Irvin D. Yalom

(Dvidešimt devintas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

– PINIGAI, PINIGAI, PINIGAI. Negi negalime kalbėtis apie ką kita, Kerola? Papasakosiu jums istoriją apie savo tėvą, ji turėtų atsakyti į visus jūsų klausimus apie mane ir pinigus. Tai nutiko, kai buvau kūdikis, bet visą gyvenimą girdėjau apie tai kalbant – ši istorija tapo šeimos folkloro dalimi. Maršalas pamažu atsisegė sportinį švarką, nusirengė, atsisakė, kai Kerola ištiesė ranką jį pakabinti, ir nudrėbė jį prie savo kėdės.

– Jis turėjo mažą šeši iš šešių metrų krautuvėlę Penktosios ir R gatvių sankirtoje Vašingtone. Mes gyvenome virš krautuvėlės. Vieną dieną atėjo pirkėjas ir paprašė poros darbinių pirštinių. Tėvas parodė į užpakalines duris ir pasakė, kad turės atnešti iš sandėliuko – tai užtruksią kelias minutes. Tačiau sandėliuko nebuvo. Užpakalinės durys vedė tiesiai į skersgatvį. Tėvas nudūmė skersgatviu į artimiausią dirbančią parduotuvę, nupirko porą pirštinių už dvylika centų, parlėkė atgal ir pardavė jas už penkiolika centų. Maršalas išsitraukė nosinę, išsišnypštė nosį ir nesidrovėdamas nusišluostė nuo skruostų ašaras. Kai grįžo iš Niujorko, jis liovėsi dangstęs savo pažeidžiamumą ir verkė kone kiekvieną konsultaciją. Kerola tyliai sėdėjo, gerbdama Maršalo ašaras ir stengdamasi prisiminti, kada pastarąjį kartą matė verkiantį vyrą. Jos brolis Džebas neverkdavo, nors jį visi iš eilės skriaudė: tėvas, mama, mokyklos peštukai – kartais vien tam, kad jis apsižliumbtų.

Maršalas įsikniaubė veidu į nosinę. Kerola spustelėjo jam ranką.

-Verkiate dėl tėvo? Jis vis dar gyvas?

-Ne, mirė jaunas. Ta krautuvė jį amžiams uždarė karste. Per daug bėgiojo dėl trijų centų. Kai galvoju apie uždirbamus pinigus arba prarandamus pinigus, arba švaistomus pinigus, akyse visada regiu savo brangų tėvelį, ryšintį baltą prijuostę, aptaškytą vištų krauju, regiu jį skuodžiantį tuo purvinu skersgatviu, vėjui pučiant į veidą, juodais besiplaikstančiais plaukais, gaudantį kvapą ir pergalingai nešantį porą darbinių pirštinių už dvylika centų tarsi kokią olimpinę lazdą.

-O jūs, Maršalai, kur jūsų vieta šioje vizijoje?

-Ta vizija – mano aistros lopšys. Tikriausiai lemiamas mano gyvenimo įvykis.

-Tai suformavo jūsų požiūrį į pinigus? – paklausė Kerola. – Kitaip tariant, jei uždirbsite pakankamai pinigų, jūsų tėvo kaulai nebe-barškės lakstydami skersgatviu.

Maršalas pasijuto priblokštas. Jis pagarbiai pažvelgė į savo advokatę. Alyvinė pagal užsakymą siūta suknelė pabrėžė skaistų jos veidą, ir Maršalas suvokė, kad jis nesiskutęs ir vilki purviną sportinį kostiumą.

-Ta pastaba… tiesiog netekau amo. Reikės pagalvoti apie barškančius kaulus.

Stojo ilga tyla. Kerola paragino:

-Kur jūsų mintys?

-Prie tų užpakalinių durų. Pirštinių istorija kalba ne tik apie pinigus, bet ir apie užpakalines duris.

-Užpakalines jūsų tėvo krautuvėlės duris?

-Taip. Ir apie apsimetinėjimą, kad durys veda ne į skersgatvį, o į didelį sandėlį – tai viso mano gyvenimo metafora. Apsimetinėju, kad turiu kitų kambarių; tačiau giliai širdyje žinau, kad neturiu jokio sandėlio, jokių paslėptų prekių. Įeinu ir išeinu pro skersgatvius ir užpakalines duris.

