Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

Berniukai (18 (3-6) skyrius iš M.Foucault knygos „Seksualumo istorija”)

VI SKYRIUS

BERNIUKAI

Palyginti su įmantriomis klasikinės epochos formuluotėmis, meilės berniukams apmąstymai pirmaisiais mūsų eros amžiais neteko jei ne savo aktualumo, tai bent jau intensyvumo, rimtumo ir gyvumo. Kai apie tai mąstoma, nueinama lengviausiu pakartojimo keliu: žongliruodami senomis temomis – dažniausiai platonizmo – šie apmąstymai, nors ir menkai, atgaivina klasikinę kultūrą. Netgi kai filosofija siekia atkurti kadaise buvusį Sokrato asmens prestižą, meilė berniukams, jos keliamos problemos nebeskatina aktyvių ir gyvų apmąstymų: keturi Maksimo Tyriečio pokalbiai apie sokratiškąją meilę negalėtų būti laikomi priešingu argumentu.

Tuo nenorima pasakyti, kad ši praktika būtų išnykusi ar tapusi diskvalifikavimo objektu. Visi tekstai puikiai parodo, kad tuo metu ji dar buvo paplitusi ir laikoma natūraliu dalyku. Atrodo, jog pasikeitė ne polinkis į berniukus, ne vertinimai tų, kurie turi šitą polinkį, bet būdas, kuriuo apie jį kalbama. Paseno ne pats dalykas, o problema; sumažėjo jo keliamas susidomėjimas; išnyko svarba, kuri jam teikiama filosofiniuose ir moraliniuose debatuose. Šis „problemos išnykimas“, be abejo, turi savų motyvų. Vieni susiję su romėnų kultūros įtaka; tai nereiškia, kad romėnai tokiems malonumams buvo mažiau jautrūs negu graikai. Tačiau keblus berniukų, kaip malonumo objektų, klausimas jų institucijose buvo keliamas ne taip aštriai kaip graikų miestuose. Viena vertus, kilmingos prigimties vaikus gerai „saugojo“ šeimos teisės ir viešieji įstatymai; šeimos tėvai tikėjosi, kad bus gerbiama valdžia, kurią jie turėjo savo sūnums; o garsusis Scantinia  įstatymas – ir Boswellis tai puikiai parodė 847 – nedraudė homoseksualumo, tačiau gynė laisvą paauglį nuo jo teisių pažeidimo ir prievartos. Kita vertus, ir, be abejo, kaip to padarinys, berniukų meilė daugiausia buvo praktikuojama su jaunais vergais, dėl kurių statuso nereikėjo jaudintis: „Romoje laisvos prigimties efebas buvo pakeistas vergu“, – sako P. Veyne’as 848. Roma, netgi helenizuota, netgi persisunkusi filosofijos, Roma, kurios poetai taip mėgo apdainuoti paauglius, beveik neatsiliepė į didžiąją graikų spekuliaciją berniukų meile.

Maža to, pedagoginė praktika įgavo tokias formas ir taip institucionalizavosi, kad daug sunkiau tapo ryšį su paaugliais grįsti lavinimo efektyvumu. Kvintilianas, kalbėdamas apie laiką, kada berniukas turi būti patikėtas retorikos mokytojui, primygtinai siūlo įsitikinti, kokie yra pastarojo „polinkiai“: „Iš tiesų, kai vaikai patenka į mokytojų rankas, jie būna jau beveik susiformavę, o ir tapę jaunuoliais jie dar su jais pasilieka, todėl reikia stebėti, kad šį dar švelnų jauną amžių mokytojo skaistumas apsaugotų nuo visokio įžeidimo, o jam peržengus deramo elgesio ribas turėtų būti atimtas leidimas mokyti“; taigi reikia, kad „mokytojas savo mokiniams puoselėtų tėviškus jausmus ir laikytų save atstovu tų, kurie jam patiki savo vaikus“ 849. Apibendrinant galima pasakyti, kad tam tikras asmeninių philia  ryšių svarbos sumažinimas, taip pat santuokos ir emocinių sutuoktinių santykių iškėlimas daug prisidėjo, kad meilės ryšys tarp vyrų nustotų būti laikomas intensyvių teorinių ir moralinių diskusijų pagrindu.

Tačiau yra trys svarbūs tekstai: Plutarcho dialogas apie meilę; vėlesnis dialogas apie meilę, priskirtas Lukianui, ir keturi Maksimo Tyriečio pašnekesiai apie sokratiškąją meilę. Šį paskutinį tekstą galima palikti nuošalyje: ne dėl jo retorinio ir dirbtinio pobūdžio – tokios buvo ir Tariamojo Lukiano Meilės , o senųjų tekstų atnaujinimas yra epochos akademinių pratimų bruožas. Tačiau visas Maksimo Tyriečio tekstas – ir tai rodo jo tradiciškumą – skirtas dviem vyrų meilės rūšims atskirti ir palyginti: tos, kuri graži ir teisinga, ir tos, kuri tokia nėra 850.

Šitą atskyrimą remdamasis platoniškomis tradicijomis Maksimas Tyrietis sutapatina su opozicija tarp tikrosios meilės ir tos, kuri tik į ją panaši. Pradėdamas nuo to, jis išplėtoja sistemišką ir tradicinį dviejų meilės rūšių palyginimą. Tai jis daro remdamasis jų savybėmis: viena apima dorybę, draugystę, drovą, nuoširdumą, pastovumą, kita – nesaikingumą, neapykantą, begėdiškumą, neištikimybę. Jis remiasi taip pat tuo, kas jas apibūdina: viena yra helenistinė ir vyriška, kita – sumoteriškėjusi ir barbariška. Galiausiai jis remiasi elgesiu, kuriuo jos pasireiškia: vienu atveju rūpinamasi mylimuoju, jis lydimas į gimnasiją, medžioklę, kovą, paskui jį einama į mirtį, o jo kompanijos ieškoma ne naktį ir ne vienatvėje; kitu atveju, atvirkščiai, vengiama saulės, ieškoma tamsos ir nuošalumo, stengiamasi nebūti matomam kartu su mylimuoju 851.

Plutarcho ir Tariamojo Lukiano dialogai apie meilę yra visiškai kitokie. Jų erotika taip pat yra binarinė ir lyginamoji: ir čia kalbama apie dviejų meilės formų išskyrimą ir jų vertinimą. Tačiau šis palyginimas daromas ne Eroto, valdomo vyriškos meilės ar vien tik ją įkūnijančio, viduje, norint atskleisti dvi moraliai nelygiavertes jos formas, o remiasi dviem natūraliai atskirtų ryšių formomis: santykių su berniukais ir santykių su moterimis (dar tiksliau, santykiais, kurie turimi su teisėta žmona santuokoje); ir kaip tik kalbant apie šias dvi formas, pateikiamas kaip atskiros, bus keliami klausimai apie vertę, grožį ir moralinį pranašumą ir daromos skirtingos išvados, kurios ryškiai modifikuos erotikos klausimą: kad meilė moterims ir vedybos turi visišką teisę būti laikomos Eroto sritimi ir šios srities problemomis; kad ji remiasi natūralia opozicija tarp meilės savajai lyčiai ir meilės kitai lyčiai; ir kad galiausiai etinis meilės vertinimas daugiau negali būti atliekamas remiantis fizinio malonumo elizija.

Iškyla paradoksas: su tuo pačiu malonumo klausimu senovės Graikijoje susijusios mintys apie pederastiją; su tuo pačiu klausimu bus susijusi ir jų regresija. Santuoka kaip individualus ryšys, galintis integruoti malonumo santykius ir jiems suteikti pozityvią vertę, sudarys aktyviausią moralinio gyvenimo stilistikos apibūdinimo centrą. Vis dėlto meilė berniukams nebus pasmerkta. Ji dar turės pakankamai būdų pasireikšti poezijoje ir mene. Tačiau ji patirs tarsi filosofinių „investicijų nutrūkimą“. Užuot laikius ją viena iš aukščiausių galimų meilės formų, kaip radikalus trūkumas jai bus prikišamas nesugebėjimas skirti vietos malonumų santykiams. Keblumas apmąstyti santykius tarp šios meilės formos ir mėgavimosi aphrodisia  ilgai buvo jos filosofinio vertinimo motyvas; dabar atsiranda pagrindas ją laikyti įpročiu, privilegija, kuri gali turėti savas tradicijas, tačiau kuri negali apibrėžti gyvenimo stiliaus, elgesio estetikos ir visų ryšio su savimi, su kitais ir su tiesa būdų.

Plutarcho ir Tariamojo Lukiano dialogai vienu metu patvirtina vis dar pripažįstamą meilės berniukams teisėtumą ir didėjantį jos, kaip temos, gyvuojančios egzistencijos stilistikoje, nuosmukį.

1. Plutarchas

Plutarcho Dialogas apie meilę  prasideda ir baigiasi vedybomis. Kitą dieną po savo vestuvių Plutarchas su žmona atvyko į šventąsias Tespijas: jie nori paaukoti dievui ir jo paprašyti palaiminti šią sąjungą, kurią nesantaika tarp jų šeimų paženklino bjauriu įspaudu. Jie įgriūna į savo svečių būrį per patį nedidelį sujudimą: ar jaunasis Bakchonas, geidžiamas efebas, turi vesti jį persekiojančią moterį, ar ne? Debatai, peripetijos, pagrobimas. Dialogas baigiasi, kai visi ruošiasi lydėti naujuosius sutuoktinius ir aukoti gero linkinčiam dievui. Dialogas nuo vienų vedybų pereina prie kitų 852.

Jis taip pat rutuliuojasi po Eroto ženklu Erotidia – švenčių, kurios kas ketverius metus buvo švenčiamos Tespijose „meilės ir mūzų“ garbei, – metu. Kaip tik šio dievo Plutarchas norėjo prašyti globoti savo vedybas; kaip tik į šį dievą bus kreipiamasi dėl ginčytinų Bakchono vedybų su Ismenodora: atrodo, jog jis „patvirtina ir savo gerais linkėjimais palaimina tai, kas vyksta“ 853. Tuo metu Plutarchas turės laisvo laiko padainuoti ilgą pagyrimą Erotui, jo dieviškumui, jo archajiškumui, jo galybei, jo geriems darbams, jėgai, kurios padedamas jis ugdo ir traukia sielas; taip jis bus prisidėjęs prie dievo, kuris garbinamas vienu metu visame švenčių apgaubtame mieste, kulto. Dialogo tema: Erotas ir Gamas, meilės jėga ir santuokinis ryšys jų santykiuose. Religinių apeigų, kurios yra tarsi fonas, tikslas aiškus: kad Eroto, kviečiamo apsaugoti porą, galybė triumfuotų ir įveiktų šeimų nesutarimus, sumažintų nesantaiką tarp draugų ir laiduotų vedybinio gyvenimo laimę. Teorinis debatų tikslas atitinka pamaldų praktiką; jis pagrindžia ją protu: parodyti, kad santuokiniai saitai daugiau negu koks nors kitas ryšys gali sutelkti Meilės jėgą ir kad ši tarp žmonių savo privilegijuotą vietą randa poroje.

Pokalbio dingstis ir išorinės peripetijos, kurios sukelia besiklostančius įvykius, pasakojami iškilmingai ir ironiškai: tai „patetinis“ įvykis, visiškai „panašus į dramą“; norint jį atvaizduoti, reikėtų „choro“ ir „scenos“ 854. Iš tiesų kalbama apie mažą komišką epizodą. Bakchonas, trokštamas paauglys – jis gražus, dorovingas, – persekiojamas erasto Pisijo, taip pat daug už jį vyresnės našlės. Jai buvo patikėta rasti jam tinkamą žmoną, tačiau ji nerado nieko geriau už save pačią; ji kėsinasi į berniuką, jį pagrobia, netgi suorganizuoja sužadėtuves įniršusio, o vėliau pasiduodančio meilužio panosėje. Dialogas prasideda, kai baisiosios našlės ketinimai jau aiškūs, tačiau dar nepradėjus jai veikti. Tuo metu vaikas dar yra tarp savo dviejų persekiotojų: jis nežino, kokį kelią pasirinkti. Kadangi sprendimo teisę jis perdavė vyresniesiems, šie jį išvaduos. Taigi diskusija vyksta tarp dviejų meilės berniukams šalininkų – Protogeno ir Pisijo – ir dviejų meilės moterims šalininkų – Antemiono ir Dafnėjo. Ji vyksta Plutarcho akivaizdoje, ir šis labai greitai meta liudytojo vaidmenį ir įsitraukia į debatus bei juos apibendrina, sukurdamas bendrąją teoriją apie meilę: tuo metu dingus pirmiesiems dviejų meilių varžovams, jo pašnekovais ir priešininkais taps Pemtidas ir ypač Zeuksipas, kuris apie meilę susidaręs materialistinę koncepciją, o apie vedybas mano agresyviai ir kritiškai, ir į tai Plutarchas turės atsakyti.

Čia susiduriama su ryškiais dialogo požymiais.

