Nikolajus Berdiajevas

(Iš N.Berdiajevo knygos „Erosas ir asmenybė”)

LYTIES IR MEILĖS METAFIZIKA

1. Lyties ir meilės reikšmė yra pagrindinė visos mūsų religinės-filosofinės ir religinės-visuomeninės pasaulėžvalgos problema. Svarbiausias visų socialinių teorijų trūkumas – gėdingumas, o dažnai veidmainiškas gyvenimo verdenės, visos žmonijos istorijos kaltininkės – lytinės meilės ignoravimas. Su lytimi ir meile siejasi kiekvieno išsiskyrimo ir kiekvienos jungties pasaulyje slėpinys; su lytimi ir meile siejasi ir individualumo bei nemirtingumo slėpinys. Ir kiekvienai būtybei tai pati skausmingiausia problema, neapsakomos, ne mažesnės svarbos kaip gyvenimo palaikymo ir mirties slaptis. Visai žmonijai tai neišsprendžiama problema, ir kiekvienas mėgina vienumoje, rūpestingai slėpdamasis ir niekam neišsiduodamas, gėdydamasis lyg kokios nešlovės, įveikti lyties ir meilės tragediją, pergalėti pasaulio susiskaidymą pagal lytį, šitą -kiekvieno susiskaidymo pagrindą. Net niekingiausias žmogus geidžia mylėti, nors taip kaip žvėris. Mus tiesiog pribloškia sąmoksliškas tylėjimas dėl šios problemos: apie ją taip mažai rašoma, taip mažai šnekama, taip retai atskleidžiami tokie patirti jausmai, slepiama tai, kas turėtų susilaukti sprendimo visos žmonijos mastu.

Tai – intymi problema, pati intymiausia. Tačiau kas paskleidė nuomonę, kad intymumas nėra visam pasauliui svarbus dalykas, kad neturi būti istorijos nušviestas, užuot slypėjęs kažkur pogrindyje? Pasibjaurėtinas kultūros melas, kurį pakęsti vis labiau nebeįmanoma: apie patį svarbiausią, mus tokį intriguojantį dalyką liepiama, nurodoma tylėti, apie visa, kas ypač intymu, neįprasta šnekėti; atverti savo sielą, parodyti, kuo ji gyvena, tai nederantis, beveik skandalingas dalykas. Ir kasdieniniame gyvenime bendraujant su žmonėmis, ir visuomeninėje veikloje, ir literatūroje yra leidžiama šnekėti tik apie tai, kas esą privaloma, visiems naudinga, įteisinta, malonu. Anksčiau šių taisyklių pažeidimas vadintas romantizmu, dabar -dekadansu. Bet visa, kas tikrai didinga, genialu, šventa žmonijos gyvenime buvo sukurta intymumo ir įveikusio sąlyginumą nuoširdumo, mistiškai apnuoginus pačią sielą. Juk intymioje sielos gelmėje visada slypi kažkokia visatos dalelė, gilesnės, visuotinesnės įžvalgos negu mastas paviršutinybės.

Kiekvienas naujas religinis mokymas ar nauja pranašystė iš pradžių būna intymi, gimsta sielos gelmėje, mistinėje stichijoje, ir tik vėliau atsiskleidžia ir užkariauja pasaulį.

Ar gali būti intymesnė religija nei Kristaus, o kaip nepadoru, neįprasta ir nepriimtina pagonių pasauliui  buvo visa, ką Kristus sakė; Jo pasekėjų buvo tik nedidelis būrelis, bet ši religija pasidarė pasaulio istorijos centru. Iš tiesų ir dabar dar nelaikoma visuotinu būtinumu, atrodo pernelyg intymu tai, apie ką kalbėjo Kristus, ir lig šiol laikoma, jog nedera ir nepadoru prisiminti Jo žodžius, kai šnekama apie gyvenimiškas, praktines problemas. Visa kultūros kūryba yra tik objektyvizacija, visuotinis apibendrinimas to, kas subjektyviai, intymiai vyko uždaroje, paslaptingoje sielos gelmėje.

Lyties ir meilės problemai ypač nepasisekė, ji buvo išguita į pogrindį ir tik grožinė literatūra atspindėdavo tai, kas susikaupdavo žmogaus sieloje, atskleisdavo jo intymiąją patirtį. Matyt, būta giluminių priežasčių, dėl kurių ši problema dar negalėjo sulaukti universalaus sprendimo. Bet šiandieninė religijos krizė verčia šią problemą spręsti; religijos klausimai nūnai glaudžiai siejasi su lyties ir meilės klausimais.

Lytį ir meilę gaubia mistinė patirtis, kuri vis dar tebėra chaotiška ir kuriai reikia religijos sankcionavimo. Naujos mistinės patirties ir naujos religinės sąmonės žmonės reikalauja, kad dabar patys intymiausi dalykai būtų išstumti į visuotinį istorijos kelią, surasti jame ir suteiktų jam jo kryptį.

Iš Rozanovo juokiamasi arba piktinamasi jo amoralumu, tačiau iš tikrųjų šio žmogaus nuopelnai dideli ir gal tik ateityje bus įvertinti. Jis pirmasis neregėtai drąsiai sutrikdė sąlygišką melagingą tylą, savitai ir talentingai pasakė tai, ką visi jautė, bet slėpė, jis iškėlė aikštėn visuotinę kančią.

Sakoma, kad Rozanovas – lyčių psichiatras, erotomanas. Čia labiau medicinos nei literatūros reikalas, ir apskritai, manau, negarbinga šitaip kalbėti, bet svarbiau tai, kad visi žmonės, visi be išimties tam tikra lyties prasme yra psichopatai ir erotomanai. Koks nors moralizuojantis literatas bara Rozanovą už tai, kad šis taip atvirai rašo, taip daug kalba lyčių tema.

Bet visiškai galimas dalykas, kad tasai, kuris literatūroje skelbiasi moralistu, gyvenime pats yra galvą pametęs dėl moterų ir jam lyties klausimas labiausiai skausmingas ir svarbus, kad jis kur kas didesnis erotomanas už Rozanovą, bet jis mano, jog nepadoru, netinka apie tai kalbėti, tad verčiau imasi rašyti apie visuotinę rinkimų teisę, nors šis dalykas – toks visuomeniškas, visai jam neįdomus, tūkstantį kartų mažiau svarbus nei lyties problema. Tai aš ir vadinu veidmainiškumu, sąlyginiu literatūriniu melu, virš kurio Rozanovas sugebėjo vyriškai pakilti. Todėl jis visiškai atvirai ir nuoširdžiai pareiškė, kad lyties tema – pati svarbiausia, pagrindinė gyvenimo problema, nemažiau svarbi, nei vadinamosios socialinė, teisinė, švietimo ir kitos visų teisiškai pripažintos problemos, ir kad lyties temos toli gražu neišsemia šeimos formos ir jos šaknys yra religijoje, kad visos religijos kūrėsi ir plėtojosi apie vyrą ir moterį, nes lyties problema yra gyvenimo ir mirties problema.

Visi žmonės, aš tvirtinu, kad visi be išimties savo esybės gelmėse jaučia tai, ką Rozanovas pasakė garsiai, visi sutinka su Rozanovo iškeltu problemos išeities tašku (aš nekalbu apie jos galutinį sprendimą), bet visi laiko savo pareiga veidmainiškai sviesti į jį akmenį. Tik bukas ar beprotis žmogus gali neigti pagrindinę religinę lyčių problemos svarbą; juk kiekvieną slapta kankino šitie klausimai, kiekvienas vargo, kaip ją išspręsti pačiam sau, kentė šią lyties ilgesio kančią, svajojo apie meilę, kiekvienas žino tą šventą tiesą, kad beveik visos gyvenimo tragedijos siejasi su lytimi ir meile. Niekas neabejoja, kad su lytimi siejasi visas mūsų gyvybingumas, kad lytinis susijaudinimas turi ekstazės ir kūrybinio pakilimo pobūdį.

Kodėl visiems atrodo taip juokinga ar amoralu, kad Rozanovas eina iš galvos dėl lyties problemų? Teisybė, jam stinga estetinio saiko jausmo, bet dauguma tų, kurie jį kaltina mūsų žurnaluose ir laikraščiuose, visiškai nėra estetinio saiko specialistai, jei būtų kitaip, žmonijai iškiltų pražūties grėsmė nuo neatskleistų lyties slėpinių, nuo vidinės lyčių anarchijos, pridengtos išorine prievarta. Vien pats Rozanovo pasirodymas – rimtas perspėjimas. Lyčių chaotiškumas jau atnešė žmonijai daug nelaimių ir žada dar didesnių. Žmonija pagaliau turi sąmoningai ir rimtai žiūrėti į lytį, – savo gyvenimo šaltinį, liautis laidžius nešvankias užuominas, kai apie tai kalbama.

Krikščionybės puoselėtojai nepakeitė supratimo apie lytį pavidalo, nesudvasino jos, priešingai, ji apnuodijo ją, visiškai sujaukė.

Lyties demoniškumas tėra tik išvirkščia jos krikščioniškosios prakeikties pusė. Lytinės meilės galios buvo užslėptos, kadangi ją atsisakė palaiminti, ji pavirto liguistu ilgesiu ir dabar mus tebekankina. Asketiškas krikščionių mokymas sutinka, kad lytinė meilė yra, tačiau vien kaip nuodėmingos žmogaus prigimties silpnybė. Taip ji ir tebelaikoma silpnybe, gėda, kone purvinančia žmogų. Tragiškasis krikščionių tikėjimo aspektas jau mirė žmonių širdyse, nebelemia europietiškos kultūros eigos, o krikščioniški prietarai dėl lyties dar gyvuoja, nuodija mūsų kraują nepakenčiamu dualizmu. Mes beveik susitaikėme su tuo, kad lytis nuodėminga, kad lytinės meilės džiaugsmas – netyras džiaugsmas, kad geismingumas – nešvankybė, ir mes ramiai sau toliau nusidedame, atsiduodame netyriems džiaugsmams ir nešvankiam geismingumui, nes mums gi, silpniems žmonėms, idealas esąs vis vien nepasiekiamas. Mes gėdijamės lytinės meilės, slepiamės, neprisipažįstame, ką esame patyrę. Keista tai, kad mūsų laikų antikrikščioniška ir antireliginė sąmonė savo dvilypumu, melagingu asketiškumu savaip artima viduramžių krikščionybei, nors be galo nutolusi nuo Kristaus ir netekusi viduramžių tragiškumo. Mūsų laikų žmonės netiki dangišku džiaugsmu ir netgi nesiilgi dangaus, bet žemiškas džiaugsmas, lytinės meilės džiaugsmas jiems tebėra nepalaimintas. Jiems lytis atrodo tokia pat demoniška kaip ir viduramžių laikų žmonėms. Štai kad ir Pšybyševskis, – pavyzdys, rodąs, jog apsinuodijame lyties demoniškumu, jos prakeiktimi. O beveik visa naujoji literatūra rašo apie tai, kokia demoniška lyties problema, kaip šiuolaikinis žmogus negali su ja susitvarkyti. Iš tiesų lyties tragedija yra pati baisiausia gyvenime, ir lytinės meilės nevalia palikti likimo valiai; jai reikia religijos pašventinimo ir tvarkos. Kristaus žodžiai apie lytį ir meilę liko nesuprasti, be atgarsio, ir lyčių problema, ja besirūpinant valdančiajai krikščioniškai sąmonei, tapo ezoterinių mokymų savastimi. Viešpataujanti religinė sąmonė lyčių problemą padarė pavaldžią vulgariam dvasios ir kūno dualizmui, susiejo ją su kūno nuodėmingumu, ir tai buvo ne tik moralinė, bet ir metafizinė klaida. Mat kūnas toks pat metafiziškas ir transcendentiškas kaip ir dvasia, ir kūniškoji lytinė meilė turi transcendentinį – metafizinį pradą2.

