Sigmund Freud

(11 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

VIENUOLIKTA PASKAITA

Sapno darbas

Ponios ir ponai! Jeigu suvokėte sapno cenzūros ir simbolinio vaizdavimo esmę, tai nors ir ne visai įveikę sapno iškraipymą visgi jau įstengiate suprasti daugumą sapnų. Tam galite pasitelkti abi viena kitą papildančias technikas: skatinti, kad sapnavusiajam kiltų asociacijos, vedančios nuo pakaitalo prie tikrojo sapno turinio, ir, antra vertus, galite pakeisti simbolius jų reikšmėmis remdamiesi savo žiniomis. Vėliau aptarsime visas pakeliui kylančias abejones.

Dabar vėl galime imtis to darbo, kurį bandėme atlikti nepakankamai jam pasiruošę, kai tyrėme sapno elemento ir jo tikrojo turinio santykį bei nustatėme keturis pagrindinius tokio santykio tipus: sapno elementas gali būti tikrojo turinio visumos dalis; priartėjimas prie jo, užuomina į jį; tikrojo turinio simbolis; plastinis žodžio vaizdavimas. To paties darbo dabar imsimės didesniu mastu, lygindami visą išreikštojo sapno turinį su analizės atskleidžiamu slaptuoju sapnu.

Tikiuosi, kad niekada nesupainiosite pirmojo su antruoju. Šitai įstengę, ko gero, būsite supratę sapną geriau už daugumą mano knygos „Sapnų aiškinimas” skaitytojų. Leiskite dar kartą priminti, kad darbas, kuris atliekamas slaptąjį sapno turinį verčiant išreikštuoju, vadinamas sapno darbu [Traumarbeit]. Darbas, vykstantis priešinga linkme, siekiant pereiti nuo išreikštojo prie slaptojo sapno turinio, yra mūsų aiškinimo darbas [Deutungsarbeit]. Aiškinimo darbu siekiame panaikinti sapno darbą. Infantilūs sapnai, kuriuose, kaip žinome, akivaizdžiai išpildomi norai, irgi patyrė šiokį tokį sapno darbo poveikį, būtent noro virsmą realybe, be to, dažniausiai dar ir minties virsmą vizualiais vaizdais. Šiuo atveju aiškinimo neprireikia, pakanka atlikti veiksmus, priešingus abiem šiems virsmams. Kituose sapnuose sapno darbas sudėtingesnis, čia prisideda tai, ką pavadinome sapno iškraipymu [Traumentstellung]; pastarąjį ir turi panaikinti mūsų aiškinimo darbas.

Palyginęs daugybę paaiškintų sapnų galiu apibendrindamas pasakyti, kaip sapno darbas veikia slaptąsias sapno mintis. Tik prašau nesitikėti pernelyg daug. Tai tėra aprašymas, kurį reikėtų išklausyti su ramiu dėmesingumu.

Pirmasis sapno darbo rezultatas – tai sutirštinimas [Verdichtung]. Taip apibūdiname tą faktą, kad išreikštasis sapnas mažiau turiningas už slaptąsias sapno mintis, kad jis – tarsi sutrumpintas tų minčių vertinys. Kartais sutirštinimo nebūna, bet paprastai jis reiškiasi ir dažniausiai net labai ryškiai. Jis niekada nevyksta priešinga kryptimi, t. y. nepasitaiko, kad išreikštojo sapno apimtis ir turinys pranoktų slaptąsias sapno mintis. Sutirštinimas atliekamas taip: 1. tam tikri slaptųjų sapno minčių elementai apskritai praleidžiami; 2. išreikštajame sapne paliekamos vien nuotrupos tų kompleksų, kuriuos sudaro slaptosios sapno mintys; 3. tarpusavy susiję slaptieji elementai išreikštajame sapne sujungiami, sulydomi į vieną visumą.

