Virginijus Suveizdis

(Filosofas, LSMU Socialinių ir humanitarinių mokslų katedra, Kaunas)

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

(Pranešimas skaitytas Kaune 2012 m. gegužės 26 d. LHPA ir LSMU Veterinarijos Akademijos Konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja ne tiek daug temų, kurie keltų tokį rezonansą ir dėl kurių būtų taip aštriai diskutuojama kaip gyvūnų gerovės, gyvūnų teisių, žmogaus ir gyvūno santykių klausimai. Elgesio su gyvūnais problemomis aktyviai domisi ir svarsto ne tik gamtos mokslų atstovai, bet ir teisininkai, sociologai, psichologai, politikai, įvairių visuomeninių judėjimų aktyvistai.

Dėka radikalių gyvūnų teisių šalininkų diskursas dėl žmogaus ir gyvūnų santykių peržengė tradicinės diskusijos apie gyvūnų gerovę ribas. Šiandien gyvai diskutuojama:

– Ar aukštesnių rūšių gyvūnai yra asmenybės?
– Ar reikėtų visiškai uždrausti gyvūnų naudojimą moksliniuose bandymuose?
– O gal apskritai reikėtų atsisakyti bet kokio gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms?

Gyvūnų teisių gynėjams oponuoja konservatyvūs mokslininkai bei politikai. Garsus Didžiosios Britanijos filosofas ir visuomenė veikėjas Rodžeris Skrutonas (Scruton) rašo, kad sparčiai besiplėtojantis gyvūnų teisių sąjūdis yra „keisčiausias liberalios pasaulėžiūros kultūrinis pokytis“, kuris įneša tik dar daugiau painiavos žmonių galvose. R.Skrutonas rašo, kad britai iki šiol gebėjo derinti tradicinę empatiją gyvūnams su aistra medžioklei, žvejybai, sveiku požiūriu į gyvulininkystę. Deja, viskas keičiasi, ir šiandien reikalaujama ne tik uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, bet ir lapių medžioklę, žirgų lenktynes, gyvūnų naudojimą moksliniuose tyrimuose ir t.t. R.Skrutonas kritikuoja paplitusią praktiką universitetuose dėstyti gyvūnų teisę, kaip “neegzistuojantį dalyką”, o susikūrusius mokslinius gyvūnų teisių tyrimų centrus, vadina “moralinės infliacijos centrais“ [8].

R.Skrutonui savotiškai antrina žinomas Lietuvos publicistas Vladimiras Laučius teigdamas, kad Europos Sąjungoje pastebima tendencija sužmoginti gyvūnus byloja apie “natūralios vertybių hierarchijos praradimą”. V.Laučius ironiškai pastebi, ES ir Lietuvoje rimtai svarstoma “vištų laisvės” klausimas, kai, tuo tarpu, gyvybiškai svarbios politinės socialinės problemos nustumiamos į antrą planą. Autorius daro prielaidą, kad perdėtas dėmesys gyvūnams ir jų teisėms galbūt yra vienas iš artėjančios Europos Sąjungos krizės požymių [4]

Prieštaringų vertinimų susilaukia ne tik gyvūnų teisių koncepcijos, bet ir gyvūnų teisių organizacijų (PETA, ALF ir kitų) veikla. Oponentų nuomone šių organizacijų veikla peržengia teisėtumo ribas ir kelia realią grėsmę visuomenės saugumui. Buvo netgi siūlymų kai kurias gyvūnų teisių organizacijas, pavyzdžiui ALF, traktuoti kaip teroristines organizacijas.

Manytume, kad gyvūnų teisių šalininkų ir jų kritikų pozicijas bei argumentus galima tinkamai suvokti ir įvertinti tik išanalizavus bei aptarus pastaruoju metu vykstančius pokyčius žmogaus ir gyvūnų santykių sferoje. Prieš 50-70 metų artimiausi ir geriausiai pažįstami žmogui gyvūnai buvo ūkiniai gyvūnai (“gyvuliai”), bei, kiek mažiau, laukiniai žvėrys. Naminių gyvūnėlių buvo auginama palyginti nedaug ir jiems, dėl abejotinos ekonominės naudos, buvo skiriama mažai dėmesio.

