GUNTA DEGE

Kaip aš gyvenau intensyvų terapinį gyvenimą: pacientės užrašai

(19 skyrius iš knygos „gydyti gyvenimu”)

Gavus pasiūlymą parašyti apie ITG, pirmasis impulsas buvo papasakoti, kaip šiuos pastaruosius trejus metus aš gyvenau ITG. Man atrodė, kad šis kelias buvo tiek gausus įvykių ir įžvalgų ir Aleksandro Jefimovičiaus indėlis toks neginčytinas ir esminis, kad vargu ar užteks man skirtų puslapių, tačiau gyvenimą, pasirodo, sunku perteikti žodžiais, ir iš nueito su dr. Alekseičiku ir jo ITG išgyvenimų kelio ant popieriaus liko tik trumpos atkarpėlės.

Pirmą kartą su dr. Alekseičiku susitikau 1996 metais, kai mokiausi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute Birštone, kur jis vedė ITG grupę.

Turiu prisipažinti, kad man tuomet atrodė, jog viskas, ką daro Aleksandras Jefimovičius, labiau panašu į burtus, kad jis turi unikalią Dievo dovaną, talentą, leidžiantį jam matyti tai, kas nematoma, suprasti tai, kas nesuprantama. Kad ir kaip ten būtų, mano protui tai buvo nepasiekiama, ką jau kalbėti apie įsisąmoninimą. Pamenu savo nuostabą, kaip absoliučiai tiksliai Aleksandras Jefimovičius pataikydavo atspėti pačią grupės dalyvio problemos esmę ir kaip virtuoziškai gebėdavo rasti padėjėjų šiai problemai spręsti. Visas vyksmas mane tiesiog užbūrė, ir nė iš tolo nesupratau dėsningumų, pagal kuriuos klostėsi mūsų grupės gyvenimas.

Šioje grupėje dr. Alekseičikas pasakė vieną, kaip vėliau pasirodė, man labai reikšmingą frazę: „Jei ji netaps psichoterapeute, galite ją paskandinti Baltijos jūroje…” Atrodytų, pokštas, tačiau šis pokštas mane palaikė, neleido iškrypti iš pasirinkto kelio, ypač tada, kai teko gana sunkiai materialiai verstis vos ne vos suduriant galus. Kartais gundantis balsas šnabždėdavo: sugrįžk į narkologiją, į tau įprastą pasaulį, ten laukia ir pinigai, ir pacientų pripažinimas, ir tau deramas gyvenimo būdas. Tačiau vos suabejodavau savojo pasirinkimo teisingumu, tuojau pat prisimindavau dr. Alekseičiko žodžius, kurie teikdavo jėgų toliau kovoti su kasdieninio gyvenimo sunkumais ir sutvirtindavo tikėjimą, kad užsibrėžtas tikslas – dirbti tik psichoterapeutu – teisingas ir būtina jo siekti. Galimas dalykas, kad čia nemažą vaidmenį suvaidino ir Aleksandro Jefimovičiaus autoritetas. Norėjosi galvoti, kad jis žodžiais tuščiai nesisvaido ir jeigu jau tarė, kad man verta užsiimti šia profesija, vadinasi, dėl to verta pakovoti. Iš tiesų kokia svarbi kartais pasirodo reikiamu metu reikiamo žmogaus ištarta frazė ir kokias lemtingas ji sukelia pasekmes!

Kitas susitikimas per mano mokymosi laiką įvyko jau supervizijos grupėje, ir, man atrodo, tai buvo pirmasis kartas, kai mano galvoje susiformavo šioks toks supratimas, kas vyksta ITG. Reikšmingi man tapo Aleksandro Jefimovičiaus žodžiai: „Geriausias supervizorius yra Dievas, o geriausias psichoterapeutas – gyvenimas. Dievas čia esu aš.” Ir iš tikro, jei pažiūrėtume į gyvenimą kaip į gerą psichoterapeutą, tai visa, kas jame vyksta, siekia vieno dalyko – dvasinės sveikatos, o supervizorius tik padeda išlaikyti teisingą kryptį.

Šioje grupėje iki širdies gelmių pajutau, kokia tai didelė atsako¬mybė – būti kažkam psichoterapeutu – ir kaip yra kvaila ir pernelyg išdidu galvoti, kad esi kaip tik tas terapeutas, kuris geriausiai gali pagelbėti šiam klientui. Teko prisiimti kaltę už savo pasirinkimą ir išdidumą, pripažinti ir priimti savo pačios dvasinį silpnumą ir bejėgiškumą supervizoriaus, kuris vos keliais sakiniais grakščiai išsprendė pacientės problemą, akivaizdoje.

Tiesą sakant, man nebuvo labai sunku pripažinti Aleksandro Jefimovičiaus autoritetą, tačiau tai nesulaikydavo manęs nuo kovos su „dievu” tais momentais, kai man atrodė, kad žinau teisingiausią kryptį ir kelią. Nors, tarp kitko, ITG viskas vyksta taip pat, kaip ir realiame gyvenime, tik laikas labiau suspaustas.

Pamenu, kaip prisispyrusi reikalavau, kad Aleksandras Jefimovičius supervizuotų mano darbą, o ne rodytų, kaip tai būtų padaręs jis. Dabar tokį savo elgesį net prisiminti gėda, tačiau dr. Alekseičikas išmokė mane susitaikymo ir gerumo. Tuomet dievas (supervizorius) virto žmogumi ir dovanojo man istoriją, ką reiškia būti (tapti) panašiam į savo tėvą. Vargu ar mano tuometinis protas suvokė šios man padovanotos istorijos gelmę, tačiau supratau viena: iš tikrųjų kitą išmokyti galima tik rodant asmeninį pavyzdį, dalijantis asmeniniais išgyvenimais ir asmenine gyvenimo patirtimi.

