Pokalbis su A.Šliogeriu: „Lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą“

Eglė Samoškaitė

Eglės Samoškaitės (ES) samprotavimai kartu su filosofu Algirdu Šliogeriu (AŠ).

AŠ – Lietuvių filosofams jusliškai pasaulį regintis ir suprantantis šuo bei kikilis yra giminingesni už kompiuterį ar agresyviai pasaulį pažinti siekiančius Vakarų mąstytojus, nes didieji mūsų tautos galvotojai niekuomet nekvestionavo išorinio pasaulio ir nesistengė įrodinėti prieš akis stovinčio stalo egzistavimo – jie pasaulį suvokė jusliškai bei priešinosi dirbtiniam patyrimui bibliotekose, bažnyčiose ar laboratorijose.

ES – Taip lietuvių filosofų mąstymo būdą nusako Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, skaitęs paskaitą apie lietuviškojo galvojimo ypatumus. Profesorius filosofus vadina galvotojais, o pačiais iškiliausiais lietuvių galvotojais įvardija Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, taip pat iš dalies prie jų priskiria ir kai kuriuos rašytojus: Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą.

AŠ – „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti pavyzdžiui „išoriniu“ pasauliu – atseit jokio išorinio pasaulio nėra“, – paskaitoje kalbėjo A. Šliogeris.

ES – Pasak profesoriaus, lietuvių filosofų mąstyme tai, kas akivaizdu, yra neįrodinėjama, nors, tarkime, tiek Vakarų filosofijoje, kurią A. Šliogeris vadina kelto-germaniškąja, tiek graikų mąstyme įrodinėti Dievo, stalo ar diskurso egzistavimą yra tapę norma.

Lietuviškosios filosofijos pradžia sutapo su tautiniu atgimimu

ES – Kalbėdamas apie lietuvių filosofų mąstysenos ypatumus, A. Šliogeris pirmiausia pabrėžė, kad savarankiško lietuviško galvojimo, kitaip tariant savarankiškos lietuvių filosofijos, radimasis sutapo su lietuvių tautinės savimonės ir „aukštosios“ kalbos atsiradimu. Šiuo atveju A. Šliogeris kalba apie XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios laikotarpį.

AŠ – „Galimas daiktas, nors tai nieko neįpareigojantis spėjimas, kad savarankiškas filosofinis galvojimas glaudžiai susijęs su politiniu, politinės mąstysenos atsiradimu. Bent jau graikai įsitikinę, kad taip. Tokiu atveju moderniosios pirmosios Lietuvos valstybės atsiradimas irgi būtų susijęs“, – svarstė filosofas.

ES – Anot A. Šliogerio, savarankiškos lietuvių filosofijos daigai randasi kaip tik tuomet, kai Vakarų filosofija kiūto ties mirties slenksčiu. Jis teigia manąs, kad tokie filosofai kaip Oswaldas Spengleris, Martinas Heideggeris bei „visokie pseudofilosifiniai dariniai kaip hermeneutika, fenomenologija ar visokie dekonstravimai“ yra „mirusio filosofinio galvojimo liudytojai ir dokumentai“.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, Vakarų arba kelto-germaniškoji filosofija yra glaudžiai susijusi su teologija, krikščionybės teroru, mitiniu bei technologiniu mąstymu, todėl tokios apraiškos iš dalies pastebimos ir lietuvių filosofų darbuose, kuriuose savarankiška filosofinė mintis yra veikiau inkliuzas gintaro gabale nei nuosekli filosofinė mintis.

AŠ – „Būtent miręs Vakarų tautų galvojimas fatališkai lemia pirmuosius savarankiškus lietuvių galvojimo judesius. Pirmieji savarankiški lietuvių filosofai – Vydūnas, S. Šalkauskis, A. Maceina, J. Girnius – deja, pirmiausia laikytini teologais arba ideologais, todėl unikalus lietuviškas galvojimas šitų mąstytojų mąstysenoje veikiau reiškiasi inkrustacijų pavidalu, pavienių įžvalgų, blyksnių, netikėtų nukrypimų nuo svetimos teologijos dogmatizmo pavidalu“, – teigė A. Šliogeris.

