Lyties ir meilės metafizika (Iš N.Berdiajevo knygos „Erosas ir asmenybė”)

Lyties ir meilės metafizika (Iš N.Berdiajevo knygos „Erosas ir asmenybė”)

Nikolajus Berdiajevas

 

(Iš N.Berdiajevo knygos „Erosas ir asmenybė”)

 

LYTIES IR MEILĖS METAFIZIKA

 

1. Lyties ir meilės reikšmė yra pagrindinė visos mūsų religinės-filosofinės ir religinės-visuomeninės pasaulėžvalgos problema. Svarbiausias visų socialinių teorijų trūkumas – gėdingumas, o dažnai veidmainiškas gyvenimo verdenės, visos žmonijos istorijos kaltininkės – lytinės meilės ignoravimas. Su lytimi ir meile siejasi kiekvieno išsiskyrimo ir kiekvienos jungties pasaulyje slėpinys; su lytimi ir meile siejasi ir individualumo bei nemirtingumo slėpinys. Ir kiekvienai būtybei tai pati skausmingiausia problema, neapsakomos, ne mažesnės svarbos kaip gyvenimo palaikymo ir mirties slaptis. Visai žmonijai tai neišsprendžiama problema, ir kiekvienas mėgina vienumoje, rūpestingai slėpdamasis ir niekam neišsiduodamas, gėdydamasis lyg kokios nešlovės, įveikti lyties ir meilės tragediją, pergalėti pasaulio susiskaidymą pagal lytį, šitą -kiekvieno susiskaidymo pagrindą. Net niekingiausias žmogus geidžia mylėti, nors taip kaip žvėris. Mus tiesiog pribloškia sąmoksliškas tylėjimas dėl šios problemos: apie ją taip mažai rašoma, taip mažai šnekama, taip retai atskleidžiami tokie patirti jausmai, slepiama tai, kas turėtų susilaukti sprendimo visos žmonijos mastu.

Tai – intymi problema, pati intymiausia. Tačiau kas paskleidė nuomonę, kad intymumas nėra visam pasauliui svarbus dalykas, kad neturi būti istorijos nušviestas, užuot slypėjęs kažkur pogrindyje? Pasibjaurėtinas kultūros melas, kurį pakęsti vis labiau nebeįmanoma: apie patį svarbiausią, mus tokį intriguojantį dalyką liepiama, nurodoma tylėti, apie visa, kas ypač intymu, neįprasta šnekėti; atverti savo sielą, parodyti, kuo ji gyvena, tai nederantis, beveik skandalingas dalykas. Ir kasdieniniame gyvenime bendraujant su žmonėmis, ir visuomeninėje veikloje, ir literatūroje yra leidžiama šnekėti tik apie tai, kas esą privaloma, visiems naudinga, įteisinta, malonu. Anksčiau šių taisyklių pažeidimas vadintas romantizmu, dabar -dekadansu. Bet visa, kas tikrai didinga, genialu, šventa žmonijos gyvenime buvo sukurta intymumo ir įveikusio sąlyginumą nuoširdumo, mistiškai apnuoginus pačią sielą. Juk intymioje sielos gelmėje visada slypi kažkokia visatos dalelė, gilesnės, visuotinesnės įžvalgos negu mastas paviršutinybės.

Kiekvienas naujas religinis mokymas ar nauja pranašystė iš pradžių būna intymi, gimsta sielos gelmėje, mistinėje stichijoje, ir tik vėliau atsiskleidžia ir užkariauja pasaulį.

Ar gali būti intymesnė religija nei Kristaus, o kaip nepadoru, neįprasta ir nepriimtina pagonių pasauliui  buvo visa, ką Kristus sakė; Jo pasekėjų buvo tik nedidelis būrelis, bet ši religija pasidarė pasaulio istorijos centru. Iš tiesų ir dabar dar nelaikoma visuotinu būtinumu, atrodo pernelyg intymu tai, apie ką kalbėjo Kristus, ir lig šiol laikoma, jog nedera ir nepadoru prisiminti Jo žodžius, kai šnekama apie gyvenimiškas, praktines problemas. Visa kultūros kūryba yra tik objektyvizacija, visuotinis apibendrinimas to, kas subjektyviai, intymiai vyko uždaroje, paslaptingoje sielos gelmėje.

