Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dvylika gerai praleistų metų (23 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

23

DVYLIKA GERAI PRALEISTŲ METŲ

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų

Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.

Tad Pasakotojas, nebeturėdamas tolygaus vis narrandi,  regis, išslydusio iš dienoraštininko rankų, tiesiog suskirstė atsiminimus skyreliais taip, tarsi įvykiai būtų vykę vienas po kito, nors labai tikėtina, kad visi vyko vienu metu – tarkim, Simoninis, baigęs kalbėtis su Račkovskiu, tą pačią popietę susitiko su Gavialiu. Bet, kaip sakoma, tiek jau to.

Ponios Adam salonas

Simoninis atsimena, kad pastūmėjęs Taksilį į atsivertimo kelią (ir nesupranta, kodėl Dala Pikola paskui jį iš to kelio išstūmė) nusprendė jei ne tapti tikru masonu, tai bent dažniau sukinėtis tarp respublikonų, kur, kaip įsivaizdavo, masonų knibždėte knibždėjo. O geros pažintys iš Bono gatvės knygyno – ypač su Tuseneliu – jam atvėrė Žiuljetės Lamesin, dabar jau ponios Adam, taigi kairiųjų respublikonų deputato, Crédit Foncier  įkūrėjo, o paskui senatoriaus iki gyvos galvos žmonos, salono duris. Jos namus iš pradžių Puasonjerės bulvare, paskui Malzerbo bulvare puošė pinigai, aukštoji politika ir kultūra: pati šeimininkė buvo gana žinoma rašytoja (net aprašiusi Garibaldžio gyvenimą), jos namuose lankydavosi ir tokie valdžios vyrai, kaip Gambeta, Tjeras ar Klemanso, bei rašytojai Priudomas, Floberas, Mopasanas, Turgenevas. Ten Simoninis sutiko galudienį Viktorą Hugo, kone virtusį savo paties paminklu, sustingdytą amžiaus, garbės ir insulto.

Tokioje aplinkoje Simoninis nebuvo pratęs sukiotis. Matyt, kaip tik tais metais Magny  užeigoje jis susipažino ir su daktaru Froidu (kaip atsiminė rašydamas dienoraštį kovo dvidešimt penktąją) ir šypsodamas klausėsi, kaip eidamas vakarieniauti pas Šarko šis turėjęs įsigyti fraką ir gražų juodą kaklaryšį. Dabar ir Simoniniui teko nusipirkti fraką ir kaklaryšį, ir net gražią naują barzdą iš geriausio (ir diskretiškiausio) Paryžiuje perukų gamintojo. Nors jaunystės metais mokydamasis pasisėmė kultūros, o gyvendamas Paryžiuje nemažai skaitė, dalyvaudamas guviuose, informatyviuose, retkarčiais įmantriuose pokalbiuose, kurių pagrindiniai veikėjai visada atrodė à la page , jautėsi nejaukiai. Todėl dažniausiai tylėdavo, įdėmiai klausydavosi ir tik retkarčiais ką nors užsimindavo apie Tūkstantinės žygį į Siciliją – Prancūzijoje Garibaldis tikdavo visada ir visur.

Pasijuto sutrikęs: buvo pasirengęs klausytis ne tik tuo metu įprastų respublikoniškų, bet ir ryžtingų revoliucinių kalbų, o Žiuljetė Adam mielai kviesdavosi rusus, akivaizdžiai susijusius su caro aplinka, kaip ir jos bičiulis Tusenelis nemėgo anglų, o savo Nouvelle Revue  spausdino tokį veikėją kaip Leonas Dodė, ne be pagrindo laikytą reakcionieriumi, nors jo tėvas Alfonsas buvo nuoširdus demokratas, vis dėlto Madame  Adam garbei reikia pripažinti, kad jos salone buvo laukiami ir vienas, ir kitas.

Neaišku ir dėl ko kildavo antižydiškos diskusijos, neretai gyvindavusios salono pokalbius: ar dėl akivaizdžiai Tusenelio puoselėtos socialistinės neapykantos žydiškajam kapitalizmui, ar dėl mistinio antisemitizmo, kurį skleidė Juliana Glinka, glaudžiai susijusi su rusų okultistais, susižavėjusi brazilų candomblé apeigomis, kuriose dalyvavo vaikystėje, kai tėvas toje šalyje dirbo diplomatinėje tarnyboje, ir artimai (šnabždėta) bendravusi su didžiąja tų dienų Paryžiaus okultizmo pitija Madame  Blavatskaja.