-Ak, Ramiojo Vandenyno klubas, – tarė Kerola.

-Būtent. Turbūt įsivaizduojate, ką man reiškė pagaliau… pagaliau įeiti pro paradines duris. Negalėjau atsispirti Makondo vilionėms: vilionėms tapti saviškiu. Kiaurą dieną gydau turtingus pacientus. Mes tampame artimi, dalijamės paslaptimis, esu jiems nepakeičiamas. Tačiau žinau savo vietą. Žinau, kad jei ne mano darbas, kad jei sutikčiau juos kitomis aplinkybėmis, jie nekreiptų į mane dėmesio. Esu kaip parapijos kunigas iš neturtingos šeimos, klausantis aukštesnių sluoksnių išpažinčių. O Ramiojo Vandenyno klubas – jis simbolizavo naują pradžią. Iš Penktosios ir R bakalėjos krautuvės užlipau marmuriniais laiptais, paskambinau dideliu žalvariniu plaktuku ir pro atviras duris žengiau gilyn į raudonu aksomu išmuštas menes. Visą gyvenimą siekiau šio tikslo.

-O viduje laukė Makondas – žmogus, labiau sugedęs nei bet kuris jūsų tėvo pirkėjas.

Maršalas linktelėjo.

-Teisybė, mano tėvo klientai buvo mieli žmonės. Prisimenate, pasakojau apie tą pacientą, kuris prieš kelias savaites išsiderėjo, kad nueičiau su juo į „Avokado” klubą? Dar niekada nebuvau lankęsis tokioje vietoje… tokio žemo lygio vietoje. Bet norite, pasakysiu tiesą? Man ten patiko. Neapsimetinėju – ten jaučiausi kaip namie, jaukiau nei Ramiojo Vandenyno klube. Ten mano vieta. Tarsi būčiau su savo tėvo klientais Penktosios ir R gatvių sankryžos krautuvėje. Tačiau negaliu pakęsti, kad man ten patiko; nenoriu nusileisti iki tokio lygio. Kažkas baisaus, kai vaikystės įvykiai taip stipriai užprogramuoja. Esu daugiau vertas. Visą gyvenimą kartojau sau: „Nusikratysiu bakalėjos krautuvės dulkes nuo savo kojų; pakilsiu aukščiau.”

-Mano senelis gimė Neapolyje, – tarė Kerola. – Mažai ką apie jį prisimenu, bet atsimenu, kaip išmokė mane žaisti šachmatais. Kaskart, kai baigdavome ir rinkdavome figūras, jis sakydavo tuos pačius žodžius – dar dabar girdžiu jo švelnų balsą: „Matai, Kerola, šachmatai – kaip gyvenimas. Kai žaidimas baigiasi, visos figūros – pėstininkai, karaliai ir karalienės – grįžta į tą pačią dėžę.”

Ir jums būtų pravartu tai pamedituoti, Maršalai: pasibaigus žaidimui pėstininkai, karaliai ir karalienės grįžta į tą pačią dėžę. Pasimatysime rytoj. Tuo pat metu.

Kai grįžo iš Niujorko, Maršalas kasdien lankėsi pas Kerolą. Pirmuosius du kartus ji aplankė jį namuose, paskui jis atšliaužė į kabinetą, o dabar, praėjus savaitei, pradėjo atsigauti iš savo depresijos stingulio ir stengėsi suprasti savo vaidmenį jam nutikusioje istorijoje. Kerolos kolegos pastebėjo, kad ji nuolat susitikinėja su Maršalu, ir ne sykį teiravosi apie jo reikalus. Tačiau Kerola visuomet atsakydavo: „Sudėtingas atvejis. Daugiau negaliu pasakyti – tai labai konfidencialu.”

Visą tą laiką Kerola ir toliau tarėsi su Ernestu. Jo pastabos ir pasiūlymai jai daug padėjo: beveik visi patarimai veikė tiesiog stebuklingai.

Vieną dieną, kai Maršalas atrodė įstrigęs, Kerola nusprendė išbandyti Ernesto pratimą su antkapiu.

