Babiloniečiai ir asirai (3 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Babiloniečiai ir asirai (3 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Gintaras Beresnevičius

(Babiloniečiai ir asirai – 3 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

BABILONIEČIAI  IR ASIRAI

Trumpa istorinė apžvalga

XVIII a. pr. Kr. antroje pusėje iškilęs Babilonas ir jo garsusis valdovas Hamurapis atliko tai, ko patiems šumerams nepavyko padaryti per visą savo istoriją – jis suvienijo didesnę Mesopotamijos dalį. Tai vadinamoji Senoji Babilono karalystė, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino amoritai, semitų grupės gentis. Nors šią valstybę nukariavo kasitai, ją valdę nuo 1600 iki 1170 m. pr. Kr., jie perėmė babiloniečių tradicijas ir greitai įsiliejo į mesopotamišką kultūrą ir civilizaciją. Nuo XIV iki IX a. pr. Kr. šiaurinėje Mesopotamijoje iškilo Asirija, ėmusi kontroliuoti didžiulę ano meto civilizuoto pasaulio dalį. Asirijos viešpatavimą nutraukė Babilonas, su medų pagalba 612 m. pr. Kr. užkariavęs šalį; susikūrė Naujoji Babilono karalystė, kuri gyvavo tik iki 539 m. pr. Kr., kai Babiloną užėmė Kiro vadovaujami persai. Babilonija buvo įjungta į persų valstybę; po Aleksandro Makedoniečio žygių ji pateko Seleukidų valdžion. Nuo Kiro iki helenistinio laikotarpio babiloniečių religinė tradicija palengva geso; kai kurie kultai Artimuosiuose Rytuose dar ilgai gyvavo, tačiau tai bebuvo senosios religijos salelės religinio sinkretizmo jūroje.

Šaltiniai

Dantiraščio tekstų išliko gana daug; archeologai atkasė net ištisas bibliotekas, antai Asirijos karaliaus Ašurbanipalo biblioteką (VII a. pr. Kr.). Daugelis molinių dantiraščio lentelių yra religiniai tekstai; nors lentelės dažnai fragmentiškos, išliko ir tokie palyginti didelės apimties tekstai, kaip Gilgamešo epas, kosmogoniniai bei tvano mitai. Jais remiantis gana patikimai galima rekonstruoti babiloniečių bei asirų mitologiją, iš dalies ir kultą.

Dievai ir didvyriai

Babilonijos valstybę kūrę semitai atsinešė klajokliams būdingą dangiškąją religijos formą, todėl ir daugelis jų dievų dangiški. Žvaigždės dažnai laikomos „dievų atvaizdais”. Dievai galingi, tobuli, prakilnūs, jie viską regi ir viską žino, yra nemirtingi. Dievai spindintys – šiurpą keliantį jų tviskesį mėginta perteikti puošiant stabus brangiaisiais akmenimis. Ašurbanipalo bibliotekoje esančiame vadinamajame „Didžiajame dievų sąraše” vardijama daugiau negu trys tūkstančiai dievų – žinia, ne visi jie buvo vienodai svarbūs ar turėjo savo kultą; šiame sąraše minimos ir lokalinės dievybės, gerosios dvasios ar mokslingos žynių spekuliacijos produktai; atskirais dievais tapdavo didžiųjų dievų epitetai. Realią reikšmę turinčių dievų veikiausiai buvo apie dvidešimt.

Babilono bei Asirijos panteonuose pirmą, tačiau toli gražu ne svarbiausią vietą užima Anus (Šumere – An), personifikuotas dangus. Jis visų pirma valdovų dievas; pats Anus yra dievų karalius. Jo galybę išreiškia raguotas galvos apdangalas. Anus vadinamas „dievų tėvu”. Gana keista, bet iš jo kildinami ir demonai. Jo garbei skirti ritualai išliko iki Seleukidų laikų (312-64 m. pr. Kr.).

Jo sutuoktinės Antu vardas – tiesiog moteriška Anu forma. Tačiau dažnai vietoje šio ne itin ryškaus pavidalo matome Ištar (šumerų Inana).

Enlilis išlaiko savo šumeriškąjį vardą, – tiesa, kartais jis pakeičiamas semitiškuoju Bei, „viešpats”; Enlilis – žemės valdovas. Kaip ir Anus, jis vadinamas „dievų tėvu” ir „dievų karaliumi”. Enlilis stiprus ir galingas. Būtent jis pasiuntė žmonėms tvaną, būtent jis sukūrė pabaisą Lamu, turėjusią sunai-kinti žmones. Nepaisant šių savo darbų, jis laikomas ir tvarkos sergėtoju.

Ninlil – Enlilio žmona; jos miestas – Nipūras, kuriame stovėjo svarbiausioji jos šventykla.

Ea (šumeriškasis Enkis) – požeminio gėlo vandens okeano (Apsu) valdovas. Galimas daiktas, Ea buvo įsivaizduojamas pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalu. Jis yra išminties valdovas, „Išminties valdovas, sukūręs protą”, „Žinantis viską, kas turi vardą”. Savo išmintį jis suteikia karaliams ir yra užkeikimų dievas. Ea globoja amatininkus ir menininkus, jis ir žmogaus kūrėjas. Ea sutuoktinė Ninki – moteriška žodžio Ea forma, vadinta ir Damgalnuna ar Damkina, tai reiškia „dangaus ir žemės valdovė”.

Greta šių trijų svarbiausių, kosminių dievų, yra trys didieji dievai, siejami su dangaus šviesuliais – Mėnulio dievas Sinas, Saulės dievas Šamašas ir Aušrinės bei Vakarinės žvaigždės deivė Ištar. Šie dievai sudaro tam tikrą visetą: Babilono simbolikoje dažnas derinys Mėnulio pjautuvas, Saulės diskas ir aštuonkampė žvaigždė – Sinas, Šamašas ir Ištar.

Sinas atitinka šumerų Naną ar Suen. Jis įsivaizduojamas su visais Mėnulio atributais (Mėnulio pjautuvas puošia jo galvos apdangalą, virš kurio kyšo keturi ragai, vaizduojantys Mėnulio fazes). Jaunas Mėnuo būdavo sveikinamas kaip „stiprusis jautukas su stipriais ragais”. Nykstantis Mėnuo įsivaizduotas kaip senas barzdotas vyras, galbūt todėl Sinas laikytas išminčiumi. Jo sutuoktinė Ningal, „Didžioji valdovė”, jųdviejų vaikai – Šamašas ir Ištar.

