Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

ANTRA DALIS

(19 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XIX skyrius

MARGARITA

Paskui mane, skaitytojau! Kas tau sakė, kad pasaulyje nėra tikros, ištikimos ir amžinos meilės? Tegul melagiui nudžiūsta šlykštus jo liežuvis!

Paskui mane, mano skaitytojau, tik paskui mane, – aš tau parodysiu tokią meilę!

Ne! Meistras klydo, kai aną valandą, nakčiai peržengus per pusiaują, ligoninėje karčiai kalbėjo Ivanuškai, kad jinai jį pamiršo. Taip negalėjo būti. Ji, žinoma, jo nepamiršo.

Pirmiausia atskleisime paslaptį, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanuškai. Jo mylimoji buvo vardu Margarita Nikolajevna. Viskas, ką meistras vargšui poetui apie ją pasakojo, buvo tikrų tikriausia teisybė. Jis teisingai nupasakojo savo mylimąją. Ji buvo graži ir protinga. Čia reikėtų tiktai pridurti – galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą į Margaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymaus specialisto, beje, padariusio svarbų valstybinės reikšmės atradimą. Jos vyras buvo jaunas, gražus, geras, doras ir dievino žmoną. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią – namas ligi šiolei sveikutėlis.

Margaritai Nikolajevnai nestigo pinigų. Margarita Nikolajevna galėjo pirktis viską, kas jai patinka. Tarp jos vyro draugų pasitaikydavo įdomių žmonių. Margarita Nikolajevna nė piršto nekišdavo prie primuso. Margarita Nikolajevna nepatyrė, kaip siaubinga gyventi bendrame bute. Žodžiu… ji buvo laiminga? Nė vienos minutės! Nuo tos dienos, kai devyniolikos metų ištekėjo ir pakliuvo į šį namą, ji nepatyrė laimės. O dievai, dievai! Ko gi reikėjo tai moteriai?! Ko gi reikėjo tai moteriai, kurios akyse nuolatos degė kažkokia paslaptinga ugnelė? Ko reikėjo tai viena akim truputį žvairuojančiai raganai, aną pavasarį pasipuošusiai mimozomis? Nežinau. Negalėčiau pasakyti. Matyt, ji sakė tiesą, jai reikėjo jo, meistro, o ne gotiško stiliaus namo, ne atskiro sodo ir ne pinigų. Ji mylėjo jį, ji sakė tiesą.

Net man, gryną tiesą kalbančiam pasakotojui, tačiau pašaliniam žmogui, suspaudžia širdį pagalvojus, ką ištvėrė Margarita, kitą dieną nuėjusi į meistro namelį ir sužinojusi, kad jo nebėra. Laimė, ji nebuvo spėjusi pasikalbėti su vyru, kuris negrįžo žadėtu laiku. Ji padarė viską, kad ką nors sužinotų apie jį, ir, aišku, nieko nesužinojo. Tuomet ji grįžo į senuosius namus ir gyveno tenai.

Bet vos tik nuo šaligatvių ir grindinių nutirpo purvinas sniegas, vos tik pro orlaidės padvelkė neramus šiek tiek puvėsiais trenkiantis pavasario vėjas, Margarita Nikolajevna ėmė liūdėti labiau negu žiemą. Ji dažnai paslapčiomis ilgai ir graudžiai verkdavo. Ji nežinojo, ką jinai myli: gyvą ar mirusį? Ir kuo sparčiau bėgo beviltiškos dienos, tuo dažniau, ypač prietemoje, ją aplankydavo mintis apie tai, jog jinai surišta su mirusiuoju.

Reikėjo arba jį pamiršti, arba numirti pačiai. Juk gyventi šitaip nevalia. Nevalia!

Pamiršti jį, bet kuria kaina – pamiršti! Tačiau jis nepasimiršta, štai kas liūdniausia.

– Taip, taip, taip, ta pati klaida! – kalbėjo Margarita žiemą, sėdėdama palei krosnį ir žvelgdama į ugnį, užkurtą prisiminimui tos ugnies, kuri degė tada, kai jis rašė Poncijų Pilotą. – Kodėl aną naktį aš jį palikau? Kodėl? Juk tai beprotybė! Aš grįžau kitą dieną, kaip ir žadėjau, bet jau buvo vėlu. Taip, aš grįžau kaip nelaimingasis Levis Matas – pernelyg vėlai!

