalbėjai? – Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau, negu pridera teisme, ir žvilgsniu pasiuntė Ješuai kažkokią mintį, kurią tarytum norėjo įteigti suimtajam.

– Tiesą sakyti lengva ir malonu, – tarstelėjo suimtasis.

– Man nesvarbu, – prislopintu piktu balsu atsiliepė Pilotas, – ar tau malonu, ar nemalonu sakyti tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tik neišvengiamos, bet ir kankinamos mirties.

Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg užsidengdamas nuo saulės spindulio, ir iš po tos rankos, kaip iš po skydo, pažvelgti į suimtąjį su kažkokia užuomina.

– Taigi, – tarė jis, – atsakyk, ar pažįsti tokį Judą iš Kiriato ir ką būtent tu jam kalbėjai, jeigu tik kalbėjai, apie cezarį? – Buvo taip, – noriai ėmė pasakoti suimtasis, – užvakar vakare prie šventyklos susipažinau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda iš Kiriato miesto. Jis pasikvietė mane į savo namus Žemutiniame Mieste ir pavaišino…

– Geras žmogus? – paklausė Pilotas, ir šėtoniška ugnis blykstelėjo jo akyse.

– Labai geras ir smalsus žmogus, – patvirtino suimtasis, – jis nepaprastai domėjosi mano mintimis, labai svetingai mane priėmė…

– Šviestuvus įžiebė… – pro dantis tuo pačiu tonu kaip ir suimtasis prakošė Pilotas, o jo akys tuo metu žybčiojo.

– Taip, – truputėlį nustebęs, kad prokuratorius tiek daug žino, kalbėjo toliau Ješua, – ir paprašė mane išdėstyti savo pažiūras į valstybės valdžią. Tas dalykas jį ypač domino.

– Ir ką tu pasakei? – paklausė Pilotas. – O gal tu pareikši, kad pamiršai, ką kalbėjai? – bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis.

– Tarp kitų dalykų sakiau, – pasakojo suimtasis, – kad bet kokia valdžia yra žmonių priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezarių, nei jokios kitos valdžios.

Žmogus pasieks tiesos ir teisingumo karalystę, kur jokia valdžia apskritai nebus reikalinga.

– Toliau!

– Toliau nieko nebuvo, – tarė suimtasis, – įbėgo žmonės, surišo mane ir nuvedė į alėjimą.

Sekretorius, stengdamasis nepraleisti nė žodžio, greitomis rašė pergamente.

– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdžia! – prigesęs ir prarėktas prokuratoriaus balsas sugaudė visu garsu.

Prokuratorius kažkodėl su neapykanta žiūrėjo į sekretorių ir sargybinius.

– Ir ne tau, pamišęs plėšike, samprotauti apie ją!

Ūmai jis vėl suriko:

– Išvesti sargybą iš balkono!

Paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: – Palikite mane su nusikaltėliu dviese, tai valstybinis reikalas!

Sargybiniai pakėlė ietis ir, ritmingai trinksėdami kaustytomis kaligomis, išėjo į sodą, o paskui sargybą išėjo ir sekretorius.

Kurį laiką tylą balkone trikdė tik čiurlenantis fontano vanduo. Pilotas matė, kaip virš vamzdelio taurėje išsipučia vandens kaupas, kaip lūžta jo kraštai, kaip krinta srovelėmis žemyn.

Pirmasis prašneko suimtasis:

– Matau, kad įvyko kažkokia bėda dėl to, ką aš kalbėjau tam jaunuoliui iš Kiriato.

Nujaučiu, igemone, kad jam atsitiks nelaimė, ir man jo labai gaila.

– Manyčiau, – keistai šyptelėjęs atsakė prokuratorius, – kad pasaulyje esama žmogaus, kurio tau reikėtų labiau gailėtis negu Judos iš Kiriato ir kuriam bus kur kas blogiau negu Judai!.. Taigi šaltas ir apsigimęs budelis Markas Žiurkiamušis, žmonės, kurie, kaip aš matau, – prokuratorius parodė į sužalotą Ješuos veidą, – mušė tave už pamokslus, plėšikai Dismas ir Gestas, su savo sėbrais nužudę keturis kareivius, ir, pagaliau, šlykštus išdavikas Juda – visi jie gerieji žmonės?

