Gintaras Beresnevičius

(Mitraizmas – 11 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

MITRAIZMAS

Trumpa istorinė apžvalga

Mitraizmas – Romos imperijoje gyvavusi religija, vėlyvosios Antikos laikais ji tapo pagrindine krikščionybės konkurente. Tai tarptautinė religija, savo metu išpažinta nuo Britanijos iki Šiaurės Afrikos, nuo Reino iki Artimųjų Rytų. Mitros religijos kilmės ir paplitimo istorija – įstabus vienos didžiausių senovės pasaulio religijų žygis, kurio metu Mitra iš svarbios, tačiau toli gražu ne aukščiausios dievybės indoarijų panteonuose tapo centriniu universalios religijos asmeniu.

Mitrą garbino dar indoarijai, Indijos ir Irano arijų protėviai; Mitrai daug vietos skirta Vedose, ir Avestoje. Tai buvo pirmiausia šviesos dievas, tiesos ir sąjungų bei sutarčių globėjas (Mithra senąja Irano arijų kalba reiškia „sutartį”), kurio šauktasi drauge su Varūna ir Ahura, t. y. su aukščiausiomis dievybėmis. Kai Aleksandras Makedonietis nukariavo Persiją, Mitros kultas galbūt su per persų magus pasiekė naujas helenistines karalystes. Garsiojo Romos priešininko karaliaus Mitridato vardas irgi iškalbus. Graikų pasaulyje Mitros kultas patyrė filosofinių spekuliacijų įtaką, Artimuosiuose Rytuose susimaišė su vietinių kultų elementais. Tačiau Romą Mitros kultas pasiekė tik erų sandūroje; galimas daiktas, pirmi jo išpažinėjai Italijoje buvo 67 m. pr. Kr. Pompėjo nugalėti Kilikijos piratai, atgabenti į Apeninų pusiasalį: pirmas įrašas, kuriame minimas Mitra, čia datuojamas tik I a. po Kr. paskutiniu trečdaliu. Archeologija rodo, kad II a. po Kr. pab. Romos mieste būta Mitros kulto. Po 50 metų, III a. viduryje Mitros kultas tampa pasauline religija ir išplinta trijuose žemynuose. Šį sprogimą matyt sąlygojo ta aplinkybė, kad Romos imperijoje Mitros kultą pirmiausia perėmė kariai, jis tapo karių religija. Ten, kur stovėjo Romos legionai, išliko ir Mitros šventyklos bei jam skirti įrašai. Apskritai mitraizmas išplito palei Romos imperijos sienas, kur stovėjo garnizonai – Šiaurės Britanijoje, Galijoje, palei Reiną ir Dunojų, Šiaurės Afrikoje. Suprantama, buvo ir „civilinių” šventovių. Mitros kultą praktikavo pirkliai, vergai, amatininkai ir pan. Mitros kultui nesipriešino imperatoriai – Neronas (tiesa, nežinia ar dėl tiesioginių sąsajų su Mitros įvaizdžiu) nešiojo „Saulės dievo” karūną. Mitra buvo populiarus imperatorių Komodo, Karakalos, Diokletiano rūmuose.

IV šimtmečio pirmoje pusėje Mitros kultas dar sėkmingai gyvavo. Tačiau krikščionybė jį pradėjo spausti. 341 m. imperatorius Konstancijus uždraudė daugelį pagoniškų kultų. 356 m. buvo uždarytos jų šventyklos, o už pagoniškų apeigų atlikimą grėsė mirties bausmė. 371 m. buvo nužudyta daugybė chaldėjų astrologų ir magų, 377 m. sugriauta Mitros šventykla Romoje, mitraistai persekioti provincijose. Visišką Mitros kulto pabaigą reiškė imperatoriaus Teodosijaus ediktai, 391-392 m. uždraudę visus pagoniškus kultus. Galimas daiktas, kai kurios izoliuotos grupelės provincijose išliko iki V a. pradžios, tačiau tai jau buvo galas, Mitros religija išnyko per kelis dešimtmečius – taip pat ūmai, kaip ir pasirodė.