Visi tie žodžiai, aišku, buvo paiki, nes kas, na kas būtų pasikeitę, jeigu jinai tą naktį būtų pasilikusi pas meistrą? Ar ji būtų išgelbėjusi jį? Juokinga! – norisi mums sušukti, bet mes to nepadarysime, regėdami į neviltį puolusią moterį.

Tą pačią dieną, kai juodojo mago pasirodymas Maskvoje sukėlė galybę visokiausios maišaties, tą penktadienį, kai atgal į Kijevą buvo išvytas Berliozo dėdė, kai buvo suimtas buhalteris ir nutiko daugybė kitų kvailų ir nesuprantamų dalykų, Margarita nubudo apie vidurdienį savo miegamajame su stoglangiu, atsiveriančiu į namo bokštelį.

Atsibudusi Margarita nepravirko, kaip kad dažnai atsitikdavo, nes atsibudo su nuojauta, kad šiandien galų gale kažkas įvyks. Pajutusi tai, ji ėmė kurstyt i ir brandint i tą nuojautą savo sieloje, bijodama, kad ji nepraeitų.

– Aš tikiu, – iškilmingai šnibždėjo Margarita. – Aš tikiu! Kažkas įvyks! Negali neįvykti, – už ką aš turėčiau kentėti ligi mirties? Prisipažįstu, kad melavau ir apgaudinėjau, kad slėpiau nuo žmonių savo tikrąjį gyvenimą, bet vis dėlto už tai negalima taip žiauriai bausti. Kažkas būtinai atsitiks, nes nebūna, kad kas nors truktų amžius. Be to, mano sapnas buvo pranašingas, galvą guldau.

Taip šnibždėjo Margarita Nikolajevna, žvelgdama į tamsiai raudonas užuolaidas, pro kurias smelkėsi saulė. Ji rengėsi, kupina nerimo, šukavosi trumpus susuktus plaukus priešais trijų dalių veidrodį.

Sapnas, kurį šią naktį sapnavo Margarita, buvo iš tikrųjų neįprastas. Mat kentėdama ištisą žiemą, ji niekuomet sapne neregėjo meistro. Naktį jis duodavo jai ramybę, ji kankindavosi tik dienomis. Ir štai – prisisapnavo.

Sapne Margaritai pasirodė nepažįstama vietovė – gūdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvo pavasario dangaus. Pasirodė jai tas lopiniais sudraskytas pilkas slenkantis dangus, o po juo – be garso plastantis kovarnių būrys. Kažkoks sukrypęs lieptas, po juo drumstas ištvinęs upeliūkštis. Vargani ir liūdni pusnuogiai medžiai. Vieniša drebulė, o tolėliau – už kažkokių daržų, tarp medžių, – rąstų trobesėlis, lyg lauko virtuvė, lyg pirtis, lyg velniai žino kas. Aplink viskas lyg išmirę, tokia nykuma, kad stačiai pasikarti norisi ant tos drebulės palei lieptą. Nei vėjelis pūsteli, nei debesys sujuda, niekur nė gyvos dvasios. Tikras pragaras gyvam žmogui!

Ir štai, įsivaizduokite, atsiveria to rąstinio trobesio durys, ir pasirodo jis. Gana toli, tačiau aiškiai matomas. Nudriskęs, nesuprasi, kuo apsirengęs. Plaukai susitaršę, barzda neskusta. Akys liguistos, pilnos nerimo. Moja ranka, kviečia ją. Springdama sustingusiu oru, Margarita nuo kupsto ant kupsto pasileido pas jį ir tuo metu atsibudo.

„Šis sapnas gali reikšti arba viena, arba kita, – patyliukais mąstė Margarita Nikolajevna, – jeigu jis miręs ir kvietė mane, vadinasi, buvo atėjęs manęs pasiimti, ir aš greitai mirsiu.

