Tryliktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Tryliktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

(Tryliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

TRYLIKTAS SKYRIUS

– TAIGI, TAS PSICHOANALITIKAS turėjo du pacientus, kurie pasirodė besą artimi draugai… Klausaisi? – pasiteiravo Paulas Ernesto, kuris valgomosiomis lazdelėmis uoliai rinko ašakas iš menkės.

Ernestas Sakramente pristatė knygą, ir Paulas atvažiavo su juo susitikti. Jie sėdėjo prie kampinio staliuko kinų bistro; didelio restorano viduryje įrengtoje vitrinoje tupėjo skrudintos antys ir vištos, aplietos karamele. Ernestas vilkėjo savo nuolatinę knygų pristatymų uniformą: sportinį švarkelį su juosta ant krūtinės, po juo – baltą kašmyro megztinį atverčiama apykakle.

-Žinoma, klausausi. Manai, kad tuo pat metu negaliu valgyti ir klausytis? Du artimi draugai lankėsi pas tą patį analitiką ir…

-Ir vieną dieną po teniso, – toliau pasakojo Paulas, – jie palygino savo užrašus apie psichoanalitiką. Juos erzino analitiko ramybė ir visažinystė, tad abu bičiuliai nusprendė papasakoti jam tą patį sapną. Kitą dieną vienas draugas papasakojo analitikui sapną aštuntą ryto, o antrasis lygiai tokį patį – vienuoliktą valandą. Analitikas, kaip visada, ramiai tarė: „Argi tai ne įstabu? Šiandien jau trečią kartą girdžiu tą patį sapną!”

-Smagi istorija, – tarė Ernestas, kvatodamasis ir vos nespringdamas kąsniu. – Bet apie ką ji?

-Na, apie tai, kad slapstosi ne tik psichoterapeutai. Daug pacientų buvo sugauti meluojantys ant kušetės. Ar pasakojau tau apie savo pacientą, kuris prieš kelerius metus lankėsi iškart pas du psichoterapeutus, ir nė vienam nepasakojo apie kitą?

-Kokie buvo jo motyvai?

-Na, tam tikras kerštas. Jis lygindavo jų pastabas ir patyliukais iš abiejų šaipydavosi, kai jie labai drąsiai pateikdavo visiškai skirtingas, bet vienodai absurdiškas interpretacijas.

-Tai bent kerštas! – šūktelėjo Ernestas. – Prisimeni, kaip tai būtų pavadinęs senasis profesorius Vaithornas?

-Pyro pergale!

-Pyro, – pakartojo Ernestas. – Jo mėgstamiausias žodis. Girdėdavome jį kaskart, kai jis prabildavo apie psichoterapijai besipriešinančius pacientus! Bet grįžkim prie tavo paciento, kuris lankėsi pas du psichoterapeutus, – toliau kalbėjo Ernestas. – Prisimeni, kai dirbome Hopkinso ligoninėje ir tą patį pacientą pristatydavome dviem supervizoriams, o tada juokdavomės, kad jų nuomonė nesutampa? Ir čia tas pats. Tavo istorija apie du psichoterapeutus labai įdomi. – Ernestas padėjo lazdeles. – Kažin ar man taip galėtų nutikti? Nemanau. Man atrodo, suprantu, kada pacientai kalba tiesą. Iš pradžių kartais kyla abejonių, bet ateina metas, kai tvirtai žinau, jog bendraujame nuoširdžiai.

-„Bendraujame nuoširdžiai” — gražiai skamba, Ernestai, bet ką tai reiškia? Negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų kokius dvejus metus gydžiau pacientą, o tada kas nors įvykdavo arba ką nors sužinodavau ir tekdavo iš naujo įvertinti viską, ką buvau iš jo girdėjęs. Kartais pas mane metų metus individualios psichoterapijos lankosi pacientas, tada pervedu jį į psichoterapijos grupę ir apstulbstu. Ar tai tas pats žmogus? Atsiveria tos jo kertelės, į kurias jis manęs neįsileido! Trejetą metų, – pasakojo Paulas, – dirbau su paciente, labai protinga maždaug trisdešimties metų moterimi, kuri spontaniškai – visiškai mano neraginama – atgaivino prisiminimus apie kraujomaišą su tėvu. Maždaug metus mes tai nagrinėjome, ir aš buvau tikras, tavo žodžiais tariant, kad bendraujame nuoširdžiai. Per tuos siaubo mėnesius, kai grįžo prisiminimai, laikiau jos ranką, parėmiau ją per tuos klaikius susitikimus, kai ji bandė apie tai pasikalbėti su tėvu. Dabar – veikiausiai žiniasklaidos bumo paveikta – ji staiga ėmė abejoti visais šiais ankstyvaisiais prisiminimais. Sakau tau, man ūžia galva. Nenutuokiu, kas tiesa, o kas pramanas. Be to, ji kritikuoja mane, kad buvau toks patiklus. Praeitą savaitę ji sapnavo, kad vieši tėvų namuose, tada atvažiuoja Gerosios Valios ekskavatorius ir pradeda trankyti jos namų pamatus. Kodėl tu šypsaisi?

