LHPA

Su lietuvių dainavimais labai gražu. Tokie gražūs dainuojantys lietuviai, išsižioję jie, dantys balti, nublizginti nuo lašinių; akys mėlynos saulės spalvos, nes saulė lietuviui prisimerkus atrodo mėlyna, na gal kiek žalsvoko atspalvio. Todėl jis ją ir įsipaišė į tautinę vėliavą, viršūnėlėje, kad neužmirštų, kaip ji atrodo prisimerkus dainuojant, prisimerkus, kaip prisimerkia vištos ir gaidžiai, rytą skelbiantys; kaip Saulė matosi krintanti pro lapiją, ji geltonai žalsva ta Saulė, ir prisimerkus dainuojant irgi spalvos pasidaro tautinės, aukštas natas traukiant – šviesieji vaivorykštės tonai, žemas, akis ir burną su dantimis aštriais žemyn lenkiant, akys įžiūri žalią raudonį nuo kompiuterio sausros paraudusios ar raudono kapiliaro įtrūkusio spalvą traukiant sunkią didelę natą.

Apvalūs daiktai yra geri, jie nusipelnę. Apvalius daiktus kabina ant krūtinių didvyriams. Apvali yra Saulė ir Mėnulis, nors geriau įsižiūrėjus pastarasis nėra apvalus, jis įkąstas arba bulvė. Taigi ne apvalus. Net visiškai. Net susigėdau, patėmijęs, ką parašiau. Lyginti apvalų medalį su Mėnuliu. Kur tai matyta. Geriau apvalų daiktą lyginti su moters krūtimis, kurios yra tobulesnės nei apvali formos. Mat gamta taip sutvarkiusi tą reikalą. Gamta padarė vyrą estetu ir tada jau turėjo atitinkamai pasielgti su moters krūtimis, padaryti jas apvalias, o ne kokias oktaedrines ar trapecijos formos. Gamta žino, ką daranti, kur jau čia. Moters krūtys išvaizda artimos meduoliukams ar sklindžiams, gurmanų patiekalui.

Kažkas tokio su daiktais vyksta; mažiausiai vienas daiktas namie būna dingęs. Tai taisyklė. Plaukų šepetys, lygintuvas, žirklės, batas. Daiktas būna dingęs nuo pusdienio iki pusės metų ir atsiranda tik tada, kai jau būni pamiršęs ar apsimeti, kad jis tavęs nebedomina – bet tokius triukus daiktai žino. Ir neišlenda specialiai. Tyčia jie taip daro. Apie knygas išvis nėra ką sakyti. Dingusių knygų namų bibliotekoje yra gal penkiolika, ir ne apie visas tai žinai. Kad knyga dingusi, paaiškėja ėmus griozti lentynas; ten, kur ji nuolat būdavo, tuščia ir ji tikrai kažkur snūduriuoja tose pačiose lentynose. Dažniausiai detektyvas įlindęs tarp enciklopedijų, o žodynas gyvena savo gyvenimą už storų žurnalų komplektų; o tie komplektai visiškai pilni, tačiau juose visada trūksta kaip tik to numerio, kurio ūmai užsigeidei. O žodyno dingimas ypač nervina. Žodynas teikia ypatingo saugumo pojūtį, tegu ir rumunų kalbos. Juk nežinai, kada ko prireiks.

Sutemos gyvena visaip. Mačiau ne vieną. Jos džiaugsmingos, ateina kaip apeigos, atsineša save kaip daiktą. Viską parmuša, išguldo šviesos daiktus. Tai yra gal ir gerai. Gal ir ne. Nors gerai ar negerai – tai etika, o sutemos – tai dėsnis. O dėsnis yra anapus gėrio ir blogio, sako Marxas su Nietzsche nuo medžio šakos, pašneka apie homofobiją ir nukrenta ar nueina. Ką ten suprasi, tamsu už lango.

