RIMANTAS KOČIŪNAS

Intensyvus terapinis gyvenimas: žvilgsnis iš Birštono

(13 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu“)

Talentas – tai drąsa galvoti, kalbėti ir veikti savo vardu.

VIETOJ ĮŽANGOS

Šis straipsnis – tai žvilgsnis į Intensyvų Terapinį Gyvenimą (ITG) grupėje per patirties prizmę – patirties, kurią Birštone penkiolikos psichoterapinių ITG grupių metu kaupė daugiau kaip 200 dalyvių. Šios grupės vyko Birštone 1996-2004 metais.

Tiesioginis patirties kontekstas – pradinio lygio studijos Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute pagal tarptautinę „Egzistencinės terapijos” mokomąją programą. Šios programos klausytojai pirmojo seminaro metu dalyvauja ITG grupėje. Jos trukmė – 4 dienos (32 val.). Tai – dalis klausytojams privalomos psichoterapijos patirties.

Savo profesinį ir asmeninį patyrimą dalyviai apibendrina, rašydami analitines ataskaitas; jomis ir rėmiausi, rengdamas šį straipsnį. Savaime suprantama, kad etikos sumetimais aptarsiu tik profesinį patyrimą. Dėl tų pačių priežasčių niekur nenurodau cituojamų ištraukų autorių, taip pat neminiu grupių dalyvių vardų.

Daugelyje šių grupių dalyvavau, sėdėdamas už „terapinio rato”, todėl remsiuosi ir savo įspūdžiais, ir ilgamete ITG grupių dalyvio patirtimi.

ITG grupėje būsimieji psichoterapeutai dažnai ne tik gauna pirmąsias „kliento” patyrimo pamokas, bet ir pirmą kartą susiduria su tikra psichoterapija, kurioje, pasak vieno žymiausių šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovų Ernesto Spinelli, „psichoterapeutas sako tai, ką galvoja, ir daro tai, ką sako”.

Daugumai pradedančiųjų profesines studijas ITG grupė tampa ir pirmuoju susitikimu su egzistencinės terapijos praktika. Dažniausiai šios krypties psichoterapija nemoko, kaip, padedant psichologinei analizei, skverbtis į žmogaus sielą; ji neaiškina, kaip teisingai galvoti ar teisingai gyventi. Egzistencinė terapija moko atidžiai tyrinėti realų, tikrovėje besireiškiantį žmogaus gyvenimo pasaulį, jo patirtį išgyvenant įvairiausias gyvenimiškas situacijas. Ji siekia atskleisti žmoguje drąsą gyventi laisvai, priimant atsakomybę už savo sprendimus ir neišvengiamą kainą, kurią tenka mokėti už pokyčius gyvenime. ITG -tai originali Aleksandro Alekseičiko sukurta egzistencinės terapijos forma. Baigiamojoje šio straipsnio dalyje mėginsiu išdėstyti, kokia galėtų būti jos vieta šiuolaikinės egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos kontekste.

ITG atsirado maždaug prieš trisdešimt metų autorinių A. Alekseičiko seminarų pavidalu; šie seminarai vyko tuometinėje Vilniaus psichoneurologijos ligoninėje Vasaros g. 5. Tai sutapo su profesionalios psichoterapijos gimimu Lietuvoje. Per visą tą laikotarpį šis neįprastas psichoterapijos modelis gilėjo, šakojosi, darė įtaką A. Alekseičiko sukurtai ir plėtojamai specifinei biblioterapijos formai, transformavosi į Intensyvų Terapinį Tikėjimą, kūrė pagrindus, kuriais rėmėsi psichiatrinės ligoninės psichoterapijos skyriuje gyvuojanti terapinė bendruomenė. ITG aprėpia visus svarbiausius egzistencinius klausimus, visas būties „duotybes”, tačiau ne teoriniais samprotavimais, bet per konkrečius prie šios psichoterapijos prisilietusių žmonių gyvenimus. Tokiame darbe patys skaudžiausi klausimai iškyla ir atsakymų į juos ieškoma tiesiog „čia ir dabar”. ITG grupėje dalyvių gyvenimas intensyvus, be menkiausio atokvėpio, terapeutas nuolat palaiko aukštą „sielos ir dvasios temperatūrą”, tad šis gyvenimas atveria sielos gelmes, atskleisdamas ir ten glūdintį didžiausią netobulumą, ir kūrybos bei keitimosi galias. Kaip tik todėl daugumai dalyvių ITG grupė palieka reikšmingų ilgalaikių terapinių pasekmių.

YPATINGA APLINKA

Regis, darbo turinys turėtų būti kur kas svarbesnis nei aplinka, kurioje tas darbas vyksta, bet vis dėlto vargu ar kas ginčytų, kad aplinka padeda kurti nuotaiką, nusiteikimą, sudaro gyvą erdvę tam, kas vyksta; tad iš jos gali sklisti ir šurmulys bei „baltas triukšmas”, tačiau ji gali tapti ir tylos prieglobsčiu, teikti išgyvenimams gelmės, tapti galingu nespecifinio psichoterapinio poveikio šaltiniu.

Birštonas jau savaime yra „psichoterapiška vieta”, čia gyvenimas slenka lėtai, žmonės juda neskubėdami, kaip ir šalia tekantis Nemunas. Anot vienos grupės dalyvės, „tai keista ir mistiška vieta, joje randasi pranašingi sapnai, savyje pajunti netikėtus energijos šaltinius, gimsta eilės ir nubunda noras tapyti”. Kita dalyvė taip aprašo pirmąjį susitikimą su šiuo miestu: „Birštonas… Skambančios tylos ir ramybės miestelis, visur daug neįkyrios saulės, gyvų šešėlių ant tirpstančio pilkšvai melsvo sniego…, vieta, kur norėčiau pragyventi man dar likusias dienas ir numirti… – toks buvo pirmasis įspūdis ir pirmosios mintys, kai ankstų kovo rytą žengiau per man naują Birštono žemę ir atsidūriau naujoje mano gyvenimo spiralės vijoje. Čia tvyrojo kažkokia neįprasta harmonija, kurios niekas negalėjo sutrikdyti, viskas egzistavo kaip švelnus, minkštas formų, spalvų, garsų, kvapų judėjimas, kaip nuostabaus akordo skambesys.”

Ir ITG grupės čia kitokios, jei lyginsime jas su tradiciniais balandžio seminarais Vilniuje, kur jų svarbiausias veikiantis asmuo – Aleksandras Jefimovičius Alekseičikas – dirba savo „teritorijoje”, savo ligoninėje, savo skyriuje, su savo bendradarbiais, dirba kaip gydytojas, apsivilkęs baltą chalatą. Į Birštoną jis atvažiuoja: iš pradžių „kviestinis profesorius”, dabar („į savo Institutą” – taip mėgsta kartoti) dosnus mūsų profesijos patriarchas, atvykstantis dalytis patyrimu, kaip „regėti siela” – be šito negali būti ir tikros psichoterapijos. Čia nerasime tos triukšmingos energijos, kurią skleidžia daugiau kaip šimtas entuziastų, susirenkančių iš tolimiausių buvusios Sovietų Sąjungos kampų; Birštone tėra 15-20 nepatyrusių, dažnai neapibrėžtos baimės kamuojamų būsimųjų profesionalų, laukiančių neįprasto susitikimo. Ir šitai kuria visiškai kitokią atmosferą – intymesnę, mažiau veikiamą įtaigos ir savitaigos viruso. Todėl ir Intensyvus Terapinis Gyvenimas čia vyksta kitaip, nors ir klostosi pagal tuos pačius universalius šio Gyvenimo dėsnius.

PAGRINDINIAI ITG PRINCIPAI

ITG ypač svarbu sukurti ypatingą „erdvę” ir „laiką”, specifines aplinkybes, kurios skatintų reikštis gydomąsias jėgas, atskleistų gyvenimo galimybes. „ITG gali būti labai paprastas ir labai sudėtingas net tuo pat metu. Pavyzdžiui, paprastas pacientui ir sudėtingas terapeutui, paprastas „techniškai” ir sudėtingas subjektyviai. Gali būti vienmatis (tai kryptis), dvimatis (plokštuma), trimatis (turintis ir gelmę, ir dangų) arba apskritai už šių matavimų ribų (siela, dvasia, amžinybė). Tai priklauso nuo konkretaus paciento ir konkretaus terapeuto” (A. Alekseičikas, 1999).

Pati terapinė grupė primena gyvą organizmą su įvairiais atskirų organų sutrikimais, visi jie skirtingi, bet verčia kentėti visą organizmą.

