Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Komunos dienos (17 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

17

KOMUNOS DIENOS

1897 metų balandžio 9 diena

Dala Pikolą nužudžiau 1869 metų rugsėjį. Spalį Lagranžo raštelis pakvietė mane į Senos krantinę.

Štai kokias išdaigas krečia atmintis. Gal ir užmirštu ypatingos svarbos įvykius, bet atmenu tą vakarą patirtą jaudulį, kai prie Karališkojo tilto staiga sustojau persmelktas nušvitimo. Priešais pamačiau būsimo Journal Officiel de l’Empire Francais  redakcijos pastato statybos aikštelę, vakarais, kad sparčiau vyktų darbai, apšviestą elektros žibintais. Per sijų ir pastolių tankynę akinamas spindulys apšvietė mūrininkų būrelį. Žodžiais neįmanoma apsakyti tvyrančią tamsą skrodžiančio stebuklingo, nežemiško švytėjimo.

Elektros šviesa… Tais metais naivuoliai tarėsi pakliuvę į ateitį. Iškastas kanalas Egipte sujungė Viduržemio ir Raudonąją jūras, tad keliaujant į Aziją nebereikia plaukti ratu aplink Afrikos žemyną (tai pakenkė daugybei sąžiningų laivybos kompanijų), įvyko pasaulinė paroda, kurioje pristatytos architektūros naujovės leido numanyti, kad Paryžių suniokoję barono Hosmano darbai tėra pradžia, amerikiečiai baigė tiesti žemyną iš rytų į vakarus skrodžiantį geležinkelį, o kadangi buvo neseniai išlaisvinę juoduosius vergus, tie skarmaliai aršiau nei žydai užtvindė visą šalį ir pavertė ją mišrūnų klampyne. Amerikos Šiaurės ir Pietų pilietiniame kare išbandyti povandeniniai laivai, kurių jūreiviai žuvo ne paskendę, o uždusę po vandeniu, geruosius mūsų tėvų cigarus pakeitė per minutę susmilkstančios džiūsnos popierinės tūtelės, atimančios iš rūkančiojo visą malonumą, o mūsų kariai jau senokai valgo metalinėse dėžutėse užkonservuotą pasenusią mėsą. Sako, Amerikoje išrasta žmones į viršutinius namo aukštus užkelianti hermetiška kabina, varoma kažkokio vandens stūmoklio, ir jau būta pranešimų apie tokių stūmoklių gedimus šeštadienio vakarą – žmonės dvi paras turėjo sėdėti uždaryti toje dėžėje be oro, ką jau kalbėti apie maistą ir vandenį, o pirmadienį buvo rasti negyvi.

Tačiau visi džiaugėsi, nes gyvenimas lengvėjo, pradėti kurti aparatai, padedantys susikalbėti per nuotolį ir rašantys be plunksnos, mechaniškai. Ar vieną dieną nebeliks ir originalų, kuriuos galėčiau klastoti?

Žmonės gėrėjosi parfumerių vitrinomis, kur demonstruotas stebuklingas odą stangrinantis salotų pienelis, plaukų stipriklis su chna, „Pompadur“ bananų kremas, kakavos pienelis, ryžių pudra su kvapiąja našlaite, o visi jie sukurti, kad gašlios moterys taptų dar patrauklesnės, ir buvo prieinami net siuvėjoms, pasiruošusioms tapti išlaikytinėmis, nes daugelyje siuvyklų jau dirbo jas išstūmusios mašinos.

Vienintelis įdomus naujųjų laikų išradimas buvo porceliano įrenginys, leidęs tuštintis atsisėdus.

Tačiau net ir aš dar nesuvokiau, kad visas tas akivaizdus jaudulys reiškė imperijos pabaigą. Pasaulinėje parodoje Alfredas Krupas pademonstravo dar niekada nematyto dydžio penkiasdešimties tonų svorio patranką, užtaisytą šimtu svarų parako. Imperatorius taip susižavėjo, kad apdovanojo Krupą Garbės legiono ordinu, bet kai Krupas, pasirengęs ginklus parduoti bet kuriai Europos valstybei, atsiuntė jam savo katalogą, saviems ginklų tiekėjams ištikimi aukštieji prancūzų karo vadai įtikino imperatorių jų nepirkti. Tačiau Prūsijos imperatorius, aišku, jų įsigijo.

Napoleono galva buvo jau ne tokia kaip kadaise: inkstų akmenys trukdė valgyti ir miegoti, ką ir kalbėti apie jodinėjimą; jis pasikliovė konservatoriais ir savo žmona, įsitikinusiais, kad prancūzų kariuomenė tebėra geriausia pasaulyje, nors teturėjo (kaip ilgainiui paaiškėjo) daugiausia šimtą tūkstančių vyrų prieš keturis šimtus tūkstančių prūsų. Štyberis jau buvo išsiuntęs į Berlyną pranešimus apie chassepots,  kurie prancūzams tebeatrodė esą šaunamųjų ginklų naujovė, nors buvo tik muziejinės senienos. Be to, džiūgavo Štyberis, prancūzai nesukūrė informacinės sistemos, kuri bent kiek būtų prilygusi prūsiškai.

Bet grįžkime prie įvykių. Sutartoje vietoje susitikau su Lagranžu.

– Kapitone Simonini, – prabilo šis be jokių įvadinių mandagybių, – ką žinote apie abatą Dala Pikolą?

– Nieko. O kas nutiko?

– Jis pradingo, ir kaip tyčia dirbdamas mūsų užsakytą darbelį. Manau, esat paskutinis jį matęs asmuo: sakėt norėjęs su juo pasikalbėti, tad pasiunčiau jį pas jus. O paskui?

– Daviau jam tą patį pranešimą kaip ir rusams, kad parodytų tam tikruose dvasininkų sluoksniuose.

– Simonini, prieš mėnesį gavau abato laiškelį, kuriame buvo parašyta maždaug taip: reikia kuo skubiau pasimatyti, noriu papasakoti šį tą įdomaus apie jūsų Simoninį. Iš žinutės tono akivaizdu, kad jis anaiptol nebūtų jūsų liaupsinęs. Tai kas įvyko tarp jūsų ir abato?

– Nežinau, ką jis norėjo pasakyti. Gal manė, kad piktnaudžiauju siūlydamas jam dokumentą, kurį (jo manymu) surašiau jums. Akivaizdu, apie mūsų susitarimus jis nieko nenumanė. Ir nieko man nesakė. Daugiau jo nemačiau, netgi svarsčiau, kur prašapo mano pasiūlymas.