Šaltiniai

Romos imperijoje gyvavęs Mitros kultas tikriausiai buvo atviras visiems norintiems, tačiau pašvęstieji privalėjo saugoti religinių apeigų paslaptis. Jokių religinių arba liturginių tekstų beveik neišliko, nėra jokių tiesioginių liudijimų nei apie kulto apeigas, nei apie pačią doktriną. Esama tik nežymių užuominų Antikos bei pirmųjų krikščionių autorių tekstuose; pastarieji Mitros kultą vaizduoja tendencingai.

Atsimenant rytietišką mitraizmo kilmę, Mitros kultą liečiančius fragmentus galima lyginti su Vedų ir Irano arijų reli-giniais tekstais, tačiau tai gana pavojinga, nes Mitros religija, nors ir iranizuota, vis dėlto formavosi helenizmo, Mažosios Azijos, Mesopotamijos religijų katile ir tik iš čia pasiekė Romą.

Ne visai patikimas, tačiau vienintelis įmanomas mitraizmo rekonstrukcijos būdas – mums žinomų nuotrupų derinimas su Mitros šventyklų įrašais, bareljefais, skulptūromis bei freskomis, kuriose vaizduojamas Mitra, jo žygiai bei aplinka. Įrašų ir pačių šventyklų išliko nemažai. Vis dėlto tyrinėtojų interpretacijos neretai gali kiek skirtis.

Dievai ir didvyriai

Be abejo, svarbiausia dievybė mitraizme yra pats Mitra, kuris įrašuose šlovinamas kaip pasaulio valdovas, kosmokratdr ir Nenugalimasis Saulės dievas – Deus Solis Invictus Mithra. Tai jaunas, stiprus, energingas dievas, dažnai vaizduojamas su besiplaikstančiu apsiaustu ir frygiška kepuraite.

Kaip minėta, Mitra yra indoarijų dievas; Vedose Mitra -Varūnos pagalbininkas, Saulė – „Mitros ir Varūnos akis”. Vis dėlto Romos imperiją pasiekęs mitraizmas turėjo daug bendra su Irano mitraizmu. Zaratustros reformuotoje Irano arijų religijoje Mitra prarado savo reikšmę – didysis pranašas ir reformatorius pabrėžė vyriausiojo dievo, Ahura Mazdos įvaizdį; pastarajam kiti dievai buvo nereikalingi. Romėniškajame Mitros kulte Mitros pavidalas atitiko senesniuosius iraniečių religijos sluoksnius, kurių elementus į helenistinį pasaulį tikriausiai atnešė persų magai žlugus Persijos karalystei. Senojoje, paties Zaratustros parašytoje Avestos dalyje, Gatose, Mitra visai nereikalingas; tačiau vėliau parašytose knygose jis atgyja, ir mes regime Mitrą išties didingoje aplinkoje. Jaštos X giesmėje visas tviskantis auksu jis pasirodo Hara berezaiti (Elburso) viršūnėje, nuo kurios apžvelgia visas arijų gyvenamąsias vietas. Visoje Jaštoje kalbama apie Mitros galią, didybę bei kovingumą. Šie bruožai įkvėpė ypatingą Mitros garbintojų pa-sitikėjimą ir žavėjimąsi visais laikais. Jaštoje sakoma:

Aš trokštu aukoti Mitrai, gerajam, galingajam, dangiškajam; aukščiausiajam, kuris kupinas mielaširdystės; neprilygstamajam, kurio buveinė yra aukštybėse, stipriajam ir ištvermingajam kovotojui; nugalėtojui, kuris nepažeidžiamas ir turi gerus ginklus, kuris budi sutemose ir kuris nė vieno neapvilia. Jis stipriausias iš stipriausių, ištvermingiausias iš ištvermingiausių, išmintingiausias iš dievų. Jis nenugalimas, ir jį lydi šlovė; jis turi tūkstantį ausų, dešimt tūkstančių žvalgų; jis yra galingasis dievas, kuris viską žino, kuris nieko neapleidžia.

Kaip prisimename, Irano arijų religijoje vyravo dualizmas, Ahura Mazdos ir jo priešininko Arimano kova buvo religijos nervus rerum. Šioje gėrio ir blogio jėgų kovoje Mitra kaunasi šviesiųjų jėgų pusėje, yra ištikimas pagalbininkas, jazata (yazata). Jis Saulės dievas, kuris viską regi, sykiu gina, apsaugo ir keršija. Jau Vedose ir Avestoje galima įžvelgti tam tikrą ryšį tarp Mitros ir jaučio, kuris ypač reljefiškai išryškės mitraizme; tai irgi labai svarbus jo kaip dievo-kovotojo įvaizdis.