Pagrindinė A. Alekseičiko psichoterapijos koncepcijos kategorija yra gyvenimas. Tai pirminis procesas, apimantis viską, taip pat ir Nieką, ne-gyvenimą. „Tai ir žemė po kojomis, gamta aplink mus, augalai, gyvūnai, metų laikai, klimatas, kūnas, atskiri psichiniai procesai, siela kaip visuma, ir dvasia, ir žmogus, realesnis nei visuomenė, jo transcendencija link gamtos ir kitų žmonių, Absoliuto link” (A. Alekseičikas, 1999). Jo esmė – visa, kas vyksta, yra tarpusavyje susiję. Tai atskiro individo organinių procesų, pojūčių, potraukių, atminties, mąstymo, valios, intuicijos, sielos, dvasios bendra veikla, bendra būtis, perauganti į bendrą veiklą, bendrą būtį su kitais žmonėmis, su pasauliu apskritai. Gyvenimas – tai gėris, kuriam neretai tenka taikstytis su daug mažų „negalavimų”, kad atsirastų imunitetas sunkiai „ligai”. Tai daugiau nei gėris, tai stebuklas, nes jame glūdi jėga, kurianti viską, taip pat ir savąjį netobulą gyvenimą. Intensyvus Terapinis Gyvenimas, kaip ir kiekvienas jį gyvenantis, yra universalus ir drauge labai konkretus.

Daugeliui ITG grupių dalyvių iškylantis pirmasis uždavinys – tai ryžtis „pažvelgti” į savo gyvenimą, kartais net atrasti – kas iš tiesų yra tas „savas gyvenimas”. Štai ryškus pavyzdys: „Likus dienai iki grupės, stovėjau prie senos bažnyčios ir žiūrėjau į didžiulę metalinę spyną. Žiūrėjau į griūvantį pastatą. Mano siela dėl to audringai kunkuliavo iš pasipiktinimo.

Staiga pajutau, kad kažkas iš už nugaros palietė man petį. Atsigręžusi pamačiau seną suvargusią moterį. Buvo apsivilkusi skarmalais ir iš paskos tempė vežimėlį su tuščiais buteliais. Ji ištiesė man 10 rublių ir tarė: „Eini į bažnyčią, štai imk, palik ten tuos pinigus. Aukoju šventovės atstatymui. Manęs juk tenai neleis”. O juk aš pati nė neketinau aukoti. Tą akimirką pajutau, kokia gili bedugnė mus skiria. Ji aukoja kiek pajėgia, o aš stoviu ir svajoju, kaltinu kitus, kad man nepastatė bažnyčios. Pajutau savo dvasios tuštumą ir suvokiau, kad šiandien didžiausia vertybė, kurią turiu, yra mano gyvenimas. Ir, ėmus galvoti apie savo gyvenimą, pasidarė baisu. Juk jį užpildau tinginyste, godumu, malonumais ir dar mėginu kurti melagingą įspūdį, esą aš -atviras žmogus. Per trumpą valandėlę peržvelgiau, perkračiau savo gyvenimą, stengdamasi rasti ką nors vertinga, ko galėčiau įsitverti, ir labai nustebusi neradau jokios vertybės, dėl kurios būtų galima gyventi. Štai su tokiu atradimu kitą dieną ir atvažiavau į ITG grupę – su noru laimėti dvikovą su mirtimi.”

Gyvenimas slenka laiku. Laikas nubrėžia konkrečius mūsų būties kontūrus, dėl jo gyvenimas tampa apčiuopiamai realus – su neaprėpiamomis galimybėmis ir neišvengiamais apribojimais. ITG grupėje laikas virsta didžiulės galios terapine jėga, realiai patiriant gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties ir skambant A. Alekseičiko kvietimui gyventi „nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo”. Regis, tas pats laikas, bet kaip įvairiai jį galima nugyventi!

Grupėje nuolat pabrėžiama, kad ir fizinis, objektyvus gyvenimo laikas, ir kiekviena gyvenimo atkarpėlė turi ribas. Kiek „penkiamečių gyvenimų” dar laukia penkiamečio vaiko? O kiek „dvidešimtmečių gyvenimų” dar prieš akis jaunuoliui? Kiek „keturiasdešimtmečių gyvenimų” dar turės vidutinio amžiaus žmogus? Šitai leidžia pamatyti ir įvertinti tai, kas nuveikta, bei susimąstyti, kokio dydžio erdvė dar liko, kad pasiektum tai, ko trokšti. Ir grupės gyvenime laikas baigtinis – jį riboja ne tik pačios grupės ar atskiros sesijos trukmė, bet ir „suspaustas” laikas, skirtas spręsti vienam ar kitam klausimui (terapeutas dažnai kartoja – „turite dešimt minučių”, „jums liko penkios minutės, dvi minutės” ir t.t.). Laiko ribos verčia pasinerti į gyvenimą dabar, neatidėliojant. Jos atima galimybę fantazuoti, išsigalvoti, pa¬deda atsikratyti įprastų šablonų, budina kūrybines jėgas, spontaniškumą. Bėgančio laiko slegiamas žmogus neretai pasimeta – tai viena iš produktyviausių, nors ir ne itin malonių emocinių būsenų. Daugelis ITG grupių dalyvių pabrėžia, kad pasimetimas, susidūrus su laiko ribų tikrumu, dažnai sumišęs su skausmingais išgyvenimais, subjektyviai suvokiant, kad laikas negrįžtamai prarandamas dėl savų baimių ir dvejonių, nebrandumo, nepasirengimo laiku spręsti svarbius gyvenimo klausimus.

Drauge terapeutas paradoksaliai ragina dalyvius neskubėti, subręsti ieškomiems atsakymams, išgyvenamiems sunkumams.

Čia svarbu ir dalyvio, ir grupės pasirengimas. Net tada, kai žmogus prabyla, „žengti” reikia lėtai, svarbu būti pasiruošusiam bet kurią akimirką skirti sau laiko (labai dažnai skamba terapeuto frazė – „neskubame, pasineriame…”), kad galėtų pajusti prasmę to, kas vyksta, iš tiesų į tai įsigilinti. Viena grupės dalyvė rašo: „Iš pradžių mane labai trikdė ir erzino, kad kartais A. Alekseičikas stabdo kalbantįjį, neleidžia šiam iš karto iškloti visko, kas prisikaupė širdyje. Tačiau po to, kai jis sustabdė mane, vos spėjusią ištarti vieną svarbų sakinį, supratau, o veikiau pajutau, kad toks paprastas veiksmas sukelia rimtas pasekmes: 1) grupė ima iš tiesų įdėmiai klausyti, 2) kalbėtojas pats sukaupia dėmesį į tai, ką sako, ir žodžiai tampa prasmingesni, 3) kartais pakanka ir to pirmojo sakinio.”

Grupės gyvenimo laikas slenka jį suvokiant kaip skirtingus, vieną kitą keičiančius gyvenimo periodus. Kiekviena grupės diena atitinka atskirą periodą: pirmoji diena – vaikystė, antroji diena – jaunystė, trečioji diena – branda, paskutinė – senatvė ir pasirengimas gyvenimo pabaigai. Iš esmės tai dera su natūraliais bet kurios psichoterapinės grupės vystymosi etapais. Tam tikro gyvenimo periodo ypatybės lemia kiekvienos gyvenimo grupėje dienos turinį ir emocinį kontekstą. „Grupės vaikystei” būdingas nebrandumas, norų ir tikrovės neatitikimas, bejėgiškumas susidūrus su sunkumais, kuriant bendrą grupės gyvenimą, dalyviai nori daug, bet pajėgia mažai, skamba daug pretenzijų, akivaizdu, kad „gyvenimo duotybes” priimti labai sunku, ryškus poreikis jausti „terapeuto meilę”, o „būties-drauge” gebėjimas vos užsimezgęs.
„Paaugliškuoju”, „jaunystės” laikotarpiu grupės gyvenime dominuoja savo tapatybės paieškos, drauge suvokiant būtinybę kurti santykius su Kitais, pastangos rasti kompromisą tarp savo ir svetimų interesų; visa tai lydi grupės dalyvių tarpusavio konfliktai ieškant savo vietos grupėje, mokantis priimti aplinkinių „kitonišumą”, jų „nepatogumą man”. Šiuo periodu kai kurie dalyviai neretai mėgina ginčyti terapeuto „auklėjimo metodus”, ginti laisvos saviraiškos teisę (dažnai ignoruojant atsakomybę ir mokestį už tą laisvę), priešinasi „tėvų nustatytai gyvenimo tvarkai”. Galima teigti, kad per šį etapą gimsta tikrasis grupės gyvenimas.

„Brandusis” gyvenimo etapas leidžia remtis jau sukaupta patirtimi; vienas iš svarbių šio periodo aspektų – sugebėjimas priimti tai, kas jau įvyko, kaip neatskiriamą savasties dalį, kaip patyrimą, vertingą nepaisant jo emocinio atspalvio. Tai laikas, kai galutinai suvokiama sava atsakomybė už gyvenimą, pripažįstama, kad žmogus yra savo gyvenimo autorius, ir visa, kas su tuo susiję, sutaikomi prieštaringi troškimai, nuolankiai priimama, kad neįmanoma turėti ir įgyvendinti visa, ko norisi. Tai „realaus”, turiningo ir maksimaliai vaisingo gyvenimo laikas.

