Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(20 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XX skyrius

AZAZELO KREMAS

Giedrame vakaro danguje kabojo pilnas mėnulis, matomas pro klevo šakas. Liepų ir akacijų šešėliai įmantriausiais raštais išmargino sodo žemę. Trijų dalių stoglangis buvo atvertas, tačiau užtrauktas užuolaida, ir pašėlusiai tviskėjo nuo elektros šviesos.

Margaritos Nikolajevnos miegamajame degė visos lempos, apšviesdamos baisiausią netvarką.

Ant lovos gulėjo bliuzelės, kojinės ir apatiniai drabužiai, suglamžyti baltiniai paprasčiausiai mėtėsi ir ant grindų šalia sumaigytos iš susijaudinimo papirosų dėžutės.

Bateliai stovėjo ant naktinio staliuko greta nugerto puodelio kavos ir peleninės, kurioje smilko nuorūka, ant kėdės atlošo kabojo juoda vakarinė suknelė. Kambaryje dvelkė kvepalais. Iš kažkur sklido įkaitusio lygintuvo kvapas.

Margarita Nikolajevna sėdėjo priešais veidrodį, ant nuogo kūno užsisiautusi maudymosi chalatą ir įsispyrusi į juodus zomšinius batukus. Priešais Margaritą Nikolajevna greta Azazelo dovanotos dėžutės gulėjo laikrodėlis su auksine apyranke, ir Margarita Nikolajevna nenuleido akių nuo ciferblato. Kartais jai atrodydavo, kad laikrodis sugedo ir rodyklės stovi vietoje. Tačiau jos judėjo, nors ir labai lėtai, tarytum prilipdamos, ir pagaliau ilgoji rodyklė pasiekė dvidešimt devintą dešimtos valandos minutę. Margaritos širdis taip baisiai dunkstelėjo, kad ji nė neįstengė iš sykio paimti dėžutės. Susitvardžiusi Margarita atidarė ją ir išvydo riebų gelsvą kremą. Jai pasirodė, kad kremas kvepia pelkių dumblu. Margarita piršto galiuku užsitepė trupučiuką kremo ant delno, ir kambarys dėl to dar labiau pakvipo pelkių žolynais ir mišku, o paskui delnu ėmė trinti kaktą ir skruostus.

Kremas lengvai tepėsi ir, kaip atrodė Margaritai, bemat išgaruodavo. Keletą kartų brūkštelėjusi per veidą, Margarita žvilgtelėjo į veidrodį ir išmetė dėžutę iš rankų. Ji nukrito tiesiai ant laikrodžio, kurio stiklas suskeldėjo. Margarita užsimerkė, paskui žvilgtelėjo dar kartą ir padūkusiai nusikvatojo.

Pincetu išpešioti siauručiai kaip siūleliai antakiai sutankėjo ir lyg du juodi glotnūs lankai apgaubė ūmai pažaliavusias akis. Siaura vertikali raukšlelė, kertanti tarpuakį ir atsiradusi tada, spalio mėnesį, kai dingo meistras, prapuolė, nepalikusi pėdsako. Išnyko ir gelsvi šešėliai smilkiniuose, ir du vos įžiūrimi raukšlių tinkleliai ties akių kampučiais.

Skruostų oda nusidažė lygiai rausva spalva, kakta nušvito ir nubalo, o kirpykloje susukti plaukai išsitiesė.

Į trisdešimtmetę Margaritą iš veidrodžio žvelgė juodaplaukė, iš prigimties garbiniuota dvidešimties metų moteris, smagiai kvatojanti ir žybsinti dantimis.

Prisikvatojusi Margarita vienu krustelėjimu išsinėrė iš chalato, pilna sauja pasikabino lengvo riebaus kremo ir smagiai trindama ėmė tepti juo kūno odą. Oda beregint paraudo ir užkaito. Paskui akimoju, tarsi kažkas iš smegenų būtų ištraukęs adatėlę, liovėsi maudulys smilkinyje, kankinęs ją visą vakarą po pasimatymo Aleksandro sode, rankų ir kojų raumenys sustangrėjo, o galų gale Margaritos kūnas tapo besvoris.

Ji šoktelėjo į viršų ir pakibo ore neaukštai viršum kilimo, paskui ėmė iš lėto leist is ir vėl atsistojo ant grindų.

– Ai, koks kremas! Ai, koks kremas! – suriko Margarita, klestelėjusi į krėslą.

