LHPA

Modernusis okultizmas yra šių laikų produktas, egzistuojantis didele dalimi todėl, kad greta egzistuoja ir krikščionybė. Jam tai būdas identifikuotis – atmesti. Atmetimas savo ruožtu reiškia pasipriešinimą, o pasipriešinimas neigia krikščionybės esmę. Jėzų Kristų ir visą evangelinę krikščionybę. Tiesa, okultizmas, atmesdamas Jėzaus asmenį, po teisybei turi du kelius. Vienas iš jų – inkorporuoti jo asmenį į okultizmo pranašų gretas, paversti jį ne kosmoso ir atpirkimo centru, o Mokytoju iš didžiosios raidės, kaip kad Mokytojais buvo ir Mahometas, ir Laozi, ir Konfucijus, ir Sokratas, tai yra Kristus paverčiamas tarytumei vienu iš okultinės tradicijos dėmenų. Niekur nedingsi, okultizmas, „taisydamas” religijų nukrypimus nuo tikrosios tiesos ir autentiškos Dvasinių Mokytojų linijos, vis vien turi Jėzų Kristų kur nors padėti. Net naciai turėjo jį kur nors padėti ir neatmetė jo visiškai – pats A. Hitleris sekė idėja, kad Jėzus Kristus buvo arijas, tik žydai jo arišką skelbimą iškraipę. Tam buvo sukurtos legendos, besiremiančios senomis erezijomis ar antikinėmis paskalomis. Šiaip ar taip, Jėzus neapeinamas jokioje ideologinėje struktūroje. Jį reikia kur nors padėti kitaip jokia, net deklaruotai priešinga, ideologija ar filosofinė religinė sistema negali be jo apsieiti. Įtraukti į save – vienas būdas. Padaryti Kristų vienu iš arijų minties teoretikų ar vienu iš žmonijos mokytojų plejados yra tas pat, nes tai nebe Kristus.

Daugiau Daugiau

Lietuvių religinė terminija

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis „tikėjimas” kildintinas iš „tikras”, ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai įvedus krikščionybę naujajai religijai sukurta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogišku būdu atsiradusi rus. vera, lenk. wiara – lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio, „tikrosios religijos”, sampratos. Tad žodis „tikėjimas” veikiausiai būtų lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje yra ir žodžiai „pamaldumas”, „garbinimas”, „aukavimas” ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be „tvirtumo”, „ištikimybės” reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą žodžiams „medis”, „ąžuolas”, jis giminingas ir gotų triu „medis”, kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas”. Žinoma, daug reikšmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai žinomais druidais (savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susietais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo kaip pasaulio medžio, pasaulinės jungties sampratos. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai, pavyzdžiui, I a. Plinijus manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinto ąžuolo pavadinimo (gr. δρυζ, „ąžuolas”, δρυαζ „driadės” (Plinius, Nat. Hist. XIV, 249).

Daugiau Daugiau

Programavimas ir okultizmas
(Esė)

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis.

Daugiau Daugiau

Okultizmas ir pragmatinis mąstymas
(Esė)

Okultizmas – XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudoti; XX–XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti tiesiogiai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistine versija. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojų visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Nebe monarchijos orientyrai – nuolatinis tikrinimas ir nuolatinis tikrumas, tačiau be noro įsitikinti tuo, kas jaučiama ir išgyvenama; katalikiška monarchija ir jos mentalitetas leidžia sau tikėti be empirikos patvirtinimų. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?

Daugiau Daugiau

Tai dar ne klasifikacija, dar ne mėginimas įvardyti lietuviškas meditacijos ir kontempliacijos atmainas; tai tik pastebėjimas, kad lietuviškoje tradicijoje tokių būta; lyginimas su atitinkamomis rytietiškomis sąmonės išlaisvinimo būsenomis kartais per ankstyvas, kartais pats peršasi. Šiame tekste mūsų patogumui meditacija laikysime tokias rytietiškam susikaupimui artimas būsenas, kuriomis siela ar sąmonė ištuštinama ar patenka į tam tikrą būklę, leidžiančią į ištuštėjusią sąmonę nusileisti dievybei ar demonui ar žmogui sutapti su dievybe.

Daugiau Daugiau

Japonų šintoizmas yra archajiška religija, kuri išsilaiko iki šių dienų; ji modernizuota, lengvai adaptuota, bet jos ištakos ir vaizdiniai, simboliai yra gana neblogai žinomi ir išlikę. Šintoizmas atmena visą savo tradiciją ir kaitą. Šintoizmas – tai etninė religija; tam tikra prasme jos išsilaikymas mus žavi, bet ir stebina kaip anachronizmas, nes esame įpratę, kad pasaulyje vyrauja toli gražu ne etninės, o vadinamosios didžiosios religijos. Etninės suvokiamos kaip izoliuotos, „atsilikusios”, atmestos į civilizacijos pakraštį su bušmenais, Australijos čiabuviais, irokėzais ir jų egzotiškomis religijomis.

