IGORIS VARNAKOVAS

Gydymas gyvenimu: ar metodas egzistuoja?

(14 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)

Apie Intensyvų Terapinį Gyvenimą jau yra darbų, kuriuos parašė pats autorius – Aleksandras Jefimovičius Alekseičikas. Tačiau vadovėliuose man niekur nepavyko aptikti šio metodo pavadinimo. Oficialiuose psichoterapijos kursuose pamenu tik pavienes užuominas apie ypatingą, neva autoritarinį, dažnai „skandalingą”, „kruviną” „kai kurių psichoterapeutų” grupinės psichoterapijos stilių, ir dar rečiau šmėkšteli pavardė „Alekseičikas”.

Oficialiai grupinė psichoterapija egzistuoja kaip metodas, besiremiantis ypatinga „grupine dinamika”, kuri esą nepriklauso nuo vadovo ir dėl to yra objektyvi. Jeigu atsiranda grupės, neturinčios tokios dinamikos, tai aiškinama vadovo, kliudančio grupės dalyviams išreikšti save, neraštingumu.

Baigus mokslus ir įsitraukus į praktiką, grupių vadovų profesionalų sluoksniuose ima skambėti Alekseičiko pavardė. Labai retai į ją reaguojama ramiai. Išmuštruota „tikrųjų” psichoterapeutų atmintis rikiuoja asociacijas: psichoterapija – grupės – autoritarinis stilius -Alekseičikas – neteisinga. Tokia atmintis kažkodėl nepripažįsta, kad galėtų būti koks kitas metodas.

Todėl man ir iškilo klausimas: ITG arba „gydymas gyvenimu” -ar tai metodas? Gal čia tik psichoterapeuto Alekseičiko „grupinės psichoterapijos” stilius? Ar egzistuoja originalus Alekseičiko ITG metodas?

Galbūt jis savo darbą apie ITG paprasčiausiai parašė „ne pagal taisykles”? Plačiai pripažintas provokacinės psichoterapijos autorius Frankas Farellis, išgirdęs klausytojų komentarus, esą jie seniai naudoja šį metodą, tik nežinojo, kad tai ir yra provokacinė terapija, atsikirsdavo: „O ar parašėte apie tai knygą pagal visuomenės nustatytas taisykles? Ne? Tuomet pirmenybė priklauso man!”

Nesu metodologas. Mokslo bendruomenės taisyklių nežinau. Kaip rašė Levas Gumiliovas: „Jaudino klausimai. Aspirantūron manęs nepriėmė… Todėl netapau mokslo darbuotoju, teko tapti mokslininku.” Būdamas panašiai laisvas, tiesa, gal kiek kitaip, nes aspirantūron pats nenuėjau, „nemokslinėje” literatūroje ėmiausi paieškų, kas padėtų atsakyti į iškeltą klausimą. Padėtų ne taisyklėmis, bet patartų, kaip tai padaryti. Tokiu patarimu man tapo amerikiečio Roberto Diltzo darbas.

Jo „Genijų strategijoje” radau: „Išryškinti pagrindinius principus ar „dėsnius” bet kurioje tiriamoje žmonijos žinių srityje geriausiai gebėjo Aristotelis. Aristoteliškas mąstymas nepastebimai dominuoja ir šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose.”

„Kaip ir jo mokytojas Platonas, Aristotelis pradeda nuo keturių esminių klausimų: „Ieškoma turi keturis pavidalus: „kas?”, „kodėl?”, „ar yra?” ir „kas yra?” (Antroji analitika).

Robertas Diltzas, tyrinėjęs genijų mastymą, šiuos klausimus įvardijo taip: „Ar iš tikro egzistuoja savybės ryšys su objektu? Kokia yra to ryšio priežastis? Ar yra pats objektas? Kokia objekto prigimtis?”

Šie klausimai tapo man tikrai aktualūs, kai ėmiausi anksčiau minėtos problemos. Nes neturėjau jiems atsakymų.

Ar galima iš tiesų aptikti ryšį tarp to, kaip dirba Aleksandras Alekseičikas, ir ITG metodo? Kokia yra tokio ryšio priežastis? Ar egzistuoja pats ITG metodas? Kokia šio metodo prigimtis? Juolab kad „Aristotelio tikslas nėra į keturis klausimus gauti keturis skirtingus atsakymus, ne, jis siekia suvesti juos į vieną, tai yra į „pirmapradį”.

„Kadangi žinojimą ir mokslinį pažinimą teikia visi tyrimai, žvelgiantys į pradus, priežastis ir elementus, ir siekiantys juos paaiškinti (nes tik tuomet esame įsitikinę, kad žinome dalyką, kai išsiaiškiname jo pirmines priežastis, pirminius pradus ir išskaidome jį į elementus)… (Fizika)” (R. Diltzas. Genijų strategija.)

Įkvėptas aiškaus suvokimo, kad susidūriau su neištirtais dalykais, leidausi į kelionę, kurią pateikiu žemiau.

Aprašęs savo supratimų kelią ir jo rezultatus, toliau imsiuosi šių rezultatų patikrinimo.

Jeigu žemiau išdėstyti rezultatai išlaikys ir jūsų loginį patikrinimą, bus įdomūs ir natūraliai atsirandantys atsakymai į kitą klausimų, kurie buvo aktualūs ruošiant šį darbą, seką:

• pagrindiniai ITG principai, kaip juos suprantate, kur glūdi jų terapiškumas, gydomoji galia;
• koks, jūsų nuomone, terapeuto vaidmuo ITG darbe;
• kaip suprantate ITG vystymąsi, kaip metodas kito su laiku, kaip kito jo turinys;
• kokias matote galimybes panaudoti ITG dirbdami su klientais (pacientais) ir profesionalais (terapiškai ugdant jų asmenybes);
• kokia yra galima psichologinė rizika naudojant ITG;
• ITG vieta tarp kitų psichoterapinių mokyklų ir metodų.

Taigi pasiaiškinimų kelias.

Pasak Aristotelio, „kiekviename tyrime ieškoma vidurkio”, kuris ir yra tai, kas jungia „visuotina” su „atskira”.

Klausimas „Ar turi Alekseičikas originalų ITG metodą?” pasak Aristotelio, reikštų: „Ar yra priežastis, pažadinusi jame, Alekseičike, ITG metodą?” Jei į pirmąjį klausimą atsakysime, kad „Alekseičikas turi medodą, nes daugiau kaip 18 metų veda unikalias terapines, o vėliau ir mokomąsias grupes,” – kartu manysime, kad „Alekseičiko unikalių terapinių ir mokomųjų grupių vedimas daugiau kaip 18 metų yra ITG metodo priežastis.” „Priežastis” (unikalių grupių vedimas) yra „vidurkis”, arba rišamoji grandis, tarp bendrosios savybės „metodas” ir atskiro atvejo „Alekseičikas”. „Pirmapradiškumo” suradimas ir yra tokios priežasties nustatymas.

Beje, tiems, kurie kitaip sudėlios akcentus: bendroji savybė „Alek-seičikas” ir atskiras atvejis „metodas”. Tikrinkite.

Štai įsivaizduokite: „ITG metodas turi Alekseičiką, nes daugiau kaip 18 metų veda unikalias grupes.” „Daugiau kaip 18 metų unikalių grupių vedimas ITG metodu yra priežastis, pažadinusi Aleksandrą Alekseičiką.”

Antras teiginių rinkinys yra absurdiškas, tai lengva atpažinti, pasitelkus intuityvią lingvistinę logika. Taigi ITG metodas yra bendroji savybė, prieinama daugeliui, o ne atskira, prieinama tiktai vienam.

Kadangi jau pateikėme klausimą, reikia išmokti surasti į jį išsamų atsakymą. Tad jei norime sužinoti, kas yra ITG metodas, arba „terapija gyvenimu”, mums reikia:

• parinkti panašiai vedamų terapinių ir mokomųjų grupių, turinčių bendrą savybę – tai „terapija gyvenimu”. Tam tiks grupės, kurias veda pats metodo autorius;
• palyginti šias grupes ir paieškoti jų bendros savybės;
• parinkti kitaip vedamų grupių, bet pasižyminčių tokia pačia savybe. Pavyzdžiui, Alekseičiko mokinių arba jo seminarų nuolatinių dalyvių vedamos grupės. Jas taip pat palyginti;
• palyginti bendrąsias savybes. Nustatyti bendrą abiem grupėms savybę.

Nepretenduoju į objektyvumą, remiuosi savo patyrimu ir atmintimi.

Man teko dalyvauti daugelyje Aleksandro Alekseičiko grupių. Imu tris iš jų: vieną balandžio seminarą, dar jo grupę Smolensko nekomercinio seminaro metu ir išvažiuojamąjį seminarą Ivanove. Tai pirmoji „terapijos gyvenimu” pavyzdžių „imtis”.

Į antrąją „imtį”, remdamasis paties metodo autoriaus nuoroda apie savo mokinius straipsnyje „Intensyvus terapinis gyvenimas”, skirčiau Rimanto Kočiūno, Semiono Jeselsono, Konstantino Kovalenkos vedamas grupes, kur taip pat turiu dalyvavimo ir stebėjimo patirties.

Kas bendra pirmoje „imtyje” stebėtojo požiūriu, ką galime pavadinti „terapija gyvenimu”?

Taip, grupė dirba. Susirinko žmonių būrelis vienoje vietoje. Yra vadovas, prisiimantis atsakomybę už šį renginį. Dalis žmonių susėda ratu, dalis sėdasi už rato ribų. Yra „sesijų” ir pertraukų tvarkaraštis. Yra apytikslis turinys, kam bus skirta kiekviena sesija. Kai viskas baigiasi, dalyviai išsiskirsto namo ir grįžta prie savo darbų ir į savo šeimas. Taip būna iš esmės visose grupėse, įskaitant ir verslo seminarus. Štai sėdi žmonės ratu, sėdi vadovas, o kur galime įžvelgti terapiją? Jeigu pavyktų ją atpažinti, ką slepia metodo pavadinime minimas „gyvenimas”? Mane patį šie klausimai be galo intriguoja.

Metodo autorius turi atsakymus, šiuos terminus jis paaiškina sau ir skaitytojams. Ačiū Jums už tai, Aleksandrai Jefimovičiau. Tačiau nagrinėju ne autoriaus tekstą, o tai, ką pats mačiau ir girdėjau, ką pats išgyvenau, dalyvaudamas grupėse. Palyginu, atmetu iš teksto viską, kas unikalu kiekvienai atskirai grupei ir man pačiam. Visų atrinktų grupių „lauko tyrimuose” ieškau bendrybių. Štai čia manęs laukia siurprizai.