Jei norite, „sutirštinimu” galite vadinti tik pastarąjį procesą. Jo rezultatus itin lengva pademonstruoti. Nesunkiai prisiminsite savo sapnus, kuriuose keli asmenys susilydo į vieną. Toks mišrūnas, tarkim, atrodo kaip A, bet apsirengęs kaip B, atlieka kokį nors veiksmą, primenantį C, ir kartu žinai, kad tai – D. Žinoma, šitaip suplakant ypač pabrėžiama kažkokia bendra šių keturių asmenų ypatybė. Panašų mišrūną gali sudaryti ne tik asmenys, bet ir daiktai ar vietovės, jei šiuos daiktus ar vietoves sieja kažkas bendro, ką akcentuoja slaptosios sapno mintys. Remiantis šiuo bendrumu kaip branduoliu sukuriama tarsi nauja, laikina sąvoka. Kai šitaip tirštinami atskiri vienetai klojasi vienas ant kito, paprastai gauname neryškų, miglotą vaizdą, – panašų gautume padarę keletą nuotraukų ant tos pačios plokštelės.

Sapno darbui, matyt, labai svarbu prigaminti tokių mišrūnų, nes galime įrodyti, kad reikiamos bendrybės kuriamos tyčia, ten, kur jų pradžioje nebuvo, pvz., parenkant žodinę minties išraišką. Mes jau susipažinome su tokiais tirštinimais ir maišymais; jie prisidėjo, kad įvyktų tam tikri riktai. Prisiminkite jaunąjį vyriškį, norėjusį begleitdigen damą. Be to, esama pokštų, kurie irgi grindžiami tokiu sutirštinimu. Visgi galime tvirtinti, kad šis procesas neįprastas ir keistas. Tiesa, ne tik sapne atsiranda asmenys-mišrūnai, analogiškai veikia ir mūsų fantazija, lengvai jungianti į vieną visumą dalis, kurios iš tikrųjų tarp savęs nesusijusios; taip gaunami tokie dariniai kaip, pvz., kentaurai, pasakiški senosios mitologijos arba Bocklino paveikslų gyvūnai. „Kūrybinė” fantazija apskritai negali išrasti nieko naujo, ji tik sujungia svetimas viena kitai sudedamąsias dalis. Bet sapno darbo metodas stebina štai kuo: juk sapno darbo medžiaga yra mintys, tokios mintys, tarp kurių gali būti ir nešvankių, nepriimtinų, bet, šiaip ar taip, jos teisingai suformuluotos ir išreikštos. Sapno darbas suteikia šioms mintims kitą formą; keista ir nesuprantama, kad šį vertimą į kitą kalbą ar, tarkime, keitimą kitu šriftu, jis atlieka naudodamas jungimo, kombinavimo priemones. Juk paprastai verčiant siekiama atsižvelgti į teksto skirtumus ir nesupainioti panašumų. Sapno darbas, priešingai, stengiasi sutirštinti dvi skirtingas mintis, panašiai kaip pokšto atveju atrasdamas daugiareikšmį žodį, kuriame galėtų atsispindėti jos abi. Nenorėkime iškart suprasti šios ypatybės, kuri gali tapti labai reikšminga suvokiant sapno darbą.

Nors sutirštinimas paverčia sapną neaiškiu, visgi neatrodo, kad tai sapno cenzūros veikla. Veikiau norisi jį kildinti iš mechaninių ar ekonominių veiksnių; bet, šiaip ar taip, reikia turėti omeny ir cenzūrą.

Sutirštinimo rezultatai gali būti kuo nepaprasčiausi. Kartais išreikštajame sapno turinyje jis sujungia dvi visiškai skirtingas slaptąsias sapno mintis, tad, atrodytų, net neblogai paaiškinę sapną, galime nepastebėti kitos aiškinimo galimybės.

