Irvin D. Yalom

(Keturioloktas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

KITĄ VAKARĄ KEROLA PASKAMBINO Ernestui namo ir paprašė skubiai susitikti, nes ją apėmusi panika. Ernestas ilgokai su ja pasišnekėjo, paskyrė konsultaciją kitą rytą, be to, pasisiūlė paskambinti į visą naktį dirbančią vaistinę ir išrašyti jai nerimą slopinančių vaistų.

Sėdėdama laukiamajame Kerola skaitė praeitos konsultacijos užrašus.

Pasakė, kad esu graži, labai graži moteris… Davė namų telefoną, pasiūlė skambinti… Smulkmeniškai domėjosi mano lytiniu gyvenimu… Pasakojo apie save, apie savo žmonos mirtį, pasimatymus, vienišių pasaulį… Po konsultacijos apsikabino – ilgiau nei praeitą kartą… Sakė, kad jam patinka, jog fantazuoju apie seksą su juo, užtruko dešimčia minučių ilgiau… Keista, imdamas iš manęs pinigus jautėsi nepatogiai.

Viskas klostosi puikiai, pamanė Kerola. Į savo miniatiūrinį magnetofoną įdėjo juostelę ir įsikišo jį į skylėtą šiaudinę rankinę, kurią specialiai nusipirko šiam tikslui. Eidama į Ernesto kabinetą ji jaudinosi, nes žinojo, kad spąstai paspęsti ir kiekvienas žodis, kiekvienas nusižengimas bus užfiksuotas.

Matydamas, kad Kerola ramesnė, Ernestas pabandė tyrinėti panikos priepuolį. Greitai paaiškėjo, kad jųdviejų su paciente požiūris labai skiriasi. Ernestas manė, kad Kerolainai nerimą sukėlė ankstesnė konsultacija. Ji savo ruožtu teigė degte deganti geismu ir esanti apimta nevilties. Kerola vėl bandė išgauti iš Ernesto pasiūlymų, kur išlieti savo aistrą.

Kai Ernestas ėmė sistemingai klausinėti Kerolos apie lytinį gyvenimą, gavo daugiau, nei tikėjosi. Ji vaizdžiai atpasakojo savo svajones masturbuojantis, kuriose Ernestas vaidino pagrindinį vaidmenį. Be menkiausios savigraužos ji fantazavo, kaip jaudindamasi atsagsto jo marškinius, atsiklaupia priešais jį, sėdintį kabinete, atitraukia kelnių užtrauktuką ir apžioja jį. Kerola mėgavosi mintimi, kaip jis artėja prie orgazmo, tada ji stabteli, palaukia, kol jis suminkštėja, ir vėl pradeda iš naujo. Kerola prisipažino, kad to paprastai užtekdavo jai pasiekti orgazmą masturbuojantis. Jei ne, ji toliau fantazuodavo, kaip nusitempia Ernestą ant žemės, kaip jis pakelia jai sijoną, paskubomis patraukia žemyn kelnaites ir įsiskverbia į vidų. Ernestas klausėsi stengdamasis nesimuistyti.

– Tačiau masturbavimasis, – toliau kalbėjo Kerola, – manęs niekada iki galo nepatenkino. Manau, tai šiek tiek susiję su gėda. Tai pirmas kartas, išskyrus porą sykių su Ralfu, kai su kuo nors – vyru ar moterimi – apie tai kalbuosi. Bėda ta, kad dažnai nepasiekiu visiško orgazmo, tik pajuntu kelis silpnus virptelėjimus, po kurių vis dar lieku lytiškai susijaudinusi. Jau ėmiau svarstyti, gal tai susiję su masturbavimosi technika. Gal galėtumėte mane jos pamokyti?