Su senojo iraniško dualizmo pagalba Mitros figūra Romoje įterpiama į patį kosmoso centrą, taip paverčiant jį jei ne nominaliai aukščiausia (ja lieka Ormuzdas – helenizuota Ahura Mazdos versija), tai svarbiausia dievybe, siejančia visas opozicijas, Dievą ir žmones. Pasak Plutarcho (De Iside et Osiride, 46), Antikos laikais Mitra laikytas tarpininku tarp šviesos ir sutemų, gėrio ir blogio. Šis įvaizdis – mitraizmo legendų branduolys; kaip tarpininkas tarp Ormuzdo ir Arimano, jis gali sutaikyti prieštaras, harmonizuoti pasaulį, arba kaip Dievo pagalbininkas nugalėti blogį (sutaikyti ar nugalėti – šiuo atveju ne visai aišku, kaip interpretuojama). Dievo pasiuntiniu Mitra tampa jau manichėjų tekstuose; Romoje jis irgi vykdo aukščiausiosios galios valią. Vis dėlto Mitros asmuo ir kai kurie jo palydovai geriausiai išryškėja jo mitikoje (žr. žemiau). Kol kas trumpai apsistosime ties svarbiais mitraizmo dievais.

Mitraizmas, kaip savita ir originali, tačiau genetiškai sinkretinė religija, turėjo ir didesnį panteoną, kuriame buvo ir rytietiškos kilmės Serapis, Apis, ir Antikos pasaulio dievai – Kronas (Saturnas), Jupiteris, Apolonas, Minerva, Hermis (Merkurijus), Dionisas (Bakchas). Galimas daiktas, šie dievai buvo suvokiami kaip visuma, nedetalizuojant jų funkcijų ir nesiaiškinant jų santykio su pačiu Mitra, arba įtraukti kaip savaime suprantamas religinis fonas.

Viena paslaptingiausių Mitros kulto figūrų – liūtagalvis dievas, kurio kūną septynis kartus apsivijusi didžiulė gyvatė. Jo išvaizda bauginanti, todėl kartais spėjama, kad tai Arimanas, piktųjų galių valdovas. Tačiau ne visai aišku, kodėl šio dievo statula turėjo būti Mitros šventykloje – juk Arimanas buvo Mitros priešininkas. Kitas aiškinimas labiau paplitęs: liūtagalvis esąs laiko dievas Kronas. Kronas-Saturnas šią reikšmę įgavo vėlyvojoje Antikoje, ir ji galėjo susilieti su iranišku laiko dievo Zervano įvaizdžiu. Zervanas pavaldus ir Ahura Mazdai, ir Arimanui, galbūt dėl to jo išvaizda baisi. Mitra iš dalies paneigia senąjį laiką, perimdamas jo funkcijas kaip jaunas, naujausios epochos Laiko dievas (vyriausius Mitros kulto pašvęstuosius globojo Saturno planeta). Kartais liūtagalvis laiko rankose raktus ir šiek tiek primena Serapį, egiptišką mirusiųjų dievą. Šiame personaže gal susiliejo ir Zervanas-Kronas-Saturnas, ir mirusiųjų globėjas Serapis bei romėnų Janas (Janus) – požeminio pasaulio vartų valdovas (plg. raktus liūtagalvio rankose).

Mitraistinėje aplinkoje matome Saturno, Jupiterio įvaizdžius. Saturnas vaizduojamas besiilsintis arba įteikiantis Jupiteriui savo valdžios insignijas. Tačiau neaišku, kaip tai reikėtų sieti su mitraistiniais įvaizdžiais.