Labai gerai, nes tada ateis galas kančioms. O jeigu jis gyvas, sapnas gali reikšti tik vieną dalyką, – jis primena man apie save! Nori pasakyti, kad mes dar pasimatysim. Taip, mes pasimatysim labai greit!“ Vis dar tokia pat sudirgusi, Margarita apsirengė ir ėmė įtikinėti save, kad iš esmės viskas klostosi labai sėkmingai ir kad reikia mokėti sugauti tokias sėkmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trims dienoms išvažiavo į komandiruotę. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kas patinka, svajoti apie tai, ko širdis geidžia. Visi penki kambariai antrame namo aukšte, visas tas butas, kurio Maskvoje pavydėtų dešimtys tūkstančių žmonių, jos valioje.

Tačiau, tris dienas gavusi laisvę, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausią kampelį šiame prabangiame bute. Išgėrusi arbatos, ji nuėjo į tamsų belangį kambarį, kuriame buvo laikomi lagaminai ir visokios senienos dviejose didelėse spintose. Ji atsitūpė, ištraukė apatinį vienos spintos stalčių ir iš po šilko atraižų šūsnies išsiėmė tą vienintelę brangenybę, kurią turėjo gyvenime. Margaritos rankose atsirado senas albumas rudos odos viršeliais, kuriame buvo meistro fotografija, jo vardu išduota taupomosios kasos knygelė su dešimties tūkstančių rublių indėliu, tarp rūkomojo popieriaus lapelių suspausti sudžiūvusių rožių žiedlapiai ir dalis didelio formato sąsiuvinio, prirašyto mašinėle, su apdegusiu apatiniu kraštu.

Atsinešusi šias brangenybes į savo miegamąjį, Margarita Nikolajevna atrėmė fotografiją į trisienį veidrodį ir prasėdėjo bemaž valandą, ant kelių laikydama apdegusį sąsiuvinį, sklaidydama jį ir skaitinėdama tekstą, kuris, pabuvojęs ugnyje, liko be pradžios ir be pabaigos: „…tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą. Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… Dingo Jeršalaimas – didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje…“ Margaritai norėjosi toliau skaityti, bet toliau nieko nebuvo, tik suanglėjęs nelygus kraštas.

Šluostydamasi ašaras, Margarita Nikolajevna padėjo sąsiuvinį į šalį, atsirėmė alkūnėmis į staliuką prie veidrodžio ir ilgai sėdėjo, atsispindėdama veidrodyje ir nenuleisdama akių nuo fotografijos. Paskui ašaros nudžiūvo. Margarita tvarkingai sudėstė atgal savo brangenybes, ir netrukus jos vėl buvo palaidotos po šilkiniais skudurais, ir tamsiame kambaryje skimbtelėjęs užsitrenkė užraktas.

Nusprendusi pasivaikščioti, Margarita Nikolajevna prieškambaryje vilkosi paltą.

Gražuolė Nataša, jos namų darbininkė, pasiteiravo, kokį antrą patiekalą paruošti pietums, ir, išgirdusi atsakymą, jog tai visai nesvarbu, savo malonumui pradėjo šneką su šeimininke ir pripasakojo dievai žino kokių niekų, sakysime, tai, kad vakar teatre fokusininkas rodęs tokius numerius, jog visi aikčioję, visiems dalinęs veltui po du flakonus užsieninių kvepalų ir po kojines, o paskui, kai seansas pasibaigęs, publika išėjusi į gatvę, ir žiū – visi nuogutėliai! Margarita Nikolajevna krito ant kėdės šalia veidrodžio prieškambaryje ir prapliupo kvatotis.

– Nataša! Na kaip jums ne gėda, – kalbėjo Margarita Nikolajevna, – jūs išmintinga, gudri mergina; žmonės eilėse primeluoja velniai žino ko, o jūs kartojate!

Nataša nuraudo it aguona ir puolė karštai prieštarauti, kad žmonės visai nemeluoja ir kad ji pati šiandien Arbato gastronome matė vieną pilietę, kuri atėjo į gastronomą su bateliais, o kaip prie kasos mokėjo pinigus, bateliai dingo nuo jos kojų, ir ji liko vienomis kojinėmis. Akys iššoko ant kaktos! Užkulnyje skylė. O tie bateliai stebuklingi, iš to paties seanso.

– Taip ir išėjo be batų?