– Taip, – atsakė suimtasis.

– Ir ateis tiesos karalystė?

– Ateis, igemone, – tvirtai atsakė Ješua. – Ji niekados neateis! – staiga suriko Pilotas tokiu baisiu balsu, kad Ješua atšlijo. Taip prieš daugelį metų Mergelių Slėnyje Pilotas rėkė savo raiteliams: „Kirsk juos! Kirsk juos!

Milžinas Žiurkiamušis įkliuvo!“ Jis dar spustelėjo nuo komandų prarėktą balsą, šaukdamas taip, kad girdėtųsi sode: – Plėšike! Plėšike! Plėšike!

O paskui daug tyliau paklausė:

– Ješua Ha–Nocri, ar tiki kokius nors dievus?

– Dievas vienas, – atsakė Ješua, – aš tikiu jį.

– Tai pasimelsk jam! Ir kuo karščiau pasimelsk! Nors, – Piloto balsas užslopo, – tai nepadės! Žmonos neturi? – kažkodėl ilgesingai paklausė Pilotas, pats nesuprasdamas, kas jam darosi.

– Ne, aš vienas.

– Šlykštus miestas… – kažkodėl burbtelėjo prokuratorius ir nusipurtė, lyg būtų sužvarbęs, o rankas pasitrynė lyg plaudamasis. – Sakau tau, geriau būtų buvę, jei tave būtų papjovę prieš susitikimą su Juda iš Kiriato.

– O tu paleistum mane, igemone, – sunerimusiu balsu staiga paprašė suimtasis, – matau, kad mane nori užmušti.

– Piloto veidą iškreipė mėšlungis, jis atgręžė į Ješuą karščiuojančius akių baltymus, išvagotus raudonų gysliukių, ir tarė:

– Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis žmogų, kalbėjusį tai, ką tu kalbėjai? O dievai, dievai! O gal tu manai, kad aš noriu atsidurti tavo vietoje? Aš nepritariu tavo mintims! Ir paklausyk: jei nuo šios minutės tu ištarsi bent vieną žodį, užkalbinsi ką nors, saugokis manęs! Kartoju tau: saugokis!

– Igemone…

– Tylos! – suriko Pilotas ir paklaikusiu žvilgsniu palydėjo kregždę, vėl atskridusią į balkoną. – Šen visi! – šūktelėjo Pilotas.

O kai sekretorius ir sargyba grįžo į savo vietas, Pilotas pranešė, kad patvirtina mirties nuosprendį, paskelbtą nusikaltėliui Ješuai Ha–Nocri Mažojo Sinedriono susirinkime, ir sekretorius visa tai užrašė.

Po akimirkos prieš prokuratorių jau stovėjo Markas Žiurkiamušis. Jam prokuratorius įsakė atiduoti nusikaltėlį slaptosios tarnybos viršininkui ir sykiu perduoti prokuratoriaus potvarkį, kad Ješua Ha–Nocri būtų atskirtas nuo kitų nuteistųjų, taip pat, kad slaptosios tarnybos kareiviams, grasinant sunkia bausme, būtų uždrausta apie bet ką kalbėtis su Ješua arba atsakinėti į bet kokius jo klausimus.

Markui davus ženklą, Ješuą apsupo sargybiniai ir išvedė iš balkono.

Po to prieš prokuratorių išdygo lieknas šviesiabarzdis gražuolis su žibančiais ant krūtinės liūtų snukiais, su erelio plunksnomis papuoštu šalmu, su auksinėmis sagėmis ant kardasaičio, iki kelių suvarstytais batais trigubu padu ir per kairį petį permestu tamsiai raudonu apsiaustu. Tai buvo legionui vadovaujantis legatas. Prokuratorius jį paklausė, kur dabar sebastiečių kohorta. Legatas pranešė, kad sebastiečiai laiko apsupę aikštę priešais hipodromą, kur viešai bus paskelbtas nuosprendis nusikaltėliams.

