Taksilis (21 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Taksilis (21 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Taksilis (21 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

21

TAKSILIS

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 13 dienos įrašo

Simoninis laužė galvą stengdamasis suprasti, kas buvo įsibrovęs į jo ir į Dala Pikolos namus. Atsiminė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo lankytis Žiuljetės Adam salone (su ja, anuomet dar madam Lamesin, susipažino Bono gatvės knygyne), ten susitiko Julianą Dmitrijevną Glinką, o ši supažindino su Račkovskiu. Jei kas įsibrovė pas jį (ar pas Dala Pikolą), tai tikrai pasiųstas tų dviejų, mat, kaip atsiminė, juodu vienas per kitą ieškojo to paties lobio. Bet nuo tų laikų prabėgo penkiolika įvairiausių įvykių kupinų metų. Kada rusai ėmė sekti jo pėdomis?

O gal masonai? Gal jis ką padarė ir juos suerzino, gal jo namuose jie ieško kokių nors juos kompromituojančių dokumentų? Tuo metu jis mėgino užmegzti ryšius su masonais, kad patenkintų Osmaną Bėjų ir tėvą Bergamaskį, nedavusį jam ramybės, nes Romoje rengtasi visuotiniam masonų (ir juos sukūrusių žydų) puolimui ir reikėjo naujos medžiagos, o jos būta tiek mažai, kad jėzuitų mėnraščiui Civiltà Cattolica  beliko perspausdinti Simoninio senelio laišką Barueliui, prieš trejus metus paskelbtą Contemporain.

Prisiminė anuomet lyg ir svarstęs, ar paranku stoti į masonų ložę. Būtų buvęs priverstas paklusti, dalyvauti susirinkimuose, negalėjęs atsisakyti daryti broliams paslaugas. Tai būtų varžę jo veiksmų laisvę. Be to, neatmestina, kad ložė, siekdama j; šantažuoti, būtų pasidomėjusi, kaip jis gyvena ar gyveno, o to niekaip negalėjo leisti. Parankiau papirkti kokį masoną ir pasinaudoti juo kaip informatoriumi. Notaras, surašęs tiek suklastotų ir, laimė, gana svarbių dokumentų, kuo tikriausiai turėjo susidurti su kokiu masonų vyresniuoju.

Ir nė neprireiktų akivaizdaus šantažo. Prieš keletą metų Simoninis nutarė, kad iš mouchard  tapęs tarptautinio masto šnipu turėtų naudos, nors ir nepakankamos jo ambicijoms patenkinti. Bet būdamas šnipas būtų turėjęs gyventi kone slaptai, o sendamas vis labiau troško turtingo ir garbingo visuomeninio gyvenimo. Taip atrado savo tikrąjį pašaukimą: ne būti šnipu, bet viešai visus įtikinti, kad yra šnipas, dirbantis daugeliui užsakovų, taip niekas niekada tiksliai nežinotų, kam jis renka informaciją ir kiek tos informacijos turi.

Tapti tokiu šnipu itin vertėjo, nes visi siekė išgauti neįkainojamas paslaptis ir buvo pasirengę gerai sumokėti, kad tik pelnytų jo pasitikėjimą. O kadangi nenorėdavo išsiduoti, apsimesdavo, kad jiems reikia jo notarinių paslaugų, ir nė nemirktelėdami mokėdavo riebiausias sąskaitas – tačiau ne tik permokėdavo už paprastą notaro paslaugą, bet ir negaudavo jokios informacijos. Tiesiog manydavo jį papirkę ir kantriai laukdavo kokių nors naujienų.

Pasakotojas mano, kad Simoninis buvo aplenkęs savo laiką: paplitus laisvajai spaudai ir naujosioms informacijos sistemoms – telegrafui ir netrukus atsiradusiam radijui, slaptų naujienų mažėjo ir tai galėjo sukelti slaptojo agento profesijos krizę. Verčiau neturėti jokios paslapties, bet priversti visus patikėti, kad turi. Panašiai kaip gyventi iš rentos ar iš pajamų už patentuotą sumanymą: leidi dienas minkštame krėsle, o kiti kovoja siekdami išgauti neįkainojamas naujienas, tavo šlovė tarpsta ir pinigai plaukia be jokių pastangų.