-Maršalai, tiek daug jūsų gyvenimo sukosi aplink materialinę sėkmę, pinigų pelnymą ir dalykus, kuriuos galima nupirkti – padėtį, meno kolekciją, kad pinigai, regis, apibrėžia, kas jūs esate ir ką reiškia visas jūsų gyvenimas. Ar norėtumėte, kad tai būtų jūsų galutinis skiriamasis ženklas, paskutinis gyvenimo apibendrinimas? Sakykite, ar kada susimąstėte, kokių žodžių norėtumėte ant savo antkapio? Ar ten turėtų būti surašyti jūsų bruožai: valdžios siekis, pinigų kaupimas?

Maršalas mirktelėjo, nes į akį kaptelėjo prakaito lašas.

-Sunkus klausimas, Kerola.

-O argi neturėčiau užduoti sunkių klausimų? Padarykite tai dėl manęs – pamąstykite kelias minutes. Sakykite viską, kas ateina į galvą.

-Pirmiausia prisimenu tai, ką apie mane sakė tas Niujorko detektyvas: kad esu išdidus, apakintas godulio ir keršto.

-Ar norite, kad tai būtų užrašyta ant antkapio?

-Kaip tik to nenoriu. Tai pats baisiausias dalykas. Bet turbūt nusipelniau tokių žodžių – turbūt visas mano gyvenimas bėga tos epitafijos link.

-Nenorite tokio antkapio? Tuomet, – žvelgdama į laikrodį tarė Kerola, – jūsų ateities kelias aiškus: turite keisti gyvenimą. Šiandien mūsų laikas baigėsi, Maršalai.

Maršalas linktelėjo imdamas nuo žemės savo švarką, pamažu rengdamasis ir ruošdamasis eiti.

-Staiga nukrėtė šaltis… nuo to klausimo apie antkapį. Tai sukrečiantis klausimas – pribloškiantis. Turite būti atsargi su tokia sunkiąja artilerija, Kerola. Žinote, ką man tai priminė? Kadaise jūs manęs teiravotės apie psichoterapeutą, pas kurį ketino eiti jūsų draugė, — apie Ernestą Lešą, mano buvusi mokinį. Jis veikiausiai būtų paklausęs tokio dalyko. Visada bandžiau sulaikyti jį nuo tokių klausimų. Jis vadino juos egzistencine šoko terapija.

Kerola jau buvo beveik atsistojusi, tačiau smalsumas nugalėjo.

-Manote, kad tai bloga terapija? Gerokai kritikavote Lešą.

-Ne, nesakiau, kad man tai buvo bloga terapija. Priešingai, nuostabi. Puikus žadintuvas. O dėl Ernesto Lešo – neturėjau būti toks griežtas. Norėčiau atsiimti kai kuriuos savo žodžius.

-Kodėl buvote toks griežtas?

-Iš puikybės. Kaip tik apie tai kalbėjomės visą praeitą savaitę. Buvau jam netolerantiškas, įsitikinęs, kad tik mano metodai yra teisingi. Nebuvau geras supervizorius. Ir nepasimokiau iš jo. Iš nieko nesimokau.

-Taigi kokia būtų tiesą apie Ernestą Lešą? – paklausė Kerola.

-Ernestas neblogas terapeutas. Ne, daugiau nei neblogas. Iš tiesų jis geras psichoterapeutas. Šaipydavausi iš jo, kad jam reikia daug valgyti, nes jis per daug duoda pacientams: pernelyg įsijaučia, leidžiasi išsiurbiamas. Bet jei turėčiau eiti pas psichoterapeutą, verčiau rinkčiausi tokį, kuris atiduoda savęs per daug. Jei greitai neišsikapstysiu iš šio pragaro ir turėsiu atiduoti kai kuriuos pacientus, manau, siųsiu juos pas Ernestą.

Maršalas atsistojo eiti.

-Laikas baigėsi. Ačiū, kad šiandien užtęsėte, Kerola.

