Sigmund Freud

(20 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

DVIDEŠIMTA PASKAITA

Seksualinis žmogaus gyvenimas

Ponios ir ponai! Atrodo, jokių abejonių neturėtų kilti dėl to, ką reikėtų laikyti „seksualiniais” dalykais. Pirmiausia tai, kas nepadoru, apie ką negalima kalbėti. Esu girdėjęs, kad vieno žymaus psichiatro mokiniai pamėgino įtikinti savo mokytoją, jog isterikų simptomai dažnai vaizduoja seksualinius veiksmus. Šiam tikslui jie nusivedė jį prie lovos, kurioje gulėjo isterikė; jos priepuoliai neabejotinai primindavo gimdymą. Bet psichiatras paprieštaravo: juk gimdymas visai ne seksualinis procesas. Žinoma, gimdymas ne visada yra kažkas nepadoraus.

Matau, kad užgavau jus šitaip pokštaudamas apie rimtus dalykus. Bet tai ne visai pokštas. Iš tikrųjų, ne taip lengva nusakyti sąvokos „seksualinis” turinį. Turbūt tinkamiausias apibrėžimas būtų toks: ši sąvoka apima viską, kas siejasi su dviejų lyčių skirtumais; tačiau jums toks apibrėžimas atrodys neišraiškingas ir pernelyg platus. Padarę prielaidą, kad sąvokos esmė yra seksualinis aktas, jūs tikriausiai pavadinsite seksualiniais visus veiksmus, kuriais siekiama malonumo ir kurie atliekami su kūnu ir ypač su kitos lyties lytiniais organais, taikantis sujungti genitalijas ir atlikti lytinį aktą. Bet taip manydami iš tikrųjų beveik sutapatinate nepadorius dalykus su seksualiniais, tad gimdymas tokiu atveju išties nepriklauso prie pastarųjų. Jei seksualumo esme paskelbsite giminės pratęsimą, rizikuojate atmesti visą aibę veiksmų, kuriais nesiekiama pratęsti giminę, bet, šiaip ar taip, jie tikrai yra seksualiniai, kaip antai masturbacija ar tiesiog bučinys. Bet jau nesyk įsitikinome, kad kaskart, kai mėginame pateikti apibrėžimus, susiduriame su keblumais; nemanykite, kad dabar mums geriau pavyks. Galime įtarti, kad vystantis sąvokai „seksualinis” dėl kažkokių priežasčių įvyko, anot taiklaus H. Silbererio posakio, „užklojimo klaida” [Uberdeckungsfehler]. Šiaip ar taip, apskritai mes šiek tiek gaudomės, ką žmonės priskiria prie seksualinių dalykų.

Kasdieniame gyvenime visiems praktiniams poreikiams pakanka atodairos į lyčių priešingybę, į malonumo potyrį, į giminės pratęsimą bei to, kas slėptina, nepadoru, pobūdį. Bet mokslui šito negana. Atlikdami kruopščius tyrinėjimus, kurie įmanomi tik pasiaukojamai įveikiant save, susipažinome su grupėmis individų, kurių „seksualinis gyvenimas” labai nukrypsta nuo įprasto vidurkio. Vieni „iškrypėliai”, galime sakyti, išbraukė iš savo programos lyties skirtumą. Jų seksualinius norus gali pažadinti tik tos pačios lyties žmonės; kita lytis ir ypač jos lytiniai organai jiems apskritai nėra lytinis objektas, kraštutiniu atveju netgi sukelia pasibjaurėjimą. Žinoma, kartu jie visiškai atsižadėjo giminės pratęsimo. Tokius žmones vadiname homoseksualiais arba invertuotais. Dažnai – bet ne visada – tai nepriekaištingai išsilavinę, puikaus intelekto ir aukštos moralės vyrai ir moterys, slegiami tik šio lemtingo nukrypimo. Savo mokslingų atstovų lūpomis jie skelbiasi esą ypatinga žmonių padermės atmaina, „trečiąja lytimi”, lygiomis teisėmis egzistuojančia kartu su kitomis dviem. Tikriausiai turėsime progų kritiškai išnagrinėti šias pretenzijas. Aišku, kad jie nėra žmonijos „elitas”, nors ir mėgsta taip save vadinti, ir kad tarp jų yra bent jau ne mažiau nepilnaverčių ir niekam tikusių individų, negu tarp kitos seksualinės pakraipos žmonių.