Lagranžas kiek pastovėjo įsmeigęs į mane akis, paskui tarė:

– Dar apie tai pakalbėsim.

Ir nuėjo.

Apie ką pakalbėsim? Nuo tos akimirkos Lagranžas būtų mynęs man ant kulnų ir, jei išties būtų išgriebęs ką konkretesnio, žadėtasis dūris durklu į nugarą būtų buvęs neišvengiamas, nors abatą ir užčiaupiau.

Todėl ėmiausi atsargumo priemonių. Apsilankęs pas vieną ginklininką Žeraro Lapo gatvėje paklausiau, ar turi gyvąją lazdelę. Turėjo, bet labai prasto darbo. Tuomet atsiminiau matęs lazdelių pirklio vitriną savo pamėgtajame Žufrua pasaže ir ten radau tiesiog nuostabią juodmedžio lazdelę su žalčio pavidalo dramblio kaulo rankena, nepaprastai elegantišką – ir tvirtą. Rankena nelabai patogi remtis, jei, tarkim, skaudėtų koją, nes, kad ir šiek tiek pasvira, buvo veikiau vertikali nei horizontali, bet lazdelė veikė nepriekaištingai, jei prireiktų pasinaudoti špaga.

Tokia lazdelė puikiai gynė net nuo pistoletu ginkluoto asmens: apsimeti išsigandęs, atsitrauki ir atkiši lazdelę, dar geriau, jei drebančia ranka. Tas prapliumpa juoktis, sugriebia ją, norėdamas ištraukti iš rankų, ir apnuogina smailius ir aštrius ašmenis, o kol apstulbęs stengiasi suprasti, kas gi liko rankoje, greit užsimoji tais ašmenimis, beveik be vargo perrėži skersai veidą nuo smilkinio iki smakro, gal perpjauni ir šnervę, ir net jei neišduri akies, iš kaktos plūstelėjęs kraujas tikrai jį apakins. Be to, svarbiausia netikėtumas, ir priešininkas nugalėtas.

Jei tas priešininkas koks eilinis vagišius, surenki lazdelę ir nueini, palikęs jį sudarkytą visam gyvenimui. Tačiau jeigu priešininkas klastingesnis, po pirmo kirčio grįžtamuoju rankos judesiu loštelėjęs perrėži jam gerklę, kad nebesisielotų dėl rando.

Ką jau kalbėti apie garbią ir orią išvaizdą, kurią įgauni vaikštinėdamas su tokia lazdele. Brangi, bet verta kainos, o kai kuriems dalykams tikrai neverta šykštauti.

Vieną vakarą grįždamas namo prie savo krautuvės susidūriau su Lagranžu.

Sunerimęs kilstelėjau lazdelę, paskui pamaniau, kad tarnybos nebūtų siuntusios tokio veikėjo kaip jis pašalinti tokio kaip aš, tad pasirengiau jį išklausyti.

– Gražus daiktelis, – tarė.

– Kas?

– Gyvoji lazdelė. Tik ji tegali turėti tokią rankeną. Ko nors bijote?

– Pone Lagranžai, tai jūs man pasakykit, ar turėčiau ko nors bijoti.

– Žinau, bijote mūsų, nes supratot esąs įtariamas. Bet leiskit kalbėti trumpai. Netrukus kils Prancūzijos ir Prūsijos karas, ir Paryžių užplūdo mūsų draugo Štyberio agentai.

– Pažįstate juos?

– Ne visus, ir čia jau jūs imsitės darbo. Kadangi pasiūlėte Štyberiui savąjį pranešimą apie žydus, jis laiko jus, sakykim, paperkamu asmeniu… Taigi, į Paryžių atvyko jo žmogus, toks Gėdšė, su kuriuo, regis, jums jau teko susipažinti. Manome, jis jūsų ieškos. Tapsite prūsų šnipu Paryžiuje.

– Prieš savo šalį?

– Neveidmainiaukit, ne jūsų tai šalis. O kad jau taip nerimaujat, dirbsite būtent Prancūzijai. Teiksite prūsams mūsų perduodamą klaidingą informaciją.

– Neatrodo sunku…

– Priešingai, labai pavojinga. Jei įkliūsit Paryžiuje, turėsim apsimesti, kad jūsų nepažįstame. Todėl jus sušaudys. O jei prūsai perpras, kad žaidžiat dvigubą žaidimą, jie irgi jus nužudys, nors ir ne visai teisėtai. Todėl šioje istorijoje turite, tarkim, penkiasdešimties nuošimčių tikimybę netekti galvos.

– O jei nesutiksiu?

– Tikimybė bus devyniasdešimt devynių nuošimčių.

– Kodėl ne šimto?

– Dėl lazdelės. Bet per daug ja nepasikliaukit.

– Žinojau, kad tarnybose turiu nuoširdų draugą. Dėkoju už jūsų rūpestį. Gerai. Savo valia ir iš meilės Tėvynei nutariau priimti šį pasiūlymą.

– Jūs didvyris, kapitone Simonini. Laukit nurodymų.

Po savaitės Gėdšė prisistatė į mano krautuvę dar labiau išpiltas prakaito nei įprastai. Sunkiai atsispyriau pagundai jį pasmaugti, bet atsispyriau.

– Žinokit, man jūs esate plagiatorius ir klastotojas, – pasakiau.

– Ne didesnis nei jūs pats, – lipšniai nusišypsojo vokietis. – Manote, galiausiai nesužinojau, kad jūsų pasakojimą apie Prahos kapines įkvėpė kalėjime atsidūrusio Žoli tekstas? Ir pats būčiau prie jo prisikasęs, jūs man tik sutrumpinot kelią.

– Ar suvokiate, Herr  Gėdše, kad esate svetimšalis Prancūzijos teritorijoje, man užtektų pranešti apie jus kam reikia ir jūsų gyvenimas nebūtų vertas nė skatiko?

– O jūs ar suvokiat, kad ir jūsiškis būtų vertas lygiai tiek pat, jei suimtas paminėčiau jūsų vardą? Tad susitaikykim. Noriu tą savo knygos skyrių parduoti patikimiems pirkėjams kaip tikrą dokumentą. Pelnas pusiau, vis tiek nuo šiol mums teks bendradarbiauti.