Tiesa yra ir tai, kad tik po daugelio metų supratau, koks ilgas, skausmingas ir sunkus kelias tokio nuoširdaus gebėjimo dalytis, gydyti savimi link.

Mano pirmasis sąmoningas, kitaip tariant, laisva valia pačios pasirinktas susitikimas su dr. Alekseičiku įvyko 2002 metais seminare „Ligos dvasinė reikšmė”, kai pirmą kartą atvažiavau į seminarą Vilniuje. Tada buvau kupina ryžto dar kartą pabūti paciente ir taip, eidama savuoju išgyvenimų keliu, suprasti ITG veiksmingumą ir gydomąją galią, žinoma, kartu pasimokyti iš Meistro vesti grupes.

Per šiuos trejus metus lankiausi keturiuose balandžio seminaruose Vilniuje, dviejuose Rygoje, taip pat dr. Alekseičikas supervizavo mano darbą mano vedamoje egzistencinio patyrimo grupėje Rygoje. Kažkam tai gali atrodyti beprotybė – 6 seminarai per 3 metus, tačiau tokia jau yra mano prigimtis: jeigu jau gydytis, tai gydytis… Ir „beprotybės” stoka kol kas dar nesiskundžiu.

Pradėsiu iš eilės. Kai pirmąkart atvažiavau į balandžio seminarą, kėliau sau uždavinį pakliūti į vidinį ratą, kad gyvenčiau ir gydyčiausi, taip sakant, intensyviai, iš tikrųjų. Man sekėsi, ir ten pakliuvau per pažintį, t. y. už mane laidavo. Tiesa, tuo metu dar nežinojau, kokia tai didelė atsakomybė – už ką nors laiduoti. Ir, tiesą sakant, neturėjau jokio supratimo apie tokį seminarą, apie jo didžiulį poveikį visiems ir kiekvienam.

Tada man atrodė keista, kad žmonės taip kruopščiai atrenkami į vidinį ratą, ir į tai žiūrėjau daugiau kaip į šou, negu kaip į jau prasidėjusį giluminį grupės darbą, kuriame dalyvauja visi pretendentai. Šito įvykio svarba sulig kiekvienais metais man atrodė vis kitokia, o ypatingą šio proceso reikšmę pajutau paskutiniajame seminare (2005 metais), kai kelios minutės lėmė grupės sudėties likimą.

Grįžtant prie mano ITG istorijos, turėčiau pasakyti, kad viskas klostėsi ne taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Ko gero, daugelis žino, kad po grupės formavimo eina diagnostika. Nustatyti sau psichiatrinę diagnozę pirmajame seminare man atrodė labai sunku, ne veltui sakoma, kad „batsiuvys be batų”… Pagelbėjo dr. Alekseičiko bendradarbis Kazys Remeikis, psichiatras su dideliu stažu, ir pasufleravo galimą diagnozę. Taigi į skyrių, t. y. į vidinį ratą, atsinešiau diagnozę „ažituota depresija”. Turiu prisipažinti, kad neįvertinau paties diagnostikos proceso reikšmės, pamaniau, kad tai tėra paprastas formalumas, tačiau teisingai suformuluota diagnozė tam tikra prasme laiduoja adekvatų gydymą.

Kaip gyvenau tą jau tolimą gyvenimą? Pirmasis žodis, atėjęs į galvą: sąžiningai. Stipriausias to gyvenimo įspūdis: meilės ir pasmerktumo jausmas. Pamenu, grupės gyvenimo įvykiai klostėsi taip sparčiai, jog pati sau labiau panėšėjau į ežiuką rūke: „ai, įkritau upėn, tegu upė mane neša”; gyvenimo upė mane nešė, ir jaučiau, kad jau niekaip nebegalima manęs vadinti savo gyvenimo šeimininke.

Tiesa, šiame seminare savo darbo iki galo nepadariau: dr. Alekseičikas man pasiūlė atleisti visiems vyrams vieno konkretaus vyriškio asmenyje, o aš nesugebėjau, atsisakiau. Pamenu, Aleksandras Jefimovičius sakė, kad turiu atsiklaupti prieš tėvą, bet mano sieloje tuomet viskas sukilo. Pasakiau, kad dar kažkaip galiu įsivaizduoti save atsiklaupusią prieš motiną, tačiau net minties negalėjo būti, kad tą patį padaryčiau prieš tėvą ir juolab prieš kažkokį kitą vyriškį. Trukdė pasipūtimas. Po seminaro mintis, kad nuoskauda smaugia mano laisvę ir drasko sielą, nedavė ramybės beveik dvejus metus, ir visą tą laiką mėginau suprasti šios nuoskaudos esmę, galimybes ją įveikti, atleidimo prasmę.

Antrajame seminare „Intensyvus Terapinis Tikėjimas” (2003 metais) buvau nusivylusi gyvenimu grupėje, man atrodė, kad dauguma žmonių, taip pat ir dr. Alekseičikas, kalba kažkokia man nesuprantama kalba. Ir, atrodo, taip ir sakydavau grupėje, kad „tarp jų, aristokratų, jaučiuosi apsišaukėlė, lyg būčiau nuslėpusi, kad mano senelis buvo vežikas”. Pamenu, jaučiausi apgauta ir kartu apgavikė, buvo apmaudu ir graudu, lyg kažkas neleistų man iki galo atsikvėpti. Panašu, kad tokią būklę grupėje lėmė ir mano paskelbta problema – nesugebėjimas taikstytis su tuo, kad savo gimtojoje šalyje (Latvijoje) man tenka dirbti už įstatymo ribų.