Tada prokuratorius liepė legatui duoti iš romėnų kohortos dvi kenturijas. Viena jų, vadovaujama Žiurkiamušio, turės lydėti nusikaltėlius, vežimus su bausmės vykdymo įrankiais ir budelius į Plynkalnį, o nuvykusi tenai sudaryti viršutinį apsupties žiedą. O antroji privalo tučtuojau vykti prie Plynkalnio ir nedelsiant jį apsupti. Tam pačiam reikalui, būtent kalno apsaugai, prokuratorius paprašė legatą išsiųsti pagalbinį kavalerijos pulką – sirų alą. Kai legatas paliko balkoną, prokuratorius įsakė sekretoriui pakviesti į rūmus Sinedriono prezidentą, du jo narius ir Jeršalaimo šventyklos sargybos viršininką, bet sykiu paprašė viską patvarkyti taip, kad prieš pasitarimą su visais tais žmonėmis jis galėtų pasikalbėti akis į akį su prezidentu.

Prokuratoriaus įsakymas buvo įvykdytas greitai ir tiksliai, ir saulė, kažkaip nepaprastai nuožmiai tomis dienomis svilinusi Jeršalaimą, nespėjo nė priartėti prie savo aukščiausiojo taško, kai viršutinėje sodo terasoje prie dviejų baltų marmurinių liūtų, saugančių laiptus, susitiko prokuratorius ir Sinedriono prezidento pareigas einantis vyriausiasis Judėjos kunigas Juozapas Kaipa.

Sode buvo tylu. Bet, išėjus iš kolonados į saulės nutviekstą viršutinę sodo aikštę, priaugusią keistų drambliakojų palmių, į tą aikštę, iš kurios prieš prokuratoriaus akis atsivėrė visas jo nekenčiamas Jeršalaimas su kabančiais tiltais, tvirtovėmis ir – svarbiausia – su tuo niekaip neaprašomu marmuro luitu, kurio stogas švytėjo auksiniais drakono žvynais – Jeršalaimo šventykla, – jautri prokuratoriaus klausa pagavo toli apačioje, tenai, kur mūro siena skyrė žemutines rūmų sodo terasas nuo miesto aikštės, prislopintą murmesį, kurį retkarčiais perskrosdavo silpnučiai laibi riksmai, o gal ir dejonės.

Prokuratorius suprato, kad ten, aikštėje, jau susirinko nesuskaičiuojama Jeršalaimo gyventojų minia, sujaudinta paskutiniųjų neramumų, kad ta minia nekantriai laukia nuosprendžio ir kad joje rėkauja nenustygstantys vandens pardavėjai.

Prokuratorius pradėjo kalbą, pakviesdamas vyriausiąjį kunigą į balkoną, kur buvo galima pasislėpti nuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsiprašė ir paaiškino negalįs to padaryti šventės išvakarėse. Pilotas užsimetė gobtuvą ant savo vos vos praplikusios galvos ir pradėjo šneką. Kalbėjosi jiedu graikiškai.

Pilotas pasakė išnagrinėjęs Ješuos Ha–Nocri bylą ir patvirtinęs mirties nuosprendį.

Tad mirties bausme, kuri turi būti įvykdyta šiandien, nuteisti trys plėšikai – Dismas, Gestas, Bar–Rabanas, – na, ir šitas Ješua Ha–Nocri. Pirmieji du, sumanę kurstyti žmones maištauti prieš cezarį, jėga paimti Romos valdžios atstovų, tad apie juos čia, savaime aišku, kalbos nebus. Kiti du, Bar–Rabanas ir Ha–Nocri, sučiupti vietinės valdžios ir nuteisti Sinedriono. Pagal įstatymą, pagal paprotį vieną iš tų dviejų nusikaltėlių reikės paleisti laisvėn šiandien prasidedančių Velykų švenčių proga.

Taigi prokuratorius norįs sužinoti, kurį iš dviejų nusikaltėlių ketina paleisti Sinedrionas:

Bar–Rabaną ar Ha–Nocri?

Kaipa linktelėjo, parodydamas, kad klausimas aiškus, ir atsakė:

– Sinedrionas prašo paleisti Bar–Rabaną.

Prokuratorius puikiai žinojo, kad kaip tik taip jam atsakys vyriausiasis kunigas, bet jo uždavinys buvo pavaizduoti, kad toks atsakymas jį stebina.