Šitie iškrypėliai bent jau elgiasi su savo seksualiniu objektu daugmaž taip, kaip normalieji su savuoju. Bet yra visa aibė kitų, kurių seksualinė veikla vis labiau tolsta nuo to, kas atrodo geistina protingam žmogui. Savo įvairove ir keistenybėmis jie prilygsta groteskiškiems P. Breughelio nutapytiems išsigimėliams, gundantiems šventą Antaną, arba G. Flaubert’o pavaizduotiems buvusiems dievams ir jų garbintojams, procesija slenkantiems pro atgailaujantį nusidėjėlį. Idant nesusipainiotume, turime kažkaip suklasifikuoti šitą knibždėlyną. Tad suskirstame juos į dvi grupes: išskiriame tuos, kurie kaip ir homoseksualistai pakeitė seksualinį objektą, ir tuos, kuriems pirmiausia pakito seksualinis tikslas. Pirmajai grupei priklauso visi, atsisakę sueities genitalijomis ir vieno partnerio genitalijas pakeitę kita kūno dalimi ar sritimi; jie peržengia organinės sąrangos ir pasibjaurėjimo sąlygotas ribas (burna, išangė vietoje makšties). Kitiems šios grupės atstovams genitalijos tebėra svarbios, bet ne dėl seksualinės, o dėl kitų funkcijų, su kuriomis jas sieja anatominės priežastys bei kaimynystė. Sužinome, kad šių žmonių seksualinį dėmesį gali visiškai užvaldyti šalinimo funkcijos, kurios auklėjant vaiką nustumiamos į šalį kaip nepadorios. Dar kiti apskritai atsisako genitalijų kaip objekto, geidžiamu objektu jiems tampa moters krūtinė, koja, kasa. Dar kitiems, fetišistams, nieko nereiškia ir kūno dalis, visus jų norus patenkina kokia nors drabužių detalė, batas, apatiniai baltiniai. Toliau – tokie individai, kuriems, tiesa, reikia viso objekto, bet jų keliami reikalavimai tam objektui keisti arba bjaurūs, kartais jie netgi reikalauja, kad jis virstų beginkliu lavonu, ir prievarta paverčia jį tokiu, kad galėtų juo mėgautis. Bet pakaks šių baisenybių!

Kita grupė prasideda iškrypėliais, kurių seksualiniai norai apsiriboja tuo, kas normaliu atveju tėra įžanginis ir paruošiamasis veiksmas. Jie siekia apžiūrėti, apčiupinėti partnerį, stebėti, kaip jis atlieka intymius reikalus, arba apnuogina slėptinas savo kūno dalis neaiškiai vildamiesi, kad ir jiems bus atlyginta tokiu atsakomuoju veiksmu. Paskui žengia mįslingieji sadistai, kurių švelnumo siekis teturi vienintelį tikslą: skaudinti ir kankinti objektą, pradedant smulkiais pažeminimais, baigiant sunkiais kūno su-žalojimais; toliau tarsi dėl pusiausvyros atsiranda jų priešingybė, mazochistai, kuriems vienintelis malonumas yra realiai ar simboliškai patirti, kaip mylimas objektas juos žemina bei kankina. Dar kiti sujungia ir suderina keletą tokių nukrypimų; negana to, galiausiai sužinome, kad kiekviena iš šių grupių yra dvilypė, kad greta tų, kurie ieško seksualinio pasitenkinimo tikrovėje, esama ir tokių, kuriems pakanka tą pasitenkinimą įsivaizduoti, kuriems nereikia jokio realaus objekto, nes jie gali jį pakeisti fantazija.

Kartu nekyla nė menkiausia abejonė, kad tokie svaičiojimai, keistenybės ir bjaurastys iš tikrųjų yra seksualinė šių žmonių veikla. Ir ne tik todėl, kad jie šitaip suvokia tą veiklą, jaučia ją kaip tokį pakaitalą; mes irgi turime pridurti, kad jos vaidmuo jų gyvenime atitinka normalaus seksualinio pasitenkinimo vaidmenį mūsiškiame, kad dėl jos jie, kaip ir mes, sudeda tokias pačias, kartais net didžiules aukas; galime bendrais bruožais ar net detaliau ištirti, kur šie nenormalumai ribojasi su norma, o kur nuo jos nukrypsta. Ir čia negalite nepastebėti to nepadorumo atspalvio, kuris paprastai siejamas su seksualine veikla; bet dažniausiai nepadorumas čia išauga iki gėdingumo.

Ponios ir ponai, kaip vertiname tokius neįprastus seksualinio pasitenkinimo būdus? Akivaizdu, kad nieko nepešime piktindamiesi, išreikšdami savo asmeninį pasibjaurėjimą ir patikindami, kad mums tokie geiduliai svetimi. Niekas mūsų šito neklausia. Galiausiai tai reiškinių sritis, viena tarp daugelio kitų. Be to, išsisukinėjimą, kad tai vien retenybės ir keistenybės, nesunku paneigti. Priešingai, tai dažnai pasitaikantys, plačiai paplitę fenomenai. Bet jei kas nors užsimanytų teigti, kad dėl šių fenomenų mūsų požiūris į seksualinį gyvenimą neturėtų keistis, nes jie visi be išimties yra seksualinio potraukio nukrypimai ir sutrikimai, tai tokiam žmogui reikėtų rimtai atsakyti. Nesupratę šių liguistų seksualumo formų, negalėdami susieti jų su normaliu seksualiniu gyvenimu, nesuprasime ir normalaus seksualumo. Žodžiu, neišvengiamai kyla užduotis teoriškai pagrįsti minėtų iškrypimų galimybę ir jų ryšį su vadinamuoju normaliu seksualumu.