Mitologija

Mitros mitiką, kaip minėta, iš dalies galima susekti pagal šventyklų bareljefus, freskas ir pan. Kai kurios smulkmenos įvairių šventyklų ikonografijoje gali skirtis, tačiau pagrindiniai Mitros gyvenimo įvykiai bei žygiai daugmaž sutampa. Mitra gimsta iš uolos, todėl jis vadinamas saxigenus (petrogenės). Šventyklų atvaizduose matyti iš uolos besiveržiantis kūdikėlis, jis dar iki pusės akmenyje. Vaikelis nuogas, tik su frygiška kepurėle; iškeltose rankose jis laiko durklą ir deglą. Durklas simbolizuoja jo laukiantį žygdarbį, deglas pabrėžia jį kaip šviesos kūrėją, genitor luminis. Akmenyje slypi ugnis ir šviesa, lydėsiantys Uolos Gimdytojos (petra genetrix) pagimdytąjį; akmuo kaip ugnies teikėjas žinomas nuo neatmenamų laikų, o uola yra ne tik galios, stiprybės išraiška, bet ir aukščiausios dievybės epifanijos vieta (dievai apsireiškia kalnų viršūnėse, plg. indoeuropietišką uolos ir Griausmavaldžio sąsają).

Šioje dievo gimimo scenoje dalyvauja keli piemenys. Su suprantama nuostaba jie žiūri į kūdikėlį, kartais jam padeda išsiveržti iš uolos. Kai kada aiškinama, jog atvaizduose galima įžvelgti ne tik piemenėlių nuostabą, bet ir tai, kad jie aukoja kūdikėliui Mitrai.

Tuoj po gimimo scenų jaunasis Mitra vaizduojamas medyje. Jis tarsi išnyra iš medžio ar „sėdi” medžio viršūnėje; tai gali simbolizuoti Mitrą kaip gyvybės teikėją bei patį gyvybinį principą; Mitra medžio viršūnėje taip pat gali nurodyti tai, jog gyvenimas perauga į amžinąjį gyvenimą (fizinė gyvybė -dievas). Kitur iš medžio vainiko išnyra trys galvos su frygiškomis kepuraitėmis – galbūt tai „trilypis Mitra” su savo palydovais Cautes ir Cautopates (žr. žemiau).

Svarbiausias, centrinis Mitros žygdarbis – kova su jaučiu. Jautį nugalintis ir jį aukojantis Mitra vaizduojamas visų šventyklų altoriuose, daugybėje bareljefų ir freskų. Ne visur ir ne visada jaučio nugalėjimo istorija pasakojama taip pat nuosekliai, esama ir nesikartojančių versijų.

Heidelbergo bareljefe įvykiai vaizduojami nuosekliai. Pradžioje matome jautį, taikiai besiganantį žolėje; kitame paveiks-le matome Mitrą, kuris, sugavęs jautį, jį neša ant pečių. Tačiau trečiame atvaizde jaučiui pavyksta ištrūkti; pašėlusiais šuoliais jis lekia pirmyn, o Mitra, įsikabinęs į žvėries sprandą, pusiau joja, pusiau skrieja oru. Galiausiai Mitrai iš paskutiniųjų pavyksta įveikti jautį, nutvėręs jį už užpakalinių kojų, jis velka jį į grotą. Kai kuriuose reljefuose Mitra vaizduojamas kaip pergalingas raitelis, jojantis ant jaučio. Tai primintų Porfyrijaus posakį „Mitra joja ant Afroditės jaučio” (De Antro Nymphorum, 24). Galbūt Afroditė sietina su Veneros planeta, tačiau neaišku, ką ši sąsaja turėtų reikšti mitraizme.

Daugelyje Padunojės reljefų pasakojimas pradedamas, vaizduojant šventykloje gulintį jautį. Kažkokiu būdu išginęs ar išvilkęs jį iš šventyklos, Mitra tempia jį ant pečių. Kartais aiškinama, kad jautis galėtų simbolizuoti Mėnulį, taigi – pagal indų mokymą – ir vietą, kurioje, laukdamos įsikūnijimo, gyvena sielos. Tiesa, šitokia interpretacija irgi ne kažin ką paaiškina, ypač tai, kodėl jautis vėliau paaukojamas, nes jaučio aukos scena mitraizme tikrai negali būti siejama su Mėnulio fazėmis ar pan.

Vėlesni įvykiai sukasi apie jaučio aukos sceną. Kartais varnas iš Saulės dievo Mitrai atneša paliepimą nužudyti jautį. Saulės dievas Irano arijų religijoje – tarpininkas tarp Ahura Mazdos ir Mitros, t. y. aukodamas jautį Mitra vykdo aukščiausiojo dievo valią. Jaučio aukos dėka randasi naujas gyvenimas, o ir pats jautis, atrodo, buvo arba Arimano užvaldytas, arba blogio jėgų įsikūnijimas. Nužudydamas jautį Mitra tampa žmonijos gelbėtoju, Soter. Pats Mitra vadinamas Jaučio Nukovėju, Tauroktonos. Jaučio aukos scenoje mirštančio žvėries sėkla drauge su javų sėklomis krenta žemėn sukurdama gyvybę – gyvenimas kyla iš mirties, ir šio gyvybės atgimimo tarpininkas ir garantas yra Mitra.