-Spėk tris kartus, kas tas Gerosios Valios ekskavatorius?

-Teisingai. Tai aišku kaip ant delno. Kai paklausiau, su kuo jai asocijuojasi ekskavatorius, ji juokais atsakė, kad sapnas vadinasi „Gelbstinčios rankos vėl smogia”. Taigi sapnas siunčia žinią, kad siekdamas ar vildamasis padėti pasikasiau po pačiais jos namų ir jos šeimos pamatais.

-Nedėkingasis.

-Taip. Ir dar buvau toks kvailas, kad ėmiau gintis. Kai pareiškiau, kad analizavau jos prisiminimus, pacientė išvadino mane naivuoliu, kad patikėjau viskuo, ką ji sakė. Žinai, – kalbėjo Paulas, – gal ji ir teisi. Gal mes tikrai esame lengvatikiai. Pripratome, kad pacientai moka mums už tai, kad klausomės jų tiesų ir nė nenumanome, kad jie gali meluoti. Girdėjau, neseniai buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad psichiatrai ir FTB agentai visai nesugeba atpažinti melo. O nuomonės dėl kraujomaišos tampa vis prieštaringesnės… Ar klausaisi, Ernestai?

-Pasakok. Sakei, kad nuomonės dėl kraujomaišos tampa vis prieštaringesnės…

-Taip. Labai keista darosi, kai patenki į prievartinių satanistinių ritualų pasaulį. Šį mėnesį vizituoju kaip gydytojas apygardos ligoninėje. Šeši iš dvidešimties pacientų tvirtina, kad su jais buvo prievarta atliekami ritualai. Gali įsivaizduoti, kas vyksta psichoterapijos grupėse? Tie šeši pacientai taip gyvai ir Įtikinamai pasakoja apie satanistų ritualus – tarp jų ir žmonių aukojimą bei kanibalizmą, – kad niekas nedrįsta suabejoti. Taip pat ir personalas! Jei grupės psichoterapeutas suabejotų šiais pasakojimais, jį užmėtytų akmenimis, ir jis nieko negalėtų padaryti. Tiesą sakant, kai kurie darbuotojai rimtai tiki šiomis istorijomis. Tikras beprotnamis.

Ernestas linktelėjo, mikliai apvertė žuvį ir kibo į kitą pusę.

-Ta pati bėda ir dėl asmenybės skilimo, – porino Paulas. – Pažįstu psichoterapeutų, kurie yra susidūrę su dviem šimtais tokių atvejų, taip pat žinau gerų terapeutų, pradirbusių trisdešimt metų ir vis vien tvirtinančių, kad neturėjo nė vieno tokio atvejo.

-Žinai, kaip sakė Hegelis, – tarė Ernestas, – Minervos pelėda skraido tik tamsoje. Tikriausiai nesužinosime tiesos apie šią epidemiją, kol ji praeis ir galėsime pažvelgti objektyviai. Sutinku su tuo, ką sakei apie žmones, kurie išgyveno kraujomaišą, ir apie suskilusias asmenybes. Tačiau kol kas palikime juos nuošaly ir pažvelkime į kasdienę psichoterapiją. Manau, geras psichoterapeutas atpažįsta, kada pacientas sako tiesą.

-Net ir sociopatas?