Tiesa ir tai, kad mane smarkiai erzino pačios grupės vidaus atmosfera, nes grupės vadovo favoritai demonstravo, kaip man atrodė, savo išrinktumą ir apsimestinį šventeiviškumą, o tai iš esmės yra priešinga tikram tikėjimui ir dvasingumui. Po grupės sustiprėjo mano tikėjimas, kad turiu savą vienintelį ir nepakartojamą kelią, kurį vis vien privalau nueiti pati, pripažindama, jog šiame kelyje man duoti bendrakeleiviai, kartais vedliai, kurių gyvenimas ir patirtis man padeda įgyvendinti mano pačios likimą. Šitaip nuo klausimo „Būti ar nebūti psichoterapeute?” atėjau prie kito klausimo – „Kokia psichoterapeute būti?”

Po metų pakviečiau Aleksandrą Jefimovičių į ITG seminarą Rygoje. Grupės gyvenimo antros dienos rytą jis pastebėjo, kad vienas iš šešiasdešimties dalyvių, nieko neįspėjęs, nedalyvavo vienoje vakaro sesijoje. Aleksandras Jefimovičius pareikalavo pasiaiškinti.

Ši situacija buvo skausmingai panaši į šimtus tokių situacijų mano gyvenime, kuriose neįstengdavau atleisti vyrams jų nepareigingumo, o žilas vyriškis, kuris stovėjo ir kaip berniūkštis aiškinosi dr. Alekseičikui, netgi savo vardu ir gyvenimo istorija buvo panašus į „pagrindinį skriaudėją” mano realiame gyvenime. Gyvenimas, padedant dr. Alekseičikui, suteikė man dar vieną šansą: ar rasiu jėgų atleisti jam ir jo asmenyje atleisti visiems vyrams? Priėjau prie šio vyriškio, ir viskas pasirodė ne taip paprasta. Galvoti, samprotauti, jausti yra viena, bet padaryti – iš tikrųjų, iš visos širdies, matant liudininkams – visai kas kita.

Neviltis ir skausmas, kaltė ir gėda, meilė ir apmaudas, viskas susipynė į vieną neišraizgomą mazgą. Mane smaugė ašaros, žodžiai strigo kažkur giliai ir spaudė, o pasakyti: „Atleisk ir atleidžiu” realiam žmogui realioje situacijoje pasirodė sudėtinga ir nepakeliamai skausminga. Ir laikas tokiu metu tarsi kažkaip išsikreipia, ar nuo jausmų intensyvumo, ar nuo čia pat esančios amžinybės, jis siaubingai ištęstas ir kartu tik akimirka, o po to gili gili tuštuma, po kuria – bedugnė vienatvė šalia žmonių. Už laisvę tenka mokėti ir, kaip man tada atrodė, per daug didelę kainą.

Manau, tai ir yra viena stipriausių ITG pusių – veikti, daryti skirtoje laiko erdvėje: dabartyje ir amžinybėje. Tačiau kažkuria prasme čia slypi ir ITG pavojingumas, nes ne visi pacientai yra pasirengę veikti, ir tuomet veikti, prisiimti atsakomybę ir pasirinkti tenka pačiam psichoterapeutui. Aleksandras Jefimovičius iš jo gyvenimiškos ir profesinės patirties aukštumos galbūt žino teisingą kelią, tačiau kartu jis atima galimybę pačiam pasiligojusiajam rasti savąjį taką.

Esu be galo dėkinga Aleksandrui Jefimovičiui už palaikymą ir buvimą šalia, taip pat už tai, jog jis man davė dvejus metus, kad siela subręstų poelgiui. Tiktai praėjus tam tikram laikui po šio seminaro, kai ir realus gyvenimas pareikalavo, kad įrodyčiau įvykusius pasikeitimus, pradėjau skirti šias dvi paprastas sąvokas – „dovanoti” ir „atleisti”. Aleksandras Jefimovičius sakė, kad žodis „atleisti” reiškia leidimą žmogui „išeiti” iš kaltės. Taigi jei kam nors leidžiu išeiti iš kaltės, tuomet tenka dalytis su tuo žmogum ir kalte, ir atsakomybe. Negalėčiau teigti, kad tai man kaip nors palengvino gyvenimą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad pradėjau aiškiau matyti, kokius santykius kuriu su kitais žmonėmis.

Vis prisimenu seniai skaitytą Irvino Yalomo retorinį klausimą: „Ar gali terapeutas nuvesti klientą toliau, negu nuėjo pats?” Ar galėčiau tai padaryti be dr. Alekseičiko? Be jo ITG? Galbūt, tačiau likimas atsiuntė man kaip tik jį, ir esu įsitikinusi – neatsitiktinai.

Kažkokiu būdu balandžio seminarai Vilniuje, man atrodo, ir yra ryškūs tarpiniai atspindžiai to kelio, kuriuo eina pats Aleksandras Jefimovičius.

Tęsiant kalbą apie seminarus, negalima aplenkti „Šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos nuodėmių” ir ten dalyvavusio tėvo Petro, jo žmogiškumo ir įstabaus nuolankumo. Kai jis kartu su visais stebėtojais stovėjo ir atliko dr. Alekseičiko paskirtą bausmę už svetimas nuodėmes, pamačiau, kaip pasireiškia Dvasios jėga žmogaus, iš tiesų ir giliai tikinčio, kad viskam yra Dievo valia.

„Dievo baimė yra Meilės baimė”, – atsakė tėvas Petras į klausimą, kas gi yra Dievo baimė.

Kažkaip stipriai manyje suskambo šis posakis. Susimąsčiau apie savo godumą ir šykštumą išreiškiant meilę šalia esantiems žmonėms. Aleksandras Jefimovičius sakė: „Trūksta dosnumo. Meilė yra, bet mažai daliniesi.” Išdidumas neleidžia. Deja, diagnozė nesikeičia.