Kas tiesiogiai nešantažuojamas bijotų šantažo? Pirmiausia jam toptelėjo Taksilio vardas. Atsiminė su juo susipažinęs, kai šis užsakė suklastoti laiškus (kieno? kam?) ir pasididžiuodamas pasakojo, kaip įstojo į Le Temple des amis de l’honneur français 66  ložę. Ar Taksilis tinkamas žmogus? Bijodamas suklysti nuėjo pasitarti su Hebuternu. Kitaip negu Lagranžas, jo naujasis ryšininkas su tarnybomis niekada nekeisdavo susitikimo vietos: jie susitikdavo Dievo Motinos katedros vidurinės navos gilumoje.

Simoninis paklausė, ką slaptosios tarnybos žino apie Taksilį. Hebuternas prapliupo juoktis:

– Paprastai informacijos teiraujamės mes, o ne atvirkščiai. Bet šįkart atsakysiu. Vardas man kažkur girdėtas, nors tai jau ne slaptųjų tarnybų, o žandarų reikalai. Po kelių dienų pranešiu.

Pranešimas atėjo savaitei baigiantis ir buvo išties įdomus. Mari Žozefas Gabrielis Antuanas Žoganas Pažesas, vadinamas Leo Taksiliu, gimė Marselyje 1854 metais, lankė jėzuitų mokyklą, tad visiškai suprantama, kad sulaukęs aštuoniolikos ėmė bendradarbiauti su antiklerikaliniais laikraščiais. Marselyje bendravo su nepadoriomis moterimis, iš jų ir su prostitute, paskui nuteista dvylikai metų sunkiųjų darbų kalėjimo už viešnamio šeimininkės nužudymą, ir kita, vėliau suimta už pasikėsinimą nužudyti meilužį. Gal kai kurias nederamas pažintis jam pripaišydavo ir policija, nors būtų keista, nes žinoma, kad Taksilis bendradarbiavo su teisėtvarka teikdamas informaciją apie respublikonus, su kuriais artimai bendravo. Bet gal ir policininkai jo šalinosi, nes kartą teko jį suimti už vadinamųjų Seralio karamelių platinimą, tik tos pasirodė besančios afrodiziakinės piliulės. 1873 metais Marselyje į vietos laikraščius jis išsiuntinėjo suklastotais žvejų parašais pasirašytus laiškus įspėdamas, kad pakrantėje knibždėte knibžda ryklių, ir sukėlė didžiulį sąmyšį. Nuteistas už antireliginius straipsnius pabėgo į Ženevą. Čia paskleidęs gandus apie romėnų miesto liekanas Lemano ežero dugne priviliojo būrius turistų. Už melagingų ir tendencingų gandų skleidimą išvytas iš Šveicarijos įsikūrė iš pradžių Monpeljė, paskui Paryžiuje ir Mokyklų gatvėje atidarė antiklerikalinį knygyną. Prieš kurį laiką įstojo į masonų ložę, bet netrukus buvo iš jos išmestas už negarbingą elgesį. Antiklerikalinė veikla, regis, dabar nebebuvo tokia pelninga kaip kadaise, ir jis iki ausų įklimpęs skolose.

Dabar Simoninis atsiminė apie Taksilį viską. Šis parašė daugybę ne tik antiklerikalinio, bet ir aiškiai antireliginio pobūdžio knygų, tokių kaip „Jėzaus gyvenimas“, kuris perteiktas labai nepagarbiais piešiniais (pavyzdžiui, vaizduojančiais Marijos ir Šventosios Dvasios balandžio santykius). Parašė ir niūrių atspalvių romaną „Jėzuito sūnus“, akivaizdžiai liudijantį autoriaus nedorybę. Išties, pirmame lape puikavosi dedikacija Džuzepei Garibaldžiui („kurį myliu nelyginant tėvą“), ir čia dar pusė bėdos, bet antraštiniame lape išspausdintas Garibaldžio parašytas „Įvadas“ pavadinimu „Antiklerikalinės mintys“, rūsčiai plūstantis dvasininkus („kai prieš mane stoja kunigas, o ypač jėzuitas, kunigijos kvintesencija, tuomet visa jo prigimties bjaurastis taip mane pribloškia, kad net supurto ir ima pykinti“), ir nė žodžiu neužsimenantis apie veikalą, kuriam buvo skirtas, tad akivaizdu, kad Taksilis šį Garibaldžio tekstą paėmė nežinia iš kur ir įdėjo lyg parašytą jo knygai.

„Jėzaus gyvenimas“ 67  perteiktas labai nepagarbiais piešiniais (pavyzdžiui, vaizduojančiais Marijos ir Šventosios Dvasios balandžio santykius).