Lyties ir meilės problemai ypač nepasisekė, ji buvo išguita į pogrindį ir tik grožinė literatūra atspindėdavo tai, kas susikaupdavo žmogaus sieloje, atskleisdavo jo intymiąją patirtį. Matyt, būta giluminių priežasčių, dėl kurių ši problema dar negalėjo sulaukti universalaus sprendimo. Bet šiandieninė religijos krizė verčia šią problemą spręsti; religijos klausimai nūnai glaudžiai siejasi su lyties ir meilės klausimais.

Lytį ir meilę gaubia mistinė patirtis, kuri vis dar tebėra chaotiška ir kuriai reikia religijos sankcionavimo. Naujos mistinės patirties ir naujos religinės sąmonės žmonės reikalauja, kad dabar patys intymiausi dalykai būtų išstumti į visuotinį istorijos kelią, surasti jame ir suteiktų jam jo kryptį.

Iš Rozanovo juokiamasi arba piktinamasi jo amoralumu, tačiau iš tikrųjų šio žmogaus nuopelnai dideli ir gal tik ateityje bus įvertinti. Jis pirmasis neregėtai drąsiai sutrikdė sąlygišką melagingą tylą, savitai ir talentingai pasakė tai, ką visi jautė, bet slėpė, jis iškėlė aikštėn visuotinę kančią.

Sakoma, kad Rozanovas – lyčių psichiatras, erotomanas. Čia labiau medicinos nei literatūros reikalas, ir apskritai, manau, negarbinga šitaip kalbėti, bet svarbiau tai, kad visi žmonės, visi be išimties tam tikra lyties prasme yra psichopatai ir erotomanai. Koks nors moralizuojantis literatas bara Rozanovą už tai, kad šis taip atvirai rašo, taip daug kalba lyčių tema.

Bet visiškai galimas dalykas, kad tasai, kuris literatūroje skelbiasi moralistu, gyvenime pats yra galvą pametęs dėl moterų ir jam lyties klausimas labiausiai skausmingas ir svarbus, kad jis kur kas didesnis erotomanas už Rozanovą, bet jis mano, jog nepadoru, netinka apie tai kalbėti, tad verčiau imasi rašyti apie visuotinę rinkimų teisę, nors šis dalykas – toks visuomeniškas, visai jam neįdomus, tūkstantį kartų mažiau svarbus nei lyties problema. Tai aš ir vadinu veidmainiškumu, sąlyginiu literatūriniu melu, virš kurio Rozanovas sugebėjo vyriškai pakilti. Todėl jis visiškai atvirai ir nuoširdžiai pareiškė, kad lyties tema – pati svarbiausia, pagrindinė gyvenimo problema, nemažiau svarbi, nei vadinamosios socialinė, teisinė, švietimo ir kitos visų teisiškai pripažintos problemos, ir kad lyties temos toli gražu neišsemia šeimos formos ir jos šaknys yra religijoje, kad visos religijos kūrėsi ir plėtojosi apie vyrą ir moterį, nes lyties problema yra gyvenimo ir mirties problema.

Visi žmonės, aš tvirtinu, kad visi be išimties savo esybės gelmėse jaučia tai, ką Rozanovas pasakė garsiai, visi sutinka su Rozanovo iškeltu problemos išeities tašku (aš nekalbu apie jos galutinį sprendimą), bet visi laiko savo pareiga veidmainiškai sviesti į jį akmenį. Tik bukas ar beprotis žmogus gali neigti pagrindinę religinę lyčių problemos svarbą; juk kiekvieną slapta kankino šitie klausimai, kiekvienas vargo, kaip ją išspręsti pačiam sau, kentė šią lyties ilgesio kančią, svajojo apie meilę, kiekvienas žino tą šventą tiesą, kad beveik visos gyvenimo tragedijos siejasi su lytimi ir meile. Niekas neabejoja, kad su lytimi siejasi visas mūsų gyvybingumas, kad lytinis susijaudinimas turi ekstazės ir kūrybinio pakilimo pobūdį.

Kodėl visiems atrodo taip juokinga ar amoralu, kad Rozanovas eina iš galvos dėl lyties problemų? Teisybė, jam stinga estetinio saiko jausmo, bet dauguma tų, kurie jį kaltina mūsų žurnaluose ir laikraščiuose, visiškai nėra estetinio saiko specialistai, jei būtų kitaip, žmonijai iškiltų pražūties grėsmė nuo neatskleistų lyties slėpinių, nuo vidinės lyčių anarchijos, pridengtos išorine prievarta. Vien pats Rozanovo pasirodymas – rimtas perspėjimas. Lyčių chaotiškumas jau atnešė žmonijai daug nelaimių ir žada dar didesnių. Žmonija pagaliau turi sąmoningai ir rimtai žiūrėti į lytį, – savo gyvenimo šaltinį, liautis laidžius nešvankias užuominas, kai apie tai kalbama.