Ir seminare dalytis sau leidau gana ribotai: su Kaziu – meile šunims, su Rasa – atjauta ir gailesčiu, per pertraukas su Ieva – mano ankstesnių ITG išvadomis ir patirtimi. Sielos dosnumui kažkaip mažoka…

„Ištikimybė tėvų tikėjimui…” – ši dr. Alekseičiko frazė ilgokai po seminaro sukosi man galvoje. Dažnai prisimindavau savo tėvą, galvojau apie jo likimą, apie tai, kad jį Dievas ne tik myli, bet kartais net lepina. Sakoma, „reikia pažinti Dievą kaip savo Tėvą ir žmogų kaip savo brolį.” Išmintinga, tačiau aš galbūt viską dariau atvirkščiai, per Dievą bandžiau pažinti tėvą, o savo tikrojo tėvo ir jo gyvenimo patirties nevertinau, sakyčiau, net nepaisiau.

Aptariant rezultatus, pareiškiau, kad mano nuodėmės sumažėjo 35 proc. ; dabar galvoju – kaip tai pasireiškė grupės gyvenime? Nebent pakantumu tam, kas vyko grupės pabaigoje, nes kažkaip ir iki šios dienos abejoju užjūrio draugų „gerais norais” ir „tyrais siekiais”, kai jie stengiasi teikti pagalbą mūsiškėms sovietinę vaikystę išgyvenusioms moterims. Gal todėl, kad nepasitikiu žmonėmis, gal mano tokia karti gyvenimo patirtis, tačiau visas tas bruzdesys aplink „šventovę” man buvo, pirma, nesuprantamas, antra, nepriimtinas. Pasitraukiau nuo šito ir, atrodo, net neaukojau tai „šventovei”. Ko gero, vis dėlto dar nepribrendau suprasti, kas vyksta ITG, ir iš karto prisimenu Aleksandro Jefimovičiaus žodžius apie latvius pacientus: „Jūs čia kažkokie kinai, jūs net ne pravoslavai.” Tikrai, mes – protestantai, tačiau, pasak dr. Alekseičiko, tenka „saugoti ištikimybę tėvų tikėjimui”.

Po metų, kai atėjo laikas antrajam seminarui Rygoje, gyvenimas mane kapojo kaip reikiant: vos gyva liko mama, nugaišo mano šuo, išsiskyriau su partnere ir ilgamete drauge, turėjau daug abejonių dėl darbo su klientais. Pagrindinis mano klausimas seminare „Intensyvus Terapinis Tikėjimas” buvo toks: kaip išlaikyti tikėjimą, kad ir tokiu metu Dievas yra su manimi. Pirmąkart pasirinkau vietą už rato, tapau lyg ir gyvenimo (ITG) stebėtoja.

Kaip visada, man padėjo dr. Alekseičiko žodžiai, pasakyti teorinėje įžangoje: „Tikėjimas – kai įsitikinote, pabuvote bėdoje ir įsitikinote, pakeliavote… atkreipkite dėmesį, koks žodis – „išprotėjimas”, išeinu iš proto, tuomet įtikėsite nematomais dalykais, bet ir to maža, reikia, kad jūsų tikėjimas jums dar būtų ir naudingas. Mūsų ligoniams turime duoti supratimą apie tai, kad jie yra išprotėję, ir tik paskui galima jiems padėti pasveikti, o jeigu čia atėjote sveikutėliai, tai ir nepasveiksite.”

Ir tikrai, kurie atėjo „sveikutėliai” ir „geručiai”, tie gyvenimo pabaigoje pajuto tikrą paniką, tikrą mirties baimę. Atrodytų, ar galima, gyvenimui baigiantis, vadinti geru rezultatu psichozę arba panikos priepuolį? Būdama nepatyrusi terapeute, galbūt ir pati imčiau panikuoti ir kuo skubiausiai stengčiausi išgydyti pacientą, o dr. Alekseičikas liko oriai ramus ir leido ligoniui „keliauti”. Jeigu pažiūrėsime iš kitos pusės, tai žmogui jo paties „nesveikumo” (ligos) įsisąmoninimas yra tiesiog puikus rezultatas: kad ir kaip ten būtų, tampa aišku, kad žmogus serga ir reikia gydytis. Norėtųsi ir man perimti iš Meistro tokią drąsą ir tikėjimą savimi bei pacientu.

Stebint dr. Alekseičiko darbą, buvo aiškiai matyti, kaip jis nuoširdžiai tiki kiekvieno grupės dalyvio sveiku potencialu, vildamasis, kad pacientas atliks jam keliamą uždavinį, ir kaip jis mažina reikalavimus pacientui, įsitikinęs jo dvasiniu nepajėgumu. Aleksandras Jefimovičius tiesiog nuostabiai dirbo su ūmios psichozės apimtu pacientu; tokio darbo man neteko matyti net per balandžio seminarus Vilniuje.

Vienas iš Rygos seminarų privalumų yra tas, kad galima pamatyti Meistro darbą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai artimos eilinio Latvijos psichoterapeuto sąlygoms, nors, žinoma, negalima pamiršti Aleksandro Jefimovičiaus autoriteto, kuris, pasak jo, „dabar jau dirba jam”. Išties stebuklu tapo meilės patyrimas, kurį seminarui padovanojo pats Aleksandras Jefimovičius, parodydamas, kaip nuoširdi meilė pakeičia kitą žmogų, jį sušildo, išlaisvina, sudvasina.

Meilės pamokos – taip nusakyčiau ITG esmę. Jos kiekvieną kartą iš naujo atveria paties autoriaus dvasinę būseną, ir prisilietimas prie šios sielos ir dvasios leidžia kiekvienam šalia esančiam iš naujo atrasti didžiausią žmogiškosios prigimties stebuklą – gebėjimą mylėti. ITG yra meilės meno pamokos, tokios meilės, kuri yra ne tik santykis, bet ir sielos būsena.