Žiuljetė Adam neslėpė nepasitikinti žydų pasauliu, ir vieną vakarą Simoninis klausėsi rusų rašytojo Dostojevskio, akivaizdžiai prasiskolinusio kaip ir Simoninio pažįstamas Brafmanas, rašinių apie didįjį Kahalą.

– Dostojevskis rašo, kad žydai, tiek kartų praradę teritoriją, politinę nepriklausomybę, savo įstatymus ir kone tikėjimą, tačiau visada išgyvendavę dar vieningesni nei pirma, nebūtų galėję išlikti tokie gyvybingi, tiesiog neįtikėtinai energingi, jei nebūtų turėję valstybės, aukštesnės už visas esamas valstybes, status irt statu,  kurią net ir baisiausiai persekiojami visada išlaikė atsiriboję nuo tautų, su kuriomis gyveno, su jomis nesusilieję, nesusitapatinę ir laikydamiesi pamatinio principo: „Net ir išblaškytiems po visą pasaulį vis tiek reikia tikėti, kad viskas, kas buvo žadėta, išsipildys, o kol kas gyvenk, niekink, vienykis, išnaudok ir lauk, lauk, lauk…“

– Tas Dostojevskis yra didis retorikos meistras, – tarė Tusenelis. – Tik paklausykit, kaip jis staiga ima rodyti supratimą, simpatiją, netgi, drįsčiau sakyti, pagarbą žydams: „Gal ir aš esu žydų priešas? Ar toji nelaiminga tauta gali turėti priešų? Priešingai, kalbu ir rašau, kad viskas, ko reikalauja žmogiškumas ir teisingumas, viskas, ko reikalauja humanizmas ir krikščioniškas mokymas, turi būti padaryta dėl žydų…“ Graži įžanga. O paskui iškloja, kaip toji nelaiminga tauta kėsinasi sunaikinti krikščionišką pasaulį. Puikus ėjimas. Nenaujas, mat jums gal neteko skaityti Markso „Komunistų manifesto“. Jis pradeda nuostabiai: „Šmėkla klaidžioja po Europą“, – paskui iš paukščio skrydžio pateikia socialinės kovos istoriją nuo senovės Romos iki šių dienų, o buržuazijai, kaip revoliucinei  klasei, skirti puslapiai stačiai gniaužia kvapą. Marksas parodo per visą pasaulį keliaujančią naują nesulaikomą jėgą, tarsi tai būtų kuriančio Dievo kvėptelėjimas iš Pradžios knygos. O baigiantis šioms liaupsėms (patikėkit, išties kerinčioms) pereinama prie buržuazijos triumfo sukeltos pogrindinės jėgos: iš kapitalizmo įsčių gimsta jo duobkasiai proletarai. Ir tiesiai pareiškia: „Dabar norime jus sunaikinti ir pasiimti viską, kas buvo jūsų. Nuostabu. Taip ir Dostojevskis elgiasi su žydais: pateisina jų sąmokslą, kuris būtinas jiems išlikti istorijoje, o paskui pareiškia, kad šį priešą reikia naikinti. Dostojevskis – tikras socialistas.

– Ne socialistas, – šypsodamasi įsiterpė Juliana Glinka. – Jis svajotojas, todėl ir sako tiesą. Tik pažiūrėkit, kaip jis užkerta kelią iš pažiūros pačiam racionaliausiam prieštaravimui, kitaip tariant, jei bėgant amžiams ir egzistavo valstybė valstybėje, tai tik pagimdyta persekiojimo, ir ji išnyktų žydų teises sulyginus su vietos gyventojų teisėmis. Klaida, įspėja Dostojevskis! Net turėdami tokias pačias teises kaip kiti piliečiai žydai niekada neatsisakytų įžūlios minties apie ateisiantį ir kardu sutramdysiantį visas tautas Mesiją. Todėl žydai labiausiai vertina tik vieną veiklą – prekybą auksu ir papuošalais, kad Mesijui atėjus nesijaustų susaistyti su juos priglaudusiu kraštu ir galėtų be vargo išsigabenti visus savo turtus, jei – kaip poetiškai sako Dostojevskis – nušvis aušra ir išrinktoji tauta grąžins cimbolus, litaurus ir dūdmaišius, sidabrą ir šventenybes į senuosius Namus.