* * *

Ėjo konsultacijos, tačiau apie Maršalo santuoką Kerola vis nekalbėjo. Veikiausiai ji delsė dėl savo pačios neišspręstų šeimyninių problemų. Galų gale vieną dieną, kai Maršalas dar kartą pakartojo, kad Kerola – vienintelis žmogus pasaulyje, su kuriuo jis gali atvirai pasikalbėti, ji įsidrąsino ir paklausė, kodėl jis negali pasišnekėti su žmona. Iš Maršalo atsakymo buvo aišku, kad jis nepasakojo Širlei apie apgavystę Niujorke. Taip pat ir apie savo neviltį. Ir apie tai, kad jam reikia pagalbos.

Pasak Maršalo, su Širle jis nešnekėjo dėl to, kad nenorėjo nutraukti jos mėnesį trunkančios meditacijos Tasadžaroje. Kerola žinojo, kad tai racionalizacija: Maršalas taip elgėsi ne žmonos labui, o dėl savo abejingumo ir gėdos. Maršalas prisipažino, kad apie Širlę jis beveik negalvoja, kad pernelyg susirūpinęs savo būsena, kad juodu su Širle gyvena skirtinguose pasauliuose. Padrąsinta Ernesto patarimų, Kerola neatlyžo.

-Maršalai, pasakykite, kas nutiktų, jei vienas iš jūsų pacientų taip nerūpestingai paniekintų dvidešimt ketverius metus trukusius santykius? Ką  jūs sakytumėte?

Kaip Ernestas ir buvo numatęs, Maršalas dėl šio klausimo pasišiaušė.

-Jūsų kabinetas yra vienintelė vieta, kur neprivalau būti psichoterapeutas. Būkite nuosekli. Vieną dieną jūs man aiškinate, kad savimi nesirūpinu, o štai dabar bandote paversti mane psichoterapeutu netgi čia.

-Bet, Maršalai, negi nebūtų paika nepasinaudoti visais mūsų turimais ištekliais, tarp jų ir jūsų turtingomis psichoterapijos žiniomis bei įgūdžiais?

-Moku jums už kvalifikuotą pagalbą. Manęs nedomina savianalizė.

-Vadinate mane kvalifikuota ir vis dėlto atsisakote mano pasiūlymo suteikti sau pačiam kvalifikuotą pagalbą.

-Sofistika.

Kerola vėl griebėsi Ernesto žodžių.

-Negi jūs norite visą gyvenimą būti penimas? Negi jūsų tikrasis tikslas nėra savarankiškumas? Išmokti pačiam pasimaitinti? Tapti savo paties tėvu ir motina?

Maršalas, stebėdamasis Kerolos jėga, pakraipė galvą. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pamaitinti save tuo, ko jam reikėjo, kad atsigautų.

-Gerai. Gerai. Svarbiausias klausimas – kas nutiko mano meilei? Juk mes su Širle nuo dešimtos klasės buvome artimi draugai ir mylėjome vienas kitą. Taigi kada ir kaip viskas pagedo?

Maršalas pabandė atsakyti į savo klausimą.

-Viskas pradėjo griūti prieš kelerius metus. Maždaug tada, kai vaikai tapo paaugliais, Širlė ėmė nerimauti. Įprastas reiškinys. Ji vis kalbėdavo apie savo nepatenkintus jausmus, apie tai, kad esu pasinėręs į darbą. Pamaniau, kad idealus sprendimas jai būtų tapti psichoterapeute ir dirbti drauge su manimi. Tačiau mano planas atsigręžė prieš mane. Studijuodama universitete ji ėmė vis kritiškiau vertinti psichoanalizę. Pradėjo domėtis tais metodais, kuriuos labiausiai kritikavau: keistais alternatyviais gydymais, Rytų dvasingumo praktikomis, ypač tomis, kurios remiasi Rytų medicina. Esu tikras, kad ji taip elgėsi tyčia.

-Toliau, – paragino Kerola. – Iškelkite kitus svarbius klausimus, kuriuos turėčiau jums užduoti.

Maršalas nenorom iškošė:

-Kodėl Širlė taip mažai stengiasi sužinoti apie psichoanalitinį gydymą? Kodėl ji tyčia manęs nepaiso? Tasadžara yra vos už trijų valandų kelio – manau, galėčiau ten nuvažiuoti, pasakyti, kaip jaučiuosi, ir pasikalbėti, kodėl ji pasirinko tokią psichoterapijos mokyklą.