Sutemos lyg ir parodo, kad nieko nėra. Nieko, verto dėmesio. Kada jos užgriūva kur apsiniaukusiame kaime dairantis – išties keista, nes nieko nėra visai. Na, žvaigždėtą naktį būna kitaip. Galaktikos visokios vartosi. Daužosi viena į kitą. Tarytum turėtum pasijusti visiškas menkysta. Bet ne. Galima ištarti – niekai tos galaktikos. Aš taip kartais ir pasakau, atvirai. Neslepiu savo požiūrio. Manyje tų galaktikų kiek nori. Bent jau įtariu, kad taip turėtų būti. Tik yra vidinės galaktikos ir išorinės. Toks tad ir skirtumas. Ganėtinai menkas.
Bet šviesa – kitas reikalas. Jeigu ne šviesa, nebūtų galaktikų nei žmonių, nes be šviesos neaugtų kviečiai ir žvėrių nebūtų, gal tik giliavandenės žuvys. O jos neskanios, nes plaukioja tamsoje ir nėra patyrusios susižavėjimo nei kitų žmogiškų jausmų. Be to, žmonės susimeškeriotos giliavandenės žuvies nevalgo, o neša mokslininkams, ir šie pasako, kad tai giliavandenė riešapelekė žuvis, iš mezozojaus parėjusi, labai reta, duoda žvejui litą, pamerkia tą žuvį į spiritą ir jau tada geria riešapelekės žuvies užpiltinę ir purtosi, nes neskanu. Bet jų toks darbas. Eksperimentavimas vadinasi, jie turi patys viską išlakti, net jei neskanu. Čia aš apie mokslininkus. Žvejys jau seniai kažkur nuėjęs, aš jo neįžiūriu, kad ir kaip dairyčiausi. Nors jeigu koks alaus atpiginimas, tai jis tą litą taip pat prageria tamsoje, galvodamas apie riešapelekę žuvį.

Atėjus seniai lauktam NATO dabar galima ir pasvarstyti, ką tai suteikia ir ką tai atima. Ne saugumo požiūriu. Mentaliteto. Mąstymo, potyrių krypčių. Tokio iššūkio mentalitetui neturėjome, ir tuoj pokštelės dar vienas starto šūvis jau iš Europos Sąjungos erdvės.

Politika, kas be ko, nebelabai aiški ir patiems politikams. Akivaizdu, kad jau keistina didelė politinio žodyno dalis; per visas atsistatydinimų peripetijas mes patys, kaip ir politikai, to lyg ir nepastebėjome; per sumaištį, kuri pritraukė protus ir vartojamą leksiką link savo rezervato. Provincialaus ir reliktinio. Žodyne atsirado keliolikos metų senumo reikšmės; politinis mentalitetas grįžo atgal ir turėjo nuostolingai vėl iš naujo kartoti jau išmoktas pamokas. Mąstymas „taip” ir „ne” kategorijomis tapo visų diskusijų pagrindu. Kartais tai būtina; nesigilinsime kiek ir kaip.

Nežinia, kiek šitas nelemtas tvanas mums pakenkė politiškai, bet visuomenę jis nukreipė nuo esmiško klausimo: ką daryti, kai jau beveik esame ES, ir šiandien jau visai – NATO. Apie minčių kaitą gal, atrodytų, per anksti šnekėti, bet ką daryti, kai keičiasi daiktai – pavadinimas lieka apytiksliai tas pats: o daiktas kitas. „Euroopa”, „Eurobatai”. Bet juk „eurobatai” – tai lietuviški batai. Reklamose sakoma, kad tas ar anas daiktas atitinka „vakarietiškus standartus”. Bet „Vakarai” bendrąja prasme esame mes. Su visais savo mentalitetais. Jau šiandien.

Pervarta vidurvasario, ir viskas pakyla į patį aukštį ir šviesą, kai dar niekas kaip reikiant nesušilo po pavasario ir birželio ir dar yra apsimiegojusi alyva po langu ir lenkiškos braškės raudonuoja kiosko lange, nepastebint atėjo Joninių pikas, metų viršūnė, ir dabar visai kita epocha – tarsi vešėjimo, brendimo, augimo ir prakaitavimo, tarsi leidimosi į rudenį; visų lietuvių nosys snarglėtos – rašė Jonas Dlugošas XV a. pradžioje – nes Lietuvoje nuolat šlapia ir lyja, taigi ilgos ir šlapios, lietuviai būdavo apsisnarglėję, bet greičiausiai ne, nes turėdavo rankoves, o šiandien Europa mums privežė tokių popierinių nosinaičių ir užsiuvo švarkų kišenes. Ir mums dabar gerai – nesudarkytomis nosimis vaikščiojame. Ačiū, Europa motina.

Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.

Ko tu tikėjais, – klausiu. – Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.

Ne, jis nori guostis.

Sunku man, – sako.

Visiems sunku, – aiškinu, – krizė mat.

Klausyk, – sako jis, – aš turiu ne tik šnapso. Dar ir Valterį”. Atvažiuok, pašaudysim.

Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?

Jis turi du litru degtinės. „Maschadov” – vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.

Geriau anksčiau nei vėliau, – randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.

Sunku man, – aiškina.

Kur „Walteris”, – klausiu, kur tas „Walteris”? Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau ga¬lėtų moteriški piršteliai, – aiškinu, – kulkos byra tarp pirštų.

O, ji sukištų, – pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė, gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris”. Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.

Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, – už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas” šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo” reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris” pila tiesiai. Dar po šimtą?

Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.

Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? – maga paklausti, be kažko susidroviu.

Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.