Su tokiu veikėju Simoninis nebuvo linkęs rizikuoti. Nutarė prisistatyti esąs notaras Furnjė ir užsidėjo dailų nenusakomos spalvos, kaštoninio atspalvio peruką, gražiai sušukuotą su sklastymu šone. Prisiklijavo tokios pat spalvos žandenas, liesinančias atitinkamu grimu pablyškintą veidą. Pasimokė prieš veidrodį išspausti kvailoką šypseną, atidengiančią du auksinius iltinius dantis – tokiu mažu odontologo šedevru jis dengdavo tikruosius dantis. Kita vertus, nedidelis protezas kiek iškreipdavo tartį ir pakeisdavo balsą.

Pneumatiniu paštu nusiuntęs į Mokyklų gatvę petit bleu,  pakvietė tą žmogų kitą dieną susitikti Cafè Riche.  Ten galėjo deramai prisistatyti, nes kavinėje lankydavosi nemažai garsių asmenų, o puikuotis linkęs parvenu 68  tikrai neatsispirs plekšnei ar slankai alla Riche.

Leo Taksilis buvo putlaus veido ir riebios odos, su įspūdingais ūsais, plačia kakta ir didele plike, nuo kurios nuolat braukė prakaitą, gal kiek pabrėžtinai elegantiškas, kalbėjo garsiai ir su nepakeliamu marselietišku akcentu.

Jis nesuprato, kodėl notaras Furnjė nori pasikalbėti, bet pamažu leidosi apmaunamas pamanęs, kad pašnekovas tėra smalsus žmogaus prigimties stebėtojas, kaip ir tie, kuriuos to meto romanų autoriai vadindavo „filosofais“, susidomėjęs jo antiklerikaline polemika bei asmenine patirtimi. Todėl įsiaudrinęs pilna burna pasakojo apie jaunystės žygdarbius:

– Kai paskleidžiau istoriją apie ryklius Marselyje, visi kurortai nuo Katalanio iki pat Prado paplūdimių keletui savaičių ištuštėjo, o meras pasakė, kad rykliai tikriausiai atplaukė iš Korsikos paskui pašvinkusios rūkytos mėsos likučius į jūrą išmetusį laivą. Jiems sumedžioti municipalinė komisija paprašė atsiųsti chassepots  kuopą, ir jų išties atvyko visas šimtas, vadovaujamas generolo Espivento! O toji Ženevos ežero istorija? Sulėkė korespondentai iš visų Europos kampelių! Pradėta kalbėti, esą paskendęs miestas pastatytas De bello gallico  69 epochoje, o ežeras buvęs toks siauras, kad Rona tekėjo kiaurai ir jų vandenys nesusimaišydavo. Vietos valtininkai vertėsi plukdydami turistus po ežerą, o ant vandens pildavo aliejaus, kad geriau matytųsi dugnas… Garsus lenkų archeologas nusiuntė į tėvynę straipsnį, aprašęs dugne matytą gatvių sankryžą su raitelio statula! Žmonės yra patiklūs. Kita vertus, jei ne tokia lengvatikybė, ar Bažnyčia būtų išsilaikiusi beveik du tūkstančius metų?

Simoninis paprašė papasakoti apie Le Temple des amis de l’honneur français.

– Ar sunku įstoti į ložę? – paklausė.

– Reikia geros finansinės padėties ir mokėti įnašus, o šie išties nemaži. Ir nuolankiai laikytis priesakų dėl brolių tarpusavio paramos. O dėl moralės, tai apie ją daug kalbama, tačiau ir praėjusiais metais Didžiosios apeigų kolegijos oratorius buvo d’Anteno gatvės viešnamio savininkas, o vienas iš trisdešimt trijų įtakingiausių Paryžiaus ložės narių yra šnipas arba šnipų skyriaus vadas, o tai tas pat, toks Hebuternas.

– Kaip įstojama į ložę?

– Yra apeigos! Nežinau, ar jie tikrai tiki tuo Didžiuoju pasaulio kūrėju, apie kurį vis kalba, bet savo apeigas vertina labai rimtai. Jei žinotumėt, ką turėjau ištverti, kad būčiau priimtas pameistriu!

Čia Taksilis pradėjo pasakoti tokius dalykus, nuo kurių plaukai stojosi piestu.

Simoninis nebuvo tikras, kad nepataisomas melagis Taksilis pasakoja jam tiesą. Paklausė, ar jis nemanąs atskleidžiantis paslaptis, kurias ložės narys turėtų pavydžiai saugoti, ir dar taip groteskiškai pristatantis visas apeigas. Taksilis akiplėšiškai atitarė:

– Ak, žinot, nebeturiu jokių įsipareigojimų. Tie mulkiai mane išvarė.