Likus kelioms dienoms iki karo pradžios Gėdšė nusivedė mane į namo prie Dievo Motinos katedros mansardą. Ten toks senolis turėjo įsirengęs karvelidę.

– Puiki vieta skraidinti balandžius, nes prie Katedros jų daugybė ir niekas nekreipia į juos dėmesio. Jei tik turėsit vertingų žinių, parašykit raštelį, ir senolis paleis paukštį. Taip pat kas rytą užsukit pas jį pasiteirauti, ar neatskraidinta jums kokių nurodymų. Paprasta, tiesa?

– Kokios naujienos jus domina?

– Dar nežinome, kuo galėtume domėtis Paryžiuje. Kol kas mums labiau rūpi fronto zona. Bet jei nugalėsim, anksčiau ar vėliau susidomėsime ir Paryžiumi. Todėl mums reikia informacijos apie pulkų judėjimą, ar imperatoriaus šeima mieste ar išvykusi, kokios miestiečių nuotaikos, žodžiu, apie viską ir nieką, jums teks parodyti įžvalgumą. Mums gali prireikti žemėlapių… svarstote, kaip ant balandžio kaklo pakabinti žemėlapį? Nulipkime aukštu žemiau.

Apatiniame aukšte buvusioje fotografijos laboratorijoje sutikau dar vieną žmogėną, ten buvo ir salė su viena nubaltinta siena, kur stovėjo projektorius, mugėse tokius vadina magiškais žibintais, mat jais ant sienų ar ant didelių paklodžių rodomi visokie vaizdai.

– Šis ponas paims jūsų pranešimą, kad ir koks didelis jis būtų, kad ir kiek turėtų lapų, nufotografuos ir perkels ant skaidrios plokštelės, o ši bus išskraidinta su balandžiu. Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos. Jei gautumėt ilgus pranešimus, lygiai tas pat bus padaryta ir čia. Deja, čia klimatas prūsui nėra palankus, tad šįvakar išvykstu iš Paryžiaus. Bendrausime balandžių skraidinamais laiškeliais, kaip du įsimylėjėliai.

Nuo tos minties mane nupurtė, po paraliais, kam sutikau to imtis, ir vien todėl, kad nužudžiau abatą. O kaip tie tūkstančius žmonių nužudę generolai?

Netrukus prasidėjo karas. Kartkartėmis Lagranžas pametėdavo man vieną kitą naujieną priešui perduoti, tačiau, kaip Gėdšė ir sakė, prūsai menkai domėjosi Paryžiumi ir kol kas jiems tebuvo svarbu žinoti, kiek kariuomenės Prancūzija turi Elzase, Šen Priva, Bomone, Sedane.

Iki pat apgulties Paryžius gyveno linksmai. Rugsėjį nuspręsta uždaryti visus teatrus iš dalies ne tik solidarizuojantis su kariais fronte, bet ir todėl, kad į tą frontą būtų galima išsiųsti teatrų ugniagesius, tačiau vos daugiau nei po mėnesio Comėdie Francaise  teatras gavo leidimą rodyti spektaklius žuvusių karių šeimoms paremti, tad paskui, nors ir varganomis sąlygomis, be šildymo ir pasišviečiant žvakėmis vietoj dujinių žibintų, spektakliai imti rodyti ir Ambigu, Porte Saint Martin, Chatelet  ir Athėnėe  teatruose.

Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos.

Sunkios dienos prasidėjo rugsėjį, po Sedano tragedijos. Napoleonas pateko į priešo nelaisvę, imperija griuvo, visą Prancūziją apėmė kone (vis dar kone) revoliucinis jaudulys. Paskelbta Respublika, bet ir respublikonai, kiek supratau, traukė į dvi puses: vieni siekė pasinaudoti pralaimėjimu kaip dingstimi socialinei revoliucijai, kiti buvo pasirengę pasirašyti su prūsais taiką, kad tik išvengtų reformų, kurios – kalbėta – būtų atvedusios į patį tikriausią komunizmą.

Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą. Prasidėjo nepakeliama penkių mėnesių apgultis, per kurią didžiausiu priešu tapo badas.

Politinių rietenų ir tai šen, tai ten mieste laidavusių demonstracijų nelabai supratau, jos manęs ir nedomino, be to, maniau, kad jų metu gatvėmis verčiau be reikalo nesišlaistyti. Tačiau maistas man rūpėjo, tad aplinkinių prekeivių kasdien klausdavau, kas mūsų laukia. Vaikštinėjant po miesto sodus, tokius kaip Liuksemburgo, iš pradžių atrodė, kad miestas virto kažkokiu gyvulių ūkiu – visur ganėsi avys ir karvės. Bet spalį pradėta kalbėti, jog liko ne daugiau kaip dvidešimt penki tūkstančiai galvijų ir šimtas tūkstančių avių – niekai tokiam didmiesčiui išmaitinti.

Ir iš tiesų kai kuriuose namuose netrukus imtos kepti auksinės žuvelės, pamažu išnyko visi kariuomenės nesaugomi arkliai, maišas bulvių kainavo trisdešimt frankų, o konditeris Buazjė už lęšių dėžę prašydavo dvidešimt penkių. Triušių nebeliko nė kvapo, mėsininkai nebesidrovėdami iš pradžių ant prekystalių klojo riebias kates, paskui ir šunis. Išskersti visi egzotiški zoologijos sodo gyvūnai, o Kalėdų naktį Voisin  restoranas piniguočiams pasiūlė ištaigingą meniu, kurį sudarė dramblienos sultinys, kepta angliška kupranugariena, kengūrienos vyniotinis, lokienos kepsneliai su sauce poivrade  58, antilopienos paštetas su trumais ir katiena su peliukų garnyru, nes žvirblių ant stogų jau seniai nebebuvo matyti, o iš nuotekų griovių baigė išnykti ir žiurkės su pelėmis.

Paragavau kupranugarienos, visai nieko, bet žiurkės – nieku gyvu. Ir per apgultį randasi kontrabandininkų bei verteivų, tad atmenu neužmirštamą (itin brangią) vakarienę ne kokiame dideliame restorane, o priemiesčio gargotte,  kur su keliais privilegijuotaisiais (ne visi jie priklausė Paryžiaus aukštuomenei, bet sunkiomis aplinkybėmis luomų skirtumai nublanksta) ragavau fazano ir šviežutėlio žąsų kepenėlių pašteto.

Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą.