Vadinamoji krikščioniška šeima yra veidmainiškas melas, stabmeldiškas kompromisas, nelyginant krikščioniška valstybė. Lyčių chaosas toks pat siautulingas po šeimos priedanga, koks buvo ir viduramžių atsiskyrėlių kraujyje.

Visas Rozanovas – reakcija į krikščionišką pirmapradžio lyties supratimo iškraipymą. Be krikščionybės, be nepaliaujamos kovos su krikščionišku asketizmu Rozanovas neįsivaizduojamas. Jam gyvenimas susijęs su lytimi; krikščionybė, priešiška lytims, jam yra mirties religijos sinonimas ir todėl – nepakenčiama. Rozanovas nori grįžti prie tos religinės būsenos, kuri buvo iki Kristaus apsireiškimo pasaulyje, prie senovės stabmeldiškų religijų, prie gimimo religijos, prie Babilono religijos. Bet jis pamiršta, kad ne krikščionys sugalvojo lyčių ir mirties tragedijas, juk Kristaus apsireiškimas todėl ir buvo neišvengiamas, nes jau pasaulio istorijos ištakose glūdėjo ta tragedija, juk ir didingas savo kultūra antikos pasaulis taip tragiškai žuvo, taip begėdiškai išsigimė.

Priimtinas Rozanovo dėstymas paneigia krikščioniškąjį istorijos tarpsnį kaip bjaurų nesusipratimą ir beprasmybę, ir kviečia atgal, sudievinti pirmykštę giminę. Rozanovas vis dar supina lytį su gimine, mato tik gimdančiąja lytį, nesupranta gilaus vidinio antagonizmo tarp lyties teigimo ir gimimo, nepastebi, kad lyčių stichijos yra dvi -individuali ir gimininė. Štai kodėl pas Rozanovas negalėjo kūrybiškai išspręsti lyties problemos.

Pasaulinės filosofijos istorijoje žinau tik dvi didžias teorijas apie lytį ir meilę. Tai Platono ir Vladimiro Solovjovo teorijos. Platono „Puota” ir V. Solovjovo „Meilės prasmė” – rimčiausia, įžvalgiausia iš viso to, kas yra parašyta šia tema. Platonas gyveno iki Kristaus pasirodymo pasaulyje, tačiau taip pat patyrė individualumo tragediją, jautė transcendentiškumo ilgesį ir įžvelgė dieviškojo Eroso, tarpininko tarp šio ir anapusinio pasaulio, galią.

Anot Platono mokymo, pateikto mitologine forma, lytis yra pirmapradės, vieningos ir galingos žmogaus prigimties sprogimas, individualybės skilimo į dvi puses rezultatas, o meilė – tai kankinantis troškimas susilieti į vientisą individualybę. Platonas genialiai, dieviškos galios vedinas suvokė skirtumą tarp dangiškosios Afroditės ir vulgariosios Afroditės, tarp dieviškos, individualios meilės, laiduojančios individo nemirtingumą, ir vulgarios, beasmenės gamtinės meilės, skiriamos tik pratęsti giminę.

Jau dangiškoje Platono Afroditėje jaučiamas ir dabar paslaptingas krikščioniško Eroso dvelksmas, ir viduramžiško romantizmo, giliausio, koks įmanomas tik po Kristaus, V. Solovjovo mokymas apie meilę kaip kelią į individualų nemirtingumą. V. Solovjovas išryškina prieštarą tarp individualybės ir giminės. Meilė giminei – gimdančioji, skaidanti individualybę, jam yra vulgarioji Afroditė, paklusimas prigimtinei būtinybei. Tikroji meilė visada asmeniška, laiminti amžinybę, individualų nemirtingumą, ji neskaido individualybės gimdymu, o skatina tobulėti, siekti individualybės pilnatvės. Visame V.Solovjovo tikėjime svarbiausią vietą užima amžinojo moteriškumo, meilės Dievui kultas, pasireiškiąs konkrečiu „Nuostabiosios damos” pavidalu. V. Solovjovas atmeta giminę ir gimdymą, tad jis apibūdinamas kaip turintis naują religinę nuovoką, jis prieina naujo religinio mokymo apie meilę ištakas, bet jų neišplėtoja.

Jis – tiesioginis mūsų pirmtakas.

II

Pasaulyje grumiasi du priešiški metafiziniai pradai -asmeninės ir giminės. Tad ir lyties, ir meilės problema turi sietis su šių dviejų pradų kova, kuri dabar paaštrėjusi ir apsinuoginusi. Visi klausimai, susiję su lytine meile, yra sunkiai sprendžiami dėl to, kad pasaulinėje lyčių meilės istorijoje susipynę du vienas kitam priešingi besigrumiantys pradai – asmeninė meilė ir gimininė meilė; antgamtiška, dieviška galybė ir prigimties galia, empirinė jungtis. Labai dažnai lytis painiojama su gimine, meilė – su giminės pratęsimo instinktu. Bet juk giminėje ir giminės pratęsimo instinkte nėra nieko, kas būtų asmeniška, individualu, netgi nieko, kas žmogiška, tai gamtinė stichija – vienoda visiems, tokia pati ir visų žmonių, ir gyvūnijos pasauly. Nei meilės kaip individualaus pasirinkimo, kaip savotiškos lyčių traukos, skiriančios ne tik žmogų nuo gyvulio, bet ir žmogų vieną nuo kito, nei dieviškojo Eroso šitoj giminės stichijoj nėra ir negali būti. Vadinamoji giminės pratęsimo meilė ir gimininis lyčių teigimas žemina žmogų, nes žmogišką individualybę palieka beasmenei prigimties stichijai, asmenybę valdo ją griaunanti gamtinė būtinybė. Biologija numato atvirkštinę gimdymo ir individualumo proporciją. Jei prigimtinės jėgos naudojamos giminei pratęsti, tai jų nebelieka tobulai individualybei kurti. Ši biologinė tiesa turi ir daug gilesnį metafizinį pagrindą. Kyla dilema: arba kurti tobulą, amžiną individualybę, arba suskaidyti ją ir kurti daug netobulų ir mirtingų individualybių. Žmogus nepajėgia tapti asmenybe, individualybe, pasiekti tobulumo ir amžinumo, todėl tarsi perduoda savo palikuonims tolesnį tobulėjimą, gimdymu numaldo neįgyvendintos individualybės, neįveikto atotrūkio, nepasiektos amžinybės kančią. Gimininė lytinė meilė skaido individualybę, siekia giminės nemirtingumo, daugybės netobulų būtybių, o ne vienos tobulos sukūrimo, eina blogos begalybės3, amžino grįžtamumo link. Tikroji meilė, įveikianti lytiškumą, turi visą žmogaus energiją nukreipti gilyn – į amžinybės gelmių gelmę, o ne išorėn ir ne į būsimą laiką. Su giminine meile buvo susietas šis klaidingas ateities kultas, šis netikras progresas.

Gimimas ir mirtis turi tą pačią esmę ir jų ištakos tos pačios. Jau Heraklitas mokė, kad Hadas ir Dionisas yra tas pats dievas. Tiek gimimas, tiek mirtis – pasaulio irimo produktai, laiko vaikai, laikinumo karalija pasaulyje. Būtis, atitrūkusi nuo savo ištakų ir prasmės, pirmiausia tampa laikine, nutįsta chronologinėje rikiuotėje, kurioje gimimą nuolat keičia mirtis – netikusi begalybė. Nė viena sugedusio pasaulio esybė neamžina, visos pasaulio dalys, visos būsenos laikinos, netvarios. Kai buvo prisakyta gimdyti kančiose, tai šituo buvo prisakyta ir numirti; gimdyti pasaulyje netobulybę reiškia mirti pagal būtinybės dėsnį. Gimimas jau yra mirties pradžia; šią tiesą, pernelyg akivaizdžią tiesą, patvirtina gamtos patirtis. Gimimas iš esmės yra individualybės skaidymas, jos suirimas į dalis, tai ženklas, kad individualybė negali būti tobula ir amžina ir tarsi siūlo savo daliai tobulėti toliau, tarsi sukeičia vienintelės sėkmės siekį amžinybėje su daugybe sėkmių laike. Gimininis pradas ir meilė, siekianti tęsti giminę, – sugadintos ir mirtingos prigimties produktai ir sykiu mirties įtvirtinimas bei įteisinimas, netvarumo dėsnio triumfas. Gimininė lytinė meilė tegali menamai, iliuzoriškai įveikti lyčių atotrūkį; iš tikrųjų vieninga ir visiška, tobula ir amžina individualybė čia nepasiekiama. Lytinis ilgesys giminės stichijoje darosi žaisleliu, priklausomu nuo beasmenės, prigimtinės galios, kuri niekada šio ilgesio nenumaldo, tik vis tęsia jį laike, vis naujomis formomis. Tarp lyties bei meilės ir giminės bei gimimo egzistuoja giluminė, ne tik empirinė, o metafizinė priešingybė. Įtvirtinti lytį meilėje – vadinasi, įtvirtinti individualybės pilnatvę ir tobulumą, siekti, laimėti amžinybę, gerą begalybę; įtvirtinti giminės gaivalą instinktu tęsti giminę – vadinasi, skaidyti individualybę, laimėti netobulybę ir mirtingumą laike, blogą, nevertą pastangų begalybę. Lyties kankynė ir meilės slėpinys pasireiškia troškimu įveikti tragišką lyčių atotrūkį, mistiniu susiliejimu pasiekti amžiną, tobulą individualybę. Tobula individualybė negimdo ir nemiršta, nekuria jokių tolimesnių akimirkų. Sakydami: „Sustok, akimirka žavinga!”, norime pasakyti, kad žavinga akimirka savo tobulumo apraiškoje neturi kurti nieko kito, turi amžiams ir likti tokia, nes tik tai, kas dar nepakankamai nuostabu ir tobula, privalo būti pakeista kuo nors kitu. Tobulam pasauliui nereikia jokio tęsinio, jis neturi nieko gimdyti, jis lieka amžinybei, lieka pačiu savimi. Visa, kas tobula ir neapsakomai žavu, esti amžinybės savastis, nesiskaido, nesitęsia gimdant iš savęs netobulas dalis. Gimininė lytinė meilė ir yra, vartojant Platono terminologiją, vulgari, prastos kilmės žemiška Afroditė. Ir, deja, didžioji žmonijos dalis pažįsta tik vulgariąją Afroditę, nes žmonės pasiduoda giminės, prigimtinės būtinybės, tikros vergystės valdžiai, ir pati svaja apie dangiškąją Afroditę kitiems atrodo beveik amorali, netikroviška, beprotiškai romantiška. Sukurti padorią lytinę meilę, tinkamai pratęsti žmonių giminę – toliau nesiekia didžiausių radikalų troškimai. Žmonės esti labai konservatyvūs lyties ir meilės atžvilgiu, juos valdo tradicijos, senieji jausmai ir instinktai, ir šio konservatyvumo ištakos – giminės valdingumas. Pozityvistai nepažįsta kitokios meilės, be gimininės, pripažįsta tik gimdančiąja lytį, tesirūpina šeimos formų keitimu. Šopenhauerio meilės teorija, labai artima Darvino teorijai, teišreiškia konservatyvų giminės valdingumą, manipuliuojantį žmonėmis, piktai besišaipantį iš individualybės.