Krikščionybės puoselėtojai nepakeitė supratimo apie lytį pavidalo, nesudvasino jos, priešingai, ji apnuodijo ją, visiškai sujaukė.

Lyties demoniškumas tėra tik išvirkščia jos krikščioniškosios prakeikties pusė. Lytinės meilės galios buvo užslėptos, kadangi ją atsisakė palaiminti, ji pavirto liguistu ilgesiu ir dabar mus tebekankina. Asketiškas krikščionių mokymas sutinka, kad lytinė meilė yra, tačiau vien kaip nuodėmingos žmogaus prigimties silpnybė. Taip ji ir tebelaikoma silpnybe, gėda, kone purvinančia žmogų. Tragiškasis krikščionių tikėjimo aspektas jau mirė žmonių širdyse, nebelemia europietiškos kultūros eigos, o krikščioniški prietarai dėl lyties dar gyvuoja, nuodija mūsų kraują nepakenčiamu dualizmu. Mes beveik susitaikėme su tuo, kad lytis nuodėminga, kad lytinės meilės džiaugsmas – netyras džiaugsmas, kad geismingumas – nešvankybė, ir mes ramiai sau toliau nusidedame, atsiduodame netyriems džiaugsmams ir nešvankiam geismingumui, nes mums gi, silpniems žmonėms, idealas esąs vis vien nepasiekiamas. Mes gėdijamės lytinės meilės, slepiamės, neprisipažįstame, ką esame patyrę. Keista tai, kad mūsų laikų antikrikščioniška ir antireliginė sąmonė savo dvilypumu, melagingu asketiškumu savaip artima viduramžių krikščionybei, nors be galo nutolusi nuo Kristaus ir netekusi viduramžių tragiškumo. Mūsų laikų žmonės netiki dangišku džiaugsmu ir netgi nesiilgi dangaus, bet žemiškas džiaugsmas, lytinės meilės džiaugsmas jiems tebėra nepalaimintas. Jiems lytis atrodo tokia pat demoniška kaip ir viduramžių laikų žmonėms. Štai kad ir Pšybyševskis, – pavyzdys, rodąs, jog apsinuodijame lyties demoniškumu, jos prakeiktimi. O beveik visa naujoji literatūra rašo apie tai, kokia demoniška lyties problema, kaip šiuolaikinis žmogus negali su ja susitvarkyti. Iš tiesų lyties tragedija yra pati baisiausia gyvenime, ir lytinės meilės nevalia palikti likimo valiai; jai reikia religijos pašventinimo ir tvarkos. Kristaus žodžiai apie lytį ir meilę liko nesuprasti, be atgarsio, ir lyčių problema, ja besirūpinant valdančiajai krikščioniškai sąmonei, tapo ezoterinių mokymų savastimi. Viešpataujanti religinė sąmonė lyčių problemą padarė pavaldžią vulgariam dvasios ir kūno dualizmui, susiejo ją su kūno nuodėmingumu, ir tai buvo ne tik moralinė, bet ir metafizinė klaida. Mat kūnas toks pat metafiziškas ir transcendentiškas kaip ir dvasia, ir kūniškoji lytinė meilė turi transcendentinį – metafizinį pradą2.

Vadinamoji krikščioniška šeima yra veidmainiškas melas, stabmeldiškas kompromisas, nelyginant krikščioniška valstybė. Lyčių chaosas toks pat siautulingas po šeimos priedanga, koks buvo ir viduramžių atsiskyrėlių kraujyje.

Visas Rozanovas – reakcija į krikščionišką pirmapradžio lyties supratimo iškraipymą. Be krikščionybės, be nepaliaujamos kovos su krikščionišku asketizmu Rozanovas neįsivaizduojamas. Jam gyvenimas susijęs su lytimi; krikščionybė, priešiška lytims, jam yra mirties religijos sinonimas ir todėl – nepakenčiama. Rozanovas nori grįžti prie tos religinės būsenos, kuri buvo iki Kristaus apsireiškimo pasaulyje, prie senovės stabmeldiškų religijų, prie gimimo religijos, prie Babilono religijos. Bet jis pamiršta, kad ne krikščionys sugalvojo lyčių ir mirties tragedijas, juk Kristaus apsireiškimas todėl ir buvo neišvengiamas, nes jau pasaulio istorijos ištakose glūdėjo ta tragedija, juk ir didingas savo kultūra antikos pasaulis taip tragiškai žuvo, taip begėdiškai išsigimė.