Tepalas pakeitė ne vien jos išorę. Dabar visame jos kūne, kiekvienoje jo ląstelėje, kunkuliavo džiaugsmas, kurį jinai juto tarsi burbuliukus, kutenančius kūną. Margarita pasijuto laisva, išsivadavusi nuo visko. Be to, ji aiškių aiškiausiai suvokė, kad nutiko tai, ką ji dar rytmetį nujautė, ir kad ji visiems laikams palieka šiuos namus ir savo buvusį gyvenimą. Tačiau nuo to buvusio gyvenimo atskilo viena mintis apie tai, kad, artinantis kažkokiai nepaprastai, aukštyn į orą ją keliančiai nežinomybei, reikia atlikti dar vieną paskutinę pareigą. Ir ji nuoga, kaip stovėjusi, kartkartėm vis pakildama į orą, nubėgo iš miegamojo į vyro kabinetą ir, uždegusi šviesą, prišoko prie rašomojo stalo. Išplėšusi lapelį iš bloknoto, pieštuku greitai didelėmis raidėmis be klaidų parašė:

„Atleisk ir kuo greičiau pamiršk mane. Aš palieku tave amžiams. Neieškok manęs, tai beprasmiška. Sielvarto ir nelaimių priblokšta, aš pavirtau į raganą. Man metas. Sudie.

Margarita.“ Galutinai palengvėjusia širdimi Margarita parskrido į miegamąjį, o jai iš paskos su glėbiu mantos įbėgo Nataša. Ir tučtuojau visi apdarai, suknelė su mediniu pakabu, nėrinių skarelės, mėlyni šilkiniai bateliai ir dirželis – visa tai pabiro ant grindų, ir Nataša suplojo ištuštėjusiom rankom.

– Ką, graži? – užkimusiu balsu garsiai sušuko Margarita Nikolajevna.

– Kaipgi? – žengusi atatupsta, sušnibždėjo Nataša. – Kaip jūs tą padarote, Margarita Nikolajevna?

– Tai kremas! Kremas, kremas, – atsakė Margarita, rodydama į tviskančią auksinę dėžutę ir sukiodamasi prieš veidrodį.

Pamiršusi numestus ant grindų drabužius, Nataša pribėgo prie veidrodžio ir įbedė godžias liepsnojančias akis į tepalo likučius. Jos lūpos kažką kuždėjo. Ji vėl atsisuko į Margaritą ir prašneko su baisiausia pagarba.

– Bet oda! Tai bent oda, a? Margarita Nikolajevna, juk jūsų oda tiesiog švyti.

Tačiau ji kaipmat atsikvošėjo, prišoko prie drabužių, pakėlė ir ėmė purtyti juos.

– Meskit! Meskit šalin! – šaukė jai Margarita. – Velniop viską, meskit! O gal ne, nemeskit, imkit viską atminimui. Sakau jums, imkit viską atminimui. Viską pasiimkit, kas yra kambaryje.

Tarytum pakvaišusi, Nataša sustingo ir kurį laiką žiūrėjo į Margaritą, paskui pakibo jai ant kaklo, bučiuodama ir šaukdama:

Kaip šilkas! Švyti! Kaip šilkas! O antakiai, antakiai!

– Imkit visus skudurus, imkit kvepalus ir neškitės, slėpkit savo skrynioje, – šaukė Margarita, – tik brangenybių nelieskit, nes būsit apkaltinta vagyste!

Nataša susiglemžė viską, kas pakliuvo po ranka – sukneles, batelius, kojines, apatinius – ir išbėgo iš miegamojo.

Tuo metu iš kažkurio namo anapus skersgatvio pro atvirą langą sugriaudėjo ir nuvilnijo virtuoziškai grojamas valsas, o sykiu pasigirdo prie vartų stabtelėjusios mašinos pukšėjimas. – Tuojau paskambins Azazelas! – riktelėjo Margarita, klausydamasi skersgatvyje aidinčio valso. – Jis paskambins! O užsienietis nepavojingas. Taip, dabar aš suprantu, kad jis nepavojingas!

Mašina suburzgusi nutolo. Pokštelėjo varteliai, tako plytelėmis sukaukšėjo žingsniai.

„Tai Nikolajus Ivanovičius, iš žingsnių girdžiu, – pamanė Margarita, – atsisveikinant reikėtų iškrėsti kokią nors smagią ir įdomią išdaigą“.

Margarita trūktelėjo užuolaidą į šalį ir, apglėbusi rankomis kelius, skersomis atsisėdo ant palangės. Mėnulio šviesa lyžtelėjo jos dešinį šoną. Margarita pakėlė galvą į mėnulį ir nutaisė mąslią poetišką veido išraišką. Žingsniai kaukštelėjo dar porą kartų, paskui staiga nutilo. Truputėlį pasigrožėjusi mėnuliu ir padorumo dėlei atsidususi, Margarita pasuko galvą į sodą ir iš tiesų išvydo Nikolajų Ivanovičių, gyvenantį to paties namo apatiniame aukšte. Mėnuo ryškiai apšvietė Nikolajų Ivanovičių. Jis sėdėjo ant suolelio, ir buvo aiškiai matyti, kad ant to suoliuko susmuko staiga. Jo pensnė kybojo kažkaip kreivai, o portfelį jis gniaužė rankose.