Dabar mums pravers vieno tyrinėjimo išvada ir pora naujų atradimų. Už pirmąją turime būti dėkingi Ivanui Blochui; požiūrį į iškrypimus kaip į „degeneracijos požymius” jis pakoreguoja nurodydamas, kad tokie nukrypimai nuo seksualinio tikslo, tokie santykio su seksualiniu objektu pokyčiai pasitaikydavo nuo seno, visais laikais, visose – ir primityviausiose, ir labiausiai civilizuotose – tautose; kartais jie būdavo laikomi leistinais ir visų pripažįstami. Abu minėtieji atradimai padaryti psichoanalitiškai tiriant neurotikus; jie turėtų esmingai paveikti mūsų požiūrį į seksualinius iškrypimus.

Sakiau, kad neuroziniai simptomai yra seksualinio pasitenkinimo pakaitalai, ir užsiminiau, kad pamėginę simptomų analize patvirtinti šį teiginį, susidursime su tam tikrais sunkumais. Teiginys teisingas tik tokiu atveju, jei į „seksualinio pasitenkinimo” sąvoką įtraukiame ir vadinamuosius perversinius seksualinius poreikius, nes stebėtinai dažnai piršte peršasi kaip tik toks simptomų aiškinimas. Niekais virsta visos homoseksualistų pretenzijos į išskirtinumą, kai sužinome, kad kiekvienas neurotikas pasirodo turįs homoseksualinių polinkių ir kad gana daug simptomų išreiškia šitą latentinę inversiją. Tie, kurie viešai skelbiasi esą homoseksualistai, yra sąmoningai ir atvirai invertuoti; jie tėra lašas jūroje palyginus su latentiniais homoseksualistais. Bet savo lyties objekto pasirinkimą privalome laikyti dėsninga meilės gyvenimo atšaka ir vis labiau išmokstame šiam faktui skirti itin didelę reikšmę. Žinoma, tuo anaiptol neneigiame atviro homoseksualumo ir normalaus elgesio skirtumų; praktinė jų reikšmė išlieka, tačiau teorinė vertė nepaprastai sumažėja. Mes netgi manome, kad paranoja, negalavimas, kurio jau negalime laikyti perkėlimo neuroze, atsiranda mėginant gintis nuo pernelyg stiprių homoseksualinių impulsų. Tikriausiai dar atsimenate, kad atlikdama įkyrųjį veiksmą viena mūsų pacientė vaidino vyrą, savo paliktą sutuoktinį; neurotiškos moterys simptomais dažnai tarsi pamėgdžioja vyrą. Jeigu ir negalime šio reiškinio laikyti homoseksualumu, tai, šiaip ar taip, jis labai susijęs su pastaruoju.

Tikriausiai žinote, kad isterinės neurozės simptomai gali apimti įvairias organų sistemas ir sutrikdyti visas funkcijas. Analizė rodo, kad taip reiškiasi perversiniais vadinami impulsai, atspindintys norą genitalijas pakeisti kitais organais. Šie organai elgiasi kaip genitalijų pakaitalai; kaip tik isterijos simptomatika leido padaryti išvadą, kad kūno organai atlieka ne tik funkcinį vaidmenį, kad jie turi ir seksualinę – erogeninę – reikšmę, ir kad funkcinė šių organų veikla sutrinka, jei pernelyg išauga jų seksualinis vaidmuo. Šitaip paaiškėja, kaip atsiranda daugybė isterijos simptomais laikomų pojūčių ir inervacijų, susijusių su organais, regis, nieko bendro neturinčiais su seksualumu: tai perversinių seksualinių impulsų realizacijos, kitiems organams perėmus lytinių organų vaidmenį. Paskui matome, kad kaip tik maitinimosi ir šalinimo organai dažnai tampa seksualinio jaudinimo šaltiniu. Taigi ir vėl tai, su kuo susidūrėme kalbėdami apie iškrypimus, tik tada tai buvo akivaizdu ir neabejotina, o isterijos atveju prireikė eiti aplinkiniais keliais, pirma aiškinti simptomus, paskui susieti atitinkamus perversinius seksualinius impulsus ne su individo sąmone, o su nesąmoningumo sritimi.