„Senatvė” – paskutinė grupės diena – leidžia atsigręžti į jau beveik pasibaigusį gyvenimą, susitaikyti su visa praeitimi, su pačiu savimi ir kitais, ne vangiai, bet aktyviai nugyventi dar likusį laiką, priimti neišvengiamą jo pabaigą. Kartais A. Alekseičikas paskutinę grupės dieną sako: „Reikia ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam”. „Gyvenimas amžinas, kai daug kartų mirštame ir atgimstame naujam gyvenimui. Mirštame nuodėmei, silpnybei, atgimstame – tiesai, Dievui. Mirštame gamtiškajame gyvenime – atgimstame amžinajame” (A. Alekseičikas, 1999).

Kiekvienos dienos pradžioje terapeutas primena grupei konkretaus laikotarpio ypatybes, pabrėždamas jo universalius ir reikšmingus sunkumus, siedamas juos su konkrečiais grupės dalyvių sunkumais. Šitaip kiekvienai problemai atsiranda optimalus jos išgyvenimo ir analizės laikas, atitinkantis potencialias kiekvieno gyvenimiško periodo galimybes. Vienos iš grupių dalyvės žodžiais, „į atskirus periodus padalintas gyvenimas leido geriau pajusti laiką, jo reikšmę ir savo atsakomybę – gali išgyventi, kažką veikti, gali ir nieko nedaryti, tačiau nuo to priklausys, kaip jausiesi pabaigoje. Ir dar – iki tol niekada nebuvau susimąsčiusi, kad „jaunystėje” lengvai sprendžiamos vaikystės problemos, o jaunystės – sunkiai; brandžiame amžiuje nesunkiai susidorojame su jaunystės vargais, bet sunku įveikti „suaugusias” problemas ir t. t. Suvokus, kad gali būti sunku spręsti savo amžiaus sunkumus, man tapo lengviau, nebesijaučiau bejėgė kvaiša. Juk ir kiti susiduria su tomis pačiomis bėdomis! Tiesiog būtina suprasti, kas su manimi dabar vyksta ir ko noriu.”

Laikas išgyvenamas kaip visuma, joje susijungia praeitis, dabartis ir ateitis. ITG praeitis gali virsti dabartimi, ir jos išgyvenimai – ryškesni už dabartį; dabartis tam tikra prasme tampa amžina, ir gyvenimas pasikeičia. Pasak vienos grupės dalyvės, „prasidėjus mūsų grupės terapiniam gyvenimui, viskas įgavo kitokį matą.

Praeitis ir ateitis tapo dabartimi, o dabartis – amžinybe. Per keturias dienas nugyvenau visą pilnakraujį gyvenimą ir „numiriau”, kad galėčiau prisikelti naujam, dar gražesniam gyvenimui. Džiaugiuosi, kad tai atsitiko kaip tik šiuo mano gyvenimo laikotarpiu, džiaugiuosi, kad tai apskritai atsitiko, nes tapau vienu gyvenimu išmintingesnė”.

Akimirka, kai žmogus suvokia save „čia ir dabar”, tikroje dabartyje verta kur kas daugiau negu gausūs pasakojimai apie savo gyvenimą, jausmus, atsiminimus. ITG, kaip ir apskritai egzistencinė terapija, dabartį laiko vieninteliu realiu laiku. Todėl terapeutas dažnai prašo dalyvių remtis konkrečia, realia gyvenimiška situacija grupėje, palaikyti santykius su čia esančiais žmonėmis („būkite konkretūs dabartyje, tada suprasite savo realias galimybes; abstraktūs samprotavimai veda į šalį nuo tikslo”). Tačiau labai sudėtinga gyventi dabartyje, nenuslystant į tai, kas praėjo, ar į svajones apie tai, kas galėtų būti. Ne veltui kažkuris iš senųjų išminčių sakė, kad „ant dabarties sėdėti nepatogu lygiai taip pat, kaip ant skustuvo ašmenų”. Iš esmės dabartis – tai maksimalus vidinis ir dažnai išorinis aktyvumas, jis reikalauja elgtis neatidėliojant, rinktis, priimti riziką.

Tad su „čia ir dabar” principu glaudžiai siejasi kitas pamatinis ITG principas – veiksmas, aktyvumas, gyvenimui teikiantis būtiną įtampą, intensyvumą.

Terapeutas dažnai kartoja aforizmą – „Gyvename vieną kartą, bet kasdien”; tai maksima, išreiškianti būtinybę kiekvieną gyvenimo akimirką pripildyti veiksmingumo, poelgių, turinčių realių pasekmių. Gyventi pasaulyje reiškia gyventi veikiant. Tai galima apibūdinti keliais terapiniais „priesakais” dalyviams:

• Jeigu nori, kad tau padėtų, nelauk, bet paprašyk pagalbos. Kaip kas nors gali sužinoti, kad tau reikia pagalbos?
• Jeigu nori ką nors pasakyti, tai ir pasakyk, užuot tylomis gromuliavęs savyje.
• Jeigu nori kam nors padėti, mėgink, nesidairydamas, ką sakys kiti.
• Jeigu jauti, kad gali ką nors padaryti, tai ir daryk, o ne tik norėk.
• Jeigu tyli ir nekalbi apie tai, ką galvoji ir jauti, galbūt vėliau gailėsies, kai galimybė išreikšti save ir būti kam nors naudingam daugiau nepasikartos ir t.t.

Viena dalyvė aprašo terapeuto pagalbą: „Vien skundies esąs nuskriaustas. Pasakyk taip, kad kiti išgirstų, kas tau kliudo, ko tau reikia. Paprašyk, kad tau padėtų, o dar geriau – paaiškink, kas tau galėtų padėti.” Pasak Joano iš Kronštato, „žodis išreiškia tiesą, o pati tiesa – tai darbas.”

Veiksmas įgauna gyvybės, kai atliekamas laiku, kai įvyksta didžiausios parengties keistis akimirką. Šiuo atžvilgiu būtinas jautrumas savo vidinėms būsenoms. „Kai jau nebetelpi savyje, viduje jautiesi tarsi įtempta styga ir atrodo, kad tuojau kažkas atsitiks – šitai reiškia ženklą, kad reikia leisti tam „kažkam” atsitikti, t. y. veikti. Jeigu leisi baimei užvaldyti tave, visa, kas suspausta viduje, pratrūks netikėtai, ir pasekmių numatyti neįmanoma. Maždaug kaip upė – ji gali ramiai sroventi ar audringai šniokšti vaga, tačiau užtvenkus vanduo vis kils ir galų gale išsiverš per krantus, visa griaunančiu srautu pasukdamas kryptimi, kurios numatyti neįmanoma” (dalyvė S.).

ITG labai svarbi žodžio ir veiksmo dialektika – žodžiai reikalauja, kad juos įkūnytų, tęstų, stiprintų konkretūs veiksmai, o veiksmams reikalingas įprasminimas per žodžius – pavadinant, apibendrinant, randant „tą vienintelį teisingą žodį”. Gyvenimas įvyksta tada, kai žodis virsta įvykiu, pripildydamas situaciją veiksmo energijos. Pasak prancūzų filosofo O. Rosenstock-Huessy, „reikšmingi tik tie žodžiai, kurie turi pasekmių.” Pridurkime – pasekmių pačiam kalbančiam ir Kitam. „Ištarti žodžiai pasirodo esą patys svarbiausi, kai atsitiktinę situaciją paverčia „bendra būtimi” (A. Alekseičikas). Žodžiai palieka terapines pasekmes, jeigu jie skirti konkrečiam žmogui, nukreipti į pašnekovą. Viena dalyvė teigia: „Atradau prasmę naudoti žodį kaip priemonę kryptingai, ne apskritai visiems, o vienam atskiram – kitam – žmogui. Kitas – štai kas iš tiesų tampa svarbus.”
Norėdami išvysti savo fizinį atspindį, galime žvilgtelėti į veidrodį. Jei norime išvysti savo sielos atspindį, turime susitikti su kitu žmogumi.