– Taip ir išėjo! – šūkčiojo Nataša, dar labiau raudonuodama dėl to, kad šeimininkė nenori tikėti jos pasakojimu. – Taigi praeitą naktį, Margarita Nikolajevna, milicija kokį šimtą žmonių suėmė. Po ano seanso kai kurios pilietės vienomis kelnaitėmis lakstė Tverės gatve.

– Na, žinoma, čia tau Darja pripasakojo, – tarė Margarita Nikolajevna, – aš jau seniai pastebėjau, kad ji baisi melagė.

Smagus pokalbis baigėsi Natašai maloniu siurprizu. Margarita Nikolajevna nuėjo į miegamąjį ir grįžo su pora kojinių ir flakonu odekolono. Tarusi Natašai, kad ji taip pat norinti parodyti fokusą, Margarita Nikolajevna padovanojo jai ir kojines, ir buteliuką, prašydama ją tik vieno dalyko – nelakstyti vienomis kojinėmis Tverės gatve ir neklausyti Darjos. Išsibučiavusios šeimininkė ir namų darbininkė išsiskyrė.

Atsilošusi į patogų, minkštą krėslo atlošą, Margarita Nikolajevna važiavo troleibusu per Arbatą, čia galvodama apie savo reikalus, čia klausydamasi, apie ką kuždasi piliečiai, sėdintys priešais ją.

O šie, retkarčiais baugiai apsidairydami, ar kas nors negirdi, kuždėjosi apie kažkokius niekus. Sėdintis prie lango įmitęs žaliūkas su kiaulės akutėmis pašnibždomis kalbėjo nedidukui savo kaimynui, jog karstą tekę uždengti juoda marška…

– Negali būti, – stebėdamasis šnibždėjo mažasis, – negirdėti dalykai… O ko ėmėsi Želdybinas?

Pro lygų troleibuso gaudesį nuo lango pasigirdo žodžiai:

– Kriminalinis skyrius… skandalas… tiesiog mistika!

Iš tų nuotrupų Margarita Nikolajevna vargais negalais susilipdė bent kiek rišlesnę istoriją. Piliečiai kuždėjosi apie tai, kad kažkokiam numirėliui, o kokiam – jie neminėjo, šįryt iš karsto buvo pavogta galva! Štai dėl ko dabar jaudinasi tasai Želdybinas. O tie, kas troleibuse apie tai kuždasi, irgi kažkaip susiję su apvogtu numirėliu.

– Ar spėsime gėlių nusipirkti? – nerimavo mažasis. – Kremacija, sakai, antrą valandą?

Pagaliau Margaritai Nikolajevnai įgriso klausytis tų paslaptingų tauškalų apie pavogtą iš karsto galvą, ir ji apsidžiaugė, kad atėjo metas išlipt i.

Po kelių minučių Margarita Nikolajevna jau sėdėjo palei Kremliaus sieną, išsirinkusi suolelį, nuo kurio būtų matomas maniežas.

Margarita markstėsi priešais ryškią saulę, prisiminė šios nakties sapną, prisiminė, kaip lygiai prieš metus – sulig diena, sulig valanda, – ant to paties suolelio ji sėdėjo su juo.

Šiandien jo nebuvo greta, tačiau Margarita Nikolajevna mintyse vis dėlto kalbėjosi su juo: „Jeigu tu ištremtas, tai kodėl neatsiunti jokios žinios? Juk kiti parašo, duoda žinią. Tu manęs nebemyli? Ne, aš kažkodėl tuo netikiu. Vadinasi, tu buvai ištremtas ir mirei…

Tada meldžiu tave, paleisk mane, duok man laisvę gyventi, laisvę kvėpuoti“. Margarita Nikolajevna pati atsakinėjo sau už jį: „Tu laisva… Argi aš tave laikau?“ Paskui prieštaravo jam: „Ne, čia ne atsakymas! Ne, tu turi pradingti iš mano atminties, tuomet aš tapsiu laisva“.

Žmonės ėjo pro Margaritą Nikolajevna. Kažkoks vyriškis pašnairavo į gerai apsirengusią moterį, sudomintas jos grožio ir vienišumo. Jis kostelėjo ir prisėdo ant Margaritos Nikolajevnos suolo kraštelio. Sukaupęs drąsą, jis prašneko:

– Šiandien tikrai gražus oras… Bet Margarita taip niauriai pažvelgė į jį, kad jis atsikėlė ir nuėjo.