Jis buvo kažkaip susijęs su naujuoju Monpeljė laikraščiu Le Midi Rėpublicain,  pirmajame numeryje išspausdinusiu padrąsinimo ir solidarumo laiškus, parašytus įvairių svarbių asmenų, iš jų ir Viktoro Hugo bei Lui Blano. Paskui staiga visi tie autoriai nusiuntė laiškus į kitus masoniškus laikraščius, paneigė jį palaikę ir piktinosi, kad pasinaudota jų vardais. Ložėje vykusiuose procesuose Taksilio gynyba buvo paremta, pirma, tų laiškų originalais, antra, Hugo elgesys aiškintas senatviniu garsaus karšinčiaus marazmu – taip antrasis argumentas pakenkė pirmajam, gėdingai įžeidęs ir tėvynę, ir laisvųjų mūrininkų šlovę.

Dabar Simoninis atsiminė dieną, kai padirbo Hugo ir Blano laiškus. Taksilis akivaizdžiai tą epizodą buvo užmiršęs, buvo taip įpratęs meluoti net pačiam sau, kad apie tuos laiškus kalbėjo tikėjimu švytinčiomis akimis, tarsi jie būtų buvę tikri. Ir blankiai atsiminė notarą Simoninį, bet visai nesusiejo jo su notaru Furnjė.

Svarbiausia buvo Taksilio neapykanta buvusiems ložės draugams.

Simoninis iškart suprato, kad paakinęs Taksilio pasakotojo talentą galėtų surinkti įdomios medžiagos Osmanui Bėjui. Tačiau jo nežabotas protas pagimdė ir kitą mintį, kuri šmėkštelėjo iš pradžių tik kaip įspūdis, nuojautos užuomazga, paskui susiklostė į beveik smulkmenišką baigtinį planą.

Po pirmojo susitikimo, kai Taksilis pasirodė mėgstąs pavalgyti, netikrasis notaras pakvietė jį į Pere Lathuile,  neprabangų restoranėlį netoli Kliši vartų, pagarsėjusį poulet šaute  patiekalu, o dar labiau Kano žarnokais, ką jau kalbėti apie vyno rūsį, o ten pasičepsėdamas iš malonumo paklausė, ar šis nesutiktų už neblogą atlyginimą kuriam nors leidėjui parašyti savųjų masono atsiminimų. Išgirdęs apie atlygį Taksilis minčiai karštai pritarė. Simoninis paskyrė naują susitikimą ir nedelsdamas nuvyko pas tėvą Bergamaskį.

– Tėve, paklausykit, – tarė. – Turim užkietėjusį antiklerikalą, kuriam antiklerikalinės knygos nebeduoda tokio pelno kaip seniau. Dar jis pažįsta masonų pasaulį ir griežia ant jo dantį. Tereikia, kad Taksilis atsiverstų į katalikybę, išsižadėtų visų prieš religiją nukreiptų kūrinių, imtų skelbti visas masonų pasaulio paslaptis, ir jūs, jėzuitai, įgysit negailestingą propagandininką.

– Bet žmogus taip iš niekur nieko neatsivers vien todėl, kad tu paliepsi jam tai padaryti.

– Manau, Taksiliui tai tėra pinigų klausimas. Gana paskatinti jo pomėgį skleisti melagystes, netikėtai išversti kailį ir pažadėti pirmą laikraščio puslapį – kuo vardu buvo tas graikas, panoręs, kad visi apie jį kalbėtų, todėl padegęs Efeso Dianos šventyklą?

– Erostratas. Taip, taip, – susimąstęs ištarė Bergamaskis. Ir pridūrė: – Viešpaties keliai nežinomi…

– Kiek galėtume sumokėti už akivaizdų atsivertimą?

– Na, tarę, kad nuoširdūs atsivertimai turėtų būti nemokami, ad majorem Dei gloriam  nebūsime skrupulingi. Tačiau nežadėkite daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių frankų. Jis sakys, kad mažai, bet pabrėžkit, viena vertus, kad jis išgelbės savo sielą, o ši neįkainojama, kita vertus, parašęs knygelių prieš masonus galės jas platinti per mūsų draugiją, o tai reiškia šimtus tūkstančių egzempliorių.