Tarpusavio ryšių universalumas, santykių neišvengiamumas – tai vienas iš svarbiausių egzistencinės terapijos postulatų. Kaip rašė M. Heideggeris, „būtis yra būtis-drauge”.
Mes kaip pagrindinis bendrą žmonių gyvenimą organizuojantis principas ITG įgyja ypatingą reikšmę. A. Alekseičikas dažnai cituoja rusų filosofą S. Levitskį: „Ne Aš yra Mes dalis, o Mes yra Aš dalis; ne Aš – pasaulio dalis, o pasaulis – dalis Aš”. Tikrus santykius psichoterapinėje grupėje lemia ne tam tikras skaičius valandų, kurias dalyviai praleidžia bendraudami, bet tai, kad kiekvieno dalyvio „viduje apsigyvena” kiti dalyviai, visa grupė. „Aš ir Tu susitikimas pagimdo Mes, kuris yra didesnis, negu Aš ir Tu”. Šiais žodžiais vokiečių filosofas M. Buberis apibūdina susitikimo fenomeną, kurį jis dar vadina meile kaip aukščiausia žmogiškų santykių forma. Jis tęsia: „Jausmus „turime”, o meilė vyksta. Jausmai gyvena žmoguje; bet žmogus gyvena savo meilėje…meilė nesusijusi su Aš taip, tarsi Tu būtų jos „turinys”, jos objektas; meilė yra tarp Aš ir Tu… Meilė yra veikimas, aprėpiantis visą pasaulį. Tam, kas būva meilėje, žmonės … geri ir blogi, protingi ir kvaili, gražūs ir bjaurūs – vienas po kito tampa jam tikrove ir jo Tu.
Šie žodžiai labai taikliai išreiškia pagrindinį ITG grupės dėmenį. Tačiau artimiems santykiams sukurti dažnai prireikia didelių dvasios pastangų. Viena grupės dalyvė rašo: „Kaip lengva ir saldu duoti kitam, jei pavyksta atitrūkti nuo kapstymosi savyje, nuo savęs gelbėjimo. Tačiau kartu jaučiau, kad nepakankamai atitrūkstu nuo savęs, ir šitai siutina taip, kad net skauda…” Dar vienas liudijimas: „Jaučiau milžinišką priešinimąsi pokyčiams, nesinorėjo suprasti kitų ir to, kas vyksta grupėje. Atsitraukiau ir stebėjau, o ne gyvenau, sąmoningai atsisakiau gyvenimo ir kaltinau terapeutą, kitus dalyvius. Dabar matau, kaip dažnai stengiuosi pritaikyti klientą sau, nes šitaip lengviau. Dabar jaučiu gėdą. Šitoks dėmesys sau ir nenoras vargintis, suprantant kitą”. Kaip tik todėl vienas iš ITG grupėse skambančių leitmotyvų yra A. Alekseičiko žodžiai: „Išeikite iš savęs, gana stebėti gyvenimą iš savo bokštelių.”

Dar viena universali žmogaus būties sąlyga – laisvė – yra ir vienas pagrindinių ITG principų. Egzistenciniu požiūriu apie laisvę galime kalbėti, tik atsižvelgdami į konkretų kontekstą. Ji pasireiškia kaip galimybių ir apribojimų dermė, būdinga konkrečiam žmogui konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje. A. Alekseičikas sako: „Laisvė, kaip ir žmogus, negali būti begalinė… Paradoksalu, bet laisvė prasideda nuo tarnystės, o ne nuo reikalavimų… Psichoterapijoje laisvės praktika prasideda nuo priminimo, kad į psichoterapinę grupę žmonės ateina ne todėl, kad siektų ką nors gauti, bet tam, kad padirbėtų, augtų, dalytųsi, padėtų kitiems ir gautų pagalbos. Tam ir yra būtina laisvė.”
Brandi laisvė ir gyvenime, ir psichoterapijoje galima tik drauge su pasirengimu atsakyti už savojo laisvo pasirinkimo pasekmes. Grupėje tai reiškia mokestį už pasirinktą gyvenimo joje būdą – už prarastą ar neproduktyviai išeikvotą laiką, už laiku neištartus ar, atvirkščiai, už nederamus ar netinkamu laiku pasakytus žodžius, už poelgius ar pasyvumą, už gyvenimo vengimą ir t.t.

ITG mokesčiu dažnai tampa pinigai. A. Alekseičikas mėgsta kartoti: „Už viską reikia mokėti: už savo laisvę, už kitų laisvę, už saugumą… Jei nežinai, kuo mokėti, tai galima mokėti pinigais. Jeigu nežinai kiek, tada reikia mokėti daug. Jeigu pinigais mokėti nepatogu, tai mokėti reikia labai daug”. Šiuo atveju pinigai tampa „egzistencine valiuta”, kuria grupėje įvertinamas laisvės ir atsakomybės lygis sudėtinguose tarpasmeniniuose santykiuose. Viena dalyvė rašo: „Šiaip sau ištarti, niekaip neįpareigojantys žodžiai staiga tapo kažko verti, t. y. už tai, ką sakau, privalau mokėti. Čia atsakomybė įgavo jėgos ir neįtikėtinai išaugo. Tos manipuliacijos su pinigais mane išmokė kur kas atidžiau žiūrėti į savo pažadus. Žodžiai liovėsi buvę tik žodžiai.”

DVASINIS KONTEKSTAS

ITG grupių egzistencialumą itin ryškiai parodo A. Alekseičiko už-duodamas šio gyvenimo dvasinis kontekstas. Galima net teigti, kad ITG psichologijos labai mažai; jei dalyviai mėgina „psichologizuoti”, dėstyti vidinių problemų ir gyvenimiškų sunkumų psichologinius paaiškinimus ir interpretacijas, tai griežtai nutraukiama kaip tuščios kalbos. Neatsitiktinai daugelis dalyvių ITG grupes suvokia kaip krikščioniškąją psichoterapiją, kurioje nuolat minimas Jėzus Kristus, bet ne teoriškai ar teologiškai, o labai konkrečiai, realiai, kaip palikęs žmonėms daug konkrečių pamokymų kasdieniam gyvenimui. ITG siekia tirti gyvenimo fenomenus ne tik fizine, socialine ir psichologine plotmėje, bet ir aukštesniu, dvasiniu lygmeniu.

Grupės gyvenimas persmelktas paties terapeuto tikėjimo, ir vienas svarbiausių terapinio darbo elementų – tikėjimo kaip jėgų šaltinio paieškos. Klasikinis tikėjimo apibrėžimas – tai apaštalo Pauliaus žodžiai: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”. Tikėjimo praktika psichoterapijoje reiškia kelią nuo riboto, dažnai iš šalies primesto žinojimo į laisvą, gyvą tikėjimą, nuo žinojimo, kuriam paklūstame, į tikėjimą, kuriame esame laisvi. Išgyjama tada, kai tikima stebuklu; neverta siekti stebuklo, jo ieškoti ar nekantriai laukti; jis įvyksta, kai esame jam pasirengę, kai remiamės ne plačiai paplitusiu „mažu” tikėjimu, bet „dideliu” – išryškinančiu gilų žmogaus gebėjimą patirti tiesą, laisvę, dvasingumą (A. Alekseičikas, 1999).

Apskritai reikia pažymėti, kad tikėjimo, maldos, stebuklo klausimai yra neatskiriama ITG grupių gyvenimo dalis. Neretai šitai stebina ir net verčia priešintis tuos grupės dalyvius, kurie savęs nelaiko tikinčiais religijos prasme.

Kitų konfesijų tikintiesiems panašius jausmus sukelia terapeuto pravoslaviškas tikėjimas, savotiškas pravoslavybės aukštinimas. Apie tai A. Alekseičikas (1999) rašė nesąs linkęs brėžti ryškios ribos tarp gydymo ir sielos gelbėjimo (tai atsiliepimas į V. Franklio pastabą, kad gydytojai turį sielą gydyti, o dvasininkai – ją gelbėti). A. Alekseičikas įsiveržia į transcendencijos erdvę ir naudoja Evangeliją kaip svarbiausią psichoterapinės išminties šaltinį, ir šitai tampa natūraliu religiniu dvasiniu terapijos proceso kontekstu, nes pats terapeutas čia dalyvauja ne manipuliuodamas religijos tiesomis, o kaip giliai tikintis žmogus.

Savotiškas tikėjimo ir santykių su Dievu patikrinimas terapinės grupės aplinkoje siejasi su dalyvių religiniais išgyvenimais. Štai vienas iš pavyzdžių: „Dieve mieliausias! Na, tikrai nesitikėjau, kad terapinėje grupėje susidursiu su religiniais išgyvenimais! Šitai labai sunku papasakoti psichologinėmis sąvokomis. Pykau ant Dievo, buvau įniršusi, paskendusi neviltyje. Ir štai grupėje mane apėmė nuolankumas. Kalbėjau ne tik su grupės nariais, ne tik su savimi, bet ir su Dievu. Jaučiausi sukrėsta, tuo pat metu ir tuščiavidurė, ir pilnutėlė iki kraštų. Dieve mieliausias, kaip apsakyti tai, kas iš tiesų atsitiko? Iš tiesų atsitiko Gyvenimas – ūmus, aštrus, tikrai gilus. Po grupės jau praslinko mėnuo, ir dabar gyvenimą jaučiu taip, tarsi naktį mane būtų pabudinusi audra ir aplinkui tvyksčioja galingi ir užburiantys žaibai. Tai keri, bet gali ir sudeginti…”

Nuolankumas, kuriuo prasidėjo aukščiau cituotos grupės dalyvės prabudimas – tai viena svarbiausių ir sunkiai suprantamų dvasinio lygmens vertybių. Mūsų laikais paplitusių vertybių skalėje nuolan¬kumas labiau siejamas su silpnumu, o ne su jėga.

Tačiau ITG kontekste tai laikoma pirmuoju žingsniu į gyvenimo pasikeitimus.

