Aleksandras Alekseičikas

„Įvadas“
(1 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu“)

Norėčiau pasakyti, kad ne rašau, o liudiju apie savo ir mūsų psichoterapiją, tiksliau, psichoterapinį gyvenimą, praėjus 40 metų nuo pakankamai sąmoningos jo pradžios ir 20 metų nuo tada, kai savo psichoterapiją aiškiai apibrėžiau sau, kolegoms, pacientams… Nors iki šiol nejaučiu noro brėžti šios gyvenimo veiklos ribų. Kita vertus, suvokiu, kad tai būtina.

Ar norėčiau keisti, perdirbti, perrašyti ką nors iš to, ką tuomet dariau, sakiau, liudijau? Ne. Galbūt tik papildyčiau, pripildyčiau ta patirtimi, veikla, turiniu, kurio mane pripildė tie metai, žmonės, darbai, gyvenimas…

Man pačiam tai liudija apie mano darbo teisingumą, veiksmingumą, tikrumą. Liudija apie jo subjektyvumą, gyvumą… Tai subjektas, o ne objektas.

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į mano rašymo ypatybes. Kartais atskiriu vieną ar kitą žodžio dalį, nes noriu pabrėžti jos prasmę, žodžių gyvumą, jų tarpusavio dinamiką. Pavyzdžiui, žodis „liudijimas” (rus. с-видетельство). Tai ne tik žinojimas. Tai matymas (видение). Be to, tai matymas drauge su kažkuo (видение „с” кем-то или чем-то). Juk vienas liudininkas – ne liudininkas.

Tad liudiju, kad nenoriu nieko keisti ar iškeisti. Visa tai gyva. Visa tai gali keistis. Kadangi gyva, gali keistis savaime. Gali augti, tęstis, plėtotis, kurtis, keisti pavidalą, panašėti. Gyventi. Tai ypač įdomu, nes dirbau „negyvuoju laiku”, epochoje, kai visur dominavo kraštutiniai -idėjiniai, intelektiniai, kultūriniai, visuomeniniai, dvasiniai, sielos suvaržymai. Ir štai dabar pasirodo, kad, nepaisant visų ribų ir varžtų, kokių nors ypatingų, neperžengiamų savo darbo sienų nejaučiau. Greičiau jau ribos ne tiek ribojo mano darbą, kiek darė jį labiau apibrėžtą. Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę. Taip ir sunkumai daro mus laisvesnius, gyvesnius, aiškesnius, tikresnius, teisingesnius, išmintingesnius, labiau tikinčius Dievą, labiau juo pasitikinčius.

Ką šiandien norėčiau papildyti, išpildyti, pagyvinti, atgaivinti, sudvasinti? Viską… Norėti nekenksminga, kenksminga nenorėti. Ypač jeigu norais gali nutiesti ribas. Kai pasitiki (tai teikia daugiau palaimos), kai ne pats įgyvendini savo siekius, laukimus, darbus, bet kai jie tarsi patys randasi, kai juos įgyvendina tavo bendra-darbiai, tavo bendro darbo dalininkai. Todėl šiandien, kaip ir visada gyvenime ir terapijoje, gydydamas tiesiu sau ribas, pasitikėdamas, tikėdamas, kad kiti šio darbo dalininkai draugaus su juo labiau nei aš pats. Nes jie kitokie. Jie papildys mano darbą kitokiu gėriu, dorybingumu, kitokiu laiku, kitokiu gyvenimu, kitokiais liudijimais.

Apsiribosiu tik nedaugeliu dalykų, tuo, kas svarbiausia, kas dar nenuveikta, dar neapibrėžta, bet ribos jau brėžiamos, vadinasi, jau aiškėja ir vaizdinys, ir poveikis, tiesa, kelias, gyvenimas… Tuo, kas, pasak apaštalo, įtikina esant nematomus dalykus ir padeda gauti norima. Dažnai kur kas daugiau nei tikėtasi.

Džiaugiuosi, kad apie gydymą gyvenimu, apie mano, mūsų būdą ir sugebėjimą gydyti gimsta tokia knyga, kurioje gydymo būdo autorius apimties ir, tikiuosi, turinio atžvilgiu užima kuklesnę vietą.

Tikiuosi, kad man pavyks užimti daugiau nematerialios, dvasinės, sielos erdvės. Ne vietos – erdvės.

Nematerialumas.
Neapibrėžtumas.
Nelauktumas.
Neįprastumas.

1 1

Tai žodžiai ir sąvokos, gana retos šiais laikais mūsų gyvenime, psichoterapijoje. Tačiau be erdvės nebūtų ir vietos, be nematerialumo nebūtų dvasingumo, be neapibrėžtumo – ribų, atramos, laisvės.

Manau, kad mano svarbiausias įnašas į psichoterapiją – padaryta pradžia, padaryta tiek, kiek leidžia jėgos, kad tai, kas neregima, neakivaizdu, įgytų pavidalą, vaizdą, kad persimainytų į tai, kas įžvelgiama, vaizdu, paveiku, kas tikra. Į tai, kas perspektyvu.

Kad atskirybės persimainytų ir susilietų į bendra. Dalys – į visumą. Statika – į judesį. Į judesį visumos, idealo link.

Kelias. Tikslas. Visuma. Gyvenimas.

Kaip realioje psichoterapijoje, taip ir knygoje pradedu su visumos viltimi ir galimybe. „Gera pradžia – pusė darbo.” „Darbo siela.” „Darbo dvasia.” O vėliau – sielos, dvasios darbas.

Pacientų, „liudininkų”, „bendra-darbių” darbas. Mūsų visų pakankama vienybė, vienovė – ir gydymas, išgijimas. Erdvės gali užtekti atskirybei ir atskirumui, tačiau taip pat ir laisvam bendrumui, vienovei. Kai akivaizdu, kad dalis – tik todėl dalis, kad egzistuoja visuma. Kad egzistuoja judėjimas visumos link. Kai tampa akivaizdus subjektyvus ir objektyvus gyvenimo paveikslas. Akivaizdus, nes jis veiklus. Jis veikia. Šio darbo dalyviai yra jo „liudininkai” (c-eudemenu), bendradarbiai, bendra-autoriai.

Savajame knygos skyriuje pirmą kartą mėginu aptarti pagrindines Intensyvaus Terapinio Gyvenimo kryptis. Aišku, tai įmanoma padaryti tik labai glaustai. Tačiau galima aprėpti terapinio gyvenimo visumą ir vienovę, įžvelgti jo širdingumą bei dvasingumą. Tuomet pavyksta šiek tiek labiau, nei įprasta teoriniuose samprotavimuose, suvokti tai, kas nesuvokiama…

IŠTAKOS

Yra toks išmintingas posakis, kad menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo. Aš mėgstu pridėti ir amžinybę, ir dvasią. Ką galėtume padaryti, kad gyvenimu papildytume, pripildytume, sudvasintume mano, mūsų psichoterapijos ištakas?

Priminsiu, kad viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, jog gyvenimo, realių sąlygų akimirkos susirgimo pradžioje gerokai paveikesnės negu ilgos mano gydymo meno – dirbtinio meno – valandos. Susirgę žmonės atgydavo, pasidarydavo širdingesni, dvasingesni, drauge ir natūralesni, gamtiškesni. Teko gydyti kai kuriuos didelius viršininkus – jie tapdavo paprastesni, savesni.