Sausį su vokiečiais pasirašytos paliaubos, kovą jiems leista simboliškai užimti sostinę, ir, prisipažinsiu, net aš jaučiausi pažemintas matydamas juos žygiuojančius su smaiginiais šalmais ant galvų Eliziejaus laukais. Paskui jie susitelkė miesto šiaurės rytuose, palikę Prancūzijos vyriausybei kontroliuoti pietvakarinę zoną, kitaip tariant, Ivri, Monružo, Vanvo, Įsi fortus ir puikiai aprūpintą Mon Valerjeno fortą, iš kurio (ir prūsai tai įrodė) buvo lengva apšaudyti iš patrankų vakarinę sostinės dalį.

Prūsams palikus Paryžių, jame įsikūrė Tjero vadovaujama prancūzų vyriausybė, bet dabar sunkiai suvaldoma Nacionalinė gvardija konfiskavo ir Monmartre paslėpė už gyventojų suaukotus pinigus įsigytas patrankas. Tjero pasiųstas jų atsiimti generolas Lekontas iš pradžių liepė šaudyti į Nacionalinę gvardiją ir minią, bet jo kariai galiausiai prisidėjo prie sukilėlių, ir Lekontas pateko į savo paties vyrų nelaisvę. Tuo metu kažkas jau nežinau kur atpažino kitą generolą Toma, po 1848 metų palikusį nekokius atsiminimus. Negana to, jis vilkėjo civiliniais drabužiais gal todėl, kad gelbėdamas kailį bėgo, bet visi kalbėjo, kad šnipinėjo sukilėlius. Jį nugabeno ten, kur jau sėdėjo Lekontas, ir abudu buvo sušaudyti.

Tjeras su savo vyriausybe pasitraukė į Versalį, o baigiantis kovui Paryžiuje paskelbta Komuna. Dabar jau prancūzų vyriausybė (Versalyje) apgulė ir apšaudė Paryžių iš Mon Valerjeno forto, prūsai nesikišo, be to, buvo gana supratingi kertantiems jų linijas, tad per antrąją apgultį Paryžius turėjo daugiau maisto nei per pirmąją: tėvynainių marinamą badu miestą netiesiogiai maitino priešai. Ir kai kas, palyginęs vokiečius su Tjero vyriausybe, pradėjo murmėti, kad tie raugintų kopūstų valgytojai yra dori krikščionys.

Kai buvo paskelbta apie prancūzų vyriausybės pasitraukimą į Versalį, gavau Gėdšės laiškelį, pranešantį, kad prūsų nebedomina įvykiai Paryžiuje, todėl karvelidė ir fotografijos laboratorija uždaromos. Tą pačią dieną mane aplankė Lagranžas tokia išraiška, lyg būtų nuspėjęs, ką parašė Gėdšė.

– Brangus Simonini, – tarė, – teks mums pasitarnauti taip pat, kaip pasitarnavote prūsams – teikti informaciją. Jau suėmiau tuodu su jumis bendradarbiavusius niekšus. Balandžiai išskrido ten, kur buvo įpratę skristi, tačiau laboratorijos įranga mums pravers. Skubiems kariniams pranešimams turime komunikacijos liniją tarp įsi forto ir mūsiškės mansardos, taip pat netoli Dievo Motinos katedros. Iš ten ir siųsite pranešimus.

– Kam siųsiu? Juk jūs, kaip čia pasakius, tarnavote imperatoriškajai policijai, tad turėjot pradingti kartu su imperatoriumi. O dabar kalbat, lyg būtumėt siųstas Tjero vyriausybės…

– Kapitone Simonini, aš vienas iš tų, kurie griuvus vyriausybėms išlieka. Todėl keliauju paskui savo vyriausybę į Versalį, nes likęs čia galiu sulaukti Lekonto ir Toma likimo. Tie bepročiai šaudo lengva ranka. Bet mes jiems atsilyginsime tuo pačiu. Kai norėsim sužinoti ką nors tiksliau, gausit smulkesnių nurodymų.

Ką nors tiksliau… Lengva pasakyti, kiekviename miesto kampe dėjosi vis kitokie dalykai, Nacionalinės gvardijos būriai su gėlėmis, kyšančiomis iš šautuvų vamzdžių, ir su raudonomis vėliavomis žygiavo tais pačiais kvartalais, kur namuose užsidarę pasiturintys buržua laukė sugrįžtant teisėtos vyriausybės; nei iš laikraščių, nei iš turguje nugirstų kalbų negalėjai suprasti, kas išrinkti į Komuną, joje buvo darbininkų, daktarų, žurnalistų, nuosaikių respublikonų ir aršių socialistų, net žaliųjų ir jakobinų, svajojusių ne apie aštuoniasdešimt devintųjų, o apie siaubingųjų devyniasdešimt trečiųjų Komunos sugrįžimą. Tačiau gatvėse tvyrojo džiugi nuotaika. Jei vyrai nebūtų vilkėję uniformų, būtum pamanęs, kad miestas švenčia. Kareiviai smaginosi žaisdami žaidimą, kuris Turine vadinamas sussi,  čiagi sakoma au bouchott,  o karininkai vaikštinėjo puikuodamiesi prieš merginas.

Šįryt pamaniau, kad tarp mano sendaikčių turėtų būti dėžė su to meto laikraščių iškarpomis, jos man padėtų atsiminti tai, ko atmintis nebepajėgia atkurti. Dienraščiai kokių nori pakraipų: Le Rappel, Le Reveil du Peuple, La Marsellaise, Le Bonnet Rouge, Paris Libre, Le Moniteur du Peuple  ir dar kiti. Nežinau, kas juos skaitydavo, gal tik tie, kas jiems rašydavo. Pirkdavau visus ir ieškojau faktų bei nuomonių, galinčių dominti Lagranžą.

Kad padėtis itin miglota, supratau vieną dieną per padriką manifestaciją minios maišatyje sutikęs Morisą Žoli. Jis sunkiai mane atpažino, nes buvau užsiželdinęs barzdą, paskui atsiminęs, kad esu karbonaras ar kažkas panašaus, nutarė, jog palaikau Komuną. Jam buvau mielas ir dosnus nelaimės draugas, tad paėmęs už parankės nusivedė į savo namus (kuklų butą Voltero krantinėje) ir prie Grand Marnier  taurelės atvėrė širdį.