Pilotas atliko tai labai meistriškai. Antakiai išdidžiame veide kilstelėjo aukštyn, prokuratorius su nuostaba pažiūrėjo tiesiai į akis vyriausiajam kunigui.

– Prisipažinsiu, kad tokio atsakymo nesitikėjau, – ramiai prabilo prokuratorius, – bijau, kad čia nesusipratimas.

Pilotas paaiškino. Romos valdžia visai nesikėsinanti į vietinės dvasininkų valdžios teises, bet šiuo atveju aiškiai įvykusi klaida. Ir Romos valdžia, žinoma, suinteresuota, kad ši klaida būtų ištaisyta.

Iš tiesų: Bar–Rabano ir Ha–Nocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamišęs žmogus, kaltas tuo, jog sakė paikas kalbas ir kiršino žmones Jeršalaime ir kai kuriose kitose vietose, o pirmojo pečius slegiant i daug sunkesnė kaltė. Tasai ne tik atvirai kurstė maištauti, bet dar užmušė ir sargybinį, mėginusį jį sulaikyti. Bar–Rabanas kur kas pavojingesnis už Ha–Nocri.

Taigi, atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, prokuratorius prašąs vyriausiąjį kunigą peržiūrėti sprendimą ir paleisti laisvėn tą iš dviejų nuteistųjų, kuris mažiau pavojingas, o toks, be abejonės, yra Ha–Nocri. Tai kaip?

Kaipa pažvelgė Pilotui tiesiai į akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasakė, kad Sinedrionas kruopščiai išnagrinėjo bylą ir antrąkart praneša ketinąs išlaisvinti Bar–Rabaną.

– Ką? Nepaisant mano prašymo? Prašymo žmogaus, kurio lūpomis kalba Romos valdžia? Kunige, pasakyk trečią kartą.

– Ir trečią kartą mes pranešame, kad paleidžiame Bar–Rabaną, – tyliai pasakė Kaipa.

Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko šnekėti. Ha–Nocri išnyks amžiams, ir nebus kam pagydyti baisių prokuratoriaus skausmų, nuo kurių nėra jokių vaistų, išskyrus mirtį.

Tačiau ne šita mintis dabar sukrėtė Pilotą. Vis tas pats nesuprantamas maudulys, jau pirma apėmęs jį balkone, persmelkė visą jo esybę. Jis išsyk ėmė ieškoti kokio nors paaiškinimo, ir tas paaiškinimas buvo keistas: prokuratoriui lyg ir atrodė, kad jis apie kažką nebaigė šnekėtis su pasmerktuoju, o galbūt kažko nenugirdo.

Pilotas nuvijo tą mintį, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, o maudulys liko nepaaiškintas, nes jo juk negalėjo paaiškinti blykstelėjusi kaip žaibas ir tuoj užgesusi kažkokia trumpa kita mintis: „Nemirtingumas… atėjo nemirtingumas…“ Kieno nemirtingumas atėjo? To prokuratorius nesuprato, bet mintis apie šitą mįslingą nemirtingumą privertė jį pašiurpti saulėkaitoje.

– Gerai, – tarė Pilotas, – tebūnie taip.

Jis apsižvalgė, apmetė akimis aplinkinį pasaulį ir nustebo, išvydęs permainą. Išnyko rožėmis apkibęs krūmas, išnyko kiparisai, supą viršutinę terasą, išnyko granato medis ir balta statula žalumynuose, ir patys žalumynai. Vietoj to dabar plūste plūdo kažkokia tamsiai raudona putra, joje susiūbavo ir kažkur ėmė plaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplaukė ir pats Pilotas. Dabar jį nešė, smaugdamas ir degindamas, pats baisiausias įtūžis – bejėgiškumo įtūžis.

– Ankšta man, – tarė Pilotas, – ankšta man!

Šalta drėgna ranka jis trūktelėjo sagtį ant apsiausto apykaklės, ir ta nukrito ant smėlio.

– Šiandien tvanku, kažkur audra, – atsiliepė Kaipa, nenuleisdamas akių nuo paraudusio prokuratoriaus veido ir nujausdamas visas kančias, kurias dar reikės ištverti. „O, koks baisus nisano mėnuo šiais metais!“ – Ne, – pasakė Pilotas, – ne dėl to, kad tvanku. Ankšta man pasidarė su tavimi, Kaipa, – primerkęs akis, Pilotas šyptelėjo ir pridūrė: – Pasisaugok, kunige.

