Medžio funkcijos (14 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)
Gintaras Beresnevičius
„Lietuvių religija ir mitologija“
Medžio funkcijos (14 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)
- 2. MEDŽIO FUNKCIJOS
KOSMOGONINĖ FUNKCIJA
Lietuvių naujametinio ciklo (ir apskritai kalendorinėse) dainose medžio įvaizdis dažnas; kaip jau minėjome, jo įvaizdis derinamas su kitu įvaizdžiu – „kalno”, bet yra ir „savarankiškų” medžio vaizdinių, ir tokių, kurie jį sieja su vandens vaizdiniu. N. Laurinkienė apibendrindama teigia, kad „būdingas medžio erdvės atributas -vandens telkinys”, plg. „Jūrės marelės, / Gilus vandenėlis – / O ten išdygo / Žals jovarėlis” ir pan.; toliau autorė pažymi, jog „medis mariose primena archetipinį vaizdinį, t. y. tą situaciją, kai kuriant visatą jis augo vandenyje”21. Tokia pirmapradė kosmogoninė erdvė gražiai atsiskleidžia šioje dainoje:
Pavasaris pavandenis. Sėmė vanduo kalnus klonis.
Sėmė vanduo kalnus klonis, Tik nesėmė vieno kalno.
Tik nesėmė vieno kalno,
Ant to kalno putinėlio. (LTR 1169/51; 14, p. 64)
„Putinėlį” gali keisti ir kiti medžiai. Dažnai tai ąžuolas:
Vidury jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis…
Ant to kalno kalnužėlio Žalias ąžuolėlis. (JLDI 749)
———————
21 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990, p. 63.
———————
Tokių pat vaizdinių randame ir velykinėje dainoje „Pavasaris pavandenis” (Kai 443), kurią citavome, – čia ant vandenų apsupto kalno auga putinėlis arba tiesiog „ant kalno” auga liepelė (Kai 193); nors kartais kalno vaizdinys eliminuojamas, bet lieka marios, plg. „Sprogsta beržas ant marelių” (Kai 536). Kalėdinėse dainose minimi ant kalno augantys įvairūs medžiai, pvz., liepelė, jovarėlis, arba sakoma, kad medis auga „tėvelio dvare”, plg.: „Ant tėvo didžio dvarelio” stovi obelėlė (Kai 40), „Ant tėvelio didžio dvaro” auga žalias jovarėlis (Kai 193) arba tiesiog „vidury dvaro” stovi grūšelė (Kai 222). Sakoma, jog obelį sodinęs tėvelis ar brolis, o pati obelis apibūdinama kaip plati, didelė, aukšta (LTR 628/1202, 1899/17a, 3499/84…). Žaliame sode žydinti obelėlė kalėdinėse dainose minima dažnai (LTR 374e/3286,467/ 3,3770/19…), o toks sodas esąs netoli kalno ar netgi ant jo; šiaip ar taip, kai kuriose dainose „didis kalnas” ir „žalias sodas” minimi greta (LTR 3795/53).
Iš esmės tokiuose vaizdiniuose medis atlieka Pasaulio medžio vaidmenį; t. y. jis įcentrina aplinkinius, gretimus vaizdus, tampa pasaulėdaros (ir pasaulėkūros) ašimi. Lietuvių tautosakoje Pasaulio medis gali būti vaizduojamas tiek ąžuolu, uosiu, obelimi, egle22, tiek ir daugybe kitų augalų23. Pasaulio mitologijose Pasaulio medis pirmiausia atsiranda iš pirminių vandenų iškilusiame sausumos lopinėlyje; prieš Medžio atsiradimą egzistavo tiesiog chaosas, neturintis nei požymių, nei ženklų24 (matyt, todėl daugybė lietuvių dainų prasideda „medžio” paminėjimu – anksčiau išties gali būti neįžiūrimi jokie „medžio” „ženklai”, o jo atsiradimas jau nustato viršų ir apačią, keturias pasaulio šalis, t. y. apskritai orientavimosi galimybę).
———————-
22 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V., 1983, p. 117.
23 Ten pat, 14 lent.
24 Топоров B. H. Древо мировое // Мифы народов мира. Москва, 1987,1.1, р. 398,406.
———————–
Taigi kosmogoninė medžio reikšmė tikrai stipri.
Reikia tikėtis, kad toji reikšmė atsispindi ir kultinėje sandaroje. Kosmogoninius elementus lietuvių tautosakoje nagrinėjusi N. Laurinkienė, apibendrindama medžio įvaizdį, pažymi: „Archajinėje visuomenėje, remiantis vaizdžia medžio schema, buvo išreiškiama tam tikra pasaulio samprata. Pasaulio medis yra ne konkreti realija, o abstrakcija, simbolis”. Bet senosios epochos žmogus, „matyt, siejo abstraktaus ir konkretaus medžio kategorijas. Kiekvienas realus medis asocijavosi su medžiu – abstrakcija. Konkretus medis buvo vertinamas pagal tai, kiek jis atitinka, kiek jis primena idealųjį archetipinį medį, kurio esminius bruožus yra užfiksavusi Pasaulio medžio mitologema”25.