Tokia psichinė, sielos, visuomenės – bendra ir individuali – patologija mane kaip gydytoją, psichiatrą, psichoterapeutą, vyrą, žmogų, sūnų ne tiek vertė, kiek skatino būti savimi, bet kitokiu, savarankišku, tačiau ir drauge (draugu…). Nebūti dalimi „Mes”, o saugoti šitą „Mes” kaip savojo „Aš” dalį. „Mes” tarsi vienijo mano „Aš”, tačiau ne išoriškai, o iš vidaus. Jau po to, žinoma, ir iš išorės. Pacientas – dalis manęs. Aš dalyvauju jo gyvenime. Darbas – dalis manęs, o ne aš – darbo dalis. Ligoninė – dalis manęs, o ne aš – ligoninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija – tai mano dalys, o ne aš – jų dalis. Kiek didžiulių ir brangių dalių buvo ir tebėra manyje… Kiek bendrumo su pacientais. Kiek gyvenimų. Kiek gyvenimo. Tikro, paveikaus gyvenimo. Visa tai ne tik kaupėsi, bet ir gausėjo. Pacientai, mokytojai, kolegos, kuriems įprasta realybė – „prie lenkų”, „iki karo”, „prie caro”, „Stalino laikais”, „prie vokiečių”, „iki revoliucijos”, „po Kristaus”… Gyvenimo mokslai ir pamokos, ir kančios.

Čia man prieš akis iškyla dar vienas mano pacientas ir mokytojas, kurio anksčiau neminėjau, – kunigas Bronius Strazdas (iš Salako Biržų rajone). Tokia mano „Aš” dalis!.. Toks vienovės ir šventumo vaizdas ir įsikūnijimas! Toks artumas Žodžiui! Toks gyvenimas – ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo!

Taip jau susiklostydavo, kad kartu su savo pacientais siekiau ne tik atsilaikyti prieš šitą gyvenimą (nors pasitaikydavo ir taip), bet labiau atsistoti prieš jį, greta jo, dalyvauti jame, jo skausmuose ir negalavimuose, kaupti imunitetą, atsparumą, orumą.

Vientisas, gydantis, intensyvus, įtemptas gyvenimas. Toks pat ir gydymas. Nuo pat pradžių gana savarankiškas, turintis tvirtas šaknis, ne žodingas, juo labiau ne vien regimas, ne virtualus, kaip kad dabar sakoma.

Gana anksti įžvelgiau, praregėjau, per vargus įsitikinau, kad abstrakti terapija per „sąmonę, kuri yra pirminė” – tik regimybė; tikrovė – tai sąmonė, kuri bendra, bendruomeniška, žmogiška, bet ne klasinė. Įsitikinau, kad tokia pat regimybė yra neapibrėžta, beribė pasąmonė, pretenduojanti į sielos vaidmenį, ir instinktai, mėginantys užimti Dvasios vietą.

Nors, aišku, daugeliui tai gali būti puiki treniruotė, medžiaga protui ir fantazijai miklinti, poilsis nuo realybės, atotrūkis nuo sąmonės ir visos esybės idėjiškumo.

Tokiomis psichoterapijomis susigundo daugelis psichoterapeutų ir jų pacientų, puldami iš vieno kraštutinumo į kitą – iš sovietinės „racionalios” psichoterapijos į iracionalumą. Ir ten jie netapo savi, ir čia nepavyks.

Prisimenu Vladimirą Nabokovą: „Už psichoanalizę blogiau – tik bolševizmas!” Laimė, persirgau ir viena, ir kita liga kaip skiepais nuo raupų, o ne pačiais raupais. Nors su kai kuriais pacientais rimtai negalavau, drauge su jais ir sveikau, išgyvendamas krizes, lyg su kokiu plaučių uždegimu.

Pasirodo, verčiau gyventi gyvai ir visapusiškai: ne idėjiškai, ne „sąmoningai”, ne „emocingai”, ne „aistringai”, ne „laisvai”, ne „pasąmoningai”… Ir sirgti, ir sveikti savaip, visapusiškai. Sirgti „su siela”, sutelkus dvasią. Sveikti taip pat.

Sirgti ir sveikti reikia ne tik su savuoju „Aš”, bet ir su „Tu”, „Mes”, „Jis , „Ji, „Jie …

Panašios ir Intensyvaus Terapinio Tikėjimo ištakos ir istorija. Mano pacientų ir mano paties „komunistinis tikėjimas” buvo laikraštinis, knygiškas, fariziejiškas. Be gyvo liudijimo. Be gyvo ryšio. Tikint, kad stebuklai – tik atsitiktinumas. Nedalyvaujant stebukluose. „Dieve mano!” – kaip šūktelėjimas ar priežodis. O ne „Tėve!”, „Motina švenčiausioji!” „Mano Tėve! Mano sūnau!” Dievo man siųsti.

Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai – sunkus, varginantis darbas, tai – ir kančia.

Intensyvus Gydomasis Skaitymas – Biblioterapija. Kelias: nuo gyventojo šalies, kurioje skaitoma daugiausia pasaulyje, bet skaitoma tai, kas svetima – „velniai zin kas”, iki skaitančiojo tai, kas sava, esminga ir svarbiausia: liga, jos priežastis, kelias į ligą ir iš jos, į mirtį ir atgal, prie savų šaknų ir savų viršūnių.

Intensyvi Terapinė Supervizija. Ne apžvalga, o bendras žvilgsnis. Bendras matymas – drauge su esančiuoju šalia, su siela, su dvasia…

Intensyvi Terapinė Bendruomenė. Nuo mažos grupės, šeimos iki psichoterapijos skyriaus. Nuo bendravimo su tolimais – prie bendravimo su artimais, atrandant save tarp artimų, atrandant artimuosius, atrandant save. Nuo žeidžiančiųjų prie pažeidžiamų. Nuo savęs žeidžiančio – prie savęs pažeidžiamo, sužeisto. Prie bendruomenės – sužeistųjų, bet sveikstančių. Nuo bendravimo – prie bendrabūvio. Nuo bendrabūvio – prie bendruomenės.

Toks yra abstraktus, moksliškas mano profesijos, mano kūrybos vaizdas. Negalėčiau tvirtinti, kad esu juo patenkintas. Turbūt tai geriausia, ką galiu pateikti. Bet čia tikrai daug ko trūksta…

Žinoma, psichoterapija – ne tik mano reikalas. Tai ir mūsų reikalas. Ir Dievo. Dievui brangus reikalas… Tačiau tas reikalas be galo asmeniškas. Toks, kuris negali būti be asmens. Tai viską persmelkiantis reikalas. Reikalas, kuris mane perveria nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Nuo man žinomų protėvių iki dar nepažįstamų įpėdinių. Nuo mokytojų – iki mokinių. Nuo tų, kas mokė mano mokytojus – iki tų, kuriuos mokys mano mokiniai. Persmelkia nuo mano pacientų tėvų, kurie netinkamai reiškė savo meilę, iki vaikų, kurie netinkamai priima jų meilę… Visko ir neišvardysi… Bet reikia paminėti kai ką itin asmeniška.