Visų pirma „terapija”. Bendra: ypatingas terapijos apibrėžimas, kuriuo remiasi vadovas. Tas apibrėžimas skiriasi nuo visuotinai priimtųjų, kurių man, gydytojui, teko mokytis medicinos institute ir vėliau podiplominėse psichiatrijos studijose. Tradiciškai terapija – tai standartizuota, sutrikimų klasifikacija paremta diagnostika, bendrai priimtų metodų taikymas, „objektyvus” rezultatų fiksavimas įvertinant stebėjimo, tyrimų, techninių matavimų, giminių ir paties paciento apklausos duomenis. Šiose grupėse terapija kitokia:

• ne standartinė medicininė diagnostika, o subjektyvus „fenomenas”, kurį dalyvis, vadovui pritariant, nori ištirti ar pakeisti. Pavyzdžiui (tiems, kurie nėra buvę grupėse), tokie fenomenai, kaip „profesiniai ir asmeniniai sunkumai”, „nuodėmė”, „dvasinės problemos”, „sielos problemos”, kiekvienai unikaliai grupei savas problemų rinkinys pagal jos temą ir pavadinimą. Grupėse, kuriose dalyvauja psichoterapeutai, psichologai ir psichoterapijos pacientai, gali skambėti ir standartinės diagnozės, tokios kaip psichopatija, neurozė, šizofrenija. Tačiau tą diagnozę grupės dalyvis sau nustato pats: vadinu tai „subjektyvia” diagnoze.

• ne įprasti medicinos metodai, o tik vaidmenų paskirstymas – terapeutas, pacientas – ir ypatinga sąveika tarp jų ir kitų dalyvių, taip pat ir sąveika su grupės vadovu. Tad dalyvis, turintis gydytojo diplomą, gali tapti pacientu, o pacientas nepaisant savo išsilavinimo virsta terapeutu.

• rezultatai nustatomi subjektyviai, juos vertina pats pacientas, „terapeutas” ir kiti grupės dalyviai. Grupės vadovas, priešingai tradicinėms psichoterapijos mokykloms, savo nuomonės nedėsto. Jis dažniausiai skatina naudoti sociogramos metodą arba skaičiuoti „procentus” – išreikšti subjektyvų įspūdį apie pakitimus. Vadovas užsirašo, konstatuoja tai, kas pasakyta, ir apibendrina rezultatus. Arba įvertina patį darbo faktą – „gerai padirbėjome”, „prie šio dalyko dar vertėtų paplušėti”, „šitai buvo vaikystė, o dabar prasidės jaunystė”. Šiaip ar taip, pacientas terapijos faktą grupėje visada patvirtina subjektyvia diagnoze ir savianalize. Tiesioginis dalyvavimas nėra būtina terapijos sąlyga: stebėtojai, nepateikę asmeninių „fenomenų”, nedalyvavę vaidmenų pasiskirstyme ir tolesnėje veikloje, taip pat „gydosi”. Savianalizės būdas toks pat: pasakoti visai grupei.

Antra, „gyvenimas”. Bendra: Tai uždaviniai, dažniausiai aktualūs šią akimirką, kuriuos pabrėžia, iškelia grupės dalyviams pats vadovas. Bet kurio grupės dalyvio keliami uždaviniai yra aktualūs, tačiau vadovas kalbantįjį būtinai papildomai paremia, „paaštrina”. Kitaip tariant, žodžiais išreikšdamas probleminius klausimus, vadovas aktualizuoja dalyvių vidinius išgyvenimus. Tokia yra būtina „gyvenimo” sąlyga.

Dar viena sąlyga – vadovas palaiko tokias sąlygas, kad dalyviai neišvengia būtinybės tų problemų spręsti grupėje. Kita vertus, dažnai nereikalinga, kad dalyviai visiškai pritartų tokiam aktualumui. Jei sprendžiama problema dalyvio nejaudina, tačiau rūpi kitiems, šios temos jis vis dėlto apeiti negalės. Teks ją išgyventi ir rasti sprendimą priimant realią atsakomybę už savo veiksmus. Šiuo atveju, kitaip nei „įprastame gyvenime”, kuriame dalyviai stengiasi apeiti „aštrius kampus” arba nepastebėti prieštaravimų, juos nutylėti, „terapinis gyvenimas” išryškina dabartinių uždavinių aktualumą. Drauge tai, kaip jau minėjau, savianalizės kupinas gyvenimas.

Apibūdinant „gyvenimą”, bendra yra ne tik aktualumo akcentavimas, bet ir įvykių plėtojimas siekiant tą aktualų klausimą išspręsti, gauti iš jo naudos. Ne tiek individualios, bet labiau grupinės, reikšmingos visai dalyvių bendruomenei. Individualūs interesai gali būti ir paaukoti, tačiau nebūtinai. Sprendžiant vieno dalyvio problemą, jo individualių interesų labui gali padirbėti ir visa grupė, tačiau darniomis pastangomis. Spręsti gali ir pats vadovas, rodydamas pavyzdį, ir kitas daugiau patyręs dalyvis, arba visi kartu. Tačiau spręsti tenka visuomet. Net tuo atveju, jei teks tik pripažinti, kad dabartinė padėtis yra neapibrėžta ir konkretus sprendimas kol kas neįmanomas.

Kiekvieną atskirai išnagrinėjome „terapijos” ir „gyvenimo” kategorijas. Kas išryškėtų, jei pabandytume suvokti kategoriją „terapija gyvenimu”?

Ką dar bendra turi atmintyje iškylančios „terapijos gyvenimu” grupės? ( Kartais pats vadovas šį fenomeną vadindavo „terapija savimi”, „tarpininkavimu tarp ligos ir ligonio” ir pan.).

Taip. Būtinai yra teorinė dalis, tegu ir trumpa. Ją sudaro paties vadovo kalba arba dalyvių pranešimų komentarai. Čia būtinai pateikiami „darbo” terminų apibrėžimai, kurie bus naudojami terapijai ir gyvenimui. Tarp vadovo ir grupės dalyvių užsimezga glaudūs ir tvirti santykiai, jiems formuoti svarbus ir nevalingas dėmesys (raportas), kurį tvirtai patraukia vadovas.

Taip pat visada naudojamos istorijos, metaforos, anekdotai.

Dažniausiai tai daro vadovas. Jos būtinai dera su esama aktualia situacija.

Bendra šioms grupėms yra ir užduotys, kurias vadovas pateikia dalyviams arba sankcionuoja jų vykdymą, jeigu jas pateikia „terapeutas” – vienas iš grupės dalyvių. Tai kas kita, negu vien dėmesys, atkreiptas į aktualius uždavinius. Tokios užduotys dalyvio ar grupės veiksmams teikia naujumo ir būtinai neįprastumo.

Galbūt, griežtindami tyrimo struktūrą, galėtume rasti ir daugiau bendrumų. Pavyzdžiui, visuomet laikomasi griežto grupės laiko reglamento. Bent jau užsiėmimų pradžios laiko. Visada vyksta procedūra, dažniausiai vadinama „problemų banku”. Manau, tai kitoks dalykas negu grupinėje terapijoje įprasti dalyvių „pageidavimai” ir „nusiskundimai”. Dalyvis nepasakoja, kas jam kelia nerimą ar ką jis norėtų gauti. Sudarydami problemų banką, dalyviai tarsi svarsto ir skiria sau diagnozę, stengiasi apibūdinti savo problemas ir sutrikimus. Vadovas aktyviai skatina procesą, kelia ypatingus reikalavimus dalyvio savianalizei: su kokia problema atėjote, nustatykite sau diagnozę, raskite savo nukrypimą nuo normos. „Jūs dar apie asmeninius sunkumus nepasakėte”… „Na, ne, kas suprato? Štai kol kas esame tokie nekonkretūs, tokie abstraktūs. Kas suprato? Pakelkite rankas” (citata iš seminaro stenogramos).

Vadovas visada pats įvertina tarpinius rezultatus, tai, kas vyksta grupėje. Visada yra klausimams ir atsakymams skirta baigiamoji sesija. Visada vadovas ir dalyvių grupė sėdi bendru ratu. Aptariamose grupėse visada buvo stebėtojai, sėdintys už rato.

Kai kurie grupių dalyviai galbūt norėtų paklausti, kodėl neaptariau „rato formavimo”, kai taip dramatiškai gaunama teisė atsisėsti į centrinį „aktyvų” ratą. Kur vaidmenų tarp dalyvių ir stebėtojų paskirstymas ir kiti sunkūs, kupini išgyvenimų ir įsimintini momentai, pavyzdžiui, bausmės? Galiu atsakyti: šie elementai pasitaiko ne visose Aleksandro Jefimovičiaus vedamose ITG grupėse.

Tolesnes bendrumo paieškas pirmojoje mano sudarytoje „imtyje” galime kol kas atidėti. Metas pereiti prie antrosios. Tyrimas taip pat bus subjektyvus ir remsis įvykiais, kuriuos leidžia atkurti mano atmintis. Rimanto Kočiūno „egzistencinio patyrimo” grupė, Konstantino Kovalenkos „dinaminė grupė”, Semiono Jeselsono biblioterapijos grupė pagal „Šventųjų gyvenimus”.

Šios grupės atrodo visiškai nepanašios, vis dėlto turi kai ką bendra. Bendras ratas, kur stebėtojai išoriniame rate nėra būtini. Vadovas taria įžangos žodį, supažindindamas dalyvius su darbo grupėje taisyklėmis.

Kokį bendrą bruožą būtų galima pavadinti „terapiškumu”? Tai tos pačios dalyvių sau nustatomos diagnozės ir savianalizė, „problemų banko” formavimas. Skirstymasis vaidmenimis „terapeutas – pacientas” nebūtinas. Terapeuto misiją gali atlikti tik vadovas.

Ką bendra būtų galima įvardyti kaip „gyvenimą”? Atsakyti į šį klausimą nėra taip lengva, kaip pirmojoje atvejų grupėje. Ko gero, dalyvių išgyvenimai, subjektyvūs apibūdinimai tampa svarbesni negu išoriniai veiksmai. Be to, keliamas tam tikras reikalavimas, kad dalyvis kažką savarankiškai nuspręstų. Atsakyti veiksmu už šį sprendimą nereikalaujama. Pavyzdžiui, vadovas gali tiesiog išraiškingai pažvelgti į kalbantįjį, patikrinti jį pauze ir pasitenkinti jo savianalize. Bendra yra ir vadovo sąveika su dalyviu, išryškinanti pastarojo patyrimą.