—————————
25 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990, p. 55.
—————————
Savo ruožtu norėčiau pridurti, jog kosmogoniniai esiniai visada yra provaizdžiai – mitų, ritualų, kultų irt. t.
KULTINĖ MEDŽIO FUNKCIJA
Adomas Bremenietis, apie 1075 m. rašęs apie „sembus, arba prūsus” (Sembi vel Pruzzi), mini, jog „ir po šiai dienai” jų žemėje „neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia” (BRMŠ 1190-191). Tikriausiai čia užsimenama apie „šventus miškelius”, o gal veikiau giraites, į kurias kitatikiams įeiti drausta.
Popiežius Inocentas III 1199 m. spalio 5 d. bulėje užsimena, kad Livonijos gentys, be kitų paklydimų, „Dievui prideramą garbę” skyrė ir „lapuočiams medžiams”, ir „žaliuojančioms žolėms” (virentibus herbis – BRMŠ 1201-203). Kaip jau teigėme, šaltinių duomenys, minintys Livonijos (latvių genčių ir lyvių) bei prūsų senuosius tikėjimus, iš esmės gretintini su lietuviška medžiaga. Tiesa, Inocento III bulė nėra labai informatyvi, joje krikščioniškosios ideologijos yra daug daugiau nei dėmesio pagoniškiems paklydimams, kurie nusakomi standartinėmis, tam atvejui tinkamomis formulėmis, o ne rūpinantis perteikti autentišką tų paklydimų vaizdą.
Vis dėlto bulės būdavo rengiamos rimtai, ir reikia manyti, kad Livonijos gyventojų išpažintos religijos realijos čia šiek tiek atsispindi – bent jau greičiausiai pastebimos. Galimas dalykas, kad šios bulės medžiaga rėmėsi Oliveris Paderbornietis, apie 1220 m. sudarytoje Šventosios žemės karalių istorijoje pasidžiaugęs, kad lyvių, estų ir prūsų tautos, anksčiau „iškrypusios iš kelio”, pasitikėjusios „miškeliais, kurių nė vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, kalnai ir kalvos, uolos ir slėniai buvo garbinami”, dabar „laikosi sveikojo mokymo, atsigręžę į vyskupą ir savo sielų ganytoją Jėzų Kristų” (BRMŠ I 224-225). Paderborniečio informacija platesnė už Inocento III žinias, o jos autentiškumą liudija ir frazė apie giraites, kurių „nedrįso paliesti” joks kirvis (netrukus pamatysime, kad ši formulė nesyk pasikartoja; kol kas prisiminkime, kad ir nuo šventojo kalno nebuvo galima pajudinti „nė smiltelės”). Prisiminkime Ipatijaus metraščio (1248-1263 m.) užuominą apie Mindaugo krikštą, apie jo garbintus dievus ir apie vieną prietarą: „Jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykštės nulaužti” (BRMŠ I 260-261). Gan akivaizdu, kad vėl susiduriame su labai stipria ir reikšminga senosios religijos realija – sakraliais ir tabuizuotais miškeliais ar giraitėmis, į kurias berods negalima įžengti (ar gal galima, bet tik religiniais tikslais, tarkim, aukoti).
Šventi miškai minimi ir kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose: „Šventasis miškas vadinamas Ašviete” (heilgin walde, der heist Asswyiote – BRMŠ 1431,439), šventa giria Jaunodavos krašte (BRMŠ 1432,440) ir t.t.; atrodo, šventų girių, giraičių, miškelių būta ne taip jau mažai. Prisiminkime Jeronimo Prahiškio liudijimą: Jeronimas pasiekė gentis, „kurios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškindamas mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti. Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus medžius geležimi paliesti. Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, pirmasis nukirto vieną aukštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau, kaip paprastai, atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus”. Tačiau tas drąsuolis užsimojęs persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Minia apstulbo ir ėmė priekaištauti Jeronimui, kad jis „įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę”. Bet tasai pareiškė, kad kirtėjo žaizda – tai velnių išmonės, liepė atsikelti susižeidėliui, parodė, kad tasai sveikut sveikutėlis, ir, jau kitų padedamas, nukirto ir milžinišką medį, ir iškirto visą miškelį (BRMŠ 1591-592; 595).
Šis pasakojimas rodo, kad ir šventoje giraitėje gali būti pats švenčiausias medis (tikėtina, kad tai ir yra būtent kosminio, kosmogoninio medžio atvejis (replika) – tą liudija ir šio medžio buvimas „viduryje” giraitės, plg. „vidury jūrių ir marelių” augantį kosmogoninį ąžuolą).