Lytis yra tai, kas turi būti įveikta, lytis – tai atotrūkis. Kol šis atotrūkis egzistuoja – nėra individualybės, nėra vientiso žmogaus. Bet lyties įveikimas yra lyties pripažinimas, o ne neigimas, – tai kūrybinė lyčių jungtis, o ne nusigręžimas nuo kitos lyties ilgesio. Reikia įtvirtinti lytį, kol galutinai ją įveiksime, kol lytys išnyks, kol susilies į vieningą dvasią, vieningą kūną. Šito, aišku, nevalia suprasti taip, kad kiekviena monada, vyriškoji ir moteriškoji, nustoja savarankiškai egzistuoti; lyčiai būdinga savita būtis, jungtyje ji pasiekia pilnatvę. Lytis turi dvasinę ir kūnišką prigimtį, joje slypi dvasios metafizika ir kūno metafizika. Lyties prigimtis – ne fiziologinė ir ne empirinė, joje slypi mistinė gelmė. Juk mistinė lyties dialektika yra pastebima net pačioje Dievybės prigimtyje. Viso pasaulio vyksmo procesas remiasi lytimis; pasaulis buvo sutvertas ir tęsiasi, kadangi jo esmė yra lytis, kadangi mistinė pasaulio stichija atvira, trūki, poliariška. Metafizinis, dvasiškai kūniškas poliariškumas pripildė pasaulį lyties ilgesio, susiliejimo geismo. Šis poliariškumas ženklus ir samprotavimuose apie amžiną moteriškumą, pasaulio sielos moteriškumą, samprotavimuose, kurie labai artimi krikščioniškajai mistikai, pajaustas jau Saliamono „Giesmių giesmėje”, pagrįstas Apokalipsės simbolika.4 Viduramžiais labai būdingas vyrams buvo jausminis erotiškas Mergelės Marijos kultas ir analogiškas Kristaus kultas moterims. Visiškas lyties įveikimas, lyčių jungtis yra ne tik priešingų žmogaus pusių susiliejimas, bet ir susiliejimas su amžinuoju moteriškumu ir su Dievybe. Erosas – tai kelias į individualybę ir į visatiškumą. Tačiau koksai Erosas?

Giminės pratęsimo meilė nėra susiejantis lyties pripažinimas, ji pratęsia tik susiskaidymą. Vien asmeninė lytinė meilė stengiasi įveikti atotrūkį, įtvirtina individualybę, siekia amžinybės, nemirtingumo. Tai – dangiškoji Afroditė. Tik asmeninė, peržengusi giminės ribas, meilė, sielų pasirinkimo meilė, yra tikrasis Erosas, dieviškoji Afroditė. Asmeninė meilė, dangiškoji Afroditė – antgamtinė, skelbianti kovą mirčiai ir būtinybei, ji priešiška giminei, individualybės skaidymui, negimdanti, nes tobula, trokštanti individualaus susiliejimo ir amžinybės, su ja susijęs individualybės ir nemirtingumo slėpinys. V. Solovjovas moko, kad mistinis įsimylėjimas aukščiausioje savo pakilumoje neskatins tęsti giminės, skaidyti, o galiausiai nuves į individualybės nemirtingumą, – žmonės biologiškai persiformuosią, būsią pakeisti „lemtingieji” fiziologiniai dėsniai. Anot Solovjovo, tik meilė jaučia nemirtingumo poreikį, ji yra aukščiausias gyvenimo lygmuo, visiška būties pilnatvė, individualybės tikrovė. Bet dangiškoji Afroditė, asmeniška, priešinga giminės pratęsimui meilė – ne abstrakčiai dvasiška ir bekūnė, ji įkūnyta, pilnakraujė, trykštanti konkrečiu juslingumu ne mažiau kaip ir dvasingumu. Tai pripažino ir V. Solovjovas.

Bet meilė iš esmės yra tragiška, jos troškulys empiriškai nenumalšinamas, ji visada išveda žmogų iš esamo pasaulio į begalybės paribius, aptinka egzistuojančius kitus pasaulius. Meilė tragiška, nes ji skaidosi empiriniame meilės objektų pasaulyje, ir pati meilė skaidosi į trūkias laiko būsenas. Yra liga, vadinama meilės fetišizmu. Apie šį reiškinį šneka ir V. Solovjovas savo straipsnyje „Meilės prasmė”. Ši liga pasireiškia tuo, kad meilės objektu tampa žmogaus vienovė, ne gyva, organiška asmenybė, o žmogaus dalis, asmens trupmena, pavyzdžiui, plaukai, rankos, kojos, akys, lūpos sukelia beprotišką meilės šuorą; atskira, atsieta nuo būtybės dalis paverčiama fetišu. Fetišizmui būdinga, kad dingsta mylimojo asmenybės pojūtis, nejaučiama individualybės. Šia meilės fetišizmo liga sunkiau ar lengviau serga beveik visi mūsų laikų žmonės. Meilė, kurios objektas skaidosi ir ji pati suyra į išblėstančias akimirkas, visada yra fetišizmas, mūsų dvasios ir kūno liga. Tik kūniška, fiziologiška meilė, taip paplitusi mūsų pasaulyje, yra fetišizmas, nes ji neaprėpia asmenybės pilnatvės, individualybės vienio. Meilė atskiroms dvasios ir kūno pusėms, atsietoms dalims, nuostabioms akims ar juslioms lūpoms, dvasiniam atskirų būdo bruožų aromatui ar proto kerams – irgi fetišizmas, nes irgi prarandamas asmenybės jausmas. Meilės objekto vienis, organiškas idealas, gimininga siela, mistiškai paskirta poliariškoji pusė empiriškai suskaidoma: vyrams iš daugelio moterų, moterims – iš daugelio vyrų regisi atsieti organiški objekto bruožai – ten akys, čia rankos, ten siela, čia protas, ir t.t. Juk reikia atvirai pasakyti, kad vyrai tam tikra prasme įsimylėję pernelyg daug moterų, moterys – pernelyg daug vyrų, beveik visi visus tam tikra prasme įsimylėję; nenumaldomas geismas kankinti žmones ir meilės ilgesys neturi ribų. Čia nėra nieko moraliai smerktina, bet baisi tragedija slypi šioje mylimųjų fetišizmo ligoje, šitame meilės ir jos objekto skaidyme. Kiekvienai sielai yra skirta pasaulyje vienintelė gimininga siela, papildanti vientisą individualybę, o šiame gyvenime žmogaus siela švaisto savo dievišką Eroso galią kaip pakliuvus, ją nukreipia į nesulaikomas skeveldras, neatsiplėšia nuo fetišizmo. Donžuaniškumas ir yra asmenybės praradimas meilėje, meilės galia be jos prasmės. Juk meilės prasmė (ne gimininės) – mistinis asmenybės pajutimas, paslaptinga jungtis su kitu kaip su sau artima poliariška ir sykiu ta pačia individualybe. Meilė sprendžia tai, ką vokiečiai vadina Du-Frage, – problema, kai viena esybė pereina į kitą ir į visą pasaulį, išsivaduoja iš savo ribotumo bei atotrūkio. Šią didžią meilės prasmę suardo meilės fetišizmas, skaidymas, savo ir kito asmens pajautos praradimas. Fetišizmo įveikimas yra kelias į individualų nemirtingumą, į realiai mistišką asmenybės pajautą ir teigimą. Tragiškai baisus šis žmogaus izoliuotumas nuo kito žmogaus, ši tuščia bedugnė tarp dviejų mylinčiųjų, kits kitam artimų, šis suvokimas, kad „mudu taip keistai artimi ir kiekvienas iš mudviejų vienišas”. Šiuolaikinė literatūra (ypač G. Mopasanas) vaizduoja šią beprotišką žmogaus vienatvę, šį solipsizmą, atotrūkį nuo sampratos „tu”, nuo pasaulio realijų. Tik Eroso galia gali išvesti iš šios vienatvės, bet ne skaidančio Eroso, o jaučiančio asmenybės pilnatvę, dievišką individualios mistiškos meilės galią. Reikia rasti ir pamilti savo kitą „aš”, gyvą, vientisą asmenybę ir tada galiausiai atitrūkimas nuo visokeriopos pasaulio realybės jau baigsis. Pamilti reikia ne dėl šeimos sukūrimo giminę pratęsti; tokia šeima visuomet egoistiškai uždara, priešiška pasauliui, praryjanti asmenybę, o dėl viso pasaulio būtybių, visų pasaulio daiktų mistiškai meilingo susiliejimo.

III

Kristus pasmerkė giminę ir giminei pratęsti meilę, šeimą ir gimininę gyvenseną, pasmerkė prastakilmę Afroditę, beasmenę, gamtinę. Žmonių neturėtų sieti gamtinė būtinybė, beasmenis gimininis ryšys, nes tik tas brolis ir sesuo, ir motina, kurie pildo Dangiškojo Tėvo valią. Ne beasmenės, beprasmės ir prievartinės gamtos prieglobstyje turi įvykti žmonių meilės susiliejimas, o dangiškojo Tėvo prieglobstyje, kur visa apsvarstyta ir individualu, ir laisva. Kristus mokė, kad Dievo vaikai turi susivienyti ne pagal gyvulių prigimtį, kai bet koks asmenybės būdo bruožas išnyksta, o pagal dievišką prigimtį, kur realizuojasi asmuo ir laisvė. Kristaus pamokymai byloja apie dieviškąjį Erosą, apie dangiškąją Afroditę, kurią pajautė jau Platonas, bet Kristaus žodžiai apie meilę liko paslaptingi ir nesuprantami, „nepermanyti”. Ką reiškia šie keisti žodžiai „kas pajėgia išmanyti, teišmano” (iš Evangelijos pagal Matą, 19,3-20, – vert. past.). Visi žinome, kaip šiuos žodžius išaiškino ribota istorinės krikščionybės sąmonė. Girdi, Kristus kalbėjo apie asketizmą, apie lyties ir meilės neigimą, apie susilaikymą, propagavo kastrato būvį. Šis asketiškas žygdarbis nelaikytas visų žmonių paskirtimi, ne visi galėjo „išmanyti”, o tik išrinktieji, savo gyvenimą paskyrę Dievui. Tokio aiškinimo dirvoje išaugo juodos viduramžių vienuolijos gėlės ir visa ši kamuojanti kova su Afroditės gundymais.

Bet Kristaus žodžiai šitaip buvo išaiškinti dėl vienpusiško pobūdžio, kurį istorijos raidoje įgavo krikščionybė, – čia jaučiamas mistinis priešiškumas kūnui ir žemei. Krikščioniškas asketizmas buvo antitezė mistinei būties dialektikai ir todėl negalėjo perprasti mokymo apie kūrybinį Eroso vaidmenį, keičiant žemę ir šiam pasauliui duotą kūną, vienijant žmones nauja visatos meile. Krikščioniško asketizmo misija buvo neigianti, suvokianti giminės, prigimties nuodėmingumą bei niekinanti iš gamtos gautus gimininius instinktus.