Simoninis nebuvo tikras, kad jam išdegs, todėl iš anksto apsidraudė nuėjęs pas Hebuterną ir papasakojęs apie jėzuitų sąmokslą įtikinti Taksilį tapti antimasonu.

– Jeigu tai tiesa, – tarė Hebuternas, – tai nors kartą mano ir jėzuitų nuomonės sutampa. Matot, Simonini, kalbu su jumis kaip vienas iš Didžiųjų Rytų ložės vyresniųjų, o ji yra vienintelė tikra masonų ložė, pasaulietinė, respublikoniška ir net jei antiklerikalinė, tai ne antireliginė, nes pripažįsta Didįjį Visatos Kūrėją, o kiekvienas gali apsispręsti laikyti jį Dievu ar beasmene kosmine galia. Tas menkysta Taksilis buvo mūsų gretose ir tai mums tebekelia nepatogumų, nors jį ir išvijom. Be to, mums patiktų, jei tas atsimetėlis apie masonus imtų kalbėti tokius siaubingus dalykus, kad niekas niekada juo nebetikėtų. Laukiame Vatikano puolimo ir manome, kad popiežius nesielgs džentelmeniškai. Masonų pasaulį užteršė įvairios konfesijos, o toks autorius kaip Reigonas jau prieš daug metų išvardijo septyniasdešimt penkias masonų ložes, penkiasdešimt du ritualus, trisdešimt keturis ordinus, iš kurių dvidešimt šeši androginiški, ir tūkstantį keturis šimtus didžiųjų apeigų. Galėčiau papasakoti apie tamplierių ir škotų masonus, apie Heredomo ritualą, Svedenborgo ritualą, Memfio ir Micraimo ritualą, įvestą menkystos ir apgaviko Kaliostro, dar apie aukštuosius Vaishaupto nežinomuosius, satanistus, liuciferistus ar paladistus, kad ir kaip vadintum, net ir aš imu painiotis. Visokie satanistų ritualai mums ypač kenkia, o prie to prisidėjo garbūs mūsų broliai, gal estetikos sumetimais, nesuprasdami, kokią daro žalą. Prieš keturiasdešimt metų Prudonas, neilgai pabuvęs masonu, parašė maldą Liuciferiui: „Ateik, o Šėtone, ateik, o kunigų ir karalių apšmeižtasai, leisk tave apkabinti ir priglausti.“ O tas italas Rapisardis parašė „Liuciferį“, paprasčiausią Prometėjo mitą, pats nė nebuvo masonas, tačiau masonas Garibaldis jį išaukštino, ir dabar kone šventai tikima, kad masonai garbina Liuciferį. Pijus IX už kiekvieno masono matė stovintį velnią, o neseniai italų poetas Kardučis, pusiau respublikonas, pusiau monarchistas, didis niektauška ir, deja, didis masonas, parašė himną Šėtonui ir netgi priskyrė jam geležinkelio išradimą. Vėliau Kardučis pasakė, jog Šėtonas tesąs metafora, bet Šėtono kultas ir vėl visiems atrodė pagrindinė masonų pramoga. Žodžiu, mums nebūtų nepriimtina, jei seniai susikompromitavęs asmuo, gėdingai išvarytas iš masonų būrio, akivaizdus išverstakailis, pradėtų rašyti mus šmeižiančias knygeles. Leidę jam apsijuokti atšipintume Vatikano ginklus. Apkaltinkite kokį asmenį žmogžudyste, ir jumis gali patikėti, paskelbkite, kad per pietus ir vakarienę jis valgo vaikus, kaip Žilis de Rė, ir niekas nevertins jūsų rimtai. Sumenkinkite antimasonišką propagandą iki feljetono lygmens ir paversite ją tiesiog gandais. Taip, mums tikrai reikia, kad mus apdrabstytų purvais.

Štai ir matyti, kad Hebuternas buvo labai protingas, gudrumu lenkė ir savo pirmtaką Lagranžą. Kol kas negalėjo pasakyti, kiek Didžiųjų Rytų ložė norėtų į šį sumanymą investuoti, bet po kelių dienų vėl pasirodė:

– Šimtas tūkstančių frankų. Bet kad būtų tikras mėšlas.

Taigi, Simoninis turėjo šimtą penkiasdešimt tūkstančių frankų mėšlui pirkti. Jei pasiūlytų Taksiliui septyniasdešimt penkis tūkstančius ir dar pažadėtų didelius tiražus, šis taip dabar sunkiai besiversdamas tikrai sutiktų. Ir Simoniniui būtų likę septyniasdešimt penki tūkstančiai. Penkiasdešimt nuošimčių komisinių – visai neblogai.