- Dlugošas XV a. pirmoje pusėje apie 1387 m. Lietuvos krikštą pasakoja: Jogaila liepė „iškirsti ir nuniokoti girias ir miškelius, jų laikomus neliečiamais” (BRMŠ I 551,572), o anksčiau lietuviams tokie miškai reiškė labai daug; kaip toliau pasakoja Dlugošas, jie „daugelį miškų garbino visai kaip šventus ir neliečiamus. į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos. Lapijos ar medžio niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį” (BRMŠ I 557,578). Atrodo, kad tokia bausmė įžūlėlius ištikdavo už išniekintą sakralybę, plg. imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinio Sigismundo Herberšteino 1517 ir 1526 metų kelionėse po Lietuvą surinktas žinias; Herberšteinas rašo apie vieną „gyvačių” garbintoją, kuris, įkalbėtas atsiversti į katalikybę, užmušė savo gyvatę, ir atsivertėlio veidas buvo sudraskytas: „Burna buvusi baisiausiai iki pat ausų perplėšta. Paklaustas apie tokią nelaimę, žmogus atsakęs, kad yra nubaustas tokia nelaime už piktadarystę, už nuodėmę, nes nuodėmingomis rankomis palietė savo dievą gyvatę, ir dar daugiau turėtų iškentėti, jei nebūtų grįžęs į senąjį tikėjimą”26. Kaip netrukus matysime, žalčiai (tikriausiai jie buvo įvardyti „gyvatėmis”) iš tiesų buvo šventieji tarpininkai tarp dievų ir žmonių.
———————
26 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai XIV-XIX a. 2-as leid. / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. V., 1988, p. 62.
——————–
Rašydamas apie Žemaitijos krikštą 1413 metais, Dlugošas taip pat užsimena apie kertamas „šventąsias girias”, apie žemaičius, kurie įsitikinę, jog šventi yra ne tik minėtieji miškai, bet ir paukščiai, žvėrys, gyvenantys juose, „ir kas tik į juos įžengdavo, jų papročiu turėjo būti laikomas šventu” (BRMŠ 1559-560,580). Turbūt tas, tegu ir Žemaitijoje užrašytas, pastebėjimas gali kiek paaiškinti ir „prietaringą” Mindaugo elgesį.
Visa tai, ką mes jau žinome apie šventuosius miškus, miškelius ar giraites, tarsi apibendrina kiti J. Dlugošo teiginiai, juolab kad autorius samprotaudamas pereina į tuos laikus, kai senieji ritualai iš oficialiosios religijos statuso smuktelėjo į valstietiškų apeigų lygmenį. Pateikiame išsamią citatą, kuri mums pravers vėliau. Pasakodamas apie šventuosius miškus, Dlugošas pažymi, kad nė vienas žemaitis nedrįso tuose miškuose kirsti malkų, medžioti žvėrių bei paukščių, nes tam, kuris niokoja šventą girią, žudo žvėris ir paukščius, būdavo išsukiojamos rankos ir kojos taip, kaip demonai sugeba. Taigi ilgainiui žvėrys ir paukščiai buvo papratę gyventi anksčiau minėtose giriose tartum namie ir žmonių buvimo nei vengė, nei bijojo. Todėl barbarus labiausiai stebino tai, kad lenkų kareiviai, kirsdami jų šventus miškus, nepatyrė jokių kūno sužalojimų, kai tuo tarpu jie patys dažnai susižeisdavo. Be to, tuose miškeliuose šeimos ir kiekvienas namas turėjo jiems skirtą ugniavietę, kurioje degindavo visų mirusių namiškių ir artimųjų kūnus. (…) Negana to, spalio pirmąją visoje Žemaitijoje minėtosiose giriose būdavo švenčiama didžiausia šventė, į kurią rinkdavosi vyrai ir moterys iš viso krašto (…), kiekvienas atnašaudavo ant savo aukuro aukas saviems pagoniškiems dievams, pirmiausia dievui, jų kalba vadinamam Perkūnu, tai yra griaustiniui (…). (BRMŠ I 559-560,580-581)
Apie šventas giraites šaltiniuose užsimenama tiek retrospektyviai (paminima, kad lietuviai jas garbinę, – pvz., Pilypas Kalimachas XV a. paskutiniajame ketvirtyje -BRMŠ 1600-604), tiek kalbant apie liudytojams vienalaikius reiškinius. Jėzuitų ataskaitose XVI-XVII a. medžių ar giraičių kultas minimas kaip tebegyvuojanti realija. 1575 m. Venecijos pasiuntinys Lipomanas (Lippomano) rašo, jog kai kurie lietuviai tebėra pagonys, ir, sekdami savo protėviais, garbina, be kita ko, miškus. 1579 m. Žemaičių vyskupystės vizitacijos dokumentuose paminima, jog esama žmonių, kurie gerbia „gyvates, medžius, akmenis ir kitką”27.