Yra ir dar viena neapčiuopiamai bendra savybė – itin turtinga vadovo asmeninė patirtis (tokių vadovų apie pirštą neapvyniosi), pasireiškianti ypač išraiškinga ir plastiška laikysena, mimika, balso tembru, gestais, žvilgsniais, reakcijomis. (Tokius bruožus retai tepamatysime kitokiais metodais paremtose grupėse). Į grupės vyksmą vadovas žvelgia šiek tiek kritiškai ir nevengia to parodyti. Drąsiai bendrauja su grupės dalyviais. Lanksčiai koreguoja savo veiksmus pagal situaciją, įsitraukia į ją ir savais išgyvenimais. Grupėje vykstančius dalykus apibūdina aiškiai, tiksliai, korektiškai, jautriai, leisdamas dalyviams juos suvokti plačiau.

Galime pastebėti, kad neretai išauga ir dalyvių energijos lygis – jų vegetacinės reakcijos sustiprėja, kai kurios tampa neįprastos. Grupei dirbant, gerėja ir dalyvių kalbos raiška.

Griežtas laiko reglamentas neprivalomas. Tokią laisvę leidžia labai geras vadovo ir dalyvių ryšys – tai dar viena bendra šių grupių savybė.

Vadovas nevertina tarpinių darbo rezultatų.

Šių grupių vadovai nesiekia formuluoti „darbo sąvokų” apibrėžimų. Metaforos, istorijos, anekdotai naudojami ne kiekvienoje grupėje. Tačiau visais atvejais vadovas skiria dalyviams užduotis. Jos bendros visai grupei.

Galime įžvelgti ir tokį bendrą bruožą – visi mano minėti vadovai veda savitas grupes, turinčias originalų pavadinimą ir unikalias procedūras.

Laikas klausimams ir atsakymams skiriamas ne visada.

Visi šie bendri bruožai toli gražu nėra pakankami apibūdinti grupėms ir savitam kiekvieno vadovo stiliui.

Galbūt iš atminties iškils dar vienas kitas dalykas. Dabar palyginkime abiejų „imčių” bendrumus. Taip mėginsime surasti joms bendrą bruožą „terapija gyvenimu”.

Pradėkime: grupė žmonių susėda ratu, vienas iš jų – vadovas, siūlantis originalų savo sukurtą metodą. Vadovas turi didelę asmeninę patirtį. Jo kalba išsiskiria tiksliomis sąvokomis ir klausimais. Vadovas sugeba asmeniškai suvokti ir išgyventi tai, kas vyksta, aiškiai perteikti savo išgyvenimus.

Vadovas visada imasi terapeuto misijos ir drąsiai veikia kartu su dalyviais. Jis visada padaro nedidelę teorinę įžangą, toliau surenka „problemų banką” (ši procedūra gali būti vadinama ir kitaip), kurio tikslas – paskatinti rato dalyvių savianalizę. Su dalyviais užmezgami ypač aukštos kokybės santykiai.

Vadovas pateikia dalyviams užduotį ir palaiko aukštą „energetinį” dalyvių aktyvumą. Toliau renkami grupės dalyvių savianalizės rezultatai, liudijantys apie jų siekį ir ryžtą žengti pirmyn, tikrinamas jų tvirtumas ir patikimumas.

Žinoma, kiekvienas vadovas naudojasi savo metodų, užduočių, iliustracijų, apibūdinimų įvairove. Galbūt pasiremia ir savais principais, sąlygomis, kurių gal ir nėra metodo autoriaus Aleksandro Alekseičiko arsenale. Tačiau bendra yra ne teoriniai samprotavimai ar idealų visuma, bet tikslumas ir drąsa, su kuriais apibūdinama tai, kas vyksta grupėje. Bendra yra klausytojų, dalyvių pratinimas įsisąmoninti ir spręsti savo sunkumus. Bendra yra dalyvių skatinimas tikslesne kalba apibūdinti ir įvykius, ir savo patyrimą, ir juo remiantis priimtus sprendimus.

Tai ir yra „terapija gyvenimu”.

Ar šis metodas originalus? Ar skiriasi nuo Rogerso grupių, nuo Balinto grupių, nuo Virginijos Satir grupių, nuo grupinės psichoanalizės ir geštalto terapijos, nuo grupinės psichoterapijos, transakcinės analizės, NLP ir grupių?

Mano nuomone, šiose grupėse tikrai nerasime ką tik minėtos unikalios ir stabilios bruožų visumos, būtinos „terapijai gyvenimu”. Niekur nėra tokių reikalavimų dalyvių kalbai. Kiekvienas paminėtas metodas turi savo unikalų stabilų savybių rinkinį. Dėl to jis ir tampa metodu.

Žinoma, lygindami mano išvadas su paties autoriaus Aleksandro Jefimovičiaus Alekseičiko aprašytu metodu ir stebėdami, kaip jis dirba, pamatysime, kad mano tyrimo rezultatai skiriasi nuo autoriaus požiūrio. Tačiau tai tik parodo, kiek daug galimybių slepia šis metodas. O mane tenkina faktas, kad iš pažiūros akivaizdų teiginį „ITG metodas egzistuoja!” įmanoma patvirtinti tokia subjektyvia, Aristotelio logika paremta analize.

Nustatęs bendrus ITG elementus ir priežasčių seką (savidiagnostika – aktyvumas – savianalizė – sprendimas), siekdamas nuoseklumo, turėčiau pateikti savo išvadas ir įvertinti jų reikšmingumą bei praktinę vertę. Todėl pamėginsiu suformuluoti Aristotelio silogizmą. „Silogizmas yra toks posakis, kuriame, padarius tam tikrą prielaidą, išvada neišvengiamai skirsis nuo prielaidos, nes tokia prielaida padaryta” (Pirmoji analitika).

Remsiuosi aukščiau išdėstyto tyrimo atskleistomis sudėtingomis lygtimis: Gyvenimas – tai vidinis savitas dalyvių ir grupės vadovo aktyvumas. Terapija – tai ypač tikslus kalbinis aktyvumas, grindžiamas savidiagnostika, savianalize ir situacijos suvokimu.

Turime silogizmą:
Gyvenimas (t. y. vidinis dalyvių aktyvumas) gali būti terapiškas.

Terapija gyvenimu yra kalbinio aktyvumo metodas Aleksandro Alekseičiko ir jo mokinių grupėse. Kalbinis aktyvumas Aleksandro Alekseičiko ir jo mokinių grupėse yra terapiškas.

Kai kas galbūt prieštaraus: „Nejaugi Alekseičiko grupėse tik kalbama?”; atsakysiu taip: „Ar galite įsivaizduoti jo grupę be kalbėjimo ir vidinio aktyvumo?” Jo mokinių darbas įrodo, kad ir be išorinių veiksmų, įprastų tradicinėse Aleksandro Jefimovičiaus grupėse, metodas veikia. O štai be „ypatingo” kalbėjimo – ne! Be išorinio aktyvumo – taip. Be vidinio dalyvių ir vadovo aktyvumo – ne.

Vengdamas nereikalingų apibendrinimų, noriu iš karto pastebėti: ne bet kokia Alekseičiko ir jo mokinių kalba yra terapiška. Tokia ji tampa tik tada, kai remiasi savidiagnostika, giliu ir tiksliu situacijos apibūdinimu, savianalize, kurios realumą galima patikrinti.

Nesunku pagrįsti, kodėl būtinas toks modelis, dėl kurio metodas virsta tikru metodu. Tereikia panagrinėti situacijas, kur grupių vadovai (kiti, neminėti aukščiau) naudojosi dramatiškais instrumentais, kuriais „užsikrėtė” Alekseičiko grupėje (pavyzdžiui: bausmės, provokacijos, iššūkiai, mitiniai ar religiniai veiksmai, įmantriai protingos įvadinės paskaitos, tiesiog pernelyg sodrūs ar klausytojui nemalonūs posakiai): be savidiagnostikos ir susivokimo situacijoje grupės tapdavo ne terapinėmis, o tiktai skandalingomis, net jei patys vadovai ir vadindavo jas ITG grupėmis. Taigi esmę lemia ne pavadinimas, o tai, kaip naudojamas metodas!

Dėl šios pagrindinės, bet didelio dėmesio neatkreipiančios savybės metodą taikyti nėra lengva, nedaug grupių vadovų sugeba jį atkurti ir panaudoti.

Norint suprasti, kaip Alekseičiko grupių dalyvių gyvenimas tampa terapiškas, reikia atsakyti į tokius klausimus:

• kokios priežastys lemia proceso esmę;
• kokios priežastys pradeda procesą, jį skatina ar spartina;
• kokios priežastys paveikia ar sulaiko procesą;
• kokios priežastys yra galutinės, suteikiančios procesui prasmę.

Proceso esmė

Taigi „terapija gyvenimu” yra metodas, nes:
• gyvuoja daugiau kaip 18 metų,
• savo bendrais bruožais yra savitas ir stabilus,
• skiriasi nuo ankstesnių žinomų terapinių grupių vadovo vaidme¬niu, aktyvumu ir savybėmis,
• skiriasi savo reikalavimais dalyviams,
• jį nuolat atkuria metodo autorius,
• jį nuolat atkuria jo mokiniai.

Mano tyrimo rezultatai rodo, kad autorius, aprašydamas savo metodą, pateikia didesnę įvairovę, negu randame nagrinėdami patį įsigalėjusį metodą. Autoriaus aprašymas labiau iškelia jo paties prioritetus, istoriją, skirtumus, įvairias vertybes ir aktualijas, jo nuostabų daugialypį stilių, papildomą arsenalą ir papildomas galimybes, kurias realizuoja dažniausiai tik pats autorius ir jo grupių dalyviai. Vien akivaizdžios „puošmenos”, mėgdžiojamos kai kurių vadovų, toli gražu nesukuria paties metodo. Vadinasi, sąlygos, autoriaus kruopščiai rinktos per daugelį praktinio darbo metų ir jo rekomenduojamos tokių grupių vadovams ir dalyviams – priimti gyvenimą, grupę, save, savo, kitų dalyvių ir vadovo veiksmus kaip malonę, laisvė, aktyvumas, tikrumas, atsakomybė ir kt. – nėra privalomos metodui.

Išgirdę tokį mano teiginį, smarkiai pasipiktinti gali tie dalyviai, kurie ypač vertina savo bruožus, įgytus Aleksandro Jefimovičiaus grupėse, laikantis minėtų sąlygų. Tačiau ankstesni loginiai samprotavimai rodo, kad šias įsisąmonintas vertybes derėtų skirti nuo paties metodo.