-Ne ne, supranti, ką turiu galvoje – mūsų kasdienės psichoterapijos pacientus. Kada matei sociopatą, kuris pats ateitų pas psichoterapeutą? Kuris mokėtų už psichoterapiją, o ne būtų priverstas lankytis teismo nuosprendžiu? Žinai, ta naujoji pacientė, apie kurią tau pasakojau, dalyvauja mano didžiajame atvirumo eksperimente? Na, praeitą savaitę, per mūsų antrąją konsultaciją, kurį metą jos nesupratau… mes buvome tokie tolimi… tarsi sėdėtume skirtinguose kambariuose. Paskui ji pradėjo pasakoti apie tai, kad buvo pirmūnė teisės universitete, tada staiga apsiverkė ir tapo visiškai nuoširdi. Ji sakėsi apgailestaujanti dėl prarasto laiko… dėl to, kad atmetė visas savo puikias karjeros galimybes ir vietoj jų pasirinko santuoką, kuri netrukus ėmė ją slėgti. Žinai, tas pats tiesos proveržis įvyko ir per pirmąją konsultaciją, kai ji prabilo apie savo brolį ir kažkokį prievartavimą – ar galimą prievartavimą – vaikystėje. Mano širdis kaskart palinkdavo prie jos… Supranti, mes iš tikrųjų susilietėme. Taip susilietėme, kad dabar tarp mūsų negali būti jokios apgaulės. Iš tikrųjų per pastarąją konsultaciją, iškart po tos akimirkos, ji tapo nepaprastai nuoširdi… kalbėjo apie savo nenumaldomą geismą… kaip eina iš proto, jei nepermiega su vyru.

-Taip, matau, kad judu turite daug bendra.

-Tikrai. Stengiuosi pasikeisti. Paulai, mesk tas pupeles su Briuselio kopūstais. Tu rimtai ketini įkopti į anoreksijos olimpą? Štai, paragauk spragintų geldelių – ypatingas patiekalas. Kodėl vakarieniaujant visada turiu nudirbti abiejų darbą? Pažiūrėk į tą otą – jis nepaprastai gardus.

-Ačiū, ne. Gyvsidabrio gaunu kramtydamas termometrus.

-Labai juokinga. Dieve, na ir savaitėlė! Prieš kelias dienas mirė mano pacientė Eva. Prisimeni Evą – sakiau, kad norėčiau tokios žmonos arba tokios mamos. Kiaušidžių vėžys. Mokytoja ir rašytoja. Nuostabi moteris.

-Tai ji sapnavo savo tėvą, sakantį jai: „Nelik namie, kaip aš, valgyti vištienos sriubos – keliauk, keliauk į Afriką!”

-Taip, buvau visai pamiršęs. Taip, tai ta pati Eva. Man jos stigs. Tai skaudi netektis.

-Nesuprantu, kaip gali dirbti su vėžiu sergančiais pacientais. Kaip tu tai ištveri, Ernestai? Eisi į laidotuves?

-Ne. Čia aš nubrėžiu ribą. Turiu kaip nors apsisaugoti. Be to, riboju mirštančių pacientų skaičių. Šiuo metu turiu pacientę, kuri dirba onkologijos klinikoje psichiatre kaip socialinė darbuotoja. Ji priima vien vėžiu sergančius ligonius. Pasakysiu tau – ta moteris labai prislėgta.

-Tai labai pavojingas darbas, Ernestai. Žinai, koks onkologų savižudybių skaičius? Toks pats, kaip ir psichiatrų! Esi mazochistas, jei ir toliau tuo užsiimi.

-Nebūtinai viskas tik į bloga, – atsakė Ernestas. – Iš to gali gauti ir naudos. Jei dirbi su mirštančiais pacientais ir pats lankai psichoterapiją, susipažįsti su įvairiomis savo pusėmis, iš naujo perkainoji vertybes, nesureikšmini beverčių dalykų. Paprastai po konsultacijų esu labiau patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Ta socialinė darbuotoja penkerius metus sėkmingai lankė analizę, bet kai padirbėjo su mirštančiaisiais, iškilo visai naujų dalykų. Pavyzdžiui, jos sapnai buvo persmelkti mirties baimės.