Šamašas – daug svarbesnis dievas negu jo pirmtakas Utu. Jam skiriama daugybė himnų. Jis laikomas pasaulio pusiausvyros palaikytoju, visų tautų sergėtoju. Jis ir teisės garantas:

O Samašai, iš tavo tinklo nepaspruks joks įžūlėlis,

Iš tavo kilpos nepabėgs joks piktasis.

Pažeidusįjį priesaiką tu skubiai nubaudi,

Kas nesibijo šventybės, nepabėgs nuo tavęs. […]

Neteisiam teisėjui tu parodai grandines;

Kas leidžiasi papirkinėjamas ir laužo teisę,

bus tavo nubaustas.

Tas, kuris nesileidžia papirkinėjamas, kas priglobia silpnuosius,

Yra mielas Samašui: jis gyvens ilgai.

Rūpestingas teisėjas, skelbiantis teisų nuosprendį,

Rengia sau rūmus;

Valdovo buveinė bus jo buveinė…

Kadangi Saulė viską regi,

Šamašas yra ne tik teisės, bet ir išminties, žinojimo globėjas.

Ištar, šumerų Inanos atitikmuo, yra Aušrinės ir Vakarinės deivė; ji pasirodo daugybe pavidalų, pvz., esama atskirų miestų – Ninevijos, Arbelos Ištar. Ji meilės ir vaisingumo deivė, tačiau drauge ir karo viešpatė. Tokie ambivalentiški dievų pavidalai būdingi daugeliui tautų, bet Ištar prieštaringumas išties stulbina. Kartais užsimenama apie „barzdotąją Ištar”, o tai leistų manyti, kad ji kadaise buvusi ir dvilytė būtybė.

Ištar šventyklose svarbi jos kulto dalis buvo sakralizuota prostitucija; manyta, kad šitokiu būdu gausinamas šalies vaisingumas. Ištar vadinta „Meilės valdove”, „Malonumų karaliene” ir pan. Jos kultas buvo ypač populiarus.

Be šio antrojo trejeto, svarbiausi dievai buvo Adadas, audros dievas, taip pat su audra siejamas karo ir medžioklės dievas Ninurta, galingas ir kraupus požemių dievas Nergalis.

Tačiau vėlesniuoju laikotarpiu Babilone iškyla nepaprastai reljefiškas dievas Mardukas. Galimas daiktas, jis kilęs iš kažkokios saulinės dievybės (jo vardas galėtų reikšti „Saulės sūnų” ar „Saulės jautį”). Kartais jis kildinamas iš Eridu miesto – mat Mardukas yra Ea sūnus, o Ea kulto centras buvo Eridu. Vis dėlto Mardukas žinomas kaip Babilono miesto dievas, kurio kultas vėliau išplito visoje Babilonijoje. Kultas plito ir stiprėjo drauge su paties miesto įtaka; Babilonas iškilo visoje Mesopotamijoje, tad visoje Babilonijoje įsigalėjo Marduko kultas, o jis pats tapo visų dievų viešpačiu, Bei, taip energingai iškildamas į pirmą planą, kad galiausiai buvo pradėtas tapatinti su kitais dievais; Ašurbanipalo maldoje į Marduką sakoma, kad jis turi Anaus, Enlilio ir Enkio didybę; Naujųjų Metų ritualuose Mardukas tapatinamas su dangaus dievais ir galiausiai tariama: „Mano Dievas yra mano Viešpats, mano valdovas yra mano Viešpats; ar be jo dar yra koks Viešpats?” Marduko funkcijos labai plačios – magijos ir užkeikimų globa, gydymas, karyba, galiausiai kosminės funkcijos.

Marduko sutuoktinė Sarpanitu, „Spindinčioji”, kartais būdavo siejama su Veneros planeta. Jųdviejų sūnaus Nabu pagrindinė šventykla buvo Borsipos mieste netoli Babilono. Tai buvo rašybos meno dievas, raštininkų globėjas ir apskritai išminties dievas – Nabu neabejotinai atsigimė į savo senelį, didįjį išminčių Ea.

Asirijoje vyriausiuoju dievu tapo Asūras (Ašūras): tuo vardu vadintas ir dievas, ir valstybė, ir jos sostinė, tad nelabai aišku, kas nuo ko kilo. Asūras stiprėjo drauge su valstybe. Iš pradžių jis tikriausiai buvo genties dievas, tačiau formuojantis Asirijai ir plečiantis jos įtakai Asūras valstybiniame panteone užėmė tokią pat vietą kaip Mardukas Babilonijoje. Asūras tapo pasaulio kūrėju, teisėju, karo dievu ir kt.

Kai kurie babiloniečių dievai savitai atkartoja ir pratęsia Šumero dievus; atsikartoja ir kai kurie mitai ar jų elementai, tačiau, nors ir daug paveldėjusi iš Šumero, Babilonija turėjo savitą religinę sistemą.

Mitologija

Svarbiausias pasaulio kūrimo mitas pagal pirmuosius šio teksto žodžius vadinamas Enuma eliš – „Kuomet viršuje”. Laikų pradžioje, kai viršuje nebuvo dangaus, o apačioje nebuvo žemės, egzistavo tik du pirmapradžiai vandenynai, Tiamat, moteriškas jūros vandens okeanas, ir Apsu, gėlo vandens okeanas, Tiamat sutuoktinis. „Tarp jų” buvo suformuoti dievai, iš pradžių Lachmu ir Lachamu, vėliau Anšar ir Kišar, ir taip toliau: naujų dievų vis daugėjo, ir jų keliamas šurmulys galiausiai ėmė trukdyti Apsu. Jis kreipiasi į Tiamat, siūlydamas panaikinti šio triukšmo priežastį, tačiau ši atsisako prie jo dėtis – vaikai jai irgi įkyrėję, bet Tiamat siūlanti būti kantriems. Apsu nutaria pats išnaikinti dangaus dievus. Pastarieji, išgirdę apie Apsu ketinimus, išsigąsta. Tačiau Ea, išmintingiausias iš jų, nutaria įveikti vandenyną užkeikimais. Jam pavyksta sukaustyti Apsu ir jį nužudyti; taip Ea tampa vandenų valdovu. Tačiau lieka nenugalėta Tiamat drauge su po-žemio dvasių pulkais. Dievas Kingu įkalbina ją stoti kovon prieš naujuosius dievus. Susirenka didžiulės ir įspūdingos pajėgos, kurioms Tiamat Davė tvirtus ginklus, pagimdė milžiniškas gyvates Aštriais dantimis, nežinančias jokio pasigailėjimo, Nuodais vietoj kraujo pripildė jų kūnus. Atsirast liepė šėlstantiems slibinams, Klaikiai atrodantiems, siaubu trykštantiems. Sustingti turėjo kiekvienas, juos tik išvydęs; Jų piestu kylančių kūnų nieks negalėjo atremti. Į lauką ji išvedė angis, baziliskus ir salamandras, Pasiutusius šunis, uraganus ir žmones-skorpionus, Galingas audras, žuviažmogius, jūros pabaisas…