Kilmė. Apie protėvius, kuriuos pažįstu „iš pirmų lūpų”, kuriuos atsimenu, kuriais gyvenau ir iki šiol gyvas. Kilmė tiesiog pavydėtina. Proseneliai ir seneliai duoną užsidirbdavo sunkiu prakaitu ir ne tik sau, bet ir kitiems. Pavyzdžiui, senelis iš tėvo pusės turėjo 200 dešimtinių geros žemės. Turėjo ir valdžios. Ta gerąja prasme: valdžios, kuri nuo Dievo, nuo darbo. Valsčiaus, kaimo, fabriko mastu. Toks nuostabus materialaus turto ir valdžios derinys, nepražudęs jų net sovietų valdžios metais; tiesa, abu seneliai nesulaukė 1937-ųjų.

Jaučiu, kaip daug iš to, ką turiu valios, valdžios ir materialumo atžvilgiu, atėjo iš tenai. Instinktai, lankstumas, stangrus stuburas, rankų jėga ir lengvumas…

Dvasia, siela, protas, atmintis, jausmai, nuojauta, meilė, jautrumas, atsargumas, budrumas – tai jau labiau iš mūsų šeimos: tėvas, mama, sesuo, teta, dėdė. Mūsų šeima, nors ir mano. Pavydėtina šeima… Visi gydytojai, išskyrus tetą. Visada gyvenimo centre, problemų centre, ir svetimų daugiau negu savų.

Senelis iš tėvo pusės… Šeimininkas… Didžiulio kaimo seniūnas… Po revoliucijos dar iki visų kolektyvizacijų tarė savo keturiems sūnums: „Laikykit, kad ūkio jau neturime. Kad pardaviau žemę ir jūs galėsite įgyti išsilavinimą, aukštąjį išsilavinimą, kuris teikia asmeninį bajoro titulą… Tą, už kurį jūsų neužmuš ir kurio niekas neatims… Proto bajoro…” Du sūnūs tapo inžinieriais. Du – gydytojais. Abu inžinieriai žuvo per karą. Abu gydytojai liko gyvi…

Tėvas. Stiprus valstiečių berniukas. Mokytojų seminarija… Pirmoji Minsko medicinos instituto laida su profesoriais iš Maskvos… Bendrosios praktikos gydytojas provincijoje. Chirurgas. Bendrosios chirurgijos ir topografinės anatomijos katedros asistentas. Profesorius. Lenkų, vokiečių ir sovietų koncentracijos stovyklų kalinys. Skyriaus vedėjas. Psichikos invalidų namų gydytojas… Glaudžiausias ryšys su labiausiai traumuota epocha stipriausios neuralgijos taškuose…

Tai tėvas man pasakė, kad jis kaip gydytojas dirbo su fizinių (taip pat ir sielos) traumų „maru”, o man tikriausiai teks sielos žaizdų maras…

Tai jis man pasakojo, ko buvo laukta iš XX amžiaus ir ką jis atnešė. Kokie atrodė žmonės ir kokie jie buvo iš tikrųjų. Kokie pasirodė besą mūsų „sugebėjimai”.

Koks yra skirtumas tarp žodžių ir darbų.

Ir šioje blogio jūroje, demonų (anot Dostojevskio) karalystėje tėvas sugebėjo nekęsti tik vieno žmogaus. Galėjo širsti ant daugelio, dar daugiau žmonių mylėjo, buvo su visais kantrus ir švelnus… Ir gyveno gėrio vandenyne, kurį pats kūrė… Kūrė iš to, kas buvo „po ranka” – iš blogio, kurio aplinkui buvo gausu… Darė stebuklus, kurių pats nelaikė stebuklais… Iš dalies todėl, kad jie atsitikdavo greta jo, prie jo, dėl jo… Atskleisdavo tai, ko šiaip niekas nebūtų pamatęs…

Pamenu, dar vaikystėje, ištikus kažkokiai vaikiškai silpnybei ar liūdesiui, tėvas man pasakė, kad galiu nesijaudinti: aš jau turįs nuopelnų „žmonijai”, jau išgelbėjęs ne vieną šimtą žmonių…

– Žinai, 1941 metais vokiečių pusėje, karo belaisvių stovykloje… Man blogai… Kitiems dar blogiau… Būčiau galėjęs kai kuriuos išgelbėti, jei būčiau susipratęs išsaugoti vieną kitą chirurginį instrumentą… Rodos, neįmanoma viso to išgyventi… Bet prisimindavau tave, turintį gal pusantrų… Kaip tu ten be manęs… Ir išgyvenau… Tu mane išgelbėjai… Ar žinai, kiek paskui dar padariau operacijų? Kiek žmonių išgelbėjau?..
–
Savaime suprantama, gyvenant prie tokio šaltinio, man neliko nieko kita, tik susidomėti medicina ir pačiam imtis stebuklų…

Tai, ką dar prisimenu apie tėvą, nėra atsiminimai. Tai tikrai ištakos, nuolat mane veikiančios, net jeigu jų ir neatsimenu. Tai ne pradžia… Tai visų pradžių pradžia… Tai galimybių įgyvendinimas… Įgyvendinimas Dievo sumanymo, kurį tėvas pradėjo manyje ir su manimi, Dievui leidus, pradėjo tada, ir tai tebesitęsia amžinybėje.

Tebesitęsia taip, kad negaliu nepapasakoti dar apie keletą įvykių, nors galbūt norėčiau ir sustoti…

Gal po penkerių metų paklausiau tėvo, kodėl jis ne generolas? Juk karą jis pradėjo medicinos tarnybos papulkininkiu, karo ligoninės viršininku? Tėvas paklausė manęs, ar įsivaizduoju, kiek savų ir svetimų kareivių papulkininkis turi pasiųsti į aną pasaulį, kol taps generolu?

– Bet juk tu ne pėstininkų generolas?
–
– O ar žinai, kas yra priėmimo ir rūšiavimo punktas, kuriame privalai atrinkti, kurį gelbėti ir kurį pasiųsti mirti? Man bet kokios žvaigždės ant antpečių buvo per sunkios…
–
Praėjo dar kokie dešimt metų, ir paklausiau tėvo, kodėl jis – tik skyriaus vedėjas, o ne ligoninės direktorius.

– Man nereikia valdžios daugiau, negu turiu… Mano direktorius dirba pas mane chirurgu už pusę etato. Ir ne jis laiko valdžią savo rankose, o valdžia jį laiko. Kai tik valdžios bent šiek tiek daugiau, negu tau reikia, ji ima tave laikyti. Žinai, caras Nikolajus II nenorėjo būti sosto įpėdiniu…
–
Po kokių 30 metų, kai jau buvau patyręs psichiatras, o tėvas – pensininkas, „netinkamas” stoti prie operacinio stalo, jis, norėdamas kuo nors užsiimti, nuėjo dirbti į psichikos invalidų namus. Kelis kartus lankiau šį „jauną”, „nepatyrusį” psichiatrą… Ir kiekvieną kartą greta tėvo jausdavausi jaunas ir nepatyręs, ir gaudavau tėviškos – amžinos patirties dovanų.