Kieno vardu pateikti šį siūlymą Taksiliui? Vatikano? Notaras Furnjė nepanėšėjo į popiežiaus įgaliotinį. Nebent galėtų pranešti apie tėvo Bergamaskio vizitą – galų gale kunigai tam ir yra, kad ką nors atverstų ir išklausytų išpažinties apie audringą praeitį.

Bet ar Simoninis būtent dėl tos audringos praeities galėjo pasitikėti tėvu Bergamaskiu? Ne, jis negali atiduoti Taksilio jėzuitams. Juk būta rašytojų ateistų, pardavusių vos po šimtą savo knygos egzempliorių, tačiau parpuolę prie altoriaus ir papasakoję apie atsivertimo patirtį jie parduodavo du ar tris tūkstančius egzempliorių. Galų gale antiklerikalai reikšmingi tik miesto respublikonams, o provincijoje gyvena sanfedistai, svajojantys apie gerus senuosius laikus, karalių ir kleboną, ir net atmetus nemokančius skaityti (jiems paskaitytų kunigas) jų legionai, kaip velnių. Atsikratęs tėvo Bergamaskio galėtų pasiūlyti Taksiliui naujų knygelių bendraautorystę, o šis pasirašytų asmeninę sutartį, pagal kurią bendraautoriui priklausytų dešimt ar dvidešimt nuošimčių būsimų kūrinių pelno.

1884 metais Taksilis, išspausdinęs „Pijaus IX meiles“ apšmeižė velionį popiežių ir sudavė paskutinį smūgį doriesiems katalikams. Tais pat metais popiežius Leonas XIII išleidęs encikliką Humanum Genus  „pasmerkė masonų filosofinį ir moralinį reliatyvizmą“. Enciklikoje Quod Apostolici Muneris  tas pats popiežius „nušvietė“ siaubingas socialistų ir komunistų klaidas, o dabar, nusitaikęs į masonų bendruomenę ir visas jos doktrinas, atskleidė paslaptis, jos nariams turėjusias įtakos ir stūmusias į nusikaltimus, nes jų „nuolatinis apsimetinėjimas ir noras likti paslaptyje, bet valdyti žmones ir versti niekingai vergauti jų tikslams, kuriuos tie menkai tesuvokia, naudotis jais nelyginant aklais savo piktadarysčių įrankiais ir įdėjus į jų dešiniąją pragaištingą ginklą tikruosius kaltininkus palikti nenubaustus – pasibjaurėjimą jų prigimtimi sukeliantis piktnaudžiavimas“. Ir nėra ko kalbėti apie jų doktrinos natūralizmą ir reliatyvizmą, teisėjas visada tėra žmogaus protas. O tokių pretenzijų rezultatai akivaizdūs: iš popiežiaus atimta pasaulietinė valdžia, sunaikinta Bažnyčia, santuoka paversta paprasta civiline sutartim, iš dvasininkų atimtas jaunimo ugdymas ir perduotas pasauliečiams mokytojams, mokoma, kad „visų žmonių teisės vienodos ir jie visiškai lygūs, kiekvienas žmogus iš prigimties nepriklausomas, niekas neturi teisės išnaudoti kitų, tironija yra siekis primesti žmonėms kitokią valią, išskyrus jų pačių valią“. Todėl, anot masonų, „visų pilietinių teisių ir pareigų ištakos yra tauta, kitaip tariant, valstybė“, ir valstybė turi būti atskirta nuo Bažnyčios.

Akivaizdu, kad „pašalinus Dievo baimę ir pagarbą Dievo įsakymams, pamynus valdovų autoritetą, leidus ir įteisinus troškimą maištauti, išlaisvinus liaudies aistras, nebaudžiamai leidus visas paleistuvystes, belieka laukti pasaulinės revoliucijos ir perversmo… apgalvoto ir atvirai siekiamo gausių komunistų ir socialistų sąjungų tikslo, ir masonų sektai jų ketinimai nesvetimi“.

Reikėjo kuo greičiau „driokstelėti“ Taksilio atsivertimą.