Priimtinas Rozanovo dėstymas paneigia krikščioniškąjį istorijos tarpsnį kaip bjaurų nesusipratimą ir beprasmybę, ir kviečia atgal, sudievinti pirmykštę giminę. Rozanovas vis dar supina lytį su gimine, mato tik gimdančiąja lytį, nesupranta gilaus vidinio antagonizmo tarp lyties teigimo ir gimimo, nepastebi, kad lyčių stichijos yra dvi -individuali ir gimininė. Štai kodėl pas Rozanovas negalėjo kūrybiškai išspręsti lyties problemos.

Pasaulinės filosofijos istorijoje žinau tik dvi didžias teorijas apie lytį ir meilę. Tai Platono ir Vladimiro Solovjovo teorijos. Platono „Puota” ir V. Solovjovo „Meilės prasmė” – rimčiausia, įžvalgiausia iš viso to, kas yra parašyta šia tema. Platonas gyveno iki Kristaus pasirodymo pasaulyje, tačiau taip pat patyrė individualumo tragediją, jautė transcendentiškumo ilgesį ir įžvelgė dieviškojo Eroso, tarpininko tarp šio ir anapusinio pasaulio, galią.

Anot Platono mokymo, pateikto mitologine forma, lytis yra pirmapradės, vieningos ir galingos žmogaus prigimties sprogimas, individualybės skilimo į dvi puses rezultatas, o meilė – tai kankinantis troškimas susilieti į vientisą individualybę. Platonas genialiai, dieviškos galios vedinas suvokė skirtumą tarp dangiškosios Afroditės ir vulgariosios Afroditės, tarp dieviškos, individualios meilės, laiduojančios individo nemirtingumą, ir vulgarios, beasmenės gamtinės meilės, skiriamos tik pratęsti giminę.

Jau dangiškoje Platono Afroditėje jaučiamas ir dabar paslaptingas krikščioniško Eroso dvelksmas, ir viduramžiško romantizmo, giliausio, koks įmanomas tik po Kristaus, V. Solovjovo mokymas apie meilę kaip kelią į individualų nemirtingumą. V. Solovjovas išryškina prieštarą tarp individualybės ir giminės. Meilė giminei – gimdančioji, skaidanti individualybę, jam yra vulgarioji Afroditė, paklusimas prigimtinei būtinybei. Tikroji meilė visada asmeniška, laiminti amžinybę, individualų nemirtingumą, ji neskaido individualybės gimdymu, o skatina tobulėti, siekti individualybės pilnatvės. Visame V.Solovjovo tikėjime svarbiausią vietą užima amžinojo moteriškumo, meilės Dievui kultas, pasireiškiąs konkrečiu „Nuostabiosios damos” pavidalu. V. Solovjovas atmeta giminę ir gimdymą, tad jis apibūdinamas kaip turintis naują religinę nuovoką, jis prieina naujo religinio mokymo apie meilę ištakas, bet jų neišplėtoja.

Jis – tiesioginis mūsų pirmtakas.

 