Po antro pasaulinio karo prasidėję procesai kardinaliai pakeitė žmogaus ir gyvūnų santykius:

Pirma, ūkinių gyvūnų buvo auginama vis daugiau, tačiau jie buvo “izoliuoti” nuo visuomenės didžiuliuose gyvulininkystės kompleksuose. Betarpiški kontaktai su ūkiniais gyvūnais tapo vis retesni. Nenuostabu todėl, kad šiandien didžiausiuose zoologijos soduose avys, ožkos, karvės eksponuojamos kartu su liūtais, tigrais. krokodilais ir kitais egzotiniais laukinės faunos atstovais;

Antra, dėl didėjančios urbanizacijos ir kitų priežasčių mes praradome artimesnius ryšius su laisvėje gyvenančiais gyvūnais. Pagrindiniu šaltiniu, atveriančiu mums magišką gyvūnijos pasaulį tapo kino filmai, knygos apie žvėrelius, televizijos laidos, t.y. virtualios priemonės.

Trečia, pastaruoju metu ypač sparčiai daugėjo šeimose auginamų naminių gyvūnėlių, kurie tapo pagrindiniai, o neretai ir vieninteliai artimi mums gyvosios gamtos atstovai. Vakarų šalyse naminių augintinių skaičius didėjo ypač sparčiai: šiandien 63% (~71 mln.) visų JAV namų ūkių turi naminių augintinių, vien kačių ir šunų laikoma daugiau nei 170 mln.; Didžiojoje Britanijoje 26% namų ūkių laiko kates, 31% – šunis, bendras šunų ir kačių skaičius šalyje viršija 20 mln. P. S. Beje neseniai italai suskaičiavo, kad jų šeimose auga daugiau gyvūnėlių nei vaikų.

Vienas iš naujosios elgesio su gyvūnais etikos kūrėjų JAV mokslininkas B. Rolinas (Rollin), norėdamas paaiškinti kaip pasikeitė mūsų santykiai su gyvūnais, pateikė tokį pavyzdį:

Įsivaizduokite, kad laiko mašina grįžtate į praeito šimtmečio pradžią ir su sutiktais gatvėje žmonėmis atliekate žodinį eksperimentą. Jūs ištariate sąvoka ir prašote sutikto asmens atsakyti, ką ši sąvoka reiškia jam. Taigi jūs sakote – „gyvūnas“. Dauguma prieš šimtmetį gyvenusių žmonių į šį klausimą būtų atsakę: „karvė“, „arklys“, „maistas“, „žemės ūkis“ ar pan. Tačiau jei pabandytume šį eksperimentą atlikti šiandien, atsakymai būtų visiškai kitokie. Jums atsakytų: „šuo“, „katė“, „draugas“, „šeimos narys“ ir pan. [6, p.32].

Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, taip pat vyksta analogiški procesai, tiesa, gerokai vėluodami. Per pastaruosius du dešimtmečius naminių gyvūnų skaičius Lietuvoje didėjo, tačiau, priešingai nei daugelyje Vakarų šalių, mažėjo auginamų ūkinių gyvūnų. Apie tai, kad mūsų šalyje požiūris į gyvūnus sparčiai keičiasi byloja vienas įdomus faktas: sąvoka “gyvulys” vis mažiau vartojamas kalbant apie gyvūnus ir vis dažniau, deja, kalbant apie žmones. “Gyvulys” jau praktiškai išnyko iš gyvūnijai skirtų oficialių dokumentų, tiesa, jis dar figūruoja “Veterinarijos įstatyme”, priimtame 1992 metais. Sąvoką “gyvulys” sėkmingai pakeitė “ūkinis gyvūnas” – neutrali sąvoka, neturinti neigiamo reikšminio aspekto. Naujajame “Gyvūnų gerovės ir globos” įstatyme siūloma naminius gyvūnus vadinti “gyvūnais augintiniais”, taip pabrėžiant jų etinę ir estetinę reikšmę [5].