Be to, dėl sutirštinimo sudėtingesnis tampa santykis tarp slaptojo ir išreikštojo sapno, šių sričių elementų nesieja paprastas atitikimas. Vienas išreikštasis sapno elementas atitinka keletą slaptųjų, ir priešingai, vienas slaptasis elementas gali atsispindėti keliuose išreikštuosiuose elementuose, taigi abiejų sričių elementai tarsi savotiškai kryžiuojasi. Maža to, aiškinant sapną pasirodo, kad mintys, kurias sukelia atskiras išreikštojo sapno elementas, nebūtinai ateina nuosekliai. Dažnai tenka laukti, kol bus paaiškintas visas sapnas.

Tad sapno darbas atlieka labai neįprastą slaptųjų sapno minčių transkripciją: jis neverčia pažodžiui ar paženkliui, neparenka pagal kokią nors taisyklę, kai, pvz., pateikiami tik žodžio priebalsiai, o balsiai praleidžiami; jis neatlieka ir to, ką galėtume pavadinti pavadavimu [Vertretung], kai vienas elementas visada imamas vietoje kelių kitų; sapno darbas vyksta kitaip, kur kas sudėtingiau.

Antrasis sapno darbo rezultatas yra perstūmimas [Verschiebung]. Laimė, su juo jau susidūrėme ir kiek padirbėjome: juk žinome, kad tai grynai sapno cenzūros vaisius. Jis atliekamas dvejopai: pirma, slaptasis elementas pakeičiamas ne savo sudedamąja dalimi, o kuo nors tolimesniu, tarsi užuomina; antra, psichinis akcentas nuo svarbaus elemento perkeliamas ant kito, nereikšmingo, todėl sapnas įgyja kitą centrą ir atrodo keistas.

Pasitaiko kažką pakeisti užuomina ir tada, kai mąstome būdraudami, bet šiuo atveju viskas vyksta kiek kitaip. Kai mąstome būdraudami, užuomina turi būti lengvai suprantama, o tikrasis turinys ir jo pakaitalas prasmingai susiję. Pokštas irgi dažnai grindžiamas užuomina, atsisakant asociacijos su turiniu, pakeičiant ją neįprastomis išorinėmis asociacijomis, tarkim, sąskambiu ar žodžių daugiareikšmiškumu. Bet ir pokštas privalo likti suprantamas; jis netektų poveikio, jei nebūtų įmanoma nesunkiai sugrįžti nuo užuominos prie tikrojo jo turinio. Bet nė vieno šių ribojimų netenkina užuomina, atsirandanti sapne dėl perstūmimo. Su keičiamu elementu ji susijusi pernelyg paviršutiniškais ir tolimais ryšiais, todėl yra nesuprantama, o einant atgaliniu keliu jos aiškinimas atrodo kaip nevykęs pokštas ar prievartinė, dirbtinė, vargais negalais pritempta interpretacija. Sapno cenzūra pasiekia savo tikslą kaip tik tada, kai jai pavyksta nuslėpti atgalinį kelią nuo užuominos prie tikrojo turinio.

Akcento perkėlimu niekada nesinaudojame mėgindami išreikšti savo mintis. Kartais tai padarome būdraudami, kad pasiektume komišką efektą. Dėl akcento perkėlimo atsiradusios klaidos įspūdį galite įsivaizduoti, prisiminę tokį anekdotą: viename kaime gyvenęs kalvis padarė nusikaltimą, už kurį baudžiama mirtimi. Teismas nusprendė, kad jis turi išpirkti savo kaltę; kadangi jis buvo vienintelis ir nepakeičiamas kalvis, o siuvėjų kaime buvo net trys, tai vienas šių trijų buvo pakartas vietoj nusikaltėlio.

Trečiasis sapno darbo rezultatas psichologiniu požiūriu įdomiausias. Tai minčių pavertimas vizualiais vaizdais. Įsidėmėkime, kad ne visas sapno minčių turinys patiria šį virsmą; kai kurios mintys išsaugo savo formą ir išreikštajame sapne pasirodo kaip mintys ar žinios; be to, vizualūs vaizdai nėra vienintelė forma, kurią įgyja mintys. Bet, šiaip ar taip, jie yra esminiai sapno atsiradimo veiksniai; kaip žinome, tai yra antroji nuolatinė sapno darbo dalis, ir jau susipažinome su tuo, kaip atskiras sapno elementas pakeičiamas „plastiniu žodžio vaizdu”.