Nuo Kerolos klausimo Ernestui į galvą plūstelėjo kraujas. Jis jau priprato prie to, kaip laisvai ji kalba apie seksą. Tiesą sakant, žavėjosi jos gebėjimu kalbėti apie savo seksualinius įpročius. Ji pasakojo, kaip anksčiau keliaudama ar susipykusi su vyru baruose susirasdavo partnerių. Jai viskas atrodė taip lengva, taip paprasta. Ernestas prisiminė, kiek valandų bergždžiai prasikamavo vienišių baruose ir vakarėliuose. Atlikdamas praktiką jis metus gyveno Čikagoje. Kodėl, ak kodėl, aimanavo Ernestas, nesutikau Kerolainos, kai ji slampinėjo po Čikagos barus?

Ką jis gali atsakyti jai į klausimą apie masturbavimosi techniką? Pats beveik nieko nežino, tik tai, kad reikia stimuliuoti klitorį. Žmonėms dažnai atrodo, kad psichiatrai išmano daugiau, nei iš tiesų yra.

-Nesu specialistas, Kerolaina. – Kaip ji mano, iš kur Ernestas gali žinoti apie moterų masturbavimąsi, svarstė jis. Girdėjo medicinos mokykloje? Galbūt kita jo knyga vadinsis „Dalykai, kurių nemoko medicinos mokykloje”! – Tik prisimenu neseniai girdėtą sekso terapeuto paskaitą, kurioje jis aiškino, kad svarbu, jog klitoris nebūtų kur nors prilipęs ar kitaip varžomas.

-Ar jūs galėtumėte mane apžiūrėti ir patikrinti, daktare Lešai? Aš neprieštaraučiau.

Ernestas vėl išraudo.

-Ne, paskutinį kartą ligonį apžiūrėjau prieš septynerius metus, ir tada pakabinau stetoskopą. Siūlyčiau tai išsiaiškinti su ginekologe. Kai kurioms moterims apie tai lengviau kalbėtis su moterimi.

-Ar vyrams taip nebūna, daktare Lešai, turiu galvoje, ar jums… ar vyrams masturbuojantis kyla bėdų dėl dalinio orgazmo?

-Vėlgi nesu to specialistas, bet manau, kad vyrai arba patiria orgazmą, arba ne. Ar apie tai kalbėjotės su Veinu?

-Su Veinu? Ne, mes apie nieką nesikalbame. Todėl ir klausinėju jūsų. Juk dabar jūs esate svarbiausias, vienintelis vyras mano gyvenime!

Ernestas jautėsi pralaimėjęs. Jo pasiryžimas būti nuoširdžiam neteko prasmės. Kerolainos agresyvumas jį trikdė; kantrybė seko. Jis kreipėsi į savo vadovą, supervizorių ir pabandė įsivaizduoti, ką Maršalas atsakytų į Kerolainos klausimą.

Teisinga būtų, sakytų Maršalas, surinkti daugiau duomenų: surašyti nuoseklią, objektyvią lytinio gyvenimo istoriją, kurioje būtų Kerolainos masturbavimosi detalės ir jas lydinčios fantazijos – dabartinės ir ankstesnės.

Taip, tai būtų tinkamas metodas. Tačiau Ernestui kilo rūpestis: Kerolaina jį ėmė jaudinti. Visą gyvenimą jis jautėsi nepatrauklus moterims. Visą gyvenimą manė, kad turi sunkiai dirbti, panaudoti savo protą, jautrumą ir žavesį, kad nustelbtų nevykusią išvaizdą. Jį jaudino šios mielos moters fantazijos apie tai, kaip ji jį nurengia ir nusitempia ant žemės.

Susijaudinimas ribojo Ernesto, kaip psichoterapeuto, laisvę. Jei jis teirautųsi Kerolainos daugiau intymių seksualių fantazijų smulkmenų, suabejotų savo motyvais. Ar taip elgiasi jos labui, ar norėdamas pakutenti savo savimeilę? Jaustųsi lyg vujaristas, užsiimantis verbaliniu seksu. Kita vertus, jei vengtų jos fantazijų, apgaudinėtų pacientę, neleisdamas jai kalbėti apie tai, kas jai svarbiausia. Argi neišsisukinėtų sakydamas, kad jos svajonės pernelyg gėdingos ir apie jas negalima šnekėtis?