-Net jei ir taip, svarbiau kas kita. Tai klausimai jai, – tarė Kerola. – O ko paklaustumėte pats savęs?

Maršalas linktelėjo, tarsi norėdamas parodyti Kerolai, kad jos metodas veiksmingas.

-Kodėl taip mažai su ja kalbėjausi apie tai, kas jai įdomu? Kodėl taip menkai stengiausi – visai nesistengiau – ją suprasti?

-Kitaip tariant, – paklausė Kerola, – kodėl mieliau norite suprasti pacientus nei savo žmoną?

Maršalas vėl linktelėjo.

-Gal ir taip.

-Gal? – paklausė Kerola.

-Tikrai taip, – sutiko Maršalas.

-Ko dar klaustumėte jūsų padėtyje atsidūrusio paciento?

-Užduočiau kelis klausimus apie seksą. Pasiteiraučiau, kas nutiko jo seksualinei savasčiai. Ir jo žmonos. Paklausčiau, ar jis nori, kad tokia pasitenkinimo neteikianti padėtis truktų visą laiką? Jei ne, kodėl jis nesikreipė į sutuoktinių psichoterapeutą? Ar ketina skirtis? O gal tai tik išdidumas ir puikybė – laukti, kol žmona atšliauš ant kelių?

-Gerai padirbėjote, Maršalai. Ar galėtume pabandyti atsakyti į kai kuriuos klausimus?

Atsakymai griūte užgriuvo. Jo jausmai Širlei panašūs į jausmus Ernestui, teigė Maršalas. Abu jį įskaudino atmesdami jo profesinę ideologiją. Taip, žinoma, jis pasijuto įžeistas ir nemylimas. Be abejo, laukė, kad jį nuramintų, kad kažkaip atsiprašytų ir atsilygintų.

Ištaręs tuos žodžius Maršalas papurtė galvą ir pridūrė:

-Taip kalba mano širdis ir įžeista puikybė. Protas sako ką kita. – Ką?

-Kad į mokinio nepriklausomybės siekį neturėčiau žvelgti kaip į asmeninį puolimą. Širlė turi daryti tai, kas jai įdomu. Ernestas taip pat.

-Laisvi nuo jūsų? – paklausė Kerola.

-Taip. Prisimenu, mano psichoanalitikas sakė, kad gyvenu taip, lyg žaisčiau futbolą. Be atvangos veržiuosi, statau užtvaras, stumiuosi į priekį primesdamas priešininkui savo valią. Taip su manimi turėjo jaustis Širlė. Ji ne tik atmetė psichoanalizę. Tai būtų gana blogai, bet dar ištverčiau. Negaliu pakęsti, kad ji pasirinko pačią keisčiausią šio mokslo atšaką, patį nepraktiškiausią Marino apygardoje psichoterapijos metodą. Aišku, kad taip pasielgė tyčia, norėdama viešai mane pašiepti.

-Manote, kad ji šaiposi iš jūsų, nes pasirinko kitokį metodą. Todėl savo ruožtu šaipotės iš jos.

-Šaipausi iš jos ne tam, kad šaipyčiausi; kalbu apie esminius dalykus. Ar įsivaizduojate, kaip galima gydyti kuriant puokštes? Tai pati absurdiškiausia mintis. Sakykite atvirai, Kerola – absurdas tai ar ne?

-Nemanau, kad atsakysiu taip, kaip jūs norėtumėte, Maršalai. Menkai apie tai išmanau, bet mano draugas – ikebanos aistruolis. Jis metų metus studijavo ikebaną ir sakė, kad iš to gavo įvairiapusės naudos.

-Ką turite galvoje, sakydama „gavo naudos”?

-Jis daug metų lankė psichoterapijos, taip pat ir psichoanalizės konsultacijas. Sakė, kad jam tai padėjo, bet ne mažiau padėjo ir ikebana.

-Jūs vis dar nepasakėte, kuo ji padėjo?