– Prancūzijoje jiems buvome per daug atlaidūs, – baigė Tusenelis, – todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas… Neatsitiktinai Prancūzijoje žydai triumfavo tada, kai joje įsivyravo iš kitapus Lamanšo atkeliavę naujieji kapitalizmo principai.

– Pone Tuseneli, jūs viską per daug supaprastinat, – tarė Glinka. – Rusijoje tarp apsinuodijusiųjų jūsų išliaupsintojo Markso revoliucinėmis idėjomis esama daug žydų. Jie – visur.

Ir pasisuko į svetainės langus, tarsi Jie  būtų tykoję už kampo iškėlę durklą. O Simoninis, apimtas grįžusio vaikystės siaubo, galvojo apie naktimis laiptais lipantį Mordechajų.

…todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas…

Dirbti Ochranai

Simoninis iškart suprato, jog Glinka yra potenciali klientė, tad ėmė prie jos gretintis santūriai mergindamas – tiesa, turėjo prisiversti. Ne itin išmanė apie moterišką žavesį, bet negalėjo nematyti, kad jos veidas kaip kiaunės, o akys įstatytos per arti nosies, o Žiuljetė Adam, nors ir ne tokia, kokią pažino prieš dvidešimt metų, bet vis dar dailaus stoto ir patraukliai didinga.

Tiesa, Simoninis per daug neatviravo su Glinka, daugiau klausėsi šios klejonių, dėdamasis besidomintis panelės pramanais, tarkim, kaip Viurcburge jai pasirodęs Himalajų guru ir atskleidęs nežinia kokią paslaptį. Taigi, jai buvo galima teikti antižydišką medžiagą, pritaikytą pagal jos ezoterinius pomėgius. Juolab kad, anot kalbų, Juliana Glinka – generolo Oržejevskio, gana iškilios rusų slaptosios policijos figūros, dukterėčia, jo pastangomis ją pasamdė Ochrana, imperatoriškoji slaptoji tarnyba, todėl ji buvo susijusi (nesuprasi, kaip pavaldinė, bendradarbė ar tiesioginė konkurentė) su naujuoju visų užsienio tyrimų vadovu Piotru Račkovskiu. Le Radical,  kairiųjų dienraštis, pareiškė numanąs, kad Glinka pragyvena nuolat išduodama rusų teroristus išeivijoje, o tai reiškė, kad ji lankydavosi ne tik Adam salone, bet ir kitose vietose, apie kurias Simoninis nieko nežinojo.

Reikėjo Glinkos skoniui pritaikyti Prahos kapinių sceną, išbraukti postringavimus apie ekonominius projektus ir rabinų kalbose daugiau ar mažiau paryškinti užuominas apie Mesiją.

Kiek panaršęs po Guženo raštus ir kitą to meto literatūrą, Simoninis į rabinų lūpas įdėjo pasvaičiojimų apie Dievo išrinktąjį Valdovą, kuris grįžta kaip Izraelio Karalius ir nušluoja visas stabmeldžių piktadarybes. Ir į kapinių istoriją apie Mesiją įterpė bent du puslapius fantasmagorijų, tokių kaip „su visa Šėtono galia ir siaubu pergalingojo Izraelio Karaliaus karalystė ateina į mūsų dvasiškai neatgimusį pasaulį. Karalius, gimęs iš Siono kraujo, Antikristas, žengia į pasaulio sostą“. Bet žinodamas, jog carui artimuose sluoksniuose menkiausia mintis apie respubliką kelia siaubą, pridūrė, kad tik respublika, kur visi gali balsuoti, leistų daugumą balsų gavusiems žydams priimti savo tikslams naudingus įstatymus. Tie kvaili stabmeldžiai, kalbėjo rabinai kapinėse, mano iš respublikos sulauksią daugiau laisvių nei iš autokratijos. Priešingai, autokratija, kai valdo išminčiai, o liberali santvarka – kai prastuomenė, kurią žydų agentams lengva sukurstyti. Akivaizdu, autoriui nėmaž nerūpėjo, kaip respublika susijusi su Pasaulio karalium: Napoleonas III įrodė, kad respublika gali pagimdyti imperatorių.