Tačiau nei aborigenai, nei irokėzai nesukūrė valstybės. Japonų šintoizmas – etninė religija, ne gentinė. Tai didelis skirtumas. Šintoizmas kaip etninė religija yra tautos, sukūrusios valstybingumą, religija. Šiuo metu jis sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja ganėtinai autonomiškai; įtakos ir šaknys dar gerai atsekamos ir ta ar kita sinkretizmo paskatinta inovacija puikiai datuojama. Šintoizmas yra etninė religija, turinti valstybinės religijos statusą. Tai maždaug tas pats, jei lietuvių religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Todėl šintoizmas mums ir įdomus. Kita vertus, kai kurie jo vaizdiniai ir ritualai sutampa su baltiškų religijų elementais, ir dar daugiau – kai kuriuos jų paaiškina ir atskirus mums žinomus faktus susieja į visumą.

Daugiau Daugiau

Būrimo technikos pasaulio maginėse praktikose ir religijose gana įvairios, bet yra tam tikros būrimo sistemos, kurių laikomasi viename ar kitame etnose, religijoje, kultūriniame areale. Negalime manyti, kad pagal praktikuojamus burtus įmanoma, tarkime, atsekti etnosą ar jo kelią, bet burtų technikų sutapimai nėra bereikšmiai platesniame tyrimo komplekse, tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju – šiaurės ir šiaurės vidurio Europoje, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent – alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III–IV a. pajudėjusių Dunojaus ir kartu Romos imperijos linkui; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.

Daugiau Daugiau

Hierofanija čia bus suprantama pagal M. Eliadės terminologiją – tai šventybės apsireiškimas gamtos objektuose, daiktuose, asmenyse. Tai reikštų, kad hierofanija yra maždaug šventybės įsidaiktinimas, įsidabartinimas. Objektai gali būti labai skirtingi, tačiau juos sieja pačios šventybės apsireiškimas.

Žinoma, mes iš karto galime tarti, kad hierofanijos – tai kultui skirtos arba šventosios giraitės, kurios baltų teritorijose žinomos nuo seniausių laikų, šventoji ugnis, kalvos, atmosferiniai reiškiniai etc. Vis dėlto kiek tos hierofanijos siekia; kiek, sakykime, gali „nusileisti”? Kaip minėta, hierofanijos gali būti ir daiktai, ir gamtos objektai, jos gali slypėti ir įvaizdžiuose, mituose, ritualuose ir t. t., ir pan. Siūlyčiau atlikti labai nedidelę judesių apyskaitą, būtent lietuvių ir iš dalies prūsų aukojimo ritualų judesių fenomenologiją. Taigi mūsų dėmesys kryps į smulkiausius ritualo elementus, aukotojo judesius, aukojamo objekto dislokavimą ar deformacijos būdus ir į paties aukotojo laikyseną.

Taigi mūsų objektas – dievų įsiterpimas į pasaulį per aukotojo judesius ir dievų įsidabartinimas judesių hierofanijose.

Daugiau Daugiau

Dabartinė viešoji erdvė nukvakina maloniai nepastebimai. Masių kultūra peni per visus pojūčių ir refleksų kanalus, televizinius, bet nebūtinai. Viskas prinešama prie pat burnos, akių, sąmonės ir pasąmonės. Gražu žiūrėti. Sielos dalykai irgi nepamirštami – ji irgi gauna savo driežų antpilo dozę. Net nesirauko ta siela ir manosi besijaučianti komfortiškai. Ypač jei nieko kito niekada ir neragavo.

Sėdint prie televizoriaus ir nededant jokių pastangų, ūmai ima ir prisikabina mintis, kad kažkas atsitiko ir kad kiekybė peraugo į kokybę; kad vaizdasklaidoje ir žiniasklaidoje plevenęs noras erzinti ir kąsti peraugo į strateginį puolimą. Turiu omenyje, kad pernelyg įsibėgėta. Ir pernelyg jau viskas nuoseklu, kad atrodytų, jog Katalikų Bažnyčios atakavimas nėra tiesiog sensacijų vaikymasis; mažumėlę jau visko per daug. Aš ne vien apie televizijų priekabiavimą prie kunigų; televizijų kanalai pareikš, kad jie tiesiog vaikosi sensacijų, ir bus švarūs. Gal taip ir yra, panašiai ir medikų atveju.

Daugiau Daugiau

Tai labiausiai paplitusi nūdienos religingumo forma. Paplitusi tyliai, masiškai, gal net galutinai. Vakarų pasaulyje ji vyrauja. Lietuvoje irgi. Kas gi tas asmeninis religingumas?

Jis nesutampa su asmens išpažįstama ir prisipažįstama religija. Kai kada ši forma nereflektuojama, žmogus nesusivokia, kad jis yra peržengęs vienos ar kitos religijos ribas. Tačiau vis daugėja reflektuoto, įsisąmoninto, suvokto asmeninio religingumo atvejų. Pavadinčiau tai individualizmu be tarpininkų. Bet tai tolimiausias skalės galas, ekstremalus. Pačiame paribyje.

O prasideda visi reikalai ten, kur baigiasi išpažįstamos religijos riba; bet ta riba labai išsiplėtusi; krikščionybės paribys yra ištisa zona, miglų gaubiama milžiniška teritorija. Nežinia, kur ji baigiasi ir kur prasideda kažkas kita…

Daugiau Daugiau