-Jis teigė, kad ikebana padeda atsikratyti nerimo, ji – tarsi ramybės sala. Šis mokslas padeda susikaupti, suteikia darnos ir pusiausvyros pojūtį. Reikia prisiminti… ką jis dar sakė? Ak, taip – kad ikebana padeda atskleisti savo kūrybingumą ir estetinį jautrumą. Jūs taip lengvai tai atmetėte, Maršalai. Prisiminkite, ikebana – garbus menas, praktikuojamas keletą šimtmečių dešimčių tūkstančių žmonių. Daug apie ją žinote?

-Bet ikebanos terapija? Dievulėli!

-Girdėjau apie poezijos terapiją, muzikos terapiją, šokio terapiją, meno terapiją, meditacijos terapiją, masažo terapiją. Pats sakėte, kad pastarąsias savaites sveiką protą išsaugojote dirbdamas su bonsais. Negi neįmanoma, kad ikebanos terapija padėtų kai kuriems pacientams? – paklausė Kerola.

-Regis, kaip tik tai Širlė ir bando apibrėžti savo disertacijoje.

-Kokie jos rezultatai?

Maršalas papurtė galvą ir nieko neatsakė.

-Tikriausiai tai reiškia, kad niekada nesidomėjote? – paklausė Kerola.

Maršalas bemaž nepastebimai linktelėjo. Jis nusiėmė akinius ir pažvelgė į tolį, kaip visuomet darydavo susigėdęs.

-Taigi jūs jaučiatės Širlės išjuokiamas, o ji jaučiasi?.. – Kerola pamojo Maršalui, kad kalbėtų.

Tyla.

-Ji jaučiasi?.. – vėl paklausė Kerola, laikydama prie ausies delną.

-Nuvertinta. Pažeminta, – vos girdimai atsakė Maršalas. Ilga tyla. Galop Maršalas ištarė:

-Gerai, Kerola, prisipažįstu. Jūs įrodėte savo. Turiu jai ką pasakyti. Tai ką man dabar daryti?

-Jaučiu, kad žinote atsakymą į šį klausimą. Klausimas nėra klausimas, jei žinai atsakymą. Man atrodo, jūsų kryptis aiški.

-Aiški? Jums gal ir aiški. Ką turite galvoje? Pasakykite. Man reikia jūsų pagalbos.

Kerola ir toliau tylėjo.

-Pasakykite, ką man daryti, – pakartojo Maršalas.

-Ką jūs pasakytumėte pacientui, kuris apsimeta nežinąs, ką daryti?

-Po velnių, Kerola, liaukitės vaizdavusi analitike ir pasakykite man, ką daryti.

-Ką jūs atsakytumėte į tokį teiginį?

-Po paraliais, – tarė Maršalas, laikydamas delnais galvą ir siūbuodamasis pirmyn atgal. – Sukūriau prakeiktą pabaisą. Gaila. Gaila. Kerola, ar kada girdėjote apie gailestį?

Kerola laikėsi tvirtai, kaip patarė Ernestas.

-Jūs vėl ginatės. Laikas brangus. Pirmyn, Maršalai, ką pasakytumėte tokiam pacientui?

-Padaryčiau tai, ką visuomet darau: interpretuočiau jo elgesį. Pasakyčiau, kad jis taip trokšta paklusti, taip ieško autoriteto, kad atsisako savo išminties.

-Vadinasi, žinote, ką daryti? Maršalas nuolankiai linktelėjo.

-Ir kada daryti? Jis vėl linktelėjo.

Kerola dirstelėjo į laikrodį ir atsistojo.

-Be dešimt trys, Maršalai. Mūsų laikas baigėsi. Šiandien puikiai padirbėjome. Paskambinkite, kai grįšite iš Tasadžaros.

** *

Antrą ryto Leno namuose Tiburone žerdamasis antrą banką Šelis niūniavo „Dzip-a-dy-du-dai, dzip-a-dy-da”. Ne tik kortos kiekvieną vakarą jam išpuldavo geros – spalvos, pilni namai ir puikios žemos kortos; ir pats Šelis, naudodamasis tuo, ką pastebėjo Maršalas, su-trikdydavo kitus žaidėjus ir susikraudavo didžiulius bankus.

-Nieku gyvu nebūčiau pamanęs, kad Šelis turi pilną namą, – suniurnėjo Vilis. – Būčiau galėjęs lažintis iš tūkstančio dolerių.