Pasirodo, kad svarbiausi įkyriųjų būsenų neurozės simptomų deriniai atsiranda spaudžiant pernelyg stipriems sadistiniams, t. y. tikslo požiūriu perversiniams seksualiniams impulsams; atitikdami įkyriųjų būsenų neurozės struktūrą, simptomai dažniausiai atspindi gynybą nuo tokių sadistinių norų arba išreiškia kovą tarp priešingų – pasitenkinimo ir gynybos – tendencijų. Bet pasitenkinimas čia anaiptol nenukenčia, jis patiriamas aplinkiniais keliais, kai ligonis su pasimėgavimu nukreipia sadistinius impulsus prieš savo asmenybę, tampa savęs kankintoju. Kitos, mąsliosios, neurozės formos atitinka perdėtą seksualizavimą tų aktų, kurie šiaip tėra paruošiamieji normalaus seksualinio pasitenkinimo etapai, t. y. norą žiūrėti, liesti, tyrinėti. Taip galime paaiškinti ypatingą prisilietimo baimės ir įkyraus prausimosi reikšmę. Nepaprastai daug įkyriųjų veiksmų slaptai kartoja bei modifikuoja masturbaciją, kuri, kaip žinome, yra vienintelis monotoniškas veiksmas, lydintis įvairiausias seksualinio fantazavimo formas.

Nesunkiai galėčiau parodyti, kad iškrypimai ir neurozės dar glaudžiau susiję, bet manau, kad mūsų tikslams pakaks to, ką pasakiau. Antra vertus, šitaip paaiškinus simptomų reikšmę nereikėtų pervertinti perversinių polinkių dažnumo ir intensyvumo. Girdėjote, kad atsižadėjus normalaus seksualinio pasitenkinimo galima susirgti neuroze. Tokio realaus atsižadėjimo atveju poreikis nukrypsta nenormaliais seksualinio jaudinimo keliais. Vėliau pamatysite, kaip tai įvyksta. Šiaip ar taip, turėtumėte suprasti, kad dėl šitokio „kolateralinio” stabdymo perversiniai impulsai turėtų būti stipresni nei tada, kai normaliam seksualiniam pasitenkinimui nekyla jokių realių kliūčių. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie atvirus iškrypimus. Kartais juos išprovokuoja arba suaktyvina kokios nors laikinos aplinkybės arba nuolatiniai socialiniai įpročiai, pernelyg apsunkinantys normalų seksualinio potraukio patenkinimą. Tačiau kitais atvejais perversiniai polinkiai, regis, visiškai nepriklauso nuo šių juos skatinančių aplinkybių; tokiems individams tai tiesiog normalus seksualinio gyvenimo būdas.

Galbūt šią akimirką jums atrodo, kad veikiau supainiojome, negu paaiškinome normalaus ir perversinio seksualumo ryšį. Bet išklausykite tokį samprotavimą: jeigu, tiesa, kad realios kliūtys arba normalaus seksualinio pasitenkinimo stygius gali pažadinti perversinius kai kurių individų polinkius, kurie kitomis aplinkybėmis nepasireikštų, tai tenka padaryti prielaidą, kad kažkokia šių individų psichinės sąrangos dalis pritaria tokiems iškrypimams; arba, jei norite, tie iškrypimai glūdi juose latentine forma. Taip priartėjame prie antrojo atradimo, apie kurį užsiminiau pradžioje. Psichoanalitikai turėjo atkreipti dėmesį ir į vaiko seksualinį gyvenimą kaip tik todėl, kad analizuojant simptomus ligonių prisiminimai ir asociacijos dažniausiai nukrypdavo į ankstyvuosius vaikystės metus. Tai, ką atradome šitaip tirdami, ilgainiui pasitvirtino tiesiogiai stebint vaikus. Pasirodė, kad visų iškrypimų šaknys glūdi vaikystėje, kad vaikai turi tokių polinkių ir atsiduoda jiems su nebranda, atitinkančia jų amžių, žodžiu, kad perversinis seksualumas tėra sustiprėjęs, į atskirus impulsus išskaidytas infantilus seksualumas.