Aišku, tai padaryti nėra lengva. Norėdami suvokti tokio pakeitimo sunkumus įsivaizduokite, kad gavote užduotį pakeisti kokio nors laikraščio vedamąjį iliustracijomis, žodžiu, nuo raidžių rašto privalote grįžti prie paveikslėlių. Jūs nesunkiai ir tikriausiai sėkmingai pakeisite paveikslais šiame straipsnyje minimus asmenis ir konkrečius daiktus; sunkumai laukia vaizduojant visus abstrakčius žodžius ir tas kalbos dalis, kurios nusako loginius ryšius, būtent dalelytes, jungtukus ir pan. Vaizduodami abstrakčius žodžius galėsite pasitelkti įvairiausius dirbtinius būdus. Pvz., pasistengsite nusakyti straipsnio turinį kitais žodžiais, kiek neįprastai skambančiais, bet konkretesniais ir lengviau vaizduojamais. Paskui prisiminsite, kad daugelis abstrakčių žodžių yra tiesiog ilgainiui nublankę konkretūs, ir grįšite, kai tik įmanoma, prie pirminės konkrečios žodžių reikšmės. Žodžiu, džiaugsitės galėdami pavaizduoti kokio nors objekto „turėjimą” [Besitzen] tikru fiziniu „sėdėjimu ant jo” [Daraufsitzen]. Tai būdinga ir sapno darbui. Tokiomis aplinkybėmis vargu ar galite reikalauti, kad vaizdavimas būtų tikslus. Tad ir sapno darbui nepriekaištausite, jei jis, pvz., tokį sunkiai pavaizduojamą elementą kaip santuokinė neištikimybė [Ehebruch] pakeis kitu lūžiu [Bruch], kojos lūžiu [Beinbruch].* Tikiuosi, būsite truputį atlaidesni, jei paveikslėlių kalba kiek nerangiai pakeis raidžių raštą.

————————

* Skaitant šio lanko korektūrą, atsitiktinai į rankas pakliuvo laikraščio žinutė, kurią čia pateikiu kaip netikėtą ankstesnių sakinių komentarą: „DIEVO BAUSMĖ. (Rankos lūžis už santuokinę neištikimybę.) [Armbruch fūr Ehebruch] Ponia Anna M., vieno pašauktinio žmona, apkaltino ponią Klementiną santuokinės ištikimybės laužymu. Skunde rašoma, kad toji K., kurios vyras fronte, palaiko nusikalstamą ryšį su Karlu M.; jos vyras iš fronto jai kas mėnesį siunčiąs po septyniasdešimt kronų. Toji K. jau yra gavusi ir iš nukentėjėlės vyro gana daug pinigų, tuo tarpu ši su vaikais turi vargti ir skursti. Jos vyro draugai slapčia jai praneša;, kad K. su M. lankosi smuklėse ir ten lėbauja iki vėlumos. Kartą kaltinamoji daugeliui kareivių girdint paklausė nukentėjėlės vyro, ar greitai jis išsiskirs su savo „sene”, kad persikraustytų pas ją. K. namų sargo žmona irgi ne sykį matė nukentėjėlės vyrą K. bute visiškai intymiomis aplinkybėmis. Vakar Leopoldštate vykusiame teisme K. neigė pažįstanti M., o apie intymius jų santykius esą negali būti jokios kalbos. Bet liudininkė Albertina M. sakė, kad netikėtai užtikusi K., bučiuojančią nukentėjėlės vyrą.