Kartą jis pasakė: „Tikriausiai tu niekada nematei sielos. Einam, parodysiu. Tik apsivilk baltą chalatą… Mums prieš pusmetį atvežė 27 metų vaikiną… Proto išsivystymas – kaip 3-4 metų vaiko… Tėvai laikė jį namuose, kol patys nenumirė… Sesuo nepanoro su juo vargti. Kelerius metus pragyveno ten alkanas, sušalęs, troboje su gyvuliais… Tada nukreipė čionai… Čia jam šilta. Švaru. Priaugo 10 kilogramų… Žiūri televizorių… Iš namų jį išvežė du vyrai baltais chalatais… Pamatysi, ką darys, išvydęs mus…” Vargšas vaikinas iš karto puolė prie mūsų, šaukdamas: „Namo… Namo… Namo…”

– Štai klausyk, žiūrėk: ne vien duona žmogus gyvas…
–
Stovėdamas šalia tėvo, ir išgirdau, ir pamačiau to vaikino sielą, ir savąją, ir tėvo, ir visą mūsų gyvenimą, ir pačią mūsų – gydytojų – profesijos esmę… „Ten Freudui veikti nėra ką” – pamėgdžiojant V. Vysockį…

Ar buvo tėvas angelas? Ačiū Dievui, ne!

Turiu jam pretenzijų… Kaip ir jis – Dievui. Lyg ir neturėjau – nors jau 32 metai, kai jo nebėra, – bet vis dėlto turiu.

Tačiau angelas nebūtų sugebėjęs taip pažinti blogio. Asmeniškai. Ir taip versti jį gėriu… Ir mane šito išmokyti… Ir mokyti iki šiol… Kai man sunku, aš girdžiu, matau, jaučiu, kaip jis tokiu atveju pasielgtų…

Nebijau ligų… Nebijau senatvės… Matau, kaip su amžium tampu panašus į savo tėvą. Panašesnis, negu buvau vaikystėje. Ir tai mane džiugina…

Su mama sudėtingiau… Juk aš vis dėlto vyras… Iš dalies jos dėka toks, kaip tėvas, ir net savarankiškesnis…

Sunkiau kalbėti apie šalutines šaknis…

Dar sunkiau – apie šaknis, kylančias viršun.

Apie dukterį… Gal buvo ketverių, kai paklausiau, kodėl ji neklauso mamos, bet klauso manęs. Ji atsakė: „Juk tu – vyras…” Pasijutau esąs toks vyras, koks nesijaučiau būdamas su tokiomis moterimis…

Iš sūnaus gavau visa tai, ką gavau iš savo tėvo, tik kitais atžvilgiais… Ne tik gilyn, bet ir aukštyn… Ne griaunant įstatymus, bet juos papildant, pataisant, pagyvinant.

Mano sūnus, būdamas 3-5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis – Dievas… Sužinodavau ir aš… Tai, ką gavau iš tėvo, tik jau kartu su juo. Bet vėliau pradėjau pamiršti… Koks jis – Dievas Tėvas? Ir Dievas Sūnus. Ir kas iš tiesų yra dvasiniai santykiai.. . Protu neaprėpiama, bet realu, paveiku… Ne „taškas ant linijos”, o susikirtimo taškas, koordinačių taškas…

Kuo skiriasi „Aš” vienatvėje ir „Aš” su „Tu”, „Aš” – „Savyje” ir „Aš” – su „Mes”…

Na štai, dabar galiu stabtelti. Pereinu prie materialesnių dalykų, prie materialiųjų ištakų.

Laikas. Gimiau 1940-aisiais. Atsimenu karą. Sirenas ir patį bombardavimą. Šaudymą. Vokiečius ir rusus… Belaisvius rusus ir belaisvius vokiečius… Karo psichologiją… Tikrus karo invalidus, luošius… Laimėtojus ir nugalėtuosius… Nugalėtus laimėtojus.

Eilės per naktis prie duonos. Laikai, kada automobiliai buvo tik kariniai… Laikai be knygų. Be radijo. Be televizijos. Be varpų skambesio. Laikai be 5/6 Žemės rutulio. Laikai be normalios praeities. Laikai be sekso. Be antibiotikų ir psichotropinių…

Ir laikai, kada visa tai įgyjama… Iš pradžių subjektyviai, individualiai, vėliau ir objektyviai, ir drauge, ir pasirengus įsisavinti, „susiurbti” viską „nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo”. Suvokiant kainą ir sutinkant ją mokėti. Juo labiau kad protėvių ir mūsų pačių jau tiek daug mokėta.

Baimė, kad kaina netaptų dar pragaištingesnė. „Kad tik nebūtų karo.” „Materialusis idealizmas”…

Suvokiau, kad priklausau XX amžiui, bet dar labiau – XIX ir XXI amžiams.
Vieta. Tėviškė – Minskas. Tėvynė – Vilnius. Žmonija – Vilniaus kraštas. Pašaukimas – šeimos profesija, amatas – gydymas.

Vidurinė mokykla. Rusų ir lenkų, gražiai provinciali, patriarchališka… Dviejų gydytojų vaikas – tarsi paveldimos bajorystės titulas ir pareigos.

Maža miesto biblioteka, kurioje per penkerius metus (nuo 8 iki 13) perskaičiau visas knygas. Žinoma, ne viską supratau…

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Provincialus. Vos keli puikūs dėstytojai. Keletas originalių. Keletas psichopatų. Daug šiltų žmonių, iš kurių geriausia mokytis medicinos.

Nuostabios bibliotekos: universiteto, Mokslų akademijos, Medicinos… Buvo galima skaityti prieš keliasdešimt metų išleistą S. Freudą.

Darbo vieta. Provinciali Utenos psichiatrijos ligoninė. Utenos rajono ligoninė. Ideali vieta pradėti savarankišką medicinos praktiką. Puikūs vyresnieji kolegos: psichiatrai, terapeutas, chirurgas. Ir tiesiog stebėtina – abiejose ligoninėse puiki administracija… Vyresnybė… Iš tiesų su jais dariausi vyresnis…

Dmitrijus Križanovskis… Amžiną jam atilsį. Po jo buvo sunku blogai galvoti apie viršininkus ir pačiam būti blogu viršininku. Kadangi tai – provincija, iš karto tapau skyriaus vedėju… Jis mane įspėjo: nesitikėkit būti geru viršininku – dar nė vienas viršininkas negavo Nobelio medicinos premijos… Geras vidurinis ir jaunesnysis medicinos personalas. Požiūris į ligonius tarsi į namiškius… Pagaliau „tikri”, „konkretūs” ligoniai iš visų visuomenės sluoksnių: valstiečiai, darbininkai, mokytojai, milicininkas, kunigas…

Psichiatrijos klinikinė ordinatūra. Nuo 1967 metų darbas psichiatru, psichoterapeutu Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pirmasis psichoterapijos kabinetas 1968 metais. Psichoterapijos skyrius 1989 metais.

Pirmasis SSRS autorinis seminaras psichiatrams, psichologams ir ligoniams – psichoterapijos išgyvenimas per savo patirtį…

Sostinės psichiatrija. Sostinės pacientai. Nuo „mužiko, kuris išmaitino du generolus”, iki ministro… „Geriau būti pirmuoju negu geriausiu”…

Iš viso dveji metai keliant kvalifikaciją Maskvos, Sankt Peterburgo klinikose… Pusmetis psichoterapijos stažuočių Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje…

Daugiau kaip šimtas psichoterapijos seminarų Rusijos, Balti¬jos kraštuose, Ukrainoje, Kazachstane… Ten iki šiol ir mokau, ir mokausi…

Iš pradžių specializacija – racionali, įtikinėjimo psichoterapija, vėliau – hipnosugestija, trenažas, seksualinė, šeimos, grupinė psichoterapija, biblioterapija, psichoterapija terapinėje bendruomenėje… Savos kryptys – intensyvus terapinis gyvenimas, intensyvus terapinis tikėjimas, intensyvi supervizija, intensyvi terapinė kalba.