Be nuolankumo sunku priimti ką nors nemalonaus apie save, tačiau toks priėmimas reiškia, kad žmogus pasirengęs atsisakyti pastangų keisti kitus, visą supantį pasaulį, ir atsigręžti į save. Nuolankiai susitaikydami, turime galimybę pakilti aukščiau savojo pasipūtimo, menkų, laikinų jausmų. „Man visada būdavo labai sunku prašyti atleidimo, nes tai siedavosi su pažeminimu, o žemintis man neleidžia išdidumas. Tuo tarpu grupėje man teko viešai prašyti atleidimo. Ne todėl, kad kažkas šito reikalavo ar kažkam dėl to palengvėjo – tiesiog sava valia. Net su džiaugsmu, kad turiu tokią galimybę – prašyti atleidimo. Šito reikėjo, net buvo būtina man pačiai. Ir nebuvo sunku atsiklaupti prieš kitą žmogų, nors kadaise vaikystėje, kai tėvas pareikalavo bučiuoti mamai ranką už prasižengimą, išgyvenau pažeminimo jausmą. O čia – visiškai nauja patirtis, pati svarbiausia per visą grupės laiką…”

TERAPEUTAS

Per kelis aktyvaus A. Alekseičiko darbo dešimtmečius iš pradžių plačioje sovietinėje, o vėliau posovietinėje erdvėje apie jį ir jo tvarinį – ITG – susikūrė gausybė savotiškų mitų. Šiuose tolimiausius užkampius pasiekiančiuose mituose aptinkame neįtikėtinai margą vertinimų diapazoną – nuo įvaizdžio, tarsi A. Alekseičikas būtų žemėn nužengęs dievas, o jo psichoterapija – stebuklas, iki legendų apie „kruvinąjį Alekseičiką” ir jo „kruvinąją psichoterapiją”, besiremiančią žmogaus orumo žeminimu. Šiaip ar taip, A. Alekseičiko darbas nepalieka abejingų, nes jo terapinis procesas dažnai pasiekia pačią kiekvieno dalyvio žmogiškąją esmę. Nors kiekvienas mitas turi tik mito dalį, dauguma apie ITG ir apie gydytoją Alekseičiką skleidžiamų gandų iškraipo tikrovę. Susitikimas su šia psichoterapija visada labai individualus ir priklauso ne tik nuo terapeuto, bet ir nuo terapinės grupės dalyvių pasirengimo ar nepasirengimo, brandumo ar infantilumo, sveikumo ar neuroziškumo (nepaisant to, kad tie dalyviai – neretai jau savo praktiką turintys psichologai ir psichoterapeutai). Vis dėlto „mitologija” veikia, ir labai dažnai ITG grupės darbas prasideda dar gerokai iki jos realios pradžios. Gana taikliai grupės laukimo situaciją atspindi vienos dalyvės įspūdžiai: „Per dvi savaites, belaukiant daktaro Alekseičiko, vis gausėjo įvairiausių pasakojimų apie jį, ir visi daugiausia buvo šiurpūs. Juokavome, kad net jeigu Alekseičikas neatvažiuos, tam tikras terapinis efektas jau bus pasiektas! (Kiekvienas jau nustatė sau diagnozę, užrašų knygutėje susirašė problemas ir ėmė rūpestingiau tvarkytis su laiku – kad, gink Dieve, nepavėluotų!) Aišku, tokia atmosfera kliudė – bet koks stereotipas kliudo suvokti tikrovę, bet, kita vertus, ir padėjo, nes motyvavo dirbti.”

Svarbiausia terapeutui, kaip rašo pats A. Alekseičikas (1999), „būti pagrindiniu dalyviu, t. y. pasinerti į gyvenimą; terapeutas – ne sveikatos skleidėjas, o palydovas kelyje į sveikatos šalį, palydovas, o ne transporto priemonė.” Jis padeda kuo konkrečiau formuluoti savo sunkumus, išskirti jų esmę, pamatyti, kurią jos dalį realiai galima pakeisti, o kuriems aspektams nepakaks išteklių, sukuria sąlygas giliau išgyventi šiuos sunkumus, nurodo pačius perspektyviausius pagalbininkus grupėje. Be to, terapeutas rūpinasi grupės terapinio darbo kontekstu – skatina padedančius kitų dalyvių veiksmus ir blokuoja nekonstruktyvius ar juo labiau destruktyvius mėginimus padėti.

Terapeuto vaidmenys skirtingose grupėse ar vienos grupės skirtingais momentais gali būti įvairūs, jie kinta pagal situaciją. Kaip rašo A. Alekseičikas (1999), „pasak žinomo rytietiško aforizmo, terapeutas iš pradžių su pacientu elgiasi kaip su karaliumi, paskui – kaip su tarnu, o dar vėliau – kaip su draugu.” Vienos dalyvės žodžiais, „terapeu¬to santykiai su grupės dalyviais keitėsi pagal jo vaidmenį vienu ar kitu metu; man įvairiais momentais jis buvo Mokytojas, Draugas, Gydytojas, Teisėjas, Tėvas; nuostabu, kai jautiesi tai mokinys, tai draugas, tai ligonis!” Kitas dalyvis apie tai rašo: „Daktaras Alekseičikas – iš tiesų ypatingas terapeutas. Kartais jis – „guru”, „senas išminčius”, o kartais labai paprastas, tiesiog sėdintis šalia. Jis – vienu metu ir griežtos tvarkos grupėje kūrėjas, ir laisvės pojūčio skatintojas. Jis – gydytojas, mokytojas, treneris, „įstatymų leidėjas”, tačiau ir tiesiog įkvėpėjas (kaip skaito eiles!), kuriantis erdvę, atmosferą, kurioje dalyviai gali atsiskleisti ir augti.” Dėl įvairialypių terapeuto vaidmenų jo santykiai su dalyviais tampa labai individualūs – kiekvienam jis pritaiko savą, jam terapiškiausią vaidmenį. Nors įvairiose grupės situacijose jo santykis su įvairiais dalyviais gali būti ir „kietas”, peikiantis, vertinantis ir palaikantis, išreiškiantis meilę, tas santykis visada išlieka nuoširdus ir sąžiningas. Tuo remiasi pasitikėjimas terapeutu, nepaisant labai plačios jo sukeliamų jausmų paletės.

Daugelį ITG grupių dalyvių stebina nepaprastas terapeuto gebėjimas per trumpą laiką „įžvelgti sielos esmę”. Kaip rašo viena dalyvė, „atrodė, kad jis mus visus pažįsta seniai ir labai artimai”.

Nors ITG grupių darbe plačiai naudojami „psichodramos” epizodai, kuriuos režisuoja terapeutas, tačiau terapinis darbas neatrodo „technologiškas”. Veikiau galima patirti, kaip „veikia” gili gyvenimiška filosofija, terapeuto asmenybės jėga, paleidžianti grupės gyvenimo spyruoklę. Jis pats grupėje gyvena nuoširdžiai, netausodamas savęs, ne dirba, o išgyvena tai, kas vyksta. Kai vieno dalyvio, mėginusio papasakoti epizodą iš grupės gyvenimo, kolegos paklausė: „Tai čia buvo žaidimas vaidmenimis?”, jis atsakė: „Ką jūs! Tai buvo iš tikrųjų!”

A. Alekseičiko „terapinio arsenalo” įvairovės esmę labai tiksliai atspindi vienos dalyvės įspūdžiai: „Man terapeuto darbas buvo daugiaveidis ir nenuspėjamas. Tai lyg koks Pilypas iš kanapių iššoka anekdotas, ir staiga suprantu, kad jis reikalingas kaip tik dabar, kad atskirtų mus nuo problemos ir tų jausmų, kuriuose visi esame paskendę. Kitą kartą jis neįtikėtinai kantrus, nepajudinamas ir minkštas ten, kur visi jau pasirengę sutrinti vienas kitą į miltus, ir suvokiu, kaip šitai padeda nebijoti savo „blogų” jausmų. Staiga jis pratrūksta žaibais ir perkūnijomis, tampa negailestingas ir, žiaurumu beveik prilygdamas realiam gyvenimui, stato mus į situacijas, kuriose neįmanoma išvengti pasirinkimo, kur žodžius tenka mesti šalin ir viską lemia poelgis „čia ir dabar”, „taip” arba „ne”. Arba viena frazė nuostabiu būdu priverčia kitaip pažiūrėti į tai, kas vyksta. Atsiduriame „aukštai viršuje”, ir žvelgiant nuo Dievo ir amžinųjų vertybių viršūnių, įvykiai įgyja gelmės ir tūrio. „Žmogus orkestras”. Ir privalai pats būti geras „muzikantas”, kad įvertintum, kaip gražiai „grojama”.