Jo išeities taškas – tradicinė kelių susikirtimo schema, ar būtų kalbama apie mitines figūras, ar moralinę kazuistiką: yra du keliai, kurį reikėtų pasirinkti? Ar  meilę berniukams, ar meilę moterims? Tačiau debatai iš tikrųjų šios problemos tiksliai neiškelia: platoniškuose tekstuose vyriškas ir kilnus Erotas supriešinamas su lengvai prieinamu, daugybiniu, fiziniu, „pandemišku“ (kurį, aišku, galima praktikuoti su berniukais ir mergaitėmis be santuokos), o Plutarchas siūlo pasirinkti arba berniukus, arba vedybas, užmezgančias ryšį su moterimis.

Kitas išskirtinis Plutarcho dialogo elementas – berniuką persekiojančios moters personažas. Visi ją apibūdinantys bruožai yra reikšmingi. Ji yra vyresnė negu berniukas, nors dar jauna; ji turtingesnė už jį; jos socialinė padėtis svarbesnė; praėjęs gyvenimas jau suteikė jai patirties 855. Tokia padėtis Graikijoje nėra neįsivaizduojama – tiek dėl moterų nepakankamumo, tiek dėl vedybų strategijos. Tačiau vis dėlto į tokią sąjungą buvo žiūrima santūrokai; o jaunesnis ir mažiau turtingas vyras prieš savo žmoną jausdavosi truputį sutrikęs nuo to laiko, kai vyro pirmenybė santuokoje tapo statutinė. Kituose santuokiniam gyvenimui skirtuose tekstuose randama daug užuominų apie tokių vedybų trūkumus; Solono gyvenime  Plutarchas rekomenduoja magistratui, kuris sutinka jauną vyrą, meilikaujantį senei „kaip patinas kurapkai“, parodyti jaunos merginos, ieškančios vyro, namus 856. Pisijas taip pat nepraleis nepriminęs įprastos Bakchono vedybų šalininkų baimės 857. Nebūdama visiškai išskirtinė, tai buvo paradoksali ir pavojinga sąjunga, kurioje pernelyg stipriai pasireiškė vieno interesai, o kito gašlumas, kad būtų galima pranašauti laimingą ir išmintingą gyvenimą. Taigi tokios santuokos, kokias Bakchonas mato kaip atsvarą pederastiškajai meilei, yra už ją ne geriau, o blogiau. Diskusija, kuri jas pateisins, ir išvados, kurios leis joms triumfuoti, tam neturės didelės reikšmės.

Tačiau reikia iškelti dar vieną paradoksalų bruožą. Ismenodora, karštoji našlė, kupina gerų savybių: ji dorybinga; ji gyvena „tvarkingą gyvenimą“; ją supa aplinkinių pagarba; „apie ją niekada nesklandė blogi gandai“; ir niekada įtarimas apie gėdingą poelgį nekrito ant jos namų“ 858. Tačiau nepaisydama gėdos ji leidosi persekioti berniuką; jis buvo jai patikėtas, kad ji galėtų palaiminti jo santuoką; tačiau girdėdama sakant tiek gero apie jį, savo akimis matydama jo grožį ir gerąsias savybes, ji pati jį įsimyli. Negana to – Ismenodora jį medžioja; tyko jo grįžtančio iš gimnasijo, kad galėtų jį lydėti; ir padedama kelių draugų „jį pagrobia“. Yra žinoma, kad iš dalies realūs, o iš dalies ir sutarti pagrobimai buvo dažnas elementas jei ne tikrovėje, tai bent jau pederastinėje literatūroje. Daug mitinių ir istorinių pasakojimų sukurta apie vieną iš šių prievartos epizodų. Apie tai užsimena Plutarchui priskirtos Meilės istorijos  ir Maksimo Tyriečio Istorijos , skirtos sokratiškajai meilei 859. Jeigu asmuo, turintis tiek daug dorybių kaip Ismenodora, nusiteikia tokiam puolimui, tai reiškia, jog ji yra skatinama „dieviškojo akstino, kuris daug stipresnis už žmogiškąjį protą“, nes visi šie požymiai (amžiaus skirtumas, pripažinti nuopelnai, susidomėjimas mylimojo moralinėmis savybėmis ir gera reputacija, persekiojimo iniciatyva, dieviškojo įkvėpimo jėga) yra lengvai atpažįstami: jie apibūdina tradicinio pederastiškojo modelio berniukų meilužį. Pagal Plutarcho apibūdinimą Ismenodora užima erasto poziciją. Tad Bakchonas iš esmės turi pasirinkti ne tarp dviejų visiškai skirtingų meilės formų – tos, kuri gali įsižiebti tarp talentingo jaunuolio ir vyresnio vyro, besidominčio savo draugo grožiu, ir tos, kuri įsiplieskia tarp vyro ir moters siekiant valdyti tėvoniją ir auginti vaikus, – o tarp dviejų tos pačios meilės formų, kurių vienintelis skirtumas tas, kad vienu atveju tai vyro meilė, o kitu – moters meilė. Kad kalbama apie tokius pat ryšius, Plutarchas labai aiškiai pabrėžia viename savo pasisakymų už vedybas su Ismenodora: niekas, sako jis, negali apsieiti be autoriteto nei būti tobulas pats vienas; „efebas paklūsta gimnasiarchui, paauglys – erastui, suaugęs – įstatymui ir strategui… Taigi ar skandalinga, kad sveiko proto ir jau nugyvenusi nemažai metų moteris vadovautų jauno vyro gyvenimui, būdama naudinga dėl savo patirties teikiamo pranašumo (toi phronein mallon)  ir kartu maloni dėl savo prieraišumo (toi philein)  ir švelnumo?“ 860

Matoma, kad Plutarcho dialogas plėtojamas veikiant dviem impulsams. Viena vertus – tai nukrypimas, susijęs su pačia diskusija; klausimas pasirinkimo, kurį mylimasis turi padaryti iš dviejų partnerių, apgaulingai tampa dviejų galimų meilės formų klausimu – meilės berniukams ir meilės mergaitėms; kita vertus – tai paradoksalios intrigos leidžiamas perkėlimas, kuris ryšiui su moterimi suteikia tą patį etinį potencialą kaip ir ryšiui su vyru. Mažojoje dramaturgijoje, kuri išplėtoja dialogo peripetijas, aiškiai atsiskleidžia debatų tikslas: kalbama apie vienintelės meilės koncepcijos suformavimą; ši meilė neatmes pederastiškajai meilei būdingų vertybių, atvirkščiai, ji įtrauks jas į platesnę, prasmingesnę formą, kurią galiausiai gali sukurti tik ryšys su moterimis, o dar tiksliau – su žmona.

Šis Plutarcho dialogas yra tarsi vienos iš daugelio retorinių varžybų, kuriose, norint nustatyti nugalėtoją, meilė moterims buvo lyginama su meile berniukams. Šiuo požiūriu Plutarchas gali būti laikomas vienu karščiausių švelnumo ir vedybinių malonumų gynėju; šį dialogą teisėtai galima pastatyti į vieną gretą su stoikų veikalais apie santuoką – jie nagrinėja bendras temas ir vartoja tas pačias formuluotes. Tačiau šiame tekste kalbama apie visiškai kitą dalyką nei argumentai už vedybas ir prieš pederastiją. Čia galima matyti svarbios permainos senojoje erotikoje eskizą. Šią transformaciją trumpai galima apibūdinti taip: nors aphrodisia  praktikoje beveik nebuvo pastebima netolydumo, neperlipamos sienos, reikšmingo vertybių pokyčio, vis dėlto erotikos išplėtojimas buvo grynai dualistinis: netgi dvigubai dualistinis ir pats savaime gana sudėtingas, nes, viena vertus, buvo supriešinamos vulgarioji meilė (kai nusveria seksas) ir kilnioji meilė – gryna, išpuoselėta, dangiška (kai apie seksą net nekalbama arba kalbama netiesiogiai); kita vertus, buvo atskleidžiama meilės berniukams specifika – šios meilės, jei ji atitiko savo prigimtį, įkvėpimas, forma, tikslai, poveikiai buvo laikomi kitokiais nei tie, kuriuos buvo galima rasti kitose meilėse. Tačiau šie dualizmai buvo migloti, nes buvo pažymima, kad „tikroji“ meilė berniukams gali būti tik gryna meilė, be vulgarių aphrodisia  paieškų (kuriomis pasižymi potraukis moterims arba ištvirkęs geismas berniukams). Pradeda keistis tęstinės aphrodisia  srities ir binarinės struktūros erotikos konfigūracija. Plutarcho Dialogas  gali paliudyti šį poslinkį, kuris iš tiesų įsitvirtins tik daug vėliau, kai susikurs visiškai vieninga meilės koncepcija, o malonumų praktiką padalins griežta siena, atskirdama vienos lyties susijungimą su kita ir santykius tarp tos pačios lyties. Būtent šį režimą, apskritai ir šiandien mums būdingą, sutvirtina vieninga seksualumo koncepcija, kuri leidžia griežtai pažymėti santykių dimorfizmą ir diferencijuotą geismų struktūrą.

Plutarcho Dialoge  matomos pastangos sudaryti vieningą erotiką, labai aiškiai sutvarkytą pagal santykių vyras moteris ar netgi vyras žmona modelį; lyginant su šia vienintele meile (ji laikoma ta pačia, ar būtų nukreipta į moteris, ar į berniukus), pederastiškas prisirišimas iš tiesų būtų nuvertintas, tačiau nenubrėžiant griežtos ribos, kuri vėliau bus nubrėžta tarp „homoseksualių“ ir „heteroseksualių“ aktų. Visa teksto esmė sukasi apie erotikos unifikavimą. Ji pasireiškia kritine („dualistine“) diskusija, vieningos (meilės) teorijos išplėtojimu ir fundamentinės sąvokos (charis  – palankumas) pasirodymu.

1. Galima trumpai apibūdinti tradicinį „dualizmo“ išdėstymą ir kritiką. Šį dualizmą, be abejo, gina meilės berniukams šalininkai. Beje, Protogenas ir Pisijas labai greitai paliks sceną – vos tik sužinoję apie Bakchono pagrobimą: jie buvo čia, kad paskutinį kartą pagarbintų diferencijuotą erotiką. Ja remiantis, meilė berniukams skiriasi nuo polinkio moterims ir yra už ją pranašesnė dėl dviejų priežasčių: viena susijusi su tam tikra jų pozicija gamtos atžvilgiu, kita – su malonumo vaidmeniu kiekvienoje iš jų.

Meilės berniukams šalininkai primena dažną argumentą, kuris parodo tai, kas moterų yra dirbtina (vienų – papuošalai ir kvepalai, o labiausiai pasileidusių – skustuvai, meilės gėrimai ir skaistalai), ir tai supriešina su berniukų, sutinkamų palestroje, natūralumu 861. Tačiau jų argumentų prieš meilę moterims pagrindas yra tai, kad ši meilė – tai tik gamtos lemtas polinkis. Protogenas sako, kad iš tiesų gamta mumyse patalpino geismą (orexis ), traukiantį vieną prie kitos dvi lytis: reikėjo, kad mes būtumėme skatinami daugintis, kaip esame skatinami maitintis. Tačiau gerai matome, kad tokį potraukį musės turi pienui, bitės – medui; taip pat pastebima, jog tokį potraukį virėjai turi viščiukams ir veršiams. Visiems šiems geismams Protogenas nesutinka duoti Meilės vardo 862. Potraukio priešingai lyčiai natūralumas, žinoma, nepasmerkia būtinos praktikos, kuri mus skatina susijungti su moterimis, tačiau jos vertę apriboja tai, jog tai – elgesys, kurį galima matyti visame gyvūnų pasaulyje ir kurio priežastis – elementari būtinybė. Apie natūralius santykius su moterimis Protogenas kalba, norėdamas pabrėžti jų netobulumą ir parodyti, kad jie skiriasi nuo meilės berniukams, kuri niekina šią būtinybę ir siekia kažko aukštesnio. Tačiau jis nepasako, ką jam pačiam reiškia ši už gamtą viršesnė Meilė: Plutarchas perims šias platoniškąsias temas, bet tam, kad jas, priešingai negu berniukų užtarėjai, integruotų į vieningą meilės koncepciją.

Kitą skirtumą pabrėžia malonumo vaidmuo. Potraukis moterims negali nuo jo išsivaduoti; o meilė berniukams, priešingai, atitinka savo esmę tik tada, jei nuo jo išsivaduoja. Norėdami pagrįsti šią tezę, Protogenas ir Pisijas remiasi veikiau stojiška argumentacija. Jie pažymi, kad santykius su moterimi sukūrė gamta, norėdama išsaugoti rūšį; tačiau buvo sutvarkyta taip, kad malonumas yra siejamas su šiuo aktu. Dėl šios priežasties geismas, postūmis (orexis, hormē ), kuris mus ten stumia, visada pasiruošę tapti prievartiniais ir netekti stabdžių: taip jie transformuojasi į troškimą (epithumia ). Tad prie to natūralaus objekto, koks yra moteris, esame nešami dviem būdais: geismo – natūralaus judėjimo, kurio išmintingas tikslas – rūšies išlikimas, ir geismo – prievartinio judėjimo, neturinčio vidinių taisyklių, kurio tikslas – „malonumas ir pasitenkinimas“ 863. Akivaizdžiai matoma, jog nei vienas, nei kitas negali būti laikomas tikrąja Meile: pirmasis dėl to, kad jis natūralus ir bendras visiems gyvūnams; antrasis todėl, kad peržengia proto ribas ir susieja sielą su fiziniu gašlumu.