Pradėdamas seminarą, Aleksandras Jefimovičius rodė gyvūnų paveikslėlius ir sakė: „Jei turite šunį, tai jūs sugrįžtate ne į namą, o namo.” Dr. Alekseičiko žodžiai kaip gerai nutaikytos strėlės tiksliai smigo mano sielon.

Man teko užmigdyti savo šunį, 13 metų buvusį pačiu ištikimiausiu draugu. Visus tuos metus jis mokė mane rūpintis ir mylėti. Siaubingas netekties ir sielvarto skausmas draskė man širdį. „ Nėra šuns, kuris nesutiktų numirti už savo šeimininką”, – sakė Aleksandras Jefimovičius. Kažkuri dalis manęs mirė kartu su mano šunimi. Ar galėčiau pamilti žmogų tokia meile, kuri yra už teisėtumo ribų – ir žmonių, ir Dievo? Šis klausimas ir tapo svarbiausiu mano kitame ITG, jau 2005 metų balandžio seminare.

Mano trejus metus trukusį gydymąsi ITG ir jo rezultatus susumavo seminaras „Psichiatrijos ir psichoterapijos dvasia” (2005), kur man pavyko nugyventi ilgą, tikrai turtingą ir visapusiškai sodrų gyvenimą.

Šio gyvenimo įvykiai pradėjo rutuliotis jau formuojant vidinį ratą. Kažkas tik paprasčiausiai iki galo surūkė cigaretę, o jo vieta rate jau buvo užimta, kartu atsirado žmonių, kurių vieta jiems liko, ir nei laikas, nei kas kitas nepaveikė jų būties intensyvaus gyvenimo rate.

Kas tai, atsitiktinumas ar likimas? Šitai vertė mane susimąstyti, kaip į mano gyvenimą ateina man svarbūs žmones? Kas tai lemia? Kiek tai priklauso nuo manęs, nuo mano pasirinkimo, o kiek nuo atsitiktinumo valios, kiek nuo Jo, kuris visa tai sumąstė? Tiesą pasakius, dviejų minučių klausimas taip ir liko neišaiškintas, tiesiog pradėjome gyventi pagal dr. Alekseičiko laikrodį. Taigi jo laikrodis rodė mūsų gyvenimo laiką. Šitas nesusipratimas leido įeiti į ratą žmonėms, kurie, kaip vėliau pasirodė, tapo labai reikšmingi mano gyvenimui grupėje, ir dabar sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs grupės gyvenimas ir mano gyvenimas grupėje, jeigu pavėlavusieji būtų susipratę sutikslinti savo laikrodžius su dr. Alekseičiku grupės darbo pradžioje.

Ir, kaip sako pats dr. Alekseičikas, „įvykiai gyvenime ne atsitinka, o stebuklingai įvyksta”.

Visuomet savęs klausdavau, kaip ir kada gimsta grupė ir, svarbiausia, kas ją gimdo? Iš pradžių atsiranda idėja, šiuo atveju „Psichiatrijos ir psichoterapijos dvasia”. Vėliau ateina žmonės, vieni laisva valia, kiti priversti, įgyvendina šią idėją (šiuo atveju įgyvendina ITG). Tačiau atrodo, kad ne visiems norintiems yra duotos galimybės ar sugebėjimai tas galimybes išnaudoti, ir jie tiesiog pasilieka „baigti rūkyti cigaretę” ar baigti sakyti sakinį, ir intensyviajame gyvenime jiems jau nebėra vietos…

Pastebėjau, kad grupės sudėties formavimas yra vienas svarbiausių ITG momentų, ypač šitai matyti tuose seminaruose, kur pretendentų yra daugiau negu laisvų vietų. Tuomet būna akivaizdu, kaip grupės kokybinė sudėtis lemia pragyvento gyvenimo gilumą. Arba kai dr. Alekseičikas nori ką nors pasodinti į ratą, o tas žmogus tokio noro nepareiškia, tuomet toks gyvenimas „iš pareigos” ir vyksta remiantis pozicija „svarbu neišlįsti, svarbu išgyventi”. Prisipažinsiu, man kažkaip sunku suprasti tokio gyvenimo naudą ir tokio pasirinkimo tikslingumą. Nors gali būti, kad ir toks pavyzdys yra pakankamai pamokomas.

ITG intensyvumas pasireiškia jau nuo pirmųjų vidinio rato formavimo minučių. Nors grupės darbas faktiškai dar neprasidėjęs, lemtingų įvykių jau daugiau negu pakankamai. Tik gaila, kad taip gaivalingai besivystant įvykiams nebelieka laiko apmąstyti reikšmingumo viso to, kas vyksta atrankos metu, turiu omeny ir kiekvieną dalyvį, ir visą grupę.

Šiame seminare užsitarnavau gyvenimą vidiniame rate už savo iš-gyvenimus ankstesniame gyvenime, t. y. S. Jeselsono grupėje „Meilės išgyvenimo patyrimas”. Taip nutiko, kad intensyvaus gyvenimo galimybė man buvo suteikta kaip apdovanojimas ir kartu kaip įpareigojimas, nes tie, kas mane išrinko, sudėjo į mane tam tikras viltis, ir, kad ir kaip ten būtų, šį gyvenimą privalėjau nugyventi ne tik naudingai sau, bet ir naudingai kitiems. Žinoma, keista, kad pats Aleksandras Jefimovičius netiki reinkarnacija, nes seminaro schema verčia manyti, kad tam tikras amžinos gyvenimų sekos nuoseklumas vis dėlto yra.

Man taip skaudėjo, kad, kaip sakė dr. Alekseičikas, „pradėjau gydytis pas psichiatrą, dar net neužsirašiusi iš anksto į priėmimą”. Jau renkant problemas, atgailavau dėl to, kad neįvertinau savo tėvo, kuris sunkiomis mano ir mamos gyvenimo minutėmis pasirodė kaip patikimas vyriškis. Tiesiog dvasinis aklumas neleido man to pamatyti ir su dėkingumu priimti tėvus tokius, kokie jie yra…

Aleksandras Jefimovičius mane sustabdė ir „užrašė į priėmimą”.