Praeitą savaitę, kai mirė vienas jos mylimiausių pacientų, jai nutiko keistas dalykas. Ta moteris sapnavo dalyvaujanti komiteto susirinkime, kuriam vadovauju aš. Ji turėjo praeiti pro atvirą iki žemės langą ir atnešti man aplankus. Supyko ant manęs, kad abejingai žiūriu, kaip ji rizikuoja. Tada kilo audra, aš puoliau gelbėti grupės ir visi patraukėm aukštyn kopėčiomis. Tai buvo metalinės gaisrininkų kopėčios. Jie visi kopė paskui mane, bet prie lubų kopėčios baigėsi – nebebuvo kur lipti – ir visiems teko leistis žemyn.

-Kitaip tariant, – atsakė Paulas, – tik tu vienas gali ją apsaugoti ar išvesti iš to mirties slogučio.

-Tikrai taip. Bet aš norėjau pasakyti, kad per penkerius psichoanalizės metus mirties tema nė karto nebuvo iškilusi.

-Ir mano pacientams ji beveik niekada neiškyla.

-Turi paieškoti. Ji beveik visuomet alma po paviršiumi.

-Na, o kaip tu, Ernestai, kaip tau susidūrimas su vėžiu? Iškyla naujų dalykų – ar tai reiškia, kad laukia psichoterapija?

-Rašau knygą apie mirties baimę. Prisimeni, Hemingvėjus sakydavo, kad jo psichoterapeutas – Corona.

-Corona cigarai?

-Rašomoji mašinėlė. Senovinė. Be to, ir tu esi mano psichoterapeutas.

-Teisybė, ir štai tavo užmokestis už vakarą. – Paulas parodė ženklą, kad atneštų sąskaitą, ir mostelėjo į Ernestą. Dirstelėjo į laikrodį. – Po dvidešimties minučių tau reikia būti knygyne. Dar trumpai papasakok apie savo atvirumo eksperimentą su naująja paciente. Kokia ji?

-Keista moteris. Labai protinga, sumani, tačiau nepaprastai naivi. Netikusi santuoka – norėčiau padėti jai surasti būdą ištrūkti. Prieš kelerius metus norėjo skirtis, bet vyras susirgo prostatos vėžiu, ir dabar ji jaučiasi pririšta prie jo visą jam likusį gyvenimą. Vienintelė sėkminga psichoterapija buvo su Rytų pakrantės psichiatru. Ir – įdėmiai klausykis, Paulai, – ji su tuo vyruku ilgai seksualiai bendravo! Prieš kelerius metus jis mirė. Negirdėtas dalykas – ji tvirtina, kad tie santykiai jai padėjo, ir aklai tiki tuo vyru. Man tai naujiena. Niekada nesutikau paciento, tvirtinančio, kad seksas su psichoterapeutu padėjo. O tu?

-Padėjo? Padėjo psichoterapeutui nusimauti kelnes! Bet pacientui – pacientui tai visuomet išeina į bloga!

-Kaip gali sakyti „visuomet”? Prieš minutę pasakojau, kad tai padėjo. Neleiskime mokslo tiesoms užgožti faktų!

-Teisybė, Ernestai. Pasitaisysiu. Pasistengsiu būti objektyvus. Leisk man pagalvoti. Prisimenu tą atvejį prieš kelerius metus, kai dalyvavai kaip liudytojas ekspertas Seimuro Troterio byloje, ar ne? Jis tvirtino, kad pagelbėjo pacientei – tai buvęs vienintelis būdas ją pagydyti. Bet tas vyrukas buvo tikras narcizas – kas galėjo juo patikėti? Prieš kelerius metus dirbau su paciente, kuri porą kartų permiegojo su savo pagyvenusiu psichoterapeutu, kai mirė jo žmona. „Pasidulkinimas iš gailesčio” – taip ji pavadino. Tvirtino, kad tai nei ypatingai skaudino, nei padėjo – šiaip ar taip, buvo veikiau naudinga nei žalinga. Be abejo, – toliau kalbėjo Paulas, – yra daug psichoterapeutų, kurie užmezgė santykius su pacientėmis ir vėliau jas vedė. Reikia ir juos įskaičiuoti. Apie tai neteko rasti informacijos. Kas žino, koks tų santuokų likimas – gal jiems sekasi geriau, nei mes numanome! Iš tikrųjų neturime duomenų. Mes esame girdėję tik apie nukentėjusiuosius. Kitaip tariant, žinome skaitiklį, bet nežinome vardiklio.