Beribė meilė gyvūnams šiandien mažai ką bestebina. Didžiosios Britanijos žurnalistė E. Dei (E. Day) taip rašo apie savo tautiečių meilę naminiams augintiniams:

„Mes prausiame juos švelniai, su meile ir dėmesiu, apvelkame juos švarkeliais, kad nesušaltų, vedame juos į dogą (šunų jogą), apgyvendiname juos prabangiuose viešbučiuose, kur jie ilsisi ortopedinėse lovose ir vaikšto soduose, įrengtuose ant stogų. Tarnybų, prižiūrinčių šunis, skaičius nuo 2001-ųjų padidėjo 93%. O apie 40% londoniečių atvirai prisipažįsta labiau mylintys savo gyvūnėlius nei artimuosius“ [3].

Kaip paaiškinti šią begalinę meilę gyvūnams? Prieš penkiasdešimt metų prancūzų filosofas Ž.P.Sartras rašė, kad kas per daug myli gyvūnus (ir vaikus) myli juos žmonių sąskaita [7, p.25]. Žmonių ir gyvūnų santykiai yra žmonių tarpusavio santykių projekcija, į kurią perkeliame tai ko stokojame, ko nepavyksta realizuoti socialinėje plotmėje. Nukreipti savo dėmesį ir jausmus į gyvūnus daugelį individų paskatino globalizacijos eigoje paaštrėjusios socialinės įtampos: susvetimėjimas, vienišumas, nuolat patiriamas stresas ir kitos socialinės negandos.

Kaip teigia JAV Pensilvanijos universiteto Gyvūnų ir visuomenės sąveikos tyrimų centro vadovas Džeimsas Serpelas (James Serpell), spartus naminių augintinių gausėjimas industrinėse Vakarų šalyse iš dalies susijęs su tradicinių socialinių paramos sistemų suirimu.

D.Serpelo nuomone, urbanizuotose erdvėse pavieniui gyvenantys žmonės, tendencija turėti mažiau vaikų ar jų visiškai neturėti, šeimos narių išsisklaidymas plačioje teritorijoje, sukuria prielaidas naminiams gyvūnams mūsų gyvenimuose užimti atsiradusią spragą. Naminiai augintiniai, anot D. Serpelo, vis labiau pakeičia šeimos narius ir tampa “priešnuodžiu” mūsų egzistencinėje kovoje su vienišumu prasmės neturinčiame pasaulyje.

Gyvūnai ypač naminiai augintiniai tapo savotiškais šiuolaikinės visuomenės socialinių problemų “amortizatoriais”, kurių paskirtis – švelninti socialinę įtampą, suteikti mūsų gyvenimui pastovumo, meilės, saugumo, emocinės paramos.

Tačiau kodėl mes taip neatsakingai, o neretai ir žiauriai elgiamės su gyvūnais, kuriuos vadiname savo “geriausiais draugais”, “šeimos nariais” ar pan.? Paradoksalu, tačiau bene daugiausia blogo elgesio su gyvūnais atvejų pasitaiko ne gyvulininkystės kompleksuose ar mokslinėse laboratorijose, o … mūsų būstuose. Būtent, netinkamas elgesys su naminiais augintiniais šiandien yra didžiausia gyvūnų gerovės problema. B.Rolino duomenimis vien JAV kasmet eutanizuojama nuo 12 iki 20 mln. sveikų naminių augintinių. O kur dar milijonai naminių augintinių, neturinčių elementarių gyvenimo sąlygų, milijonai bešeimininkių gyvūnų žūtbūtinai kovojančių už savo egzistenciją gatvėse, parkuose, miškuose…

Kaip ironiškai pastebėjo viena gyvūnų globos aktyvistė, Lietuvoje taip pat paplito reiškinys, kada šunys ir katės “palieka savo puikius šeimininkus, aprūpintą gyvenimą ir išeina į gatves, neretai miškus, ar išvyksta į nuošalias laukymes…”. Akivaizdu, kad absoliuti dauguma gyvūnų gerovės pažeidimų įvyksta ne dėl individų sadistinių polinkių, bet dėl neatsakingumo, gyvūnų poreikių bei elgesio neišmanymo ar paprasčiausio abejingumo. Naminių augintinių likimą dažnai lemia savininkų užgaidos, jų nesugebėjimas ar nenoras suprasti, kad gyvūnas ne tik teikia džiaugsmą, meilę, bet ir uždeda šeimininkui sunkią pareigą juo rūpintis visą gyvenimą. Neatsakingumas, lengvabūdiškumas, abejingumas – svarbiausios priežastys, kodėl gyvūnai “palieka puikius šeimininkus ir aprūpintą gyvenimą”.