Bet artėja laikai, kai jau metas suprasti, ką reiškia Kristaus žodžiai. Argi nekalbėjo Kristus apie naująją meilę, apie dangiškąją Afroditę, apie dieviškąjį Erosą, kurį ne visi gali „išmanyti”. Galintis „išmanyti” naująją meilę, teišmano. Erosas, apie kurį taip paslaptingai mokė Kristus ir kurio dėka norėjo suvienyti žmones Dieve, – ne gimininė meilė, o asmeninė ir sinodo, ne gamtos duota meilė, o antgamtinė, ne skaidanti individualybę laike, o patvirtinanti ją amžinybėje. Lėtai ir nepastebimai nužengė dieviškasis Erosas į pasaulį, jis buvo nujaučiamas dar prieš Kristaus atėjimą, tik iš dalies religiniuose stabmeldžių slėpiniuose, o labiausiai Platono mokyme, bet ir po Kristaus jis dar neužkariavo pasaulio, pasaulyje žmones vis dar jungė gimininė meilė, prigimties būtinybė, arba jie asketiškai neigė lytį ir atstumdavo bet kokią meilę. Juk krikščioniška meilė nėra altruizmas, išgalvotas XIX amžiuje, nėra budistinė atjauta, kuria nieko, kas teigiama, dar neįtvirtinta, nėra paprasta moralinė pareiga artimui. Kristaus meilė – kur kas didesnė, nepalyginti pozityvesnė. Viena aišku: Kristaus Erosas yra teigiama mistinė trauka, mistinis įsimylėjimas, mistinis džiugesys.

Kristus ne tik įtvirtino Senojo Testamento įstatymą, bet ir davė naują meilės įstatymą, mokė nustatyti naujus ryšius. Pirmapradė krikščionių brolija pažino krikščioniško Eroso džiaugsmą, ir šį džiaugsmą žino kiekviena tikra meilė, kuri visados būna kelianti sąjunga, o ne žlugdanti užuojauta. Budistinis ir pesimistinis mokymas apie meilę kaip atjautą ir gailestį, iš esmės siejasi su ateizmu, su netikėjimu džiaugsmingu pasaulio prasmingumu. Marijos arba nusidėjėlės meilė Kristui – tai ne gailestis ir altruizmas, o mistinė trauka ir džiugesys, tikrasis Kristaus Erosas. Tas pats Erosas – ir viduramžių Madonos kulte, viduramžių Kristaus įsimylėjime, o tos būsenos, regis, tokios priešingybės asketiškam gyvenimo fonui. Mūsų meilė Dievui yra pavyzdys kiekvienai meilei, taip pat reikia mylėti ir žmones. Dievo neįmanoma gailėti, negalima būti „altruistiškam” jo atžvilgiu; taip ir tobula meilė žmonėms esti žavesys, pasigėrėjimas, trauka. Meilė žmonėms, kiekviena meilė yra tik empirinis vieningos meilės Dievui, vieningos dieviškos ekstazės ir džiaugsmo, meilės emanacinei Dievo dalelei atvaizdas. Meilė užgimsta, kai prasideda žavėjimasis, gėrėjimasis, kai asmuo džiugina, traukia, kai nebelieka atskirtumo, atotrūkio, egoistiško užsisklendimo ir puikybės. Altruistiška moralė, kuri mums siūloma vietoj Kristaus meilės, neįveikia žmonių atotrūkio, vidinio irimo, ji – šalta ir negyva, „stiklinė” meilė, kaip nuostabiai suformulavo Rozanovas. Beasmenės, užsakytos, tik žmogiškos meilės negali būti. Kristaus meilė -tai pirmiausia asmenybės jautimas, mistinė kito asmenybės įžvalga, savo brolio, savo sesers atpažinimas pagal Dangiškąjį Tėvą. Kristaus meilėje santykiai lygūs, nemenkinamas niekieno orumas. Sykiu Kristaus Erosas siejasi su lytimi, visų atotrūkių ir visų susijungimų pradžia. Kristaus Erosas nėra belytis ir bekūnis, ne „impotentiškai moralus”, kaip sako V. Solovjovas, jis pakeičia kūną ir įvaldo lytį, ją teigia kaip antgamtišką dalyką. Pajėgiantis išmanyti, teišmano naują meilės pavidalą, bet dar neatėjo jo išmanymo metas visuotiniam žmonijos gyvenimui. Istorijoje matome gimininės, beasmenės meilės ir bekūnio asketizmo sąmaišą. Erosas veržėsi upeliukais, o ne tarsi didelis tvanas. Nauja religinė sąmonė ir religinė kūryba nūnai siejasi su Erosu, su religiniu lyties ir meilės problemos sprendimu. Ir pirminė tiesa ta, kad Kristus atėjo į pasaulį nugalėti mirtį, vadinasi, ir gimimą, įtvirtinti individualybę amžinybėje, vadinasi, sustabdyti individualybės skaidymą, pratęsiant giminės laiką.

Bet krikščionybė sukūrė ne tik vienuolišką asketizmą, lyties ir meilės neigimą, ne tik priešingą Kristaus dvasiai šeimos giminei pratęsti pateisinimą, – iš krikščionybės kilo romantizmas ir riteriškas Nuostabiosios Damos kultas. Romantizmas neįsivaizduojamas iki Kristaus ir ne Kristuje, nors sąlygiškai ir šnekama apie silpnėjančio antikos pasaulio romantizmą. Romantizmas – tai asmeninio prado lyties ir meilės plotmėje saugotojas, tai užgimstanti nauja asmeninė meilė, nemirtingos individualybės meilėje ilgesys. Naujasis mokymas apie meilę, susijęs su nauja religine sąmone, gali ieškoti savo ištakų ne beasmeniame asketizme, o romantizme. Romantizmas jau neigia giminę, šeimą, dauginimąsi ir ieško meilėje asmeninio lygmens, trokšta įtvirtinti individualybę, ilgisi nemirtingumo. Riteriškame Nuostabiosios Damos kulte, meilėje Mergelei Marijai kaip nuostabiausiajai, tarsi į pasaulį jau nužengia Dangiškoji Afroditė, ir savo antgamtine ir negamtine esme gimsta nauja, dar neregėta, tik nujaučiama meilė. Tik viduramžiai sukūrė moteriškumo kultą, svetimą antikiniam pasauliui, šlovinančiam vyriškumą. Ir tai buvo amžino moteriškumo, dieviško prado kultas, tai savosios Dievybės meilė, konkrečiai reiškiama jausena, čia mistiškai persipina asmens ir visatos plotmės. Romantiška, riteriška meilė galimybėmis yra meilė ir asmens, ir visatos plotmėje, ji pergali gimininį pradą, priešišką asmens ir visatos plotmei. Viduramžiai, vėl tapę mums artimi ir suprantami, buvo ir asketiškiausia, ir jausmingiausia epocha: asketiškas žemiško kūno paniekinimas nudažė dangų jausmine erotiška spalva, ryšys su Kristumi, su Dievo Motina, dieviškieji ryšiai danguje įgijo intymų atspalvį. Pernelyg dažnai pamirštame, kad religinis viduramžių gyvenimas buvo sklidinas jausminio grožio, persmelktas Eroso. Viduramžiškas Madonos kultas, amžino moteriškumo vaizdinys, buvo dar neregėtos pasaulyje meilės pradžia, tai religinės ištakos, iš kurių išaugo meilė Nuostabiajai Damai, konkrečiam dieviškos galios vaizdiniui. Dantės meilė Beatričei – nuostabus faktas pasaulietiškame gyvenime, naujos meilės provaizdis. XIX amžiuje į ją panaši Ogiusto Konto meilė Klotildai De-Vo. Romantizmo reikšmė pasaulinėje Eroso istorijoje todėl ir yra didelė, kad čia neigiama gimininė, prigimtinė, beasmenė kūno samprata meilėje, sykiu atsisakoma ir asketizmo, apskritai neigiančio kūną ir meilę. Romantizmas, sklidinas kūno pasikeitimo lūkesčių, naujos ir kūniškos meilės, teigia aukščiausią dievišką asmens orumą. Sielų meilės artimume, individualiame pasirinkime, apie kurį kalbėjo Getė, tarsi susijungiama su moteriška pasaulio siela, intymia, konkrečia jausena bendraujant su dievybe. Romantizmas pasižymi nuojautų ir pranašysčių gausa, bet lieka tik ilgesys, čia dar nėra tikro mistinio realizmo, nes dar neatėjo metas realizuoti pasaulyje naują, dievišką meilę, dar ne viskas atsiskleidė. Ir mums dabar vertėtų ne grįžti atgal į romantizmą, o eiti nuo jo į priekį. Bet romantizmo tiesoje ir grožyje nėra to nelabojo -žemiškos tąsos ir žmonių giminės kūrimo, nėra tos laiko vergystės, o yra itin stiprus amžinybės siekis, asmens garbės ir orumo pajauta.

IV

Su gimininiu nuasmenintu lyties pradu, o ne su meile, ne su Erosu, ne su dangiškąja Afrodite buvo siejamos visos tiek šeimos, tiek nuosavybės, tiek socialinės žmonių vienijimosi formos. Lyties problema todėl ir yra tokia be galo reikšminga, kad apie ją, apie šeimyninę lytį kūrėsi ir plėtėsi nuosavybė. Ši nepakenčiama nuosavybės valdžia į gimininę lytį yra suleidusi šaknis. Vardan giminės, įformintos šeimos pavidalu, vardan giminės tąsos ir stiprėjimo buvo kaupiama nuosavybė ir ugdomi jos instinktai. Tai galima moksliškai pagrįsti, nors giminės reikšmę aš vartoju plačiąja prasme ir suteikiu jai metafizinį atspalvį.

Šeima ir nuosavybė, glaudžiai tarpusavyje susietos, visada priešiškos asmenybei, žmogiškajam jos aspektui, visada slopina asmenybę prigimties ir socialinės būtinybės stichijoje. Piktoji gimininės būtinybės dvasia krečia bjaurius pokštus žmogaus asmens orumui ir garbei, atiduoda žmogų gimininės meilės šmėklai. Apie šiuos pokštus daug moksliškai prišnekėjo Darvinas, o metafiziškai -Šopenhaueris. Tačiau atrodo, kad sociologija dar nepakankamai suvokė visų socialinių formų ryšio su gimine. Visas šis beasmenis, slegiantis socialinės gyvensenos mechanizmas yra išsigalvotas norint įtvirtinti giminę, be to, pritaikytas gimimo ir mirties kaitai. Šeima, nors ir ne patriarchatas, kaip manyta anksčiau, o labai tolimas šiuolaikinei monogaminei šeimai darinys, yra beasmenės, gimininės, būtinos bendruomenės pagrindas, iš kurio išsirutuliojo sudėtingos socialinio ir valstybinio būvio formos, taip pat beasmenės. Gyventojų skaičiaus problema yra pagrindinė sociologinė ir ekonominė problema, o gyventojų skaičius siejasi su lytimi ir giminine meile. Gyventojų skaičiaus augimo reglamentavimas, toks būtinas žmonijos ekonominei gerovei, yra lyties reglamentavimas, gimininės meilės stichijos kaita.

Akivaizdu, kad socialinės problemos, karštligiškai kankinančios mūsų epochą, negali būti išspręstos, neišsprendus lyties ir meilės problemų. Asmeninis pradas yra prieštara giminei, gyventojų skaičiaus augimui, nuosavybei, šeimai, ir mūsų karta stabteli ties kankinančia problema: ar gali žmonija vienytis ne giminėje, ne dėl būtinybės, ne beasmeniškai, o kaip mistinė antgamtinė struktūra, ar įmanoma nauja vienijanti meilė, ar įmanomas žmonių giminės tapsmas Dievo žmonija? Paanalizuokime socialinių problemų ryšį su lytimi ir meile vadinamojoje „moters problemų plotmėje”, o kartu ir „vyro problemų plotmėje”.