Dabar paplito posakis: „sėkmės paslaptis” – atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku… Pasitaiko ir taip… Laimė, man taip neatsitiko. Laikai net ir mano protėviams nepavydėtini… Vietos – istorija čia ne kartą riedėjo tarsi volas. Materialinės sąlygos – aulinius batus nešiodavo dešimtmečiais ne iš įsitikinimo, o todėl, kad kitų nebuvo. Ideologija – vienintelė teisinga, todėl „aulinė”.

Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus” – kaip geras vaikinas, geroji moteris, geruolis, geraširdis, patikimas, Dievo siųstas, Dievo duotas… Kartais galvoju, kad tiek daug ir tokių gerų žmonių aplinkui buvo todėl, kad kaip tik laikai buvo pikti, atrodė – beviltiški. Mums neliko nieko kita, kaip veržtis aukštyn, dalytis gerumu ar bent gailėtis, atgailauti. Dažnai man skambėdavo B. Okudžavos „Malda”:

Viešpatie, mano Dieve!.. Dosniajam duok poilsio Bent iki galo dienos. Duok mums visiems po truputį. Ir nepamirški manęs! (Pažodinis vertimas.)

Žmonės turėjo ne kažin kiek. Visais atžvilgiais. Ne tik materialiai. Materialiai apskritai buvo vargas, dažnai – skurdas. Tačiau tai, ką žmonės turėjo, buvo tikra, sava, užgyventa, ne „iš antrų rankų”, nepirkta, „savo daržo”, gyvenime išpuoselėta, išauginta…

Tuo, kas sava, „nepirkta”, žmonės dosnūs. Jiems norisi dalytis „užgyventu geru”… Juo labiau kad visur tvyrant „skurdui”, ne tiek daug ir buvo to „gero” pirkėjų. Jį suprantančių ir vertinančių – dar mažiau. Ypač tarp mūsų profesijos atstovų. Žmonės davė man tiek daug, kad visą gyvenimą jaučiuosi nedėkingas, neatsidėkojęs…

Mūsų sudėtingoje, sielos profesijoje tik ilgainiui suprantame, kiek esame gavę ir kaip dar kadaise turėjome būti dėkingi už dovanas, dovanotas iš širdies, iš sielos; o kiek dar vėliau… Tik štai kokia problema: kaip galiu išreikšti jiems savo dėkingumą, jeigu nesugebu jų, mano praktiškųjų mokytojų, visų net išvardyti? Galbūt tik simboliškai, vos pora žodžių kai kuriuos paminėdamas ir pats save tramdydamas, kad neprirašyčiau tiek daug, kiek apie tėvus…

Turiu labai daug psichiatrijos ir psichoterapijos krikštatėvių… Jiems teko gerokai vargti nešiojant mane kaip savo kryžių… Ir pats daugelį „nešu” iki šiol… Ir, ačiū Dievui, ne visuomet mano nešulys lengvas… Ir niekuomet nenorėjau jo nusimesti…

MOKYTOJAI

Antanas Smalstys. Ne tiek pirmas, bet greičiau pats pirmiausias nepriklausomos, ikisovietinės Lietuvos psichiatras, tiesiogine prasme gyvenęs „tarp” ir „su” psichiniais ligoniais, dirbęs trijų psichiatrinių ligoninių direktorium, skyriaus vedėju… Ir aš trejus metus gyvenau su juo psichiatrinėje ligoninėje, kur mane bet kada galėjo pakviesti prie ligonio. A. Smalstys baigė Novorosijsko medicinos institutą. Stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje pas E. Bleulerį… „Stažavosi” sovietiniame lageryje… Apvažiavo tuometį pasaulį, norėdamas išvysti jį savo akimis.

Jeigu tėvo dėka suvokiau pašaukimą būti žmogumi ir gydytoju, tai Antano Smalsčio – būti žmogumi ir psichiatru…

Jis nerūkė, bet kišenėje visuomet turėjo cigarečių, kad galėtų pavaišinti ligonį, jei šis paprašytų. Kartą ligoninėje (ir mieste) baigėsi skutimosi peiliukai, ir jis atidavė savo atsargą… Mylėjo ligonius… Likdamas pats savimi, būdamas „ponas daktaras”, mokėjo būti lygus su psichiniais ligoniais ir – tai dar sunkiau – su jaunuoju kolega…

Negaliu tverti neaprašęs vieno epizodo. Juo labiau kad tas epizodas artimai siejasi su tais amžinai gyvais mano psichiatrijos ir psichoterapijos šaltiniais.

Kartą, Antanui Smalsčiui stovint šalia, ligonis manęs paklausė: „O tu kas toksai?” Kaip įprasta, prisistačiau:

– Gydytojas.
– Tu – gydytojas? Š… tu, o ne gydytojas, – atrėžė ligonis.

Pamatęs, kad šiek tiek sutrikau, gal net įsižeidžiau, Antanas Smalstys šyptelėjo ir tarė: „Jeigu norite, tebus tai skirta man… Pažvelgus plačiau, ligonis būna teisus dažniau negu mums, psichiatrams, atrodo… Jis serga 20 metų… Mes negalime jo išgydyti… Bet stengiamės. Ir kas gi mes tokiu atveju?.. Mus nuo ligonių, kaip, beje, ir nuo daugelio sveikųjų, skiria supratimo apimtis.”

Ir dar vienas epizodas. Kartą jis man patarė, kad per daug nesistengčiau suprasti žmogaus, vadovaudamasis vien jo liga.

– Koks yra žmogus „iš tikrųjų”, geriausiai parodo ne liga, o lageris… Tačiau tuo žmonėms užsiimti nedera…
–
Napoleonas Indrašius. Pirmasis hipnoterapeutas, iš kurio mokiausi ir kuris, lyg koks senovės Romos senatorius, nuolat man kartodavo, kad laikas kurti lietuvišką, originalią „mužikišką” psichoterapiją… Ačiū jam už kantrybę!

Markas Bumo. Rusų psichoterapijos Čechovas. Ir ne vien rusų. Susidraugavus su juo, neįmanoma netapti visos XX amžiaus rusų psichiatrijos ir psichoterapijos draugu. Per jį gyvai suvoki P. Ganuškiną, S. Konstorumą, vokiečių klasikinę psichiatriją ir psichoterapiją…

Vladimiras Murzenka. Savitas psichoterapeutas. Originalas. Iš jo mokiausi psichoterapinės drąsos ir ryžto. Turint mūsų profesiją XX amžiuje tai labai daug…

Kurtas Hoeckas. Iš jo mokiausi vokiško tikslumo, sistemingumo, organizuotumo, objektyvumo, mokiausi būti mokytoju… Man jis tapo tuo mokytoju, kurį turėjo galvoje O. Bismarckas, kai sakė, kad prancūzų ir prūsų karą laimėjo vokiečių mokytojas. Žinoma, pirmiausia jis buvo psichoterapijos ir organizavimo mokytojas. Šalia jo pasitaikydavo patirti netikėtų būsenų. Pavyzdžiui, buvau pasirengęs tapti vokiečiu… Laimė, tos būsenos greitai baigdavosi. Deja, neilgai buvau Kurto mokiniu… Tačiau štai jau 30-asis kasmetinis mūsų ligoninėje rengiamas seminaras daug kuo jam skolingas. Žemai lenkiuosi Kurtui už tai ir už daugybę kitų dalykų… Visada prisimenu jo žodžius:

– Nesvarbu, kad viršininkai nežino, jog mes – didūs žmonės. Svarbu, kad MES tai žinome!
–
Arba:

– Mūsų laikais žmonėms iškyla ne tiek Edipo komplekso, kiek autoriteto problema.
–
Stefanas Lederis. Lenkų psichoterapeutas. Psichoterapinio bendravimo virtuozas.