Nieko keista, kad ši kariauna įvarė baimės Ea, ir tasai nesiryžo stoti į kovą. Ea tėvas Anšaras kreipiasi į kitą savo sūnų, Anų, – jis išeina į mūšį, tačiau prisiartinęs prie Tiamat kariaunos ir ją išvydęs persigalvoja ir grįžta atgal. Dabar Ea kreipiasi į savo sūnų Marduką, ir tas ima ruoštis kovai. Dievai šlovina būsimąjį nugalėtoją ir iš anksto suteikia jam dievų valdovo garbę. Mardukas ją netrukus patvirtina, strėle nukaudamas Tiamat. Jai žuvus, jos kariauna pakrinka. Mardukas paima į nelaisvę Tiamat šalininkus. Perkirtęs jos kūną pusiau, jis sukuria dangų ir žemę, zodiako ratą, žvaigždynus, dangaus tvirtumoje įrengia buveines Anui, Enliliui ir Ea, sukuria metus, sutvarko dangaus kūnų judėjimą.

Tačiau dievai skundžiasi, kad jiems niekas neaukoja.

Pasitaręs su Ea, Mardukas įsako atvesti Kingu, vadovavusį Tiamat kariaunai. Sukaustytas Kingu pastatomas priešais Ea; belaisviui perpjaunamos venos. Iš jo kraujo Ea ir Mardukas sukuria žmogų. Galiausiai dievai atsidėkodami pastato Marduko šventyklą Babilone ir viskas baigiasi puota, kurios metu Mardukas gauna visų svarbiausiųjų dievų įgaliojimus.

Enuma eliš atskleidžia gana niūrią kosmogoniją ir pesimistinę antropogoniją. Apsu ir Tiamat, pirmapradžiai kūrėjai, yra gan negatyvūs, kosmogonija, pasirodanti kaip dviejų dievų grupuočių kova, paremta tėvažudystėmis, pasaulis sukuriamas iš smarkiai demonizuotos Tiamat kūno, taigi ir pasaulio prigimtin įjungiamas chaoso elementas. Kosmosas yra tarsi dieviškosios formos (Mardukas) ir chtoniškosios medžiagos ar netgi chaoso (Tiamat) junginys. Panašiai atsiranda ir žmogus – Ea ir Mardukas jį suformuoja iš maištavusių dievų ir demonų vado Kingu kraujo – taigi ir žmogaus prigimtis dvilypė. Turime reikalą ir su tam tikrais teodicėjos bei antropodicėjos elementais, liudijančiais ne tik stiprų, bet ir kritišką bei savikritišką religinį mąstymą. Žmogus, turintis tarnauti dievams, kuriamas iš piktosioms jėgoms vadovavusio demono kraujo – babiloniečiai neabejotinai jau suvokė žmogaus prigimties painumą, ir antropogonijoje ryškėjantį pesimizmą gal reikėtų vadinti realybės jausmu. Pikto ir chaotiško bei šviesaus ir dieviško pradų jungtis žmoguje yra daugeliui kultūrų ir religijų žinomas dalykas. Bene pirmą sykį jis konstatuojamas Enuma eliš.

Yra ir kitokių kosmogonijos ir teogonijos versijų. Babilono šventyklos apvalymo ritualo pradžioje prisimenama, kad pasaulio pradžioje nebuvo nei namo, nei šventyklos, nei nendrės, nei medžio, nei plytų degimo formos, nei tautos, nei miestų, o visos šalys buvo vien tik jūra. Mardukas sukūrė Esagilą, dievų buveinę marių viduryje, įkūrė Babiloną, sukūrė „gelmių dievus”, iš nendrių surentė pastatą viršum vandenų, sukūrė žemę, o drauge su Aruru (babiloniečių deive motina) ir žmonių giminę, galvijus, Tigrą ir Eufratą, sodus ir miškus, kitus gyvūnus, plytų degimo formas, namus ir miestus – Nipūrą, Ekurą, Uruką. Šioje vietoje tekstas nutrūksta.

Šiame tekste tik išskaičiuojami pasaulio kūrimo etapai; visa kosmogonija – tai Marduko veiklos rezultatas. Jame nėra jokių konfliktų, netgi siužeto – jį atstoja Marduko darbų išvardijimas.

Kitame fragmente pasaulio kūrėjais nurodomi Anus ir Ea. Sakoma, jog Anui sukūrus dangų, o Ea vandenyną, t. y. šių dievų gyvenamąsias vietas, Ea nuo vandenyno paviršiaus „nugnybo molio” ir sukūrė dievus, miškus, kalnus ir jūras, žemesniąsias dievybes, o galiausiai

Sukūrė Azagšugą, vyriausiąjį didžiųjų dievų žynį, Idant šis įgyvendintų paliepimus bei priesakus, Sukūrė karalių, idant šis įrengtų šventyklą, Sukūrė žmogų, idant šis užsiimtų kultu.

Fragmente pakartojama šumerų ir babiloniečių idėja, kad žmogus sukurtas tarnauti dievams; karaliai turi rūpintis šventyklomis, žyniai – teisingai perduoti dievų valią. Tačiau ir vėl pasigendame didesnės siužeto įvairovės.

Senosios Babilono karalystės užkeikime, kalbėtame gimdymo metu ir datuojamame apie 2000 m. pr. Kr., žmonių kūrėja vadinama dievų motina Mami (tapati Aruru ir šumerų Ninhursag). Susirūpinę dėl savo išlaikymo, dievai kreipiasi į ją:

Tu viena esi motinos kūnas,

Kuris gali suformuoti žmoniją.

Sukurki žmoniją, idant ji prisiimtų jungą!