Žinoma, dabar jūsų požiūris į iškrypimus pasikeis, jau neneigsite jų ryšio su žmogaus seksualiniu gyvenimu, bet kiek nemalonių staigmenų ir jūsų jausmus žeidžiančių konfliktų lydės šį pokytį! Aišku, kad pradžioje būsite linkę viską neigti: neigsite, kad vaikams būdinga tai, ką galime pavadinti seksualiniu gyvenimu; neigsite, kad mūsų stebėjimai teisingi; neigsite, kad vaikų elgesį pagrįstai galime susieti su tuo, kas vėliau smerkiama kaip iškrypimas. Tad leiskite pirmiausia paaiškinti jūsų piktinimosi motyvus, o paskui pateikti mūsų stebėjimų rezultatus. Tvirtinti, kad vaikams nebūdingas seksualinis gyvenimas, t. y. seksualinis susijaudinimas, seksualiniai poreikiai ir savotiškas jų patenkinimas, kad jie staiga atsiranda tarp 12 ir 14 metų, biologijos požiūriu – neatsižvelgiant į jokius stebėjimus – būtų taip pat neįtikėtina ir net absurdiška, kaip teigti, kad vaikai į pasaulį ateina be genitalijų, kad jos išauga tik lytinio brendimo metais. Tai, kas tada nubunda, yra giminės pratęsimo funkcija, pasitelkianti jau esamą fizinę ir psichinę medžiagą. Jūs klystate painiodami seksualumą su giminės pratęsimu, ir ši klaida trukdo jums suprasti seksualumą, iškrypimus ir neurozes. Bet ši klaida yra tendencinga. Kad ir keistai skambėtų, bet jos priežastis ta, kad jūs irgi buvote vaikai ir patyrėte auklėjimo įtaką. Seksualinio potraukio, pratruksiančio siekiu pratęsti giminę, sutramdymas, apribojimas, pajungimas individualiai, su socialiniu poreikiu sutampančiai valiai, yra viena svarbiausių auklėjimo užduočių, kurias privalo spręsti visuomenė. Be to, ji suinteresuota stabdyti seksualinio potraukio vystymąsi, kol vaikas nepasieks tam tikro intelektinės brandos lygio, nes visiškai prasiveržus seksualiniam potraukiui auklėjimo galimybės praktiškai išnyksta. Tokiu atveju šis potraukis sugriautų visas užkardas ir nuplautų taip sunkiai kurtą kultūros statinį. Jį sutramdyti niekada nėra lengva, kartais tai nelabai, kartais pernelyg gerai pavyksta. Žmonių visuomenės motyvas galiausiai yra ekonominis; neturėdama pakankamai maisto produktų, kad galėtų išlaikyti nedirbančius narius, ji turi riboti savo narių skaičių ir nukreipti jų energiją nuo seksualinės veiklos prie darbo. Žodžiu, amžina, pirmapradė, mūsų dienas siekianti gyvenimo būtinybė.

Matyt, auklėtojų patirtis parodė, kad norint suvaldyti naujos kartos seksualinę valią reikia pradėti ją veikti iš anksto, nelaukiant lytinio brendimo audrų, įsikišant į šias audras pranašaujantį vaiko seksualinį gyvenimą. Tuo tikslu vaikui uždraudžiama ir paskelbiama pasibjaurėtina beveik visa infantili seksualinė veikla; iškeliamas idealus tikslas paversti vaiko gyvenimą neseksualiu, galiausiai pasiekiama, kad jis iš tikrųjų laikomas tokiu, ir šitai tampa moksline teorija. Siekiant apsaugoti savo tikėjimą ir savo ketinimus nuo prieštaravimų, seksualinės vaiko veiklos stengiamasi nepastebėti, – tiesa, tai reikalauja nemenkų pastangų, – arba pasitenkinama tuo, kad moksle ji kitaip apibūdinama. Vaikas laikomas tyra, nekalta būtybe, o kiekvienas kitaip manantis yra niekingas piktadarys, įžeidžiantis švelnius ir šventus žmonijos jausmus.

Tik vaikai ir nepripažįsta šitų sąlyginumų, jie naiviai naudojasi savo gyvuliškomis teisėmis ir nuolat rodo, kad tyrais jie dar tik turi tapti. Gana keista, kad vaikų seksualumo neigėjai nedaro jokių auklėjimo nuolaidų ir pavadinę „blogais įpročiais” kuo griežčiausiai baudžia kaip tik jų nepripažįstamo seksualumo apraiškas. Didelį teorinį susidomėjimą kelia faktas, kad pirmuosius penkerius šešerius metus, t. y. tą gyvenimo laikotarpį, kuris labiausiai nesiderina su neseksualios vaikystės prietaru, daugeliui žmonių paskui apgaubia amnezijos migla, kurią iš esmės išsklaidyti gali tik analitinis tyrimas, bet pasitaiko, kad kai kurios sapnų formos ją perskrodžia dar anksčiau.