Taigi iš vyrų ir moterų santykių reikia išmesti netgi Eroto galimybę. „Nė menkiausia meilės dalelytė negali įeiti į piestelę“ 864, sako Protogenas, ir šiai formuluotei berniukų šalininkai suteikia dvi reikšmes: geismo prigimtis, kuri vyrą pririša prie moters „per seksą“ kaip šunį prie patelės, neturi nieko bendro su meile; be to, išmintinga ir skaisti moteris neturėtų jausti „meilės“ savo vyrui ir sutikti „būti jo mylima“ (eran, erastai) 865. Taigi yra vienintelė tikroji meilė – meilė berniukams: nes joje nėra žemų malonumų ir ji būtinai reikalauja draugystės, kuri neatsiejama nuo dorybės; jei vis dėlto erastas konstatuoja, kad jo meilė nežadina kitam „draugystės ir dorybės“, tai jis atsisako jo rūpesčio ir ištikimybės 866.

Šiai tradicinei argumentacijai yra lauktas atsakymas. Tai Dafnėjo pederastinio veidmainiškumo demaskavimas. Tarsi Achilas per ašaras nebūtų kalbėjęs apie Patroklo šlaunis, tarsi Solonas, kalbėdamas apie žydinčius berniukus, nebūtų apdainavęs „jų šlaunų ir lūpų švelnumo“, berniukų mylėtojas mėgsta prisiimti filosofo ir išminčiaus vaidmenį; tačiau iš tiesų jis tik laukia progos; o naktį, kai visi ilsisi, „saldus nuskintas vaisius, kai nėra sargybinio“. Matoma dilema: arba aphrodisia  nesuderinami su draugyste ir meile, ir tokiu atveju berniukų mylėtojai, kurie paslapčia tenkinasi trokštamais kūnais, yra neverti meilės kilnumo; arba reikia sutikti, kad fiziniai geiduliai užima tam tikrą vietą draugystėje ir meilėje, ir tada nėra priežasčių jų atsisakyti ryšyje su moterimis. Tačiau Dafnėjas prie to neapsistoja; jis taip pat primena kitą didelę alternatyvą, dėl kurios dažnai buvo priekaištaujama meilužių elgesiui ir malonumui, kurį jie stengėsi pajusti: jei eromenas yra dorybingas, šį malonumą galima pajusti tik verčiant jį patirti prievartą; o jei jis taip pat jaučia malonumą, reikia pripažinti, kad susiduriama su sumoteriškėjusiu berniuku 867. Taigi nereikia pomėgyje berniukams ieškoti pirminio visos meilės modelio; veikiau reikėtų jį laikyti „vėlyvuoju, gimusiu iš pernelyg senų tėvų, nesantuokiniu, sutemų vaiku, kuris bando išstumti teisėtą meilę, savo vyresnę seserį“ 868; bent jau, kaip pažymi Dafnėjas, reikia, kad galiausiai pomėgis berniukams ir moterims nebūtų tas pats dalykas 869.

Tačiau iš tikrųjų bendroji teorija apie meilę plėtojama pasitraukus pirmiesiems priešininkams ir jų nesant, tarsi, norint pasiekti principinį debatų tikslą, būtų reikėję atsisakyti šio kasdienio pasipriešinimo. Iki čia, pažymi Pemptidas, debatai buvo grindžiami asmeniniais klausimais, o juos reikia nukreipti į bendrąsias temas.

2. Svarbiausią dialogo dalį sudaro pagyrimas Meilei kaip tradicinis pagyrimas dievui: atskleidžiamas iš tiesų dieviškas jos pobūdis (čia Plutarchas prieštarauja Pemptido sugalvotai epikūrietiškojo įkvėpimo tezei, kuri teigia, jog dievai yra ne kas kita, kaip mūsų aistros, ir jis parodo, kad Meilė, kuri mus pagauna, yra būtinai dieviškos galios padarinys); jos galia lyginama su kitų dievų jėga (tai svarbus fragmentas, nes jis parodo, kad Erotas yra būtinas Afroditės papildinys: jo nesant, Afroditės kūrinys būtų tik jausminis malonumas ir niekas daugiau, ir jį būtų galima nupirkti už drachmą; jis taip pat, priešingai, negu sakoma, yra drąsesnis ir narsesnis už Arėją: dėl abipusės meilės įsimylėjėliai kare puola priešą, drąsiai kaunasi iki mirties, užuot gėdingai sprukę); aprašomas jos poveikis vyriškai sielai, kurią ji padaro „dosnią, gailiaširdę, liberalią ir kurią persmelkia kaip dieviškoji galia“. Galiausiai pagyrimas baigiasi nuoroda į egiptiečių mitus ir platoniškosios teorijos išdėstymu.

Siame pagyrime pažymėtina tai, kad visi šie elementai kyla iš tradicinės pederastiškosios erotikos. Daugelis pavyzdžių pasiskolinta iš meilės berniukams ar remiantis Sapfo pavyzdžiu (Alkestidė ir Admetas sudaro turbūt vienintelę išimtį). Erotui skirtuose pagyrimuose jis pasirodo kaip meilės berniukams dievas. Tačiau šią dainą dainuoja Plutarchas, kuris save laiko „moteriškosios meilės dainiumi“; jam tai reiškia iliustruoti Dafnėjo pasiūlytą bendrąją tezę: „Jeigu atsižvelgsime tik į tiesą, pripažinsime, kad potraukis berniukams ir potraukis moterims kyla iš tos pačios meilės“ 870.

Atrodo, jog būtent čia slypi dialogo esmė. Mažoji Ismenodoros suorganizuota Bakchono „pagrobimo“ komedija pasitarnauja tik kaip rėmas ir greita iliustracija. Visa tai, ką berniukų erotika galėjo ginti kaip šiai meilės formai būdingas savybes (supriešinant ją su klaidinga meile moterims), čia panaudojama iš naujo, ir taip, kad niekas nebūtų apeinama iš didžiosios pederastiškosios tradicijos – greičiau atvirkščiai. Tačiau kalbama apie galimybę ja pasinaudoti kaip bendrąja forma, galinčia susumuoti vieną ir kitą meilę, o ypač ją taikyti ne tik potraukiui moterims, bet ir pačiam santuokiniam ryšiui.

Po Zeuksipo įsikišimo – iki mūsų dienų jis rankraščiuose neišliko, – kuris turėjo kritikuoti santuokinę meilę ne pederastijos vardu, o epikūriečių sąvokomis, Plutarchas perima žodį tam, kad nustatytų tris esminius punktus. Pirmiausia jis pabrėžia, kad jei Meilė yra būtent tai, kas pasakyta, ji leidžia pajusti savo buvimą, galią, poveikį ir santykiuose tarp dviejų lyčių, kaip ir ryšiuose su berniukais. Akimirksnį žvilgtelėkime į epikūrietiškąją tezę: mylimo kūno paveikslai, atnešti iki akių to, kuris myli, įsiskverbia į jo kūną, jį audrina ir jaudina, kol susiformuoja sperma; nėra priežasties, dėl kurios šį mechanizmą berniukai galėtų išjudinti, o moterys – ne 871. Ir atvirkščiai, pakalbėkime apie platoniškąją tezę, į kurią linksta Plutarchas: „jei per kūno gaivą ir graciją“ suvokiamas sielos grožis, o ši, prisimindama aukštybėse matytą reginį, suteikia sparnus mūsų sielai, kodėl lyčių skirtumas turėtų veikti ten, kur kalbama tik apie „grožį“ ir „natūralų puikumą“ 872? Plutarchas parodo, kad šis dorybės elementas – arerė, – kurį tradicinė berniukų erotika pažymėdavo kaip vieną iš svarbių dalykų, skiriantį ją nuo polinkio moterims, peržengia lyčių skirtumą: „Buvo pasakyta, kad grožis yra dorybės gėlė. Taigi būtų kvaila manyti, kad moterys negali pražysti ir nepasižymi polinkiu dorybei… Abi lytys turi tuos pačius bruožus“ 873.

Kalbant apie draugystę, kurią pederastai nori pasilaikyti vien tik meilei berniukams, Plutarchas parodo, kad ji taip pat sėkmingai gali papuošti vyro ryšį su moterimi. Arba bent (ir ši specifikacija yra aiškiai pagrindinė) – su savo  žmona. Santuoka, ir tik ji, užtikrina draugystę lyčių ryšyje. Plutarchas čia trumpai primena santuoką, paminėdamas keletą bruožų iš Vedybinių taisyklių:  ji reikalauja dalytis viskuo per visą bendrą gyvenimą (Plutarchas vartoja žodžius stergein – mylėti ir stegein – suteikti prieglobstį, laikyti pas save); ji skatina abipusį geranoriškumą (eunoia);  ji numato tobulą bendruomenę ir atskirų kūnų sielų bendrumą – tokį stiprų vienetą, kad sutuoktiniai „daugiau nenori būti du, daugiau negalvoja, kad jie du“ 874; galiausiai ji reikalauja abipusio nuosaikumo – sōphrosunē,  kuris liepia atsisakyti bet kokio kito ryšio. Būtent kalbant apie šį paskutinį punktą, transpozicija nuo Eroto teorijos prie vedybinio gyvenimo praktikos yra įdomiausia, nes ji įkvepia mintį apie didelę vedybų vertę, o ši mintis labai skiriasi nuo randamos stoikų veikaluose. Iš tiesų Plutarchas supriešina nuosaikumą, kuris ateina „iš išorės“ ir yra tik paklusnumas įstatymams, kurį lemia gėda ir baimė, su nuosaikumu kaip Eroto sukeltu efektu: būtent jis, įžiebdamas abiem sutuoktiniams meilę vienas kitam, atneša „susivaldymą, susilaikymą ir ištikimybę“; į įsimylėjusių sutuoktinių sielą jis įkvepia „drovą, tylą, ramybę“; ją apdovanoja „santūriu elgesiu“ ir padaro „dėmesingą vienai būtybei“. Čia lengva atrasti pederastiškojo Eroto – dorybės ir saiko kūrėjo įsimylėjėlių sieloje – bruožus, o pačių tobuliausių, kaip Sokratas, ir susilaikymo principą, kuris padėjo nurimti ir valdyti geismus mylimųjų akivaizdoje. Plutarchas į santuokos dualumą perkelia bruožus, kurie labai ilgai buvo taikomi tik tos pačios lyties meilužių philia.

Tačiau bendrosios meilės teorija, galiojanti santykiams su moterimi kaip ir ryšiui su berniukais, susikuria aplinkiniais keliais: Plutarchas neperėjo, kaip jo prašė Dafnėjas ir pats manė padaryti, nuo atskiros meilės prie bendresnės meilės. Iš berniukų erotikos jis pasiskolino jos fundamentalius ir tradicinius bruožus; o tai buvo padaryta norint parodyti, kad jie gali būti priskirti ne visoms meilės formoms, o tik išskirtinai santuokiniam ryšiui.

3. Toks iš tiesų yra galutinis dialogo tikslas: parodyti, kad ši vienintelė meilės grandinė, galinti tobulai realizuotis tik santuokoje, negalės egzistuoti, bent jau tobula forma, santykiuose su berniukais. Nors šis ryšys ir jo tradicinės vertybės galėjo pasitarnauti kaip bendrosios meilės koncepcijos ramstis ir jos modelis, galiausiai jis tampa neteisėtas ir praranda savo reikšmę: tai netobula meilė, lyginant ją su sutuoktinių meile.

Kur Plutarchas mato šj netobulumą? Kol skaisti dualistinė erotika skyrė tikrąją meilę – dėl to, kad ji skaisti, – nuo netikros ir apgaulingos meilės (todėl, kad ji fizinė), aphrodisia  nebuvimas buvo ne tik galimas, jis buvo būtinas, kad šią meilę paverstų aukščiausia meile. Tačiau bendrosios erotikos, stipriai siejančios Erotą ir Afroditę, susidarymas pakeičia problemos duomenis; aphrodisia  elizija nustoja būti sąlyga ir tampa kliūtimi. Plutarchas tai aiškiai pasako: Afroditė be Eroto suteikia tik laikiną malonumą, kurį galima nusipirkti už keletą drachmų, bet ir Erotas be Afroditės yra nė kiek ne mažiau netobulas, nes jį gadina fizinis malonumas; meilė be Afroditės yra „tarsi girtumas be vyno, kurį sukelia gėrimai, išspausti iš figų ir miežių; tai gali būti tik bevaisis (akarpon) ir bergždžias (ateles)  nerimas, kuris greitai tampa pasišlykštėjimu ir pasibjaurėjimu“ 875.