Mami atsako, kad ji viena to neįstengs padaryti. Tada Enkis pareiškia:

Reikia nužudyti vieną iš dievų…

Su jo kūnu ir jo krauju

Reikia sumaišyti Ninhursag molį…

Šioje įdomioje vietoje lentelė nutrūksta. Ko gero, į jos siužetą panašus būtų molinės lentelės iš Asūro siužetas; manoma, kad pastaroji esanti šumeriško teksto nuorašas. Joje pasakojama, kad, sukūrus pasaulį, Anus, Enlilis, Utu ir Enkis, didieji dievai, drauge su žemutinio pasaulio dievais, Anunakiais, posėdžiavo prakilnioje, šventoje buveinėje. Atrodo, Enlilis klausia:

Dabar, kai dangaus ir žemės likimai nurodyti,

Kanalai ir sankasos nukreipti teisingai,

Įtvirtinti Tigro ir Eufrato krantai,

Ką mums dar reikia padaryti,

Ką mums dar reikia sau padaryti?

Anunakiai į šį klausimą atsako be išvedžiojimų:

Mums reikia užmušti abu dievus Lamga;

Iš jų kraujo mes sukursime žmoniją,

Tarnauti dievams tebūnie jos pareiga…

Žmonės dirbs ir drėkins laukus, statys šventyklas, gausins šalies turtus. Du pirmieji žmonės vadinsis Uligara ir Zalgara (arba Ulegara ir Zalegara), tai reiškia „Keliantysis džiaugsmą” ir „Gausinantis turtus”. Jie rūpinsis gyvuliais ir žvėrimis bei daugins šalies turtus.

Dievai Lamga, iš kurių sukuriama žmonija, yra dievai-amatininkai. Anksčiau matėme „demoniškąją” žmogaus kilmės versiją, pagal kurią jis buvo sukurtas iš piktojo Kingu kraujo. Šiame fragmente žmogaus prigimtis siejama tik su tarnyste dievams; būtent todėl Anunakiai ir siūlo atitinkamą dievų-darbininkų kandidatūrą.

Nepaprastai įdomus babiloniškas užkalbėjimas nuo dantų skausmo; nepaisant iš pirmo žvilgsnio ne visiškai kosminės šios negalios prigimties, užkeikimas pradedamas kosmogonija. Bet koks maginis veiksmas turėjo šaknytis „pradžių pradžioje”, t. y. magas turėjo įsiskverbti į pasaulio raidą (be abejo, tobuliausias įsiskverbimas turi prasidėti nuo kosmogonijos), idant jau „iš vidaus” atitaisytų šią ar kitą kliautį. Užkeikimas žemiau pateikiamas visas:

Po to, kai Anus sukūrė dangų,

Dangus sukūrė žemę,

Žemė sukūrė upes,

Upės sukūrė kanalus,

Kanalai sukūrė pelkes,

Pelkės sukūrė kirminą,

Atėjo kirminas verkdamas prieš Samašą,

Prieš Ea tekėjo jo ašaros:

„Ką tu man duosi valgyti,

Ką tu man duosi gerti?”

„Aš tau duosiu prinokusių figų ir obuolių vyno.”

„Kas man prinokusios figos ir obuolių vynas?

Pakelk mane ir leisk man gyventi tarp dantų ir dantenų!

Aš gersiu danties kraują,

Dantenose šaknis aš graušiu!”

„Neburnok ir nekelk kojos!” –

Jei tu taip pasakei, kirmine,

Teužmuša tave Ea stipriąja savo ranka!

Be abejo, garsiausias Babilono tekstas yra Gilgamešo epas. Tačiau tai ne mitas, o veikiau literatūros kūrinys, kuriame atsispindi ir Babilonijos žmogaus pasaulėžiūra, ir jo santykis su dievais.

Gilgamešas, dviem trečdaliais dievas, vienu – žmogus, yra Uruko valdovo ir deivės Ninsun sūnus. Jis stiprus ir galingas, despotiškas karžygys, iš kitų piliečių paveržiantis ir prievartaujantis moteris ir mažas mergaites. Idant jį pažabotų, dievai sukuria pabaisą Enkidu, „naktovidžio padarą”, apžėlusį, gyvenantį kartu su žvėrimis. Tačiau Gilgamešas, išgirdęs apie Enkidu, siunčia jam paleistuvę, kuri Enkidu suvedžioja ir atveda jį į Uruką. Gilgamešas susiremia su juo ir jį nugali, tačiau po kovos jiedu susidraugauja.

Abu didvyriai keliauja į Libano kalnus, kur nukirsto kedro papėdėje nugali siaubūną Humbabą. Susižavėjusi Gilgamešo žygiais deivė Ištar jam siūlo savo meilę. Gilgamešas ją įžūliai atmeta. Įpykusi Ištar prašo savo tėvo Anaus, kad tasai sukurtų dangaus jautį, kuris sunaikintų Gilgamešą ir jo miestą. Galiausiai Anus leidžiasi perkalbamas; jautis puola Uruką ir vien nuo jo maurojimo žūva šimtai žmonių; tačiau Enkidu sučiumpa jautį už uodegos, o Gilgamešas jį nužudo kalaviju. Įsiutusi Ištar prakeikia Gilgamešą, o Enkidu iš jos tyčiojasi; tą pačią naktį Enkidu susapnuoja, kad dievai jį nuteisė mirti. Po dvylikos dienų Enkidu miršta. Sukrėstas Gilgamešas septynias dienas ir naktis rauda ties draugo kūnu, kol į šio nosį „prasiskverbia kirmėlės”. Gilgamešas negali susitaikyti su mintimi, kad ir jam, kaip ir jo draugui, reikės mirti.

Gilgamešas ima mąstyti apie mirtį ir nemirtingumą; jis žino, kad vienintelis žmogus, kuriam dievai nuskyrė būti nemirtingam, yra Utnapištis, vienintelis, išsigelbėjęs nuo dievų siųsto tvano. Gilgamešas prieina prie vartų, pro kuriuos kasdien keliauja Saulė; juos sergsti skorpionžmogiai, kurie leidžia jam nužengti į kalno vidų; po dvylikos „varstų” kelio jis patenka į nuostabų akmenų sodą. Jo globėja, „dievų šeimininkė” Siduri, išgirdusi Gilgamešo liūdesio priežastį, pataria jam veltui nesigraužti:

Gilgamešai, kur tu veržiesi?