Tačiau prisiminęs senelio pasakojimus Simoninis sumanė rabinų šnekas praturtinti ilgėlesniu skirsniu, kaip veikė ir turėjo veikti slaptoji pasaulio valdžia. Keista, kad Glinka nepastebėjo pateiktų argumentų tapatumo su Dostojevskio išdėstytais, o gal pastebėjo ir apsidžiaugė, kad senasis tekstas patvirtina Dostojevskio mintis.

Tad Prahos kapinėse paaiškėjo, kad kabalistai žydai įkvėpė kryžiaus žygius, kuriais siekta Jeruzalei grąžinti pasaulio centro vardą, padedami visur esančių tamplierių (o medžiagos apie tai Simoninis galėjo rasti įvairiausiuose šaltiniuose). Deja, paskui arabai nustūmė kryžeivius į jūrą, o tamplieriai sulaukė tokios prastos baigties, kokios sulaukė, antraip planas būtų išdegęs jau prieš daugelį amžių.

Prahoje rabinai atsiminė, kad ir humanizmas, Prancūzijos revoliucija bei Amerikos nepriklausomybės karas lygiai taip pat padėjo pasikasti po krikščionybės pamatais, susilpnino pagarbą valdovui ir nutiesė žydams kelią pasauliui užkariauti. Žinoma, šiam planui įgyvendinti jiems reikėjo garbios priedangos, kitaip tariant, masonų.

Simoninis sumaniai perdirbo senojo Baruelio, apie kurį Glinka ir jos globėjai rusai akivaizdžiai nieko nežinojo, ištraukas, ir generolas Oržejevskis, gavęs Glinkos jam perduotą pranešimą, nutarė iš jo sukurti du tekstus: trumpesnis iš jų, daugmaž atitikęs originalią Prahos kapinių sceną, buvo išspausdintas keliuose Rusijos žurnaluose užmiršus (ar tikintis, kad skaitytojai bus užmiršę, o gal nė nežinojo), kad iš Gėdšės knygos paimta rabino kalba daugiau nei prieš dešimt metų publikuota Sankt Peterburge ir paskui Teodoro Fritšo veikale Antisemiten Katechismus.  Antrasis tekstas, pavadintas „Taina Jevreistva“ („Žydų paslaptis“), išėjo atskiru pamfletu, įvadu jį pagerbė pats Oržejevskis, parašęs, jog pagaliau dienos šviesą išvydusiame tekste pirmąkart kalbama apie artimus nihilizmo šauklių masonų ir žydų santykius (anuometinėje Rusijoje toks kaltinimas, regis, buvo itin sunkus).

Suprantama, iš Oržejevskio Simoninis gavo deramą atlygį, o Glinka pagaliau pateikė (bauginantį ir baisų) siūlymą už šį įstabų žygį atlyginti savo kūnu. Tokio siaubo Simoninis išvengė tik leidęs suprasti – grąžydamas rankas ir daug bei nekaltai dūsaudamas, – kad jo likimas panašus į Oktavo de Malivero, apie kurį jau ištisus dešimtmečius šnabždasi visi Stendalio skaitytojai.

Nuo tos akimirkos Glinka liovėsi juo domėtis, o jis daugiau nebesidomėjo ja. Bet vieną dieną užėjęs į Cafè de la Paix  pavalgyti paprastų dejeuner à la fourchette  (ant grotelių keptų pjausnių su inkstais), Simoninis pamatė ją prie stalo su apkūniu prasčiokiškos išvaizdos buržua. Ji akivaizdžiai atrodė įsitempusi. Simoninis stabtelėjo pasisveikinti, tad Glinkai teko jį pristatyti ponui Račkovskiui, o šis nužvelgė jį itin susidomėjęs.

Tąkart Simoninis nesuprato tokio dėmesio priežasčių, bet suvokė vėliau, išgirdęs skambinant į krautuvės duris ir už durų išvydęs patį Račkovskį. Plačiai šypsodamasis ir valdingai įžūliai šis perėjo krautuvę, o, pamatęs viršun vedančius laiptus, įsibrovė į darbo kambarį ir patogiai įsitaisė krėsle prie rašomojo stalo.

– Malonėkit, noriu pasikalbėti apie reikalus, – tarė.