Taigi ar meilėje berniukams yra vietos aphrodisia? Argumentai žinomi 876: arba seksualinių santykių reikalaujama prievarta, ir tas, kuris ją patiria, gali jausti tik pyktį, neapykantą ir norą atkeršyti; arba jie priimtini tam, kuris dėl savo „minkštumo“ ir „moteriškumo“ „jaučia malonumą būdamas pasyvus“ (hēdomenos toi paschein ); o tai – „gėdingas“ ir „gamtai prieštaraujantis“ dalykas, nustumiantis į žemiausią rangą 877. Plutarchas čia perima „eromeno dilemą“: prievartaujamas jis jaučia neapykantą, o nusileisdamas sukelia panieką. Tuo remiasi tradiciniai pederastijos priešininkai. Tačiau Plutarcho analizė eina toliau, norėdama apibrėžti tai, ko trūksta meilei berniukams ir kas trukdo jai būti harmoningu Eroto ir Afroditės deriniu, kokia yra santuokinė meilė, kur sielų ryšys siejamas su fiziniu malonumu. S į trūkumą Plutarchas apibrėžia vienu žodžiu: meilė berniukams yra acharistos.

Atrodo, jog žodis charis,  kuris daugelį kartų vartojamas dialoge, yra vienas Plutarcho apmąstymų žodžių raktų. Bent jau teksto pradžioje jis pateikiamas labai iškilmingai, prieš sukuriant didžiąją teoriją apie vienintelę Meilę. Dafnėjas pirmasis jį pavartoja kaip „visagalį“ savo tezės argumentą 878: meilė moterims pasižymi tuo, sako jis, kad praktikuojant seksualinius santykius, kokius sukūrė gamta, ji gali, eidama per charis, vesti į draugystę (eis philian).  Dafnėjas šiam terminui skiria tiek daug reikšmės, kad tuojau pat imasi jį apibrėžti ir pagrįsti keliais dideliais poetiškais pasisakymais. Charis – tai palankumas, kurį iš geros valios moteris suteikia vyrui, palankumas, kuris, pasak Sapfo, gali atsirasti tik lytiškai subrendus ir kurio nebuvimas lytiniuose santykiuose, anot Pindaro, gali lemti nesveikus vaikus: taip Hefaistas buvo pradėtas Heros „aneu chariton“  879. Aiškiai matoma, koks vaidmuo suteikiamas šiam sutikimui: integruoti lytinius santykius su dviem gamtos nustatytais jų poliais – aktyviu ir pasyviu – į abipusius geranoriškumo santykius ir draugystę susieti su fiziniu malonumu.

Po šio preliminaraus pristatymo, sukūrus vieningą meilės doktriną, charis  klausimas tampa svarbiausiu dialogo pabaigoje; jis bus diskriminantas tarp meilės moterims ir meilės berniukams, iš kurių tik pirmoji gali įgauti šią tobulą formą, kurioje abipusių jausmų švelnumo dėka susijungia Afroditės malonumas ir draugystės dorybė. Šį susijungimą Plutarchas suvokia ne tik kaip toleranciją, kuri vedybiniuose ryšiuose suteiktų daugiau ar mažiau naudingą vietą (pavyzdžiui, dauginimasis) lytiniams santykiams. Priešingai, jis padaro juos prisirišimo, kuris turi puošti vedybinius santykius, išeities tašku. Fizinis malonumas visiškai taip pat kaip jausmų švelnumas atsisako visko, kas galėtų būti laikoma prievarta, klaidinimu ar žemu pataikavimu, gali būti jausmų abipusiškumo, kurių reikia santuokai, atsiradimo priežastis: „Fizinė sąjunga su žmona yra draugystės šaltinis, bendras dalyvavimas didžiosiose paslaptyse“. Geidulingumas yra menkas dalykas (tai yra tradicinis fizinio malonumo priešų posakis, tačiau, tuojau pat priduria Plutarchas, „jis yra kaip sėkla, iš kurios diena po dienos tarp sutuoktinių stiprėja abipusė pagarba (timē ), meilumas (charis),  prieraišumas (agapēsis)  ir pasitikėjimas (pistis) “ 880.

Šiam fundamentiniam fizinio malonumo vaidmeniui ir sėklos funkcijai Plutarchas duoda iškilmingą istorinį garantą; jis aptinka jį Solono teisėtvarkoje, kuri sutuoktiniams nurodė artintis prie žmonos „mažiausiai tris kartus per mėnesį“. Solono gyvenime  jis taip pat iškėlė šį įstatymą, pažymėdamas, jog jis galioja tik vienturtėms dukterims, nes reikia palikuonių, kuriems bus perduota tėvonija; tačiau, pridėjo Plutarchas, yra ir kai kas daugiau: šis reguliarus santykiavimas, netgi „jei negimsta“ vaikai, reiškia „gerbiamai moteriai jaučiamą pagarbą“, „rodo švelnumą, kuris kiekvienu momentu išsklaido galybę prieštaravimų ir nesužadina visiško pasibjaurėjimo“ 881. Šiam lytinių santykių vaidmeniui, kaip reguliaraus suartėjimo principui ir gero sutarimo garantijai, Plutarchas Dialoge apie meilę  skiria dar iškilmingesnę formuluotę. Jis ją paverčia būdu suteikti naują jėgą vedybiniam ryšiui panašiai kaip iš naujo patvirtinant sutartį: „Solonas norėjo, kad kaip valstybės retkarčiais atnaujina susitarimus, kurie jas sieja, taip ir vedybos būtų tarsi atnaujinamos, atkuriamos šiuo švelnumo pasireiškimu, nepaisant jokių abipusių priekaištų, kurie gali susikaupti per kasdienį bendrą gyvenimą“ 882. Taigi seksualinis malonumas yra svarbiausias santuokoje kaip meilės ir draugystės ryšių principas bei užstatas. Jis ją pagrindžia ar bent jau iš naujo suteikia jai galią kaip gyvenimo paktui. Nors Plutarchas kalba apie tai, kuo gali moterį „žeisti“ lytiniai santykiai bent jau vedybinio gyvenimo pradžioje, jis taip pat parodo, jog net šis „įkandimas“ turi kažką gyvybingo, tvirto ir ilgaamžio santuokiniam vienetui sukurti. Jis kalba apie tris metamorfozes: skiepijamo augalo, kurį būtinai reikia įpjauti, norint su įskiepio pagalba suformuoti medį, gebantį duoti geidžiamus vaisius; vaiko arba jaunuolio, kuriam ne be vargo į galvą reikia įkalti pirmąsias žinias, iš kurių jis turės naudos vėliau; galiausiai skysčio, kuris pilamas į kitą: po susidrumstimo ir putojimo susidaro mišinys, ir taip atsiranda di’holdn krasis , apie kurį taip pat buvo kalbama Vedybinėse taisyklėse  883. Kartu jie sudaro naują skystį, kurio dviejų sudėtinių dalių niekas nesugebės atskirti. Vedybinių ryšių pradžioje neišvengiamos tam tikros kančios, susijaudinimas ir netvarka, tačiau tai sąlyga naujam ir stabiliam vienetui susiformuoti.

Taip Plutarchas prieina prie pagrindinės formuluotės: „Santuokoje mylėti yra geriau negu būti mylimam“ 884. Ši formulė yra svarbi, nes kiekviename meilės ryšyje, remiantis tradicine erotika, stipriai pasireiškia mylinčiojo ir mylimojo poliarumas ir būtina vieno ir kito asimetrija. O čia vaizduojama dviguba meilė, kurią jaučia abu sutuoktiniai ir kuri sudaro pagrindinį elementą. Ir dėl priežasčių, kurias nesunku suvokti. Ši dviguba meilė yra apibusiškumo principas: abu myli vienas kitą, todėl priima kito meilę, kurios požymius pastebi, ir myli būdami mylimi. Taigi tai yra ir ištikimybės principas, nes kiekvienas iš dviejų savo elgesio taisykle ir priežastimi apriboti geismus gali laikyti meilę, kurią jis jaučia kitam. „Mylėdamas vengi visko, kas gadina ir keičia santuoką“ 885. Šios sąjungos reikšmė ir tvirtumas priklauso nuo šios dvigubos meilės schemos, kurioje kiekvienas Eroto atžvilgiu nuolat yra aktyvus subjektas; dėl šio abipusiškumo, atliekant meilės aktą, lytiniai santykiai gali įsigalėti kaip abipusis švelnumas ir sutikimas. Lyginant su šiuo ryšių modeliu, praktika su berniukais, kur aiškiai pabrėžiamas erasto ir eromeno skirtumas, pasyvumo dilema ir būtinas amžiaus pažeidžiamumas, gali būti tik netinkama. Jai trūksta dvigubos ir simetriškos meilės; ir dėl to ji neturi poros vidinio reguliavimo ir stabilumo. Ji nepasižymi šiuo „grožiu“, kuris leidžia aphrodisia  integruotis į draugystę, kad sudarytų visapusišką ir išbaigtą Eroto formą. Plutarchas galėtų pasakyti, kad pederastija – tai meilė, kuriai trūksta „grožio“.

Apskritai Plutarcho tekstas rodo, jog susidarė erotika, kuri keliais pagrindiniais dalykais skiriasi nuo tos, kurią pažino ir išplėtojo graikų civilizacija. Ji nėra visiškai skirtinga, nes, kaip matoma iš Eroto pagerbimui skirto ilgo fragmento, dar yra ir išliks labai svarbios tradicinės reikšmės. Tačiau platoniškumu atsiduodančią erotiką Plutarchas naudoja pasiekti kitokiems efektams negu tie, su kuriais ji buvo paprastai siejama. Ilgą laiką ji tarnavo dviejų atskirtų ir priešingų meilių egzistavimui žymėti (viena iš jų yra žema, vulgari ir nukreipta į aphrodisia , o kita – iškili, dvasinė ir orientuota į rūpinimąsi siela) bei sukurti iš jų kažkokį vienetą, nes anksčiau tik antroji buvo laikoma teisinga, o kita buvo tik žemiškas ir apgaulingas jos šešėlis. Plutarchas tas pačias platoniškąsias sąvokas panaudoja erotikoje, kuri siekia sukurti vienintelį Erotą, galintį apimti meiles moterims ir berniukams bei į jas integruoti aphrodisia ; tačiau dėl šio vieneto toji erotika galiausiai atsisako meilės berniukams, nes jai trūksta charis.  Iš dualistiškosios erotikos, sprendžiančios problemą, kas tikra, o kas apgaulinga, ir skirtos daugiausia meilei berniukams pagrįsti aphrodisia  elizijos kaina, Plutarchas sukuria naują meilės stilistiką: ji yra monistinė, nes apima aphrodisia,  bet iš jų padaro kriterijų, kuris padeda palaikyti tik santuokinę meilę, o santykių su berniukais skatina atsisakyti dėl jų trūkumų: šiems santykiams daugiau nėra vietos didžiojoje vientisoje ir integralinėje grandinėje, kur meilei gyvybę teikia malonumo abipusiškumas.

2. Tariamasis Lukianas

Lukianui priskirtos Meilės  yra aiškiai daug vėlesnis tekstas 886. Jis pateikiamas labai įprasta dialogų forma. Teomnestas, kurio meilės moterims ir berniukams, vos tik išnykusios, tuojau pat atgimsta gausiau negu Hidros galvos, skundžiasi Afrodite: nuo to amžiaus, kai iš vaiko jis tapo efebu, jį persekioja deivės pyktis, nors jis nėra Saulės sūnus, nors jis neturi žiauraus Hipolito šiurkštumo. Jis jaučiasi turįs vienodą polinkį vienai ir kitai meilei, negalėdamas suprasti, į kurią verčiau reikėtų linkti. Likino, kuris nėra linkęs nė į vieną iš šių dviejų aistrų, jis prašo būti nešališku teisėju ir padėti jam pasirinkti geriausiąją. Laimė, Likinas savo atmintyje išsaugojo dviejų vyrų dialogą ta pačia tema; vienas mylėjo tik berniukus, manydamas, kad moteriškoji Afroditė yra „praraja“, o kitą pašėlusiai traukė moterys. Taigi jis perpasakosiąs jų diskusiją; tik Teomnestas neturėtų suklysti – jis galbūt pateikęs klausimą juokais, o Chariklis ir Kalikratidas, kurių kalbas dabar išgirsiąs, kalbėję labai rimtai.

Nėra reikalo sakyti, kad paskutinė pastaba turi būti laikoma perkeltinės prasmės pareiškimu. Žinoma, abu priešininkai rimti, tačiau Tariamasis Lukianas ironizuoja, aprašydamas jiems priskiriamus emfatinius ir svarius įrodymus. Šiose bravūriškose ištraukose slypi parodija; kiekviena jų perteikia tipiškus moterų šalininko ir berniukų mėgėjo žodžius. Autorius šypsosi perteikdamas šių nesutrikdomų bylininkų kalbas, kuriose pilna tradicinių argumentų, privalomų citatų, nuorodų į didžiąsias filosofines idėjas, retorinių puošmenų. Šiuo požiūriu pederastiškoji kalba yra labiau perkrauta, pretenzingesnė ir „barokiškesnė“ negu stojiškesnis ir grynesnis pasisakymas moterų naudai. Galutinė ironija – Teomnestas prisimins, kad galiausiai iškyla klausimas apie bučinius, glamones, rankas, lendančias po tunikomis – taip jis labiausiai įgels meilės berniukams gyrėjui. Tačiau net pati ironija rodo, kad keliamos rimtos problemos. Nors ir labai linksmai Tariamasis Lukianas pieštų „teorinį diskursyvinį“ dviejų mėgėjų portretą – jų šiek tiek „paryškintą“ retorinį profilį, – dialoge galima atrasti toje epochoje pačiais ryškiausiais bruožais atskleidžiamą „erotinę argumentaciją“, kuri taip ilgai gyvavo helenistinėje kultūroje.