Gyvenimo, kurio ieškai, tu nesurasi!

Dievai, kuomet žmogų jie kūrė,

-Mirtį tada jie žmogui paskyrė,

Gyvenimą savo rankose pasiliko.

Tu, Gilgamešai, pilvą pasotink,

Dieną naktį būk pilnas linksmybės,

Šventę surenk sau kas dieną,

Dieną naktį groki ir šoki!

Šviesūs tebūnie tavo rūbai,

Svarūs plaukai, vandeniu prauskis,

Žiūrėk, kaip vaikelis ranką tau laiko,

Savo glamonėm džiugink draugužę

-Tiktai čia žmogaus paskirtis glūdi!

(Vertė Sigitas Geda)

Tačiau Gilgamešas nė nesiteikia atsakyti į šiuos žodžius; jis veržiasi pas Utnapištį. Siduri jam parodo kelią pas Uršanabį, Utnapiščio laivininką, kuris per „mirties vandenis” perkelia Gilgamešą į kitą krantą, kur didvyris galiausiai stoja prieš savo ieškota nemirtingąjį. Tačiau Utnapištis nepasako nieko paguodžiančio. Dievų ir žmonių keliai labai skirtingi; Gilgamešas – ne dievas. Gilgamešui teiraujantis, kaip Utnapiščiui pavyko susilaukti nemirtingumo dovanos, šis pasakoja apie savo nuotykius kilus tvanui. Dievų perspėtas, Utnapištis, gyvenęs Suripako mieste prie Eufrato, pasistato laivą ir išsigelbsti su savo žmona, gyvuliais ir turtais. Plūsteli toks baisus tvanas, kad net dievai išsigąsta, pabėga į dangų ir rauda. Po septynių naktų, septintąją dieną stichijos paliauja maišytis; Utnapištis prisiartina prie Niciro kalno ir paleidžia balandį, bet šis, neradęs sausumos, sugrįžta; grįžta ir paleista kregždutė; tačiau varnas pastebi slūgstančius vandenis ir nebegrįžta. Utnapištis pasakoja toliau:

Aš išėjau, keturioms šalims paaukojau po auką,

Bokšte ant kalno smilkalų pasmilkiau aš:

Septynetą ir septynias pastačiau smilkykles,

Į taures jų prilaužiau mirtos, meldo ir kedro.

Dievai kvapą pajuto,

Dievai užuodė skanų kvapą,

Dievai tarsi musės suskrido prie atnašaujančio auką.

(Vertė Sigitas Geda)

Dėkingi dievai įkurdina Utnapištį „upių deltoj” ir suteikia jam nemirtingumą.

Vis dėlto, papasakojęs tvano istoriją, Utnapištis siūlo Gilgamešui vieną galimybę – jis turįs nemiegoti šešias dienas ir septynias naktis, ir tada jis tapsiąs nemirtingas. Tačiau Gilgamešas kone tuoj pat užmiega. Utnapištis galų gale pasako didvyriui, kad vandenų dugne auga žiedas, kuris nuskintas galėtų Gilgamešui sugrąžinti jaunystę. Gilgamešas neria į vandenis ir nuskina stebuklingąjį augalą, tačiau jam besimaudant tvenkinyje, gyvatė nusineša žiedą.

Šis pasakojimas liudija pragarmę, skiriančią žmogų ir dievus: net didysis Gilgamešas, dviem trečdaliais dievas ir tik vienu žmogus, savo žygiais sužavėjęs Ištar, nugalėjęs siaubūnus ir nukeliavęs iki pat pasaulio pakraščių – net Gilgamešas negali įveikti arba pakeisti jame glūdinčios žmogiškosios prigimties; mirties neišvengia niekas.

Epe matome tvano mitą, kurio motyvai mums pažįstami iš biblinio pasakojimo. Tvano priežastis čia ne visiškai aiški, bet atrodo, kad žmonės dėl savo klaidų užsitraukė dievų, visų pirma Ištar rūstybę. Išsigelbėjęs Utnapištis sykiu išgelbsti ir dievus, kurie, nors ir sukėlę tvaną, pasibaisi jo pasekmėmis ir tuo, jog tvanas prarijo juos maitinusią žmoniją. Prie pirmosios Utnapiščio aukos dūmų dievai sulekia „kaip musės” -gana drastiškas palyginimas, tačiau jis liudija, kokios svarbios dievams buvo mirtingųjų aukos ir pats kultas.

Kultas

Ir Šumere, ir Babilonijoje manyta, jog šventykla yra dievo buveinė; čia stovėdavo dievybės stabas – žmogaus rankų kūrinys, tačiau ypatingais ritualais jame būdavo apgyvendinama dievybė. Didžiąją kulto veiksmų dalį atlikdavo žyniai; atrodo, kad pasauliečiai į šventyklas ar juolab į slėpiningas dievų buveines nebūdavo įleidžiami: dievai rezidavo iškilmingoje vienatvėje. Tik didžiųjų metinių švenčių metu dievų stabai su didelėmis iškilmėmis būdavo išnešami į miesto gatves, kur juos lydėdavo šventinės procesijos. Kartais (kaip ir Egipte) dievai viešėdavo vienas pas kitą, t. y. vieno dievo stabas būdavo nugabenamas į kito šventyklą.

Dievų garbinimas ir tinkamas jų aprūpinimas laidavo miesto klestėjimą; jei miestą užpuolęs priešas iš šventyklos triumfuodamas išsigabendavo miestą globojančio dievo stabą, būdavo sakoma, jog supykęs dievas nusigręžė nuo miesto.

Babilono šventyklos, garsieji zikuratai buvo laiptuotos piramidės pavidalo. Kartais manoma, kad zikuratai simbolizavo šventąjį kosminį kalną, stūksantį pasaulio centre, ir kad taip buvo ieškoma žmogaus ir dievybės jungties (kalnas sieja dangų, žemę ir požemius, sujungdamas visų trijų sferų gyventojus ir jas atverdamas viena kitai). Galimas daiktas, šventyklos, kaip kosminio kalno, funkcijas primena kai kurie dievų epitetai, pvz., „Didysis kalnas” Enlilis. Šventyklos, kaip žemės ir dangaus jungties, simboliką liudytų ir biblinis pasakojimas apie Babelio bokštą, turėjusį siekti dangų. Zikurato pakopomis, tam tikrais laiptais ar kopėčiomis dievai galėdavo nusileisti žemyn. Svarbiausioji dievo rezidencija būdavo viršutiniame zikurato aukšte.