Šias sąlygas galima laikyti tik nuoroda, kas galėtų sustiprinti išgyvenimų aktualumą ir kalbą, savianalizę pripildyti jėgos. Autoriaus tekste yra daug puikių pavyzdžių. Stebėtina, kad pagal aristoteliškosios analizės rezultatus jos pasirodo esančios ne metodo esmė, o tik jo puošmena. Ne veltui pats Aleksandras Jefimovičius savo „Intensyvaus Terapinio Gyvenimo” (ITG) metodą vėlesniame teksto variante, neatmesdamas ankstesnės formuluotės, pavadino „Intensyviu Terapiniu Tikėjimu” (ITT).

Mano tyrimas neapėmė sudėtingos lygties „intensyvumas”. Veikiausiai „intensyvumas” pasireiškia tik Aleksandro Jefimovičiaus mokinių vedamų grupių dalyvių vidinių išgyvenimų sustiprėjimu. Mano analizėje šitai aprėpia „gyvenimo” sąvoka. Jeigu imčiausi nagrinėti šj parametrą, galbūt išryškėtų, kad jis apibūdina, kokia sparta grupės dalyvių būsenos, temos persijungia į aktualias, labiau rūpimas temas ir per kiek laiko šios būsenos išauga iki galimos įsisąmoninimo „viršūnės” ir tikslesnės kalbinės išraiškos. Paties autoriaus grupėse pakanka vos dviejų trijų minučių, kad paaiškėtų, ar aktualu tai, ką dalyvis teigia savo kalba ir elgesiu; ir tai paaiškėja ne vien vadovui, bet ir daugumai grupės dalyvių.

Į mano tyrimą nepateko ir „tikėjimo” sąvoka. Ta pati sąvoka, kuri dabar stojo į „gyvenimo” sąvokos vietą. Galbūt „tikėjimą” reikėtų laikyti tuo, kas apibrėžia ir lemia „gyvenimą”. Tai galėtų būti atskiro nagrinėjimo tema. Bet verta pailsėti nuo logikos tyrimų ir iškelti kai kurias tolesnio darbo hipotezes, todėl apžvelgsiu keletą stebėtų atvejų, kaip tokias grupes vedė pats autorius ir kai kurie jo sekėjai. Iš pradžių atrodo, kad jas vienija visos „terapijos gyvenimu” savybės, šalia jų – pravoslaviškas turinys ir Biblijos sakmių temų išgyvenimas, dar kai kurių „užribio” problemų sprendimas. Tačiau „netikintiems” neverta dėl to baimintis, nes pats autorius save apibūdina kaip tikintį, bet ne religingą. Kitaip tariant, jokio fundamentalizmo ir religinio ekstremizmo, atverčiant į tikėjimą, čia nerasime. Tiesiog vadovas gražiai įrodo, kad tikėti „geruoju dėde”, „teisingumu”, „metodu”, „savimi” ir pan. yra mažiau praktiška ir naudinga, negu sugebėti įtikėti Dievą, atskirti nuo-dėmę, gėrį ir blogį… Taip pat jis moko naudotis tokiais „užmirštais” galingais ir ne visada akivaizdžiais „resursais” kaip Siela ir Dvasia.

Grįžkime prie tyrimo.

Minimalus ir būtinas ITG pasireiškimas yra ypatingas kalbinis aktyvumas grupėje. Jam būdingi šie bruožai: savidiagnostika, esamos ar anksčiau buvusios arba tik galimos situacijos apibūdinimas ir įvertinimas, savivoką keičiantis kalbinis apibūdinimas ir sąveika, savianalizė, patikrinimas, sprendimai.

Kas pradeda procesą, jį skatina ar spartina

Aktyvus kalbėjimas kyla iš vidinio aktyvumo išgyvenant esamos situacijos, įvykių, pojūčių aktualumą. (Kaip sako pats metodo autorius: „Gyvenimas yra pirminis”). Tokia vidinė asmeninė aktualizacija reikalinga kalbėjimui rastis. Pats metodo autorius viename man ir kolegoms duotame interviu tvirtina: „Niekuomet niekur nedalyvauju, jei tuo nesu asmeniškai suinteresuotas”. Kitaip tariant, vidinis savitas aktyvumas yra svarbiausia išankstinė, skatinamoji, spartinamoji veiksmo priežastis. Ypatingas kalbėjimas nėra vienintelis metodo autoriaus terapinio poveikio būdas. Jis tėra tik bendras ir neišvengiamas veiksmas, išryškėjęs, man gilinantis į šį metodą, o ne vien tik grupėse, kurias veda autorius.

Koks faktorius paveikia ar sulaiko procesą

Metodo sulaikomoji priežastis, būtinas stabdomasis faktorius – tai išgyvenimo aktualumas ne vien atskiram dalyviui, bet grupei kaip visumai. (Toks sulaikomasis faktorius Žemėje yra Žemės traukos jėga, jai veikiant, galime vaikščioti ir nuo savo pačių judesio neišlekiam į kosmosą.) Jei tai, kas aktualu vienam dalyviui, nesulaukia atgarsio iš kitų, tuomet klausimas nesvarstomas. Pamenu situaciją, mano galva, ryškiai iliustruojančią tokį principą. Vadovo nurodymu vienai dalyvei stebėtojai teko išeiti iš seminaro. Pati ji nebuvo prasikaltusi, bet sėdėjo šalia „pažeidėjo” ir todėl privalėjo išeiti drauge su keliais kitais. Dalyvė pasipriešino nurodymui ir pareiškė: „Aleksandrai Jefimovičiau, Jūs sakėte, kad jei visi prieš tave, bet Dievas su tavimi, tai tu atsilaikysi” (negarantuoju, kad frazė tiksli, tačiau pamenu prasmę). į tai vadovas geranoriškai atsakė: „Na, ką gi, pažiūrėkime…” Grupė niekaip neatsiliepė į tokį dalyvės pareiškimą, ir jai teko palikti auditoriją. Kita vertus, šiuo atveju pats faktas, kad vadovas baudžia ne vien „prasikaltusįjį”, bet ir jo „bendrus”, demonstruoja, kaip aktualumas grupei, o ne atskiram „vienetui”, sulaiko procesą. Yra daug kitų pavyzdžių, kai į vieno dalyvio įvykius, siekdamas jų konstruktyvaus sprendimo, vadovas reikalauja įtraukti kitus dalyvius. Pavyzdžiui: „Jūs atsisėsite, jei jie (konkrečiai nurodoma, kas) atsistos!”

Kokios priežastys yra galutinės, suteikiančios procesui prasmę.

Kur veda „terapijos gyvenimu” metodas? Istoriškai autoriaus evoliucija suka prie „terapijos tikėjimu”. Prie stebuklų. Prie „psichikos ir fizikos” dėsnių nepaisymo. Prie bendrijos. Nuo tik vienam individui suprantamos kalbos – idealiu atveju prie bendros, vienijančios, t. y. aktualios kalbos.” Ir prisipildė visi Šventosios Dvasios, ir prakalbo kitomis kalbomis, kaip Dvasia leido jiems kalbėti” (Šventųjų Apaštalų Darbai). Prie naujai suvoktos savo vertės, naujai rastos vietos bendruomenės gyvenime… Tai regime metodo autoriaus grupėse.
Tačiau pažiūrėkime, kur veda pats metodas. Tai labai įdomus klausimas. Iš tiesų, radę atsakymą, atsakysime ir į klausimą, ko galima laukti iš terapijos gyvenimu! Bet atsakyti sunku, nes būtina atskirti, kur veda tokios grupės vadovas ir kur – pats metodas. Tikrai nedera menkinti konkretaus vadovo galios. Šitai suvokiau, pastebėjęs labai skirtingus vadovų rezultatus toje pačioje grupių „imtyje”. Tačiau tikriausiai yra kažkas bendra, ta kryptimi ir reikia ieškoti. Kas gi tai?

Ko gero, atsakymas glūdi ten, kur didesnė psichinė patirtis ir psichinė darna, gilesnis savo ir kitų vertingumo suvokimas, didesnis artumas tam, kas vyksta aplinkui, įtaigesnė kalba, didesnė galia veikti savo gyvenimą, savijautą ir darbus. Didesnis, palyginti su „pradiniu”, paveikumas kitiems žmonėms ir, žvelgiant toliau, bendruomenei.
Čia, man regis, tinka Aleksandro Alekseičiko aforizmas. Esą seniau, Stalino laikais, manyta, kad nėra žmogaus – nėra problemos. Ogi tenka pastebėti, kad dažniausiai, kol yra žmogus, problemos nėra. Arba yra tas, kuris sugeba ją spręsti.

Taigi paaiškėjo tokios taisyklės siekti terapiškumo gyvenimu Aleksandro Alekseičiko ITG grupių dalyviams:

• vidinis asmeniškas aktualumas,
• aktyvus terapinis kalbėjimas,
• bendras grupės aktualumas,
• slinktis į didesnę psichinę patirtį ir psichinę darną, į gilesnį savo ir kitų vertingumo išgyvenimą, raiškesnę kalbėjimo galią, didesnį įsitraukimą į aplinką, stipresnį poveikį savo gyvenimui, savijautai ir reikalams, ryškesnę ir sąmoningesnę įtaką bendruomenės gyvenimui (pradedant šeima).

Rastųjų taisyklių patikrinimas

Taigi išdėsčiau prielaidas, kokie yra ypatingieji metodo bruožai. Dabar reikia jas patikrinti. Laikysiuosi tų pačių Aristotelio taisyklių, šįkart „apvertimo” taisyklių. Ieškosiu tokių sričių, kuriose galima būtų rasti priešingų pavyzdžių ir išimčių iš taisyklių.

Ar įmanomas ypatingas kalbos aktyvumas grupėje (savidiagnostika ir t.t., kas minėta aukščiau), kuris nėra terapinis?