Juk moters problema, kuri dabar siejama su socialine, ir yra lyties problema. Moters problemą sąlygoja vienos ar kitos lyties metafizika, o socialinė-ekonominė jos pusė tėra išvestinė. Emancipuotų moterų judėjime, be abejo, slypi didi tiesa, kaip ir kiekviename iš vergystės išlaisvinančiame judėjime. Neverta ginčytis, kad moters išlaisvinimas iš vyro valdžios, slogios priespaudos šeimoje panaikinimas, moters asmenybės atskleidimas yra pažangu ir teisinga. Tai elementaru ir neigiamas šios problemos vertinimas menkai mus domina. Tegu moteris būna ekonomiškai nepriklausoma nuo vyro, tegu jai būna prieinamos visos kultūros vertybės, tegu moters asmens pradas sukyla prieš šeimos vergystę, tegu niekas neriboja moters teisių – šių palaimingų laisvių įgyvendinimas vis vien nesiekia moters problemos esmės, neduoda teigiamo sprendimo. O moterų emancipacija, besireiškianti šiuolaikinėje epochoje, turi ir išvirkščią pusę: šis pasaulinis judėjimas pasižymi neteisinga tendencija, griaunančia nuostabiausias svajas, mistinius įvaizdžius apie dieviškąjį Erosą ir dangiškąją Afroditę. Moterų judėjimas, nors ir turi teigiamų pusių, yra tendencingai nukreiptas prieš meilės prasmę, jis aplenkia lyties slėpinius, sukuria paviršutinišką, iliuzinę būtį.

Moterų emancipacinis judėjimas laikosi prielaidos, kad vyras yra normalus žmogus, vientisa individualybė, kad jis ne lytis, ne pusė individualybės, kad panorus tapti žmogumi, reikia supanašėti su vyru. Iš to matyti, kad moterų judėjimo ir kiekvieno progresyvaus moterų problemos sprendimo tikslas tik toks – iš moters padaryti vyrą, panašėti į vyrą, visokeriopai pamėgdžioti vyrą, tik tada ir moteris tapsianti žmogumi, vientisa individualybe. Šituo remiasi ne tik feministinis judėjimas siaurąja žodžio prasme, bet ir visi judėjimai, moters problemą darantys priklausomą nuo socialinių problemų; taip šabloniškai svarsto ir socialdemokratai, laikantys vyrą normalaus žmogaus tipu. Pamėgdžioti vyrą, beždžioniauti, tapti antrarūšiu vyru, atsižadėti moteriško prado – štai kur moters garbę mato aršiausios kovotojos už moterų emancipaciją. Šitokia moters emancipacija žemina jos orumą, neigia aukščiausią ir ypatingą jos paskirtį pasaulyje, o moteriškumą laiko silpnumu, nepakankamu išsivystymu, beasmeniška ir vergiška ypatybe. Tik vyriškumas pripažįstamas tikrai žmogišku ir itin aukšto lygmens pradu, o moteriškumui nebelieka jokių teisių, tik teisė visur mėgdžioti vyriškumą, klouniškai atkartoti vyrišką pradą. Moteriškumo laisvė suprantama kaip moteriškumo atsižadėjimas, visiškas susidorojimas su moters individualybe ir jos paskirtimi pasaulyje. Bet išsilaisvinimas per daug brangiai kainuoja, jeigu jis naikina tai, kas turi būti išlaisvinta – šiuo atveju sunaikina moterį, moteriškumą kaip ypatingą pasaulio galią. Taip sukuriami antros ir trečios rūšies produktai, pasaulis prisipildo blogų vyrų kopijų, belyčių padarų, visiškai praradusių individualumą, visur ir viską pamėgdžiojančių.

Konkretus amžino moteriškumo paveikslas vis labiau iškraipomas, netenka savo žavesio, užsikrečia visomis vyriškomis ydomis, laikomomis žmogiška dorybe. Vyrų sferoje moteris nieko didinga ligi šiol nesukūrė ir niekada nesukurs; visa jos vyriška veikla esti vidutinės kokybės, paženklinta pusėtinumu. Į vyrišką moterų veiklą įprasta žvelgti labai atlaidžiai, stebėtis menkiausiomis smulkmenomis: tai, ką moterys nuveikė politikos, mokslo, literatūros srityje, lyginama su tuo, ką sukuria vidutiniškų gabumų vyras, bet toks atlaidžiavimas labai užgaulus moters savigarbai. Sofija Kovalevskaja buvo neprasta matematikė, kaip gana geras matematikas vyras; bet ji – moteris, ir todėl visus stebina jos matematinis talentas: iš moters esą nebuvo galima nieko panašaus tikėtis. Bet juk moteris nenusileidžia vyrui, ji mažų mažiausia prilygsta jam, o gal jį net pralenkia, moters paskirtis – didinga, bet moteriškoje plotmėje moteriškumu, o ne vyriškumu. Rusų revoliuciniam judėjimui moters vaidmuo labai svarbus, tačiau tik todėl, kad šis judėjimas nebuvo vyriška politika, tik todėl, kad moteris šiam judėjimui suteikė moteriško prado, savito, o ne mėgdžiojančio vyrus. Dabar judėjimo pobūdis pakito, dominuoja vyriška politika ir politinis moters vaidmuo pernelyg dažnai darosi juokingas ir apgailėtinas. Visos šios mergužėlės iš stomatologijos kursų, netekusios moteriško žavesio, pagautos isteriškos skubos, nepraleidžiančios nė vienos sueigos ir mitingo, palieka nemalonų įspūdį, – tai būtybės, neturinčios savojo „aš”, beždžionės, trečiarūšiai vyrai. Estetiškumo stygius, patyčia iš amžinojo moteriškumo – štai kas žemina šiuolaikines emancipuotas moteris, puolančias mėgdžioti vyriškumą. Šių moterų, atsižadėjusių amžinojo moteriškumo prado, akys labai greitai apžlimba nuo neatitinkančių moters paskirtį užsiėmimų, tenka užsidėti akinius, ir jos virsta beždžioniškumo simboliu, iškreipiančiu moters prigimtį. Moteris tarsi nebenori būti nuostabi, žavinti, būti meilės objektas, ji netenka patrauklumo, šiurkštėja, įgauna vulgarumo. Moteris nenori būti žavingas Dievo sutvėrimas, meno kūrinys, ji pati nori kurti meną. Tai gili krizė, ir ji yra apėmusi ne tik moters, bet ir visos žmonijos būtį ir ji susijusi su giminės prado žūtimi, su aštrėjančia asmenybės problema.

Gimininis būvis, kad ir kokios raiškos ar formos jis būtų, moters paskirtį įžvelgė gimdyti vaikus. Atsiradus monogaminei šeimai, irgi besiremiančiai gimine, susiklostė nuomonė, kad moteriai skirta plotmė – šeima, vaikai, vaikų auklėjimas. Šeimos giminės požiūris į moterį pripažįsta jos savitumą ir ypatingą patirtį, bet visada yra priešiškas jos asmeniškajam pradui, kuris visada engia ir pavergia jos žmogiškąjį asmenį. Moteris gimdo kančiose ir tampa beveidės giminės stichijos verge, kurią slegia socialinė šeimos forma. Šeima luošina ne tik moters, bet ir vyro asmenybę, nes yra suinteresuota gimine ir giminine nuosavybe. Šeima giminei pratęsti – tai asmenybės ir asmens meilės kapas, joje nyksta Erosas. Asmenybė pagaliau sukilo prieš giminę ir šeimą, prieš prigimtinę vergystę, sutvirtintą socialine vergyste, bet asmenybės savimonė liko neskaidri, asmenybės pajauta klaidingai ir nerealiai iškrypo. Moteris teisėtai panoro tapti asmenybe, žmogumi, o ne giminės stichijos įnagiu, ne beveidės šeimos verge. Bet kur ieškoti asmenybės įtvirtinimo, kur žmogus? Visiškos žmogiškos individualybės nebus, kol neįveikta lytis; nuo lyties problemos sprendimo, nuo lyčių, abiejų pusių jungties priklauso asmenybės lemtis. Neįmanoma tapti asmenybe, įkūnyti individualybės neliečiant lyties ir meilės problemos. Vyras ne tik kad nėra normalus žmogaus tipas, bet ir apskritai be meilės – dar ne žmogus tikrąja žodžio prasme, ne asmenybė, ne individualybė. Vyras – tik lytis, puselė, jis – atotrūkio ir atsietumo pasaulio mastu rezultatas, vientisos būties skeveldra. Ir moteris – lytis, puselė, irgi skeveldra. Tokia moters samprata ganėtinai pripažinta, bet išeities iš šios pusinės, skilusios būsenos kažkodėl ieškoma stengiantis moterį paversti vyru, sutapatinti su vyru, tai yra irgi su pusele, su žmogaus dalimi. Troškimas supanašėti su vyru ir yra klaidinga moters asmenybės pajauta. Pagal šią neteisingą tendenciją bandoma asmenybę įtvirtinti kaip belytiškumą, kaip lyčių poliariškumo panaikinimą, kaip kuo didesnį vyro ir moters supanašėjimą. Mūsų dienų šviesieji protai mano, kad būti asmenybe – tai būti belyčiu, nei vyru, nei moterimi, prarasti lyčių atotrūkio ir poliariškumo pajautą. Šie protai tebesivadovauja senosiomis giminiško lyties teigimo arba asketiško jos neigimo kategorijomis. Šiuolaikiniai progreso šalininkai pateikia keistą įsišaknijusio gimininio instinkto ir lyties asketiškumo samplaiką, bet čia nematome nei dieviškojo Eroso, nei dangiškosios Afroditės. Kas atsitiko Platono mokymui apie meilę, viduramžiškam amžino moteriškumo kultui, riteriškam Nuostabiosios Damos garbinimui, romantikų svajoms? Kas perpras krikščionių Erosą? Mes regime senos gimininės šeimos galią, kuri palaidojo žmogaus asmenybę, ir naują moters emancipacijos galią, iškreipiančią asmenybės idėją ir vengiančią lyties ir meilės problemų. Reikia naujai įtvirtinti lytį, kad pakiltume virš jos, kad pasiektume visišką, vientisą individualybės jungtį.

Amžinas žmogaus asmens, individualybės paveikslas Dievuje ir čia turi savo vietą mistinėje hierarchijoje, o pasaulyje, atkritusiame nuo Dievo, viskas atitrūkę, išderinta, atsieta ir čia nėra įbūtintos asmenybės. Lyčių poliariškumas yra pagrindinė atotrūkio, asmenybės prarasties forma, o lyčių susiliejimas – pagrindinė jungties, asmenybės teigimo forma. Bet mistinė šios lyčių jungties paslaptis ir pamoko, kaip užuot pakliuvus į beveidžio gimininio instinkto vergystę, užuot pasidavus nuodėmingos prigimties vergystei, stengtis organiškai papildyti savo amžiną paveikslą Dieve, įkūnyti meilėje Dievo idėją, tai yra pačia individualybe siekti nemirtingumo. Tai giliausiai suvokė V. Solovjovas, tačiau ne visi iš to pasimokė. Mistinė lyčių meilės prasmė siūlo ne mechaniškai sulyginti ir supanašinti vyrą ir moterį, o priešingai – išlaisvinti ir įtvirtinti vyriškumo ir moteriškumo pradus bei ieškoti asmenybės šių poliariškų, vienas kitą traukiančių pradų susiliejime ir abipusiame papildyme. Pusė negali tapti visetu, paversti moterį vyru ar priešingai, ir taip realizuoti asmenybę. Moteriškumo kaip ypatingo, savo paskirtį turinčio prado nevaisingumas ir neigimas yra nuasmeninantis kelias, ir čia pasukę individualybės niekada nerasime.