Račkovskis buvo šviesiaplaukis, kaip rusas, žilstelėjęs, kaip tris dešimtis perkopęs vyras, putliomis jusliomis lūpomis, didele nosimi, slavų velnio antakiais, nuoširdžia žvėries šypsena ir kalbėjo saldžiu it medus balsu. Panėšėjo veikiau į leopardą nei liūtą, nutarė Simoninis ir pasvarstė, ar turėtų labiau sunerimti gavęs Osmano Bėjaus kvietimą vidurnaktį ateiti į Senos krantinę, ar Račkovskio kvietimą ankstyvą rytmetį užeiti į kabinetą rusų atstovybėje Grenelės gatvėje. Pasirinko Osmaną Bėjų.

– Taigi, kapitone Simonini, – tęsė Račkovskis, – tikriausiai nelabai žinote, kas toji Ochrana, kaip ją klaidingai vadina Vakaruose, arba Ochranka, kaip niekinamai pravardžiuoja rusų emigrantai.

– Girdėjau šnabždant.

– Mes ne šnabždame, bet viską išklojame tiesiai. Tai Ochrannoje otdelenije,  arba Saugumo departamentas, slaptoji informacijos tarnyba, priklausanti mūsų Vidaus reikalų ministerijai. Įkurta 1881 metais po pasikėsinimo į carą Aleksandrą II imperatoriaus šeimai apsaugoti. Tačiau netrukus jai teko imtis veiksmų prieš teroristinius nihilistų išpuolius ir kurti Įvairius stebėjimo padalinius užsienyje, kur tarpsta tremtiniai ir emigrantai. Štai todėl esu čia – savo šalies interesais. Nesislapstydamas. Slapstosi teroristai. Aišku?

– Aišku. O aš kuo čia dėtas?

– Viskas iš eilės. Nebijokite atverti man širdies, jei kartais turėtumėte žinių apie teroristų grupes. Žinau, kadaise prancūzų slaptosioms tarnyboms pranešėte apie pavojingus antibonapartininkus, o įskųsti galima tik draugus ar bent jau tuos, su kuriais bendraujama. Aš ne kūdikis. Seniau irgi buvau susijęs su rusų teroristais, dabar tai jau praeitis, bet todėl ir padariau karjerą kovos su terorizmu tarnyboje, nes čia veiksmingai dirba tik pažįstantys maištininkų grupuotes. Jei nori tinkamai tarnauti įstatymui, turi būti jį pamynęs. Prancūzijoje jūs turite Vidoką, kuris policijos vadu tapo išėjęs iš kalėjimo. Nepasikliaukite, vadinkim, per daug tyrais policininkais. Jie nepatikimi. Bet grįžkim prie mūsų. Pastaruoju metu suvokėm, kad tarp teroristų yra ir intelektualų žydų. Keleto asmenų iš caro aplinkos pavedimu mėginu atskleisti, kad žydai stengiasi palaužti rusų tautos moralę, netgi kelia grėsmę jos išlikimui. Gal girdėjote, kad mane laiko ministro Vitės globotiniu, jis garsėja kaip liberalas, ir tokie mano argumentai jam būtų nepriimtini. Bet niekada netarnaukite esamam viršininkui, verčiau pasirenkite tarnauti jo Įpėdiniui – Įsidėmėkite šitai. Žodžiu, nenoriu gaišti laiko. Mačiau, ką davėte poniai Glinkai, ir manau, kad iš esmės tai visiškas šlamštas. Žinoma, priedangai pasirinkote sendaikčių prekeivio amatą, kitaip tariant, senienas pardavinėjate brangiau nei naujas prekes, tačiau prieš daugelį metų Contemporain  išspausdinote iš senelio paveldėtus sukrečiamus dokumentus, ir nustebčiau, jei neturėtumėt nieko daugiau.

Kalbama, išmanote daug dalykų (čia Simoninis nusiskynė savo plano – verčiau atrodyti, o ne būti šnipu – vaisių). Taigi, norėčiau iš jūsų patikimos medžiagos. Moku atskirti grūdus nuo pelų. Sumokėsiu. Bet jei medžiaga man netiks – susierzinsiu. Supratot?

– Ko norėtumėte konkrečiai?

– Jei žinočiau, nereikėtų mokėti jums. Man tarnauja asmenys, gebantys puikiai parengti dokumentą, bet jiems reikia turinio. O doram rusui pavaldiniui nepapasakosiu, kad žydai laukia Mesijo, nes nei mužikui, nei buožei tai nerūpi. Jiems reikia paaiškinti, kad Mesijo laukimas gali brangiai atsieiti.