„Štai ir pavyzdys, – pasakė Margarita mintyse tam, kas buvo užvaldęs jos sielą, – kodėl aš, tiesą sakant, nuvijau šitą vyrą? Man nuobodu, o tas lovelasas nieko bloga nepadarė, nebent leptelėjo kvailą žodį „tikrai“. Kodėl aš sėdžiu prie šitos sienos viena kaip pelėda?

Kodėl esu išstumta iš gyvenimo?“ Ji visiškai nuliūdo ir paniuro. Tačiau staiga ta pati rytmetinė lūkesčių ir jaudulio banga dunkstelėjo jai į krūtinę. „Taip, atsitiks!“ Banga dunkstelėjo antrą sykį, ir dabar ji suprato, kad tai garso banga. Pro miesto triukšmą vis aiškiau buvo girdėti artėjant is būgno dundesys ir truputį nedarnių dūdų garsai.

Pirmiausia pasirodė pro sodo tvorelę žingine jojant is milicininkas, jam įdurmui ėjo trys pėsti. Iš paskos lėtai važiavo sunkvežimis su muzikantais. Dar toliau – lėtai šliaužianti naujutėlė atvira laidotuvių mašina, joje karstas, apkrautas vainikais, o platformos kampuose – keturi žmonės: trys vyrai, viena moteris.

Net iš tolo Margarita pamatė, kad mašinoje stovinčių ir velionį į paskutinę kelionę lydinčių žmonių veidai kažkokie suglumę. Ypač tai krito akin, pažvelgus į kairiajam užpakaliniam platformos gale stovinčios moters veidą. Putlius šios pilietės skruostus iš vidaus, regis, dar labiau pūtė kažkokia pikantiška paslaptis, užgriuvusiose akutėse žybčiojo dviprasmiškos liepsnelės. Atrodė, kad pilietė tuoj tuoj nebeištvers, mirktelės numirėlio pusėn ir pasakys: „Ar esate matę ką nors panašaus? Tikra mistika!“ Tokie pat suglumę buvo ir veidai maždaug trijų šimtų lydinčiųjų, kurie pėsčiomis lėtai slinko paskui laidotuvių mašiną.

Margarita žvilgsniu lydėjo eiseną, klausydamasi, kaip tolumoje tolsta turkiškas būgnas, gūdžiai kartojantis savąjį „bumbt, bumbt, bumbt“, ir galvojo: „Kokios keistos laidotuvės… Ir kaip nyku nuo šito bumbsėjimo! Ak, garbės žodis, pažadėčiau sielą pačiam šėtonui, kad tik sužinočiau, ar jis gyvas, ar ne! Įdomu, ką jie čia laidoja tokiais suglumusiais veidais?“ – Michailą Aleksandravičių Berliozą, – pasigirdo šalia šiek tiek sniaukrojantis vyriškas balsas, – MASSOLIT’o pirmininką.

Nustebusi Margarita Nikolajevna atsisuko ir išvydo ant savo suolelio sėdintį pilietį, kuris, matyt, patyliukais prisėdo šalia tuo metu, kai Margarita užsispoksojo į procesiją ir tikriausiai per išsiblaškymą balsu ištarė paskutinį savo klausimą.

Tuo metu procesija sulėtino žingsnį, matyt, priekyje stabdoma šviesoforų.

– Taigi, – vėl prašneko nepažįstamas pilietis, – keistoka jų nuotaika. Lydi numirėlį, o galvoja tik apie tai, kur dingo jo galva!

– Kokia galva? – paklausė Margarita, nužvelgdama netikėtai atsiradusį kaimyną. O tasai kaimynas buvo nedidelio ūgio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilkėjo krakmolytus marškinius, dryžuotą geros medžiagos kostiumą, avėjo lakuotais pusbačiais, ant galvos buvo užsidėjęs katiliuką. Ryšėjo ryškiaspalvį kaklaraištį. Margaritą nustebino tai, kad iš piliečio kišenaitės, kurioje vyrai paprastai nešiojasi nosinę arba automatinį plunksnakotį, stirksojo apgraužta vištos koja.