Stanislavas Kratochvilas. Čekų psichoterapeutas. Psichoterapinių scenarijų meistras. Įkvepiantis psichoterapinės, darbo hipomanijos pavyzdys… Jei kartais mane darbas „įsuka”, tai nemaža kaltės dalis tenka jam… Amžinai būsiu jam už tai dėkingas.

Wolfgangas Kretchmeris. „Volfas”, prašęs nuvežti jį į mišką Pamaskvėje, ten, kur prasidėjo jo pažintis su Rusija tolimais 1942-aisiais…

Žmonės, kolegos, profesiniame kelyje sutikti tarsi probėgšmais, atsitiktinai, tačiau pakeitę mano profesinį pasaulį, nieko iš jo neatimdami, bet suteikdami jam naują vaizdinį… Kartais, manau, jie patys to nė nepastebėdavo, nesuvokdavau ir aš, bet pasekmės būdavo milžiniškos, nors gal ir sunkiai įrodomos.

Paminėsiu du ryškiausius atvejus, kurie tikriausiai bus aiškūs ir be vietos ar laiko konteksto.

1976 metai, Rytų Vokietija. Svečiuojuosi pas vokietį psichologijos profesorių Volkerį Heisę, jis už mane jaunesnis gal kokiais septyneriais metais. Rytą išeinu iš savo kambario ir matau: jis valo mano batus… Savųjų dar nepalietė…

– Kaip vyresniajam broliui, – šypsosi jis.

Pasijuntu esąs vokiečių akademikas…

2006 metai. Mano seminare Ivanovo mieste igumenas Eumenijus staiga sutrikęs nutyla ir paaiškina: „Vos nesikreipiau į jus „tėve Aleksandrai”. .. Jaučiuosi tarsi įšventintas į dvasininkus.

Tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į išgyvenimo daugiaplaniškumą, taigi ir realumą. Nieko neprašiau… Matyt, nusipelniau… Gavau… Atsisakyti neįmanoma. Nepriimti neįmanoma… Heisė jau jaučiasi esąs jaunesnis, mane suvokia kaip vyresnįjį brolį… Tikrai ne sovietinį… Eumenijus – dvasininkas. Turi aukštas pareigas ir valdžią. Abu jie gero būdo, malonės kupini. Iš jų gauni ne pasaulio gabalėlius, o visumą. Ne iš „antrų” ir net ne „pirmų” rankų, bet iš pirmojo asmens. Pasaulis įgauna savo aukščiausią pavidalą, aukščiausią formą, savo tapatybę, savo veidą. Ir tai ne vien Volkerio ar Eumenijaus, akademiko ar dvasininko, vokiečio ar ruso veidas… Tai mūsų pasaulio veidas, kai materializuojasi mūsų dvasingumas, visiems regint ir liudijant… Per tokius žmones ir pasaulį, ir save imi suvokti betarpiškiau, visybiškiau, gyviau negu per atskirus pojūčius, jausmus, vaizdinius, žodžius, idėjas…

Žmonės. Bendradarbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu – šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas. Henas ir Galina Mikkinai, Grigorijus Ziceris, Galichanas Idrisovas, Viktoras Kaganas, Rimas Kočiūnas, Konstantinas Kovalionokas, Semionas Jeselsonas, Anatolijus Finskis…

Ir skyriaus darbuotojai: gydytojai, psichologas, medicinos seserys… Taip pat tikrieji kasdieniai ponai, drauge su manimi darantys tai, ko pats vienas nepadaryčiau… Arba padaryčiau ne taip laiku, ne taip vietoje, ne taip visybiškai, gydančiai, gyvai… Ačiū Dievui, jie ne angelai… Tai šildo ir teikia gyvybės.

Ir pagaliau pagrindinis mano – mūsų – psichoterapijos gyvybės ir vienovės šaltinis: pacientai, pacientai, pacientai – sergantys žmonės, žmonės su sergančia siela…

„Manajame” XX amžiuje, suvokiant jį siaurai, buvo neįprasta kalbėti apie sielą net psichiatrijoje ir psichologijoje. Geriausiu atveju kalbėta apie psichinį gyvenimą, ir tai skambėdavo kaip psichiatrinis gyvenimas… „Psichas”, „psichinė liga” skambėjo „normaliau” negu „sielos liga”… Ir tik su tikrais sielos ligoniais buvo galima natūraliai kalbėti apie dvasinį skausmą, prislėgtą, sukaustytą dvasią, užtemusią sielą, sielos aklumą, kurtumą, silpnumą, tuštumą, sielos šilumą ir prošvaistę… Ir sielos atsiverdavo… Sielos, o ne pasąmonė… Ir be jokios hipnozės. Todėl, kad skaudėjo sielą, kad joje prisikaupė skausmo, todėl, kad normali sielos būsena – atvirumas… Normali dvasios būsena – „superlaidumas”. Ir „eiliniam”, ir „generolui”… Ir „ganomajam”, ir „ganytojui”… Dar normali sielos būsena yra kentėti dėl kito žmogaus, žmonių, artimų žmonių… Kentėti, kad iš-kęstum, kad pa-sveiktum, kad vertintum sveikatą, o tai įmanoma tik po kančios…

Niekada nepamiršiu, kaip vienas iš pirmųjų Lietuvos asmenų, atsakydamas į mano klausimą: „Ar seniai sielą paskauda?”, be jokios mano ar savo įžangos pasakė: „Nuo 1940-ųjų. Argi mes tikėjomės, kad šitaip pasisuks?.. Manėme, rusai kaip vyresnieji broliai padės mums, patars, palaikys, parems… Bus pagalbininkai… O jie… Tapo ne vyresniaisiais, o baisiaisiais… Su mūsų darbštumu tikrai būtume komunizmą pastatę!..”

O koks jis pasirodė esąs dėkingas visais atžvilgiais pacientas!.. Nes turėjo ir sielą, ir dvasią… Nepaisant 4 klasių išsilavinimo ir dar aukštosios partinės mokyklos… Jam prilygti galėtų gal tik kalėjimo viršininkas. Šis įsipareigojo, kad jei kada patekčiau į kalėjimą, tai bet kuriame SSRS kalėjime „gyvenčiau kaip karalius”… Manau, kai kas tuo suabejos. Esu tikras: tuo žmogum patikėtų…

Pacientas dvasininkas. Lyg ir nieko man nežadėjo. Tačiau tarsi tarp kitko tvirtai tarė matąs, kad Dievas man maloningas… Tai buvo, ne, tai yra įvykis, „šventė, kuri visada su manimi”… Jis tai kažkaip pasakė – tarsi paliudijo… Ir ne tik man, labiau mano pacientams… Pasakė kaip liudininkas, apie kurį sakoma: „Vienas geras liudininkas vertesnis dešimties gerų advokatų”. Ir tarsi niekada man jau nebereikia advokatų… Turiu tokį liudininką.