———————-
27 Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas// Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1986, t. 2, p. 31.
———————–
Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, 1587 m. kreipdamasis į jėzuitų generolą, teigia, kad žemaičiai šventais laiko ąžuolus28. Tais pačiais metais jėzuitų ataskaitoje paminima, kad žmonės garbino ąžuolus kaip šventus – quercus ut sacras venerari (LPG 437). Medžių garbinimą latvių tautoje pamini jėzuitas Stribingijus 1606 m.: dona omnia Arboribus et Lucis certis, quas Arbores sanctas vocant, offerunt (LPG 442); tarp šių „šventų medžių” išskiriamas ąžuolas (LPG 445,458). Dona omnia, be didesnės abejonės, reiškia, kad prie tokių ąžuolų ar „tiesiog medžių” būdavo aukojama. Bet verta pažymėti, kad čia tiesioginio garbinimo nematome, aukoti nereiškia būtinai garbinti.
——————————
28 Ten pat, p. 406.
——————————-
Motiejus Pretorijus XVII amžiuje pasakoja apie ypač suaugusiomis šakomis ąžuolą, prie kurio meldžiamasi, kuris laikomas šventu, ir, kaip jau galima numanyti, draudžiama laužyti jo šakas, juolab – kirsti, įspėjama, kokios nelaimės ištinka šitaip besielgiančius (nuo rankos, kuria vienas toks įžūlėlis nukirto šaką, ir nuo kojos, kuria jis nukirstąją šaką užmynė, nuslinko oda). Palei tokį ąžuolą Dievas dažnai pastatąs angelą, pamaldiesiems darantį gera, blogiesiems – bloga. Akivaizdu, kad šis motyvas jau krikščioniškas, taigi „šventojo medžio” idėja susipina su krikščioniškais įvaizdžiais. Beje, Pretorijaus informatorius nuolat pabrėžia, kad, nors šis ąžuolas saugomas ir prie jo meldžiamasi, jokio „garbinimo” (Verehrung) nėra ir kad medis pats savaime nėra kulto objektas (LPG 525-526).
Pretorijus toliau pasakoja, kad senieji prūsai šventu laikė ne kiekvieną medį, o rombhota (matyt, „rumbuotą”) – ypatingai nuaugusį, t. y. suaugančiu kamienu ar šakomis, arba tiesiog aukštesnį ir stipresnį už kitus medžius (LPG 525-526). Istorinių šaltinių duomenis iš dalies patvirtintų ir kai kurie tautosakiniai dalykai, pvz., padavimas apie Ąžuolijos kaimo vardo kilmę: „Ąžuolijos kaime, Kvėdarnos valsčiuje, yra buvęs labai didelis ąžuolas (…), senovės lietuviai eidavo melstis prie to ąžuolo, nes tas ąžuolas buvęs šventas. Pasakojama, kad tas ąžuolas turėjęs apie tūkstantį metų”29.
————————-
29 Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 172.
————————-
Taigi matome, jog toli gražu ne kiekvienas medis gali būti laikomas šventu; jis turi ypač išsiskirti – būti toks vienintelis visoje apylinkėje. Taip pat savo pirmapradiškumu ir vienišumu išsiskiria ir kosmogoninis medis, matyt, pagrindžiantis ir konkretaus šventojo medžio idėją.
Šventieji medžiai atlieka ir įcentrinančią funkciją. Pretorijus aprašo Nadruvoje matęs prie šventu laikomo medžio besimeldžiantį žmogų; pasirodė, kad jis atvykęs iš Žemaitijos melstis dėl savo vaikaičio sveikatos, o prie to medžio jį pasiuntęs žemaičių žynys (jį Pretorijus pagal prūsišką pavyzdį vadina Weydeluttin, t. y. tarsi vaidilučių – LPG 527-528). Pasirodo, kad prie tokių medžių melstis atvyksta žmonės iš santykinai tolimų apylinkių, o šiuo atveju galima prisiminti ir „vidury miškelio” augantį ir tą šventąjį miškelį įcentrinantį ąžuolą, ir J. Dlugošo minėtus religinius susibūrimus miškeliuose. Apie tokius įcentrinimus netrukus dar kalbėsime, kol kas pažymėdami, jog šventieji medžiai kulte atlieka tą pačią „ašies” funkciją kaip ir kosmogonijoje. Taigi sakralus medžiai gali būti laikomi kosmogoninio medžio „įsidabartinimu”. Todėl ir kultiniai veiksmai palei šventąjį medį yra paprasčiausiai logiški: čia yra centras, čia dievai lengviausiai pasiekiami. Kad šios išvados atitinka senąsias kulto realijas, matysime kitame poskyryje.