Čia Simoninio dienoraštis susijaukia, lyg jis nebeprisimintų, kaip ir kas atvertė Taksilį. Tarytum jo atmintis sutriko ir pajėgė atkurti tik tai, kad vos per kelerius metus Taksilis tapo aršiu katalikiškuoju masonų kritiku. Urbi et orbi  paskelbęs grįžtąs į Bažnyčios glėbį, marselietis iš pradžių išleido Les freres trois points 70  (trys taškai reiškė trisdešimt trečiąjį masonų laipsnį) ir Les Mysteres de la Franc Maçonnerie 71  (iliustruotą dramatiškais šėtoniškų užkeikimų ir baisingų apeigų piešiniais), o netrukus – Les soeures maçonnes  72, kur aprašė moterų ložes (iki tol nežinomas), o po metų išėjo La Franc Maçonnerie dėvoilėe,  paskui dar La France Maçonnique 73.

…marselietis iš pradžių išleido  Les freres trois points (trys taškai reiškė trisdešimt trečiąjį masonų laipsnį) ir Les Mysteres de la Franc Maçonnerie (iliustruotą dramatiškais šėtoniškų užkeikimų ir baisingų apeigų piešiniais)…

Vien šiose pirmosiose knygose aprašytų įšventinimo apeigų užteko, kad skaitytoją nukrėstų šiurpas. Pavyzdžiui, Taksilį pakvietė ateiti į masonų namus aštuntą valandą vakaro ir brolis durininkas jį įleido. Pusę devintos jį uždarė apmąstymų kambaryje – kamaraitėje juodai dažytomis sienomis su kaukole ir dviem sukryžiuotais kaulais bei užrašu: „Jei atėjai čia tuščio smalsumo vedamas – išeik!“ Dujinio žibinto šviesa netikėtai užgeso, netikra siena įslinko į slaptą plyšį, ir priešais įšventinamąjį atsivėrė kapų žaltvykslėmis apšviesta požemio kripta. Ką tik nukirsta žmogaus galva gulėjo ant kruvina drobule užtiestos trinkos, o kai siaubo apimtas Taksilis žengė atatupstas, lyg iš sienos atsklidęs balsas sušuko: „Drebėk, priešais – sulaužiusio priesaiką, mūsų paslaptis atskleidusio brolio galva!..“

Be abejo, Taksilis suprato, kad tai apgaulė, o galvą, matyt, iškišo trinkos ertmėje pasislėpęs vienas iš brolių. Žiburių dagčiai, matyt, išmirkyti kamparo spirito ir rupios virtuvinės druskos tirpale – tas mugių fokusininkų „pragaro mišinys“ degdamas skleidžia žalsvą šviesą, todėl neva nukirsdinta galva įgavo lavono blyškumo. Dar apie įšventinimus buvo girdėjęs, kad naudojamasi ir aprasojusiais veidrodžiais: užgesus šviesai ant jų magiškuoju žibintu projektuojamos judančios šmėklos ir kaukėti žmonės apsupę surakintąjį asmenį baksnoja durklu. Štai kokiais niekingais būdais ložė bandydavo palaužti jautrios prigimties kandidatus.

Paskui vadinamasis Baisusis brolis paruošdavo įšventinamąjį: nuimdavo skrybėlę, nuvilkdavo apsiaustą, nuaudavo dešinįjį batą, virš kelio užraitydavo dešinę klešnę, apnuogindavo ranką ir krūtinę širdies pusėje, užrišdavo akis, apsukdavo vietoje kelis kartus, pavedžiojęs laiptais aukštyn ir žemyn, nuvesdavo į Laukiamąją salę. Ten atsiverdavo durys, o Mokytasis brolis iš didelių spyruoklių padirbdintu įrankiu mėgžiodavo sunkių grandinių barškėjimą. Kandidatas būdavo įvedamas į salę, kur Mokytasis paliesdavo apnuogintą krūtinę kardo smaigaliu, o Garbusis paklausdavo: „Neįšventintasai, ką jauti prie krūtinės? Kas tau ant akių?“ Kandidatas turėdavo atsakyti: „Storas raištis dengia mano akis, o prie krūtinės kardo smaigalys.“ Tada Garbusis tardavo: „Pone, šis kardas nuolat pakeltas priesaikos laužytojams bausti, jis simbolizuoja graužatį, kuri draskys jums širdį, jei, savo nelaimei, išduosite draugiją, į kurią norit įstoti, o akis dengiantis raištis reiškia aistrų valdomo, neišmanyme bei prietaruose skendinčio žmogaus aklumą/1

Paskui kažkas paimdavo pretendentą, vėl apsukdavo kelis kartus ir pastatydavo priešais didelę širmą, aptrauktą keliais tvirto popieriaus lakštais, panašiai kaip cirko žiedai, pro kuriuos šokinėja žirgai. Pasigirdus komandai mesti į rūsį, vargšelį iš visų jėgų pastumdavo į širmą, popierius plyšdavo, o jis nukrisdavo ant kitoje pusėje padėto čiužinio.