– Teikitės žinoti, – paaiškino rusvaplaukis, – kad šįryt Gribojedovo salėje kažkas iš karsto nudžiovė numirėlio galvą.

– Kaipgi čia dabar? – nejučia paklausė Margarita, išsyk prisiminusi kuždesį troleibuse.

– Velniai žino kaip! – familiariai atsakė rusvaplaukis. – Beje, mano nuomone, apie tai būtų pravartu paklausti Begemotą. Be galo mikliai nukniaukė. Koks skandalas! Ir svarbiausia, nežinia, kam ir kuriam galui ta galva reikalinga! Kad ir kaip Margarita Nikolajevna buvo pasinėrusi į savas mintis, ją vis dėlto sutrikdė keisti nepažįstamo piliečio paistalai.

– Atleiskite! – ūmai šūktelėjo ji. – Kokį Berliozą? Gal tą, apie kurį šiandien laikraščiuose…

– Taigi, taigi…

– Vadinasi, paskui karstą eina literatai? – paklausė Margarita ir staiga išsišiepė.

– Savaime aišku!

– O jūs iš veidų juos pažįstate?

– Visus ligi vieno, – atsakė rudis.

– Sakykite, – prislopintu balsu prašneko Margarita, – ar tarp jų nėra kritiko Latunskio?

– Kaipgi nebus? – atsakė rudis. – Antai jis – kraštinis ketvirtoje eilėje.

– Tasai šviesiaplaukis? – prisimerkusi paklausė Margarita.

– Pelenų spalvos… Matote, eina, pakėlęs akis į dangų.

– Į kunigą panašus?

– Kaip tik!

Margarita žiūrėjo į Latunskį ir daugiau ničnieko nebeklausinėjo.

– O jūs, man regis, – šypsodamasis prašneko rudis, – nekenčiate šito Latunskio.

– Aš dar kai ko nekenčiu, – iškošė pro dantis Margarita, – bet apie tai neįdomu kalbėti.

Tuo metu procesija vėl pajudėjo, paskui pėsčiuosius ėmė šliaužti daugiausia tušti automobiliai.

– Na, žinoma, kas čia bus įdomaus, Margarita Nikolajevna!

– Margarita nustebo:

– Jūs mane pažįstate?

Užuot atsakęs, rudis plačiu mostu nusivožė katiliuką.

„Tikra plėšiko marmūzė!“ – pamanė Margarita, įsižiūrėjusi į savo atsitiktinį pašnekovą.

– O aš jūsų nepažįstu, – sausai tarė Margarita.

– Iš kurgi pažinsite! O aš, beje, esu atsiųstas pas jus su reikaliuku.

Margarita išblyško ir atšlijo į šalį.

– Nuo to ir reikėjo pradėti, – prašneko ji, – o ne pliurpti velniai žino kokias nesąmones apie nupjautą galvą! Ketinate mane suimti?

– Visai ne, – sušuko rudis, – ką jūs čia šnekate: jeigu užkalbinau, vadinasi, tuoj ir pulsiu suimti! Paprasčiausiai turiu į jus reikalą.

– Nieko nesuprantu, kokį reikalą?

Rudis apsidairė ir paslaptingai tarė:

– Esu atsiųstas pakviesti jus šį vakarą į svečius.

– Ką jūs paistote, į kokius svečius?

– Pas vieną didžiai kilmingą užsienietį, – primerkęs vieną akį, reikšmingai pasakė rudis.

Margarita baisiausiai supyko.

– Nauja veislė atsirado: gatvinis sąvadautojas, – pakilusi išdrožė ji ir buvo benueinanti.

– Tegu juos bala, tokius pavedimus! – įsižeidęs sušuko rudis ir burbtelėjo įkandin nueinančios Margaritos. – Kvaiša!

– Niekšas! – grįžtelėjusi atsikirto toji ir tučtuojau išgirdo už nugaros rudžio balsą:

– Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu… Dingo Jeršalaimas – didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje… Tai ir jūs dinkite, prasmekite skradžiai žemėn su savo apdegusiu sąsiuviniu ir džiovinta rože! Sėdėkite sau viena ant suolelio ir maldaukite, kad jis duotų jums laisvę, leistų kvėptelti oro, pasitrauktų iš atminties!