Gali nustebinti vienas dalykas, kurį nuo dialogo pradžios pateikia Likinas, norėdamas padėti draugui, pasimetusiam tarp dviejų meilių: šis dialogas, kuris baigsis (ne be tam tikro dviprasmiškumo) meilės berniukams naudai, pažymėtas ne Eroto, kuris laikomas šios prieraišumo formos globėju, o Afroditės ženklu: scena, kurią Likinas prisimena iki menkiausių detalių, vyksta Knide prie deivės šventyklos, kur yra garsioji Praksitelio sukurta skulptūra. Šitai, beje, netrukdo, laikantis tradicijos, per pokalbį berniukų ir jų meilužių gynėjui šauktis Eroto – „dangiškojo genijaus“, „Meilės paslapčių hierofanto“; o kalbant apie geidulius moterims, visiškai natūraliai paramos bus kreipiamasi į Afroditę. Tai, kad Knido deivė kažkokiu būdu vadovauja šiems debatams ir kartu supriešinama su Erotu – tradiciniu partneriu priešininku, – galima lengvai paaiškinti. Taip yra dėl to, kad fizinio malonumo problema nagrinėjama visame dialoge. Susirūpinęs Teomnestas, kurį vienodai jaudina mergaičių žavesys ir berniukų grožis, taip pat klausia ir apie aphrodisia.  Paskutinį žodį tars fizinis malonumas ir juoko protrūkiu nutildys drovius pasisakymus. Būtent jis yra Chariklio ir Kalikratido diskusijos dingstis, pateikiama reikšmingo anekdoto forma: jaunuolis, įsimylėjęs Praksitelio marmurinę statulą, leidosi nakčiai uždaromas šventykloje ir ją išniekino, tarsi ji būtų berniukas 887. Šios istorijos – labai tradicinės – papasakojimas sukelia debatus: ar tas Afroditei skirtas šventvagiškas aktas yra pagarba tai, kuri vadovauja malonumams su moterimis? Tačiau ar, įvykdytas tokia forma, jis nėra liudijimas prieš tą pačią Afroditę? Dviprasmiškas aktas. Ar šį bedieviškumo pagarbą, šį išniekinantį reveransą reikia priskirti meilei moterims ar meilei berniukams?

Per visą dialogą keliamas klausimas, net jei atrodo, jog jis pamirštamas prakilnesniuose pasisakymuose, yra toks: kokią vietą, kokią formą suteikti seksualiniam malonumui vienoje ir kitoje meilėje? Atsakymas į šį klausimą bus diskriminantas, vienam akimirksniui suteikiantis meilei berniukams pergalę filosofinėje padangėje, bet realybės ironija ją greitai sukompromituos.

Debatai pasižymi griežta kompozicija. Kiekvienas iš dviejų oratorių gauna žodį paeiliui ir tęstiniame pokalbyje kalba apie meilės, kurią jis pripažįsta, priežastį: nebylus liudytojas (Likinas) teisėjaus šioms varžyboms ir paskelbs nugalėtoją. Netgi jei Kalikratido kalba „už berniukus“ labiau išgražinta ir ilgesnė negu Chariklio, abiejų bylininkų kalbos yra tos pačios struktūros; argumentai dėstomi ta pačia tvarka ir tokiu būdu, kad antrieji tiksliai atsako į pirmuosius. Kiekvieną iš dviejų kalbų sudaro dvi dalys; pirmoji atsako į klausimą: koks yra meilės, apie kurią kalbama, pobūdis, prigimtis ir pagrindas pasaulio tvarkoje? Antrasis atsako į klausimą, koks malonumas patiriamas šioje meilėje, o koks kitoje? Kokia turi būti jos forma ir jos vertė? Išsamiai nenagrinėjant dviejų plėtočių, čia veikiau bus vienas po kito nagrinėjami du klausimai, norint parodyti, kaip kiekvienas – meilės moterims šalininkas ir meilės berniukams gynėjas – savaip į juos atsako.

1. Chariklio kalba „už moteris“ remiasi pasaulio koncepcija, kurios pagrindinis tonas, be abejo, yra stojiškas 888: gamta apibrėžiama kaip galybė, kuri maišydama elementus sukūrė visus gyvuosius ir jiems suteikė sielą. Taip pat ji, kalba Chariklis, kartodamas žinomą pamoką ir žinomus žodžius, – numatė kartų kaitą 889. Gerai žinodama, kad gyvieji buvo sukurti iš „gendančios medžiagos“ ir kiekvienam iš jų duotas trumpas laikas, ji sutvarkė (emēchanēsato) taip, kad, vienam mirus, gimtų kitas: taip, kartoms keičiantis, mes galime gyventi amžinai. Norėdama tai padaryti, ji taip pat sumanė lyčių padalijimą; viena lytis skirta duoti sėklai, o kita – jai priimti; ir kiekvieną iš jų pripildė geismo (pothos) kitai. Tik iš šių dviejų lyčių susijungimo gali gimti kartos tęsinys – ir niekad iš dviejų tos pačios lyties individų ryšio. Taip Chariklis tvirtai išmeta inkarą į bendrąją pasaulio tvarką, kur vienas prie kito šliejasi mirtis, karta ir amžinybė, savita kiekvienos lyties prigimtis ir malonumas, kuris tinka kiekvienai iš jų. Nereikia, kad prieštaraudamas gamtai „moteriškasis“ virstų vyriškuoju, o „vyriškasis savo ruožtu suminkštėtų“. Nesilaikant nustatytos tvarkos, būtų sunaikinti ne tik individui būdingi bruožai, bet bandoma sugriauti universalią būtinybę.

Antrasis Chariklio kalboje nurodomas natūralumo kriterijus – žmonių prigimtinė padėtis 890. Artimumas dievams dėl dorybės, noras elgtis herojiškai, proporcingos vedybos ir kilnūs palikuonys: tokie bruožai pažymėjo šį aukštą egzistencijos laipsnį ir užtikrino atitikimą gamtai. Paskui atėjo nuopuolis – ir jis vis didėjo. Atrodo, kad Chariklis kaip šio nuosmukio etapą išskiria laiką, kai malonumas nuvedė žmones prie bedugnės krašto, pasitenkinimui buvo ieškoma „naujų ir vedančių į šoną kelių“ (ar tai reikia suprasti kaip lytinius santykius, kurių tikslas nėra vaikai, ar malonumus už santuokos ribų?), paskui laiką, kai buvo prieita „prie pačios gamtos iškreipimo“: įžūlumo, kurio pagrindinė forma – bent jau vienintelė pateikiama šiame tekste – vyrą laikyti moterimi. O kad toks prieštaraujantis gamtai aktas būtų galimas, reikėjo, kad santykiuose tarp vyrų atsirastų tai, kas leistų prievartauti ir klaidinti: tironiška valdžia ir įtikinėjimo menas.

Trečiąjį natūralumo požymį Chariklis pateikia iš gyvūnų gyvenimo 891: „gamtos teisėtvarka“ karaliauja jiems be apribojimų ir padalijimo: nei liūtai, nei jaučiai, nei avinai, nei šernai, nei vilkai, nei paukščiai, nei žuvys neieško savo lyties – jiems „apvaizdos nuostatai nepajudinami“. Kaip opoziciją šiai protingai gyvūnijai Tariamojo Lukiano oratorius pateikia „iškrypusį žvėrį“ – žmogų; ir tai jį nustumia žemiau už visus gyvūnus, nors jam buvo skirta pirmauti. Chariklio kalboje daugelis reikšmingų terminų apibūdina šį žmogaus „žvėriškumą“: tai vadinama karštlige, taip pat „keista liga“, „aklu nejautrumu“ (anaisthēsia ), negalėjimu pasiekti tikslą. Ji taip pat nepaiso to, ką reikėtų tęsti, ir tęsia tai, ko nereikėtų. Ne taip kaip gyvūnai, kurie paklūsta įstatymui ir siekia jiems nustatyto tikslo, vyrai, turintys santykius su vyrais, pasižymi visais požymiais, kurie tradiciškai priskiriami aistringai būsenai: nekontroliuojamą žiaurumą, liguistumą, aklumą daiktų realumui, nesugebėjimą pasiekti žmogiškai prigimčiai nubrėžtų tikslų.

Apskritai meilė berniukams paeiliui gretinama su trimis gamtos ašimis – bendrąja pasaulio tvarka, žmonijos primityviuoju būviu ir protingai prie tikslų priderintu elgesiu; ji sudarko pasaulio tvarką, ji leidžia įsivyrauti prievartai ir apgaulei; pagaliau ji nesėkmei pasmerkia žmogiškosios būtybės tikslus. Vertinant kosmologiškai, „politiškai“ ir morališkai, tokie santykiai žeidžia gamtą.

Atsakydamas į tai, Kalikratidas suteikia mažiau vertės argumentams, kuriuos neigia jo priešininkas, o daugiau – visiškai kitokiai pasaulio, žmogiškosios giminės, jos istorijos ir aukščiausių ryšių, galinčių sieti žmones, koncepcijai. Mintį apie toli matančią ir „mechanišką“ gamtą, kuri padedama sekso pratęsė kartas, taip suteikdama žmogiškajai giminei amžinybę, kuri atimta iš individų, jis supriešina su iš chaoso susiformavusio pasaulio vizija. Tai Erotas nugalėjo šią pirminę netvarką savo demiurgijoje pagamindamas visa tai, kas turi sielą ir kas jos neturi, žmonių kūnui suteikdamas santarvės principą ir sujungdamas juos vienus su kitais „šventaisiais draugystės saitais“. Chariklis vyro ir moters santykiuose matė apsukrią gamtą, kuri kuria kartas laike, norėdama apgauti mirtį. Kalikratidas meilėje berniukams mato ryšio, kuris, pririšdamas ir sujungdamas, triumfuoja tame chaose, jėgą 892.

Šiuo požiūriu pasaulio istorija neturi būti laikoma skubotu gamtos įstatymų pamiršimu ir pasinėrimu į „malonumo bedugnę“, o veikiau progresyviu išsilaisvinimu iš pirminių reikmių 893; iš prigimties žmogus buvo varžomas poreikio; technika ir žinios (technai ir epistēmai)  suteikė jam galimybę išsivaduoti iš šių būtinybių: jis išmoko austi drabužius, statyti namus. Audėjo amatas, lyginant su gyvulių odų naudojimu, architekto menas, lyginant su urvais prieglobsčiui, yra tas pats, kas meilė berniukams, lyginant su santykiais su moterimis. Iš pradžių jie buvo būtini, kad neišnyktų rūšis. O meilė berniukams atsirado labai vėlai; ir ne dėl nuosmukio, kaip teigė Chariklis, o priešingai – dėl žmonijos evoliucijos, lydimos didesnio smalsumo ir išsamesnių žinių atsiradimo. Kai žmonės įgijo tiek naudingų įgūdžių, kad daugiau nebuvo nieko, ko jie nepaisytų savo ieškojimuose, tada atsirado filosofija, o kartu su ja – pederastija. Tariamojo Lukiano herojus nepaaiškina šio dvigubo atsiradimo; tačiau jo kalboje pakanka įvairių nuorodų, kad tai būtų lengvai suprantama kiekvienam skaitytojui. Jis aiškiai remiasi opozicija tarp gyvybės perdavimo santykiaujant su priešinga lytimi ir „technikos“ bei „žinių“ perdavimo per mokymą, lavinimą ir mokinio santykius su mokytoju. Kai, išsiskirdama iš atskirų menų, filosofija pradėjo domėtis visais dalykais, kurie galėtų perduoti jos atskleistą išmintį, ji atrado meilę berniukams, kuri taip pat yra ir meilė gražioms sieloms, linkusioms į dorybę. Tokiomis sąlygomis galima suprasti, kodėl Kalikratidas galėjo juoktis iš pamokos apie gyvūnus, kurią jam pateikė jo priešininkas 894: ką įrodo tai, kad liūtai nemyli savo rūšies patinų, o lokiai – lokių? Ogi ne tai, kad žmonės pažeidė gamtos įstatymus, kurių tebesilaiko gyvūnai, o tik tai, kad gyvuliai nežino, ką reiškia „filosofuoti“ nei kad draugystė gali sukurti grožį.