– Simonini, – pasakė, – po Sedano dalyvavau pirmuosiuose respublikonų sąjūdžiuose, demonstracijose reikalavau kariauti toliau, tačiau paskui supratau, jog tie pasiutėliai nori per daug. Revoliucinė Komuna išgelbėjo Prancūziją nuo užkariavimo, bet istorijoje kai kurie stebuklai nesikartoja. Revoliucijos negali paskelbti dekretu, ji gimsta iš tautos įsčių. Jau dvidešimt metų šalį kamuoja moralinė gangrena ir per dvi dienas jos neišgydysi. Prancūzija geba kastruoti geriausius savo vaikus. Dvejus metus kankinausi kalėjime, nes pasipriešinau Bonapartui, o išėjęs į laisvę negalėjau rasti leidėjo, kuris išspausdintų naujas mano knygas. Pasakysit – tuomet dar buvo imperija. Tačiau imperijai žlugus mane teisė jau respublikonų vyriausybė, mat spalio pabaigoje pasirūpinau, kad būtų taikiai užimta rotušė. Ir nors mane išteisino, nes negalėjo apkaltinti jokiu smurtu, tik ar taip atlyginama kovojusiems prieš imperiją ir paliaubų gėdą? Regis, dabar visas Paryžius džiaugiasi užsikrėtęs komunarų utopija, bet nė neįsivaizduojat, kiek žmonių stengiasi sprukti iš miesto, nenorėdami tarnauti kariuomenėje. Kalbama, kad paskelbtas visuotinis asmenų nuo aštuoniolikos iki keturiasdešimties metų šaukimas, tačiau žiūrėkit, kiek įžūlių jaunuolių vaikštinėja gatvėmis ir net tuose kvartaluose, kur nė Nacionalinė gvardija nedrįsta įžengti. Nedaug tokių, kurie norėtų mirti dėl revoliucijos. Kaip liūdna.

Žoli man pasirodė nepagydomas idealistas, nuolat nepatenkintas tuo, kaip viskas klostosi, nors turiu pasakyti, kad jo gyvenimas klostėsi tikrai nekaip. Tačiau užuominos apie visuotinį šaukimą man sukėlė nerimą, todėl deramai pražildžiau savo barzdą bei plaukus. Dabar atrodžiau kaip orus šešiasdešimtmetis.

Aikštėse ir turguose sutikdavau daug žmonių, kitaip nei Žoli, pritariančių daugeliui naujųjų įstatymų, tarkim: atlyginti per apgultį butų savininkų padidintą nuomą, grąžinti darbininkams visus per tą laikotarpį užstatytus darbo įrankius, išmokėti pensijas žuvusių Nacionalinės gvardijos karių žmonoms ir vaikams, atidėti vekselių išpirkimo terminus. Visos šios nesąmonės tuštino iždą ir buvo palankios padugnėms.

Tos padugnės (tereikėjo pasiklausyti kalbų Mobero aikštėje ir aplinkinėse aludėse), sveikinusios giljotinos (suprantama) panaikinimą, priešinosi įstatymui, uždraudusiam prostituciją ir atėmusiam duoną iš daugelio darbininkių. Tad visos Paryžiaus šliundros patraukė į Versalį, ir nė nežinau, kur šauniesiems Nacionalinės gvardijos kariams tekdavo maldyti savo geidulius.

O siekiant priešiškai nuteikti buržuaziją – štai jums antiklerikaliniai įstatymai: Bažnyčia atskirta nuo valstybės, dvasininkų turtai konfiskuoti, suiminėjami kunigai ir vienuoliai.

Balandžio vidury Versalio kariuomenės avangardas prasiskverbė į šiaurės vakarus, prie Neji, kur sušaudė visus sučiuptus federatus. Iš Mon Valerjeno apšaudyta Triumfo arka. Po kelių dienų tapau labiausiai neįtikėtino šios apgulties epizodo – masonų eitynių – liudininku. Nelaikiau masonų komunarais, bet štai jie žygiuoja iškėlę vėliavas, su prijuostėmis ir reikalauja, kad Versalio vyriausybė pasirašytų paliaubas ir iš apšaudomų gyvenviečių būtų galima išgabenti sužeistuosius. Atžygiavo iki pat Triumfo arkos, kur ta proga nekrito sviediniai – suprantama, juk didžioji jų brolių dalis buvo užmiestyje su legitimistais. Žodžiu, nors varnas varnui akies nekerta, o Versalio masonai išsirūpino vieną paliaubų dieną, tuo susitarimas ir baigėsi. Paryžiaus masonai palaikė Komuną.

O kad mažai teatmenu, kas Komunos dienomis vyko ant žemės, tai tik todėl, kad vaikštinėjau Paryžiaus požemiais. Lagranžas rašteliu pranešė, ką norėtų sužinoti aukštoji karinė vadovybė. Įsivaizduojama, jog po Paryžiumi raizgosi nuotekų tuneliai, apie kuriuos mėgsta pasakoti romanų autoriai, tačiau po tais tuneliais iki pat miesto sienų ir net toliau plyti kalkakmenio ir kreidos olų bei senųjų katakombų raizgyne. Apie kai kurias žinoma daug, apie kitas beveik nieko. Kariškiai žinojo apie tunelius, jungiančius aplinkinius fortus su miesto centru, ir prūsams užėjus pasiskubino užversti daugelį įėjimų, kad priešas neiškrėstų kokios bjaurios staigmenos, tačiau prūsai nė nemanė leistis į požemius, net jei būtų galėję tai padaryti, bijodami pasiklysti užminuotoje teritorijoje ir niekada iš ten nebeišeiti.

Apie olas ir katakombas iš tiesų žinojo, nedaugelis, daugiausia nusikaltėliai, naudojęsi tais labirintais prekių kontrabandai, spjovę į barzdą visoms muitinėms ar bėgdami nuo policijos. Turėjau apklausti kuo daugiau sukčių, kad galėčiau susigaudyti tuose tuneliuose.