Dabar noriu aptarti tai, ką seksualiniame vaiko gyvenime galima aiškiausiai matyti. Tikslinga būtų įvesti ir libido [Libido] sąvoką. Pagal analogiją su alkiu libido vadiname jėgą, kuria pasireiškia potraukis, šiuo atveju seksualinis, panašiai kaip alkiu reiškiasi potraukis maistui. Kitos sąvokos, kaip antai seksualinis susijaudinimas ar seksualinis pasitenkinimas, komentarų nereikalauja. Lengvai suprasite, kad sudėtingiausia paaiškinti seksualinę kūdikio veiklą, ir gal net pasinaudosite šiuo faktu prieštaraudami. Visus tos veiklos aiškinimus gauname analitiškai tirdami, nuo simptomo grįždami atgal. Pirmieji seksualiniai kūdikio impulsai pasireiškia drauge su kitomis gyvybiškai svarbiomis funkcijomis. Kaip žinote, labiausiai kūdikį domina maitinimosi procesas; pasisotinęs jis įminga prie krūties su palaimingo pasitenkinimo išraiška, kuri paskui kartosis patyrus seksualinį orgazmą. Šito, ko gero, per maža, kad būtų galima daryti atitinkamas išvadas. Bet pastebime, kad kūdikis nori kartoti maitinimosi aktą, nereikalaudamas naujo maisto; vadinasi, jis nėra alkio genamas. Sakome, jis čiulpia arba žinda, ir tai, kad šitai darydamas vėl užmiega su palaiminga išraiška, rodo, jog pasitenkinimą sukėlė čiulpimo veiksmas. Žinia, netrukus kūdikis jau ir neužmiega nepačiulpęs. Apie seksualinę tokios veiklos prigimtį pirmasis prakalbo senas vaikų gydytojas dr. Lindneris iš Budapešto. Matyt, panašiai čiulpimą vertina ir vaiką prižiūrintys asmenys, nelinkę jokiems teoriniams apibendrinimams. Jie neabejoja, kad čiulpimu siekiama tik malonumo, priskiria jį prie blogų įpročių ir, jei vaikas nesutinka šio blogo įpročio atsisakyti, įvairiais nemaloniais būdais verčia jį tai padaryti. Vadinasi, sužinome, kad kūdikis atlieka veiksmus, neturinčius jokių kitų tikslų, išskyrus malonumo siekį. Manome, kad šitą malonumą jis pirmiausia patiria maitindamasis, bet netrukus išmoksta jį atskirti nuo šio proceso. Malonumo pojūtį galime susieti tik su burnos ir lūpų jaudinimu, todėl pavadiname šias kūno dalis erogeninėmis zonomis, o čiulpimo teikiamą malonumą laikome seksualiniu. Žinoma, dar teks diskutuoti, ar tokie apibūdinimai yra pagrįsti.

Jei kūdikis galėtų kalbėti, jis tikrai pripažintų, kad motinos krūties čiulpimas yra svarbiausias jo gyvenimo veiksmas. Ir nebūtų labai neteisus, nes šiuo veiksmu jis patenkina išsyk du svarbius poreikius. Psichoanalizė nustebina parodydama, kokią didžiulę psichinę reikšmę tebeturi šis aktas visą gyvenimą. Motinos krūties čiulpimas tampa seksualinio gyvenimo išeities tašku, nepasiekiamu kiekvieno paskesnio seksualinio pasitenkinimo pirmavaizdžiu, prie kurio sunkią valandą gana dažnai sugrįžta vaizduotė. Jis apima motinos krūtinę kaip pirmąjį seksualinio potraukio objektą; kažin ar įstengsiu jums perteikti, koks reikšmingas šis pirmas objektas pasirenkant visus vėlesnius objektus, kaip stipriai jis ir jo virsmai bei pakaitalai veikia įvairiausias mūsų psichinio gyvenimo sritis. Bet pirmiausia vaikas nustoja jį čiulpęs ir pakeičia jį savo kūno dalimi. Vaikas pradeda čiulpti nykštį, savo liežuvį. Taip jis patiria malonumą nepriklausomai nuo išorinio pasaulio pritarimo, negana to, malonumas stiprėja, jaudinant ir antrąją kūno zoną. Erogeninės zonos nevienodai jautrios; todėl, pasak Lindnerio, kai tyrinėdamas savo kūną kūdikis aptinka itin jautrias savo genitalijų vietas ir gali pereiti nuo čiulpimo prie onanizmo, tai tampa svarbiu išgyvenimu.

Išsiaiškinę čiulpimo reikšmę susipažinome su dviem pa-grindinėmis infantilaus seksualumo ypatybėmis. Jis nubunda tenkinant svarbius organinius poreikius ir yra autoerotiškas, t. y. objektų ieškoma ir jie atrandami savo kūne. Vykstant šalinimo procesams iš dalies kartojasi tai, kas aiškiausiai atsiskleidė kūdikiui maitinantis. Pastebime, jog kūdikis jaučia malonumą šlapindamasis bei tuštindamasis ir netrukus stengiasi šiuos veiksmus atlikti taip, kad atitinkamai jaudindami erogeninės gleivinės zonas jie suteiktų kuo didesnį malonumą. Štai čia, anot subtiliosios Lou Andreas, pasaulis pasireiškia kaip trukdanti, jo malonumo siekiui priešiška jėga, žadinanti būsimų išorinių ir vidinių kovų nuojautą. Kūdikiui leidžiama atsikratyti savo ekskrementų ne bet kuriuo momentu, o tik kitų žmonių nustatytu laiku. Versdami jį atsisakyti šitų malonumo šaltinių jie paskelbia, kad visa, kas siejasi su šiomis funkcijomis, yra nepadoru ir slėptina. Taip kūdikis pirmą kartą privalo išmainyti malonumą į socialinį orumą. Jo santykis su ekskrementais nuo pat pradžių yra kitoks. Jis nesibjauri savo išmatomis, vertina jas kaip savo kūno dalį, su kuria nelengvai išsiskiria, ir panaudoja jas kaip pirmąją „dovaną”, bandydamas įteikti labiausiai jo vertinamiems žmonėms. Net ir tada, kai auklėtojai atpratina jį nuo šių polinkių, išmatų vertingumą jis priskiria „dovanoms” ir „pinigams”. Atrodo, kad, priešingai, savo laimėjimais šlapinantis jis itin didžiuojasi.