Svarbiausias žmogaus uždavinys – tarnauti dievams; ši tarnavimo idėja ir priesakas buvo įgyvendinami šventyklose. Dievybei stalas būdavo dengiamas du kartus per dieną, ryte (gausiau) ir vakare. Ir pusryčius, ir vakarienę sudarė du patiekalai, pirmas – pagrindinis ir antras, menkesnis. Dievybei buvo siūloma mėsos, paukštienos, žuvies, vaisių, aliejaus, pieno, medaus; be to, buvo smilkomi smilkalai, nes buvo tikima, kad smilkalų kvapas dievams ypač malonus (prisiminkime jų elgesį Utnapiščiui aukojant auką). Patiekus dievui maistą, visa pietų scena būdavo uždengiama audeklu; valgančio dievo niekas neturėjo matyti, lygiai kaip ir karaliaus. Galimas daiktas, ypatingų švenčių metu dalis patiekalų, likusių nuo dievybės pietų, siųsti ant karaliaus stalo.

Kai kuriems dievams nebuvo galima pateikti vienų ar kitų produktų, antai chtoniškiesiems dievams nesiūlyta paukštienos, kai kuriems avienos ir pan. Dievai būdavo maitinami kiekvieną dieną, tačiau būta ir ypatingų, šventinių dienų (kiekviena dievybė mėnesyje turėjo savo dieną) ir nelaimingų (babiloniečiai manė, kad nelaimingos yra 7, 14, 21 ir 28 mėnesio dienos), kuriomis kas nors galėdavo keistis. Savo šventes turėdavo ir kiekviena šventykla. Vis dėlto bene žinomiausia šventė ir Babilonijoje, ir Asirijoje buvo akitu, Naujųjų Metų šventė.

Ji švęsta pavasarį, susilyginus dienai ir nakčiai, ir trukdavo vienuolika dienų. Ritualuose didelį vaidmenį vaidindavo Mardukas; tam tikromis dienomis būdavo kartojami kosmogoniniai mitai, penktą dieną būdavo apvaloma Marduko šventykla: po šventyklą būdavo nešiojama paskersta avis, matyt tam, kad į save sutrauktų visas blogybes ir nešvarumus. Vėliau avį įmesdavo į vandenį. Šios apeigos primena žydų apvalomąją ožio auką. Vėliau prieš Marduko statulą stodavo karalius; žynys nuo jo nuimdavo karališkąsias regalijas ir padėdavo priešais Marduką. Žynys trenkdavo karaliui antausį ir tampydavo už ausų; po to karaliui reikėdavo klauptis prieš Marduko stabą ir pareikšti, kad jis teisingai vykdė savo pareigas, rūpinosi miestu ir neužleido tarnavimo dievams. Tada žynys pranešdavo karaliui, kad Mardukas išklausė jo žodžių, juo pasitiki ir jį globos. Karaliui būdavo grąžinamos insignijos, o žynys darsyk trenkdavo jam į skruostą; manyta, kad ateičiai didelę reikšmę turės tai, ar karalius nuo smūgio pravirks.

Matyt, atliekant naujametinius ritualus karalius iš naujo pavesdavo save Mardukui, o miestą ir valstybę dievo globai: jo pažeminimas ir vėlesnis pakylėjimas turėjo liudyti karaliaus nuolankumą bei teisumą, taip pat Marduko palankumą valdovui, dėl to miestas ir valstybė galėjo tikėtis, kad juos aplenks pažeminimai ir nelaimės, taigi karalius turėdavo pats išgyventi savotišką jų improvizaciją.

To paties šventinio ciklo metu būdavo švenčiama Marduko pergalė prieš Tiamat, jo vestuvės; Mardukas lemdavo šalies likimą kitiems metams. Aišku, daugelio ritualų mes nežinome, tačiau neabejotina, kad didieji šventiniai ritualai atkartodavo svarbiausius mitus.

Gana sudėtingi ir, manytume, kartais grandioziniai švenčių ritualai bei kasdien atliekamos kulto apeigos reikalavo nemažai specialistų, gebančių ir mokančių palaikyti ryšį tarp dievų ir žmonių. Atrodo, kartais žynių pareigos ir su jomis susijusios specialybės žinios būdavo perteikiamos iš kartos į kartą; dažnai tokios žinios būdavo slepiamos nuo nepašvęstųjų.

Žyniai vadinti ėreb biti – pažodžiui „galintieji įžengti į šventyklą”. Svarbiausias šventykloje buvo šešgalu – „sargybinis”, arba „vyriausiasis prižiūrėtojas”. Dvi žynių grupės, mašmašu ir kalu, rūpinosi užkeikimais bei apvalomosiomis apeigomis; jų veikla buvo nukreipta prieš piktuosius demonus ir burtininkus. Mašmašu taipogi dalyvaudavo šventyklos apvalymo ceremonijose, kalu dievų pyktį maldydavo muzika ir giesmėmis. Būta giedotojų, naru ir zameru, aiškiaregių, tiek vyrų, tiek moterų, baru, t. y. „regėtojų”, saitu, „klausinėtojų”, o kai kur ir pranašų bei ekstatikų, muhu ar mahu.

Ištar kulte dalyvaudavo kastruoti žyniai kurgaru ir asinu. Deivės šventyklose būdavo ir sakralinės prostitucijos atstovių, pvz., kadištu, „šventyklos nuotaka”, naditu, „nevaisingoji”, zermašitu, „slepiančioji sėklą” ir pan.

Žyniai dėvėdavo ypatingus lininius drabužius; kartais jie užsimaudavo specialias kepures; Asirijoje kai kurioms apeigoms naudotos žvėrių kaukės.

Kaip ir Šumere, Babilonijoje klestėjo maginiai ritualai, visų pirma įvairūs užkeikimai bei apeigos, saugančios nuo demonų ir piktųjų jėgų. Paprastai žmogų globojo dievai ar konkretus to žmogaus dievas, tačiau jeigu žmogus užrūstindavo dievybę, ši nuo jo nusigręždavo, o demonams būdavo atrišamos rankos. Baisiausi buvo septyni požemio demonai: maro demonas Namtaru, pietvakarių vėjas Pazuzu, sukeliantis maliariją, Lilitu, trikdanti nakties ramybę, ir kt. Kenkti žmonėms galėjo ir mirusiųjų vėlės, etimu.