Moteris, poliariškai priešinga vyrui, turi savo individualų pašaukimą, savo kilnią paskirtį. Šį pašaukimą aš regiu ne kaip gimdymą ar vaikų maitinimą, bet kaip metafizinio moteriškumo prado teigimą, ji yra pašaukta kūrybiškai veikti pasaulio kultūros procese, įprasminti pasaulio istoriją, išsaugoti savitą moteriškumo galią – moters garbę ir orumą, prilygstantį vyro garbei ir orumui. Vyro ir moters lygybė yra proporcinga savitų vertybių lygybė, o ne sulyginimas ar supanašėjimas. Juk savo svarba ir didybe gali susilyginti filosofinė knyga ir straipsnis, mokslinis atradimas ir paveikslas. Moters paskirtis pasaulyje konkrečiai įkūnyti amžinąjį moteriškumą, tai yra vieną iš dieviškosios prigimties pusių ir vesti pasaulį šiuo keliu į meilės harmoniją, į grožį ir laisvę. Tai ne menkesnės reikšmės, ne prastesnis darbas nei visi vyrų darbai. Moteris turėtų tapti meno kūriniu, Dievo kūrybos pavyzdžiu, galia, įkvepiančia vyrus kurti. Juk būti Dante -tai didis pašaukimas, bet nemažiau didis pašaukimas – būti Beatriče; Beatričė prilygsta Dantei savo pašaukimo pasaulyje didybe, jos nemažiau už Dantę reikia viršiausiam pasaulietiško gyvenimo tikslui. Moteriškumo galia vaidino galingą, ne visada matomą, dažnai paslaptingą vaidmenį pasaulio istorijoje. Be mistinės moteriškosios traukos, be įsimylėjimo ir amžinojo moteriškumo vyras nieko nebūtų sukūręs pasaulyje, nebūtų pasaulio kultūros, belytiškumas visada be jėgos ir be talento. Vyras visada kūrė vardan Nuostabiosios Damos, ji įkvepia jį žygdarbiui ir sujungia su pasaulio siela. Bet Nuostabioji Dama, amžinasis moteriškumas, negali likti atsieta idėja, ji neišvengiamai įgauna konkrečią ir jausminę formą. Be moteriškojo prado gyvenimas taptų sausa atskirybe, skeletu, bedvasiu mechanizmu. Moteris, įgyvendinanti savo moterišką paskirtį, gali pasiekti didingų atradimų, kurių vyras nesugebėtų pasiekti. Tik moteriai gali atsiskleisti kai kurios gyvenimo paslaptys, tik moters dėka į jas gali įsitraukti ir vyrai. Ko gero, moterys prastos matematikės ir logikės, blogos politikės ir vidutiniškos dailininkės, bet jose slypi aukštesnė išmintis negu matematika ir politika. Be moteriškojo prado, be prisijungimo prie jo nepasiekiamas visiškas intuityvus žinojimas, sunkesnis kelias į bažnyčią kaip Kristaus Sužadėtinei. Panašiai, kaip Mergelė Marija pasirodė galinti priimti Dievo Dvasią, taip ir moteriškoji pasaulio siela atsiduos Dieviškajam Logosui ir taps Bažnyčia. Nesusijungęs su moteriškumu vyras niekada nepatirs individualybės paslapties ir susiliejimo per meilę su visu pasauliu. Visoms gyvenimo ir kūrybos sritims moteris gali ir privalo duoti savąjį gyvybę kuriantį, keičiantį pradą, ji keičia būtį ne įprastiniais vyriškais darbais, o gerbtinais moteriškais. Tegu moterims būna atviros visos gyvenimo sferos, visos kultūros vertybės, tegu ji bus išsilavinusi kaip vyras, tegu jai bus suteiktos politinės teisės, jeigu jinai jų siekia8 , bet tegu ji supranta, kad toks pašaukimas – tai beždžioniavimas, paprastas vyrų pamėgdžiojimas, tegu ji visoms gyvenimo sferoms atiduoda savo indėlį, tegu dieviška moteriškumo galia pakeičia gyvenimišką kasdienybę, vyriškų darbų proziškumą. Galbūt moters, paleistos iš giminės vergystės, laisvė gyvenimo viešumoje išlaisvins ir mus iš šios savimi patenkintos, iliuzinės politikos, vedančios į sužvėrėjimą, ir iš gyvenimiško pozityvizmo prie-spaudos. Moters įsiterpimas į politiką yra politinės valdžios apribojimas; tik tada moteriškumo pradas įgauna originalumo ir kūrybingumo. Vyras privalo iš moters tikėtis daugiau nei paprasto jo pamėgdžiojimo, jis tikisi, kad moteris jį išvaduos iš vyriško atsajumo, vienpusiškumo, atotrūkio.

Moteris į naują pasaulį turi įžengti ne kaip amazonė, dievinanti moteriškąjį pradą ir laikanti jį aukštesniu, konkuruojančiu su vyriškuoju pradu, ne kaip belytė vidutinybė, netekusi savo individualumo, ir ne kaip patelė, turinti galios tęsti giminę, o konkrečiu amžino moteriškumo pavidalu, kuriam lemta sujungti vyrišką galią su Dievybe.

Niekas negali labiau atstumti nei moters demonizmas, jos vyriška pagieža ir vyriška savimeilė, savęs dievinimas, sukeliantis vaidus ir priešiškumą pasaulyje. Arši moters ir vyro kova dėl pirmavimo, piktas meilės priešiškumas, nuodijantis lyčių pagrindus, gali būti sustabdytas tik grąžinus religinę meilės prasmę. Ne šiuolaikine pažangia emancipacija remiantis reikia bendraujant su moterimi ieškoti Dievo kibirkštėlės; verčiau remtis riterišku ryšiu, pilnu didingų nuojautų. Socialinės reformos ir perversmai ne tik neišsprendžia moters bei lyčių problemos, bet ir prasilenkia su šios problemos esme, paliečia tik išorinę, neutralią aplinką. Ekonominis moters išsilaisvinimas yra puikus dalykas, kaip ir šeimos išsilaisvinimas, bet iš esmės moters problema yra lyčių problema, ją tegalime išspręsti tik atsižvelgdami į lyčių metafiziką.

V

Gimimo slėpinys šiek tiek paaiškės, jei tikėsime, jog kitados egzistavo žmogiškosios monados. Amžinybė, kurią mes filosofiniu ir religiniu požiūriu pranašaujame žmogaus individualybei, negalėjo kilti iš dabartinio empirinio gyvenimo, amžinybė negalėjo rastis laike, negalėjo užsimegzti kartu su biologiniu faktu, kurį čia vadiname gimimu. Žmogaus esybė, kaip ir kiekviena individualybė, yra nuo amžių Dievybės emanuota monada, nuo amžių būva Dieve, egzistuoja absoliučiai, kūrybiškai Dievo sukuriama belaikėje amžinybėje. Gimimas, kaip ir mirtis, yra tik empirinė regimybė, vylingas nuodėmingos, nuo Dievo atitrūkusios gamtos žaidimas. Gimimas ir mirtis – tai ne pradžia ir ne pabaiga, kaip mums byloja prigimtis, o persikėlimas iš vienų pasaulių į kitus.

Laikas yra pirmosios nuodėmės vaisius, ir laike prasidėjo giminės stichija, ištempė į chronologinę eilę amžinąją individualių monadų hierarchiją. Gimimą, kaip ir mirtį, valdo laikas, jie abu kilę iš nuodėmės. Pasaulinio proceso tikslas – nuoseklią eilę, laikinių būtybių, gimstančių ir mirštančių, išvesti į amžinybę, nugalėti gimimą ir mirtį, visiškai užtrenkti duris į laikinį, netobulą pasaulį, į velniškos prigimties gundymus. Tarp transcendentinio ir imanentinio pasaulių nėra prarajos ir priešybės, tai tas pats pasaulis, vienas, tik skirtingų būvių – tobulumo ir sugedimo. Lytis yra langas į kitą pasaulį, meilė – langas į begalybę. Ir nejau geiduliuose neslypi kitų pasaulių ilgesys, geismas pralaužti empirines ribas? Tik šis geismas dažnai, užuot jas panaikinęs, dar labiau sutvirtina.

Geismas – visiškai ne fiziologinė būsena, kuri atstumia žmones, nusiteikusius spiritualistiškai, ir traukia tuos, kurie materialistiškai nusiteikę. Yra kūno geismas ir dvasios geismas, pastarasis visada glūdi giliau nei empiriniai reiškiniai; geismas – visada tam tikra transcendentinė pajauta, išvedanti už empiriškumo ribos. Asketų moralizavimai dėl geismų stichijos iš tikrųjų atrodo apgailėtini, – jo stichijos galybės negali įveikti jokie imperatyvai. Jei laikytume nuodėmingais visus geismus, jei geismingume įžvelgtume tik nuopuolį, tai reikėtų visiškai paneigti lytinę meilę, o mylėjimąsi vadinti vien begaliniu purvu. Tada būtų neįmanoma meilės ekstazė, būtų neįmanoma skaisti svaja apie meilę, nes meilė iš esmės yra geisminga, be geismingumo ji virsta sausa abstrakcija. Žmonija jau bandė visiškai atsisakyti geismingumo kaip nuodėmės, šis bandymas brangiai kainavo, meilės versmės buvo užterštos, bet ne išvalytos.

Mes ligi šiolei, kalbėdami apie įvairiausias meilės geismų apraiškas, esame apnuodyti šios nuodėmingumo ir netyrumo pajautos ir ja teršiame tuos, kuriuos mylime. Nevalia šio skaistaus ir poetiško reiškinio sulieti su mylimu, painioti su nuodėmės ir purvo jutimu to susiliejimo geismuose. Turėtume kitaip spręsti geismingumo problemą, jau metas liautis geismuose įžvelgti nuolaidą nuodėmingo žmogaus kūno silpnybei, metas įžvelgti geismingumo susiliejimo tiesą, šventumą ir skaistą. Ne tik viduramžių dvasios asketai, bet ir mūsų dienų asketai, kurių dvasia ne tokia graži, pozityvi ir bekraujė, bijo geismingumo kaip „velnio”, bet vis tiek jam atsiduoda kaip slaptai ydai.

Mūsų moralė reikalauja, mums privalu išsivaduoti iš šio sąlyginio melo, nebetekusio jokios rimtesnės prasmės. Reikia sukilti prieš veidmainiškumą, susijusį su lytiniu geismingumu. Naujos sąmonės žmonėms dabar itin akivaizdu, kad geismingumo esama įvairaus, jis gali būti blogas ir iškreiptas, bet gali būti geras ir puikus. Geismingumas gali tapti vergyste prigimtinei stichijai, tačiau gali būti geismingumas, išlaisvinantis iš prigimties pančių, teigiantis asmenybę. Pirmuoju atveju žmogus pavirsta žaisleliu, nuodėmingos prigimties įrankiu, antruoju – jis asmuo, dieviškosios Eroso stichijos kūdikis. Yra asmeniškas geismingumas, tarsi susiliejimo į aukščiausią individualybę ekstazė, mistinis prasismelkimas į „tu”, į kito, savo artimo, savo skirtojo asmenį. Ekstaziškas geismingumas ne visada esti savo žmogiškojo „aš” netektis, paklusimas beasmenei gyvuliškai prigimčiai, jis būna ir sąlytis su dieviška prigimtimi, pagaliau joje atradus savo asmenybę. Yra prastuolės Afroditės geismingumas, bet yra ir dangiškosios Afroditės geismingumas. Tik pripažinę, kad geismingumas gali būti priimtinas, galime šnekėti apie meilės prasmę, meilės lūkesčiai gali atrodyti skaistūs. Kiekviena ekstazė geisminga, ir geismingumo elemento juk būta visų religijų slaptyse. Tobulai ir amžinai individualybei visiškai susilieti su kosmosu bus tokia ekstazinė palaima, kaip susilieti lytims. Bet baisi nuodėmė ekstazės šaltiniu laikyti vien fizinius mechaninius jaudulius, kaip kad būdavo pagonybėje. Ekstazė yra Dievo malonė žmogaus sielai ir kūnui, kūno atpirkimas 9. Nešvarų, piktą, nuodėmingą geismingumą sukelia asmenybės skilimas, kai atskilusi žmogiškos asmenybės dalis pavirsta visuma, sukelia elgesys su žmogaus asmenybe kaip su paprasta priemone, sukelia asmens nesugebėjimas jausti save ir jausti kitą. Natūralioje giminės stichijoje glūdi amžina beasmenio, priešingo erosui, geismingumo pagunda; geismingumas, nepalaimintas meile, yra nuodėmė, savęs ir kito žmogaus asmenybės pažeminimas. Šlykštu ir nuodėminga paversti žmogų paprasta priemone savo natūraliam pasitenkinimui, užuot susijungus su aukščiausia jo prigimtimi. Geidulių demoniškumas, susijęs su asmenybės ir jos savimonės praradimu, slegia šiuolaikinę kartą, ryškėja naujojoje literatūroje ir mene, ir nuo šios ligos neįmanoma išsigelbėti sena morale, asketizmu ar šią aštrią problemą nutylint bei ją ignoruojant.