POLITINĖ MEDŽIO FUNKCIJA
Kad ir kaip mums būtų keista, šventi medžiai ar šventos giraitės turėjo ne tik religinę, bet ir ideologinę, politinę reikšmę. Prisiminkime Jeronimo medkirtystę – ji vis dėlto jam atsirūgo:
Būrys moterų raudodamos ir aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės, kurioje jos paprastai visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo, iš kurio atimtas būstas. Esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti. įvesdamas naujas apeigas, jis griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai, sakydami negalį pakęsti naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo. Sujaudintas šio įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė jam palikti šalį. (BRMŠ I 592, 595-596)
Taigi – Lietuvos valdovas krikštui, matyt, neprieštaravo, bet, suerzinęs valdinius šventų giraičių kirtimas, suerzino ir jį patį*. Vėliau Lietuvoje tokių medkirtiško subtilumo pokštų niekas nebekrėtė, – žinoma, būdavo padejuojama dėl pagonybės reliktų provincijoje, bet jų naikinti valdovai nesiruošė – tai tiesiog neapsimokėjo politiškai. 1547 m. Žygimantas Augustas laiške lenkų kancleriui Samueliui Maciejovskiui rašė:
Krikščionių tikėjimas tačiau mūsų D. L. Kunigaikštystėje yra tik naujas diegynas: už Vilniaus miesto, ypatingai tačiau Žemaičiuose, neminint kitų prietarų, paprastoji ir tamsioji liaudis kaip dievus garbina miškus, ąžuolus, liepas, upes, akmenis ir pagaliau gyvates, ir tiems [daiktams] viešai ir pas save [namie] gyvulius ir aukas atnašauja.30
—————————
* Reikia turėti omenyje, kad tarp tų „suerzintų valdinių” pirmosios – moterys, kurios ir tapo Jeronimo nesėkmės priežastimi. Įdomu, kad būtent jos (o gal – taip pat ir jos) kreipiasi į dievybę, melsdamos žemdirbystei palankesnių gamtos sąlygų. Čia matome, jog lietuvių moterys religiškai berods nebuvo diskriminuojamos, ir kai kuriose apeigose jų vaidmuo buvo ypač žymus. Bent jau moterys galėjo rengti „peticijas”, daryti įtaką vyrams ir pačiam Vytautui, praktiškai šantažuodamos politinių neramumų galimybe. Manyčiau, šiandieninė ir labai nesenų laikų politinė-religinė situacija atspindi tas pačias realijas – moterys Lietuvoje ir dabar yra aktyvios religiškai bei politiškai ir būtent jos labiau nei vyrai linksta į religinį-politinį fundamentalizmą.
30 Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas // Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1986, t. 2, p. 402.
—————————-
Žinoma, nors ir skųsdamasis tokia padėtimi, Žygimantas neprisiima jokių įsiparei-gojimų ir visiškai netrykšta noru tuos prietarus išrauti. Status ąuo politiniu požiūriu visada yra geriau, nei nežinoma ir neprognozuojama padėtis įsivėlus į religinės padėties taisymus. Matyt, panašiai Lietuvoje mąstyta ir XV amžiuje bei XVI a. pirmoje pusėje (beje, „Vytauto ir moterų” precedentas čia galėjo turėti įtakos), nes kristianizacija, iš esmės terėpusi miestus, provincijon nebuvo pernelyg plečiama. O provincija berods prasidėjo jau „už Vilniaus miesto” sienų, ką jau kalbėti apie labiau nutolusias teritorijas.
Kaip pažymi Zenonas Ivinskis, lietuvių, o ypač žemaičių, dvasinis pasaulis dar ilgą laiką buvo pagonybės apgaubtas, o iš šaltinių neabejotinai galima nustatyti, kad pirmasis Žemaičių krikštas (1413-1417 m.) gyventojų mases menkai tepalietę. Iš viešojo gyvenimo šiek tiek pasitraukusi pagonybė tvirtai laikėsi kaime. Smūgį jai sudavė XVI amž. gale ir XVII amž. pradžioje Žemaičių vysk. Merkelis Giedraitis ir uolūs pastoracijos darbininkai jėzuitai. Jų pastangos buvo tokios didelės, kad galima kalbėti apie antrąją Žemaičių kristianizacija.31
————————–
31 Ten pat, p. 405.
————————–
Taigi galime pažymėti: medžiai ar miškeliai senojoje tradicijoje buvo tikrai reikšmingas kulto sistemos dėmuo, išsilaikęs labai ilgai. Vykstant gilesnei Lietuvos kristianizacijai, ryškesnės ar išoriškai pastebimesnės apeigos nunyko, bet XIX-XX amžių etnografinė medžiaga, ypač susijusi su kalendorinėmis šventėmis bei tautosaka, rodo, kad medžių sakralumo pajauta lietuvių mentalitete neišnyko, tik arba pasislinko į periferiją, t. y. į sakmes ar privačius burtus, magines apeigas, arba susiliejo su krikščioniškais dalykais.