Tas priėmimas įvyko, kai Dima paprašė manęs pabūti jo mama. Sutikau, neįtardama, kokios svarbios man taps šios minutės. Atsitiko taip, kad, pasirinkdama būti Dimos motina, kartu pasirinkau būti ir jo patėvio žmona, ir jo sesers motina. Jei sūnui mano visa siela ir kūnas sakė „taip”, tai, kai Dima pasakė, kad jis dar turi ir seserį, aš visiškai pasimečiau ir pajutau vidinį protestą, nesugebėjimą priimti šią mergaitę kaip dukterį, o vyriškį kaip sutuoktinį. Ir tik paskui, kai duktė, paėmusi mane už rankos, paprašė kurį laiką pabūti vien tik su ja, mano viduje viskas lyg ir apsivertė, ir siela visiškai atsiliepė į jos jausmus ir gyvenimą.

Priėmimas, meilė ir rūpestis – tokie jausmai buvo užpildę mano esybę ir dar tas pojūtis, kad laikas išsikreipia, kad vienu metu yra ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Galbūt čia ir yra tai, ką sako Aleksandras Jefimovičius, „kad mes gyvename ne tik dabartyje, bet ir amžinybėje”. O Ramunei jis paskui pasakys, kad aš jai daviau laisvę būti pačia savimi ir kaip tik dėl jos ir dr. Alekseičiko klausimų galėsiu priimti ne tik tai, kad mamą man siuntė Dievas, bet ir tai, kad aš esu Dievo siųsta savo motinai. Tiesą sakant, teoriškai, žinoma, visa tai žinojau, bet praktiškai išgyvenau tik šiame seminare bendraudama su Ramune.

Man tai reiškė sugrįžimą atgal į tą tolimą praeitį, kai mano siela sutiko įsikūnyti ir priimti Aukščiausiojo valią ir jo sumanytą mano likimą, tai reiškė pasakyti „taip” savo likimui, susitaikyti su juo.

Po šito įvykio kiekvieno žmogaus buvimas rate man tapo suprantamas ir sąveika su kiekvienu dalyviu atverdavo vieną ar kitą ypatybę, būdingą ir mano gyvenimui grupėje, ir realiam gyvenimui.

Pamenu, kaip norėjau ir iš visų jėgų stengiausi padaryti viską, kad Aleksandras Jefimovičius atšauktų paskirtą bausmę ir neišvytų iš seminaro man svarbių ir reikšmingų žmonių, tačiau niekaip negalėjau paveikti šio proceso. Ir vėl puikybė neleido suprasti, kad stebuklai vyksta ne dėl manęs, o „vardan Kristaus”.

Kalbant apie bausmes, reikėtų pasakyti, kad bausmė, paskirta gydytojui už jo pacientės kaltę – dėl jos iš vienos seminaro dalies buvo išvyti keli dalyviai, man pasirodė pernelyg žiauri – visą mėnesį nesinaudoti mobiliuoju telefonu darbo metu man būtų katastrofa. Mano mintys tuo metu veikė tik viena kryptimi: kaip gudrumu galėčiau apeiti tokią bausmę (peradresuoti skambučius ir pan.). Tuomet Kostas pasisiūlė išpirkti gydytojo kaltę, ir dr. Alekseičikas sutiko, o kažkas tuojau paklausė, kodėl nebuvo iš Kosto pareikalauta daugiau, ir Alek¬sandras Jefimovičius atsakė: „Aš juk nesu sadistas.” Dar viena frazė, turėjusi man pasekmių: juk gyvenau ir dar dabar gyvenu su ta mintim, kad Gyvenimas iš manęs pareikalaus daugiau, negu galiu ištverti, t. y. gyvenu nepasitikėdama savimi ir gyvenimu, todėl jaučiuosi vieniša, man liūdna ir graudu.

Paskutiniosios seminaro dienos rytą gyvenimas man dovanojo dar vieną nuostabų siurprizą. „Mano dukrytė” Ramunė pasakojo apie filmą „Jūra viduje” („The Sea Inside”), kurį žiūrėjo išvakarėse. Pagrindinis filmo herojus – 46 metų vyriškis, kuris 26 metus buvo visiškai paralyžiuotas ir praleido lovoje. Tokį gyvenimą jis laikė žeminančiu ir kreipėsi į mylimą moterį pagalbos, kad užbaigtų tokį gyvenimą, aiškindamas, kad tikroji meilė yra suteikti kitam laisvę, net jei jis pasirenka mirtį; kad tas, kuris tikrai myli, pagelbės jam išsilaisvinti iš negarbingo gyvenimo. Dar nebuvau mačiusi šio filmo, tačiau nuo to laiko, kai užmigdžiau savo šunį, visą laiką mąsčiau apie meilę ir mirtį, apie ištikimybę ir patikimumą, apie Dievą ir jo įstatymus, apie likimą ir pasirinkimo šiame gyvenime ribotumą.

Sako, šunys moka mylėti nuo gimimo, todėl jiems nereikalingas toks ilgas gyvenimas kaip mums, žmonėms, nes visas gyvenimas, taip pat ir ITG, yra mokymasis skleistis taip, kad gebėtum laisvai mylėti.

Tuomet atrodo, kad vienintelis mano meilės kitam žmogui kriterijus yra laisvė, kurią galiu suteikti kitam savo likimą įgyvendinančiam žmogui, išlikdama pati savimi ir kartu prisiimdama kaltę ir atsakomybę už savo pasirinkimą.