Tamsios vyriausiojo kunigo akys žybtelėjo, ir nė kiek ne blogiau negu pirma prokuratorius jis apsimetė nustebęs.

– Ką girdžiu, prokuratoriau, – išdidžiai ir ramiai atsakė Kaipa, – tu man grasini po nuosprendžio, kurį pats patvirtinai? Ar tai galimas daiktas? Mes įpratę, kad Romos prokuratorius prieš prabildamas apgalvoja savo žodžius. Kad tik kas nors mūsų neišgirstų, igemone?

Pilotas negyvomis akimis pažvelgė į vyriausiąjį kunigą ir išsiviepė, dirbtinai šyptelėdamas.

– Ką tu kalbi, kunige? Kas dabar gali mudu čia išgirsti? Argi aš panašus į tą jauną kvaištelėjusį valkatą, kuriam šiandien bus įvykdyta bausmė? Argi aš berniūkštis, Kaipa? Žinau, ką sakau ir kur sakau. Apsuptas sodas, apsupti rūmai, net pelė nerastų plyšio įlįsti vidun. Ir ne tik pelė – nepralįstų net tasai, kaip jis… iš Kiriato miesto. Beje, ar pažįsti tu tokį, kunige? Taip… jeigu toks čionai prasmuktų, tai labai pasigailėtų, – tuo tu, be abejo, patikėsi? Tad žinok, kunige, kad neturėsi nuo šiol ramybės! Nei tu, nei tavo tauta, – ir Pilotas parodė į tolį, kur dešinėje ant kalno žėravo šventykla, – tai sakau tau aš – Poncijus Pilotas, raitelis Auksinė Ietis!

– Žinau, žinau! – be baimės atsakė juodabarzdis Kaipa, ir jo akys žybtelėjo. Jis pakėlė ranką į dangų ir vėlei prabilo: – Žino Judėjos žmonės, kad tu jų nekenti nuožmia neapykanta, ir daug kančių jiems atneši, tačiau pražudyt neįstengsi! Apgins juos Dievas!

Išgirs mus, išgirs visagalis cezaris, užstos nuo žudytojo Piloto!

– O ne! – suriko Pilotas, ir sulig kiekvienu žodžiu jam darėsi vis lengviau ir lengviau:

nebereikėjo apsimetinėti, nebereikėjo rinkti žodžių. – Pernelyg dažnai tu skundei mane cezariui, dabar atėjo mano valanda, Kaipa! Dabar nuskris mano žinia, ir ne vietininkui į Antiochiją, ir ne į Romą, o tiesiai į Kaprėją, pačiam imperatoriui, žinia apie tai, kaip jūs Jeršalaime slapstote nuo mirties tikrus maištininkus. Ir ne vandeniu iš Saliamono tvenkinio, kaip kad norėjau padaryti jūsų labui, aš pagirdysiu Jeršalaimą! Ne, ne vandeniu! Atmink, kad aš dėl jūsų turėjau nukabinti nuo sienų skydus su imperatoriaus ženklais, siųsti kariuomenę, ir pats, kaip matai, turėjau atvykti pasižiūrėti, kas čia pas jus dedasi! Atmink mano žodžius, kunige. Ne vieną kohortą išvysi Jeršalaime, ne vieną!

Ateis prie miesto sienų visas Fulminato legionas, atskubės arabų raitininkai, išgirsi tada graudžias raudas ir dejones! Prisiminsi tada išgelbėtąjį Bar–Rabaną ir gailėsies, mirčiai pasmerkęs taikų filosofą ir pamokslininką!

Vyriausiojo kunigo veidą išmušė dėmės, akys degte degė. Jis, kaip ir prokuratorius, išsišiepė ir atsakė:

– Ar tu pats, prokuratoriau, tiki tuo, ką čia kalbi? Ne. Netiki. Ne taiką, ne taiką atnešė mums į Jeršalaimą tasai žmonių suvedžiotojas, ir tu, raiteli, puikiai tą supranti. Norėjai jį išlaisvinti, kad jis išniekintų tikėjimą, sukurstytų žmones ir nuvestų juos tiesiai prieš romėnų kardus. Bet aš, vyriausiasis Judėjos kunigas, kol gyvas, neleisiu tyčiotis iš tikėjimo ir apginsiu tautą! Girdi, Pilote? – ir Kaipa grėsmingai pakėlė ranką: – Įsiklausyk, prokuratoriau!