Labai akivaizdu, kad Kalikratido argumentai nėra originalesni už Chariklio. Ar tai, viena vertus, kalbos, artimos subalansuotam stoicizmui, ar, kita vertus, platoniškųjų ar epikūriškųjų elementų mišinys 895? Be abejo. Neįmanoma nematyti to, kas šiame dviejų meilių palyginime galėjo būti dingstis oratorinėms variacijoms, naudojant tradicinių argumentų pinkles. Chariklio ir Kalikratido paaiškinimų banalumas (beje, vietomis gražiai papuoštas) gana gerai parodo, kad jie turėjo vaidinti savotiškų filosofinių herbų vaidmenį: berniukų mėgėjas – veikiau platonizuojantis, žėrintis Eroto spalvomis; ir moterų šalininkas – veikiau stojiškas, besiremiantis gamtos reiklumu. Žinoma, tuo nenorima pasakyti, kad stoikai smerkė pederastiją, kurią pateisino platonizmas, atmesdamas santuoką. Yra žinoma, kad doktrinų požiūriu taip nebuvo ar bent jau tai toli gražu nebuvo taip paprasta. Tačiau, peržvelgiant turimus dokumentus, linkstama konstatuoti tai, ką būtų galima pavadinti „privilegijuota asociacija“. Tai buvo matoma ankstesniame skyriuje: vedybinio gyvenimo menas daugiausia išsiplėtojo, remdamasis stojiškaisiais apmąstymais ir tam tikra gamtos koncepcija bei jos fundamentaliomis būtinybėmis, vieta ir funkcijomis, kurias ji numatė visoms būtybėms, bendruoju pasikartojančių gimimų planu ir pirmykščio tobulumo būkle, nuo kurios ištvirkę palikuonys tolina žmonių giminę; beje, krikščionybė daug pasisems iš panašios į šią koncepcijos, norėdama įdiegti vedybinių santykių etiką. Taip pat ir meilė berniukams, praktikuojama kaip gyvenimo būdas, ilgainiui sutvirtino ir kūrė gana skirtingą teorinį peizažą: kosminę ir individualią meilės jėgą, kylantį postūmį, kuris leido vyrui išsilaisvinti iš būtinybių; žinių įgijimą ir perdavimą per intensyvias draugystės formas ir paslaptingus ryšius. Debatai apie meilę moterims ir meilę berniukams yra šis tas daugiau negu literatūrinė dvikova; vis dėlto tai nėra dviejų seksualinio geismo formų, kovojančių už pirmavimą ir atitinkamą teisę pasireikšti, konfliktas; tai dviejų gyvenimo formų, dviejų malonumo stilizavimo būdų ir filosofinių diskursų, kurie lydėjo šiuos pasirinkimus, susidūrimas.

2. Abi kalbos – tiek Chariklio, tiek Kalikratido – po „gamtos“ temos plėtoja malonumo klausimą. Matėme, kad šis klausimas visada yra kebliausias dalykas pederastinėje praktikoje, kuri apmąstoma kaip draugystės, prisirišimo ir gero vienos sielos poveikio kitai forma. Berniukų mėgėjui kalbėti apie „malonumą“ – tai jau reiškia jai prieštarauti. Chariklis tai taip pat gerai supranta. Jis užmezga diskusiją šia tema kalbėdamas apie pederastiškosios veidmainystės atmetimą, beje, tradicinį: jūs remiatės Sokrato mokiniais, kurie įsimylėję ne kūnus, o sielas. Tada kaip atsitinka, kad jūs persekiojate ne išminties kupinus senius, o vaikus, kurie nemoka mąstyti? Kodėl, jeigu kalbama apie dorybę, reikėjo mylėti Fedrą, kuris išdavė Lisiją, kaip tai darė Platonas, arba, kaip darė Sokratas, – bedievį Alkibiadą, savo tėvynės priešą, trokštantį tapti tironu? Taigi, nepaisant pretenzijų į meilę sieloms, reikia, kaip padarė Chariklis, „nusileisti“ iki klausimo apie malonumą ir palyginti „berniukų praktiką“ su „moterų praktika“.

Iš visų argumentų, kuriuos Chariklis pateikia, norėdamas diferencijuoti šias dvi „praktikas“ ir vietą, kurią malonumas užima kiekvienoje iš jų, pirmasis – amžius ir trumpalaikiškumas 896. Iki senatvės slenksčio moteris išsaugo savo žavesį – tai padaryti jai padeda ilga patirtis. O berniukas malonus tik akimirksnį. Chariklis moters kūną, kuris išlieka malonumo „objektu“, jos garbanotus plaukus, visada švelnią ir „beplaukę“ odą supriešina su berniuko kūnu, kuris labai greitai tampa plaukuotas ir raumeningas. Tačiau dėl šių skirtumų Chariklis nedaro dažnos išvados, kad berniuką galima mylėti tik labai trumpą laiką ir tenka labai greitai jį palikti, pamirštant visus jam duotus amžino prisirišimo pažadus: atvirkščiai, jis kalba apie tą, kuris toliau myli berniuką, sulaukusį daugiau negu dvidešimt metų: toks vyras persekioja „dviprasmišką Afroditę“, kur jis atlieka pasyviojo vaidmenį. Berniukų fiziniai pokyčiai čia parodomi kaip ne jausmų trumpalaikiškumo, o kaip apsikeitimo seksualiniais vaidmenimis principas.

Antroji priežastis „moterų praktikos“ naudai – abipusiškumas 897. Tai, be abejo, pati įdomiausia Chariklio kalbos dalis. Pirmiausia jis primena principą, kad žmogus, išmintinga būtybė, nesukurtas gyventi vienas. Tačiau jis neskelbia, kad būtina turėti šeimą arba priklausyti miestui; jis tik mano, jog neįmanoma „praleisti laiką“ visiškai vienam, ir kalba apie „prisirišimo bendruomenės“ (philetairos koinonia)  poreikį, kuris gerus dalykus padaro malonesnius, o sunkius – lengvesnius. Kad bendras gyvenimas atlieka tokį vaidmenį – tai idėja, kuri nuolat randama stoikų tekstuose apie vedybas. Čia ji taikoma ypač fizinių malonumų sričiai. Pirmiausia Chariklis kalba apie pietus ir puotas, kurių metu būnama kartu, ir, pasak jo, dėl tos pačios priežasties kartu patirti malonumai yra intensyvesni. Vėliau jis primena seksualinius malonumus. Laikantis tradicinio tvirtinimo, pasyvus berniukas – taigi daugiau ar mažiau prievartaujamas (hubrismenos ) – negali jausti malonumo; ir niekas „nebus toks pamišęs“, kad teigtų priešingai; jeigu jis daugiau neverkia ir nekenčia, vadinasi, kitas jam tapo nemalonus. Berniuko meilužis pasitenkina ir išeina; jis nieko neduoda. Visiškai kitaip yra su moterimis. Chariklis pateikia faktą ir taisyklę. Lytiniuose santykiuose su moterimi, teigia jis, egzistuoja „lygiavertis pasidalijimas pasitenkinimu“, o du partneriai atsiskiria vienas kitam suteikę tiek pat malonumo. Šį gamtos faktą atitinka elgesio principas: sveikintina neieškoti egoistinio pasitenkinimo (philautos apolausai),  nenorėti pasiimti viso malonumo sau, o juo dalintis, tiek pat jo suteikiant kitam, kiek patiri pats. Beje, šis malonumo abipusiškumas yra jau labai žinoma tema, kurią meilės ar erotinė literatūra gana dažnai naudojo. Tačiau įdomu matyti ją naudojant čia, norint vienu kartu „natūraliai“ apibūdinti santykius su moterimis, apibrėžti aphrodisia  elgesio taisykles ir galiausiai – apibūdinti tai, kas gali būti nenatūralu, žiauru, taigi neteisinga ir bloga vyro santykiuose su berniuku. Malonumo abipusiškumas juo dalijantis, kai kreipiamas dėmesys į kito pasitenkinimą, siekiant kuo lygiavertiškesnio malonumo, kurį patirtų abu partneriai, į seksualinę praktiką įtraukia etiką, kuri pratęsia bendro gyvenimo etiką.

Prie šio svarbaus apmąstymo Chariklis prideda du argumentus, kurie nelabai svarbūs, bet abu siejasi su apsikeitimu malonumais. Vienas susijęs su erotinėje literatūroje dažna tema 898: moterys, kuriomis mokama naudotis, gali suteikti visus malonumus, kuriuos duoda berniukai, o berniukai negali suteikti tų malonumų, kuriuos teikia tik moteriškoji lytis. Taigi moterys gali patenkinti visus geidulius, net tuos, kurie labiausiai patinka berniukų mėgėjams 899. Pagal kitą argumentą, jeigu būtų priimtina meilė tarp vyrų, taip pat reikėtų priimti santykius tarp moterų. Ši polemiškai pateikta simetrija tarp santykių tarp vyrų ir santykių tarp moterų yra įdomi: pirmiausia dėl to, kad ji paneigia, kaip, beje, ir antroji Chariklio kalbos dalis, kultūrinį, moralinį, emocinį meilės berniukams specifiškumą, kad priskirtų ją bendrajai santykių tarp vyriškosios lyties individų kategorijai; taip pat dėl to, kad ji, norėdama sukompromituoti meilę berniukams, naudojasi tradiciškai skandalingiausia meile – apie kurią „gėda“ netgi kalbėti – meile tarp moterų; ir Chariklis, galiausiai sugriaudamas šią hierarchiją, leidžia suprasti, kad vyrui dar didesnė gėda būti pasyviam kaip moteriai negu moteriai prisiimti vyrišką vaidmenį 900.

Kalikratido kalbos dalis, kuri atsako į šią kritiką, yra daug ilgesnė. Čia labiau nei likusioje debatų dalyje jaučiami bruožai, būdingi „retorinei ištraukai“. Kalbėdamas apie seksualinį malonumą – problematiškiausią meilės berniukams argumentą, – pederastiškasis argumentuotojas pasitelkia visas savo žinias ir kilniausias nuorodas. Jos pateikiamos aptariant klausimą, kurį Chariklis pateikė labai aiškiai: malonumų abipusiškumą. Kalbėdami apie šį dalyką, abu pašnekovai nurodo paprastą ir rišlią koncepciją: Charikliui ir „moteriškosios meilės šalininkams“ tai yra galėjimas sukelti malonumą kitam, kreipti dėmesį į kitą ir dėl to pajusti malonumą, – ir toji charis,  kaip sakė Plutarchas 901, pateisina malonumą vyro ir moters santykiuose ir leidžia juos susieti su Erotu; o jos nebuvimas pažymi ir kartu nuvertina santykius su berniukais. Kaip reikalauja pastarosios meilės tradicija, Kalikratidas jai kaip pagrindą suteikia ne charis, o aretē – dorybę. Pasak jo, būtent pastaroji turi vadovauti ryšiui tarp „malonumo“ ir „meilės“; tarp partnerių ji turi užtikrinti garbingą bei išmintingai pamatuotą malonumą, o kartu bendrumą, būtiną dviejų būtybių ryšiui. Trumpai pasakysime, kad „gražų abipusiškumą“, kurį esą gali duoti malonumas su moterimis, kaip teigė jo šalininkai, jo priešininkai supriešina su „dorybinga bendrija“ – meilės berniukams išskirtine privilegija. Kalikratido kalba pirmiausia kaip iliuzinį kritikuoja šį malonumo abipusiškumą, į kurį meilė moterims pretenduoja kaip į vienintelį specifinį savo bruožą, ir kaip vienintelį teisingą ryšį pateiks dorybingus santykius su berniukais. Taip vienu metu bus užprotestuota abipusio malonumo, suteikto ryšiams su moterimis, privilegija ir sukritikuota tema, kad meilė berniukams prieštarauja gamtai.

Kalbėdamas prieš moteris, Kalikratidas su pagieža pažeria daugybę nuvalkiotų posakių 902. Pakanka į moteris pažvelgti iš arčiau ir pamatytume, jog jos iš vidaus „iš tikrųjų“ (alēthōs)  yra „bjaurios“: jų kūnas „negrakštus“, o jų veidas bjaurus kaip beždžionių. Norint paslėpti tikrą padėtį, joms reikia nemažai pasistengti: makiažas, tualetas, šukuosena, papuošalai, vėriniai; žiūrovams jos pateikia netikrą grožį, kuriam išsklaidyti pakanka atidaus žvilgsnio. Taip pat jos mėgsta slaptuosius kultus, kurie joms leidžia jų ištvirkimą apgaubti paslaptimi. Nėra prasmės priminti visų satyrinių temų, apie kurias gana lėkštai užsimenama šiame fragmente. Būtų galima rasti gana daug kitų pavyzdžių su panašiais argumentais pagyrimuose pederastijai. Štai ką Achilas Tatijas Leukipės ir Klitofonto  nuotykiuose pasakė vienam iš savo personažų – berniukų mylėtojui: „Moters viskas dirbtina – ir žodžiai, ir veiksmai. Jei viena iš jų atrodo graži – tai stipriai veikiančių įvairių tepalų rezultatas. Jos grožis padarytas iš miros, plaukų dažų ir skaistalų. Jei tu nuplėši nuo moters visą šį dirbtinumą, ji taps panaši į kėkštą iš pasakėčios, kuriam nupešė plunksnas“ 903.

Moters pasaulis yra klaidinantis, nes tai paslaptingas pasaulis. Socialinis padalijimas į vyrų ir moterų grupę, skirtingas jų gyvenimo būdas, rūpestingas moteriškų ir vyriškų veiklų atskyrimas – visa tai, be abejo, daug prisidėjo, kad helenistiškasis vyras ėmė bijoti moters kaip paslaptingo ir apgaulingo objekto. Gali klaidinti kūnu, kurį dengia papuošalai ir kuris gali nuvilti, kai jis atidengiamas; greitai įtariama jį turint kruopščiai užmaskuotų netobulumų, bijomasi kokio nors atstumiančio trūkumo; moteriškojo kūno paslaptis ir ypatybės kupinos dviprasmiškų galių. Ar  jūs norite išsivaduoti iš aistros, klausė Ovidijus? Pažvelkite truputį iš arčiau į savo meilužės kūną 904.