-Keista, – tarė Ernestas. – Lygiai tą patį argumentą – ir tais pačiais žodžiais – pasakė mano pacientė.

-Juk tai akivaizdu. Mes žinome apie nukentėjusiuosius, bet nenumanome bendro skaičiaus, iš kurio jie paimti. Galbūt yra pacientų, kurie gavo naudos iš tokių santykių, bet apie juos mes nieko nežinome! Nesunku įsivaizduoti, kodėl jie tyli. Pirma, apie tokius dalykus viešai nekalbama. Antra, gali būti, kad jiems nebereikia psichoterapijos, nes jie pasveiko. Trečia, jei jiems tai buvo malonu, jie stengsis apsaugoti savo meilužį psichoterapeutą. Taigi, Ernestai, atsakiau į tavo klausimą apie mokslo tiesą. Atidaviau duoklę mokslui. Tačiau lytiniai santykiai tarp psichoterapeuto ir paciento man veikiau yra moralės klausimas. Mokslas man niekaip negali įrodyti, kad tai, kas amoralu, yra moralu. Manau, kad seksas su pacientu nėra nei psichoterapija, nei meilė – tai išnaudojimas, tiesos iškraipymas. Taip, nežinau, ką sakyti apie tavo pacientę, kuri teigia priešingai — nėra priežasties, dėl kurios ji turėtų tau meluoti!

Ernestas apmokėjo sąskaitą. Kai jie išėjo iš restorano ir patraukė į netoliese esantį knygyną, Paulas paklausė:

-Na… tai papasakok daugiau apie eksperimentą. Kiek atsivėrei?

-Atsiskleisti pacientui man naujiena, ir viskas vyksta ne taip, kaip tikėjausi. Ne taip, kaip įsivaizdavau.

-Kas ne taip?

-Norėjau žmoniškesnio, egzistencinio atsivėrimo – kad būtų galima ištarti: „Štai mes drauge žvelgiame į būties sunkumus.” Maniau, kalbėsiu apie savo jausmus čia ir dabar, apie mūsų santykius, apie savo paties baimes, apie svarbiausius mūsų bendrus rūpesčius. Tačiau ji neklausia apie jautrius ir prasmingus dalykus; nori girdėti tik banalybes: apie mano santuoką, pasimatymus.

-Ką jai atsakai?

-Stengiuosi kurti savo metodus. Bandau atrasti skirtumą tarp nuoširdaus atsakymo ir paiko smalsumo tenkinimo.

-Ko ji iš tavęs norėjo?

-Paguodos. Ji pakliuvusi į keblią padėtį, bet jos dėmesys nukreiptas beveik vien į lytinę frustraciją. Ji jaučia stiprų geismą. O kiekvienos konsultacijos pabaigoje mane apkabina.

-Apkabina? Ir tu leidiesi?

-Kodėl ne? Atlieku nuoširdaus bendravimo eksperimentą. Savo vienutėje tikriausiai pamiršai, kad tikrame pasaulyje žmonės visą laiką liečiasi. Tai ne seksualus apsikabinimas. Aš pažįstu.

-O aš pažįstu tave. Būk atsargus, Ernestai.

-Paulai, dėl manęs būk ramus. Ar prisimeni tą ištrauką iš „Atsiminimų, svajonių, minčių”, kurioje Jungas sako, kad psichoterapeutas turi kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapijos kalbą? Kuo daugiau mąstau apie jo žodžius, tuo labiau jie mane įkvepia. Manau, tai pats įdomiausias dalykas, kurį Jungas yra pasakęs apie psichoterapiją. Tik man atrodo, jis nebuvo pakankamai įžvalgus, nesuvokė, kad svarbiausia ne nauja kalba, tiksliau, net ne nauja psichoterapija, o kūrimas! Kitaip tariant, svarbus psichoterapeuto ir paciento darbas atrandant vienas kitą. To išmokau iš senio Seimuro Troterio.