-Tu ir lažinaisi iš tūkstančio dolerių, – priminė jam Lenas. – Pažvelk į žetonų krūvą – net stalas linksta. Ei, Šeli, kur tu? Vis dar čia? Vos matau tave pro tas šūsnis.

Kišdamas ranką į kišenę piniginės, Vilis tarė:

.- Du pastaruosius kartus apmulkinai mane blefuodamas, šįkart įtraukei į žaidimą; koks velnias čia vyksta, Šeli. Mokaisi ar ką?

Šelis susiglobė savo žetonų krūvą, prisitraukė ją arčiau, pasižiūrėjo ir šyptelėjo.

-Taip taip, mokausi – teisingai. Tiksliau tariant, mano psichoterapeutas, puikus analitikas, davė man kelis patarimus. Jis kiekvieną savaitę atsivelka savo kušetę į „Avokadą”.

** *

– Praeitą naktį, – tarė Kerola, – sapnavau, kad mes sėdime ant lovos krašto, paskui nusimauname purvinas kojines, nusiauname nešvarius batus ir susėdame vienas priešais kitą suglaudę pėdas.

-Ką jautėte sapne? – paklausė Ernestas.

-Buvo gera. Džiugu. Bet mažumėlę baisoka.

-Mes sėdime suglaudę basas kojas. Ką sako tas sapnas? Leiskite mintims klaidžioti. Pagalvokite apie mudu, sėdinčius drauge. Apie terapiją.

-Kai mąstau apie terapiją, prisimenu savo klientą. Jis išvyko iš miesto.

-Na, ir… – paragino Ernestas.

-Slapsčiausi už savo kliento. Dabar laikas išlįsti, pradėti būti savimi.

-Ir… tiesiog leiskite mintims laisvai plaukti, Kerolaina. -Atrodo, kad dar tik pradedu… Geri patarimai… Žinote, jūs man

davėte gerų patarimų dėl kliento… Velnioniškai gerų… Žiūrėdama, kiek jis gauna, pradėjau pavydėti… ėmiau trokšti ko nors gera sau… Man to reikia… Man reikia pradėti kalbėtis su jumis apie Džesą, su kuriuo pastaruoju metu dažnai matausi, apie problemas, kurios kyla, kai tampame artimesni… Sunku patikėti, kad man gali nutikti kas nors gera… Pradedu pasitikėti jumis… Perėjote visus išbandymus… Bet ir baugu – nelabai žinau kodėl… taip, žinau… tik kol kas negaliu pasakyti. Dar ne.

-Galbūt sapnas tai pasako už jus, Kerolaina. Pažiūrėkite, ką mudu darome sapne.

-Nesuprantu – liečiamės basomis pėdomis. Na ir kas?

-Pažvelkite, kaip mes sėdime – suglaudę pėdas. Manau, kad sapnas išreiškia norą susiglausti sielomis*. Ne mūsų pėdos liečiasi, o sielos.

—————————-

* Angl. sole – pėda, soul- siela – vienodai tariami žodžiai.

—————————-

-O, kaip gudru. Sielos, ne pėdos. Ernestai, jūs galite būti labai protingas, jei tik suteikiu jums progą. Liečiasi sielos – taip, regis, tai tiesa. Kaip tik tai ir byloja sapnas. Laikas pradėti. Iš naujo. Juk svarbiausia taisyklė čia yra nuoširdumas, ar ne?

Ernestas linktelėjo.

-Nėra nieko svarbesnio už mūsų nuoširdumą.

-Ir čia galiu sakyti viską, tiesa? Viską, kas tik nuoširdų.

-Žinoma.

-Tuomet noriu kai ką prisipažinti, – tarė Kerola. Ernestas pritariamai linktelėjo.

-Jūs pasirengęs, Ernestai? Ernestas dar kartą linktelėjo.

-Tikrai, Ernestai?

Ernestas supratingai šyptelėjo. Jautėsi patenkintas savimi – visą laiką įtarė, kad Kerolaina kai ką apie save slepia. Pasiėmė užrašų sąsiuvinį, patogiai įsitaisė ant kėdės ir tarė:

-Visuomet pasirengęs tiesai.