Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Velnias XIX amžiuje (22 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

22

VELNIAS XIX AMŽIUJE

1897 metų balandžio 14 diena

Brangusis kapitone Simonini,

ir vėl – ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.

Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su Leo Taksiliu.

– Pone, – pasakiau jam, – nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų – ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.

Kapitone Simonini, man regis, mudu sutarėm, kad garsiuosius dvidešimt procentų nuo Taksilio honorarų pasidalysime pusiau. Ir tuoj išklojau jam kitą siūlymą apie negrąžinamą paramą:

– Dar gausite septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų, ir neklauskite, iš kur jie, gal mano sutana padės jums susivokti. Tie septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų bus jūsų jums nė nepradėjus dirbti, nes pasitikiu jumis, bet rytoj turite viešai paskelbti apie atsivertimą. Iš šios septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų sumos, taip, septyniasdešimt penkių tūkstančių, jums nereikės mokėti jokių procentų, nes ir aš, ir mane įgaliojusieji esame tokie žmonės, kuriems pinigai tėra velnio mėšlas. Skaičiuokite: štai septyniasdešimt penki tūkstančiai.

Regiu visą sceną, tarsi žiūrėčiau į dagerotipą.

Man iškart pasirodė, kad Taksilį sugundė ne tiek septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų ir pažadėtas būsimas autoriaus honoraras (bet kai pamatė ant stalo pinigus, jo akys sužibo), kiek sumanymas atlikti trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių piruetą ir galimybė iš aršaus antiklerikalo tapti karštu kataliku. Jis jau gardžiavosi kitų nuostaba ir laikraščiuose pasirodysiančiais pranešimais. Tai nepalyginti geriau nei prasimanytas romėnų miestas Lemano ežero dugne.

Juokėsi patenkintas ir jau planavo būsimas knygas bei jų iliustracijas.

– Ak, – kalbėjo, – matau ištisą traktatą apie masonų paslaptis, labiau įtraukiantį už bet kokį romaną. Viršelyje – sparnuotas Bafometas ir nukirsta galva, kaip užuomina apie šėtoniškas tamplierių apeigas… Dievas mato (pone abate, atleiskite už šiuos žodžius), tai taps dienos naujiena. Nes kad ir ką būčiau rašęs savo paskviliuose, būti kataliku, tikinčiuoju ir gerai sutarti su dvasininkais tiesiog nuostabu, o kartu naud