Perbalusi Margarita sugrįžo prie suolelio. Rudis prisimerkęs žvelgė į ją.

– Ničnieko nesuprantu, – tyliai prašneko Margarita Nikolajevna, – apie apdegusius lapus dar galima sužinoti… paslapčia nužiūrėti, įsibrauti į kambarį… Papirkot Natašą?

Taip? Bet kaip jūs galėjote atspėti mano mintis? – ji skausmingai suraukė kaktą ir pridūrė: – Sakykit pagaliau, kas jūs per vienas? Iš kokios įstaigos?

– Tai bėda! – sumurmėjo rudis ir prašneko garsiau: – Atleiskite, juk aš jau sakiau, kad nesu iš jokios įstaigos! Prašom sėstis.

Margarita tučtuojau pakluso, bet sėsdamasi vis dėlto dar sykį paklausė:

– Kas jūs per vienas?

– Na gerai, mano vardas Azazelas, bet tai jums vis viena nieko nesako.

– Tai gal pasakysite, kaip sužinojote apie tuos puslapius ir atspėjote mano mint is?

– Nesakysiu, – sausai atšovė Azazelas.

– Bet jūs ką nors žinote apie jį? – maldaujamu balsu sušnibždėjo Margarita.

– Na, tarkim, žinau.

– Meldžiu: pasakykit tik tiek – ar jis gyvas? Nekankinkite manęs.

– Na, gyvas, gyvas, – nenoromis atsakė Azazelas.

– Viešpatie!

– Prašom nesijaudinti ir nespygauti, – niaukdamasis pasakė Azazelas.

– Atleiskit, atleiskit, – jau visai klusniai sumurmėjo Margarita, – aišku, aš supykau ant jūsų. Bet sutikit, kai moteris gatvėje nei iš šio, nei iš to pakviečiama į svečius… Patikėkit, nesu davatka, – Margarita nelinksmai šyptelėjo, – bet neturiu jokių reikalų su užsieniečiais ir visai netrokštu su jais susitikinėti… be to, mano vyras… Mano drama ta, kad gyvenu su žmogumi, kurio nemyliu, tačiau manau, kad gadinti jo gyvenimą būtų negarbinga. Jis man visuomet darė tik gera…

Azazelas aiškiai nuobodžiaudamas išklausė nerišlią jos šneką ir rūsčiai pasakė:

– Prašom truputį patylėti.

Margarita klusniai nutilo.

– Aš kviečiu jus pas visiškai nepavojingą užsienietį. Ir nė viena gyva dvasia nesužinos apie tą apsilankymą. Tai aš jums galiu garantuoti.

– O kam aš jam reikalinga? – meilikaudama paklausė Margarita.

– Vėliau sužinosite.

– Suprantu… Turėsiu atsiduoti, – susimąsčiusi tarė Margarita.

Azazelas kažkaip išdidžiai prunkštelėjo ir atsakė:

– Galiu jus patikinti, kad bet kuri moteris pasaulyje to tik ir trokštų, – pašaipa perkreipė Azazelo marmūzę, – bet turiu jus nuvilti: šito nebus.

– Kas gi tasai užsienietis? – sutrikusi šūktelėjo Margarita taip garsiai, kad į ją atsisuko praeiviai. – Ir ko man pas jį eiti?

Azazelas pasilenkė prie jos ir reikšmingai sukuždėjo:

– Na, eiti tai labai yra ko… Jūs pasinaudosite proga…

– Ką? – sušuko Margarita, ir jos akys išsiplėtė. – Jeigu teisingai jus supratau, tenai aš galėsiu šį tą sužinoti apie jį?

Azazelas tylomis linktelėjo.