Individo situacija šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje, kaip pastebėjo žinomas sociologas ir filosofas Z.Baumanas kupina vidinės įtampos ir prieštaravimų. Vis greitėjantis gyvenimo tempas, verčiantis individą skrieti gyvenimo bangomis it serfingistui, nesustojant, į nieką nesigilinant, prie nieko neprisirišant; virtuali tikrovė (gyvenimas on-line), žavinti neribota laisve ir galimybėmis, bet atpalaiduojanti individą nuo atsakomybės ir įsipareigojimų, silpstantys ir trupantys tarpusavio santykiai, virstantys „likvidžia“ meile, konsumerizmas, suprekinantis praktiškai visas žmogiškos veiklos sferas [1, 2].

Šios postmodernios epochos socialinio gyvenimo permainos, kaip pastebi Z.Baumanas, individą, viena vertus, traukia, žavi, kadangi atveria neregėtus pažinimo ir sėkmės horizontus, tačiau, kita vertus, kelia jam ir pagristą nerimą bei abejones dėl egzistencijos nesaugumo ir netikrumo. Individas ilgisi (bent jau tam tikrais gyvenimo momentais) ir to, kas pastovu, patikima, tikra.

Procesai vykstantys šiuolaikinėje visuomenėje kardinaliai keičia netik žmonių tarpusavio santykius, bet ir daro didžiulę įtaką mūsų bendravimui su geriausiais draugais – gyvūnais. Be abejo, gyvūnai padeda žmogui spręsti egzistencines problemas. Gyvūnai tarsi ir yra sukurti tam, kad išvaduotų mus nuo beprasmiško skubėjimo, padėtų mums vėl užmegzti tvirtesnius pastovesnius tarpusavio ryšius, grąžintų iš virtualios į fizinę tikrovę, sutaikytų mus su savimi. Tačiau neretai gyvūnai tampa mūsų prieštaringų nuostatų, jausmų ir veiksmų aukomis. Begalinė meilė gyvūnui labai greitai virsta abejingumu, neatsakingumu ar net žiaurumu.

Mes bandome kartu su gyvūnais “serfinguoti”, tačiau gyvūnai dažniausiai lieka krante (gyvūnų prieglaudoje ar gatvėje), nuolat grįžtame į virtualų pasaulį ir pamirštame, kad gyvūnams būtina pastovi globa ir rūpestis, pagauti vartojimo manijos perkame naujus madingus gyvūnus, senus ligotus augintinius palikdami likimo valiai.

Gyvūnų likimas – mūsų rankose.

Literatūra

1. Bauman, Zygmunt. Likvidi meilė: apie žmonių santykių trapumą. Vilnius: Apostrofa, 2007

2. Bauman, Zygmunt. Greitis, gyvenimas on-line ir nekasdienis dialogas // Kultūros barai, 2012 sausio 6 d.

3. Day, Elizabeth. Kodėl gyvūnai kartais tampa svarbesni už žmones? Prieiga per < internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/52320, 2010-11-08

4. Laučius Vladimiras. Vištų ir visuotinės monarchijos problema Europos Sąjungoje. Prieiga per internetą: < http:// www.DELFI.lt 2009 gegužės mėn. 9d.

5. Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir globos įstatymas (projektas). Vilnius, 2010. Prieiga per internetą: < http://www.lrv.lt/Posed_medz/2011/110518/18.pdf

6. Rollin, Bernard. An Introduction to Veterinary Medical Ethics. Theory and Cases. 2nd ed., Wiley – Blackwell, 2006, p. 32

7. Sartras Ž.P. Žodžiai. Vilnius: Vaga, 1966, p.25

8. Scruton, Roger. Animal rights. In City journal, 2000 summer. Prieiga per internetą: < http://www.city-journal.org/html/10_3_urbanities-animal.html