– Kodėl nusitaikėt būtent į žydus?

– Nes Rusijoje yra žydų. Jei būčiau Turkijoje, nusitaikyčiau į armėnus.

– Vadinasi, norite sunaikinti žydus, kaip ir – gal pažįstat? – Osmanas Bėjus.

– Osmanas Bėjus – fanatikas, negana to, žydas. Verčiau laikytis atokiau. Nenoriu sunaikinti žydų, drįstu sakyti, jog žydai – geriausi mano sąjungininkai. Rūpinuosi rusų tautos morale ir nenoriu (arba to nenori asmenys, kuriems tarnauju), kad toji tauta nukreiptų nepasitenkinimą prieš carą. Todėl jai reikia priešo. Neverta priešais versti, tarkim, mongolus ar totorius, kaip valdovai darydavo senovėje. Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas – paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė – paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų. Neapykanta – tikroji pirmapradė aistra. Būtent meilė yra nenormali būsena. Todėl Kristus ir buvo nužudytas – jis kalbėjo prieš prigimtį. Nieko nepamilstame visam gyvenimui, tai neįmanoma viltis, iš jos gimsta neištikimybė, motinžudystė, draugo išdavystė… O ko nors nekęsti galima visą gyvenimą. Neapykanta sušildo širdį.

Driumonas

Šis pokalbis sukėlė Simoniniui nerimą. Račkovskis, regis, kalbėjo rimtai: negavęs tinkamos medžiagos jis galėjo „suirzti“. Nepasakytum, kad Simoninio šaltiniai išseko, priešingai, jis buvo sukaupęs nemažai medžiagos daugybei protokolų, bet jį kankino nuojauta, kad reikia ko nors daugiau, ne vien istorijų apie antikristus, kurios gal tiko tokioms kaip Glinka, ko nors labiau susijusio su nūdiena. Žodžiu, negalėjo pigiai parduoti savo Prahos kapinių, priešingai – norėjo kelti kainą. Todėl laukė.

Pasiguodė tėvui Bergamaskiui, irgi nedavusiam ramybės dėl žadėtos medžiagos prieš masonus.

– Paskaityk šitą knygą, – tarė jėzuitas. – Tai Eduaro Driumono La France juive.  Šimtas puslapių. Jis akivaizdžiai žino daugiau už tave.

Simoninis pavartė tomelį.

– Betgi čia tie patys dalykai, apie kuriuos daugiau nei prieš penkiolika metų rašė senolis Guženo!

– Na, ir kas? Knygą graibstyte išgraibstė, akivaizdu, kad skaitytojai nieko nėra girdėję apie Guženo. Manai, tavo klientas rusas skaitė Driumoną? Argi nesi perdirbimo meistras?

Su Driumonu nebuvo sunku susitikti. Adam salone Simoninis pelnė Alfonso Dodė prielankumą, ir šis pakvietė jį į vakarus savo namuose Šamprosė, rengiamus, kai nevykdavo vakarai Adam salone. Ten maloniai Julijos Dodė pasitinkamos rinkdavosi tokios asmenybės, kaip Gonkūrai, Pjeras Loti, Emilis Zolia, Frederikas Mistralis ir, žinoma, Driumonas, išgarsėjęs pasirodžius knygai La France juive.  Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau – iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole  redakcijoje.

Driumono plaukai buvo nelyginant liūto karčiai, jis želdino vešlią juodą barzdą, buvo kumpanosis, spindinčiomis akimis, sakytum, (jei tikėtume paplitusia ikonografija) koks žydų pranašas. Išties, jo antisemitizmas buvo kažkoks mesijiškas, tarsi Visagalis jam būtų patikėjęs ypatingą užduotį sunaikinti išrinktąją tautą. Simoninį žavėjo antižydiška Driumono pagieža. Jis nekentė žydų, tarkime, aistringai, atsidavęs, skatinamas kone seksualinio geidulio. Driumonas nebuvo filosofiškas ar politiškas antisemitas kaip Tusenelis ir ne teologiškas antisemitas kaip Guženo – jis buvo erotinis antisemitas.

Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau – iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole redakcijoje.

Užtekdavo pasiklausyti jo kalbų per ilgus ir beprasmius redakcijos posėdžius.

– Mielai parašiau įvadą abato Deporto knygai apie žydus ir kraujo auką. Tai ne vien viduramžių tradicija. Net dabar žaviosios žydų baronienės, laikančios salonus, svečius vaišina saldėsiais su krikščionių vaikų krauju.

