Dainius Razauskas

Senųjų girių slengo reliktai

(Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

Gal ne man pirmam kilo įtarimas, kad lietuvių kalbos žodis kiškis iš tikrųjų yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Iš esmės tai tiesiog akivaizdu, jei ne pastarųjų laikų įprotis vartoti jį kaip daiktavardį. Savo forma kiškis – tai sangrąžinio veiksmažodžio kištis vienaskaitos liepiamoji nuosaka ir pagal prasmę jis yra artimas ar net tapatus priešdėliuotajai formai susikišk. Taigi įdomu būtų pasiaiškinti, kaip veiksmažodis kiškis tapo daiktavardžiu – gyvūno zuikio pavadinimu.

Žinoma, apie tikrąsias šio žodžio reikšmės ir gramatinės kategorijos pakitimo aplinkybes galima tik spėlioti, bet pačią tokio pakitimo logiką ir situaciją, kada jis galėjo įvykti, įsivaizduoti įmanoma. Hipotetiškai ši situacija galėtų atrodyti maždaug taip.

Eina vilkas (galimi variantai: meška, lapė) mišku ir pamato zuikį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Kiškis! (T. y. susikišk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis kiškis girioje ilgainiui imamas suvokti kaip zuikio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi šis žodis būtų savotiško senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas.

Tačiau jei taip, tai kyla pagrįstas klausimas, ar tik ne atitinkamu būdu bus atsiradęs ir kitas įprastas šio gyvūno lietuviškas pavadinimas zuikis. Šiaip jau šį žodį irgi lengva suprasti ne kaip daiktavardį, o kaip atitinkamos formos – liepiamosios nuosakos vienaskaitos sangrąžinį veiksmažodį, reikšme prilygstantį priešdėliuotajai formai užsizuik. Jos atsiradimui paaiškinti ir vėl tinka ta pati mūsų ką tik sumodeliuota situacija.

Eina vilkas mišku ir pamato kiškį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Zuikis! (T. y. užsizuik, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis zuikis ilgainiui imamas suvokti kaip kiškio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi žodis zuikis, reikia manyti, irgi yra to paties senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas. Kuris iš šiųdviejų žodžių virto kalbamo gyvūno pavadinimu anksčiau, kol kas sunku pasakyti, ir šio klausimo mes šįsyk nespręsime.

Užtat atkreipsime dėmesį, kad panašiu būdu, su nedidelėmis išlygomis, galima paaiškinti ir dar vieno tos pačios kiškių šeimos gyvūno – triušio pavadinimą. Žodis triušis irgi, ko gero, yra veiksmažodis, tik šiuo atveju – veiksmažodžio triušti būsimojo laiko sangrąžinė forma. Žinoma, triušį galima suprasti ir kaip nutriušėlį, bet aptiktas kiškių šeimos gyvūnų pavadinimų kilmės modelis verstų manyti, kad ir šiuo atveju turime kažką panašaus. Tik tuomet šiuolaikinę žodžio lytį triušis tektų laikyti pakitusia (galimas dalykas, dėl liaudies etimologijos – kaip tik bandant išsiaiškinti šį pavadinimą kaip nutriušėlį) iš pirminės liepiamosios nuosakos vienaskaitos lyties triuškis, pagal prasmę prilygstančios priešdėliuotajai formai nusitriušk. Užtat ir pirminis šio gyvūno pavadinimas būtų triuškis. Ir tikrai, toks jo pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse paliudytas, pavyzdžiui: Triuškis ilgoms ausims Priekulė, Klaipėdos r.; Triuškio męsos tik gali valgyti Dovilai, Klaipėdos r.; Įejau vieną sykį į tvartą, pamačiau triuškius beguliant Rusnė, Šilutės r. ir t. t. (Lietuvių kalbos žodynas, XVI, 931). Taigi ir šio pavadinimo kilmei paaiškinti pasitelksime tą patį modelį.
Eina vilkas mišku ir pamato šį artimą kiškio giminaitį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Triuškis! (T. y. nusitriušk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Taigi visi trys šios gyvūnų rūšies lietuviškieji pavadinimai – kiškis, zuikis ir triuškis (>triušis) – bus radęsi iš atitinkamų veiksmažodžių pagal tą patį kilmės modelį, o tai labai padidina tokio aiškinimo patikimumą. Kartu jie visi trys, matyt, yra itin archajiško senųjų Lietuvos girių slengo reliktai.

Įdomiai tokiame kontekste suskamba ir žinoma lietuvių liaudies daina:

Tindi rindi riuška,
Kas ten miške triuška,
Bene voveraitė
Rudakepuraitė,
Vilkas šieną pjauna,
Meška riešutauna,
O kiškelis nabagėlis
Be kepurės šoka.

Panašu, kad joje slypi ir daugiau vertingų užuominų apie senųjų Lietuvos girių gyvenimo paslaptingąją, nepažįstamą pusę (ar tik ne lapę, greta vilko ir meškos, čia iš tikrųjų atstoja „rudakepuraitė“ voverė?), tačiau šįsyk jas iššifruoti nebėra galimybės.