-Šaunus mokytojas, – pasišaipė Paulas. – Žiūrėk, kur jis dabar. Nuostabiame Karibų pajūryje, vos nesusigundė atsakyti Ernestas,

tačiau tarė:

-Neatmesk visko, ką jis pasakė. Kai ką jis išmanė. Bet su šia paciente – man būtų lengviau kalbėti, jei duočiau jei vardą; pavadinkime ją Mere, – su Mere apie tai labai rimtai kalbamės. Pasižadėjau būti su ja visiškai nuoširdus, ir kol kas rezultatai visai neblogi. Apsikabinimas tėra mūsų bendravimo dalis – smulkmena. Šiai moteriai stinga prisilietimų, o prisilietimas simbolizuoja rūpestį. Patikėk, tas apsikabinimas simbolizuoja bendrystę, o ne geismą.

-Ernestai, tikiu tavim. Tikiu, kad tau apsikabinimas būtent tai ir reiškia. Bet kaip jai? Ką jis reiškia jai?

-Praeitą savaitę girdėjau pokalbį apie psichoterapinį ryšį. Vienas žmogus pasakojo baisų pacientės, baigiančios psichoterapiją, sapną. Pacientė sapnavo, kad kartu su psichoterapeutu dalyvauja konferencijoje viešbutyje. Vienu metu psichoterapeutas pasiūlo, kad ji apsistotų gretimame kambaryje, taip jie galėtų kartu miegoti. Moteris nueina į registratūrą ir pasikeičia kambarį. Netrukus psichoterapeutas apsigalvoja ir pareiškia, kad tai netikusi mintis. Taigi ji grįžta prie registratoriaus stalo ir bando susigrąžinti ankstesnį kambarį. Bet jau per vėlu. Visi jos daiktai pernešti į naująjį. Paaiškėja, kad naujasis kambarys daug gražesnis: didesnis, aukštesnis, pro jo langą atsiveria gražesnis vaizdas. Ir kambario numeris daug žadantis: 929.

-Gražu. Gražu. Supratau, – tarė Paulas. – Pacientė, tikėdamasi lytinės vienybės, pasijunta geriau. Pasirodo, viltis dėl sekso buvusi vien iliuzija, tačiau pokyčiai išlieka – ji nebegali pereiti į kitą kambarį, juolab į ankstesnį.

-Teisingai. Toks mano atsakymas tau. Tai mano strategijos su Mere esmė.

Kelias minutes juodu žingsniavo tylomis, tada Paulas tarė:

-Prisimenu, kai studijavau mediciną Harvarde, vienas nuostabus dėstytojas, Elvinas Semradas, sakė kažką labai panašaus… Jis kalbėjo apie tai, kad santykiuose tvyranti seksualinė įtampa kai kuriems pacientams naudinga, netgi būtina. Vis dėlto tai pavojinga tau, Ernestai. Tikiuosi, nevaikštai bedugnės pakraščiu. Ar ji graži?

-Labai! Nebūtinai mano stiliaus, bet, be abejo, daili moteris.

-Ar gali būti, kad neteisingai ją supratai? Gal ji bando tave suvilioti? Nori, kad mylėtum ją taip, kaip buvęs psichoterapeutas.

-Ji to nori. Tačiau ketinu tai panaudoti psichoterapijai. Patikėk manim. O man tie apsikabinimai nėra erotiniai. Veikiau tėviški.

Jie sustojo priešais Tauerio knygyną.

-Štai ir atėjome, – tarė Ernestas.

-Dar anksti. Ernestai, prieš įeinant noriu dar kai ko tavęs paklausti. Sakyk tiesą: ar tau patinka tėviški apsikabinimai su Mere?

Ernestas dvejojo. -Tiesą, Ernestai.

-Taip, man malonu ją apkabinti. Ta moteris man labai patinka. Jos nuostabūs kvepalai. Jei man nepatiktų, to nedaryčiau!

-O! Tai įdomu. Maniau, kad tėviškas apsikabinimas skirtas pacientei.

-Taip. Bet jei man nepatiktų, ji tai pajustų, ir gestas atrodytų nenuoširdus.

-Tauški niekus!

-Paulai, mes kalbame apie trumpą draugišką apsikabinimą. Aš valdau padėtį.

-Laikykis. Antraip tavo kadencija valstybinėje medicinos etikos komisijoje bus nepaprastai trumpa. Kada komisijos posėdis? Susitikime vakarienės.

-Po dviejų savaičių. Girdėjau, atidarė naują kambodžiečių restoraną.

-Mano eilė rinktis. Patikėk, tavęs laukia puikios vaišės, puiki vegetariška staigmena!

Komentarai išjungti.