O kaip pažadas atsiverti? Kodėl jam paprasčiausiai nepasidalijus su Kerolaina savo mintimis? Bet ne, tai tikrai būtų klaida! Ar čia slypi dar viena psichoterapeuto atvirumo nuostata? Tikriausiai psichoterapeutas neturėtų atskleisti dalykų, dėl kurių jam kyla stiprių prieštaravimų. Geriausia šias temas iš pradžių aptarti per asmeninę psichoterapiją. Antraip pacientas pasijustų įpareigotas nagrinėti psichoterapeuto problemas. Šią nuostatą jis užsirašė į knygelę – ją buvo verta įsidėmėti.

Ernestas pasinaudojo pirma pasitaikiusia proga pakeisti temą. Jis grįžo prie Kerolainos panikos priepuolio praeitą naktį. Ernestas svarstė, gal nerimas ją apėmė dėl sudėtingų klausimų, kuriuos jis buvo iškėlęs per konsultaciją. Pavyzdžiui, kodėl ji taip ilgai kentė nelaimingą, alinančią santuoką? Ir kodėl niekad nebandė taisyti santykių šeimos psichoterapija?

– Sunku apsakyti, kokia baisi baisi neviltis mane apima galvojant apie mūsų santuoką ar apie santuoką apskritai. Jau metų metus mūsų gyvenime nebuvo nė kruopelės džiaugsmo. Veinas toks pat nihilistas kaip ir aš: jis lankė psichoterapijos konsultacijas daug daug brangių, bergždžių metų.

Ernestą nebuvo lengva išmušti iš vėžių.

-Kerolaina, kai mąstau apie jus apėmusią neviltį, vis klausiu savęs, kokį vaidmenį jūsų nesėkmingoje santuokoje suvaidino tėvai. Kai praeitą savaitę klausiau jūsų apie tėvus, sakėte, kad mama apie tėvą kalbėdavo tik su neapykanta ir panieka. Galbūt mama, maitindama jus tokia nuolatine neapykanta, nedavė nieko gero. Galbūt jums neišėjo į naudą, kad kiauras dienas, begalę metų, buvo peršama, jog nė vienu vyru negalima pasitikėti, kad jie rūpinasi tik savimi?

Kerola ketino grįžti prie seksualinių temų, bet neištvėrusi puolė ginti mamos.

-Ne pyragai visiškai vienai, be niekieno pagalbos auginti du vaikus.

-Kodėl ji buvo visiškai viena, Kerolaina? O kaip jos pačios šeima?

-Kokia dar šeima? Mama buvo vičvienaitė. Tėvas išlėkė, kai ji buvo dar maža, buvo vienas bitnikų pradininkų. O mama, tulžinga, paranojiška moteris, jai menkai tepadėjo. Jos beveik nebendravo.

-O kaip aplinkiniai? Draugai?

-Ničniekas!

-Ar tavo mama turėjo patėvį? Ar senelė ištekėjo antrą kartą?

-Ne, apie tai negali būti nė kalbos. Nepažįstate senelės. Amžinai nešiojo gedulą. Net ir nosinės buvo juodos. Niekada nemačiau jos besišypsančios.

-O jūsų mama? Turėjo daugiau vyrų?

-Gal juokaujate! Nė vienas vyras nebuvo įkėlęs kojos į mūsų namus. Ji nekentė vyrų! Bet visa tai jau pasakojau per ankstesnį seansą. Tai labai sena istorija. Juk sakėte, kad nemėgstate kapstytis.

-Įdomu, – tarė Ernestas, nekreipdamas dėmesio į Kerolos prieštaravimus, – kiek jūsų mamos gyvenimo scenarijus atitiko jos mamos scenarijų. Regis, ta kančia perduodama kaip palikimas, lyg kokia karšta bulvė, iš vienos kartos į kitą.

Ernestas pastebėjo, kaip Kerola nekantriai dirstelėjo į savo laikrodį.