Taip, įmanomas, jei būtų netikslus, jeigu jo nepatvirtintų stebėjimai, išgyvenimai. Tačiau tuomet būtų pažeista pirmapradė metodo sąlyga – vidinis aktualumas. Paprastai aktualumui ir tikrumui suvokti grupei prireikia dviejų trijų minučių. Pats autorius stebi, kad tai tęstųsi ne ilgiau kaip penkias minutes. Vadinasi, jei šis procesas taip kruopščiai kontroliuojamas, tai yra svarbus šio metodo bruožas. Kitų „terapijos gyvenimu” atstovų tokiai diagnostikai sunaudojamas laikas gali būti įvairus, tačiau taip pat akivaizdžiai kontroliuojamas. Esmingiausias dalyvių frazes autorius – vadovas kartais užsirašo, ir dažniausiai jos tinkamu metu dalyviui sugrąžinamos arba pritaikomos kitam dalyviui. Užrašytų frazių lakoniškumas ir tikslumas patvirtina kalbos svarbą ir jos esminį vaidmenį ITG procese. Besiruošdamas seminarui, pats autorius vadovas parengia puikius tekstus, aforizmus, atitinkančius grupės temą. Tai gali būti ir fotografijos, paveikslėliai, tačiau būtinai su komentaro fraze. Paties autoriaus vadovo kalba yra gana glausta, tiksli, deranti prie situacijos, vaizdinga. Kalbėdamas apie metodo raidą, Aleksandras Jefimovičius dažnai prisimena, kad jo pirmoji psichoterapijos specializacija buvo biblioterapija. Verta paskaityti, kaip autorius apibūdina, kas yra kalbėjimas grupėje, kuo jis skiriasi nuo minties („Intensyvus Terapinis Gyvenimas” – žr. interneto tinklalapį http://www.light.orthodoxy.ru/alm.htm ). Kalbėdamas vadovas laikosi aprašytųjų reikalavimų. Faktiškai bet kuris grupės dalyvis gali patvirtinti, kad vadovo kalba, aptariant įvykius grupėje, tarsi nutraukia uždangą nuo vyksmo, atidengia tai, kas tikra, gilu, „realu”, svarbu, kas stumia priekin, kas buvo iki tol paslėpta.Ar galėtų būti, kad vidinis aktyvumas – esamų dalykų, įvykių, jausmų aktualumo išgyvenimas, vidinė savita aktualizacija – neveda prie aktyvaus terapinio kalbėjimo?

Įmanoma, ir pirmiausia stebėtojams. Po ilgesnio laiko įmanoma ir dalyviams. Tačiau šis metodas specialiai numato laiką, kai stebėtojas dalyvis gali „išsikalbėti”, ir tai yra skatinama. Prasidėjus „išsikalbėjimui”, iš karto įjungiamas kalbos tikslumo ir tikrumo vertinimo procesas, ima veikti tie patys „diagnostiniai” laiko reglamentai ir bendro aktualumo faktorius. Toks procesas yra gana stabilus ir grupėje pasikartoja nuolat, todėl galime spręsti, kad tai – vienas ITG metodo esminių elementų. Ypač ryškiai tai matome, kai grupę veda pats metodo autorius.

Ar įmanoma grupinė „terapija gyvenimu”, jei proceso neribos bendras visai grupei aktualumas, bet bus pasitenkinama tiktai individualiu?

Įmanoma, tačiau kyla nepageidaujamų komplikacijų grėsmė. Pavyzdžiui, gali susiformuoti nekontroliuojami skausmingi latentiniai protesto ir grupinio sabotažo procesai. Kalbant humoristiškai, rutuliotųsi ta pati visiškai kitokiam metodui priklausanti „grupinė dinamika”. Tad paaiškėja, kad ribojantis bendro aktualumo (aktualumo grupei, o ne atskiram individui) faktorius yra svarbiausias metodo skiriamasis ir esminis bruožas! Pavyzdžių gali būti visiškai banalių, kad ir toks: jei dalyvis kalba per daug tyliai, nors ir svarbius dalykus, o kiti dalyviai dėl atstumo jį blogai girdi, vadovas skatina kalbėti garsiau. Kartais pats rodydamas pavyzdį, kartais šią būtinybę įrodydamas sociograma (pavyzdžiui: „Pakelkite rankas, kurie išgirdo”), kartais pagrasindamas nubausti. Retkarčiais pasiūlo klausytojams atsisėsti arčiau. Argi vertėtų tuo užsiimti, jei nebūtų pažeistas pagrindinis ITG principas?

Ar įmanoma įgyti didesnį psichinį patyrimą ir psichinę darną, giliau išgyventi savo ir kitų vertingumą, įgyti kalbėjimo galią, aktyvesnį santykį su aplinkos įvykiais, gilesnę įtaką savo gyvenimui, savijautai ir reikalams, visapusiškiau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, pradedant šeima? Ar visa tai įmanoma, negaunant terapijos gyvenimu, ignoruojant vidines aktualijas, savidiagnostiką, savianalizę, įvertinimą, vidinį sprendimą, viso to aktualumą bendruomenei?

Tikriausiai tai labai sunku. Kaip padidinti psichinį patyrimą, jo net neįvertinant, neanalizuojant? Kaip ištobulinti savo kalbą nekalbant? Kaip suprasti kitus ir būti kitų suprastam, ignoruojant bendrą aktualumą, tai, kas vienija? Kaip giliau keisti savo gyvenimą nesuvokiant, kas vyksta su tavim ir tavo artimaisiais? Kaip paveikti savo reikalus nedarant sprendimo? Žinoma, yra pavyzdžių, liudijančių apie išimtis. Pasak „Šventųjų gyvenimų”, Serafimas Sarovskis viso to pasiekė, daugelį metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis. Tačiau jis visus tuos metus praleido, skaitydamas Bibliją, ir tokias savybes įgijo, įveikęs sunkiausius išbandymus, kurie sugrąžino jį pas žmones. Maldose jis nuolat kreipėsi į Dievo Motiną. Savaime suprantama, kad tikinčiojo, atliekančio išpažintį – nuolatinę dvasinę veiklą, savidiagnostiką turėtų tobulėti. O jo įgyta dovana paaiškėjo, pradėjus bendrauti su kitais vienuoliais, vienuolėmis ir parapijiečiaisTaigi, laikantis aukščiau išdėstytų taisyklių – remiantis formaliomis, skatinančiomis ir sulaikančiomis ITG priežastimis, lengviau galima prieiti tai, ko siekiame. Vadinasi, šios pasekmės taip pat yra esminė metodo dalis. Savo buvimu jos liudija, kad metodas egzistuoja.

Tačiau ką darysime su simptomu, liga, psichiniu sutrikimu? Juk paprastai psichoterapija gydo kaip tik šitai? Pavyzdžiui, įkyrias mintis, baimes, depresiją… Nuostabu, kad šio metodo „priežasčių” dermė tai paverčia ne vien gydytojo, bet ir paciento bei jo artimųjų reikalu! Sėkmė, aišku, ne visada vienoda. Kartais dalyviui ne tik palengvėja, bet ir tampa sunkiau, apie tai jis teigia savianalizėje. Suprantama, formuojantis didesnei psichinių procesų darnai, augant psichiniam patyrimui, aiškiau suvokiant save ir savo veiksmus, sąmoningiau apsisprendžiant, protingiau vertinant kitus, išmokus neapsikrauti tuo, kas nereikalinga, ir rūpintis tik tuo, kas būtina, išmokus galvoti ir apie kitus žmones, sveikimo procesas vyksta sėkmingiau, be to, išlavėjus aiškesnei kalbai, žmogus geriau gali gauti ir teikti pagalbą. Apie terapeuto vaidmenį šiame procese kalbėsiu atskirai.

Šio metodo šūkis – gydyti ne ligą, o ligonį.

Pats metodo autorius rašo, kad jo metodo poveikis labiau bendras, o ne skirtas kokiai nors konkrečiai patologijai. Manau, čia vertėtų atkreipti dėmesį į sulaikomąją priežastį – bendrą aktualumą. Bejos metodo nėra. Tačiau jai veikiant, ir gydytojui, ir pacientui, ir jo aplinkai iš tiesų tenka susilaikyti nuo daugelio dalykų. Pavyzdžiui, nuo dalinių aktualijų: aktualu pacientui, bet neaktualu terapeutui, ir atvirkščiai; aktualu terapeutui ir pacientui, bet neaktualu kitiems dalyviams… Drauge ši priežastis sulaiko terapeutą nuo neadekvataus aktyvumo, pacientą – nuo žodžių ir jausmų pertekliaus, aplinkinius – nuo abejingumo. Ši sulaikanti priežastis ir gyvenime teikia praktiškos naudos, nors ja remtis nėra įprasta.

Dalyvaudamas ITG, žmogus siekia pataisyti ar pagerinti savo psichinę būseną, visapusiškiau ir giliau įsitraukdamas į gyvenimą. Jeigu išryškėja ir kiti sveikimo fenomenai, tai jau ne tiek metodo, kiek paties paciento nuopelnas; dar lemia ypatingi gebėjimai, būdingi grupių vadovams, jeigu, žinoma, šie norėtų juos panaudoti.

Kita vertus, tokie metodo teikiami rezultatai puikiai dera su mokymo, profilaktikos, bendros raidos tikslais. Per keletą pastarųjų metų, mano akimis, metodas ta kryptimi ir juda. Tačiau visada verta atminti, kad metodas pasižymi didele galia, kai reikia „išjudinti” paciento sąmonę, paskatinti keistis ligotą, „įstrigusį” savęs ir aplinkos suvokimą. Juk psichikos sutrikimų atveju suvokimas – tai ligos dalis.

Kalbant apie psichikos sutrikimus, svarbu žinoti, kad ITG nėra pats tinkamiausias dalykas, jei norisi kažko konkretaus atsikratyti ar įgyti. Bet jei „įstrigai” ir siekiamas pakitimas niekaip neįvyksta, tuomet ITG duoda puikų šansą, juo labiau jei apie tai prabilsi: ITG – geras metodas, norint į keitimąsi įtraukti visą asmenybę.

Kaip rodo šis mano tyrimas, tuo ITG yra ypatingas.

Neabejoju, kad mano tyrimas tėra tik pradinis ir, tikiuosi, ginčytinas, ko gero, sulauksiantis nemažai atgarsių. Nenagrinėjau ITG „iš vidaus”, kaip aktyvaus rato dalyvis. Taip elgiausi sąmoningai: skyriau dėmesį tik išorinio stebėjimo įspūdžiams, kad neperkraučiau proceso. Nors tai nėra lengva. Galbūt tekstą reikėtų tikslinti, išdėstyti paprasčiau. Žinoma, reikėtų analizuoti ir kitus pavyzdžius, turinčius terapijos gyvenimu bruožų. Suprantu, kad nagrinėti fenomeną, remiantis tik atmintimi, yra nepakankamai moksliška. Tačiau juk mokslas visada prasideda ne pats iš savęs, o per vidines įžvalgas, aristoteliškąjį „noys” (intelektinę intuiciją). Galbūt dėl „objektyvumo” praverstų peržiūrėti seminarų vaizdo įrašus, kurie nėra plačiai paplitę. Galbūt reikėtų patikrinti šiuos atrastuosius dėsningumus praktiškai. Vienaip ar kitaip, būtų labai smalsu ir įdomu palyginti mano stebėjimus ir išvadas su rezultatais kitų stebėtojų, metodo atžvilgiu nusiteikusių ir palankiau, ir priešiškiau. Šį procesą jau pradėjau. Džiaugiuosi, kad jis jau duoda pirmuosius intelektinius vaisius ir hipotezes, atskaitos taškus, ruošia dirvą priešingoms nuomonėms, tolesniems klausimams ir stebėjimams.

