Pagal
Autorius: Gunta Dege

Kaip aš gyvenau intensyvų terapinį gyvenimą:… (19 skyrius iš knygos „gydyti gyvenimu”)

Kaip aš gyvenau intensyvų terapinį gyvenimą:… (19 skyrius iš knygos „gydyti gyvenimu”)

GUNTA DEGE

 

Kaip aš gyvenau intensyvų terapinį gyvenimą: pacientės užrašai

 

(19 skyrius iš knygos „gydyti gyvenimu”)

 

Gavus pasiūlymą parašyti apie ITG, pirmasis impulsas buvo papasakoti, kaip šiuos pastaruosius trejus metus aš gyvenau ITG. Man atrodė, kad šis kelias buvo tiek gausus įvykių ir įžvalgų ir Aleksandro Jefimovičiaus indėlis toks neginčytinas ir esminis, kad vargu ar užteks man skirtų puslapių, tačiau gyvenimą, pasirodo, sunku perteikti žodžiais, ir iš nueito su dr. Alekseičiku ir jo ITG išgyvenimų kelio ant popieriaus liko tik trumpos atkarpėlės.

Pirmą kartą su dr. Alekseičiku susitikau 1996 metais, kai mokiausi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute Birštone, kur jis vedė ITG grupę.

Turiu prisipažinti, kad man tuomet atrodė, jog viskas, ką daro Aleksandras Jefimovičius, labiau panašu į burtus, kad jis turi unikalią Dievo dovaną, talentą, leidžiantį jam matyti tai, kas nematoma, suprasti tai, kas nesuprantama. Kad ir kaip ten būtų, mano protui tai buvo nepasiekiama, ką jau kalbėti apie įsisąmoninimą. Pamenu savo nuostabą, kaip absoliučiai tiksliai Aleksandras Jefimovičius pataikydavo atspėti pačią grupės dalyvio problemos esmę ir kaip virtuoziškai gebėdavo rasti padėjėjų šiai problemai spręsti. Visas vyksmas mane tiesiog užbūrė, ir nė iš tolo nesupratau dėsningumų, pagal kuriuos klostėsi mūsų grupės gyvenimas.

Šioje grupėje dr. Alekseičikas pasakė vieną, kaip vėliau pasirodė, man labai reikšmingą frazę: „Jei ji netaps psichoterapeute, galite ją paskandinti Baltijos jūroje…” Atrodytų, pokštas, tačiau šis pokštas mane palaikė, neleido iškrypti iš pasirinkto kelio, ypač tada, kai teko gana sunkiai materialiai verstis vos ne vos suduriant galus. Kartais gundantis balsas šnabždėdavo: sugrįžk į narkologiją, į tau įprastą pasaulį, ten laukia ir pinigai, ir pacientų pripažinimas, ir tau deramas gyvenimo būdas. Tačiau vos suabejodavau savojo pasirinkimo teisingumu, tuojau pat prisimindavau dr. Alekseičiko žodžius, kurie teikdavo jėgų toliau kovoti su kasdieninio gyvenimo sunkumais ir sutvirtindavo tikėjimą, kad užsibrėžtas tikslas – dirbti tik psichoterapeutu – teisingas ir būtina jo siekti. Galimas dalykas, kad čia nemažą vaidmenį suvaidino ir Aleksandro Jefimovičiaus autoritetas. Norėjosi galvoti, kad jis žodžiais tuščiai nesisvaido ir jeigu jau tarė, kad man verta užsiimti šia profesija, vadinasi, dėl to verta pakovoti. Iš tiesų kokia svarbi kartais pasirodo reikiamu metu reikiamo žmogaus ištarta frazė ir kokias lemtingas ji sukelia pasekmes!

Daugiau Daugiau