– Važiuoju! – ryžtingai sušuko Margarita ir stvėrė Azazelą už rankos. – Važiuoju bet kur! Su palengvėjimu atsidusęs, Azazelas atsilošė į suoliuko atkaltę, nugara uždengdamas stambiomis raidėmis joje išpjaustytą žodį „Niūra“, ir prašneko ironiškai:

– Na ir publika tos moterys! – jis susikišo rankas į kišenes ir toli į priekį ištiesė kojas. – Ir kam tokiu reikalu siuntė mane? Galėjo važiuoti Begemotas, jis patrauklus…

Margarita prašneko, kreivai ir gailiai šyptelėjusi:

– Baikite mistifikacijas, liaukitės mane kamavęs visokiausiomis mįslėmis… Juk aš nelaiminga moteris, o jūs tuo naudojatės. Štai aš veliuosi į kažkokią keistą istoriją, tačiau, prisiekiu, tik todėl, kad jūs sugundėte mane užuominomis apie jį! Nuo visų tų nesuprantamų šnekų man galva sukasi…

– Be dramų, be dramų, – vaipydamasis atsiliepė Azazelas, – malonėkit ir mane suprasti.

Žiebti administratoriui į snukį arba išjoti laukan dėdę, arba pykštelt i į ką nors, arba dar kokį panašų mažmožį atlikti – čia mano tiesioginis darbas, tačiau šnekučiuotis su įsimylėjusiomis moterimis – dėkui. Juk aš jau visą pusvalandį gaištu, jus įkalbinėdamas.

Tai važiuojat?

– Važiuoju, – trumpai atsakė Margarita Nikolajevna.

– Tuomet malonėkit paimti, – tarė Azazelas ir, ištraukęs iš kišenės apvalią auksinę dėžutę, atkišo ją Margaritai, sakydamas: – Slėpkit greičiau, juk praeiviai žiūri. Jums jos prireiks, Margarita Nikolajevna. Per pastarąjį pusmetį jūs iš sielvarto gerokai pasenote.

(Margarita užsiplieskė, tačiau nieko nepasakė, o Azazelas kalbėjo toliau.) Šį vakarą, lygiai pusę dešimtos, malonėkite išsirengti nuoga ir išsitrinti šiuo tepalu veidą ir visą kūną. Paskui darykit ką norit, tik nenueikit nuo telefono. Dešimtą valandą aš jums paskambinsiu ir pasakysiu viską, kas reikalinga. Jums niekuo nereikės rūpintis, būsite pristatyta į vietą ir nieko blogo jums neatsitiks. Aišku?

Margarita patylėjo, paskui atsakė:

– Aišku. Šitas daiktelis gryno aukso, iš svorio jaučiu. Na, ką darysi, puikiai suprantu, kad esu papirkinėjama ir klampinama į kažkokią tamsią istoriją, už kurią man teks brangiai sumokėti.

– Kas čia dabar, – kone sušnypštė Azazelas, – jūs vėl?

– Ne, palaukit!

– Grąžinkit tepalą!

Margarita stipriau sugniaužė dėžutę ir vėl prabilo:

– Ne, palaukit… Aš žinau, kam ryžtuosi. Bet ryžtuosi tik dėl jo, nes nieko šiame pasaulyje jau nebesitikiu. Bet noriu jums pasakyti: jeigu mane pražudysite, jums bus gėda! Taip, gėda! Aš žūstu dėl meilės! – ir, stuktelėjusi sau į krūtinę, Margarita pažvelgė į saulę.

– Grąžinkit, – įtūžęs sušnypštė Azazelas, – grąžinkit, ir trauk jus velniai! Tegul siunčia Begemotą!

– O ne! – sušuko Margarita, stebindama praeivius. – Sutinku su viskuo, sutinku vaidinti toje jūsų komedijoje, sutinku išsitrinti tepalu, sutinku dangintis pas patį velnią.

Neatiduosiu!

– Vaje! – ūmai subliovė Azazelas ir, išpūtęs akis į sodo tvorelę, parodė į kažką pirštu.

Margarita pasisuko ton pusėn, kurion rodė Azazelas, bet nieko ypatinga tenai nepastebėjo. Tada atsigręžė į Azazelą, ketindama paklausti, ką reiškia tas paikas šūksnis „Vaje!“, tačiau atsakyti į tą klausimą jau nebuvo kam: paslaptingasis Margaritos Nikolajevnos pašnekovas dingo. Margarita mikliai kyštelėjo ranką į rankinuką, kur prieš tą šūksnį buvo paslėpusi dėžutę, ir įsitikino, kad ji tebėra. Tuomet, ničnieko negalvodama, Margarita skubiai puolė lauk iš Aleksandro sodo.