Atmenu, gavęs šį nurodymą, nesusilaikiau ir paklausiau: „Nejaugi kariuomenė neturi tikslių žemėlapių?“ Lagranžas atsakė:

„Neuždavinėkit kvailų klausimų. Prasidėjus karui mūsų vyriausiasis štabas buvo toks tikras pergale, kad išdalijo tik Vokietijos, o ne Prancūzijos žemėlapius.“

Tuo metu, kai trūko gero maisto ir gero vyno, nesunkiai sekdavosi susižvejoti senus pažįstamus kokioje nors tapis franc  ir nusivesti į padoresnę smuklę, kur būdavo vištienos ir pirmarūšio vyno. O jie ne tik pasakodavo, bet ir surengdavo žavius požeminius pasivaikščiojimus. Tereikėjo turėti gerus žiburius ir, kad atsimintum, kur sukti į dešinę ar į kairę, žymėtis pakeliui pamatytus piešinius, tarkim, giljotinos kontūrą, senovinės iškabos, velniūkščio eskizą anglimi, vardą, gal užrašytą iš ten niekada nebeišėjusio žmogaus. Ir nereikia bijoti eiti pro kaulų stirtas, nes juk orientuodamasis pagal kaukoles visada prieisi kokius nors laiptelius, vedančius į kurios nors užeigos rūsį, o iš jos išėjęs gali ir vėl pamatyti žvaigždes.

Vėlesniais metais kai kurias iš tų vietų jau buvo galima aplankyti, bet kitos taip ir liko žinomos tik mano informatoriams.

Trumpai tariant, nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos įgijau tam tikrą kompetenciją ir nusiunčiau Lagranžui kai kurių galimų maršrutų brėžinius. Paskui pamačiau, kad mano pranešimų mažai kam reikia, nes vyriausybei ištikimi pulkai jau brovėsi į Paryžių ir požemiais nesinaudojo. Dabar Versalis turėjo penkis karinius dalinius gerai parengtų ir išmuštruotų karių, kurių galvose, kaip netrukus paaiškėjo, kirbėjo viena mintis: belaisvių neimti, kiekvienas sučiuptas federatas privalo mirti. Netgi buvo įsakyta – savo akimis mačiau, kaip šis įsakymas vykdytas – kaskart, kai belaisvių įkliūdavo daugiau kaip dešimt, dešimtį baudžiamojo būrio vyrų pakeisti kulkosvaidžiu. Su reguliariosios kariuomenės kariais ėjo ir brassardiers  59 kaliniai ar panašiai, dar žiauresni už tikruosius karius, skyręsi nuo jų trispalviais raiščiais ant rankovių.

Sekmadienį, gegužės dvidešimt pirmąją, antrą valandą dienos du tūkstančiai žmonių džiugiai nusiteikę klausėsi Tiuilri sode koncerto Nacionalinės gvardijos našlėms ir našlaičiams paremti, ir niekas nežinojo, kad remtinų vargšų skaičius netrukus pasibaisėtinai išaugs. Išties (bet tai paaiškėjo vėliau) dar tęsiantis koncertui, pusę penktos vyriausybės pulkai, įžengę į Paryžių pro Šen Klu vartus, užėmė Otejį bei Pasi ir sušaudė visus į nelaisvę paimtus Nacionalinės gvardijos karius. Paskui kalbėta, kad septintą valandą vakaro mieste buvo mažiausiai dvidešimt tūkstančių versaliečių, tačiau Komunos vadai užsiėmė nežinia kuo. Tai ženklas, kad revoliucijai reikia žmonių su geru kariniu išsilavinimu, bet jei tokį turi, nekeli revoliucijos, o palaikai valdžią, štai kodėl nematau prasmės (kalbu apie pamatuotą prasmę) kelti revoliuciją.

Pirmadienio rytą Versalio vyrai sustatė patrankas prie Triumfo arkos, o komunarams kažkas įsakė atsisakyti koordinuotos gynybos ir visiems užsibarikaduoti savo kvartaluose. Jei tai tiesa – federatų vadovybės kvailybė gavo progą sužibėti dar kartą.

Visur iškilo barikados. Jas statė iš pažiūros entuziastingai nusiteikę gyventojai net Komunai priešiškuose rajonuose, tokiuose kaip Operos ar Fobur Šen Žermeno: gvardiečiai varė iš namų elegantiškas ponias, ragindami vilkti į gatvę brangiausius baldus. Skersai gatvės ištempę virvę pažymėdavo būsimos barikados ribą, ir palei ją buvo kraunami iš grindinio išlupti akmenys ar smėlio maišai, pro langus išmestos kėdės, komodos, suolai ir čiužiniai, vieniems gyventojams pritariant, kitiems ašarojant susigūžus tolimiausiame ištuštėjusių namų kambaryje.

Vienas karininkas mostelėjo į dirbančius vyrus ir šūktelėjo:

– Pilieti, prisidėkite, mes pasirengę mirti ir už jūsų laisvę! Apsimečiau, kad ir aš kažką dirbu, nuėjau paimti gatvės gale nukritusios taburetės ir pasukau už kampo.

Jau mažiausiai šimtmetį paryžiečiai mielai stato barikadas, o kad jos sugriūna sulig pirmuoju patrankos šūviu, regis, nieko nereiškia: barikados statomos, idant visi pasijustų didvyriais, bet norėčiau pamatyti, kiek iš tų statytojų pasilieka ant barikadų iki deramos akimirkos. Dauguma elgiasi kaip aš, o ginti jų lieka kvailiausieji, kurie netrukus ten pat ir sušaudomi.

Tik iš oro baliono būtų buvę galima suprasti, kas iš tiesų vyko Paryžiuje. Vieni sakė, kad užimta Karo mokykla, kurioje saugotos Nacionalinės gvardijos patrankos, kiti skelbė, kad vyksta kovos Kliši aikštėje, treti sakė, jog šiaurėje vokiečiai praleidžia į miestą vyriausybės kariuomenės būrius. Antradienį paimtas Monmartras, o keturiasdešimt vyrų, trys moterys ir keturi vaikai nugabenti ten, kur komunarai sušaudė Lekontą ir Toma, parklupdyti ir sušaudyti.

Trečiadienį pamačiau degančius visuomeninius pastatus, degė ir Tiuilri, vieni kalbėjo, kad juos padegė komunarai norėdami sulaikyti vyriausybės kariuomenės puolimą, netgi kalbėta, kad pasidarbavo velnio apsėstos jakobinės, petroleuses  60, vaikštančios su žibalo kibirėliais ir padeginėjančios, kiti prisiekinėjo, kad gaisrus sukėlė vyriausybės haubicos, o treti kaltino senuosius bonapartininkus, kurie naudojosi proga kompromituojamiems archyvams sunaikinti. Iš pradžių man dingtelėjo, kad Lagranžo vietoje taip ir aš būčiau daręs, paskui nutariau, kad geras slaptųjų tarnybų agentas ne sunaikina, o paslepia informaciją, nes ji gali praversti kam nors šantažuoti.