Čia galvoju apie atsakomybę ne prieš žmones, ne prieš žmonių ir net ne Dievo įstatymus, bet prieš Amžinybę, nesvarbu, ar tai Paskutinysis teismas, ar reinkarnacijų seka. Tuomet ir tikyba tampa jau nebesvarbi.

Grupės darbo metu, jau artėjant prie pabaigos, Aleksandras Jefimovičius, į kažką kreipdamasis, netikėtai padeklamavo Bulato Okudžavos dainos „Malda” tekstą:

Kol Žemė dar sukasi, kol dar šviesa ryški, Viešpatie, duok kiekvienam, ko tas neturi, Protingajam duok galvą, bailiui duok žirgą, Duok pinigų laimingam… Ir nepamirški manęs.

Kol Žemė dar sukasi, Viešpatie – tavo valia! Valdžios trokštančiam duok jos saldybės lig soties, Dosniajam duok poilsio nors iki galo dienos. Kainui duoki atgailą… Ir nepamirški manęs. (Pažodinis vertimas.)

Matyt, Aleksandras Jefimovičius buvo teisus sakydamas, kad „kitam mes galime duoti tik tai, ką turime patys”. Jei aš myliu, tai tik ta meile ir tegaliu dalytis, jei esu laisva, tai ir kitam žmogui galiu suteikti tik tiek laisvės, kiek esu laisva bendraudama su juo. Na, o jei viso to manyje nėra, belieka tik melstis ir tikėtis, kad vienąkart malda bus išgirsta.

Pats Aleksandras Jefimovičius, žinoma, nekonstruoja gyvenimo (ITG), jis kuria jį drauge ir bendroje būtyje su supančiu Pasauliu, ir, panašu, kad toje būtyje moko mus gyventi ekstremaliai intensyviai. Taip mes, išgyvendami būtį drauge su Meistru, kuriame savo pačių gyvenimą, remdamiesi įgyta patirtimi, mokomės vis Intensyvesnio Gyvenimo, kuris mus, dalyvius, veda nuo abejonių prie Tikėjimo, nuo atramos tik savyje – Šventosios Dvasios priėmimo link, nuo savimeilės – prie dosniosios Meilės, nuo baimės – prie Laisvės.

Šie užrašai būtų nepilni, jeigu nepapasakočiau apie betarpiškos, „gyvos” supervizijos patirtį, tapusią man lyg ir tam tikro nueito profesinio kelio apibendrinimu. Apie galimybę surengti „gyvą” supervizija sužinojau, kalbėdamasi su Aleksandru Jefimovičium 2005 metų sausį, o liepą dr. Alekseičikas atvažiavo į Rygą. Šita supervizija, žinoma, virto svarbiu įvykiu mano psichoterapinėje praktikoje.

Prieš pradedant darbą nuo vidinio nerimo man, atrodo, net rankos drebėjo. Aleksandras Jefimovičius juokavo, kad jei nejausčiau to vidinio nerimo, tai jis tučtuojau pasistengtų, kad toks jausmas atsirastų. Susitarėme, kad jis dalyvaus vidiniame rate, o ne už rato.

Jei metaforiškai nusakytume grupės būseną, tai ITG dvasia sklandė virš grupės gyvenimo, o paties Aleksandro Jefimovičiaus dvasia buvo čia dar gerokai prieš jam pasirodant realiai; aišku, grupėje atsisėdus dr. Alekseičikui, narių elgesys pasikeitė – kažkas užsisklendė savyje, kažkas, atvirkščiai, išdrąsėjo ir sutvirtėjo, na ir, žinoma, pagausėjo stebėtojų.

Man tai buvo nepakartojama bendradarbiavimo, būties-drauge patirtis. Kai kurie stebėtojai netgi sakė, kad jiems ši supervizija labiau priminė ko-terapiją. Nors, mano suvokimu, supervizijos ribos vis dėlto buvo griežtai saugomos, gali būti, kad pats procesas vyko netradiciškai.

Žinoma, Aleksandras Jefimovičius intensyviai kišdavosi į grupės gyvenimą, stumdamas, kartais net „jėga”, grupės dalyvius į aukštesnį, dvasingesnį gyvenimo lygį, ir tai leido išryškėti gilesniems dalyvių tarpusavio santykių išgyvenimams. Tai, kas vyko grupėje, pavadinčiau „intensyvia ir terapine supervizija”, kuri kažkokiu keistu būdu mane įtikino, kad laisvė yra didis dalykas, ir Aleksandras Jefimovičius, kaip pats sakė, galėjo sau leisti būti tiek laisvas, kad net rado laiko „pakeliauti”. įgytas šioje supervizijoje patyrimas verčia mane permąstyti savo poziciją dirbant su grupe, neretai daugiau laukiu ir tik vangiai stumiu grupę veiksmo link; supervizorius šitai ir pastebėjo. Dr. Alekseičikas asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip reikėtų veikti, ir į tai atsižvelgsiu kituose susitikimuose su grupe, nors vargu ar drįsiu imtis tiek daug atsakomybės, kiek grupėje leidžia sau Aleksandras Jefimovičius. Galbūt sėkmingos mūsų grupės sąveikos laidas buvo tarpusavio pasitikėjimas, tai kelis kartus pabrėžė ir supervizorius.

Beje, po supervizijos vis dažniau mąstau, kad ITG galbūt yra visai ne psichoterapijos metodas, o paties dr. Alekseičiko būties būdas, nes bet kurioje vietoje, kur tik jis atsiranda, gyvenimas iš karto intensyvesnis ir terapiškesnis, ar tai būtų grupė, supervizija ar konferencija.