– Kaipa pritilo, ir prokuratorius vėl išgirdo nelyginant jūros gaudesį, atsiritusį iki pat Erodo Didžiojo sodo sienų. Tas gaudesys kilo iš apačios ligi prokuratoriaus kojų ir veido.

O jam už nugaros, anapus rūmų flygelių, girdėjosi neramūs trimitų signalai, sunkus šimtų kojų trypimas, geležies žvangesys, – prokuratorius suprato, kad ten traukia Romos pėstininkai, jo įsakymu žengiantys į maištininkams ir plėšikams baisų priešmirtinį paradą.

– Girdi, prokuratoriau, – tyliai pakartojo vyriausiasis kunigas, – nejaugi tu tvirtinsi, kad visa tai, – vyriausiasis kunigas pakėlė abi rankas, ir tamsus gobtuvas nuslinko nuo Kaipos galvos, – sukėlė varganas plėšikėlis Bar–Rabanas?!

Prokuratorius atgalia plaštaka nusišluostė drėgną šaltą kaktą, žvilgtelėjo žemėn, paskui, prisimerkęs, dangun, pamatė, kad įkaitęs rutulys beveik virš jo galvos, o Kaipos šešėlis visai susitraukęs palei liūto uodegą, ir tarė tyliai ir abejingai:

– Tuoj vidurdienis. Mes įsileidome į kalbas, o reikia eiti toliau.

Itin maloniais žodžiais atsiprašęs kunigo, jis pasiūlė jam prisėsti ant suolelio magnolijų pavėsyje ir palaukti, kol jis sukvies likusius žmones į paskutinį trumpą pasitarimą ir duos dar vieną nurodymą dėl bausmės vykdymo. Kaipa mandagiai nusilenkė, pridėjęs ranką prie širdies, ir liko sode, o Pilotas grįžo į balkoną. Tenai laukiančiam sekretoriui liepė pakviesti į sodą legiono legatą, kohortos tribūną, taip pat du Sinedriono narius ir šventyklos sargybos viršininką, kurie laukė pašaukiami žemutinėje sodo terasoje, apvalioje pavėsinėje su fontanu. Čia pat Pilotas pridūrė netrukus ir pats grįšiąs ir dingo rūmų gilumoje.

Kol sekretorius rinko pasitarimo dalyvius, prokuratorius tamsiomis užuolaidomis nuo saulės užtemdytame kambaryje pasimatė su kažkokiu žmogumi, kurio veidas buvo pusiau pridengtas gobtuvo, nors saulės spinduliai kambaryje negalėjo jo pasiekti. Šitas pasimatymas buvo nepaprastai trumpas. Prokuratorius tyliai pasakė žmogui keletą žodžių, ir šis pasišalino, o Pilotas pro kolonadą išėjo į sodą.

Ten visų sukviestųjų akivaizdoje prokuratorius iškilmingai ir sausai pranešė, kad jis patvirtinęs mirties nuosprendį Ješuai Ha–Nocri, ir oficialiai pasiteiravo Sinedriono narių, kurį iš nusikaltėlių šie pageidauja palikti gyvą. Gavęs atsakymą, jog Bar–Rabaną, prokuratorius pasakė:

– Labai gerai, – liepė sekretoriui tuoj pat užrašyti viską protokole, suspaudė rankoje sekretoriaus surastą smėlyje sagtį ir iškilmingai tarė: – metas!

Tuojau visi pasitarimo dalyviai pajudėjo plačiais marmuriniais laiptais, tarp rožių eilių, skleidžiančių svaiginantį aromatą, leisdamiesi vis žemyn ir žemyn link rūmus juosiančios sienos, link vartų, vedančių į didžiulę lygiai išgrįstą aikštę, kurios kitame gale stūksojo Jeršalaimo hipodromo kolonos ir statulos.