Greta jautį žudančio Mitros vaizduojamos dvi figūros, kaip statistai stovinčios šios scenos fone. Tai Cautes ir Cautopates. Pirmasis kelia deglą, antrasis jį nuleidžia. Gal tai gyvenimo pradžios ir pabaigos simboliai, gimimas ir mirtis? Gal tai simboliškai atvaizduota žmogaus viduje liepsnojanti ugnis, kurios vienas liežuvis žmogų traukia žemyn, kitas kelia aukštyn, o pats žmogus, Mitros padedamas, gali juos harmonizuoti arba sustiprinti aukštąją ugnį? Be šių interpretacijų siūloma ir paprastesnė, aiškinanti, jog Cautes ir Cautopates – tai tekanti ir nusileidžianti Saulė. Mitra vaizduojamas tarp jų; prisiminkime – Mitra visada centre. Tai būtų savotiškas „trilypis Mitra”, savotiška mitraistinė triada.

Greta Mitros vaizduojamas Saulės dievas. Jų santykiai ne visai aiškūs. Be paveikslų, kuriuose vaizduojama, kaip Mitra gauna paliepimą iš Saulės dievo, esama ir tokių, kuriuose Mitra vaizduojamas iškilesnis už Saulės dievą, kuriuose Mitra jį tarsi „pašvenčia”. Kartais galima įžiūrėti tarsi Mitros ir Saulės dievo kovą, bet tai veikiau „draugystės kova”, kaip, pavyzdžiui, Gilgamešo ir Enkidu susirėmimas. Vėlesnėse scenose rodoma bendra Mitros ir Saulės dievo puota: vienoje bareljefo pusėje vaizduojamas jautį aukojantis Mitra, kitoje bendras Mitros ir Saulės dievo valgymas; atrodo, jiedu valgo ką tik paaukoto jaučio mėsą (prie šio motyvo grįšime poskyryje „Kultas”).

Kai kuriose scenose vaizduojamas Mitra, kuris, tikriausiai kilus sausrai, šaudamas iš lanko strėle perskelia uolą, ir iš jos ištrykšta vandenys. Šią sceną stebi, matyt, pagalbos maldavę žmonės. Vandens išskėlimas iš uolos, kaip matėme, yra labai archajiškas indoeuropietiškas mitas. Uždarytus uoloje ar kalne vandenis paprastai išlaisvina Griausmavaldis – šiuo atveju Griausmavaldžio funkcijos perkeliamos Mitrai kaip visos gyvybės teikėjui. Sykiu reikėtų prisiminti vandens ir nemirtingumo simbolinį ryšį – Mitra, kuris sugeba išgauti iš akmens vandenį, lygiai taip pat savo išpažinėjams garantuoja iš fizinio gyvenimo kylančios amžinybės tikrumą.

Kaip matėme, visos šios istorijos „išskaitomos” iš reljefų bei freskų, neretai pabrėžiančių kiek kitus Mitros žygdarbių niuansus. Bet pagrindiniai siužetai ganėtinai aiškūs: gimimas iš uolos, šviesos ir gyvybės teikimas, blogio nugalėjimas, tarpininkavimas tarp amžinybės ir laiko, tarp dievų ir žmonių. Ši mitika Mitrą įtraukia į labai svarbių realybių centrą, ir mitinės Mitros pergalės bei žygdarbiai sąlygoja galimybę pasikliauti Mitra kaip „niekados neapviliančiu” tarpininku, didvyriu ir nugalėtoju, kuriam rūpi ne vien dievų ir jų priešininkų reikalai, bet ir žmonės: iš uolos kūdikėlis Mitra išsiveržė pas juos. Pas žmones.