Toks ilgas ir stiprus medžio mitologemos funkcionavimas, be abejo, turėjo gilias šaknis. Dabar pamėginsime kiek pasiaiškinti, kokią religine svarbą senojoje religinėje sistemoje galėjo turėti medis ir kaip konkrečiai jis funkcionavo.
MEDIACINĖ. MEDŽIO FUNKCIJA
Jeronimo Prahiškio liudijime tarsi numanoma, kad medis yra dievybės „gyvenamoji vieta” arba vieta, kur ji apsireiškia. Tokią sampratą patvirtina Simono Grunau sudarytoje Prūsijos kronikoje pateiktas pagrindinėje prūsų šventvietėje Rikojote augusio ąžuolo aprašymas.
Pasak Grunau, tas ąžuolas buvęs 6 uolekčių storio, jis buvo galingas ir aukštas, žaliavo žiemą ir vasarą, war stetis grūn, winter und sommer, jo lapija buvo tokia vešli, kad pro ją neprasiskverbdavo lietus. Aplink ąžuolą buvo ištempti audeklai, už kurių tegalėjo įeiti krivis kirvaitis ir vyriausieji vaidelotai. Ąžuole stovėjo trijų prūsų dievų stabai – Patolo, Perkūno, Patrimpo. Palei jį nuolat degė šventoji ugnis, kurstoma ąžuolinėmis malkomis32.
————————-
32 Simons Grunaus Preussischc Chronik // Hrsg. M. Perlbach. Leipzig, 1875, Bd. 1, p. 78.
————————–
Ąžuolą kaip aukojimo vietą Grunau mini ir kitur – ties ąžuolu (bet kokiu) buvo galima aukoti sudievintiems prūsų didvyriams Bruteniui ir Vaidevučiui. Heiligenbeil vietovėje buvo dievui Curche skirta šventvietė, kurioje taip pat augo ąžuolas, palei kurį degė šventoji ugnis ir buvo aukojama33. Brutenis su Vaidevučiu dievų garbei pasiaukoja, susidegindami prieš šventąjį Rikojoto ąžuolą.
—————————-
33 Ten pat, p. 94-96.
—————————-
Matome, kad šiame pasakojime ąžuolui skirta centrinė vieta: jis auga šventvietėse, palei jį dega šventoji ugnis, ir „jame” stovi dievų stabai. Taigi prūsiškoji medžiaga čia iš dalies sutampa su lietuviškąja: ąžuolas yra centre (giraitės ar šventvietės), ir „jame gyvena” (ar „miškelyje gyvena”) dievai ar konkreti dievybė. Matyt, kokie nors ypatingi medžiai buvo „šventi savaime”, arba juose apsigyvendavo dievai, pasirinkę konkrečius medžius dėl savų sumetimų – žmonėms tereikėdavo aukoti ties jais. Labai įdomų „vieno žemaičio” liudijimą matome Pretorijaus tekste; nors tai ir vėlyvas šaltinis, tam tikrą tradiciją jis, matyt, atspindi.
Pasak Pretorijaus ir jo informatoriaus, kai žynys (Weidullis) surasdavo tinkamą vietą ar medį, jis turėdavo pasninkauti tris dienas ir tris naktis ir šaukti savąjį dievą, idant jis įžengtų į medį, suteiktų jam (medžiui) šlovę, kad žmonės per tą medį galėtų kreiptis į dievą pagalbos. Po pasninko ir maldų dievas nusileidžia į medį ir apsireiškia stipriu ošimu bei kraupiu murmesiu šakose. Bet jeigu iki trečiosios dienos taip neatsitinka, žynys turi pasitraukti ir po kurio laiko – šįsyk dviejų dienų pasninko – grįžti vėl. Jei ir dabar dievas nenužengia medin, žynys privalo iki kraujo susidraskyti krūtinę; jeigu ir tai nepadeda, jis turi atnešti savo vaiko kraujo ir apšlakstyti juo medį – tada dievas paprastai ateina; po viso to keliama šventė bei aukojama (LPG 530).
Erazmas Stela (tiesa, menkai patikimas autorius) pateikia ir kitų šaltinių patvirtinamą žinią. Pasak jo, prūsai tikėję, jog medžiuose, ypač ąžuoluose, gyvena dievai, ir ąžuolų ošime išgirsdavę jų atsakus: Praecellentes arbores, ut robora, ąuercus deos inhabitare dixerunt, ex ąuibus sciscitantibus responsa reddi audiebantur (LPG 182). Jau nesyk mūsų pasitelktas Pretorijus teigia, jog senovėje krivis klausydavęs ąžuolo ošimo ir išgirsdavęs tam tikrus žodžius (LPG 423).