Ryškiausi lietuvių filosofai rašė nelietuviškai

ES – Filosofas A. Šliogeris taip pat pastebi, kad lietuviškoji filosofija turi keletą unikalių aspektų. Pavyzdžiui, ryškiausi lietuvių filosofai rašė ne Lietuvoje, o JAV, mat mūsų šalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl sovietinėje Lietuvoje skleistis savarankiškai filosofinei minčiai vietos nebuvo.

AŠ – „Ryškiausi šito savito lietuviško galvojimo pėdsakai pasirodo ne Lietuvoje, o, kas yra neįtikėtai keista, JAV, kur pasak J. Girniaus, filosofija niekada net nekvepėjo, Tai yra išeivijos tarpe. Todėl akivaizdu, kad toks galvojimas negali atsiskleisti kultūriškai aiškiais kontūrais ar pavidalu, juolab, kad mūsų iškiliausi lietuviško galvojimo atstovai, pirmiausia Vincas Vyčinas, Alfonsas Lingis, Algis Mickūnas – jie buvo tiesiog priversti rašyti anglų ar vokiečių kalba“, – pasakojo A. Šliogeris.

ES – Tuo tarpu apie savarankišką filosofinę mintį okupuotoje Lietuvoje, anot profesoriaus, kalbėti net neįmanoma, nes sovietinėje Lietuvoje vyravo teologinis arba ideologinis mąstymas. A. Šliogeris teigia, kad teologiją ir ideologiją laiko vienu ir tuo pačiu dalyku, esą jose skiriasi tik dalyvaujančiųjų būtybių pavadinimai.

AŠ – „Ideologija ir teologija yra tas pats. Skiriasi angelų, dangiškųjų ir kitokių būtybių pavadinimai, bet esmė ta pati“, – teigia A. Šliogeris.

Tačiau, nepaisant sovietinės ideologijos arba teologijos gniaužtų, savarankiško galvojimo pėdsakų matyti lietuvių menuose ar poezijoje, bet tik pėdsakų, mat „meninė ir poetinė galvosena pagal apibrėžimą yra artimesnė mitinei-teologinei ir technologinei, o ne filosofinei, mąstysenai“.

ES – Tad ieškodamas lietuviškos filosofijos savitumo, A. Šliogeris sako esąs priverstas atsigręžti į „neišgrynintus lietuviško galvojimo kristalus“, randamus Vydūno, A. Maceinos ar J. Girniaus bei kitų JAV gyvenančių ar gyvenusių filosofų darbuose.

AŠ – „Nebent dar pridėčiau vieną kitą didį autorių ne filosofą, pirmiausia V.M. Putiną ir jo „Altorių šešėly“, toliau B. Radzevičių ir jo „Priešaušrio vieškelius“ bei S. Gedą“, – pasakojo profesorius.

Unikaliausias bruožas – juslumas arba principas „aš matau“

ES – Pasak A. Šliogerio, pats unikaliausias savarankiškos lietuvių filosofijos bruožas, skiriantis ją nuo Vakarų kelto-germaniškojo mąstymo, yra akivaizdus polinkis į juslumą.

AŠ – „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti, pavyzdžiui, „išoriniu“ pasauliu – esą jokio išorinio pasaulio nėra“, – teigė filosofas.

ES – Kitaip tariant, lietuvių filosofai neįrodinėja prieš akis stovinčio stalo egzistavimo fakto, neįrodinėja Dievo buvimo ar nebuvimo, jų principas yra „aš matau“, kai tuo tarpu Vakarų filosofams būdinga veikti pagal principą „aš tikiu“ arba pagal Rene Descartes – „aš mąstau“.