Kultas

Mitros šventyklos stačiakampės, gana nedidelės. Mitraistinės bendruomenės buvo ne itin gausios: net ir didesnės šventyklos negalėjo sutalpinti daugiau kaip 80-100 žmonių. Tikriausiai taip buvo pabrėžiamas kulto intymumas, tad, užuot stačius dideles šventyklas ar pietus senąsias, statytos kelios šventyklos. Ten, kur įmanoma, šventyklos buvo įrengiamos natūraliuose grotuose. Pažymėtina, kad Mitros šventyklos paprastai skendėdavo prietemoje; Saulės dievui tai tarsi netiktų, tačiau taip būta visur; galimas dalykas, prietema nurodydavo į Saulės dievą, „budintįjį tamsoje” ar „sutemose”, pasak iraniškųjų tekstų. Gal taip būdavo pabrėžiama, jog mitraistas turi pažinti ne tik ir ne tiek išorinę Saulės prigimtį ir išorinę šviesą, bet ir dvasinę. Reikia suprasti, kad mitraizmas netapatintinas su mūsų įsivaizdavimu; tai ne egzaltuotas spoksojimas į Saulę iškeltomis rankomis, tai buvo tikra religija, beje, vengusi tiesioginių ženklų, pasitenkinusi užuominomis, nuorodomis ir simboliais, kurių vis gilesnė prasmė skleisdavosi priešais Mitros adeptų akis priklausomai nuo jų pašventimo laipsnio.

Visose Mitros šventyklose yra altorius su kultiniu Mitros atvaizdu. Dažniausiai jame vaizduojamas Mitra, durklu žudantis jautį. Jis stovi prieš įėjimą. Palei sienas iš dviejų pusių sustatyti akmeniniai suolai, paliktas tik siauras takelis link altoriaus. Kartais prie pastarojo veda 7 pakopos. Kai kurios Mitros šventyklos gausiai išpuoštos freskomis. Tačiau mums nežinoma, kas iš tikrųjų vykdavo per Mitros kulto apeigas. Svarbiausios apeigos vykdavo sekmadienį, „Saulės dieną” (ši žodžio reikšmė išliko daugelyje Europos kalbų). Kadangi Mitra buvo talpinamas visų struktūrų, taip pat Kosmoso viduryje, jam buvo skirtas septintas metų mėnuo (apytiksliai – vidurinysis), šešiolikta mėnesio diena. Spėjama, kad šiais laikotarpiais irgi vykdavo tam tikri ritualai.

Pašvęstieji

Mitros kulte dalyvaujantys asmenys pereidavo septynias pa-šventimo pakopas, atitinkančias septynias planetines sferas, kurias turi pereiti siela, idant pasiektų palaimintųjų kraštą. Kiekviena pakopa buvo suteikiama pabaigus tam tikras studijas, be to, į aukštesnį laipsnį galėdavo pereiti tas, kas išlaikydavo sunkų fizinį išbandymą, galbūt pasninką, tačiau neabejotina, kad pašvenčiamajam tekdavo iškęsti didelį fizinį skausmą. Įveikusieji tris pirmąsias pakopas, matyt, dar negalėdavo dalyvauti tikrosiose kulto apeigose, tai buvo veikiau patarnaujantis personalas. Kartais manoma, kad pirmieji šventimai būdavo suteikiami net vaikams, tačiau aukštuosius įgyti būdavo sunku. Pakopos vadinamos taip:

1.Varnas – Corax;

2.Numylėtinis, sutuoktinis – Nymphus;

3.Karys – Milės;

4.Liūtas – Leo;

5.Persas – Persės;

6.Saulės bėgikas – Heliodromus;

7.Tėvas – Pater.

Ankstesnėje literatūroje kartais galima užtikti teiginių, kad buvusi dar viena pakopa, Cryphius, „Paslėptasis”, vaizduojamas prisidengęs skraiste. Tačiau naujesni tyrimai rodytų, kad tai buvo tiesiog nauji kandidatai, dar neturėję oficialios pakopos ir privalėję slėpti veidus. Kiekviena pakopa turėjo atitinkamą simboliką, o kai kurių pakopų atstovus regime su varno, liūto kaukėmis. Varnai paprastai patarnauja šventojo

valgymo metu, kitų pakopų kultinės funkcijos, kaip ir pačios kulto apeigos, nežinomos. Perso vardas tikriausiai primindavo orientinę mitraizmo kilmę ir tautą, kuri pirmoji dalyvavo Mitros kulte.