Jeigu pamėginčiau kažkaip atsitraukti nuo emocinio įsitraukimo į ITG ir pasižiūrėčiau į tai labiau bešališkai, pažymėčiau keturis ITG faktorius, kurie turi didžiulį, sakyčiau, pagrindinį poveikį ITG gydomajai galiai:

1. Vadovo charizma (gr. charisma – palaima, Dievo malonė), jis tuo pat metu yra gydytojas, psichiatras, psichoterapeutas, žmogus, nuėjęs ilgą savo dvasinės raidos kelią;
2. Dalyviai priima save kaip ligonį, kenčiantį žmogų ir sugeba savo skausmu dalytis su kitais;
3. Virtuoziškas vadovo sugebėjimas išnaudoti galimybes, kurias teikia vyksmas „čia ir dabar”, ir vidinio bei išorinio rato narių sąveika;
4. Veiksmas, darymas, t. y. įgyti įgūdžiai įrodomi veiksmu.

Kažkaip sunku įsivaizduoti ITG be Aleksandro Jefimovičiaus asmenybės konteksto. Kiek teko pastebėti, nėra tokių žmonių, kurie jam liktų abejingi. Emocinių santykių spektras svyruoja nuo dievinimo iki baisios neapykantos, nuo gilaus dėkingumo iki visiško neigimo. Iš savo patirties žinau, kaip sunku priimti, kad kažkas viešpatauja mano gyvenime, gali mane nubausti ar suteikti malonę. ITG ( ypač balandžio seminaruose) kažkokiu būdu atspindi tą didįjį gyvenimą, vykstantį už psichiatrijos ligoninės sienų, o šiame didžiajame gyvenime ne visada pastebime, kad yra Aukščiausioji Jėga, kuri daugeliu atvejų nusako mūsų likimą.

Visada stebiuosi Aleksandro Jefimovičiaus drąsa imtis tokios didelės atsakomybės būti paciento gyvenimo bendraautoriumi. Pats Aleksandras Jefimovičius sako, kad uždirbo sau autoritetą, kuris dabar jau dirba jo naudai. Tačiau aš vis dėlto pasirinkčiau žodį „charizma”, kuris reiškia ir Aukščiausiosios Valios įtaką, nes dr. Alekseičikas yra psichiatras ir psichoterapeutas ne tik pagal savąjį pasirinkimą, bet ir iš pašaukimo, iš Dievo malonės.

Antrasis gana svarbus faktorius yra suvokti gyvenimą, pasak Aleksandro Jefimovičiaus, kaip geriausią psichoterapeutą. Gyvenimas mus gydo, o ITG tai daro intensyviau, t. y. veikia stipriau ir giliau.

Kartais pastebiu, kad į seminarą ateina žmonės, nepasirengę pripažinti savęs pacientais (ligoniais), ir tuomet jų gyvenimas virsta mūšio lauku arba sėdėjimu pasaloje. Vieni atvirai kovoja su Aleksandru Jefimovičium, kiti tai daro viduje, o naudos iš tokio gyvenimo, kaip paskui pasirodo, yra maža. Ne veltui kiekvieną kartą per seminarą Aleksandras Jefimovičius velkasi baltą chalatą, tuo pabrėždamas, kad vienintelis psichiatras šiame skyriuje (seminare) yra jis, o išdidžiam žmogui tai priimti sunku. Kartais tenka stebėti, kaip pats bendravimas su dr. Alekseičiku virsta psichoterapeuto tolerancijos ir brandumo patikrinimu, savojo pasipūtimo tramdymo mokykla.

Tad kas sukuria tokį didelį ITG intensyvumą?

Manau, kad intensyvumo pagrindas yra Meistro gebėjimas pačiam būti tuo pat metu lyg ir dviejose laiko dimensijose – dabartyje ir kartu amžinybėje. Tai leidžia jam virtuoziškai pasinaudoti savo gyvenimiška ir profesine patirtimi situacijose „čia ir dabar”, nes kaip tik dabar mes kuriame savo ateitį. Ir antras ne mažiau svarbus faktorius, sukuriantis gyvenimo intensyvumą ir terapiškumą, yra paciento veiksmas, įgyto patyrimo, kurio dr. Alekseičikas kaip vadovas nuolat atkakliai reikalauja iš paciento, įrodymas.

Na, o jeigu kalbėtume apie ITG slypinčius pavojus, tai pirmiausia norėčiau paminėti vis tą patį intensyvumą, kuris kartais taip užburia dalyvį, kad tikrasis gyvenimas paskui gali pasirodyti nuobodus ir neįdomus, ir ligonis gali prarasti norą pasveikti arba gali atsirasti noras gyventi vien tik ITG, t. y. ilgai gydytis. Savo ruožtu žmogui, nepratusiam „keliauti iš proto”, balandžio seminarų gyvenimo intensyvumas gali pasirodyti pernelyg didelis, o gerų psichiatrų mūsų šalyje (turiu omenyje Latviją) tiek mažai…

Norėčiau paminėti ir dar vieną „pavojų”, su kuriuo susidūriau savo realiame gyvenime. Po seminarų, kuriuose priimdavau kokį nors reikšmingą sau sprendimą, įvykiai, tarsi skirti išmėginti mano naujosios pasaulėžiūros atsparumą, pasipildavo tiesiog stulbinamu greičiu ir dažnumu, tuo lyg ir suteikdami man galimybę ir realiame gyvenime patvirtinti ir sustiprinti įgytus grupėje įgūdžius.

Kaip jau minėjau, ITG labiau parodo paties jo autoriaus būties būdą ir, mano galva, yra neatsiejamas nuo Aleksandro Jefimovičiaus tiesioginio dalyvavimo. Kaip sako pats dr. Alekseičikas, užmegzdamas su pacientu dvasinį ryšį, terapeutas gydo savimi. Esu dėkinga likimui ir Aleksandrui Jefimovičiui už suteiktą galimybę trejus pastaruosius metus gyventi ITG ir pajusti, kad ITG – tai terapija ne tik visiems jame dalyvaujantiems, tai – terapija kiekvienam.