Nuo demonų gintasi amuletais, tačiau jeigu šie nepadėdavo, būdavo kreipiamasi į specialius žynius, ašipu arba mašmašu: tie pirmiausia nustatydavo, koks būtent demonas sukėlė ligą ar negalią, ir tada pavartodavo atitinkamą užkeikimą. Kaip matyti iš užkeikimo nuo dantų skausmo, tai buvo ne tik „techninis” užkalbėjimas – juo šauktasi ir dievų pagalbos. Beje, sykiu naudotos ir specialios medicininės priemonės. Užkeikimai, užkalbėjimai religijose paprastai nelaikomi kulto dalimi, jie netoleruojami, o neretai ir persekiojami kaip prieštaraujantys oficialiosios religijos dvasiai. Babilonijoje tokios skirties nebuvo, dar daugiau, užkalbėjimus atlikdavo patys oficialiame dievų kulte dalyvaujantys šventyklų žyniai (pvz., mašmašu). Tai buvo bene vienintelės kulto apeigos, kuriose galėdavo dalyvauti ir pasauliečiai, t. y. kokią nors negalią kenčiantys žmonės, kurių ligą sukėlęs demonas ir būdavo išvaromas apeigų metu.

Kaip minėta, demonas apsėda žmogų dėl įvairių pastarojo prasižengimų dievybei. Antai užkeikime nuo „galvos skausmo” (Babilonijoje paplitusi užkrečiama liga) sakoma, kad

Galvos skausmas išsiveržė iš dykrų, siautėdamas it vėjas…

Tą, kuris savo dievo nebijo, jis palaužia kaip nendrę…

Tą, kurio negloboja jokia deivė, jis paklaidina…

Tačiau kartais demonai, pvz., „septynios piktosios pabaisos”, užpuola žmogų tiesiog keliaujantį „plačiu keliu”. Užkeikėjai, užkalbėtojai veikia dievų vardu ne savavališkai manipuliuodami dievų galia, o gavę jų leidimą ir vykdydami jų valią. Vienas asiriškas užkalbėjimas prasideda užkalbėtojo, matyt, įžengusio į ligonio namus, prisistatymu – veikiausiai taip norima parodyti piktosioms dvasioms, su kuo jos iš tikrųjų turi reikalą:

Aš esu didžiųjų dievų pasiuntinys;

Ea ir Mardukas mane išsiuntė ir suteikė galią.

Aš ateinu su užkalbėjimu…

Jų tyriausiąjį užkalbėjimą nešuosi savo burnoje…

Žynys nuolat kartoja dievų vardus, pabrėždamas jų galią bei savo gautus įgaliojimus. Jis išveja demoną Ea ir Marduko vardu, tačiau užkalbėjimo pabaigoje ir pats apsidraudžia:

Aš esu Ea ir Marduko pasiuntinys:

Paminėjus jų vardus, išnyk!

Bijok Ninib kelio; todėl nesiartink prie manęs!

Taip elgiamasi todėl, kad dievų vardu išvytas demonas gali apsėsti ir patį užkalbėtoją, taigi žynys pamini deivę Ninib, su kuria tokiu atveju tektų susidurti piktajai dvasiai.

Babilonijoje buvo populiarus ateities spėjimas. Žyniai spėdavo iš paaukoto gyvulio vidurių, iš aliejaus lašo vandenyje, iš ugnies liepsnos, iš žvaigždžių, iš kasdienio gyvenimo įvykių. Pavyzdžiui, tekstuose apie būrimą iš kepenų nusakomi patys įvairiausi galimos ateities įvykiai. Dabar neaišku, kokios būtent kepenų dalys įvardijamos būrimo lentelėse, tačiau galima kepenų išvaizda pranašauja tokius įvykius:

Jeigu kelias dvigubas ir yra tarp abiejų sustorėjimo dalių,

kariuomenė laimės grobį.

Jeigu kelias dvigubas ir yra tarp dviejų viršun nukreipto ginklo dalių,

priešas pakils ir nugalės mano kariuomenę.

Jeigu kelias dvigubas ir yra tarp dviejų žemyn nukreipto ginklo dalių,

mano kariuomenė pakils ir nugalės priešą.

Jeigu kelias dvigubas ir yra tarp dviejų dešinėn nukreipto ginklo dalių,

tai reiškia priešo kariuomenės žygį į mano šalį.

Pagal tai, kaip atrodo vandens paviršiuje papiltas aliejus, irgi sprendžiama apie ateitį įvairiose būrimo iš aliejaus lentelėse:

Aš papilu aliejų ant vandens, aliejus nugrimzta ir vėl pakyla…

tai reiškia nelaimę ligoniui…

Iš aliejaus susidaro žiedas, jis pakrypsta į rytus ir sustoja;

žygio atveju tai reiškia, kad aš jį surengsiu ir grįšiu su grobiu,

ligoniui – kad jis pasveiks.

Iš aliejaus susidaro du žiedai, vienas didelis, kitas mažas;

tai reiškia, kad to žmogaus žmona pagimdys berniuką;

ligoniui tai reiškia, kad jis pasveiks…

Burta ir iš sapnų; antai babiloniečių sapnininkas pranašauja tokius dalykus:

Jeigu kas nors tempia strėlę ant lanko, tai reiškia bylinėjimąsi.

Jeigu jam užauga sparnai ir jis nuskrenda,

jo padėtis bus netvirta.

Jeigu jis nusileidžia į požemius,

jis mirs ir nebus palaidotas žemėje.

Jeigu jam leidžiantis jį pasveikina mirusysis,

jis žus griūvant mūrui.

Jeigu jis nešasi kalną ant galvos,

jis gaus turtą.

Jeigu jis nešasi druską,

jam pakenks jo kalbos.

Spėta ir iš gyvūnų elgesio: šunų staugimas miesto gatvėse reiškė to miesto pražūtį ir badą; jeigu į žmogaus namus įskrenda sakalas, mirs jo žmona ir pan. Trumpai tariant, babiloniečiams visa jų gyvenamoji aplinka buvo pilna įvairiausių ženklų, kuriuos su išmanymu perskaičius ir išaiškinus buvo galima žvilgtelti ateitin, o kartais – išvengti nelaimės.

Žmogus dievų akivaizdoje

Jau galėjome įsitikinti, kad Mesopotamijos religijos žmogų suvokė kaip būtybę, kurios lemtis tarnauti dievams. Riba tarp dievų ir žmonių neperžengiama; praraja tokia gili, kad net didvyris ir pusdievis Gilgamešas jos neįveikia.