Pats svarbiausias, didžiausias rūpestis – kaip sutvirtinti ne tik dvasinę, bet ir kūnišką meilę, ne beasmenį giminei pratęsti it žvėrių gamtoje susiliejimą, o ir asmenišką, individualų, antgamtinį. Čia priartėjome prie sampratos, sunkiai nusakomos žodžiais, žengiame į nekalbinę sritį, pasiekiamą tik mistine patirtimi. Tai siejasi su dvasiniu įkvėpimu ir kūno persimainymu. Jau V. Solovjovas suprato, kad mistinei meilei nerūpi gimimas, kad jos kūniškoji pusė nėra tikras giminės instinkto procesas, kad čia kažkas nauja smelkiasi į pasaulio materiją. Vadinamosios „nematerialios” meilės ir lyčių jungties formos, šiurpinančios ribotus moralistus, žiūrint iš aukštesnio lygmens nė kiek ne blogesnės, kartais net geresnės už „natūralios” jungties formas. Juk religiniu, o ir filosofiniu požiūriu visa prigimtis yra nenatūrali, nenormali, sugadinta; paklusimas prigimčiai ir jos būtinybės dėsniams nėra gėrio matas. Aš nežinau, kas yra normalus, natūralus lyčių susiliejimas, ir tvirtinu, kad niekas šito nežino. Higiena labai naudingas dalykas, bet nereikia joje ieškoti gėrio ir grožio kriterijų, negalima šitų kriterijų ieškoti ir „gamtiškume”, atitikimo prigimčiai fikcijoje. „Gamtinių” normų nėra, normos visada „antgamtinės”. Mistinė meilė visada šiam pasauliui atrodys „antgamtiška”. Meilė vienos lyties ribose yra rimtas giminės krizės simptomas ir ją kritikuoti galime tik tuo požiūriu, – ar šia meile pasiekiame tikrą būtį, ar įsikūnija meilės „prasmė”. Racionaliai moralizuoti apie tai labai sunku ir ne visada moralu, labai lengva patekti į piktos ir klastingos gimininės stichijos verpetus, pasitarnauti ne Dievui, o Jam priešingai prigimčiai, prisidengusiai moralinio padorumo skraiste. Lyčių jungtis turėtų būti ne „gamtiška”, natūrali, pagal prigimties ir racionalios moralės dėsnius, o „antgamtiška”, paklūstanti dieviškiems fizinio kūno permainymo dėsniams. Žodį „antgamtiška” aš vartoju ne juokais, tikrai tikiu, kad iš gamtos pasaulio gali būti išėjimas į antgamtinį, ir tai, manyčiau, daugiausia religinės mistikos esmė. Kiekviena meilė, – ir lytinė meilė, – pirmiausia religinės mistikos sfera. Pastarojoje mes ir susiduriame su paslaptimi ir slėpiniu. Santuoka yra didingas slėpinys, siejantis su Dievu. Taip žvelgė visos religijos. Kas skelbia natūralią moralę arba moralių natūralumą, tas kėsinasi į religinį santuokinės meilės slėpinį.

Metafizine prasme fizinis kūnas yra lygiavertis dvasiai, ir kūniškumas meilėje yra lygiavertis dvasingumui. Tai reikia pabrėžti pirmiausia. Kaip aš jau ne kartą sakiau, kūnas nėra fizinis reiškinys, nėra materija, nusakoma tik fizinių ir cheminių savybių suma, kūnas taip pat metafiziškas, mistiškas kaip ir dvasia, kūnas nėra prigimties, gamtinės būtinybės pavaldinys, nors kūno reiškiniai gali tokie atrodyti kaip ir dvasios reiškiniai. Transcendentinius, pašalinius kūniško gyvenimo šaltinius suvokia religinė ir filosofinė sąmonė. Ir meilės kūnas nėra fizika ir chemija, jo neišsemia fiziologinis procesas, nors jis gali patekti (ir labai dažnai patenka) į prigimtinės būtinybės vergystę. Kūniškos meilės jungtis pagal savo prasmę yra empirinių žmogaus esybės ribų pergalėjimas, geismas įveikti prigimtinės būtinybės kliūtis, nugalėti natūralų skilimą. Geismingas ilgesys galbūt yra iš esmės troškimas įveikti pasaulyje padalijimą, ribos tarp žmonių nepereinamumą, yra mintinė nuojauta būsimos visuotinio susiliejimo Dieve palaimos. Bet būtų klaiki klaida, jei mistinį susiliejimą bandytume įsivaizduoti kaip kažką grynai fizinį. Prigimties pakeitimas, beasmenių instinktų pergalėjimas įvyksta individualizavus meilės trauką, stengiantis rasti asmenį, susiliejus pajausti Dievo atvaizdą, neleidžiant savajai ir kito asmenybei pavirsti paprastu įrankiu giminei pratęsti. Individualizuota meilė, tik ją ir galima vadinti Erosu, yra pati didžiausia pasaulinė kultūros subtilybė, tai jau išeitis iš gamtinės būtinybės. Eroso istorija pasaulyje menkai siejasi su šeimos istorija. Jau Graikijoje meilė gimė ir tarpo ne šeimyninėse formose, tai yra ne gimininės lyčių jungties dėka. Ir viduramžiais riteriškoji meilė, vienintelė tikra meilė, egzistavo už šeimos ribų, „Nuostabioji Dama” niekad nebuvo žmona, šeimos institucijos pripažintoji. Naujaisiais laikais labai dažnai šeima pripažįstama, kad tai meilės laidotuvės, ir Erosas pasirenka laisvos meilės romantiką, neretai, beje, išsigimstančią į niekšybę ir paleistuvystę. Erosas smelkiasi į pasaulį neregimais, neoficialiais, antiįstatymiškais ir antgamtiškais keliais; individualizuota meilė, Dievo nurodytas pasirinkimas sunkiai, bet pergali prigimtį ir parengia ją pasikeitimui. Tik tokia meilė gali būti santuokos slėpinio esmė, slėpinio, kurio nėra oficialioje šeimoje ir oficialiosios Bažnyčios nuostatose. Santuoka – slėpinys, ir vien todėl ji negali būti juridine sąjunga.

VI

Reikėtų apibrėžti tris meilės tipus: 1) Erosas tiesiogine žodžio prasme, individualus lytinis pasirinkimas, vyriško prado susiliejimas su amžinuoju moteriškumu, Dievo skirtu konkrečiu pavidalu; 2) mistinė trauka link to, kas artimas ir mielas, link brolio ir sesers Kristuje, džiaugsmingas susiliejimas dievažmogiškame kūne; 3) asmenybės kiekvienoje tolimoje būtybėje, net prieše pajauta ir meilingas pagarbumas Dievo atvaizdo potencijai, santykis su kiekvienu asmeniu kaip tikslu savyje, o ne kaip priemone. Visos trys meilės pakopos – tai tik iš esmės vieningos meilės Dievui, bendrai dieviškai prigimčiai žmonėse konkretizacija ir individualizacija, – tik tokios meilės vardan ir galima visatos brolybė bei visų sutvėrimų meilės jungtis. Ir mylimoje moteryje, ir dvasios brolyje, ir kiekvienoje žmogiškoje esybėje mes mylime Vieningojo, Amžinojo, Mylimiausiojo Paveikslą. Kristus yra Dieviškasis Erosas, įsikūnijęs žmonėse, kiekvienos meilės šaltinis, dieviškas visų atskirų ir izoliuotų pasaulio dalelių ryšys. Meilė ir yra laisva – dieviška, antgamtė jungties galia, tik ją ir galima priešpriešinti prigimtinei būtinybei, gamtinei suvaržymo ir sąstingio jėgai. Trys meilės pakopos – tai laiptai kopiantiems Dievo link, susiliejimo su pasaulio siela kelias. Pirma meilės forma – individualus lytinis pasirinkimas ir susiliejimas, – yra tauriausia: tai meilės pilnatvė, talpinanti visas kitas formas kaip sudėtines dalis, ekstaziška ir palaiminga meilė tikrosiomis savo apraiškomis – tai tipiškas įvairialypės traukos ir jungties vaizdinys. Meilė – tai dviejų slėpinys, santuokos slėpinys. Kalbu, aišku, apie dangiškąją Afroditę, o ne apie vulgariąją, kuri viešpatauja šiame pasaulyje. Tobuliausia meilės forma – tai ne belytė, bekūnė meilė, ne sausa pareiga ir moralinė abstrakcija, joje slypi mistinis jausmingumas, nuoširdus lytėjimo ir jungties džiaugsmas. Antroji meilės forma ir yra tai, ką esame įpratę vadinti kasdiene krikščioniška meile, tai broliška meilė Kristuje, čia irgi iš dalies galimas pasirinkimas ir individualizavimas, galimas kūniškas plačiąja prasme vienijimasis (Dievo žmonijos kūne); jį irgi pagrindžia asmenybinis pradas. Krikščioniškai broliška meilė – tai ne abstraktus, beasmenis, XIX amžiaus altruistine dvasia persmelktas jausmas, tai irgi džiaugsminga trauka tarsi įsimylėjimas, ji artimiausia santuokinei meilei, joje esti ir kūniškoji pusė, nes ji turi sujungti žmoniją į vieningą kūną. Tai individualizuota antrosios pakopos trauka, perėjimas nuo dviejų jungties į visų jungtį. Pagonys, nepaisant regimo jų polinkio į stabmeldystę, o kartais ir demoniško dvasios nuolankumo beasmeniam fiziniam kūnui10, turi kažkokį teisingą, nors ir iškreiptą orientyrą, teisingesnį, nei krikščioniškos meilės nususinimas, kai ji būna pavirtusi moraline pareiga, niekad mūsų su niekuo nejungiančia. Pagaliau trečioji, netobuliausia meilės forma, nukreipta į visus be išimties žmones, į pačius tolimiausius, svetimiausius, yra juose mylimos, dieviškos prigimties pažinimas, trauka į amžiną kiekvienos būtybės Dieve paveikslą, pripažinimas, kad kiekviename tolimame žmoguje yra artimo žmogaus potencija.

Pagal sferos dydį Erosas darosi vis abstraktesnis, beasmenis ir bekūnis, bet niekad negali virsti sausu, dirbtiniu altruizmu, kankinančios pareigos atitikmeniu. Juk visada gyvu, konkrečiu meilės objektu išlieka absoliuti esybė. Tolimybės meilė, apie kurią buvo daug kalbėta dėl Nyčės įtakos, ir yra meilė Dievui, be galo didelei vertybei. Negalima visų žmonių mylėti vienodai, tai būtų ne tik neįvykdomas, bet ir neteisingas reikalavimas, nes yra daug individualios gradacijos ir trys pagrindinės meilės pakopos.