Žinau, kad seniai norite mane nutraukti ir sušukti: gana šlykštybių! Tuštinimasis – seksualinio pasitenkinimo šaltinis, kuriuo naudojasi jau kūdikis! Išmatos – vertinga substancija, išangė – savotiškos genitalijos! Mes netikime tuo, tačiau dabar suprantame, kodėl vaikų gydytojai ir pedagogai atmetė psichoanalizę ir jos rezultatus. Ne, gerbiamieji! Jūs pamiršote vienintelį dalyką: infantilaus seksualinio gyvenimo faktus norėjau pateikti siedamas juos su seksualiniais iškrypimais. Kodėl gi jums nesužinoti, kad daugeliui suaugusių – homoseksualių ir heteroseksualių – žmonių lytinio akto metu išangė tikrai pakeičia makštį? Kad yra daugybė individų, kurie visą gyvenimą tuštindamiesi patiria geidulius, pasak jų, gana didelius? Susidomėjimą defekacijos aktu ir malonumą, patiriamą stebint kito defekaciją, patvirtins patys vaikai, kai jie kiek paūgės ir galės tai pasakyti. Žinoma, prieš tai jūs neturėtumėte nuolat jų bauginti, antraip vaikai puikiai supras, kad privalo tylėti. O dėl kitų dalykų, kuriais nenorite tikėti, siūlau jums pasidomėti analizės ir tiesioginio vaikų stebėjimo rezultatais ir sakau, kad viso šito nematyti arba kitaip matyti yra tikrai didelis menas. Be to, aš visai nenusiteikęs prieš tai, kad jums į akis kristų vaikų seksualinės veiklos ir iškrypimų giminingumas. Juk tai savaime suprantama; jei vaikas apskritai turi seksualinį gyvenimą, tai jis turi būti perversinis, nes vaikui, išskyrus kai kurias neaiškias užuominas, stinga to, kas seksualumą paverčia giminės pratęsimo funkcija. Antra vertus, visų iškrypimų bendras bruožas yra tas, kad atsisakoma giminės pratęsimo tikslo. Seksualinę veiklą vadiname perversine kaip tik tada, kai atsižadama giminės pratęsimo ir kaip nepriklausomo tikslo siekiama patirti malonumą. Taigi suprantate, kad seksualinio gyvenimo lūžis ir posūkis yra jo pajungimas giminės pratęsimo tikslams. Visa, kas vyksta iki šio posūkio, taip pat visa, kas jo išvengė, t. y. tarnauja vien malonumo siekiui, vadinama negarbingu „iškrypimo” vardu ir niekinama.

Tad leiskite tęsti trumpą infantilaus seksualumo apibūdinimą. Tai, ką pasakiau apie dvi organines sistemas, galėčiau papildyti atsižvelgdamas ir į kitas. Seksualinė vaiko veikla – tai veikla visos aibės dalinių potraukių [Partialtriebe], kuriuos jis stengiasi patenkinti nepriklausomai vieną nuo kito iš dalies naudodamasis savo kūnu, iš dalies – išoriniu objektu. Labai greitai tarp šių organų išsiskiria genitalijos; kai kuriems žmonėms tas malonumo potyris, kurį teikia genitalijos nedalyvaujant kitoms genitalijoms arba objektui, prasidėjęs nuo onanizmo kūdikystėje tęsiasi lytinio brendimo metais, kai onanizmas yra priverstinis, ir dar ilgiau. Beje, onanizmo temos taip greit neišsemtume; tai medžiaga, kurią reikia visapusiškai aptarti.