Vyriausiasis laipsnis – „Tėvai” – vadovaudavo visoms kitoms pašvęstųjų kategorijoms. „Tėvų” vyriausiasis, Pater Patrum, galbūt buvo vyriausias tarp to miesto mitraistinių bendruomenių, aukščiausias hierarchas tam tikroje teritorijoje. Neabejotina, kad „tėvai” pašvęsdavo į aukščiausias pakopas, o galimas daiktas, ir spręsdavo, kurį bendruomenės narį metas naujai pašvęsti. Visi kiti pašvęstieji, consacranei, tarpusavyje vadindavosi broliais.

Iniciacijų ritualai vadinti sacramentum – pagal priesaiką, kuria neofitai pasižadėdavo neatskleisti mokymo paslapčių. Kiekviena pakopa turėjo savo priesakų. Antai Milės, Karys, negalėdavo nešioti vainiko – nei per ceremonijas, nei švenčių metu, ir privalėdavo jo atsisakyti net tada, kai vainikas jam būdavo siūlomas kaip karinės narsos ženklas, tardamas, jog vainikas priklauso „mano dievui”, t. y. Nenugalimajam Saulės dievui Mitrai.

Vienas nuostabiausių mitraizmo elementų – bendras pašvęstųjų valgymas, tam tikra communio. Mitros žygius vaizduojančiuose bareljefuose ar freskose matome paskui medžiojantį Mitrą sekant tarną, nešiną indu virimui ar kepimui. Nugalėtojas Mitra vaizduojamas drauge su Saulės dievu valgantis nugalėto ar paaukoto jaučio mėsą. Pagrindinio altoriaus priešakinė dalis vaizduoja jaučio aukojimą, antroji pusė -valgančius Mitrą ir Saulės dievą. Neabejotina, kad ir mitraizmo apeigose pašvęstieji bendrai valgydavo. Kartais teigiama, kad apeigose naudota duona ir vanduo arba vynas, virš kurių žynys kalbėdavo tam tikras formules. Bažnyčios Tėvai šias mitraizmo apeigas aiškino kaip velnišką Kristaus misterijų pamėgdžiojimą. Pasak Tertulijono, šiose apeigose buvo numanomas Mitros prisikėlimas; tvirtai tikėta, kad valgant jaučio mėsą ir kraują, bus naujai atgimta. Aventino Mitros šventykloje IV a. pabaigoje krikščionys sužalojo tik vieną freską, vaizduojančią Mitros ir Saulės dievo puotą: matyt, išties mitraizmo communio krikščionims priminė jiems patiems žinomą Eucharistiją.

Žmogus ir dievai

Mitraistinė communio liudijo pašvęstųjų susitapatinimą su dievu. Mitros nugalėto jaučio valgymas reiškė atgimimą, o jautis simbolizavo gyvybę, sykiu tai buvo ypatingas suartėjimas su nemirtinguoju ir galinguoju Mitra.

Visose religijose siekiama ypatingo artumo su dievu, tačiau mitraizmas turėjo savo ypatumų. Kaip žinia, šią religiją daugiausia išpažino kariai. Kovingas, narsus ir nenugalimas Mitra įveikė blogį, nugalėjo tamsos ir chaoso jėgas, tad karys, Romos imperijos pakraščiuose kovodamas su margomis, netvarkingomis barbarų miniomis, galėjo jausti esąs pats chaosą nugalintis Mitra. Kova su barbarais buvo kova su neorganizuotu, nekultūruotu chaosu, o mitinė Mitros pergalė laidavo kiekvienos konkrečios kovos sėkmę.

Mums žinomuose Irano arijų tekstuose apie Mitrą visada pabrėžiama, kad jo niekada nesišaukiama veltui – jis nuolat pasiryžęs padėti. Mitra – tiesos ir tvarkos gynėjas, baisiausias tamsiųjų jėgų priešas, kuris amžinai jaunas ir stiprus, amžinai jas persekioja. Drauge savo išpažinėjams Mitra – meilės ir atsidavimo objektas. Be narsos, viena svarbiausių kario dorybių yra ištikimybė, o Mitra, ne taip kaip kitais Antikos pasaulio dievais, buvo galima tvirtai pasikliauti. Su Mitra vienytasi savotiška unio mystica, pašventinimo ritualuose kenčiant nemažus išmėginimus ugnimi, ritualine mirtimi ir prisikėlimu, mitraistinė communio.