Ką pamatytume, per turimus orientyrus pažvelgę į galimą ITG raidą? Ar rastume papildomų galimybių naudoti metodą? Nustatytume psichologinės rizikos zonas? Tiksliau apibrėžtume ITG vietą tarp kitų psichoterapijos metodų ir krypčių?

Iš dalies atsakymus į šiuos klausimus jau pradėjau formuluoti aukščiau. Esu dėkingas Rimantui Kočiūnui už suteiktus orientuojamuosius klausimus, kurių padedamas sugrupuosiu savo apibendrinimus.

„Susitikimui” su ITG palankios aplinkybės

Palankia aplinkybe „įeiti” į ITG grupę galima laikyti sutapimą su pirmąja metodo sąlyga: individualus išgyvenimas, kurį aktualu keisti. Gerai, jeigu šalia yra kitas žmogus, turintis ITG patirties. Tokio išgyvenimo pavyzdžiai gali būti troškimas pajusti, suvokti ir prireikus ištaisyti savo vertę, išauginti tą jausmą; suprasti artimųjų naudingumą ir vertingumą; sugebėti geriau suprasti save ir kitus, įvairinti ir tobulinti kalbėjimo įgūdžius, praplėsti savo elgesio repertuarą. Palanki aplinkybė būtų ir aktualus dvasinis išgyvenimas, kurį norisi plėtoti, tobulinti, keisti, išmokti geriau jį išreikšti ir įtraukti į savo gyvenimo kontekstą; pagalba savo pacientams, ar mokiniams, saugumo jausmas tarp kolegų. Apskritai, jei išgyvenimas yra aktualus, tuomet iš dalyvavimo ITG galima tikėtis pozityvaus rezultato. Iki susitikimo su metodu ir jo autorium man buvo aktualu suprasti, kokias ypatingas „nematomas” strategijas naudoja profesionalūs grupių vadovai, sugebantys šių strategijų padedami pasiekti skirtumą tarp „vidutiniškos” ir aukštos kokybės veiklos. Tuo metu mokiausi modeliavimo pagal NLP (neurolingvistinį programavimą). Konstantinas Kovalionokas, taip pat mokęsis modeliavimo ir jau turėjęs dalyvavimo ITG grupėse patirties, man rekomendavo pasižiūrėti, kaip dirba Aleksandras Alekseičikas. Tai atsitiko maždaug 1993 metais. Nuo to laiko ir stebiu, ir dalyvauju. Savo siekiams radau turtingą dirvą, puikų palaikymą ir gerą raidos perspektyvą.

Jei savi išgyvenimai neatrodo aktualūs ir viskas paremta tuo, kas aktualu kitiems – gali atsitikti, kad toks terapinis gyvenimas jus užklups nepasirengusį ir skatins gintis: bendras grupės aktualumas gali atsigręžti į jus. Kaip jau sakiau, metodo esmė yra tiksli kalba. Tokiomis aplinkybėmis, kai pirmoji sąlyga pažeista, kalba gali veikti paradoksaliai. Juk nuo tikslių žodžių apsiginti neįmanoma, kažką teks išsivežti su savimi, ir nežinau, ar tuo džiaugsitės. Jei grupėje norite varžytis su vadovu – taip kartais pasitaiko – tuomet įvyks „susidūrimas”. Dažniausiai jis ilgai nesitęsia – tas pačias stebuklingas penkias minutes pagal intensyvumo ir bendro aktualumo kriterijų, tačiau jas atsiminsite ilgai, nes susidursite ne su individualia, bet su gerokai pažengusia grupės sąmone. Ir galbūt tik gerokai vėliau suprasite, kad jūsų atžvilgiu visi buvo labai palankūs ir geranoriški. Tik kalbėjo labai jau taikliai ir su didele jėga. Bet, metodui evoliucionuojant iki ITT -intensyvaus terapinio tikėjimo, gali ir nutylėti (juokauju).
Manau, kad tinkamai aktualus būtų ir grupių vadovų noras plėsti savo patirtį, gauti tinkamą pavyzdį, kaip atrodo aukšto lygio mokomoji grupė. Ir apskritai, jei aktualu išgirsti tikslią, vaizdžią, išraiškingą, derančią prie situacijos, kupiną savivokos, gražią, linksmą, atjaučiančią kalbą, patirti jos galimybes tiksliu žodžiu, fraze, apibrėžimu… Jei aktualu… Jei ir patys norite… ir esate pasirengę…

Pagrindiniai ITG principai – kokius juos matau, kur jų terapiškumas, gydomoji galia

Trumpai apie tai, kas svarbiausia ITG: metodą, mano akimis, lemia „priežastys”, taisyklės, kaip Aleksandro Alekseičiko ITG grupių dalyviams siekti terapiško gyvenimo:
Individualus vidinis aktualumas.

Terapiškas kalbos aktyvumas (apie tai plačiau jau rašiau). Bendras grupės aktualumas.

Judėjimas prie didesnės psichinės patirties ir psichinės darnos, giliau išgyvenant savo ir kitų vertingumą, didesnės kalbos galios, visavertiškesnio dalyvavimo aplinkoje, didesnės įtakos savo gyvenimui, savijautai, reikalams. Prie gilesnio ir tikresnio įsitraukimo į bendruomenės gyvenimą (pradedant šeima).

Šios taisyklės, reiškiančios ypatingą procesą, nesutampa su principais, kuriuos nurodo pats metodo autorius. Remiantis kitokiais nei autoriaus principais, bet išsaugant ITG proceso esmę, metodas lieka originalus ir veiksmingas. Kita vertus, autoriaus suformuluoti principai grupės gyvenimą papuošia, teikia gyvybės, palengvina ir suintensyvina to gyvenimo procesus, rodo puikų pavyzdį, kokia trumpa ir imli gali būti kalba. Be to, tai didelės galios ir vertingas, daug naudos duodantis instrumentas, veikiantis kaip sąlyga, kurią autorius įsisavino ir naudoja padėti sau ir kitiems, aprašydamas realias pasekmes. Norėčiau vėl pakartoti, kad konkretaus autoriaus principai ar sąlygos, man regis, ITG kaip metodui nėra būtini, jie atspindi labiau kultūrą negu metodą, nuo jų priklauso tik papildomas, o ne pagrindinis gydomasis poveikis. Mano išaiškintos tokių principų taisyklės nėra akivaizdžios, greičiau tik užšifruotos. Ir man tai – didelis atradimas! O jums? Būtų gerai šitai patikrinti.

Kokį matau terapeuto vaidmenį ITG darbe?

Šis vaidmuo man atrodo aktualus ir aktualizuojantis, aktyvus, glaustas, tikslus, sutelkiantis žodžiais ir, pageidautina, veiksmais. Sumanus klausytojas ir stebėtojas. Sumanus „sprendėjas”, gerai vykdantis savo sprendimus ir priimantis jų pasekmes. Sumanus „glumintojas”. Tai, ką daro Aleksandras Jefimovičius, pranoksta šį aprašymą. Bent jau tuo, kad jis šį metodą sugalvojo, išsaugojo ir tobulina jį, siekdamas lengvumo ir grakštumo. Žinoma, pats autorius sugeba genialiai kurti ypatingas terapines situacijas, tad pasireiškia ir kaip režisierius.

Dažnai terapeuto vaidmuo reikalauja pačiam parodyti, kaip galima elgtis ar jausti, kartais – kaip ką nors už kitą nuveikti…

Apie terapeuto vaidmenį reikia kalbėti atsižvelgiant į ITG esmę lemiančius faktorius, taisykles. Pavyzdžiui, už pacientą atkurdamas jo psichinį procesą, terapeutas pažeis bendro aktualumo principą. Jei terapeutui taps nebeįdomu tai, ką jis pats daro, nukentės individualaus aktualumo principas. Jei terapeutas nesugeba savo kalba perteikti prasmės – tai taip pat nebus ITG. Jei neskirs dalyviams užduočių – nebeliks psichinio patyrimo raidos, ITG varomosios priežasties. Dažnai terapeutas tik palaiko sėkmės sulaukusį pacientą arba siekia pažadinti jo savimonę. Arba stengiasi palengvinti šį procesą, tai „įliedamas” energijos, tai pakreipdamas paciento dėmesį, tai teikdamas pavyzdį, tai suglumindamas, duodamas galimybę suvokimui persiorientuoti… Šiaip ar taip, ITG terapeutas nedaro to, į ką pats nenorėtų atsiliepti, ir nesilaiko užsispyręs savo idėjos, jeigu iš paciento nesulaukia atgarsio. Ir stengiasi, kad jo kalba būtų paveiki, perkurianti, tiksli. O jeigu nesiseka, grupėje beveik visuomet galima rasti pavyzdį, kad sėkmės tikėtis verta. Kartais tai gali tapti gera sveikimo pradžia.

Vadovas (A. Alekseičikas): „Palaukite su savo veiksmu. Žinoma, klientas visuomet teisus. Bet iš pradžių papasakosiu anekdotą. Jei jis pasirodys netinkamas, nieko nepakoreguos, galėsite vėl imtis savo veiksmo…”

Kokią matau ITG raidą; kaip metodas keitėsi, laikui bėgant, kaip kito jo turinys

Manau, kad metodo raida geriausiai išryškėja lyginant paties autoriaus darbą su tuo, kaip dirba savo grupėse jo mokiniai, net ir nevadindami jų ITG. Neverta ieškoti, ką mokiniai daro kitaip negu pats autorius, svarbu suprasti, kaip jie plėtoja jo metodą. Kalbu apie procesą. Paties Aleksandro Jefimovičiaus grupių ypatybės gali atskleisti, kaip jis evoliuciškai praturtina turinį, šalindamas iš proceso nereikalingus žingsnius. Kaip auklėja mokydamas, pavyzdžiui, pravoslavybės palikimo. „Dvasingais negimstama. Dvasingumo mokomasi.”