Nors ir esu linkęs dar labiau trumpinti šią temą, turiu šį tą pasakyti apie vaikų seksualinius tyrinėjimus [Sexualforschung]. Tai būdingas vaikų seksualumo bruožas ir reikšmingas neurozių simptomatikos veiksnys. Infantilūs seksualiniai tyrinėjimai prasideda labai anksti, kartais dar nesulaukus trejų metų. Jie nėra susiję su nieko vaikui nereiškiančiais lyčių skirtumais, nes -bent jau berniukai – abiem lytims priskiria vyriškas genitalijas. Vėliau berniukas padaro atradimą, kad jo sesutė arba žaidimų draugė turi vaginą, ir iš pradžių bando neigti tai, ką liudija jo pojūčių organai, nes negali įsivaizduoti į save panašios būtybės, kuri neturėtų tokios vertingos detalės. Paskui berniukas išsigąsta šios jam atsivėrusios galimybės, ir ima veikti visi ankstesni grasinimai, kuriuos jis girdėdavo, kai pernelyg daug dėmesio skirdavo savo mažam organui. Jį užvaldo kastracijos kompleksas, kurio atsiradimas paveikia jo charakterio formavimąsi, jei jis lieka sveikas, jo neurozę, jei jis suserga, jo priešinimąsi, jei jis analitiškai gydomas. Žinome, jog maža mergaitė jaučiasi labai nuskriausta dėl to, kad neturi didelio matomo penio, ji pavydi berniukui šito turto ir iš esmės dėl šios priežasties užsimano būti vyru; šis noras paskui vėl atsinaujina, jei atlikdama savo moterišką vaidmenį ji patiria nesėkmę ir suserga neuroze. Beje, mergaitės klitoris vaikystėje atlieka penio vaidmenį, tai ypatingo jautrumo vieta, čia pasiekiamas autoerotinis pasitenkinimas. Tam, kad maža mergaitė virstų moterimi, labai svarbu, kad makšties anga laiku ir visiškai perimtų klitorio jautrumą. Vadinamosios seksualinės moterų anestezijos atvejais klitoris atkakliai išsaugo savo jautrumą.

Seksualinis vaiko susidomėjimas pirmiausia nukrypsta į kitą problemą, kuri sutampa su Tebų sfinkso mįsle; jam rūpi, iš kur atsiranda vaikai, dažniausiai dėl to, kad jis egoistiškai baiminasi naujo vaiko atsiradimo. Daug dažniau nei manome, net visai maži vaikai netiki atsakymu, kurį jie išgirsta vaikų kambaryje: vaikus atneša gandras. Jausdamas, kad suaugusieji jį apgaudinėja, slepia tiesą, vaikas paprastai užsisklendžia savyje ir tampa savarankiškesnis. Bet savo jėgomis jis nepajėgia išspręsti šios problemos. Neišsivysčiusi seksualinė konstitucija riboja jo pažinimo galimybes. Iš pradžių jis mano, kad vaikai atsiranda kažko užvalgius, be to, nenutuokia, kad vaikus gali turėti tik moterys. Paskui jis sužino apie šį ribojimą ir jau nustoja vaiko atsiradimą sieti su maistu; šią mintį atspindi pasakos. Kiek paūgėjęs vaikas ima suvokti, kad tėvas irgi turi atlikti kažkokį vaidmenį atsirandant vaikui, bet negali atspėti, koks tas vaidmuo. Atsitiktinai pamatęs lytinį aktą, jis palaiko jį prievarta, muštynėmis, t. y. sadistiškai jį interpretuoja. Bet iš pradžių jis nesieja šio akto su vaiko atsiradimu. Pamatęs kraujo dėmes lovoje ir ant motinos baltinių, jis dar labiau įsitikina, kad tėvas tikrai sužeidė motiną. Dar vėliau jis, matyt, ima nutuokti, jog vyro lytinis organas esmingai prisideda, kad atsirastų vaikai, bet negali priskirti šiai kūno daliai jokios kitos funkcijos, išskyrus šlapinimąsi.

Nuo pat pradžių vaikai vieningai mano, kad vaikas gimsta per žarnyną, žodžiu, kad jis atsiranda kaip išmatų kamuolys. Šios teorijos atsisakoma tik tada, kai nuvertėja visi analiniai interesai; ją pakeičia prielaida, kad gimdant atsiveria bamba, arba kad gimdymo vieta yra sritis tarp moters krūtų. Taip smalsus vaikas arba pamažu artėja prie seksualinių faktų pažinimo, arba savo nežinojimo išmuštas iš vėžių apeina juos, kol paprastai dar iki lytinio brendimo gauna dažniausiai įžeidų ir neišsamų paaiškinimą, kuris neretai paveikia jį traumuojančiai.

Ponai! Jūs, žinoma, esate girdėję, kad seksualumo sąvoka psichoanalizėje buvo neleistinai išplėsta, siekiant apginti teiginius apie seksualinę neurozių prigimtį ir seksualinę simptomų reikšmę. Dabar galite spręsti, ar tas išplėtimas buvo nepagrįstas. Seksualumo sąvoką išplėtėme tik tiek, kad ji apimtų infantilųjį ir perversinį seksualumą. Vadinasi, mes tik grąžinome šiai sąvokai tikrąją jos apimtį. Tai, kas vadinama seksualumu už psichoanalizės ribų, susiję su ribotu seksualiniu gyvenimu, kuris tarnauja giminės pratęsimui ir vadinamas normaliu.