—————————

Vaizduodami loginius ryšius atspindinčias kalbos dalis („nes, todėl, bet” ir pan.) tokių pagalbinių priemonių nebeturėsite; šios teksto dalys išnyks, kai perrašysite jį paveikslėlių kalba. Taip ir sapno darbas slaptųjų sapno minčių turinį paverčia gryna žaliava, kurią sudaro objektai ir veiksmai. Tad būsite patenkinti, jei apie sąryšį, kurio savaime neįmanoma pavaizduoti, įstengsite užsiminti subtiliau pateikę vaizdus. Panašiai ir sapno darbas dalį slaptųjų minčių turinio įstengia perduoti formaliomis išreikštojo sapno ypatybėmis, pvz., jo aiškumu ar miglotumu, jo suskaidymu į keletą dalių ir pan. Paprastai dalinių sapnų, į kuriuos suskyla sapnas, kiekis atitinka pagrindinių temų, minčių slaptajame sapne skaičių; trumpas įžanginis sapnas dažnai yra paskesnio išsamaus pagrindinio sapno įžanga ar motyvacija; šalutinį sapno minčių sakinį išreikštajame sapne atspindi jo scenų kaita ir t. t. Tad sapno forma anaiptol nėra nereikšminga, ji irgi reikalauja būti paaiškinta. Keli tos pačios nakties sapnai dažnai turi tą pačią reikšmę ir atspindi pastangas vis geriau įveikti stiprėjantį dirginimą. Net viename sapne itin sudėtingas elementas gali būti pavaizduotas „dubletais”, keliais simboliais.

Per ankstesnį bylos nagrinėjimą M. buvo apklaustas kaip liudininkas; tada jis neigė intymius ryšius su kaltinamąja. Vakar teisėjui buvo pateiktas laiškas, kuriuo liudininkas atšaukė ankstesniame bylos nagrinėjime pateiktus parodymus ir prisipažino iki praėjusių metų birželio palaikęs meilės ryšį su K. Anksčiau savo santykius su kaltinamąja jis neigęs tik todėl, kad ši prieš bylos nagrinėjimą atėjusi pas jį ir ant kelių maldavusi gelbėti ją ir nieko nesakyti. „Šiandien, – rašė liudininkas, – jaučiuosi priverstas prisipažinti teismui, nes susilaužiau kairę ranką ir manau, kad tai Dievo bausmė už mano nusižengimą”.

Teisėjas nustatė, kad nusižengimas nėra baustinas dėl senaties, tad nukentėjusioji atsiėmė savo skundą, o kaltinamoji buvo išteisinta”.

Toliau lygindami slaptąsias sapno mintis ir jas pakeičiančius išreikštuosius sapnus sužinome tokių dalykų, kuriems toli gražu dar nesame pasiruošę, pvz., kad ir nesąmonė, sapno absurdiškumas irgi turi savo reikšmę. Kaip tik čia labiausiai paaštrėja prieštaravimas tarp medicinos ir psichoanalizės požiūrio į sapną. Medicinos požiūriu sapnas yra beprasmis, nes sapnuojančiojo psichinė veikla tapo visiškai nekritiška; mūsų požiūriu, priešingai, sapnas tampa beprasmis kaip tik tada, kai jis turi atspindėti slaptosiose sapno mintyse glūdinčią kritiką, nuosprendį: „tai beprasmiška”. Puikus tokio pobūdžio pavyzdys yra minėtasis sapnas apie ėjimą į teatrą (trys bilietai už 1 floriną 50 kr.). Šitaip sapnas išreiškė sprendimą: nesąmonė buvo taip anksti tekėti.

Aiškindami sapną sužinome ir tai, kas atitinka sapnavusiųjų dažnai išsakomas abejones, nepasitikėjimą: ar tam tikras elementas tikrai pasirodė sapne, ar tai buvo veikiau koks kitas. Paprastai šios abejonės ir netikrumas neturi jokio atitikmens slaptosiose sapno mintyse; jos visada atsiranda dėl sapno cenzūros poveikio ir reiškia ne visai pavykusias cenzūros pastangas sunaikinti sapno elementą.