– Sveiki gyvi, Nikolajau Ivanovičiau, – liūdnu balsu tarė Margarita, – labas vakaras!

Grįžtat iš posėdžio?

Nikolajus Ivanovičius ničnieko neatsakė.

– O aš, – toliau kalbėjo Margarita, pasislinkusi visu kūnu į sodo pusę, – kaip matote, sėdžiu viena, nuobodžiauju, žvelgiu į mėnulį ir klausausi valso.

Kaire ranka Margarita persibraukė per smilkinį, pasitaisė plaukus, paskui piktai pasakė:

– Šitaip nemandagu, Nikolajau Ivanovičiau! Aš vis dėlto dama, po galais! Kiaulystė neatsakyti, kai esate kalbinamas!

Nikolajus Ivanovičius, įžiūrimas mėnesienoje ligi paskutinės sagos pilkšvoje liemenėje, ligi mažiausio plaukelio šviesbruvoje smailoje barzdžiukėje, staiga išsišiepė it kuoktelėjęs, pakilo nuo suolo ir, matyt, iš sumišimo nebesusivokdamas ką darąs, ne nusiėmė skrybėlę, bet atkišo portfelį į šalį ir pritūpė, tarsi leisdamasis šokti.

– Ak, Nikolajau Ivanovičiau, koks jūs nuobodus tipas, – toliau kalbėjo Margarita, – apskritai jūs visi man taip nusibodote, jog negaliu nė apsakyti, ir taip džiaugiuosi, kad skiriuosi su jumis! Eikit jūs visi po velnių!

Tuo metu Margaritai už nugaros miegamajame sugriaudėjo telefonas. Margarita liuoktelėjo nuo palangės ir, pamiršusi Nikolajų Ivanovičių, stvėrė ragelį.

– Kalba Azazelas, – pasigirdo ragelyje balsas.

– Mielasis, mielasis Azazelai! – sukrykštė Margarita.

– Metas! Skriskite! – prašneko Azazelas ragelyje, ir iš balso galėjai suprasti, kad jam patinka toks nuoširdus Margaritos džiūgavimas. – Kai skrisite viršum vartų, šūktelėkite „Nematoma!“ Paskui paskraidykite virš miesto, kad įgustumėte, o tada šaukite į pietus, lauk iš miesto, ir tiesiai prie upės. Esate laukiama!

Margarita pakabino ragelį, ir tuo metu gretimame kambaryje sutrinksėjo kažkoks medinis daiktas ir ėmė baladotis į duris. Margarita atlapojo jas, ir į kambarį pasišokinėdamas įlėkė grindų šepetys, iškėlęs aukštyn šeriuotą galvą. Kitu galu jis tvatino į grindis, spardėsi ir veržėsi link lango. Margarita suspigo iš laimės ir apsižergė šepetį. Ir tik šią akimirką Margaritai dingtelėjo, kad per tą sąmyšį ji pamiršo apsirengti. Zovada prijojusi prie lovos, ji čiupo pirmiausiai po ranka pakliuvusius kažkokius žydrus marškinius. Mostelėjusi jais tartum vėliava ji išskrido pro langą. Ir valsas virš sodo sugriaudėjo smarkiau. Margarita nusklendė žemyn ir išvydo ant suolelio Nikolajų Ivanovičių. Šis sėdėjo it suakmenėjęs ir visai apstulbintas klausėsi riksmo ir bildesio, sklindančio iš apšviesto viršutinių gyventojų miegamojo.

– Sudie, Nikolajau Ivanovičiau! – suriko Margarita, šokdama priešais Nikolajų Ivanovičių.

Šis aiktelėjo, numetė žemėn portfelį ir ėmė keturpėsčias ropoti suoleliu.

– Sudie visiems laikams! Aš išskrendu, – šaukė Margarita, nustelbdama valsą. Ūmai ji susiprotėjo, kad marškiniai jai visai nereikalingi ir, kraupiai nusikvatojusi, užmetė juos Nikolajui Ivanovičiui ant galvos. Apakintas Nikolajus Ivanovičius žnektelėjo nuo suolelio ant tako plytelių.

Margarita atsigręžė, norėdama paskutinį sykį žvilgtelėti į namą, kuriame taip ilgai kamavosi, ir šviesa trykštančiame lange išvydo nuostabos iškreiptą Natašos veidą.

– Sudie, Nataša! – sušuko Margarita ir kilstelėjo piestu šepetį. – Nematoma!

Nematoma! – suriko dar garsiau ir, nėrusi pro čaižančias veidą klevo šakas, slystelėjo virš vartų ir išskrido į skersgatvį. O jai įkandin nuskrido galutinai įsisiautėjęs valsas.