Metas! Metas! (30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)
XXX skyrius
METAS! METAS!
– Žinai, – kalbėjo Margarita, – kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?
– Visa tai puiku ir gražu, – rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, – tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).
Daugiau Daugiau