Nuostabiausias atradimas yra tai, kaip sapno darbas elgiasi su slaptajame sapne pasitaikančiomis priešingybėmis. Jau žinome, kad slaptųjų sapno minčių sutapimus išreikštajame sapne atitinka sutirštinimai. Priešingybės traktuojamos taip pat kaip sutapimai, jos mielai vaizduojamos tuo pačiu išreikštojo sapno elementu. Tad visai įmanoma, kad atskiras išreikštojo sapno elementas, galintis turėti savo priešingybę, reikš arba save, arba savo priešingybę, arba įgis abi reikšmes; kokį vertimą pasirinksime, priklausys nuo bendros sapno prasmės. Kaip tik todėl sapne niekada nerasime nedviprasmiškai pavaizduoto „ne”.

Puikią keistų sapno darbo veiksmų analogiją aptiksime pažvelgę, kaip vystėsi kalba. Kai kurie kalbininkai teigia, kad seniausiose kalbose priešingybės „stiprus – silpnas”, „šviesus -tamsus”, „didelis – mažas” buvo nusakomos tuo pačiu šakniniu žodžiu („priešinga pirmapradžių žodžių reikšmė”). Antai senovės egiptiečių kalboje ken pradžioje reiškė stiprų ir silpną. Nesusipratimų, atsirandančių naudojant tokius ambivalentiškus žodžius, išvengdavo atsižvelgdami į intonaciją ir atitinkamą gestą, o rašydami pridurdavo vadinamąjį determinatyvą, t. y. piešinį, kurio kalbėdami netardavo. Ken reikšme „stiprus” buvo rašo-mas prie raidinių ženklų priduriant stačio žmogeliuko piešinį; jei ken reikšdavo „silpnas”, tai prie šio žodžio pridurdavo atsainiai sėdinčio žmogaus piešinį. Tik vėliau kiek pakeitus vienodai skambantį pirminį žodį buvo gauti du žodžiai, žymintys jo nusakomas priešingybes. Taip iš ken, reiškiančio „stiprus-silpnas”, atsirado ken – „stiprus” ir kan – „silpnas”. Ne tik seniausiosios kalbos, bet ir kur kas jaunesnės ir net dabar gyvos kalbos išsaugojo daugybę šios senos priešingos prasmės liekanų. Pateiksiu jums keletą K. Abelio minimų (1884) pavyzdžių.

Lotynų kalboje tokie vis dar ambivalentiški žodžiai yra altus (aukštas-žemas) ir sacer (šventas-prakeiktas).

Kaip tos pačios šaknies modifikacijų pavyzdžius paminėsiu: clamare – „šaukti”, clam – „tylus, tykus, slapus”; siccus – „sausas”, succus – „sultys”. Vokiečių kalboje: Stimme [balsas] -stumm [nebylus].

Daugybę pavyzdžių gauname lygindami giminingas kalbas. Angliškai lock – „uždaryti”, vokiškai Loch [skylė], Lücke [spraga]. Angliškai: cleave – „skaldyti”, vokiškai kleben [klijuoti].

Anglų kalbos žodis without, iš tikrųjų reiškiantis „su-be”, šiandien naudojamas „be” reikšme; tai, kad with turi ne tik pridėjimo, bet ir atėmimo reikšmę, parodo ir šie sudurtiniai žodžiai: withdraw [atitraukti, atsiimti] – withhold [neduoti, atsakyti]. Panašią reikšmę turi ir vokiečių kalbos žodis wieder.

Atitikmenį kalbos vystymosi istorijoje turi dar viena sapno darbo ypatybė. Senovės egiptiečių, be to, ir vėlesnėse kalbose pasitaiko, kad tą pačią reikšmę turinčius žodžius sudaro priešinga garsų seka. Tokie pavyzdžiai anglų ir vokiečių kalbose yra: Topfpot [puodas]; boat – tub [valtis]; hurry [skubėti] – Ruhe [ramybė]; Balken [sija, rąstas] – Kloben [pliauska, pagalys], club [lazda, vėzdas].

Lotynų ir vokiečių kalbose: capere – packen [griebti]; ren -Niere [inkstas].