Ir dar:

– Semitas yra vertelga, godus, intrigantas, smulkmeniškas, gudrus, o mes, arijai, entuziastingi, didvyriški, galantiški, nesavanaudžiai, atviri, patiklūs, net naivūs. Semitai yra žemiški, mato tik šį gyvenimą – ar Biblijoje aptikote užuominų apie gyvenimą po mirties? Arijas nuolat dega transcendencijos aistra, jis – idealo vaikas. Krikščionių Dievas gyvena danguje aukštybėse, o žydų Dievas pasirodo tai ant kalno, tai degančiam krūme, bet tik ne aukštybėse. Semitas – prekeivis, arijas – žemdirbys, poetas, vienuolis ir ypač karys, nes meta iššūkį mirčiai. Semitas neturi kūrybinių galių, ar kada matėt žydų muzikų, dailininkų, poetų, ar koks nors žydas padarė kokį mokslinį atradimą? Arijas yra išradėjas, o žydas tais išradimais naudojasi.

Jis pacitavo, ką apie tai rašė Vagneris: „Neįmanoma įsivaizduoti, kad žydui vaidinant antikos ar šių laikų veikėją, didvyrį ar mylimąjį  nejučia nepamanytume, kaip jam netinka tas vaidmuo, negana to, dar ir absurdiškas. Bet labiausiai atstumia ypatinga žydų kalbai būdinga tartis. Mūsų klausą ypač rėžia šaižūs, šnypščiantys, džeržgiantys jų kalbos garsai. Natūralu, kad prigimtinė žydų menkystė, mums tokia nemiela, akivaizdžiausiai matyti dainose, kurios yra gyviausia, autentiškiausia žmogaus jausmų išraiška. Galėtume pripažinti, kad žydai turi gabumų bet kokiam kitam menui, tik ne dainai, kuri tarsi pačios gamtos jiems nebuvo skirta.

– Kaip tuomet paaiškinti, kad jie užvaldė muzikinį teatrą? – paklausė kažkas. – Rosinis, Mejerberas, Mendelsonas ar Džudita Pasta – visi jie žydai…

– Nes netiesa, kad muzika yra aukštasis menas, – įsiterpė kitas. – Argi vienas vokiečių filosofas nėra pasakęs, kad ji prastesnė už dailę ir literatūrą, nes trikdo ir tuos, kurie nenori jos klausytis? Jei kas nors greta skambina nemielą melodiją, esi priverstas jos klausytis, panašiai nutinka kam nors išsitraukus iš kišenės nosinaitę, prikvėpintą pykinama esencija. Arijų šlovė yra literatūra, dabar ištikta krizės. O muzika – juslinis menas suvaikėjusiems ir ligoniams – klesti. Po krokodilo didžiausias melomanas iš visų gyvūnų yra žydas, ir visi muzikantai – žydai. Pianistai, smuikininkai, violončelininkai – visi žydai.

– Jie tik didžiųjų kompozitorių atlikėjai, parazitai, – atsakė Driumonas. – Minėjote Mejerberą ir Mendelsoną, antrarūšius muzikantus, tačiau Delibas ir Ofenbachas – ne žydai.

Kilo karšta diskusija, ar muzika svetima žydams, ar ji – prigimtinis žydų menas, tačiau nuomonės išsiskyrė.

Projektuojant Eifelio bokštą, o juo labiau jį pastačius, Antisemitų lygos rūstybė pasiekė aukščiausią tašką: bokštas buvo Vokietijos žydo kūrinys, žydiškas atsakas Švč. Jėzaus Širdies bazilikai. De Bjė, gal pats aršiausias iš antisemitų, žemesnę žydų padėtį grindęs ir tuo, kad jie, kitaip nei visi normalūs žmonės, rašo atvirkščiai, kalbėjo:

– Pati to babiloniško statinio forma rodo, kad jų smegenų sandara kitokia nei mūsų…

Paskui griebtasi alkoholizmo, to meto Prancūzijos rykštės. Kalbėta, kad Paryžiuje per metus išgeriama 141 tūkstantis hektolitrų alkoholio!

– Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus – Tofanos vandenį. Dabar jie gamina kvaišalus, nesiskiriančius nuo vandens, bet su opijaus ir ispaniškos muselės milteliais. Jie sukelia depresiją ir idiotizmą, o ilgainiui ir mirtį. Jų beriama į alkoholinius gėrimus, šie skatina savižudybes.

– O pornografija? Tusenelis rašė (kartais ir socialistai pasako tiesą), jog kiaulė yra žydų simbolis, nes jie nesigėdi voliotis nedoroje ir negarbėje. Kita vertus, Talmude parašyta, kad geras ženklas sapnuoti išmatas. Visus nešvankius leidinius spausdina žydai. Nueikite į pornografinių leidinių turgų Kruasano gatvėje. Vien (žydų) krautuvėlės, grynas ištvirkimas: vienuoliai sanguliauja su mergaitėmis, kunigai rykštėmis plaka nuogas, tik plaukais prisidengusias moteris, priapiški vaizdai, girtų kunigų orgijos. O žmonės eina pro šalį ir juokiasi, net šeimos su vaikais! Atsiprašysiu už žodį, bet tai – subinės triumfas. Sodomitai kanauninkai, vienuolių užpakaliai, kuriuos plaka paleistuviai klebonai…

Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus – Tofanos vandenį.  80

Kita įprasta tema buvo žydų klajoklystė.

– Žydai yra klajokliai, bet tik todėl, kad nuo ko nors bėga, o ne ieško naujų kraštų, – primindavo Driumonas. – Arijai keliauja, atranda Ameriką, nežinomas žemes, o semitai laukia, kol šie atras naujus kraštus, ir vyksta jų alinti. Štai, tarkim, pasakos. Tiesa, žydams visada trūko vaizduotės gražiai pasakai sukurti, bet jų broliai semitai – arabai – seka „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, kuriose kas nors randa pilną aukso odmaišį, olą su plėšikų paliktais deimantais, butelį su gerąja dvasia, ir visa tai jiems nukrinta iš dangaus. O arijų pasakose – prisiminkite Gralio paieškas – už viską reikia pasiaukojamai kovoti.

– Šitaip žydams pavyko išlikti per visas negandas, – tarstelėjo kažkas iš Driumono draugų.

– Taip, jų neįmanoma sunaikinti, – Driumonas kone putojo iš apmaudo. – Bet kuri kita tauta, persikrausčiusi į svetimą aplinką, neatlaiko pasikeitusio klimato, naujo maisto ir nusilpsta. O svetur persikėlę žydai tik sustiprėja nelyginant vabzdžiai.

– Jie kaip čigonai, kurie niekada neserga, nors minta dvėseliena. Gal jiems padeda kanibalizmas, todėl jie ir grobia vaikus…

– Bet negalėtum sakyti, kad kanibalizmas ilgina gyvenimą, tik pažiūrėkit į Afrikos negrus, jie kanibalai, o kaip musės krinta savo kaimuose.

– Kaip tuomet paaiškinti žydų imunitetą? Vidutinė jų gyvenimo trukmė – penkiasdešimt treji metai, o krikščionių – tik trisdešimt septyneri. Jau viduramžiais pastebėta, kad jie atsparesni epidemijoms už krikščionis. Tarsi sirgtų kokiu įgimtu maru, saugančiu nuo paprastojo maro.

Simoninis pamanė, kad šiuos argumentus jau buvo pateikęs Guženo, bet Driumono draugijai rūpėjo n.e tiek minčių originalumas, kiek tiesa.

– Na, gerai, – kalbėjo Driumonas, – jie už mus atsparesni kūno ligoms, tačiau labiau linkę sirgti dvasinėmis. Nuolatinis gyvenimas derantis, spekuliuojant ir rezgant sąmokslus pakeičia jų nervų sistemą. Italijoje iš trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių žydų yra vienas pamišėlis, o katalikų – vienas iš septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių. Šarko atliko įdomius Rusijos žydų tyrimus, ir mes apie tai žinome, nes jie neturtingi, o Prancūzijoje žydai turtingi ir savo ligas slepia daktaro Blanšo klinikoje už solidų atlygį. Ar žinot, kad Sara Bernar savo miegamajame turi baltą karstą?

– Palyginti su mumis, jie dauginasi dvigubai greičiau. Dabar pasaulyje jų daugiau kaip keturi milijonai.

– Dar Išėjimo knygoje pasakyta, kad Izraelio vaikai dauginsis kaip javai, gausės, taps galingi