Grunau užsimena apie ženklus, kuriuos dievai siunčia prūsams ypatingomis akimirkomis: kartais tai žaibai, perkūnija. Tačiau kitais atvejais ne visada aišku, apie kokius ženklus kalbama. Vis dėlto Brutenis, prieš išrenkamas kriviu kirvaičiu, pasižada būsiąs prūsų pasiuntiniu pas jų dievus ir, ką išgirsiąs, persakysiąs žmonėms: wos ich von in werde horen und ich is sogen wil, und wist34. T. y. Brutenis kalba apie girdėjimą. Galimas dalykas, toks „girdėjimas” sietas ir su šventuoju ąžuolu.
————————–
34 Simons Grunaus Preussischc Chronik// Hrsg. M. Perlbach. Leipzig, 1875, 13d. l,p. 62-63.
—————————
Čia galime prisiminti vieną „tiesioginės kalbos” pavyzdį, tiesa, iš lyvių tradicijos. Henrikas Latvis perteikia tokius anoniminio lyvio žodžius: „Aš mačiau lyvių dievą, kuris pranašavo ateitį. Iš medžio išaugo dievo vaizdas nuo krūtinės iki galvos, ir dievas man sakė: rytoj rytą ateis lettonų kariuomenė”35. Tačiau tokie „tiesioginiai” dievų bylojimai yra greičiau retas dalykas. Labiau įtikėtina, kad krivis kirvaitis dievų valią patirdavo iš tam tikrų ženklų, kurių tarpininkai, beje, galėjo būti ir šventieji medžiai. Ąžuolo, arba „šventojo medžio”, artumas yra tiesiog būtina sąlyga dievų valiai patirti. Apie legendine vaidilute milžinę Pogezaną tradicija sako esą ji gyvenusi ąžuolų giraitėje ir šokdavusi su dievais; jos žodžiai būdavo laikomi dievų žodžiais (LPG 194).
————————-
35 Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos / Iš lot. k. vertė J. Jurginis. V„ 1991, p. 49.
————————-
Taigi kultinė medžių funkcija dabar kiek pasipildo: matome, jog ypatingi, šventi medžiai yra arba dievų „gyvenamoji vieta”, arba vieta, kur tie dievai apsireiškia. Vienaip ar kitaip tai buvo reikšmingi ir svarbūs senojo kulto elementai, atliekantys mediacinę, tarpininkavimo, funkciją. Akivaizdu, kad, priešingai nei samprotavo pozityvistinių metodologijų atstovai, baltai „negarbino” medžių dėl jų pačių – tiesiog „per medžius” apsireikšdavo dievai. Medžiai buvo žmonių ir dievų susitikimų, pasimatymų vietos, o ne kulto objektai. Kaip ir kalnai, kalvos, piliakalniai, taip ir medžiai savo sakralumą galėjo įgyti būtent dėl pirmapradžio, kosmogoninio artumo dievams, kurio dėka jie tapo kosmogoniniu precedentu paremtais kultiniais religiniais precedentais. Ir – kaip įprasta kosmogoniniais atvejais – kultą bei religinį gyvenimą įcentrinančiais veiksniais.
ĮCENTRINANČIOJI MEDŽIO FUNKCIJA
- Grunau pateikta medžiaga rodo, jog Rikojoto šventvietė tapo religiniu Prūsijos ir aplinkinių teritorijų centru, į kurį keliauta tarsi piligrimystėn. Panašiai Romovę įcentrina Petras Dusburgietis (plg. „šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje – Nadruvoje – buvo vieta, kurią vadino Romuva” – BRMŠ 1333-334,344). Tokių pačių „centro” atspindžių matome ir kituose užsiminimuose apie senąsias kulto vietas – pasak J. Dlugošo, „iš viso krašto” būdavo renkamasi į miškeliuose švenčiamas religines šventes, Pretorijus mini asmenį, atvykusį iš Žemaitijos Nadruvon pasimelsti prie šventojo medžio (ši aplinkybė, matyt, liudija, jog tokios religinės kelionės „šventųjų medžių link” siejo tikrai nutolusias baltų pasaulio erdves).
Apskritai visos šventosios vietos (ar bent jau dauguma jų) turėjo kokių nors sąsajų su medžiu. Pretorijus, aprašinėdamas dar jo laikais „tebeveikusią” šventvietę palei Šyšą, mini ten augusį ąžuolą (LPG 539-540). Prie tokių su medžiais susijusių šventviečių paprastai vykstama, keliaujama – o religinė kelionė visada yra kelionė lig centro, lig pradmenų (plg. piligrimystes Romon ar į Šventąją žemę krikščionybės tradicijoje). Medžio (taigi ir religiškai eksplikuotų šventų giraičių) pradmeniškumą tikriausiai pagrindžia kosmogoniniai vaizdiniai. Beje, tokią „centruotę” paprastai turi ne tik ypač nuaugę ar didžiuliai medžiai, bet ir medžių rūšys, todėl ąžuolas šventviečių aprašymuose aptinkamas bene dažniausiai.