Taip pat gali klaidinti dorovingumas tame paslėptame gyvenime, kurį gyvena moterys ir kuris kupinas įtartinų paslapčių. Argumentacijoje, kurią Tariamasis Lukianas priskiria Kalikratidui, šios temos turi tikslią reikšmę; jos padeda jam pateikti klausimą apie malonumų abipusiškumo santykiuose su moterimis principą. Koks galėtų būti abipusiškumas, jei moterys yra apgavikės, jei jos nori tik pačios patirti malonumą, jei jos, vyrams nežinant, atsiduoda slaptam ištvirkavimui? Kaipgi įmanomas tinkamas pasidalijimas, jei malonumai, kuriuos jų išvaizda leidžia numatyti, yra tik suklastoti pažadai? Taigi priekaištai, paprastai taikomi santykiams su berniukais, – kad jie prieštarauja gamtai, – gali visiškai taip pat būti taikomi moterims; ir joms netgi labiau, nes, norėdamos paslėpti tiesą, kokios yra, jos savanoriškai griebiasi melo. Argumentas apie makiažą mums gali pasirodyti mažai svarus šioje diskusijoje apie dvi meiles: antikos žmonėms jis remiasi dviem rimtais elementais: būgštavimu, kurį sukelia moters kūnas, bei filosofiniu ir moraliniu principu, kad malonumas teisėtas tik tada, jei jį sukeliantis objektas yra realus. Laikantis pederastiškosios argumentacijos, malonumas su moterimis negali būti abipusis, nes jį lydi per daug netiesos.

Malonumas, patiriamas su berniukais, pažymimas tiesos ženklu 905. Jaunuolio grožis yra tikras, nes jis paprastas ir natūralus. Kaip sako vienas Achilo Tatijo personažas: „Berniuko grožis nėra persisunkęs miros kvepalais nei klaidinančiais ir pasiskolintais kvapais, o berniukų prakaitas kvepia geriau už visą moters tepalų dėžutę“ 906. Klaidinantį moters tualeto žavesį Kalikratidas lygina su natūraliu berniuko, nesirūpinančio jokia maskuote, paveikslu; ankstų rytą jis šoka iš lovos ir prausiasi skaidriu vandeniu; jam nereikia veidrodžio, jis nesišukuoja; jis užsimeta ant peties chlamidą ir pasileidžia mokyklos link; palestroje jis guviai sportuoja, apsipila prakaitu, skubiai nusiprausia; ir, išgirdęs jam duodamas išminties pamokas, jis greitai užmiega perdien labai pavargęs.

Kaip galima nenorėti dalintis gyvenimu su tokiu nieko neapgaudinėjančiu berniuku 907? Malonu būtų „leisti laiką atsisėdus priešais šį draugą“, mėgautis maloniu pašnekesiu su juo ir „kartu užsiimti visa jo veikla“. Tai išmintingas malonumas, kuris tęstųsi ne tik trumpą jaunystės laiką; jei tik jo objektu netampa išnykstantis fizinis grožis, jis gali tęstis visą gyvenimą: kartu galima pasitikti senatvę, ligą, mirtį, netgi dalintis vienu kapu – „ir kaulų dulkės nebus atskirtos“. Be jokių abejonių, tai tradicinės draugystės, kuri užsimezga jaunystės meilės dėka ir kuri išlieka visą gyvenimą iki pat mirties, ilgo vyriško prieraišumo tema. Atrodo, jog šis Tariamojo Lukiano fragmentas yra variacija vienos iš Ksenofonto Puotoje  išplėtotų temų: idėjos tos pačios, jos pateikiamos analogiška tvarka, išreikštos labai panašiais žodžiais: malonumas žiūrėti vienam į kitą, jausmingas pašnekesys, dalijimasis jausmais laimėje ir nelaimėje, rūpestis vienam iš jų susirgus – taip dviejų draugų prisirišimas gali karaliauti tol, kol ateis senatvės valanda 908. Tariamojo Lukiano tekstas ypač pabrėžia vieną svarbų dalyką, kad šiuose saituose, kurie išlieka pasibaigus paauglystei, ryšio sandara tokia, kad erasto ir eromeno vaidmuo daugiau negali būti išskiriami – lygybė yra tobula, o apsikeitimas visiškas. Taip, sako Kalikratidas, atsitiko Orestui ir Piladui, apie kuriuos tradiciškai savęs klausiama, kaip ir Achilui ir Patroklui – mylimajam ir įsimylėjusiajam. Piladas buvo mylimasis, tačiau, atėjus laikui, o su juo ir išbandymų metui, – kai abiem draugams reikia nuspręsti, kuris iš jųdviejų eis į mirtį, – mylimasis elgiasi kaip įsimylėjėlis. Tai reikia laikyti modeliu. Būtent taip, sako Kalikratidas, turi pakisti uoli ir rimta jaunuoliui jaučiama meilė (garsusis spoudaios eros); reikia, kad ji įgautų vyrišką formą (androusthai)  atėjus laikui, kai jaunystė pagaliau gali mąstyti. Siame vyriškame ryšyje tas, kuris buvo mylimas, „meilę atiduoda atgal“, ir tampa sunku suprasti, „kuris iš jų erastas“; mylinčiojo jausmus mylimasis jam grąžina kaip veidrodyje atsispindintį atvaizdą 909.

Atsimokėjimas už įsimylėjusiojo jausmus visada sudarė pederastiškosios etikos dalį, ar tai būtų pagalba nelaimėje, rūpinimasis senatvėje, palyda gyvenime, ar nenumatyta auka. Tačiau Tariamojo Lukiano pastangos pabrėžti dviejų mylimųjų lygybę ir jo vartojami žodžiai, kurie apibūdina santuokinį artimumą, tarsi pabrėžia rūpestį pritaikyti vyriškąją meilę gyvenimo dviese modeliui, kuris buvo aprašytas ir taikomas santuokai. Detalizavus visa tai, kas jaunuolio kūne paprasta, natūralu, nesusiję su jokia auka, taigi malonumą, kurį jis gali sukelti, pagrindus „tiesa“, teksto autorius visą dvasinį ryšį priskiria ne pedagoginei veiklai, ne šio prisirišimo formuojančiajam poveikiui, o visiškai lygiaverčiam pasidalijimui. Atrodo, jog kaip Kalikratido tekste kontrastingai aprašomas vyro ir moters kūnas, taip gyvenimo dviese etika jausmus tarp vyrų priartina prie vedybinio ryšio.

Tačiau yra ir esminis skirtumas. Nors meilė berniukams apibrėžiama kaip vienintelė, kuri gali sujungti dorybę ir malonumą, ji niekada nėra apibūdinama kaip seksualinis malonumas. Jauno kūno žavesys – be makiažo ir apgavystės, – reguliarus ir išmintingas gyvenimas, draugiški pokalbiai, jaučiamas švelnumas: visa tai tiesa. Tačiau tekstas patikslina: gulasi berniukas „be palydovo“; jis į nieką nežiūri keliaudamas į mokyklą; vakare, pavargęs po darbo, jis tuojau pat užmiega. Ir įsimylėjusiems tokius berniukus Kalikratidas duoda griežtą patarimą – būti tokiems skaistiems kaip Sokratas, kuris ilsisi šalia Alkibiado: artintis prie jų prisilaikant nuosaikumo (sōphrōnds ), nešvaistyti ilgo prisirišimo dėl menko malonumo. Ir būtent ši pamoka bus pažymėta, kai pasibaigus debatams su ironišku iškilmingumu Likinas įteiks prizą: jis prisimins kalbą, kuri apdainavo meilę berniukams, jei tik ją praktikuoja „filosofai“ ir jei ji sukuria „teisingus ir garbingus“ draugystės saitus.

Taigi Chariklio ir Kalikratido debatai baigiasi meilės berniukams „pergale“. Tai pergalė, atitinkanti tradicinę schemą, kuri leidžia filosofams užsiimti pederastija, jei vengiama fizinio malonumo. Tačiau ši pergalė visiems palieka ne tik teisę, bet netgi pareigą vesti (pagal formulę, kuri randama stoikų veikaluose: pantapasi gamčteon).  Iš tiesų tai yra sinkretiška išvada, kuri šalia vedybų universalumo palieka meilės berniukams privilegiją, skirtą tiems, kurie, būdami filosofai, sugeba pasiekti „aukštesniąją dorybę“. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie debatai, kurių tradicinį ir retorišką pobūdį pažymi pats tekstas, yra patekę į kitą dialogą: tai Likino dialogas su Teomnestu, kuriame klausinėjama, kurią iš dviejų meilių reikia pasirinkti, kai esi vienodai viliojamas tiek vienos, tiek ir kitos. Tada Likinas primins Teomnestui „nuosprendį“, kurį jis pateikė Charikliui ir Kalikratidui. Tačiau Teomnestas tuojau pat ironizuoja esminį debatų dalyką ir tai, kuo rėmėsi pederastiškosios meilės pergalė: pastaroji laimi, nes ji susijusi su filosofija, dorybe, taigi su fizinio malonumo atsisakymu. Ar reikia manyti, kad būtent taip mylimi berniukai? Teomnestas nesipiktina kaip Chariklis tokios kalbos veidmainiškumu. Berniukų šalininkai, norėdami susieti malonumą ir dorybę, kalba apie jokio lytinio akto nebuvimą, o jis kaip tikrąjį šios meilės pagrindą iškelia fizinius kontaktus, bučinius, glamones ir pasitenkinimą. Vis dėlto negalima patikėti, sako jis, kad visas šio ryšio malonumas – žiūrėti į akis ir mėgautis abipusiais pokalbiais. Žiūrėti, be abejo, malonu, tačiau tik iš pradžių. Vėliau ateina prisilietimai, kurie visą kūną skatina pasitenkinti. Dar vėliau – bučiniai, iš pradžių nedrąsūs, o vėliau – pradedantys reikšti sutikimą. Tuo metu ranka nedykinėja: ji lenda po drabužiais, truputį spaudžia krūtinę, nusileidžia stangriu pilvu, pasiekia „brandos gėlę“ ir galiausiai skuba į tikslą 910. Šis aprašymas nei Teomnestui, nei, be abejo, teksto autoriui nėra nepriimtinos praktikos atmetimas. Tai priminimas, kad neįmanoma – išskyrus dirbtinę kritikos neatitinkančią teoriją, – aphrodisia  išlaikyti nuošaly nuo meilės ir jos apraiškų. Tariamojo Lukiano ironija nėra stengimasis pasmerkti malonumą, kurį galima pajusti su berniukais ir apie kurį jis užsimena šypsodamasis; tai esminis prieštaravimas labai senai graikų pederastijos argumentacijai, kai, norint ją apgalvoti, suformuluoti, apie ją kalbėti ir ją pagrįsti, buvo vengiama užsiminti apie aiškų fizinį malonumą. Jis nesako, kad meilė moterims geresnė; tačiau jis atskleidžia esminę diskurso apie meilę, kurioje nėra vietos aphrodisia  ir iš jų užgimstantiems santykiams, silpnybę.

3. Naujoji erotika

Toje epochoje, kai konstatuojama, kad meilės berniukams apmąstymai parodo savo nevaisingumą, pradeda įsitvirtinti kai kurie naujosios erotikos elementai. Ji neturi privilegijuotos vietos filosofiniuose tekstuose ir savo pagrindinių temų nesiskolina iš meilės berniukams; ši tema plėtojasi apie vyro ir moters ryšį ir pasireiškia romantiškuose pasakojimuose, iš kurių pagrindiniai mums išlikę pavyzdžiai yra Chairėjo ir Kalirojės nuotykiai , parašyti Charitono Afrodisiadiečio, Achilo Tatijo papasakoti Leukipės ir Klitofonto  nuotykiai bei Heliodoro Etiopiniai pasakojimai.  Tiesa, dėl šios literatūros yra daug neaiškumų: jie susiję su jos pasirodymu ir pasisekimu, tekstų data, jų galima alegorine ir dvasine prasme 911. Tačiau vis dėlto iš šių ilgų pasakojimų su nesuskaičiuojamomis peripetijomis galima išskirti keletą temų, kurios vėliau pabrėš religiškąją ir profaniškąją erotiką: tai „heteroseksualinių“ santykių, pažymėtų vyriškuoju ir moteriškuoju poliais, egzistavimas, reikalavimas susilaikyti, kuris modeliuojamas daug labiau atsižvelgiant į mergišką dorybę nei į politinį ir vyrišką troškimų valdymą; ir pagaliau, kaip išsipildymas ir kompensacija už šią skaistybę – sąjunga, turinti dvasinės santuokos formą ir vertę. Šia prasme, nors ir kokia būtų buvusi platonizmo įtaka tai erotikai, matoma, kad ji labai tolima erotikai, kuri iš esmės buvo nukreipta į nuosaikią meilę berniukams ir jos tikslą – ilgalaikę draugystę.