AŠ – A. Šliogeris teigia, kad Vakaruose šiuo metu madingas „aš mąstau“, privedė prie visiško absurdo: „Kiekvienas turi savo nuomonę, kiekvienas yra asmenybė pradedant darželinukais, baigiant akademikais. Lietuviško galvojimo epicentrą, mano galva, išreiškia tezė: „aš matau“. Šituo požiūriu lietuviškam galvojimui žymiai artimesnis graikiškas galvojimas“.

Be to, pasak filosofo, lietuvių galvotojai dirbtinį pažinimą iškeičia į pirmapradį patyrimą, kuris panašus į dailininkų tapymą gamtoje, arba vadinamuosiuose pleneruose. Toks patyrimas, anot A. Šliogerio, gali būti vadinamas impresionistiniu – pagal prancūzų tapytojų impresionistų pomėgį pavaizduoti akimirkos įspūdį.

Būtent dėl savo jusliškumo lietuvių filosofų mąstysena, anot profesoriaus, yra labai individuali, pasyviai švelni nežmogiškų daiktų atžvilgiu – tai yra nesiekia jų pažinti per prievartą, dekonstruoti, perkonstruoti ar žaisti su tikrove.

Maža to, pasak A. Šliogerio, lietuvių filosofijai visiškai nebūdinga turėti kokią nors mąstymo metodologiją. Jo teigimu, lietuvis nesirūpina, kaip jis mąsto, jis pasakoja, ką mato ir patiria.

„Lietuvis filosofas galvotojas-matytojas iškart ima bulių už ragų ir pasakoja tai, ką mato ir patiria, nesirūpindamas, kaip jis galvoja ar turi galvoti. Visiškai pasitikėdamas, savo akimis, savo galvojimu ir savo intelektu bei savo kalbėjimu“, – teigė A. Šliogeris.

ES – Anot mokslininko, koks nors vokiečių filosofas Immanuelis Kantas pavadintų lietuvių filosofą naiviuoju realistu, tačiau, pasak A. Šliogerio, jo nuomone, tai yra didžiausias lietuviško galvojimo privalumas.

AŠ – „Lietuvio galvotojo galvojimas yra įleidęs šaknis ne į vadinamąją sąmonę, o į bekalbę sielą, kaip sugebėjimą matyti bekalbius daiktus ir juos suprasti. Panašiai kaip juos mato ir supranta kitos gyvos būtybės, pavyzdžiui, kikilis, šuo, meška arba katinas. Lietuviui galvotojui šuo gali būti giminingesnis už kompiuterį ar Ludwigą Wittgensteiną (austrų filosofą – DELFI), jau nekalbant apie Aristotelio „Logiką“ arba analitinę filosofiją, o iš tikrųjų teologiją“, – svarstė A. Šliogeris.

ES – Primenama, kad L. Wittgensteinas kalbą laikė pasaulio arba tikrovės atspindžiu, tad visos esminės problemos kyla dėl kalbos daugiareikšmiškumo, sudarančio sąlygas kalbiniams žaidimams.

AŠ – „Šuo, kikilis turi sielą, jie mato ir supranta tiek, kiek aš turiu sielą. Ir šuo man giminingesnis už L. Wittgensteiną, aš irgi matau ir suprantu“, – tęsė mokslininkas.

ES – Apskritai kalbant, anot A. Šliogerio, lietuvių filosofai mąstymo niekada netapatino su vadinamuoju pažinimu, geriausiu atveju jie tai laikė supratimu arba patikslintu matymu.

AŠ – „Kelto-germanų civilizacija priėjo tokią liūdną pabaigą dėl to, kad iš pat pradžių buvo sudievintas pažinimas, štai ir rezultatai: konclageriai, branduolinės bombos, plastikinės sriubos ir dar ne visos grožybės“, – reziumavo filosofas.