Iš begalinio stropumo, bet siaubingai bijodamas pakliūti į pačias kautynes, paskutinįkart nuėjau į karvelidę ir čia radau Lagranžo žinutę. Jis rašė, kad nebėra ko bendrauti balandžių paštu, paliko būstinės netoli jau užimto Luvro adresą bei slaptažodį, padėsiantį pereiti vyriausybės kariuomenės užkardas.

Kaip tik tada sužinojau, kad vyriausybės kariuomenė pasiekė Monparnasą, ir atsiminiau Monparnase lankęsis vynininko rūsyje, iš kurio galima patekti į požeminį nuotekų tunelį, po Asaso gatve vedantį Šerš Midi gatvės link ir užsibaigiantį po apleistu sandėliu prie Raudonojo Kryžiaus gatvės sankryžos, kur dar tvirtai laikėsi komunarai. Iki tol mano požeminiai tyrimai niekam nepravertė, bet aš turėjau parodyti sąžiningai uždirbęs savo atlyginimą, todėl nutariau aplankyti Lagranžą.

Iš Sitė salos pasiekti Luvro prieigas nesunku, tačiau už Šv. Germano Oseriečio bažnyčios pamačiau vaizdą, kuris, prisipažinsiu, mane kiek įbaugino. Pro šalį ėjo vyras su moterimi ir vaiku, nėmaž nepanašūs į besitraukiančius nuo užimtos barikados, bet štai saujelė girtų brassardiers,  akivaizdžiai šventusių Luvro užkariavimą, ėmė plėšti vyrą iš moters glėbio, o ši verkdama jo nepaleido, tada jie nustūmė visus tris prie sienos ir suvarpė kulkomis.

Stengiausi eiti tik per reguliariosios kariuomenės užkardas – jiems galėjau pasakyti slaptažodį, ir buvau nuvestas į kambarį, kur keletas asmenų spalvotomis vinutėmis smaigstė didžiulį miesto žemėlapį. Lagranžo tarp jų nebuvo, tad pasiteiravau, kur jis. Man paklausus, atsigręžė pusamžis ponas pernelyg normaliu veidu (noriu pasakyti, jei bandyčiau jį aprašyti, nerasčiau nė vieno paminėtino išskirtinio bruožo) ir mandagiai pasisveikino, nors rankos nepadavė.

– Kaip suprantu, jūs kapitonas Simoninis. Aš esu Hebuternas. Nuo šiol viską, ką darėte ponui Lagranžui, darysite man. Tikiuosi, suprantate, valstybės tarnyboms irgi reikia atsinaujinti, ypač baigiantis karui. Ponas Lagranžas nusipelnė garbingos pensijos, gal dabar meškerioja kur nors toli nuo šio nemalonaus sąmyšio.

Man paklausus, atsigręžė pusamžis ponas pernelyg normaliu veidu.  61

– Kaip suprantu, jūs kapitonas Simoninis. Aš esu Hebuternas.

Laikas klausinėti buvo netinkamas. Papasakojau jam apie tunelį po Asaso gatve iki sankirtos su Raudonojo Kryžiaus gatve, Hebuternas pasakė, kad operacija toje sankryžoje būtų naudinga, nes juos pasiekusios žinios apie komunarų ten suburtus vyrus, tikintis iš pietų pusės ateinančios vyriausybės kariuomenės. Todėl įsakė man eiti ir vyninėje, kurios adresą jam pasakiau, laukti brassadiers būrio.

Nutariau neskubėdamas nužingsniuoti nuo Senos iki Monparnaso, kad Hebuterno pasiuntinys atvyktų į vyninę anksčiau už mane, ir dešiniajame krante išvydau ant šaligatvio gražiai suguldytas dvi dešimtis sušaudytų žmonių lavonų. Jie atrodė mirę visai neseniai, iš įvairių visuomenės sluoksnių ir visokio amžiaus. Greta brandaus miesčionio garbiniuotais plaukais, išpuoselėtais ūsais ir ant paglamžyto redingoto sukryžiuotomis rankomis gulėjo proletariškų bruožų jaunuolis pravira burna, šalia tysojo žmogysta menininko veidu ir kitas, sunkiai atpažįstamu veidu, juoda duobė vietoj kairės akies, rankšluosčiu apsukta galva, tarsi koks gailestingas ar negailestingas tvarkos mėgėjas būtų pasirūpinęs, kad nežinia kelių kulkų suaižyta kaukolė nesubyrėtų. Ir moteris, kadaise buvusi gal ir graži.

Jie gulėjo po gegužės pabaigos saule, ir aplink sulėkusios į puotą skraidė pirmosios sezono musės. Atrodė, lyg juos sučiupo kone atsitiktinai ir sušaudė tarsi norėdami kam duoti pavyzdį, o ant šaligatvio suguldė tik todėl, kad gatve galėtų pražygiuoti vyriausybės kariuomenės būrys su patranka. Labiausiai mane sukrėtė – nejauku ir rašyti – jų veiduose įsirėžęs nerūpestingumas,  tarsi jie užmigo susitaikę su juos subūrusiu likimu.

Priėjęs paskutinį sušaudytąjį sustingau priblokštas jo bruožų. Jis gulėjo kiek atokiau, tarsi jau vėliau numestas prie viso būrio. Dalis jo veido buvo aptekusi sukrešėjusiu krauju, tačiau nesunkiai atpažinau Lagranžą. Tarnybos pradėjo atsinaujinti.

Nesu jautrios sielos it kokia moteriškaitė, netgi pajėgiau nutempti abato lavoną į nuotekų tunelį, bet šis vaizdas mane sukrėtė. Ne iš gailesčio, o todėl, kad privertė susimąstyti apie tokią pačią savo lemtį. Užtektų, kad nuo šios vietos iki Monparnaso koks nors sutiktasis atpažintų mane buvus Lagranžo žmogumi, ir nesvarbu, versalietis ar komunaras, abudu būtų turėję priežasčių manimi nepasitikėti, o tomis dienomis nepasitikėti reiškė sušaudyti.