Kaip minėta, mitraizmo mokymas bei kulto apeigos dažniausiai lieka paslaptis. Nenustebtume, jei Mitros nugalėtas jautis sykiu reikštų ir paties dievo pasiaukojimą. Izoliuotose kultūrose gyvuojanti medžioklės mistika reiškia, jog medžiotojas ir medžiojamasis yra viena; iš dalies tikėtina, kad apeiginis valgymas mitraizme reiškė paties Mitros kūno valgymą, nes pirmieji krikščionys ypač piktinosi „velnišku” Komunijos sakramento pamėgdžiojimu mitraizme.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Apie jį galime pasakyti labai nedaug. Visai tikėtina, kad Mitros pašvęstieji ritualuose išgyvendavo mirtį ir prisikėlimą, t. y. pažindavo Mitros tarpininkavimą tarp gyvybės ir mirties, ir šio tarpininkavimo dėka tikėdavosi pomirtinio atgimimo. Kulto apeigos, kurių metu būdavo valgoma jaučio mėsa (ar paties Mitros kūnas), šią idėją dar labiau sustiprindavo: pašvęstasis, valgantis bet kokią gyvybę įgalinusio ir pradėjusio jaučio mėsą, galėjo tikėtis, kad pastarojo gyvybinė galia pereis ir jam. Jeigu jautis simboliškai reiškė Mitrą, tai toks suartėjimas su dievybe per communio juolab garantavo atgimimą.

Freskose matome Mitrą, kuris, įvykdęs didįjį savo žygdarbį, žirgais kinkyta karieta pakyla dangun: matyt, panašaus dangiškojo likimo tikėjosi ir pašvęstieji. Septynios pašventimo pakopos galėjo reikšti septynias dangaus sferas, per kurias po mirties turi pereiti siela. Viena ar kita pasiekta pakopa galėjo reikšti, kad adeptas be vargo pateks į atitinkamą skliautą. Vis dėlto mitraizmas buvo daugiau gyvenimo ir gyvybės, o ne mirties religija, tad kažin ar pomirtinis pasaulis jame buvo specialiai nušviečiamas. Svarbiausia čia buvo ištikimybė Mitrai, meilė jam ir nuolatinis vienijimasis su juo: Deus Solis Invictus Mithra savųjų neapleisdavo.

————————–

Pirmasis šaltinius surinko ir paskelbė: Cumont F. Textes et monuments figurés relatifs aux mystires de Mithra. T. 1-2. – Bruxelles, 1896-1898; taip pat jis padėjo pagrindus mitraizmo tyrimams: Les Mystères de Mithra. – 3 Ed. – Bruxelles, 1913; vokiečių k.: Die Mysterien des Mithra. – Leipzig 1911 (2. Aufl. – 1923, 3. Aufl. – Darmstadt, 1963). Žymiausi veikalai vėlesniais dešimtmečiais laikėsi F. Cumont linijos. Knyga šiuo metu kiek senstelėjusi ir (naujausių tyrimų požiūriu) pernelyg remiasi iraniška medžiaga. 1937 m. buvo išleista, o 1960 m. antro leidimo susilaukė Schütze A. Mithras – Mysterien und Urchristentum. – Stuttgart, 1960-tačiau ši knyga ne visai patartina dėl pernelyg subjektyvių autoriaus interpretacijų. Anglų kalba žr.: Leroy A. Campbell. Mithraic Iconography und Ideology. – Leiden, 1968.

Šiuo metu patikimiausi tyrinėjimai: Vermaseren M. J. Mithras. Geschichte eines Kultes. – Stuttgart, 1965. Tas pats autorius išleido du didžiulius Mitrai skirtų įrašų ir kitų paminklų sąvado tomus: Vermaseren M. J. Corpus Inscriptionum et Monumentorum Religionis Mithriacae. T. 1-2. – Den Haag, 1956, 1960; Widengren G. Die Mithra – Mysterien II Handbuch der Orientalistik. Bd. 8. 2. – 1961. – S. 44-55; Asmussen J. P. Der Mithraskult II Asmussen J. R, Laessoe J., Colpe C. (Hrsg). Handbuch der Religionsgeschichte. Bd. 3. – Göttingen, 1975. – S. 301-309.