Bet mylint Dievą galima mylėti visą pasaulį, visą gamtą, kiekvieną žolę ir šapelį, visur regėti Dievybės įsikūnijimą ir kilniausią prasmę. Tokia erotine nuostata iš dalies rėmėsi Pranciškus Asyžietis. Tobulas pasaulis, koks jis turėjo būti pagal Dievo sumanymą, yra visas vertas meilės, jame visa gražu, visa neįveikiamai traukia, ir mistinis meilės slėpinys byloja, kad meilė yra galia, persismelkianti į pasaulį, kad ji visuomet nukreipta į šį dieviškai nuostabų pasaulį. Nevalia mylėti to, kas pasaulyje sugedę, nevalia žavėtis puvėsiais ir smarve, nevalia pasiduoti išsigimimo traukai, bet galima ir reikia už empirinio sugedimo ir išsigimimo įžvelgti amžino, dieviško grožio pasaulį ir jį be galo mylėti.

Paskutinysis teismas priklauso tik Dievui, o mums nevalia teisti Dievo sutvėrimo, kaip visiškai žlugusio, tad privalome kitame žmoguje mylėti jo išsigelbėjimo potenciją. Meilė yra galia, pakeičianti pasaulį, išlaisvinanti nuo netvarumo ir išsigimimo iliuzijų. Net raupsais nusėtą mylimos būtybės veidą mylintis gali išvysti nušviestą kitos šviesos, regėti Dieve nuskaistintą šios būtybės at-vaizdą. Meilės dėka nuo šio pasaulio veido dings raupsai. Pažintinė Dievo meilė – amor Dei intellectualis, propaguota Spinozos, atskleidė tik dalį tiesos. Bet ir šis išminčius jau suprato, kad tik meile pelnome nemirtingumą, kad tik mylėdamas Dievą keičiasi pasaulis. O mums vis siūloma mylėti jame tai, kas dvokia ir išsigimę, paklūstant abstrakčiai pareigai, meilės priesaką paversti kančia, o ne palaima. Ir mes nieko nemylime, viskas mums atrodo išsigimę ir pridvisę, ieškome meilės vertybių atskirose detalėse ir nesugebam įžvelgti dieviško grožio pasaulyje, kurį suvienijo Erosas.

Šiuolaikinės epochos žmonių romanai irgi išsigimė ir pasidarė nešvankūs, o pratinimasis prie altruistiškos meilės – apgailėtinas ir neturintis pamato.

Erosas vienija kiekvieną ekstazę ir įkvėpimą, kiekvieną kūrybišką gyvenimo keitimą. Individuali lytinė meilė – tai amžino individualaus atvaizdo Dieve išraiška, pilnatvės pasiekimas kiekvienai puselei, o ir bet kuri kita meilė (aišku, ne gimininis instinktas) yra to individualaus atvaizdo įžvalga.

Tobulos meilės karalijos sukūrimas, didingiausias Eroso įprasminimas pasaulietiškame gyvenime galimas tik esant teokratinei santvarkai, Dievo karalystei – tiek žemiškajai, tiek ir dangiškajai; Dievo karalystė ir yra meilės karalija, pasaulio dalių sąjunga, sutvirtinta mistiška laisva trauka, o ne prievarta ir prispyrimu. Visi natūralūs tikros meilės daigai stiebiasi link teokratijos, kiekviena tikra meilė yra begimstanti teokratija. Santuokinės meilės slėpinys ir ne tik dviejų lyčių santuokinės meilės, bet ir visų pasaulio būtybių, besivienijančių dievažmogiškame kūne, slėpinys atsiveria mistinėje Kristaus bažnyčioje, ji ir anksčiau slapta atsiverdavo pasaulio istorijoje, kol dar negalėjo atvirai to daryti. Argi atsiskleidžiantis tikros meilės slėpinys nėra paslaptingas įžengimas į mistinę bažnyčią, dar neturinčią empiriškai matomų kontūrų. Mes trokštame, kad lyčių nebelydėtų senasis prakeikimas, trokštame nuskaidrinti meilės pašventinimą, tai yra ją regėti teokratijos sferoje. Tik teokratija gali apreikšti naują meilės kūną, antgamtinį kūną. Tik religijos dėka įmanoma nugalėti lyčių demoniškumą, piktą geismingumą, griaunantį asmenybę, demoniškąjį erotizmą, kurį palaiko ribotas krikščionybės istorijos asketizmas, tik religijos dėka įmanoma pakeisti prigimtį, išlaisvinti iš giminės būtinybės ir giminės instinktų, kuriuos palaikė senoji krikščionybė. Tačiau labai svarbu suvokti kelią į teokratišką meilę ne mechaniškai, bet natūraliai. Ne dirbtinis bažnytinis gaubtuvas turi apgaubti lytis ir meilę, šitaip jas pašventindamas, ir viską, kas nesutelpa po gaubtuvu – prakeikdamas, o iš mistinės žmogiškosios prigimties gelmės turi išaugti meilė, susivienyti su religine sąmone, – tada išryškės glūdinti gelmėje bažnyčia. Tebus palaiminti natūralūs gyvenimo daigai, laisvas kelias į mistiškąjį bažnyčios kūną! Pirmiausia visur ir viskas turi būti laisva, natūralu, be prievartos, be dirbtinio mechaniscizmo! Apie tai kalbėsiu atskirai. Reikia individualia mistine meile pergalėti giminę, beasmenę šeimą, mistiškai ir dvasiškai susijungus ir įgavus individualumo reikia nugalėti lytį, atotrūkį, įtvirtinti individualumą nemirtinga meile – pasaulio susivienijimo Dieve pagrindu. Teokratija ir yra visiškas visų individualybių meilės realizavimas, visiškas išsilaisvinimas iš beveidės prigimties valdžios, paskutinis dangiškosios Afroditės triumfas.

Religinis giminės ir gimininės šeimos paniekinimas, mistinis gimimo įveikimas dar neišsprendžia sudėtingo tėvų ir vaikų nesutarimo, taip paaštrėjusio šioje epochoje. Senasis priesakas „gerbk savo tėvą ir motiną” bei tėvų pareiga rūpintis vaikais galioja amžiams. Tai teisinga, kad ir kokios būtų šeimos formos, ir vis vien, ar giminei suteikiama teigiama, ar neigiama reikšmė, nes tėvus ir vaikus sieja tam tikras mistinis ryšys. Ypač nedėkingas šiuolaikinis nihilistinis vaikų požiūris į tėvus, nepagarba senatvei. Šis nesugebėjimas įžvelgti seno žmogaus asmens, šis nepagarbus požiūris į senus kaip į antrarūšius kyla iš epochos bedieviškumo, iš transcendentinio gyvenimo prasmės ir asmenybės besąlygiškos reikšmės neigimo. Senieji privalo būti ne mažiau vertinami nei jauni, jie gyvenime brangina viską, ir jų paskutinės dienos bus pamalonintos. Visada riteriško kilnumo ženklu buvo laikomas senelių gyvenimas, ne mažiau nei vaikų ir moterų. Tik utilitarus begėdiškumas, dabar šitaip išplitęs, guja senukus iš gyvenimo kaip nereikalingus. Na, o meilė vaikams yra natūrali kaip ir pati gamta. Kristaus žodžiai, smerkiantys gimininį Dvasios ryšį, nebuvo senojo priesako atsisakymas, o tik dar svarbesnės ir tobulesnės tiesos atskleidimas.

Jau matėme, kad „socialinis klausimas” siejasi su lytimi ir meile. Vis naujos socialinės problemos kyla dėl gyventojų skaičiaus augimo, tai yra dėl gimimo, asmenybės ir giminės antagonizmo, dėl būtinybės įveikti chaotišką susiskaidymą. Chaotiško lytinio gyvenimo harmonizavimas, šios stichijos pajungimas aukščiausiam tikslui turės didelės reikšmės sprendžiant socialinę problemą, aišku, iš dalies sprendžiant, nes absoliutus sprendimas empiriškai neįmanomas. Socialiai būtina ne tik materialinės kultūros raida, ne tik teisingas paskirstymas, bet ir gyventojų skaičiaus, tai yra gimstamumo reguliavimas. O gimstamumo reguliavimas siejasi su lyčių mistikos perversmu. Iš čia prasidės ir nuosavybės, atsiradusios giminėje ir vardan giminės, sampratos pasikeitimas. Meilės ir lyčių problema glūdi kiekvienoje visuomenėje, sudarydama intymią jos esmę, nes visuomenės problema yra asmeniškos ir laisvos, o ne gimininės ir būtinosios žmonių jungties problema. Visuomeninės, laisvos jungties slėpinys – tik meilėje, o aukščiausia meilės forma yra lytinė meilė, Erosas – tai, ką Platonas vadino dangiškąja Afrodite. „Mylėkime vieni kitus, nes meilė iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė”.

Išnašos:

Перевал.  1907, Nо.5. Стр.7-16. Перевал.  1907, N0.6. Стр.24-36.

Paaiškinimai:

1.Skyrius iš knygos apie „visuomenės religinės filosofijos patirtį”.

2.Žr. mano straipsnį „Apie naują religinę sąmonę” iš rinkinio „Sub specie aeternitatis”.

3.Hėgelio posakis.

4.Labai įdomi V. Solovjovo religinė-filosofinė pasaulio sielos kaip amžino moteriškumo koncepcija. Solovjovui būtų galima papriekaištauti, kad tai pernelyg vyriška filosofija ir religija. Moterų erotinis santykis su dievybe turėtų įgauti amžinojo vyriškumo kulto pobūdį. Ar neatsisuka dievybė skirtingomis savo pusėmis į skirtingas lytis? „Meilės prasmėje” jis sako: „Absoliuti norma yra žmogiškos būtybės pilnatvės atkūrimas, ir jei ši norma vienaip ar kitaip pažeidžiama, bet kuriuo atveju tai nenormalus, nenatūralus reiškinys. Tariama dvasinė meilė yra ne tik nenormalus, bet ir visiškai betikslis reiškinys, nes dvasios atskyrimas nuo jausmo, į kurį ji veržiasi, ir taip geriausiu atveju baigiasi mirtimi. Tačiau tikra dvasinė meilė – tai ne mažytis mirties pamėgdžiojimas ir užbėgimas už akių mirčiai, o triumfas prieš mirtį, ne atskyrimas nemirtingumo nuo mirtingumo, amžinumo nuo laikinumo, o mirtingo asmens pavertimas nemirtingu, laikinumo suvokimas kaip amžinybės. Apsimestinis dvasingumas nėra išgijimas, išsigelbėjimas, prisikėlimas.”

5.Su neteisinga asmenybės pajauta taip pat siejasi vyro pavertimas moterimi. Čia ir slypi giminės krizė.

6.Šiam požiūriui pritarė Richardas Vagneris.

7.Tuo, aišku, neneigiama pareiga rūpintis jau esamais vaikais.

8.Aš nesureikšminu moterų rinkiminių teisių ir nemėgstu moterų politikos, bet manau, kad nevalia prievarta kliudyti moterims kovoti už savo teises.

9.Dioniso slėpiniuose dar nebuvo tikros Dievo malonės ir daug kas ėjo tarsi iš apačios, o ne iš viršaus.

10.Demoniškumą aš įžvelgiu bandyme iššaukti Šventosios Dvasios nužengimo palaimą tiesmukai – prigimtiniu keliu.