Žvelgdamas į mokinių darbus, aiškiai suprantu juos minimizuojant metodą. Išsaugoma tai, kas esminga, eksperimentuojant atsisakoma vienų ar kitų proceso elementų, netrukus vėl sugrąžinant, jei prarandama kas nors realaus, tad ilgainiui stabilizuojasi tam tikras „minimumas”, kurio poveikis nekelia abejonių. Manau, kad ir pats autorius ieškos tokių formų. Kaip tik šitai leis gerokai praturtinti grupių turinį. Be to, galvoju, kad atsiras paprastesnių metodo aprašymų, todėl suinteresuoti vadovai galės metodą kartoti, ir dalyvavimas tokiose grupėse taps labiau prieinamas. Galbūt rasis ir naujų būdų siekti grupės proceso terapiškumo ir gyvenimiškumo, naujų paties proceso, jo palaikymo pavidalų, vedančių prie tokio geidžiamo dalyvių vientisumo. Išnykti šis metodas tikriausiai nebegali, nes jau yra tiek daug žmonių, kurie išgyveno šitą procesą, sukaupė ir gyvenimu patikrino savo patirtį, kuriems toks procesas svarbus; kita vertus, gausu besiilginčių kažko, kas būtų „tikra”, teisinga, kas apimtų visą asmenybę, o ne paskiras jos dalis.

Kokias matau galimybes panaudoti ITG dirbant su klientais, pacientais ir siekiant terapinio bei asmeninio profesionalaus tobulėjimo?

Metodas ypatingas tuo, kad ir vadovas, ir dalyviai, nesvarbu, kokį vaidmenį jie atlieka, neišvengiamai įsitraukia į procesą. Šitai lemia „sulaikomosios” ITG priežastys. Tokia ypatybe gali remtis ir bendresni, ilgalaikiai projektai.

„Kreipiamosios” priežastys – taip pat tinkamas pagrindas įvairioms galimybėms. Atjautos ir drąsos diapazono plėtimas, brandesni santykiai ieškant pagalbos ir pačiam ją teikiant, kritiškesnis požiūris į savo veiksmus ir nuostatas, drąsesnė ir visavertiškesnė asmeninė pozicija. Matau galimybių ITG perkelti į verslo kontekstą. Pavyzdžiui, kai kurias taisykles pritaikiau coach’ingui ir užsiėmimams, kuriuose vadovai mokomi lyderio savybių. Grupės metodas ir ITG taisyklės tokiems tikslams tinka adekvačiau negu individualūs užsiėmimai, nors jų ir nepakeičia.

Dabar, rengdamas šį straipsnį, aiškiau apibrėžiau metodo esmę, tad pradedu geriau suprasti ir padarytas klaidas, ir pasiekimus. Kalbant apie profesionalus ir jų asmenybės augimą, nėra abejonės, kad ITG grupės tokiam augimui yra labai tinkama vieta. Jos neišstumia savarankiško mąstymo, analizės, stebėjimų apibendrinimo, bet gausiai teikia peno patirčiai ir retkarčiais atveda į nuostabius suvokimo lygmenis. Mat, šis procesas tinka bet kokiam turiniui: jis gali viską sugerti ir įtraukti, prisodrinti, suvirškinti, bet lygiai taip pat ir atmesti. Mano akimis, tai papildo NLP procedūras, kurių metodas taip pat remiasi lingvistika, kalbėjimo įgūdžiais, tik jos labiau orientuotos į proceso vykdymo tikslumą. Esu NLP mokytojas, bet rekomenduoju dalyvauti ITG grupėse, ypač Aleksandro Jefimovičiaus grupėse, tiems, kurie veda NLP seminarus ir siekia aukštos kokybės ir kūrybingumo. Šiek tiek vėliau paaiškinsiu, kodėl laikau tai reikalinga.

Kokias matau psichologines rizikas, kylančias naudojant ITG?

Atsižvelgiant į išryškėjusį modelį, kuriuo remiasi ITG metodas, galima teigti, kad riziką grupėje kelia žymus psichinis sutrikimas ar kitokia sunki būsena, trikdanti sąmoningą veiklą ir savikontrolę. Kliudo ir elementarios kultūros stygius, nesuvokimas, kaip dera elgtis grupėje.

Rizikinga būtų dalyvauti grupėje ir tuomet, kai šitai neišgyvenama kaip asmeniškai aktualus procesas, arba tie jausmai ne iki galo suvokiami.

Apie tai rašiau pirmajame išvadų punkte. ITG grupės nariai, pasiremdami bendruoju aktualumu, tokį dalyvį gali įtraukti į jam labai nepageidautiną procesą, kuriam jis, greta viso kito, yra visiškai nepasirengęs. Bet „suvirškinti” staiga kilusius aktualius išgyvenimus jam greičiausiai teks pačiam (pačiai) jau už grupės ribų.

Esu sutikęs žmonių, dažniausiai turinčių mokslinius laipsnius, kurie daugiau kaip 10 metų dramatiškai ir skausmingai prisimena tai, ką išgyveno ITG grupėje, ir niekaip negali tos patirties integruoti į savo dvasinį pasaulį.

Grupės vadovo rizika visiškai kitokia. Ji gali atsirasti, jei nesilaikoma taisyklių, jei aktualumą keičia prievarta, bendrumą – tarpusavio karai, kalba, užuot buvusi terapiška, tampa šiurkšti, dalyvaujantieji patiria psichinių traumų, jų patirtis nesiplėtoja. Vadovas rizikuoja, jei nepajėgtų vesti grupės ir, pats nepastebėdamas, „nuslinktų” į kitą metodą, artimesnį „grupinei dinamikai”. Tokiu atveju vadovas gali gerokai „gauti į kailį”, kartais net ir fiziškai, nuo grupės dalyvių, jei „ėmėsi” jų aršiau, negu įprasta saugesnėje „dinaminėje” aplinkoje. Jis gali susilaukti rimtų pasekmių, jei nemokšiškai vartos žodžius ar apibūdinimus. Nes žodis, kalba, kaip jau esu minėjęs, yra pagrindinis Terapiją Gyvenimu apibrėžiantis faktorius. Yra tikriausiai ir kitokių pasekmių, kurių kol kas nesuvokiame. Kiek laiko galima išlaikyti tokį aukštą suvokimo lygį ir taip intensyviai bendrauti? Kaip neįsitraukti į procesus, kurie tau neaktualūs? Kaip kartu su dalyviais išgyventi jų intensyviai aktualią patirtį? Apskritai grupė yra pajėgi pati reguliuoti savo gyvenimą, nes dalyvių savidiagnostiką ir savianalizė – neatskiriama metodo dalis. Ir šitai gali net audringą srautą savaime nukreipti ramia vaga.

ITG vieta tarp kitų psichoterapijos mokyklų ir metodų ITG, lyginant jį su kitais, labiau „instrumentiniais” metodais, yra intensyvus, bet nespartus. Jis labiau tinka dalyviui, įsitraukusiam į bendrą procesą, o ne vartotojui, „klientui”.

Tad galime pajuokauti: jeigu norite greičiau pasveikti, nesistenkite tapti įdomiu žmogumi. Nors, žinoma, greitos pagalbos būdai neprieštarauja ITG, greičiau gali puikiai vienas kitą papildyti. Visada galima rasti sutrikimą, kurio atsikratyti norėtųsi greičiau, o kitas sutrikimas galbūt padėtų „subręsti”. Siekis kažko tučtuojau atsikratyti – ne pats tinkamiausias pagrindas dalyvauti ITG. Kita vertus, „įstrigus” ir vis nesulaukiant norimų pakitimų, ITG duoda puikų šansą, ypač jeigu apie tai pradedama kalbėti.

ITG ir grupinė terapija. Nepaisant tariamo panašumo, tai skirtingi metodai. Grupinės terapijos vadovai, ITG padedami, gali geriau suprasti vadovo vaidmenį, jo reikšmę grupei, dalyvių savidiagnostikos svarbą, patobulinti savo kalbą. ITG vadovai ir dalyviai grupinėje terapijoje gali pasisemti grupės dinamikos išminties, išmokti geriau atpažinti šios dinamikos požymius.

ITG ir Balinto grupės. Čia gerokai daugiau bendrumo, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Balinto grupėse (BG) dominuoja aktualūs dalyvių poreikiai, egzistuoja tam tikra savidiagnostiką, bendro aktualumo paieška, prasmę formuojanti kalba; yra ir užduočių (pavyzdžiui, paruošti atvejį iš praktikos, jį pristatyti), plėtojasi dalyvių patirtis. Tačiau visa tai kur kas mažiau ryšku negu ITG. Ko gero, BG – tik užuomazgos to, kas lemia ITG esmę. Labiau akcentuojamas racionalus supratimas, o ne visapusiškas vyksmo suvokimas, nėra griežtų reikalavimų tiek individualiam, tiek ir bendram aktualumui, procesas gali vykti ir formaliai. Procedūros nebūtinai aktualios vadovui ar dalyviui. Iš anksto nustatoma, kas bus aptariama ir kas ne. Taip pažeidžiamas bendras aktualumas kaip sulaikomasis faktorius. Nereikalaujama ypač tikslios kalbos, kurios pagrindas – aktuali savidiagnostiką, savianalizė ir esamos situacijos apibūdinimas. BG labiau nukreipta į praeitį ir į ateitį negu į dabartį; labiau rūpinasi ne tuo, kas bendra, o tuo, kas individualu, įdomu, ar kartais BG nėra ITG prototipas? O gal turiu daugiau patirties tokių BG, kurias vedė ITG grupių dalyviai?

ITG ir geštalto terapija. Ko gero, geštalto „karštoji kėdė” ir suvokimas „čia-ir-dabar” Intensyviame Terapiniame Gyvenime virsta daugeliu karštų kėdžių… Dalyviai gauna emociškai sudėtingų užduočių. Tačiau bendrumas ir kalba geštalto terapijoje nereiškia tiek daug, kaip ITG. Manau, kad spontaniškumą išlavinusiam geštalto specialistui ITG grupėse teks mokytis jį sulaikyti; kita vertus, reikės daug kalbėti suvokiant kalbos ir dialogo galią keisti pasaulį. ITG dalyviams geštalto terapija pasiūlys įdomių pratimų sąmonės „srautui” treniruoti, išmokys „užbaigti geštaltą”, bent jau virtualiai.