Sapno darbas įvairiais būdais atlieka apvertimus, primenančius minėtąsias atskirų žodžių inversijas. Jau susidūrėme su prasmės apvertimu, pakeitimu priešingybe. Be to, pasitaiko, kad sapne apverčiamos situacijos, dviejų asmenų santykiai, – tarsi „išvirkščiame pasaulyje”. Sapne kiškis neretai šauna į medžiotoją. Maža to, apverčiama ir įvykių seka, tad priežastis sapne atsiduria po savo padarinio. Viskas vyksta kaip prastos teatro trupės spektaklyje, kai pirma herojus griūva, o paskui iš užkulisių nu-aidi jį pakirtęs šūvis. Arba pasitaiko sapnų, kuriuose atvirkščia visa jo elementų seka, tad jei norime suprasti sapno prasmę, aiškindami pirmiausia turime imti paskutinį elementą, o pirmutinį – paskiausia. Prisimenate, tirdami sapno simboliką sakėme, jog įlipti ar įkristi į vandenį reiškia tą patį, ką ir išlipti iš vandens, būtent gimdyti ar būti gimdomam, o lipti laiptais ar kopėčiom aukštyn – tą patį, ką leistis žemyn. Akivaizdu, kad tokia vaizdavimo laisvė labai praverčia iškraipant sapną.

Šiuos sapno darbo bruožus galime teisėtai vadinti archaiškais. Jie būdingi ir senosioms žmonijos raiškos sistemoms, kalboms ir raštijoms; dėl jų kyla ir panašūs sunkumai, kuriuos vėliau aptarsime kritinėje apžvalgoje.

Dabar apie kitus požiūrius. Akivaizdu, kad sapno darbo esmė – paversti žodinę slaptųjų sapno minčių formą jusliniais vaizdais, dažniausiai vizualiais. Iš tokių juslinių vaizdų ir kilo mūsų mintys; pirminė jų medžiaga ir pradinis etapas buvo jusliniai įspūdžiai, teisingiau pasakius, prisimenamų juslinių įspūdžių vaizdai. Tik paskui šie buvo susieti su žodžiais, o iš pastarųjų sudėliotos mintys. Tad sapno darbas regresyviai apdoroja mintis, tarsi atšaukia jų vystymąsi; atliekant tokią regresiją reikia atmesti visa, kas prisiminimų vaizdams padėjo virsti mintimis.

Toks būtų sapno darbas. Procesai, su kuriais susipažinome jį tirdami, turėtų mus sudominti kur kas labiau nei išreikštasis sapnas. Visgi pastarajam norėčiau skirti dar keletą pastabų, nes, šiaip ar taip, tai vienintelė mums tiesiogiai žinoma duotybė.

Natūralu, kad išreikštasis sapnas tampa mažiau reikšmingas. Mums nesvarbu, ar jis gerai sukomponuotas, ar subyra į aibę tarpusavy nesusijusių paskirų vaizdų. Žinome, kad net išoriškai prasmingas išreikštasis sapnas yra sapno iškraipymo padarinys ir gali būti taip pat mažai susijęs su vidiniu sapno turiniu, kaip itališkos bažnyčios fasadas su jos struktūra ir vidiniu planu. Kartais ir sapno fasadas turi reikšmę, jei jis beveik ar visai neiškraipydamas perduoda svarbią sudėtinę slaptųjų sapno minčių dalį. Bet to negalime žinoti, kol neatlikome sapno analizės ir nenustatėme sapno iškraipymo laipsnio. Panaši abejonė kyla tuo atveju, kai atrodo, kad du sapno elementai yra artimai susiję. Tai gali reikšti vertingą nuorodą, kad galima susieti tarpusavy ir šių elementų atitikmenis slaptajame sapne; bet kartais įsitikini, kad tai, kas susiję slaptosiose sapno mintyse, visiškai atskirta išreikštajame sapne.