Sumetęs, kad tebedegančiuose pastatuose komunarų vargu ar bebuvo, o vyriausybės būriai dar nespėjo ten įsitvirtinti, surizikavau pereiti Seną, paskui visą Bako gatvę ir pasiekiau Raudonojo Kryžiaus sankryžą. Ten jau galėjau įsmukti į apleistą sandėlį ir požemiais įveikti likusį kelią.

Baiminausi, kad Raudonojo Kryžiaus sankryžoje įsitvirtinę gynėjai man sutrukdys pasiekti norimą pastatą, tačiau to nenutiko. Ginkluotų vyrų būreliai stoviniavo prie kai kurių namų durų laukdami įsakymų, iš lūpų į lūpas buvo perduodami vienas kitam prieštaraujantys pranešimai, niekas nežinojo, iš kurios pusės pasirodys vyriausybės kariuomenė, kai kurie vargo statydami ir ardydami nedideles barikadas, pagal sklandančius gandus vis keisdami įėjimo į sankryžą vietą. Atvyko dar daugiau gvardiečių, o daugelis to prabangaus kvartalo gyventojų mėgino įtikinti ginkluotus vyrus bergždžiai nerodyti didvyriškumo, kalbėta, kad ir versaliečiai, šiaip ar taip, yra jų tėvynainiai ir dar respublikonai, o Tjeras pažadėjęs amnestuoti visus pasidavusius komunarus…

Pastato duris radau praviras, įsmukęs vidun tvirtai jas užstūmiau, nulipau į sandėlį, iš jo – į rūsį ir puikiai orientuodamasis pasiekiau Monparnasą. Ten radau apie trisdešimt brassadiers,  šie atsekė paskui mane tuo pačiu keliu, iš sandėlio užlipo į kai kuriuos butus viršutiniuose aukštuose, pasirengę prigrasinti gyventojus, kad įsileistų, bet rado gražiais drabužiais apsitaisiusius asmenis, kurie lengviau atsiduso juos pamatę ir parodė tinkamiausius į sankryžą atgręžtus langus. Kaip tik tą akimirką į ją iš Dragono gatvės įjojo karininkas su įsakymu pasirengti kovai. Akivaizdu, buvo įsakyta ruoštis puolimui iš Sevro arba Šerš Midi gatvių, ir tų gatvių kampe komunarai ėmėsi lupti grindinį naujai barikadai statyti.

Brassardiers  besikuriant prie užimtųjų butų langų, pasvarsčiau, kad man visai nebūtina likti ten, kur anksčiau ar vėliau gali atlėkti kokia komunarų kulka, tad nulipau žemyn. Apačioje tebetvyrojo didelė sumaištis. Žinodamas, kokia trajektorija lėks kulkos iš užimtojo namo langų, prisiglaudžiau Senosios karvelidės gatvės kampe, kad kilus pavojui galėčiau nepastebėtas išsmukti.

Kad būtų lengviau darbuotis, dauguma komunarų pasidėjo ginklus į šalį, ir pro langus pasipylusios kulkos juos užklupo netikėtai. Netrukus jie atsipeikėjo, bet dar nesupratę, iš kur šaudoma, puolė pyškinti tiesiai į Grenelės ir Diu Furo gatves, todėl skubiai atsitraukiau, baimindamasis, kad kulkos gali pasiekti ir Senosios karvelidės gatvę. Paskui kažkas susigaudę, jog priešai šaudo iš viršaus, ir pasipylė ugnis iš sankryžos į langus ir atvirkščiai, tik vyriausybės kariai geriau matė, kur taikytis, ir pleškino į būrį žmonių, o komunarai niekaip nesuprato, už kurių langų tie slepiasi. Žodžiu, žudynės buvo lengvos, ir sankryžoje pradėta šaukti apie išdavystę. Visada taip, jei kas nepasiseka, ieškai, ką apkaltinti. Kokia išdavystė, tariau sau, tiesiog nemokat kautis, ką ten kalbėti apie revoliuciją…

Pagaliau kažkas perprato, kurį pastatą užėmė vyriausybės kariai, ir likusieji dabar bandė laužti jo vartus. Manau, tada brassardiers jau buvo nusileidę į požemius, ir komunarai rado tuščią namą, bet nusprendžiau nelaukti tolesnių įvykių. Kaip paskui sužinojau, vyriausybės kariai išties atžygiavo Šerš Midi gatve, jų buvo daug, tad paskutinieji Raudonojo Kryžiaus sankryžos gynėjai tikrai buvo sutriuškinti.

Savo aklagatvį pasiekiau nuošaliomis gatvėmis, vengdamas tų, iš kurių girdėjau atsklindant šūvių tratėjimą. Ant sienų mačiau ką tik užklijuotus plakatus, kuriais Viešosios tvarkos komitetas kvietė piliečius gintis (Aux barricades! Lennemi est dans nos murs. Pas d’hėsitations! 62).

Sotono gatvės aludėje išgirdau paskutines naujienas: Šen Žako gatvėje sušaudyta septyni šimtai komunarų, sprogęs Liuksemburgo sodo parako sandėlis, komunarai keršydami ištraukę iš Roketo kalėjimo kelis įkaitus, iš jų ir Paryžiaus arkivyskupą, ir pastatę visus prie sienos. Arkivyskupo sušaudymas reiškė lūžį. Kad viskas grįžtų į vietas, reikia išsimaudyti kraujyje.

Besiklausant pasakojimų apie tuos įvykius, įėjo moterys, ir jas lankytojai sutiko džiaugsmo šūksniais. Les femmes  sugrįžo į savo brasserie ! Vyriausybės kariuomenė iš Versalio atsivežė ir Komunos uždraustas prostitutes, ir šios pasklido mieste tarsi liudydamos, kad viskas pamažu grįžta į įprastas vėžes.

Su tomis visuomenės atmatomis negalėjau ilgiau pasilikti. Jos pavertė niekais vienintelį gerą Komunos padarytą darbą.

Per keletą paskesnių dienų Komuna užgeso, o jos paskutinė kova buvo durtuvų mūšis vyras prieš vyrą Per Lašezo kapinėse. Kalbėta, kad šimtas keturiasdešimt septyni likę gyvi buvo suimti ir sušaudyti vietoje.

Taip jie išmoko nekišti nosies į svetimus reikalus.

——————————-

Išnašos:

58  Pipirinis padažas (pranc.).

59  Raištininkai (pranc.).

60  Padegėjos (pranc.).

61  …

62  Ant barikadų! Priešas prie mūsų sienų. Jokių dvejonių! (pranc.). 

———————————