Dievai lemia žmonių likimus, ir šios lemties negalima pakeisti. Žmogus kreipiasi į dievus maldaudamas pagalbos, tačiau atsako nesulaukia:

Aš šaukiausi savojo dievo,

bet jis neatskleidė man savo veido;

Savo deivei meldžiausi,

bet ji nepakėlė savo galvos.

Aiškiaregys, žvelgdamas į auką,

nepaaiškino nieko;

Aukojau,

bet orakulas man nedavė atsako…

Žvelgiu atgal ir matau,

kad mane persekiojo vargas,

Lyg tąjį,

kuris nedėjo aukų dievams

Ir valgydamas neprisimindavo deivės!

Nelyginant nebūčiau lenkęs savo veido,

lyg nebūčiau buvęs nuolankus!

Ilgoje „babiloniečių Jobo” raudoje toliau išvardijamos visos žmogų užgriuvusios nelaimės: nors rūpinosi dievais ir ėjo teisingumo keliu, jis gyveno varge, jį užpuolė ligos, jis „kaip avis gulėjo savo išmatose”, o dievai, į kuriuos jis kreipėsi, tylėjo, bet džiūgavo priešai. Vis dėlto teksto pabaigoje dievai pasigaili nelaimingojo.

Dievų pagalbos tikimasi kaip atpildo už teisingą gyvenimą ir už jiems dedamas aukas. Teisiajam jie suteikia ilgą gyvenimą, nors būna ir kitaip. Žmogus bijo savo dievų; begalinis jų pranašumas ir spindesys kelia siaubą; žmogus suvokia savo menkystę, tačiau vėl kreipiasi į juos:

Mardukai, didysis Viešpatie,

pirmasis danguje ir žemėje,

Visažinis, pažįstantis kiekvieną,

Mielaširdingasai dieve,

išklausantis maldas ir priimantis maldavimus,

Saugantis žmonijos gyvenimą,

laikantis dangų ir žemę,

Išminties valdove,

mėgstantis atgaivinti,

Šaltinių ir jūros viešpatie,

ruošiantis galą kovoms,

Turtus teikiantis,

duona maitinantis žmones,

Mardukai, didysis Viešpatie,

prakilniausias tarp dievų,

neturintis sau lygaus

Dieve – kūrėjau,

šlovingai nuskirtas dieviškajai karūnai,

Tu esi pasaulio dalių šviesa,

žmonijos piemuo!

Čia matome labai prakilnų šlovinamąjį himną, liudijantį tikrai aukštą religinę sąmonę. Tačiau dažniausiai babiloniečių himnuose žmogus kalba apie savo teisumą – jis nevogė, ne-melavo, nesvetimoteriavo. Nuodėmė, dievų priesakų peržengimas išsyk užtraukia bausmę – ligas, nelaimes, skurdą. Ligų demonai žmogų užpuola tada, kai dėl žmogaus kaltės nuo jo nusigręžia dievas. Tada reikia atgailauti, maldauti dievų atleidimo ir aukoti, viliantis, kad dievai atsileis. Trumpai tariant, žmogus geresnio gyvenimo gali tikėtis tik tada, kai teisingai atlieka savo pareigas ir paskirtį – aukoja dievams ir jais rūpinasi.

Jau minėjome, kad paprastas žmogus dievų kulte nedalyvaudavo, išskyrus didžiąsias šventes, kai vykdavo iškilmingos apeigos ir procesijos, iš šventyklos būdavo išnešami dievų stabai. Į dievybę žmogus kreipdavosi dažniausiai bėdos ištiktas; jo pamaldumą liudydavo ne jo maldos, o aukos.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Pomirtiniame pasaulyje mirusiųjų šešėliai, etiniu, gyveno gana niūrų gyvenimą. Akadiškoje mito apie Ištar nužengimą į požemius versijoje sakoma, jog mirusiesiems Žemė yra jų maistas, molis yra jų valgis, Jie nemato šviesos, jie sėdi tamsybėse.

Gilgamešas, iššaukęs Enkidu vėlę, klausia apie mirusiųjų gyvenimą; Enkidu atsako, kad jam nesinori pasakoti, nes jeigu jis papasakos, Gilgamešas tai išgirdęs pravirks. Apie tai kalbama dvyliktoje Gilgamešo epo lentelėje, kuri smarkiai apgadinta; vis dėlto galima nuvokti, kad mirusieji „valgo duoną” ir „geria vandenį”. Tačiau tai su visomis prideramomis apeigomis palaidotų mirusiųjų likimas; pakenčiamą pomirtinį gyvenimą užtikrina aukos mirusiajam; tie, kurie nepalaidoti arba nesulaukė aukų, minta tuo, ką randa anapusiniuose šiukšlynuose.

Apskritai ir Šumere, ir Babilonijoje vyravę tikėjimai pomirtiniu gyvenimu buvo pesimistiški. „Tikrasis gyvenimas” buvo žemėje, po mirties bekūniai šešėliai negalėjo tikėtis ypatingo džiaugsmo. Kartais vėlesnieji tekstai užsimena apie kažkokį pomirtinį teismą, bet tai jau gali būti kitų religijų įtaka.

——————————-

Šaltiniai. Žr. Šumerų religijos bibliografiją; taip pat Labat R. Les Religions du Proche-Orient asiatique. Textes babyloniens, ougaritiques, hitites. – Paris, 1970; Seux M. J. Hymnes et prières aux dieux des Babylonie et d’Assyrie. – Paris, 1976.

Literatūra. Jastrow M. Die Religion Babylonien und Assyrien. Bd. 1-2. – Giessen, 1905-1912; Meissner B. Babylonien und Assyrien. Bd. 1-2. – Heidelberg, 1920-1925; Bottero J. La religion babylonienne. -Paris, 1952; Hooke S. H. Assyrian and Babylonian religion. – London, 1953; Oppenheim A. L. Ancient Mesopotamia. – Chicago, 1964 (versta į rusų k.); Jacobsen T. Treasures of darkness. A history of Mesopotamian religion. – New Haven, 1976.

Pastaba: lenkų ir lietuvių k. ligšiol pasirodę vertimai, pvz., M. Belickio „Užmirštas šumerų pasaulis”, yra daugiau populiarios knygos.

Komentarai išjungti.