Apskritai reikėtų susilaikyti ir nesistengti vieną išreikštojo sapno dalį aiškinti remiantis kita, tarsi sapnas būtų rišlus ir pragmatiškas vaizdavimo būdas. Jį veikiau galime palyginti su dirbtiniu marmuru brekči, kuris gaunamas akmenų nuolaužas sujungus rišamąja medžiaga, tad susidariusio piešinio anaiptol negalime laikyti pirminiu inkliuzu. Iš tiesų, viena sapno darbo dalis, vadinamasis antrinis apdorojimas, siekia sudėlioti galutinius sapno darbo rezultatus į daugmaž harmoningą visumą. Dažnai medžiagos sudėliojimo prasmė visiškai neaiški, ten, kur atrodo būtina, įdedami intarpai.

Antra vertus, negalima pervertinti sapno darbo, nereikia pernelyg juo pasikliauti. Minėtieji rezultatai išsemia visą jo veiklą; jis negali nieko daugiau, tik sutirštinti, perstumti, plastiškai pavaizduoti ir atlikti antrinį visumos apdorojimą. Sapne pasitaikantys sprendimai, kritika, nuostaba, išvados nėra sapno darbo rezultatai, tik retkarčiais jie reiškia sapno apmąstymą, dažniausiai tai slaptųjų sapno minčių fragmentai, perėję į išreikštąjį sapno turinį labiau ar mažiau modifikuoti ir pritaikyti prie konteksto. Sapno darbas neįstengia ir sukomponuoti pokalbių. Be kelių žinomų išimčių, šnekos sapne tėra imitacijos bei montažas šnekų, girdėtų ar paties šnekėtų sapno dieną, įtrauktų į slaptąsias sapno mintis kaip medžiaga arba sapno sukėlėjas. Be to, sapno darbas neįstengia atlikti skaičiavimų; visi išreikštajame sapne atliekami skaičiavimai tėra skaičių kratiniai, tariami skaičiavimai, visiškai beprasmiškos slaptosiose sapno mintyse vykstančių skaičiavimų kopijos. Tokiomis aplinkybėmis nekeista, kad susidomėjus sapno darbu netrukus nukrypstama prie slaptųjų sapno minčių, kurios labiau ar mažiau iškraipytos pasirodo išreikštajame sapne. Bet neleistina, kad šis posūkis būtų toks didelis, jog teoriniuose samprotavimuose slaptosios sapno mintys iš viso pakeistų išreikštąjį sapną ir apie pastarąjį būtų teigiama tai, kas teisinga vien kalbant apie jas. Keista, kad ir tokia painiava įmanoma, kai piktnaudžiaujama psichoanalizės rezultatais. „Sapnu” tegalime vadinti tik sapno darbo rezultatą, t. y. ta formą, kurią sapno darbas suteikia slaptosioms sapno mintims.

Sapno darbas – tai itin savotiškas procesas, nepanašus nė į vieną žinomų psichikos gyvenimo reiškinių. Sutirštinimai, perstūmimai, regresyvūs minčių pavertimai vaizdais – tai tokios naujovės, kurias pažinę esame dosniai atlyginti už visas psichoanalizės pastangas. Iš pateiktųjų paralelių su sapno darbu galite spręsti, kaip psichoanalitiniai tyrinėjimai susiję su kitomis sritimis, ypač kalbos ir mąstymo raida. Šie rezultatai turi ir kitą reikšmę, kurią galėsite įvertinti tik sužinoję, kad sapno susidarymo ir neurozinių simptomų atsiradimo mechanizmai yra visiškai analogiški.

Žinau, kad kol kas neįstengsime aprėpti visų naujovių, kuriomis psichologiją papildo šių darbų rezultatai. Tenorime nurodyti vien tai, kad tirdami sapnus vėl patvirtinome, jog egzistuoja nesąmoningi psichiniai aktai (juk slaptosios sapno mintys ir yra tokie aktai) ir kad sapnų aiškinimas žada mums nelauktai dideles galimybes suvokiant nesąmoningą psichikos gyvenimą.

Dabar, ko gero, pats laikas pateikti trumpus sapnų pavyzdžius ir pademonstruoti tai, apie ką jums kalbėjau.