Kalbant apie stilių apskritai, A. Alekseičikas dažniausiai elgiasi tarsi tėvas patriarchas – griežtas ir mylintis – arba, kaip sako kai kurie grupių dalyviai, „Senojo Testamento Dievas – reiklus ir linkęs bausti”. Todėl kai kurie dalyviai A. Alekseičiko darbo stilių vertina kaip autoritarišką, rizikingą ir net pavojingą. Viena dalyvė rašo: „Norėčiau, kad su manimi sutartų, kokiu būdu ir kaip giliai bus skverbiamasi į mano sielą, kitaip nesijaučiu pakankamai saugi, kad galėčiau produktyviai dalyvauti grupėje.” Čia iškyla neretai užduodamas klausimas ryšium su ITG (ir kitais „aštriais”, „chirurgiškais” psichoterapijos būdais) – ar visas pagalbos priemones galima laikyti tinkamomis, net jeigu jas taikome dėl žmogaus sveikatos ir jo asmenybės augimo, jeigu pagalbininko ketinimai vos ne šventi, jeigu sielos pergalė kovoje su problema, regis, visai čia pat, tereikia tik stumtelėti?.. Jeigu šį klausimą kelsime abstrakčiai, nesiedami su konkrečia situacija, atsakyti neturėtų būti sunku – tai priklauso nuo atsakančiojo vertybių, tačiau konkrečiose, sudėtingose ir painiose terapinėse (taip pat ir gyvenimiškose) situacijose atsakymą, juo labiau vienareikšmišką, rasti nėra paprasta. Todėl taip dažnai A. Alekseičiko darbo stiliaus vertinimai būna prieštaringi, kategoriški ir priešingi.

TERAPINIO PROCESO DINAMIKA

ITG grupė prasideda, priėmus terapinį gyvenimą formuojančias sąlygas, kurias paskelbia terapeutas užsiėmimo pradžioje. Jų nedaug, tačiau tai esminiai „terapinės kelionės” atramos taškai:

1. Pasaulį ir terapinį gyvenimą priimti kaip gėrį. Visa, kas jame vyksta, gali būti panaudota norimiems pokyčiams, nors ne visa grupėje yra malonu. Liga, vargai, sunkūs išmėginimai – visa tai gali būti naudinga. Vienas iš mėgstamų A. Alekseičiko aforizmų: „Jeigu Dievas mus baudžia, ačiū Dievui, vadinasi, jis mūsų dar nepamiršo.” Priimti pasaulį – vadinasi, domėtis, pasitikėti, išgyventi, leisti savyje reikštis ir gėriui, ir blogiui.

2. Gyventi su tiesa. Tai viena iš pačių būtiniausių sąlygų terapiniams pokyčiams atsirasti. Kai gyvenime daug melo, toks gyvenimas nebesaugus, o mes patys pažeidžiami. Melas griauna santykius, nors kartais kalbama apie „gydantį melą” (tokio melo priimtinumas kelia abejonių). A. Alekseičikas visada primena grupės dalyviams, kad jei sunku sakyti tiesą, jei šitai nepavyksta, svarbu bent jau nemeluoti. Rinktis grupėje tylėjimą, užuot tuščiažodžiavus ar slėpus tiesą, reiškia nuoširdesnio gyvenimo, nuoširdesnių santykių pasirinkimą.

3. Laisvė. Apie tai jau minėta aukščiau, galima tik pridurti, kad grupėje svarbu suvokti, jog leidžiama viskas (nors, pasak A. Alekseičiko, „ne viskas, kas galima, yra naudinga”) – visų pirma, visų troškimų ir jausmų (ypač laikomų negatyviais) išraiška, bet kokios kalbos, reikalavimai, veiksmai ir t.t.

4. Saugumas. Svarbiausioji jo sąlyga – garantija, kad padės terapeutas ar grupė. Laikoma, kad geriausias būdas sumažinti baimę, pažeidžiamumą, silpnumą – pasidalyti visa šia sunkia našta su kitais. A. Alekseičikas: „Geriausias būdas palaikyti save yra palaikyti kitą”. Kita vertus, gyvenime visiškas saugumas neįmanomas (vienas aforizmas teigia, kad didžiausią pavojų kelia visiškas saugumas).

5. Atsakomybė. Į grupės gyvenimą ji ateina per mokesčio principą – dera būti visada pasiruošus už viską mokėti: už laisvę, už tiesą, už saugumą ir t.t. Svarbu imtis visos atsakomybės už save ir jausti saiką imantis atsakomybės už kitą. Grupėje neskatinamas „gelbėjimas”, nes tai reiškia nepasitikėjimą kito jėgomis ir galimybėmis.

6. Realybė. Tai daugiamatis dalyvių kūno, sielos ir dvasios procesų pasireiškimas grupės gyvenime, galimybė juos lyginti ir vertinti. „Visada galima išmatuoti, kiek jaučiame, norime, ar tiksliai atsimename, kiek valios pastangų įdedame, kaip vienas kitą atitinka mūsų pojūčiai, jausmai, potraukiai, įsitikinimai, kaip jie vienas kitą palaiko” (A. Alekseičikas, 1999).

7. Aktyvumas. Visų čia paminėtų terapinio gyvenimo sąlygų įgyvendinti būtų neįmanoma be aktyvaus įsijungimo į tą gyvenimą ir dalyvavimo jame. Kaip sako A. Alekseičikas, „juo daugiau aktyvumo, juo daugiau gyvenimo ir mažiau ligos.”

Žmogaus terapinį kelią ITG galima įsivaizduoti kaip žengimą per kelis sąlygiškus etapus, „dirbant” su į terapiją atsineštomis problemomis.

Visų pirma svarbu išgirsti – pamatyti – pajusti kliento sunkumus. Tai reiškia – kelti ir mėginti ieškoti atsakymo į daugelį klausimų. Kuo ir kaip ši problema pasireiškia, kokia ji atrodo? Koks jos apraiškų spektras čia, grupėje, ir gyvenime, už grupės ribų? Kaip ji atsispindi santykiuose su kitais dalyviais? Kokius jausmus sukelia pačiam klientui ir grupės dalyviams? Kaip galime atjausti tą, kuris pasakoja apie savo sunkumus, įsijausti į jo gyvenimo tikrovę? Ar mums pavyksta ir kaip pavyksta išgyventi drauge su juo?
Nemažą dalį laiko, skirto „darbui” su problema, užima jos tyrimas. Jame dalyvauja pats klientas, grupės dalyviai ir terapeutas – savo klausimais, pastabomis, išreiškiamais jausmais, tapdami klientui „veidrodžiais”. Toks bendras tyrinėjimo procesas skatina drąsą kur kas atviriau ir sąžiningiau, negu iki tol, pažvelgti į save, pamatyti save ne tik per savų iliuzijų ir apgaulingų vaizdinių lęšius, bet ir kitų palankiai nusiteikusių žmonių akimis; leidžia pripažinti daugelį tokių dalykų, kurių iki tol nesinorėjo net matyti; stiprina ryžtą sugrįžti į skausmingas situacijas ir išgyvenimus „čia ir dabar”, apsisprendimą sakyti „taip” tikrovei, realumui ir „ne” saviapgaulei ir kitų apgaudinėjimui. Bendram darbui su kliento problema ypač padeda A. Alekseičiko siūlomas būdas, kai klientas išsirenka (dažnai padedamas grupės terapeuto) sau pagalbininką-terapeutą (vieną ar kelis). Į tokį „gydomąjį procesą” gali būti įtraukiami ir kiti grupės dalyviai. Daugelis pažymi ypatingą A. Alekseičiko nuojautą parenkant „porininkus” bendram darbui. Tokiomis sąlygomis pagalbos procesas tampa labai realus ir intensyvus, nes jį „čia ir dabar” išgyvena realiai situacijoje dalyvaujantys žmonės. Taip pat svarbu suvokti, kad neverta stengtis padėti kitam visu šimtu procentų. Pagalba 1 proc. – tai taip pat pagalba, ir jei ji labai konkreti, reali, tai gali būti tas taškas, nuo kurio prasidės rimti gyvenimo pokyčiai. Psichoterapijoje būtina „stumtelti” klientą, o toliau judėti privalo jis pats. Tai esminis atsakomybės pasiskirstymas tarp terapeuto ir kliento – kas atsakingas už terapijai pateikiamus sunkumus ir juose pasiekiamus pokyčius.

Lemiamas psichoterapijos proceso elementas – kliento pasirengimas priimti tam tikrą sprendimą dėl būtinų pokyčių – savyje, santykiuose, apskritai gyvenime – ir konkrečių veiksmų pradžia. Konkretumo ir realaus veiksmo skatinimas kaip tik ir yra „kitokio, negu anksčiau, gyvenimo kūrimas”. Terapiniams pokyčiams rastis labai svarbus kliento siekis pamėginti vienoje ar kitoje sudėtingoje situacijoje tapti bent šiek tiek kitokiu, kažką daryti bent šiek tiek kitaip. Visų pirma reikia pasirinkti, nuo ko pradėti, ką daryti pirmiau, nuspręsti, kas iš pradžių galėtų padėti, iš ko norėtųsi sulaukti paramos.