Dvasininkas seniai nužengė į geresnį pasaulį, tačiau ir liudijimą, ir liudytoją tebeturiu… Jis liko liudytojas čia, man, ir tapo liudytoju ten, daugumos akivaizdoje… Gerasis liudytojas. Palydovas. „Superlaidusis” palydovas… Ištakos, kaip šaltinis, variklis, procesas…

Rengdamas straipsnį, neabejojau, kad privalau paminėti šį dvasininką, šį amžinai gyvą, gaivinantį, padedantį, pripildantį, dvasingą liudijimą. Lyg ir turėjo pakakti. Toli gražu: iš šio šaltinio trykšte trykšta ne prisiminimai, o vaizdai ir apsireiškimai… Negaliu nepasidalyti dar vienu.

Kiekvienas susitikimas su juo vos tik paskirtas tapdavo man sunkia našta, išmėginimu… Ir ne dėl dvasininko ligos: kaip tik šitai buvo lengva – juk tai mano profesija. Išmėginimu tapdavo susitikimas su asmenybe, su gyva, neribota, iki galo nesuvokiama, ir savo amžium, ir širdies platumu, ir dvasingumu aiškiai viršijusia mano galimybes… Jei susitikimą dėl kokių nors priežasčių atidėdavome, su palengvėjimu atsidusdavau. Tačiau vos prasidėdavo mūsų pokalbis, pasidarydavo lengva. Greta savęs jaučiau gerumo versmę… Susitikimo pradžioje tas lengvumas buvo ne mano, truputį vėliau – mūsų, paskui – jau ir mano… Bet sutardavome dėl naujo susitikimo…

Nuo tada jau nebevengdavau sunkumų, susitikdamas su kitais pacientais. Tie sunkumai virsdavo gerumo ir kaitos šaltiniu. Nesidrovėdamas kraudavau tokią naštą kitiems pacientams, nesiekiau lengvos, malonios psichoterapijos.

Viliuosi, kad nemažai daliai mano pacientų susitikimai su manimi tapdavo panašūs į susitikimus su B. S. Tokių pacientų – dešimtys…

Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio”, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė”, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija”. Tie pacientai – tarsi žolė, be kurios šaknų nebūtų dirvos, sodo, miško, upelio… Būtų tik įkaitęs teorijos, ideologijos, psichoterapijos metodikų smėlis, kuriame ne tik šaltiniai, bet ir ištisos gyvenimo upės susigeria be pėdsako.

Žinoma, tai ne fizinė masė. Tai daugybė „kitų”, kurie būtini: palyginti su ta daugybe, buvo galima įsitikinti savuoju unikalumu, vientisumu, savuoju ir jų daugiamatiškumu.

Keletas tokių palaimą teikiančių ir tipiškų vaizdų.

Suskamba telefonas…

– Laba diena, daktare! Tai…, kuriam leidote ateiti pas jus kartą per pusę metų, kad daugiau pasitikėčiau savimi. Atrodo, galiu apsieiti paskambinęs kartą per pusę metų. Išgirstu jūsų balsą ir nurimstu…
–
Kitas pavyzdys. Po dvi valandas trukusio tyrimo sakau pacientui:

– Nerandu jums nieko reikšmingesnio, kas leistų nustatyti ligą… Šiaip visokios „smulkmenos”, kurių šiais laikais turi daugelis sveikųjų ir kurios paprasčiausiai „stimuliuoja dvasinį imunitetą”.

– Taip, – atsiliepia pacientas, – o kodėl kiti jau penkerius metus kažką randa?

– Ką gi jie randa?

– Na, nesako, bet vaistų visada paskiria…

– Vadinasi, ir jie nieko neranda, išskyrus jūsų padidėjusį nerimą dėl „smulkmenų”… Tačiau jei norite, pavaikščiokite pas mane kas 2-3 savaites. Stebėsiu jus…

Po penkių apsilankymų.

– Kaip, dar neradote?.. O aš radau! Ir nusiraminau. Ir žinote – gerai, kad pats radau, o ne jūs…

Dar vienas pavyzdys. Skambutis: „Daktare, tikriausiai manęs neprisimenate. Noriu jums padėkoti. Maždaug prieš metus norėjau patekti pas jus gydytis, o jūs pakalbėjote su manim penkias minutes ir nepriėmėte… Bet taip, kad supratau: jeigu jis manyje nemato pamišėlės, vadinasi, aš tik sau atrodau pamišusi. Ėmiau lyginti save su kitais.. . Jau pusė metų, kai esu sveika”.

Dar vienas skambutis.

– Atsiprašau, daktare! Man reikėjo išgirsti jūsų balsą… Sakė, kad jūs mirėte… Žinoma, nepatikėjau, bet man taip svarbu pačiai įsitikinti. Kadaise sakėte, kad gyvensiu ilgiau už jus, bet neatsimenu, kiek…

Atskira kategorija – tai pacientai kitapus „aukso vidurio”. Tie, kuriems negalėjome padėti, „nedėkingi” pacientai, kuriems vis dėlto esame daug kuo skolingi ir pirmiausia už supratimą apie savo galimybių ribas. Tokių pacientų, laimė, turėjau pakankamai, nors ir ne tiek daug.

Jaučiuosi ypač skolingas tiems keliems pacientams, kurie kreipėsi į mane, į mūsų skyrių, norėdami pasirengti mirčiai, „mirti oriai”, „mirti be baimės”, „susitaikyti su pasauliu”, su artimaisiais… Drauge su jais išgyvenau „mirties laiką” ir gyvenimo amžinybę…

Kita pacientų kategorija – tai tie, kuriems liga – gyvenimo būdas; tie, kurie be ligos negali jausti gyvenimo, negali bendrauti, sielos gilumoje nenori sveikti, nors nuo savo ligos gerokai kenčia, ir nori, net mėgsta gydytis… Jeigu juos gydysi „visą gyvenimą”, jie šlovins gydytoją, tačiau ims koneveikti ir keikti, jei šis pamėgins juos išgydyti „per prievartą”.

Kaip gydytojas nenoriai, bet kaip profesorius su džiaugsmu prisimenu simpatišką pacientę, kuri mane užjautė: kaipgi aš su „tokia milžiniška hipnoze” nesusitvarkau su jos liga. Jai taip pat esu dėkingas už galimybę patirti ligos ir sveikatos tarpusavio ryšį, suvokti „gerą” ligos įtaką ligonei, tos ligos liguistą įtaką man, „mano” ir „jos” hipnozės galios ir nepajėgumo išgyvenimą…

Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo. Juo labiau kad dauguma ateina pas psichiatrus ir psichoterapeutus, laukdami ar net reikalaudami stebuklo, ir labai nusivilia. Lygiai taip ir mes, psichoterapeutai, iš jų ir iš savęs laukiame stebuklo ir esame nepatenkinti pacientais, savimi, kolegomis. Ir tuomet, kai stebuklas neįvyksta, ir net dar labiau, kai įvyksta, tačiau ne toks didelis, ne taip jau dažnai… Ačiū jiems už jų prablaivantį nedėkingumą, teikiantį ir mums tam tikrą teisę ir galimybę ištverti savo jau minėtą nedėkingumą, nepasitenkinimą.