Vos tik grupė, išėjusi iš sodo į aikštę, užlipo ant plačios virš aikštės iškilusios akmeninės pakylos, Pilotas, žvalgydamasis pro primerktus vokus, iškart įvertino padėtį.

Ta erdvė, kurią jis ką tik perkirto, erdvė tarp rūmų sienos ir pakylos, buvo tuščia, bet užtat prieš save Pilotas aikštės jau nepamatė – ją buvo prarijusi minia. Ji būtų užtvindžiusi ir pačią pakylą, ir tą atlaisvintą plotą, jeigu jos nebūtų laikiusi triguba grandinė Sebastijos karių kairėje ir Iturėjos pagalbinės kohortos karių – dešinėje.

Taigi Pilotas užkopė ant pakylos, mechaniškai spausdamas kumštyje nereikalingą sagtį ir merkdamasis. Prokuratorius merkėsi ne todėl, kad saulė akino jį, visai ne! Jis kažkodėl nenorėjo matyt i pasmerktųjų, kurie, kaip jis puikiai žinojo, jam iš paskos turėjo būti užvesti ant pakylos.

Vos tik baltasis apsiaustas tamsiai raudonu pamušalu pasirodė ant aukštos akmeninės uolos žmonių jūros pakraštyje, nieko nereginčiam Pilotui į ausis trenkė garso banga: „A– a–a–a“. Pakilusi kažkur tolumoje prie hipodromo, iš pradžių ji buvo tyli, paskui sugrumėjo lyg perkūnija ir, keletą sekundžių griaudėjusi, pradėjo rimt i. „Pamatė mane“, – pagalvojo prokuratorius. Banga neatslūgo iki žemiausio taško ir netikėtai vėl ėmė augti, sūpuodamasi pakilo aukščiau už pirmąją; antroji banga lūžo lyg jūroje, suputojo, sukunkuliavo, pasigirdo švilpesys ir iš gausmo išsiskiriančios moterų aimanos. „Tai juos atvedė ant pakylos… – pagalvojo Pilotas. – O aimanos dėl to, kad minia, siūbtelėjusi pirmyn, prispaudė keletą moterų“.

Jis kurį laiką delsė, žinodamas, kad jokia jėga neįmanoma nutildyti tokios minios, kol ji neiškvėps visko, kas susikaupė jos gelmėse, ir nenutils savaime. O kai tokia akimirka atėjo, prokuratorius iškėlė aukštyn dešinę ranką, ir pritilęs minios ūžesys nurimo, lyg puste nupūstas.

Tada Pilotas iš visų jėgų įkvėpė krūtinėn karšto oro ir suriko, o trūkčiojant is jo balsas nuplaukė virš tūkstančių galvų:

– Cezario imperatoriaus vardu!.. Tuoj keletą kartų jam į ausis trenkė metalinis kapotas riksmas – kohortose, iškėlę aukštyn ietis ir gaireles, siaubingai suriko kareiviai:

– Tegyvuoja cezaris!

Pilotas atlošė galvą tiesiai į saulę. Po jo vokais tvykstelėjo žalios ugnys, nuo jų užkaito smegenys, ir viršum minios nuskrido kimūs aramėjiški žodžiai:

– Keturiems nusikaltėliams, suimtiems Jeršalaime už žmogžudystes, maišto kurstymą bei tikėjimo išniekinimą, paskirta gėdinga bausmė – jie bus pakarti ant stulpų! Šita bausmė tuoj bus įvykdyta ant Plynkalnio! Nusikaltėlių vardai – Dismas, Gestas, Bar– Rabanas ir Ha–Nocri. Štai jie prieš jus!

Pilotas parodė ranka dešinėn, nematydamas jokių nusikaltėlių, bet žinodamas, kad jie ten, kur privalo būti.

Minia atsiliepė pratisu gaudesiu, tarytum nustebusi ar atsikvėpdama. Kai tas gausmas nurimo, Pilotas kalbėjo toliau:

– Tačiau nubausti bus tik trys, nes pagal įstatymą ir paprotį Velykų švenčių proga vienam iš nuteistųjų, Mažajam Sinedrionui pasiūlius ir Romos valdžiai pritarus, kilniadvasis cezaris imperatorius dovanoja jo niekingą gyvybę!

