Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas

1. Fifaičių karalius ir jo dvaras

PONIOS M. GIMIMO NAKTIS

Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau kadangi ji buvo gimusi naktį, gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.

Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele, ir linksmaiA dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Deja, ją pažįstančių žmonių kaip tik nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia – ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia, jas dainuodama, taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes ir vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.

Tačiau staiga prasivėrė sodo varteliai ir atvažiavo elektrinis traukinys „Kaunas-Vilnius”. Iš jo išlipo senas ponios M. pažįstamas vokiečių profesorius E. Jo švarko ir marškinių sagas ką tik buvo išplėšę žiaurūs muitininkų pirštai, ir pro praskiepą matėsi vakaro gaisuose raudonuojanti vokiečių mąstytojo bamba. „Kaip toj dainoj”, -pagalvojo sau ponia M.

Czesc, starą! – sušuko mąstytojas E. ir pakštelėjo poniai M. į vieną tokią vietą. – Šimtas metų, šimtas metų!..

Šimtas septyni, pone profesoriau, nesimatėme nuo atmintinojo 1891 metų rudens.

Išties atsimintinas yra tas ruduo. Vargu bau jį prisiminsiu, nes užmiršau viską, kas vyko iki 1903 metų Kalėdų…

Taip kalbėdamas, profesorius E. bergždžiai mėgino rašyti knygą, kurią laikė kairėje rankoje. Knyga vis nukrisdavo ant žemės, ir profesoriui regimai pabodo lankstytis.

Mat ją babaušiai, – tarė profesorius.

Tuoj pat pažeme atšlamėjo toks babaušis, pasigriebė knygą ir nubindzeno, taręs, kad dabar turėsiąs ką skaityti savo ruselyje niūriais žiemos vakarais. Tokių ir panašių profesorių babaušis buvo matęs šimtus milijonų. Į viską jam buvo nusispjaut, toks jis buvo patyręs. Deja, jis turėjo silpnybę -mėgo geras knygas, o profesoriaus E. knyga, kadangi dar neparašyta, buvo gera.

Tu man šlykštus, profesoriau, – familiariai tarė ponia M. – Eik vidun pasivaišink degtine ir užkąsk.

Profesorius gražiai padėkojo ir nuėjo, kur akys veda. Ponia M. paglostė galvą traukinio mašinistui ir pasiteiravo:

Ar sunku yra traukinys vairuoti?

Tą ji pasakė ne be tam tikros užuominos ir, išmaukusi taurelę karčiosios, treptelėjo koja.

Dėkoju, ponia, už pasiinteresavimą. Ne, nėra sunku traukinys vairuoti, jei tik staigus posūkis nepasitaiko. Jei posūkis staigus, traukinys, žinia, nulekia nuo bėgių, ir į gamtą. O ten stirnos laigo, paukščiai čiulba, o ir grybas kur ne kur beaugąs. Tarp kitko, apie grybus. Viskas būtų gerai, jei ne garsusis traukinių grybas, ėdąs kiekvieną traukinį – įsirengia jis lizdus tambūruose ir kitose bjauriai dvokiančiose atkampiose vietose, augina ten savo kolonijas, kurios plinta po visą traukinį, net langus, net sėdynes apninka jis, piktasai. Nėra būdo su juo kovotų – priešingai, anas viską ėda, net žmogų, netyčia traukiniu bevažiuojantį, apninka, akies mirksniu suvalgo. Geležinkelio bendrovė didžiulius nuostolius kenčia, kainas didina – niekas negelbsti. Juk trauknių grybas nieko nepagaili – tas, kuris iš ryto į Vilnių važiuoja, vakare nebegrįžta, nes jį grybas užgraužia pakeliui, kažkur palei Kariotiškes, o prie Vokės tik griaučiai ant suolų bestyrą. Paneriuose valytoja įlipa, ūmai juos nuskobia, nučiustija, idant institutams visokiems parduotų – iš to ir gyvename, bet nauda tai menka, nes atgal niekas bilieto neperka. Taigi nėra sunku traukinys vairuoti, tačiau keleivių mąžta – grybas mat juos suvalgo, varguolius. Baisus dalykas, ponia. Tačiau geležinkelio valdyba priversta tai laikyti paslaptyje. Išaiškės, kad traukiniuose siautėja grybas, ir tie reti keleiviai, kurie dar ryžtasi važinėtis traukiniu „Kaunas-Vilnius”, mes šį užsiėmimą; net kaulelių nebegaudami, bankrutuosime. Ajajai ponia, bėda bėdą veja, o ponia dar klausiate, ar sunku yra traukinys vairuoti…

Prapliupo raudoti mašinistas jaunasai. Ašaros papt papt byra, gerklė didžiu balsu rėkia. Ponia M. pažvelgė į jį tyru žvilgsniu, net žąselė, pro šalį savo reikalais kėblinusi, pagaugais nuėjo, klaikiai kvatodama.

Gaila man tavęs, mašiniste, – tarė ponia M. – Toks jaunas, o jau niekuo nebetiki, vilties nebeturi. Neliūdėk, viskas susitvarkys, pamatysi.

Netikiu, ponia, – niūriai, bet tvirtai atsakė mašinistas. -Grybas stipresnis už žmogų.

Mašinistas pabučiavo poniai M. ranką ir vogčiomis nusibraukė šykščią vyrišką ašarą.

Atia, ponia, – tarė jis. – Man laikas.

Trinktelėjo traukinio durelės, sužviegė stabdžiai, ir traukinys nurūko.

Ponia M. sekė jį akimis, kol tik turėjo jėgų. Laimei, kaip tik jėgoms baigiantis, vėl prasivėrė sodo varteliai, pro kuriuos įžengė žmogus su peteliške. Jis įdėmiai dairėsi aplink.

Atsiprašau, ponia, – nesveikai blizgindamas akis paklausė, – ar nematėte čia elektrinio traukinio „Kaunas-Vilnius”?

Tai aš atsiprašau, – atkirto ponia M. – Esu sena ir bjauri ir tamstai galbūt nemalonu į mane žiūrėti.

Nieko, dabar tamsu, – mandagiai atsakė atvykėlis. – Be to, aš pripratęs. Prie visko pripranti, kai dirbi deratizatorium-dezinsektorium. Štai, žiūrėkite!

Su šiais žodžiais deratizatorius iš vidinės švarko kišenės ištraukė flakoną, atsargiai, dviem pirštais paėmė peteliškę ir papurškė ant jos. Peteliškė bjauriai susiraitė ir dvokdama nukrito ant žemės.

Ką tamsta darai? – susimąstė ponia M.

Noviju graužikus, – atsakė deratizatorius, nutaisęs žiaurų veidą. – Dabar šit ieškau elektrinio traukinio „Kaunas-V

Komentarai išjungti.