II

Pasaulyje grumiasi du priešiški metafiziniai pradai -asmeninės ir giminės. Tad ir lyties, ir meilės problema turi sietis su šių dviejų pradų kova, kuri dabar paaštrėjusi ir apsinuoginusi. Visi klausimai, susiję su lytine meile, yra sunkiai sprendžiami dėl to, kad pasaulinėje lyčių meilės istorijoje susipynę du vienas kitam priešingi besigrumiantys pradai – asmeninė meilė ir gimininė meilė; antgamtiška, dieviška galybė ir prigimties galia, empirinė jungtis. Labai dažnai lytis painiojama su gimine, meilė – su giminės pratęsimo instinktu. Bet juk giminėje ir giminės pratęsimo instinkte nėra nieko, kas būtų asmeniška, individualu, netgi nieko, kas žmogiška, tai gamtinė stichija – vienoda visiems, tokia pati ir visų žmonių, ir gyvūnijos pasauly. Nei meilės kaip individualaus pasirinkimo, kaip savotiškos lyčių traukos, skiriančios ne tik žmogų nuo gyvulio, bet ir žmogų vieną nuo kito, nei dieviškojo Eroso šitoj giminės stichijoj nėra ir negali būti. Vadinamoji giminės pratęsimo meilė ir gimininis lyčių teigimas žemina žmogų, nes žmogišką individualybę palieka beasmenei prigimties stichijai, asmenybę valdo ją griaunanti gamtinė būtinybė. Biologija numato atvirkštinę gimdymo ir individualumo proporciją. Jei prigimtinės jėgos naudojamos giminei pratęsti, tai jų nebelieka tobulai individualybei kurti. Ši biologinė tiesa turi ir daug gilesnį metafizinį pagrindą. Kyla dilema: arba kurti tobulą, amžiną individualybę, arba suskaidyti ją ir kurti daug netobulų ir mirtingų individualybių. Žmogus nepajėgia tapti asmenybe, individualybe, pasiekti tobulumo ir amžinumo, todėl tarsi perduoda savo palikuonims tolesnį tobulėjimą, gimdymu numaldo neįgyvendintos individualybės, neįveikto atotrūkio, nepasiektos amžinybės kančią. Gimininė lytinė meilė skaido individualybę, siekia giminės nemirtingumo, daugybės netobulų būtybių, o ne vienos tobulos sukūrimo, eina blogos begalybės3, amžino grįžtamumo link. Tikroji meilė, įveikianti lytiškumą, turi visą žmogaus energiją nukreipti gilyn – į amžinybės gelmių gelmę, o ne išorėn ir ne į būsimą laiką. Su giminine meile buvo susietas šis klaidingas ateities kultas, šis netikras progresas.

Gimimas ir mirtis turi tą pačią esmę ir jų ištakos tos pačios. Jau Heraklitas mokė, kad Hadas ir Dionisas yra tas pats dievas. Tiek gimimas, tiek mirtis – pasaulio irimo produktai, laiko vaikai, laikinumo karalija pasaulyje. Būtis, atitrūkusi nuo savo ištakų ir prasmės, pirmiausia tampa laikine, nutįsta chronologinėje rikiuotėje, kurioje gimimą nuolat keičia mirtis – netikusi begalybė. Nė viena sugedusio pasaulio esybė neamžina, visos pasaulio dalys, visos būsenos laikinos, netvarios. Kai buvo prisakyta gimdyti kančiose, tai šituo buvo prisakyta ir numirti; gimdyti pasaulyje netobulybę reiškia mirti pagal būtinybės dėsnį. Gimimas jau yra mirties pradžia; šią tiesą, pernelyg akivaizdžią tiesą, patvirtina gamtos patirtis. Gimimas iš esmės yra individualybės skaidymas, jos suirimas į dalis, tai ženklas, kad individualybė negali būti tobula ir amžina ir tarsi siūlo savo daliai tobulėti toliau, tarsi sukeičia vienintelės sėkmės siekį amžinybėje su daugybe sėkmių laike. Gimininis pradas ir meilė, siekianti tęsti giminę, – sugadintos ir mirtingos prigimties produktai ir sykiu mirties įtvirtinimas bei įteisinimas, netvarumo dėsnio triumfas. Gimininė lytinė meilė tegali menamai, iliuzoriškai įveikti lyčių atotrūkį; iš tikrųjų vieninga ir visiška, tobula ir amžina individualybė čia nepasiekiama. Lytinis ilgesys giminės stichijoje darosi žaisleliu, priklausomu nuo beasmenės, prigimtinės galios, kuri niekada šio ilgesio nenumaldo, tik vis tęsia jį laike, vis naujomis formomis. Tarp lyties bei meilės ir giminės bei gimimo egzistuoja giluminė, ne tik empirinė, o metafizinė priešingybė. Įtvirtinti lytį meilėje – vadinasi, įtvirtinti individualybės pilnatvę ir tobulumą, siekti, laimėti amžinybę, gerą begalybę; įtvirtinti giminės gaivalą instinktu tęsti giminę – vadinasi, skaidyti individualybę, laimėti netobulybę ir mirtingumą laike, blogą, nevertą pastangų begalybę. Lyties kankynė ir meilės slėpinys pasireiškia troškimu įveikti tragišką lyčių atotrūkį, mistiniu susiliejimu pasiekti amžiną, tobulą individualy

Komentarai išjungti.