ITG ištakoms negaliu nepriskirti ir kai kurių knygų, tiksliau, jų autorių, su kuriais kadaise ir tam tikra dalimi ir dabar jaučiu gyvą bendrumą. Išvardysiu juos ta eile, kaip jie mane veikė, daugiausia per pirmuosius 20 mano profesinės kūrybos metų. K. Platonovas. Žodis kaip fiziologinis ir gydomasis faktorius. V. Bechterevas. Kolektyvinė refleksologija. A. Jarockis. Idealizmas kaip fiziologinis faktorius.

C. G. Jungas. Vėlyvos mintys. Atsiminimai, sapnai, apmąstymai. Apie
šizofreniją.
A. Adleris. Gyvenimo prasmė.
Z. Freudas. Kasdienio gyvenimo psichopatologija.
S. Konstorumas. Psichoterapijos apybraižos.
E. Kretchmeris. Apie isteriją.
V. Rozanovas. Neaiškumo ir neapibrėžtumo pasaulyje. Švietimo sutemos.
L. Šestovas. Raktų valdžia. Ant Jobo svarstyklių. S. Frankas. Gyvasis žinojimas. Žmogaus siela. Rusų pasaulėžiūra. N. Berdiajevas. Naujieji viduramžiai. Apie savižudybę. Dvasios ir ciesoriaus karalystė.
D. Merežkovskis. Ne taika, bet kalavijas. Ir kita publicistika.
M. Menšikovas. Laiškai artimiesiems.
I. Iljinas.
W. Jamesas. Pragmatizmas. Religinės patirties įvairovė. K. Jaspersas. Bendroji psichopatologija.
F. Plevako. Kalbos teisme.
S. Levickis. Laisvės tragedija. Metropolitas Antonijus iš Surožo.
E. Rosenstock-Huessy. Kalba ir tikrovė. Dievas verčia mus kalbėti.
Arkivyskupas Jonas iš San Francisko.

Bijau vardyti toliau… Juo labiau kad nepaminiu bent dešimties šiuolaikinių psichoterapeutų, kurių darbus anksčiau buvo sunku gauti ir kurie dabar labai populiarūs: E. Frommas, M. Ericksonas, L. Volbergas, C. Rogersas, C. Whitakeris, J. Bugentalis… Pats stebiuosi, kodėl jie nepaveikė manęs taip, kaip tikėjausi ir norėjau. Galbūt todėl, kad skaičiau juos ne savo gimtąja kalba, gal todėl, kad jie iš kitos kultūrinės terpės negu mano pacientai, gal tuo metu jau per daug turėjau to, kas sava, ir atsirado „imunitetas” tam, kas „svetima”.

Visiškai nekalbu apie daugelį puikių psichoterapijos populiarintojų, kurie daro man įtaką per mano pacientų skaitomas knygas ir klausimus.. . Tikiuosi rasti jiems vietos, kalbėdamas apie biblioterapiją.

Dėkingumo šių knygų autoriams rodiklis: vidutiniškai už tas knygas mokėjau dešimteriopai daugiau, palyginti su kitomis knygomis; kai kurios buvo antikvarinės retenybės, kitas atgabendavo iš Lenkijos, Vokietijos, bet aš niekada nepasigailėjau mokėjęs didelę kainą…

Beje, sunku susilaikyti nepadėkojus mano bukinistams. Prisiminsiu vieną iš jų. Septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmoji Sovietų Sąjungoje K. Jasperso knyga „Kuria kryptimi juda VFR?” Kainavo ji tada gal pusantro rublio. Tačiau deficitas. Paprašiau savo bukinisto ją gauti.

– Ar greitai?
– Kuo greičiau, tuo geriau.
– Daktare, jūs taip praturtėjote?
– Kodėl?
– Jeigu sutinkate laukti tris mėnesius, jums ji kainuos 3 rublius. Per tą laiką knyga pro mane „praplauks”. Norėdamas gauti per mėnesį, turėsiu ją atskirai užsakyti, tada ji kainuos 5 rublius. Jeigu norite gauti per tris dienas, tada kaina – 50 rublių: pasiųsiu žmogų į Maskvą – žinau, kur ta knyga „padėta”…

Pasirinkau mėnesį…

Ir baigiant – du įvykiai, atspindintys mano psichoterapijos ištakas.

1965-ieji. Trisdešimties metų pacientas su kardiofobija. Kartą žmonių prisigrūdusiame troleibuse jam pritrūko oro, ėmė smarkiai plakti širdis. Jis turėjo išlipti. Nuo tada bijojo važinėti troleibusais. Bet jo maršrutas į darbą ir atgal – daug kilometrų… Aš – jau gana patyręs psichoterapeutas. Imuosi aiškinamosios, įtikinamosios psichoterapijos, taikau sugestiją, hipnosugestiją, hipnotreniruotę, treniruotę…

Pacientui vis geriau, važinėja troleibusu vis daugiau stotelių… Bet negali pravažiuoti tos atkarpos, kur pirmą kartą ištiko baimės priepuolis. Susimąstau.

Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau” už 20 mano meistriško darbo valandų? Kas yra išorinis gyvenimas ir kas – vidinis? Mano gyvenimas ir jo, paciento, gyvenimas? Kodėl save galiu įtikinti, o jo ne? Kodėl sau galiu įteigti, o jam ne? Kas yra liga? Kas yra sveikata? Kas yra vienovė, visuma, gydymas? Kas mūsų srityje atitinka imunitetą? Klausimai sau ir ligoniams…

„Metai, žmonės, gyvenimas…”

1980-ieji. Su trejų metų sūnumi vaikštinėjame kieme. Staiga lodamas prie jo puola mažas šunytis. Vaikas persigandęs bėga nuo jo… Stveriu sūnų ant rankų. Akimirksniu siaubą ir baimę pakeičia pasitikėjimas savimi, pranašumas. Sūnus triumfuodamas „iš aukšto” žiūri į šunį… Silpnas „Aš” virto galingu „Mes”… Ir man taip pat… „Akivaizdu – neįtikėtina”.

Silpnumo įsikūnijimas. Jėgos įsikūnijimas. Atskirumo, skirtybės ir vienovės įsikūnijimas. Ne ištirpimas, ne susimaišymas, ne sąmyšis, o skirtybė ir jos dėka tikra vienovė – maža ir didelė, vidinė ir išorinė.

Penkiolika metų, pasikartoję akimirkoje.
Akimirka, prilygstanti penkiolikai metų, galbūt amžinybei…
Ne karas, bet vientisas pasaulis.
Pasaulio priėmimas. Jo, savęs, mūsų išmėginimas…
Be skambių žodžių. Tačiau kiek tylių…
Plokštuma ir vertikalė.
Begalybė, tačiau ir apibrėžtumas.
Sveikata – vidinio pasaulio vientisumas, jo vienovė su išoriniu pasauliu.

Liga – šitos vienovės, jos pusiausvyros silpnėjimas. Terapija, gydymas – vientisumo grąžinimas. Psichoterapeutas – tarpininkas, mediatorius, padedantis siekti vienovės su savais procesais, savo siela, savo dvasia.