Pilotas rėkė žodžius ir sykiu klausėsi, kaip gaudesio vieton stoja didi tyla. Dabar jo klausos nebepasiekė nei atodūsis, nei šlamesys, ir atėjo net tokia akimirka, kad Pilotui pasirodė, jog viskas aplinkui apskritai išnyko. Jo nepakenčiamas miestas išmirė, ir tik jis vienas, atvertęs veidą į dangų, stovi, deginamas statmenai smingančių spindulių. Pilotas truputį sulaikė tylą, paskui ėmė rėkti:

– Tas, kuris tuoj pat, jums matant, bus paleistas į laisvę, vardu…

Jis padarė dar vieną pauzę, išsyk nepaskelbė vardo, pasitikrindamas, ar viską pasakė, nes žinojo, jog, ištarus laimingojo vardą, išmiręs miestas atgims, ir jokių tolimesnių žodžių niekas nebegirdės.

– Viskas? – be garso sušnibždėjo pats sau Pilotas. – Viskas. Vardas!

Ir, nutęsdamas raidę „r“ virš tylinčio miesto, suriko:

– Bar–Rabanas!

Jam pasirodė, kad saulė virš jo sužvangėjusi sprogo ir užpylė ugnimi ausis. Toje ugnyje siautėjo kriokimas, klyksmai, dejonės, juokas ir švilpesys.

Pilotas apsisuko ir nuėjo per pakylą atgal prie laiptų, žiūrėdamas tiktai į įvairiaspalvius plytelių kvadratus po kojomis, kad neparkluptų. Jis žinojo, kad dabar jam už nugaros ant pakylos krenta bronzinių monetų ir datulių lietus, kad žmonės staugiančioje minioje kariasi vieni kitiems ant pečių, trokšdami savo akimis išvysti stebuklą – kaip žmogus, ką tik buvęs mirties naguose, ištrūko iš jų! Kaip legionieriai atriša virves, nenoromis skaudžiai užgaudami išsukinėtas per tardymą rankas, kaip tas žmogus, raukydamasis ir dejuodamas, vis dėlto šypsosi kvaila pamišėlio šypsena.

Jis žinojo, kad tuo metu sargybiniai jau stumia link šoninių laiptų likusį trejetą surištomis rankomis, vesdami juos į kelią, einantį į vakarus, į užmiestį, Plynkalnio pusėn.

Tik nulipęs nuo pakylos, atsidūręs jos priedangoje, Pilotas atsimerkė, žinodamas, kad dabar jis saugus – pasmerktųjų jis nebegalėjo matyti.

Į tolstančios minios aimanas dabar įsimaišė gerai girdimi skardūs šauklių riksmai – vieni jų aramėjiškai, kiti graikiškai kartojo visa tai, ką nuo pakylos rėkte išrėkė prokuratorius. Be to, jo klausą pasiekė dažnas ir vis artėjantis kanopų caksėjimas ir kažką trumpai bei linksmai paskelbęs trimitas. Tiems garsams atsiliepė šaižus berniūkščių švilpimas ir šauksmai „saugokis!“. Berniūkščiai buvo užsikorę ant stogų gatvėje, jungiančioje turgų su hipodromo aikšte.

Vienišas karys, stovintis tuščiame aikštės plote su gairele rankoje, įspėdamas sumosavo ja, ir prokuratorius, legiono legatas, sekretorius ir sargybiniai sustojo.

Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirst i ją pakraščiu, aplenkti žmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliu nušuoliuoti link Plynkalnio.

Risčia jojantis mažas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilyginęs su Pilotu, kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas, suplukęs arklys pasibaidė, šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą į makštis, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį ir nušuoliavo į skersgatvį, pereidamas į galopą. Paskui jį po tris gretoje ėmė lėkti dulkių debesies apgaubti raiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltais turbanais itin tamsūs veidai su linksmai prašieptais žybčiojančiais dantimis.

Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį, ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavo kareivis su saulėje tviskančiu trimitu už nugaros.

Prisidengęs nuo dulkių ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas žengė toliau, link vartų į rūmų sodą, o jam iš paskos žengė legatas, sekretorius ir sargybiniai.

Buvo maždaug dešimta valanda ryto.