Terapinis darbas baigiasi pasiektų rezultatų įvertinimu. Čia svarbūs paties kliento vertinimai – kokius pokyčius ir kokiose srityse jis mato, jaučia, išgyvena, kaip terapinius pokyčius regi kiti grupės dalyviai, terapeutas. ITG naudojami labai įvairūs būdai terapiniams rezultatams vertinti.

Apskritai galimą terapinį ITG grupės rezultatą galima išreikšti vienos dalyvės žodžiais, kuri šitaip apibendrino savo patirtį: „Grupės psichoterapinė praktika reiškė kelias labai svarbias pamokas. Priimti supantį pasaulį gali padėti nuolaidumas, pasitikėjimas kitu žmogumi, tarnavimas žmonėms, tobulesnės Dievo valios priėmimas. Meilės santykį su kitu žmogumi galima pasiekti per atjautą, užuojautą ir rūpestį, atleidžiant ir prašant atleidimo, susitaikant. Gauname tai, ką atiduodame, ir dažnai net daugiau, tačiau tik tuomet, jeigu nereikalaujame. Grupėje galima gyventi vienu metu kelis gyvenimus, iš vaiko gaunant vaikystę, iš jaunesnio dalyvio – jo jaunystę, iš vyresnio – brandą, iš silpnojo – jėgą, iš bailiųjų – drąsos ir t.t. Galų gale tampame gailestingesni, atsikratę dalies abejingumo, nuolankiai išmintingesni, atsikratę dalies pykčio ir pasipūtimo. Ir tuomet randasi suvokimas, kad mano gyvenimas – ne būtina kova už būvį ir augimą, o savo galimybių įgyvendinimas nepaisant apribojimų.”

VIETA ŠIUOLAIKINĖS EGZISTENCINĖS TERAPIJOS KONTEKSTE

A. Alekseičikas niekada nekalbėjo ir nekalba apie ITG kaip priklausantį egzistencinei psichoterapijos krypčiai ir nemėgina savo darbo sieti su vakarietiška egzistencinės filosofijos tradicija; jis daugiausia remiasi XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės rusų filosofija (S. Frankas, I. Iljinas, S. Levitskis, V. Rozanovas, V. Loškis, N. Berdiajevas ir kt.). Vis dėlto, žvelgiant į ITG iš pagrindinių šiuolaikinių egzistencinės terapijos koncepcijų (V. Frankl, R. May, E. van Deurzen, E. Spinelli), jį neabejotinai galima laikyti labiausiai susiformavusia egzistencinės terapijos mokykla Rytų Europoje. Jos esmė – realaus gyvenimo atkūrimas ir plėtojimas psichoterapijos procese – atitinka bendrąją egzistencinės terapijos esmę. Čia psichoterapeuto dėmesio centre – ne klientas kaip uždara psichinė struktūra su įvairiais sutrikimais ir pažeidimais, reikalaujančiais analizės, korekcijos ir gydymo, bet be galo sudėtingas individualus gyvenimas, kuriame nuolat veikia, viena su kita varžosi ir destruktyvios, griaunančios, ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos.

Kalbant apie ITG kaip grupinės psichoterapijos rūšį, jis kol kas lieka vienintelis išplėtotas visapusiškas grupinio darbo modelis egzistencinėje terapijoje, deja, beveik nežinomas už posovietinės erdvės ribų (tikimės, kad artimiausiu metu šita padėtis pasikeis). Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Anglijoje, dar tik mėginama kurti egzistencinės terapijos grupinio darbo būdus (H. Cohn, 1997), nors didelių abejonių kelia grupinė analizė (psichoanalitinė paradigma) kaip pasirinktas egzistencinio darbo pagrindas.

ITG remiasi „gimstančiu ir besivystančiu” grupės gyvenimu – nuo jos „kūdikystės” iki „mirties”, ir šis bruožas lemia, kad ITG yra giliai egzistencinė terapija. Nesvarbu, koks realus grupės dalyvių amžius, kokia jų grupinės psichoterapijos patirtis – grupėje viskas prasideda nuo nulio ir terapeutui, ir dalyviams. Reikia bendromis pastangomis kurti bendrą gyvenimą – pasiremiant dalyvių turimu gyvenimišku patyrimu ir terapeuto patirtimi. Svarbu, kad tai vyktų kuo natūraliau. Grupės mikrokosmas atspindi visa, ką kiekvienas dalyvis atsineša iš individualaus gyvenimo makrokosmo – ir tai, kas konstruktyvu, ir destruktyvu. Kruopštus ir dažnai negailestingas vertybių, prasmių, pasaulėžiūros tyrinėjimas sudaro „terapinio proceso tinklą”, užtikrinantį ir grupės kaip vientiso organizmo augimą, ir terapinius pokyčius „atskirose šio organizmo dalyse”. Grupės gyvenime daug dėmesio skiriama padėti dalyviams suprasti galimybes, teikiamas pačios žmogaus prigimties, siūlomas gyvenimo ar slypinčias juose pačiuose; taip pat ir apribojimus, kurių vieni susiję su kiekvieno žmogaus netobulumu ir ribotumu, kiti priklauso nuo individualaus gyvenimo konteksto, trečius lemia pati žmogiškosios būties prigimtis. Tai atitinka vieną svarbiausių ir universaliausių egzistencinės terapijos tikslų.

Gyvenimo proceso analizė – tai visų pirma žmogaus santykių su pasauliu vientisumo tyrimas. Egzistencinei terapijai šiame kelyje pagrindiniais orientyrais tarnauja keturios gyvenimo pasaulio dimensijos: fizinė (kūniškosios, materialiosios būties sfera), socialinė (visuomeniškų, viešųjų santykių sfera), psichologinė (artimų, intymių santykių ir vidinės sielos erdvės sfera) ir dvasinė (pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentalia realybe sfera). Vienalaikė fizinė, socialinė, psichologinė ir dvasinė būtis visada teikia tam tikrų galimybių sėkmingai kurti gyvenimą, bet drauge ir lemia tam tikrus apribojimus; individualus santykis su šiais apribojimais sudaro prielaidas įvairiems gyvenimiškiems sunkumams, dvasinės sveikatos sutrikimams.

ITG gyvenimiškus sunkumus regi, atsižvelgdama į visas minėtas žmogaus būties dimensijas, tačiau negalima nepastebėti ypatingo dėmesio dvasinei egzistencijai kaip svarbiausiajam gyvenimiško augimo resursui ir jo aukščiausiajam tikslui. Visas grupės gyvenimas iš esmės skirtas atskleisti, kad žmogus pajėgus tikėti aukštesniąja tvarka, rasti stiprybės silpnume, auginti „drąsą gyventi” (pasak P. Tillicho).

E. Spinelli (2006) nuomone, bet kuri egzistencinė žmogaus ir psichoterapijos koncepcija turi aprėpti tris pagrindinius principus:

1. Žmogaus prigimties susietumo su pasauliu pripažinimas.
2. Neapibrėžtumo neišvengiamumas.
3. Egzistencinio nerimo universalumas.

Susietumo principas yra pats svarbiausias, tai – egzistencinio mąstymo pagrindas. Žmogaus būtis – tai neišvengiamai bendra būtis su kitais, būtis-kartu. Tai egzistencinė „duotybė”. Būdai, kuriais kiekvienas iš mūsų „priima” šią duotybe į savo gyvenimą, kuria milžinišką tarpasmeninių sąveikų variantų įvairovę. „Mes” yra pirminis pradas „Aš” atžvilgiu – tai vienas iš pamatinių ITG principų. Santykiai grupėje vertinami ne tik kaip scena, kur reiškiasi būdai egzistuoti drauge su „Kitais” ir dėl jų kylančios problemos, bet ir kaip būtina „statybinė medžiaga” asmenybei augti ir judėti į didesnę dvasinę sveikatą.

Susietumą sunku kontroliuoti (čia visada dalyvauja „Kiti”, kurių valdyti negalime), todėl universalia būties sąlyga tampa santykių su pasauliu neapibrėžtumas. Tai tiesioginis su pasauliu susijusios žmogaus prigimties rezultatas. Neapibrėžtumas – taip pat vienas ryškiausių ITG bruožų.

Neapibrėžtumas gimdo nerimo būseną. Kadangi neapibrėžtumo išvengti neįmanoma, nerimas taip pat virsta universaliu žmogaus išgyvenimu. Su juo siejasi vienas svarbiausių kasdienės būties klausimų – kaip gyventi su nerimu, turint galvoje, kad šis jausmas lydi iš esmės visus žmogaus išgyvenimus – laisvę, meilę, prasmės paieškas ir pan.

Darbas grupėje, siekiant suprasti, įprasminti nerimą, priimti jį kaip neišvengiamą atviro gyvenimo palydovą, persmelkia visą terapinį procesą.

Ne mažiau reikšminga grandis, jungianti ITG su egzistencine terapija – santykis su viena fundamentaliųjų mūsų būties duotybių, su gyvenimo laiku.