Ką ir kalbėti apie nesibaigiančius laiptus,  o iš tiesų vandens malūno ratą, ir kas žengdavo ant jo užrištomis akimis, kopdavo ir kopdavo vis ant kito laiptelio, bet ratas sukdavosi, ir lipantysis likdavo toje pačioje vietoje.

Žodžiu, kandidatui net tariamai nuleisdavo kraują ir ant kūno išdegindavo žymę. Neva nuleisdamas kraują brolis Chirurgas suimdavo jo ranką, skaudžiai įdurdavo dantų krapštuku, o kitas brolis plona srovele pildavo ant viršaus šilto vandens, idant šis patikėtų, jog teka kraujas. Išbandydamas įkaitinta geležimi vienas iš Mokovų patrindavo apnuogintą kūno vietą sausu skuduru ir priglausdavo ledo gabalėlį arba ką tik užpūstos žvakės dar šiltą galą, arba uždegto popieriaus liepsna pakaitintos taurės kojelę. Galiausiai Garbusis supažindindavo kandidatą su slaptaisiais ženklais ir specialiais mostais, iš kurių broliai atpažįsta vienas kitą.

Pasigirdus komandai mesti į rūsį, vargšelį iš visų jėgų pastumdavo į širmą, popierius plyšdavo, o jis nukrisdavo ant kitoje pusėje padėto čiužinio.

Šias Taksilio knygas Simoninis dabar prisiminė kaip skaitytojas, o ne kaip įkvėpėjas. Tačiau dar atsiminė, kad prieš pasirodant kiekvienai naujai knygai (vadinasi, žinodavo tai iš anksto) atpasakodavo jos turinį Osmanui Bėjui it atskleisdamas kokį nepaprastą atradimą. Tiesa, kaskart Osmanas Bėjus jam prikišdavo, kad viskas, ką sužinodavo per susitikimus, netrukus būdavo paskelbiama naujose Taksilio knygose, bet Simoninis gudriai atitardavo, jog taip, Taksilis buvęs jo informatorius, ir ne jis esąs kaltas, jei šis, atskleidęs jam masonų paslaptis, paskui siekė pasipelnyti išleidęs dar ir knygą. Gal derėtų jam sumokėti, kad neskelbtų savo prisiminimų, – ir čia Simoninis iškalbingai įsmeigdavo į Osmaną Bėjų akis. Tačiau Osmanas atsakydavo, kad mokėti pinigus plepiui nutildyti – tai leisti juos vėjais. Kam Taksiliui nutylėti atskleistas paslaptis? Ir nepatiklusis Osmanas Bėjus mainais neduodavo Simoniniui jokios informacijos apie Izraelitų sąjungą.

Tad Simoninis liovėsi jam pranešinėjęs. Bet štai problema, rašydamas sako sau Simoninis: kodėl atsimenu, kad persakydavau Osmanui Bėjui iš Taksilio gautas naujienas, bet visiškai neatmenu, kaip su Taksiliu bendravau?

Geras klausimas. Jei būtų viską atsiminęs, dabar nesėdėtų ir nemėgintų to atkurti. Quelle histoire !

Parašęs tokią išmintingą pastabą Simoninis atsigulė miegoti ir atsibudo, kaip manė, kitos dienos rytą išpiltas prakaito nelyginant visą naktį kamuotas slogučio ar sutrikusio virškinimo. Tačiau atsisėdęs prie rašomojo stalo suprato atsibudęs ne kitą dieną, o po dviejų dienų. O kol jis miegojo – ne vieną, o dvi neramias naktis – neišvengiamasis abatas Dala Pikola, kuriam buvo negana numesti lavonus asmeninėje Simoninio kloakoje, vėl įsikišo ir išklojo įvykius, kurių kapitonas akivaizdžiai neatsiminė.

——————————-

Išnašos:

66  Prancūzų garbės mylėtojų šventykla (pranc.).

67  …

68  Prasisiekėlis (pranc.).

69  Galų karai (it.).

70  Trijų taškų broliai (pranc.).

71  Laisvųjų masonų paslaptys (pranc.).

72  Masonų seserys (pranc.).

73  Laisvųjų masonų demaskavimas ir Prancūzijos masonai (pranc.)

———————————-

Komentarai išjungti.