-Žinau, kad mūsų laikas baigėsi, bet luktelėkite, Kerolaina. Suprantate, tai labai svarbu. Pasakysiu kodėl. Juk iškilo klausimas, ką jūs perduosite savo dukrai! Matote, ko gero, svarbiausia, ką mes galime nuveikti per psichoterapiją, tai padėti jums ištrūkti iš to užburto rato! Noriu jums pagelbėti, Kerolaina, tai mano pareiga. Bet, regis, daugiausia naudos iš mūsų bendro darbo gaus jūsų dukra!

Kerola visiškai nebuvo pasirengusi tai išgirsti, todėl pasijuto priblokšta. Nenorom iš akių pasipylė ašaros. Netarusi nė žodžio ji puolė iš kabineto, vis dar raudodama: po velnių, jam vėl pavyko. Kodėl leidžiu tam niekšui mane sujaudinti?

Lipdama laiptais žemyn Kerola bandė atsirinkti, kurios Ernesto pastabos skirtos jos susikurtam personažui ir kurios jai pačiai. Ji buvo tokia sukrėsta ir sutrikusi, kad vos neužlipo ant Džeso, kuris sėdėjo ant apatinio laiptelio.

-Sveika, Kerola. Džesas. Prisimenate mane?

-Ak, labas, Džesai. Nepažinau jūsų. – Ji nusibraukė ašarą. – Nesu pratusi matyti jūsų ramiai sėdinčio.

-Man patinka sportuoti, bet aš dažniau vaikštau. Bėgantį mane visą laiką matot dėl to, kad nuolat vėluoju. Reikėtų panagrinėti šią problemą per psichoterapiją, bet niekada neužtenka laiko!

-Šiandien nevėluojat?

-Na, aš pasikeičiau laiką į aštuntą valandą. Džastino laikas, pamanė Kerola.

-Vadinasi dabar jūs atėjote ne į konsultaciją?

-Ne. Stabtelėjau su jumis pasikalbėti. Galvoju, gal galėtume kada nors pasišnekučiuoti – arba drauge pabėgioti. O gal papietauti? Arba ir viena, ir kita?

-Dėl bėgiojimo nežinau. Niekada nebandžiau.

-Aš puikus mokytojas. Štai nosinė. Matau, kad šiandien buvo viena iš tų konsultacijų. Ernestas ir mane paveikia – tiesiog šiurpu,

kaip jis nutuokia, kur skauda. Kuo galėčiau padėti? Gal pasivaikščiokime?

Kerola norėjo grąžinti Džesui nosinę, bet vėl ėmė kūkčioti.

-Ne, nosinę pasilikit. Žinot, ir man būna tokių konsultacijų. Tuomet dažniausiai noriu pats vienas viską suvirškinti. Taigi eisiu. Gal galėčiau paskambinti? Štai mano kortelė.

-O štai mano. – Kerola ištraukė iš rankinės kortelę. – Tik noriu, kad atsižvelgtumėte į mano abejones dėl bėgiojimo.

Džesas žvilgtelėjo į kortelę.

-Advokatė.

Tai taręs jis pakreipė ant šono savo jachtininko kepuraitę ir nubėgo Sakramento gatve. Kerola žvelgė jam pavymui: į jo ilgus šviesius plaukus, besidraikančius vėjyje, į baltą ant kaklo užrištą megztinį, kuris judėjo kilnojantis jo tvirtiems pečiams.

Viršuje Ernestas rašėsi pastabas į Kerolainos aplanką.

Didelė pažanga. Per konsultaciją gerai padirbėjo. Daug pasakojo apie lytinį gyvenimą ir fantazijas masturbuojantis. Erotinis perkėlimas vis stiprėja. Turiu atrasti būdą, kaip su ja dirbti. Nagrinėjome santykius su mama, „šeimos įtaką kuriant vaidmenis. Ginasi pajutusi kritiką mamos atžvilgiu. Konsultacijos pabaigoje kalbėjau apie šeimos modelį, kurį ji perduos dukrai. Verkdama išbėgo iš kabineto. Tikėtis dar vieno telefono skambučio? Suklydau, pabaigoje ištardamas tokią paveikią pastabą?

Be to, užvertęs aplanką pagalvojo Ernestas, negaliu jos taip išleisti iš kabineto – man trūksta apsikabinimo!