ITG ir transakcinė analizė (TA). Bendra – dalyvių sąveikos siužetai šiek tiek rutuliojasi, tai turi taikomosios vertės grupei. TA neturi sulaikomojo faktoriaus – bendro aktualumo. Veikiau terapeutas dirba su klientu grupės akivaizdoje. Dalyvių savidiagnostika apsiriboja profesionalių TA skiriamųjų savybių vardijimu. Nereikalaujama išraiškingos ir suprantamos kalbos kaip ITG.

ITG ir grupinė analizė (GA). Bendra – didelis dalyvių vidinių išgyvenimų intensyvumas ir aktyvumas, geras ir tikslus grupės vyksmo apibūdinimas, pateikiamas vadovo, dalyvių sąveikos dialogiškumas, ryškesnis ir aiškesnis savų stereotipų suvokimas ir įsisąmoninimas, savos raidos analizė.

Kalbos suvokimo lavinimas, bet kalba čia – labiau individualaus, o ne bendro proceso žymė. GA nerasime dialogo su vadovu, jo aktyvumas normuotas, jis neskiria užduočių. Vadovas taip pat gali diagnozuoti dalyvių „pažangą” ir pranešti apie tai dalyviams. Nėra „problemų banko”.

ITG ir grupinė hipnozė. Toks palyginimas ne atsitiktinis, nors grupinės hipnozės dalyviai „miega”, o vadovas „migdo” ar kažką įrodinėja, ypač demonstruodamas savo „galias” ir dalyvių „slaptus gabumus”. ITG terapeuto kalba kartais tarsi palaiko dalyvių transą – jų išgyvenamą procesą. Dažniausiai tai stiprina procesą ar įtvirtina jo rezultatus. Tad galime įžvelgti panašumą – terapiška kalba, ryškus bendrumas. Reikia pažymėti, kad vadovas patraukia nevalingą dalyvių dėmesį panašiai kaip grupinėje hipnozėje, ten tai vadinama raportu. Tačiau ITG raportas susiformuoja ne tik tarp vadovo ir dalyvių, bet ir tarp pačių dalyvių.

ITG ir eriksoniškoji hipnozė. Bendra – prityrusio vadovo subtilus pastabumas, gyvenimiškai naudingi pamokymai.

ITG ir NLP. Bendra – visuma kriterijų, kuriuos mokymo ir pratybų procese siekiama atitikti; NLP tai daroma sąmoningai, ITG – ne. NLP neturi tokio ribojančio faktoriaus kaip bendras aktualumas. Nėra problemų banko; dalyviai užsiima savidiagnostiką, bet ji neperžengia nagrinėjamos temos rėmų. Tai gali prieštarauti ir individualaus aktualumo kriterijui. Įvedus kai kurias ITG taisykles, pratybų procesas tampa dar iliustratyvesnis.

ITG ir provokacinė terapija (PT). Bendra – kalbos šedevrai, vaizdinių ir metaforų srautas, prityrusio vadovo lemiamas vaidmuo sprendžiant problemas, gyvenimiški pamokymai, intensyvus vidinis dalyvių aktyvumas. PT taip pat remiasi individualiu aktualumu, kritišku požiūriu į dalyvių kalbą ir veiksmus. Bendro aktualumo kaip sulaikomosios priežasties nėra, jį pakeičia grupės sutartis. Grupinių užduočių nedaug. Kaip ir ITG, svarbi dalyvio savidiagnozė ir jos patikrinimas.

Čia norėčiau pažymėti, kad, dirbant ITG metodu, tampa prieinami svarbūs mokymo kriterijai, kuriuos savo elgesiu ypač demonstruoja autorius ir vadovas. Mano nuomone, šiuos kriterijus jo mokiniai ne visada įvertina ir perima. Mano sudarytas kriterijų sąrašas toli gražu nelemia metodo esmės, jo nepakeičia. Įsitikinau, kad metodas veikia ir be jų. Tačiau visada žaviuosi, kai grupės vadovas pasižymi tokiais gebėjimais mokyti.

Į vertingų mokomųjų kriterijų sąrašą įtraukiau NLP pratybų „The NLP Learning Community” tarptautinių standartų reikalavimus, nes juos demonstruoja pats ITG metodo autorius, galbūt net ir nežinodamas apie juos. Matyt, tai drauge ir atsakymas į klausimą, kuo mane patraukė Aleksandro Alekseičiko ITG, kur likau ilgam.

Iš pradžių atkreipiau dėmesį ne į ITG, o į šio nuostabaus grupių vadovo profesionalų darbą ir neįprastą bendravimą. Tuo metu net neketinau nagrinėti metodo, manydamas, kad viskas priklauso nuo atlikėjo, o „metodas” – tik abstrakti kategorija.

Žemiau pateikiu kriterijų sąrašą, man tapusį naudingu bet kurios grupės filtru. Jeigu pasirodydavo, kad vadovas atsižvelgė į šiuos mokomuosius aspektus (nesvarbu, ar suradęs juos istoriškai, ar kokiu kitu keliu), tai išgyvendavau tokią grupę kaip tarptautinę, tai yra nepaveiktą provincialaus ar saviveiklinio stiliaus (galinčią vykti tiktai čia arba tik tokioje auditorijoje, arba tik dabar). Kai ITG vesdavo autorius, „filtravimui” nelikdavo laiko, nes godžiai mokiausi. Tai, kas atrodė gryna teorija, įgavo materialų, praktiškai apčiuopiamą pavidalą.

Galbūt kam nors ir dabar bus naudingi mano orientyrai, tuomet leidę lengviau susigaudyti šalyje vykstančių grupių įvairovėje ir išskirti tas, kurių nesunaikino laikas.
Tad pateikiu kriterijus, kuriuos aptikau Aleksandro Alekseičiko ir kai kurių jo mokinių darbe; jie atspindi universalius bruožus tokio proceso, per kurį mokymasis spartėja, tampa lengvesnis ir kokybiškesnis.

Motyvacija ir mokymosi būsenos

ITG grupėse neabejotinai formuojasi ypatingas kontekstas, skatinantis palankias mokymuisi būsenas (aplinka, santykiai, dėstytojo charizma, aktualios užduotys…). Be to, Intensyviame Terapiniame Gyvenime mokymo tikslai atitinka bendresnius besimokančiojo tikslus. Vadovas iš pradžių surenka dalyvių „problemų banką”, kuris toliau lemia atsirandančias mokymosi būsenas. Metodo autorius ir vadovas dažnai užsiėmimo metu primena ryškias raktines, „problemų banke” skambėjusias frazes, drauge gaivindamas anksčiau išgyventas būsenas.

Šios būsenos nevienodos. Atvirumas, pasitikėjimas, saugumas -tai, be abejo, svarbūs parametrai, apibūdinantys ITG grupių dalyvių būsenas.

Pagrindinis motyvacijos faktorius yra ne smalsumas, o grupėje skatinamas nuoširdus domėjimasis vienas kitu. Aleksandras Alekseičikas: „Mes čia susirinkome, nes norime ir galime padėti vienas kitam”.

Efektyvumas

Intensyviame Terapiniame Gyvenime ne tik atsižvelgiama į tai, kaip pats dalyvis sukaupia dėmesį, ar lengvai geba naudotis patirties, savijautos, sugebėjimų, talento, tikėjimo ištekliais. Sava, tikra, teisinga yra vadovo ir dalyvių darbo pagrindas. „Vėliau tampa vis labiau savaime suprantama, kad žmogus turi būti tikras, turi būti pats savimi, o ne savo svajone.” Laikomasi ir pagrindinio principo, lemiančio efektyvų mokymąsi. Grupės pradžioje dalyvių užsibrėžti uždaviniai yra mokymosi proceso pažangos pamatas. Jusliniams įspūdžiams patvirtinti ITG egzistuoja ir unikalus „svėrimo, matavimo” procesas (jausmų, patirties procentinės išraiškos, sociograma), ir tiesioginė elgesio demonstracija. „Realybė – tai daugiamatė kūniškų ir dvasinių procesų įvairovė, jos elementus galime išmatuoti, palyginti. Visada įmanoma nustatyti, kokio stiprumo mūsų pojūčiai, jausmai, norai, kokio aiškumo atmintis, kiek įdedame valios pastangų… ar visa tai dera ir kiek dera tarpusavyje… ar palaiko vienas kitą.

Skatinamas naujas elgesys, vadovas gali net uždrausti dalyviui elgtis senaisiais būdais, neefektyviai. „Pradedame nuo sąlygos: man čia viskas leista…” Taip kuriama dalyvių elgesio formų gausa siekiant vienokių ar kitokių mokomųjų tikslų.

Įgūdžiai ir grįžtamasis ryšys

Šį parametrą trumpai išreiškia tokia metodo autoriaus citata: „Geriau vieną kartą pamatyti…” „Gal šįkart nepasiseks, tačiau įgysiu labai reikalingo patyrimo…” ITG negali būti be realių veiksmų, realios praktikos ir tučtuojau gaunamo grįžtamojo ryšio, be vadovo ir dalyvių nuomonės apie senus ir naujus, sėkmingus ir nesėkmingus veiksmus. Intensyvus Terapinis Gyvenimas nė iš tolo neprimena teorinių pratybų. Tad ITG laikosi ir šių mokymo principų.

Vientisumas. Įvairūs mokymo lygiai. Mokymo proceso daugiamatiškumas

Šitai labai būdinga autoriaus vedamam ITG, tai jo ryški ir unikali savybė. „Visų tokių psichoterapijos sąlygų dėka dažnai per kelias valandas gaunamas ypatingas patyrimas, didžiulis gydomasis efektas; gyvendami paprastą, „chronišką gyvenimą”, paprastai „chroniškai” sirgdami, tokio lauktume metų metais.”

Minėti kriterijai leidžia ir spėti, kodėl toks ironiškai ilgas ITG metodo kelias iki oficialaus pripažinimo. Pagal pavadinimą metodas yra terapinis, bet viešpataujančios terapijos kriterijų neatitinka: juk gydo ne ligą, o ligonį. Slapstėsi po grupinės terapijos širma. Tačiau vos metus žvilgsnį matyti, kad metodas visiškai atitinka mokymo standartus, net ir tarptautinius standartus. Toks metodas gimė prie sovietų valdžios, uždaroje ideologizuotoje visuomenėje! Gal vertėtų jį vadinti taip: „Intensyvus Terapinis Gyvenimas – tarptautinis autorinis Aleksandro Jefimovičiaus Alekseičiko metodas, skirtas psichoterapijos skyrių medicinos personalui, gydytojams, klinikiniams psichologams ir pacientams mokytis sveikimo ir sveikatos procesų”.