Egzistenciniu požiūriu praeitis, dabartis ir ateitis nėra vienos linijos taškai, einantys vienas po kito. Nėra tarp jų ir vienareikšmiškų priežasties bei pasekmės santykių. Praeitis nėra dabarties „priežasčių ištakos”, apie ją negalime kalbėti kaip apie kamuoliuką, kuris dabar rieda, nes prieš akimirką kažkas jį stumtelėjo. Iš esmės visa egzistuoja tik dabartyje – praeitis yra duotybė, kurią nagrinėjame ir į kurią atsiliepiame dabar, o ateitis čia dalyvauja kaip lūkesčiai, viltys, svajonės, planai, galimybės, atsispindinčios toje pačioje dabartyje. Kitaip tariant, trys laiko matavimai sudaro dabartį, kuri vienintelė yra reali. Dabartis -tai tarsi savotiškas laiko tinklas, kuriame susipynę praeities įvykiai, nuolat kintančios dabarties akimirkos ir tai, ko dar tik laukiame.

ITG visi iš praeities atnešti įvykiai ir dalyvių problemos nagrinėjami „čia ir dabar” erdvėje. Užuot ieškojus atsakymo į dažnai psichoterapijoje skambantį klientų klausimą „Kodėl šitai atsitiko? Kokia to, kas vyksta, priežastis?” nurodoma, kad būtina kažką su sunkumais daryti dabar, šią akimirką, ir nedelsiant. Keisti gyvenimą dabartyje, nepaisant sudėtingų praeities kontekstų (bet jų ir neignoruojant) – tai vienas iš pagrindinių ITG principų, nes vienintelė mums pasiekiama realybė – tai dabarties realybė. ITG terapinis procesas atitinka sąlygišką egzistencinės terapijos etapų schemą (I. Yalom, 1980; E. van Deurzen, 2002):

1. Kliento norų ir ketinimų išryškinimas.
2. Gyvenimiškų pasirinkimų ir sprendimų parengimas.
3. Sprendimų įgyvendinimas (kliento veiksmai).

Terapinė ITG grupė prasideda, stengiantis kiek įmanoma konkrečiau nustatyti dalyvių problemas ir išaiškinti jų norus. Kol nėra pakankamai aišku, ką konkrečiai žmogus norėtų keisti savo problemose ir gyvenime, kaip jis norėtų tai daryti ir kas jam galėtų padėti, ką nors realiai pakeisti nepavyksta. Tai tinka ir tiems, kurie iš pradžių tik miglotai įsivaizduoja, ko jie norėtų iš terapijos, ir tiems, kuriems atrodo, jog žino, ko nori.

Tiltu tarp norų, ketinimų ir gyvenimiško veiksmo tampa pasirinkimas ir sprendimo priėmimas. Daugelis gyvenimiškų sunkumų siejasi kaip tik su šiuo pokyčių etapu. Išsirinkti ir ryžtis pokyčiams sudėtinga, nes bet koks pasirinkimas reiškia, kad ko nors teks atsisakyti. Situacija dar labiau komplikuojasi, kai alternatyvos atrodo lygiavertės. Pasiryžti kliudo ir abejonės – „o kas bus, jeigu.

ITG grupėje klientai neskubinami priimti sprendimų siekiamų pokyčių atžvilgiu, net jei tokių sprendimų reikalauja gyvenimo situacija, jei pasirinkimas atrodo neišvengiamas. Svarbu išgyventi abejones, jas racionaliai išnagrinėti, ištirti alternatyvas ir galimas vieno ar kito pasirinkimo pasekmes, rasti galbūt jau priimtus, bet šiuo metu už dėmesio lauko esančius sprendimus.

Egzistenciniu požiūriu labai svarbu sprendimus paversti konkrečiais veiksmais. Tačiau ir egzistencinėje terapijoje, ir ITG labiau vertinami apgalvoti, o ne spontaniški veiksmai. Perdėta skuba, siekiant keisti savo gyvenimą, liudija apie nepakankamai subrandintus pokyčius, ir šitai gali sukelti naujų gyvenimiškų sunkumų. Todėl svarbu ne tiek pats veiksmas, kiek jo prasmė. Gyvenimiškas veiksmas laikomas prasmingu, jeigu žmogus supranta, dėl ko jis ryžtasi kažką daryti, ko tikisi, kaip sieja savo veiksmus su pažanga sprendžiant gyvenimo sunkumus, kokius pavojus tie veiksmai slepia ir kokių nepageidautinų pasekmių gali sukelti.

Tad ITG ir šiuolaikinės egzistencinės psichoterapijos požiūriai neabejotinai panašūs, tačiau galima paminėti ir kai kuriuos skirtumus. Jie ryškesni visų pirma kalbant apie terapinius santykius, ypač apie terapeuto poziciją ir vaidmenį grupės terapiniame procese.

Egzistencinėje terapijoje daugiau kalbama ne apie „darbą su klientu”, o apie būtinumą pasirinkti tinkamą bendros su klientu būties būdą; ši bendra būtis ir tampa „darbo” pagrindu. Kaip rašo E. Spinelli (1995). terapeutas neturėtų tapti „žinovu”, kuriam aišku, kas neteisinga kliento gyvenime, ką jame reikia keisti. Siūloma, kad terapeutas, užuot buvęs „gydytojas”, „mokytojas”, „profesionalus pagalbininkas”, būtų atviras viskam, kas susiję su terapiniais santykiais, atviras bet kokiems jausmams ir temoms, pasirengęs besąlygiškai priimti kito žmogaus kitoniškumą.

Terapeuto vaidmuo ITG, pozicija, kurią bendraudamas su grupės dalyviais dažniausiai renkasi A. Alekseičikas – tai pozicija Vyresniojo, kur kas labiau patyrusio ir išmanančio, kas tiesa, o kas ne. Terapeutas -tai „gydytojas chirurgas”, kuriam paciento sveikata kur kas svarbesnė už jo paties išgyvenimus, baimes, tik retkarčiais leidžiantis sau „lyriškai nukrypti” nuo „svarbiausiojo reikalo – sielos gydymo”. Jis autoritariškas ir direktyviai siekia priversti kitus „galvoti ir daryti teisingai”, t. y. pagal terapeuto planą ar įsivaizdavimą. Tokia pozicija labai tolima nuo egzistencinės terapijos – ir grupinės, ir individualios – supratimo apie terapeuto vietą ir vaidmenį terapiniuose santykiuose.

A. Alekseičikas labai aktyviai kuria Gyvenimo intensyvumą ir terapiškumą, ypač pirmojoje grupės darbo dalyje; kiekviena grupė -tai vos ne asmeniška terapeuto kova už jos gyvybę, tarnystė jos labui iš visų jėgų. Šis aktyvus ir unikalus „režisieriaus” darbas lemia ITG grožį ir efektyvumą, bet drauge jį ir apriboja, nes lieka nedaug galimybių, kad tokį darbą pakartotų kiti terapeutai. Teko stebėti, kaip dirba psichoterapeutai, vadinantys save ITG gerbėjais ir sekėjais -deja, geriausiais atvejais tai buvo A. Alekseičiko darbo karikatūra, o blogiausiais – tiesiog antiterapija.

Apibendrindami galėtume padaryti išvadą, kad ITG – tai įdomi ir originali šiuolaikinės egzistencinės terapijos mokykla, pajėgi atstovauti Rytų Europai audringai besiplėtojančiame egzistencinių psichoterapijos modelių sraute.

Baigdamas pasinaudosiu mintimis vieno britų egzistencinio terapeuto (Dean, 2003), kuris lyg ir rimtai, lyg ir juokais vardija pagrindines egzistencinės terapijos temas. Daugelis puikiai tinka ir A. Alekseičiko Intensyviam Terapiniam Gyvenimui.

• Duotybės – „Kaip viskas yra”;
• Egzistencinė terapija – tai „būtis su tuo, kas yra”;
• Pasirinkimas ir sprendimas yra svarbiausia – abu priklausomi nuo aplinkos ir abu laisvi, bet už abu visuomet tenka mokėti!
• Problemos daugiausia kyla dėl to būdo, kuriuo gyvenimui sakome „Ne”;
• Ką daro terapeutai?… – „kažką ir nieko”, ir mes privalome žinoti, ką ir kada daryti.

Literatūra

1. Alekseičikas A. Intensyvus Terapinis Gyvenimas. II Kn. : R. Kočiūnas (sudarytojas). Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas. Vilnius: ViaRecta, 1999.
2. Buber M. Dialogo principas I. Aš ir Tu. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.
3. Cohn H. W. Existential Thought and Therapeutic Practice: An Introduction to Existential Therapy. London: Sage, 1997.
4. Dean P. Approachihg Existential Psychotherapy. II Existential Analysis, 2003,14,1, p. 86-97.
5. van Deurzen E. Existential Counselling and Psychotherapy in Practice. London: Sage, 2002.
6. Spinelli E. The Interpreted World: An Introduction to Phenomenological Psychology. London: Sage, 1995-
7. Spinelli E. Egzistencinės psichoterapijos seminaras Birštone. Asmeniniai užrašai, 2006.
8. Yalom 1. Existential Psychotherapy. N. Y.: Basic Books, 1980.