Be abejo, meilė berniukams nėra visiškai išbraukta iš šios romantiškosios literatūros. Aišku ne tik tai, kad ji užima svarbią vietą Petronijaus ir Apulėjaus pasakojimuose, kurie patvirtina praktikos dažnumą ir labai įprastą jos priimtinumą. Ji taip pat pastebima kai kuriuose pasakojimuose apie nekaltybę, sužadėtuves ir vedybas. Taip visiškai teigiamai ją pristato du Leukipės ir Klitofonto  nuotykių personažai: Klinijas, kuris stengiasi savo meilužį atgrasinti nuo vedybų, pasakojimo herojui pateikia puikių patarimų, kaip daryti pažangą meilėje mergaitėms 912. O Menelas siūlo gražią teoriją apie berniuko bučinį, kuris nėra nei rafinuotas, nei suglebęs, nei ištvirkęs kaip moterų bučinys, kuris gimsta ne iš meno, o iš gamtos: nektaras, surinktas nuo ledo ir tapęs lūpomis – toks yra paprasčiausias berniuko bučinys gimnasijuje 913. Tačiau tai tik epizodinės ir antraeilės temos; meilė berniukui niekada nėra pagrindinis pasakojimo objektas. Visas dėmesys sutelktas į berniuko ir mergaitės ryšį. Šis ryšys visada prasideda smūgiu, kuris paliečia abu ir įžiebia juose vienodai stiprią meilę vienas kitam. Išskyrus Charitono Afrodisiadiečio romaną Chairėjas ir Kalirojė,  ši meilė niekada nevirsta sąjunga tuojau pat: romanas pasakoja apie daugybę nuotykių, kurie skiria jaunuolius ir iki paskutinės akimirkos trukdo jiems susituokti ir patirti malonumą 914. Šie nuotykiai, kiek tai įmanoma, yra simetriški: visa tai, kas atsitinka vienam, kitas irgi patiria peripetijose, kurios leidžia jiems parodyti vienodą drąsą, ištvermę, ištikimybę. Prieš atvedant iki atomazgos, pagrindinė šių nuotykių reikšmė ir vertė remiasi tuo, kad abu personažai kruopščiai saugo abipusę seksualinę ištikimybę: ištikimybę, jei herojai susituokę kaip Chairėjas ir Kalirojė; nekaltybę kituose pasakojimuose, kur nuotykiai ir nelaimės atsitinka pažinus meilę, bet prieš vedybas. Reikia suprasti, kad ši nekaltybė nėra paprastas susilaikymas laikantis įsipareigojimo. Tai gyvenimo pasirinkimas, kuris Etiopiniuose pasakojimuose  parodomas kaip ankstesnis už meilę: Chariklėja, būdama rūpestingai išauklėta savo patėvio ir ieškodama „geriausio gyvenimo būdo“, atmetė netgi vedybų idėją. Beje, tuo skundėsi tėvas, pasiūlęs jai garbingą pretendentą: „Nei švelnumo jėga, nei pažadais, nei apeliuodamas į protą aš negaliu jos perkalbėti; tačiau daugiausia vargo man suteikia tai, kad ji naudoja mano plunksnas prieš mane patį; ji remiasi didele protavimo praktika, kurios aš ją išmokiau… jai svarbiausia nekaltybė ir ji priskiria ją dieviškiems dalykams” 915. Visiškai taip pat ir Teagenas niekada neturėjo jokių santykių su moterimi: „Jis visas jas atstūmė su pasibaisėjimu, kaip ir bet kokias vedybas ar bet kokį meilės nuotykį, apie kuriuos jam buvo kalbama, iki to laiko, kol Chariklėjos grožis jam patvirtino, kad jis nėra toks nejautrus, kaip galvojo, o tik iki šiol nebuvo sutikęs jokios moters, vertos jo meilės“ 916.

Aišku, kad nekaltybė nėra paprasčiausiai išankstinis susilaikymas nuo seksualinės praktikos. Tai pasirinkimas, gyvenimo būdas, išskirtinė egzistencijos forma, kurią pasirenka herojus, rūpindamasis pačiu savimi. Kai netikėčiausios peripetijos atskirs du herojus ir juos pastatys į akistatą su didžiausiais pavojais, pavojingiausia, be abejo, bus būti kitų geismų taikiniu; ir didžiausias jų pačių vertės ir jų abipusės meilės išbandymas bus žūtbūt priešintis ir išsaugoti šią esminę nekaltybę. Ji esminė jų santykiams su pačiais savimi, esminė ir santykiuose su kitais. Taip plėtojamas Achilo Tatijo romanas – tarsi dvigubos nekaltybės odisėja. Tai į pavojų patekusi, puolama, įtarinėjama, šmeižiama, saugoma nekaltybė – išskyrus mažą garbingą nukrypimą, kurį sau leido Klitofontas, – galiausiai pateisinta ir paliudyta savotiškų dieviškųjų ordalijų, kurios leidžia pasakyti apie jauną merginą: ji „iki šios dienos išliko tokia, kokia buvo palikdama savo gimtąjį miestą; tai jos nuopelnas, kad išliko nekalta piratų apsuptyje ir šauniai atsilaikė prieš patį blogiausią“ 917. Kalbėdamas apie save, Klitofontas taip pat gali pasakyti tą patį: „Jei egzistuoja vyro nekaltybė, tai aš ją taip pat išsaugojau“ 918.

Tačiau nors meilė ir seksualinis susilaikymas sutampa viso nuotykio metu, reikia gerai suprasti, kad nėra kalbama apie paprasčiausią apsigynimą nuo trečiųjų. Šis nekaltybės išsaugojimas taip pat sudaro meilės ryšių dalį. Abu saugo save kitam iki to laiko, kol meilė ir nekaltybė išsipildo santuokoje. Taigi ikivedybinis tyrumas, kuris suartina dviejų sužadėtinių sielas, kai jie yra išskirti ir kenčia kitų sugalvotus išbandymus, ir verčia juos susilaikyti, kol pagaliau jie susitinka po daugybės peripetijų. Vieni būdami urve, palikti vienutėliai, Teagenas ir Chariklėja „sotinosi glamonėmis ir bučiniais be kliūčių ir nejausdami saiko. Pamiršdami visa kita, jie ilgai išbuvo susikibę, tarsi būtų tik vienas asmuo, kol pasisotino savo vis dar tyra ir nekalta meile, maišė šiltas savo ašaras ir dalijosi tik nekaltais bučiniais. Kai Chariklėja jautė, kad Teagenas yra truputį per daug susijaudinęs ir vyriškas, jį sulaikydavo, primindama jo priesaikas, ir jam visiškai nebuvo sunku susitvardyti ir paklusti protui; nes jei jis ir buvo meilės auka, vis dėlto nė kiek ne blogiau valdė savo jausmus“ 919. Taigi šios nekaltybės nereikėtų suprasti kaip požiūrio, kuris prieštarautų bet kokiems seksualiniams santykiams, net jei jie turimi santuokoje. Tai panašiau į išbandymą ruošiantis šiai sąjungai, impulsą, kuris į ją veda ir kur ji mato savo tikslą. Meilė, nekaltybė ir santuoka sudaro visumą: abu mylimieji turi saugoti savo fizinę dorybę, taip pat savo širdies skaistybę iki susijungimo, kurį reikia suprasti kaip fizinį ir dvasinį, akimirkos.

Taip pradeda plėtotis erotika, besiskirianti nuo tos, kurios ištakos buvo meilė berniukams, netgi jei tiek vienoje, tiek kitoje susilaikymas nuo seksualinių malonumų atlieka svarbų vaidmenį: ji kuriama apie simetrišką ir abipusį vyro ir moters ryšį, apie didelė vertę, suteikiamą nekaltybei, ir tobulą sąjungą, kuri yra jos tikslas.

———————————–

Išnašos:

847 J. Boswell.  Christianity, Sočiai Tolerance and Homoseksuality, p. 61 ir toliau.

848 P. Veyne.  Meilė Romoje, Istorija, 1981 m. sausio mėn., p. 77.

849 Kvintilianas.  Apie oratoriaus ugdymą, II, 2.

850 Maksimas Tyrietis . Pašnekesiai, 24, 1; 25, 1.

851 Maksimas Tyrietis . Pašnekesiai, 25, 2 4.

852 H. Martinas (Plutarch’s Ethical Wrivings and Early Christian Liceracure,  leid. H. D. Betz) pažymi, jog dialoge nėra aiškiai atskleidžiami skirtumai tarp heteroseksualios meilės ir vedybų. Lygindamas Dialogą apie meilę  ir Vedybines taisykles , L. Goessleris ypač didelį dėmesį teikia Plutarcho minėtam ryšiui tarp gamos  ir eros  ir tam, „ką nauja turi tradicinis klausimas apie santuoką“.

853 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 771 e.

854 Ten pat, 749 a.

855 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 754 c.

856 Plutarchas.  Solono gyvenimas, 20, 8.

857 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 752, e f.

858 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 749 ir 755 d e.

859 Plutarchas.  Meilės istorijos, 2, 772 e; 3, 773 f.

860 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 754 d.

861 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 751 a; 752 b.

862 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 750 c d.

863 Ten pat, 750 d e.

864 Ten pat, 750 c.

865 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 752 b c.

866 Ten pat, 750 e.

867 Ten pat, 751 d e.

868 Ten pat, 751 f.

869 Ten pat, 751 e.

870 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 751 e f.

871 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 766 e.

872 Ten pat, 766 e 767 a.

873 Ten pat, 767 b c.

874 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 767 d e.

875 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 752 b.

876 Čia Plutarchas remiasi Dafnėjo išplėtotu argumentu, 751 d e.

877 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 768 d.

878 Ten pat, 751 c.

879 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 751 d.

880 Ten pat, 769 a.

881 Solono gyvenimas, 20.

882 Plutarchas.  Dialogas apie meilę, 769 a b.

883 Ten pat, 769 e f; Vedybinės taisyklės, 142 e 143 c.

884 Ten pat, 769 d.

885 Plutarchas . Dialogas apie meilę, 769 d e.

886 Apie šį tekstą žr. R. Bloch.  De Pseudo Luciani Amoribus, 1907; Macelod Įvade  Loeb leidime jį priskiria IV amžiaus pradžiai; F. Buffière’as (Paauglys Erotas , p. 481) mano, jog tai II amžiaus tekstas.

887 Tariamasis Lukianas.  Meiles, 16.

888 Šis pasisakymas yra 19–28 paragrafuose. Praechteris savo studijoje apie Hieroldį (p. 148) primygtinai teigia, kad šis fragmentas – stojiškas. R. Blochas pastebi neo pitagoriečių nagrinėjamas temas.

889 Tariamasis Lukianas . Meilės, 19.

890 Ten pat, 20 21.

891 Ten pat, 22.

892 Tariamasis Lukianas.  Meilės, 32.

893 Tariamasis Lucienas.  Meilės, 33–35.

894 Ten pat, 36.

895 Praechteris, op. cit., kalba apie Kalikratido pasisakymo epikūriškuosius aspektus. R. Blochas mano, jog pasisakymo pradžioje pastebima kosmogonija nebūtinai yra epikūriška. Be to, nuorodos į Platoną kartais akivaizdžios, pavyzdžiui, 49 paragrafe.

896 Tariamasis Lukianas . Meilės, 25 26.

897 Ten pat, 27.

898 Tariamasis Lukianas . Meilės, 27.

899 Ten pat, 28.

900 Gal verčiau tegu moteris atlieka vyro vaidmenį, negu „vyras taip žemai puola, kad atlieka moters vaidmenį“?

901 Pats Chariklis šio žodžio nevartoja.

902 Tariamasis Lukianas.  Meilės, 39–42.

903 Achilas Tacijas.  Leukipė ir Klitofontas, II, 37.

904 Ovidijus. Vaistai nuo meilės, eil. 345–348, arba: „Aš  tau patariu atverti visus langus ir dienos šviesoje pamatyti visus tavo žmonos trūkumus“. Pasimylėjus „prisiminti visus kūno trūkumus ir niekada nuo jų nenuleisti akių“ (411–418).

905 Tariamasis Lukianas.  Meilės, 44–45.

906 Achilas Tavijas.  Leukipė ir Klitofontas, II, 37.

907 Tariamasis Lukianas.  Meilės, 46.

908 Ksenofontas.  Puota, VIII, 18.

909 Tariamasis Lukianas . Meilės, 48.

910 Tariamasis Lukianas . Meilės, 53.

911 Šia tema žr. taip pat M. Grant.  The Climax of Rome, p. 117 ir toliau, 77). Hagg. Narrative Technique in Ancient Greek Romances.

912 Achilas Tatijas.  Leukipė ir Klitofontas, I, 10.

913 Ten pat, II, 37.

914 Chairėjas ir Kalirojė išsiskiria tuojau pat po vedybų; tačiau abu sutuoktiniai, patirdami daugybę nuotykių, išsaugo savo meilę, skaistybę ir ištikimybę.

915 Heliodoras.  Etiopiniai pasakojimai, II, 33.

916 Ten pat, III, 17.

917 Achilas Tacijas.  I^eukipė ir Klitofontas, VIII, 5.

918 Ten pat, V, 20; taip pat VI, 16.

919 Heliodoras.  Etiopiniai pasakojimai, V, 4.

———————————–