IDEOLOGINĖ MEDŽIO FUNKCIJA
Lietuvos metraščio duomenimis, legendinių valdovų dinastijos atstovų laidojimo vietose būdavo statomi stabai. Šiems supuvus, toliau būdavo gerbiami jų vietoje išaugę medžiai; berods tokius medžius garbindavo konkrečios apylinkės gyventojai. Tarkim, didysis kunigaikštis Kukovaitis savo motiną Pajautą palaidojo ant Žaslių ežero kranto, pastatė ten jos stabą, kuriam supuvus apylinkių gyventojai garbino ten išaugusias liepas36. Taigi medžiai galėjo įeiti ir į valdančiosios dinastijos kulto (nekrokulto) sistemą. Medis, augęs šventvietėje (dažniausiai ąžuolas), tapdavo orientacijos ašimi tam tikros teritorijos gyventojams. Tokią pačią funkciją atlikdavo ir šventos giraitės.
————————–
36 BRMS II, p. 372, 379.
————————–
Tačiau ypač mūsų požiūriu reikšminga Norberto Vėliaus teorija, teigianti, jog baltų pasaulis apskritai buvo orientuojamas pagal Pasaulio medžio provaizdį. Pasak Vėliaus, „geografiškai susiklostęs trinariškumas – būdingiausias baltų pasaulėžiūros ir socialinės diferenciacijos bruožas”37. Baltų teritorijose galima įžvelgti tarsi „paguldyto medžio” atvaizdą. Šaknimis jis remtųsi į Vakarus, Prūsiją, šakomis apimtų Aukštaitiją ir apskritai rytines baltų teritorijas, kamienas, arba vidurys, būtų tarsi pereinamoji, vidurinė trinarės struktūros dalis.
————————
37 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V„ 1983, p. 266.
————————-
Kaip apibendrindamas teigia N. Vėlius, „vakarinis baltų arealas yra susijęs su daugelio svarbiausiųjų priešpriešų (žemai-aukštai, požemis-dangus, vanduo-ugnis, juodas-baltas, senas-jaunas ir kitų) kairiaisiais poliais, rytinis – su dešiniaisiais. Vakarų arealo mitologijoje į pirmą vietą iškeliamas požemio dievas, vidurio – žemės, o rytų – dangaus dievai. Vakarų arealo mitologijoje, tautosakoje, visoje mitinėje poetinėje pasaulėžiūroje dominuoja tie gyvūnai, medžiai ir augalai, kurie siejami su požemio, vidurio – su žemės, o rytų – su dangaus sfera”.
Toliau pabrėžiama, jog „vakarų arealas senovės baltų pasaulėžiūroje tarsi reprezentavo pasaulio medžio šaknų (kelmo) sferą, vidurio – kamieno, o rytų – šakų, viršūnės. Nereikia manyti, kad baltai pasaulio medį įsivaizdavo paguldytą ant viso savo gyvenamojo ploto; įvairūs atskirų arealų kultūros reiškiniai čia tik dėsniškai buvo susieti su skirtingomis pasaulio modelio, kuris dažniausiai buvo reiškiamas pasaulio medžio įvaizdžiu, sferomis. Tai (…) iš dalies yra atitinkamai susiklosčiusio socialinio jų gyvenimo atspindys”38. Todėl rytų areale vyravo karių luomas, vidurio – žemdirbių ir vakarų areale – žyniai39. Dar daugiau – mitologiniai dalykai koreliuoja ne tik su socialiniais, bet ir ūkiniais. Vėlius teigia, jog „sprendžiant iš mitinės pasaulėžiūros, vakarų areale šalia žynių turėjo gyventi nemaža žmonių, sau duoną pelniusių iš požemių ir vandens. Tokių žmonių kategorijai galėjo priklausyti žvejai, upeiviai ir jūreiviai, jeigu iš viso tokių buvo, gintaro rinkėjai bei apdirbėjai ir visi amatininkai, vertęsi iš žemės gelmių gauto spalvoto metalo apdirbimu. Iš kultūrinių augalų čia daugiau turėjo būti auginami šakniavaisiai, o iš gyvulių – kiaulės. Rytų areale populiaresnė turėjo būti medžioklė, iš kultūrinių augalų daugiausia turėjo būti auginami rugiai, iš gyvulių – stambieji raguočiai ir avys, nes šiuos augalus ir gyvulius linkstama priskirti dangaus dievams. O vidurio areale (…) gyvulininkystė turėjo būti labiau paplitusi negu žemdirbystė, iš kultūrinių augalų daugiau buvo auginama miežių, avižų ir ankštinių javų, iš gyvulių – arklių ir ožkų”40.
——————————
38 Ten pat, p. 198.
39 Ten pat, p. 216-244 ir kt.
40 Ten pat, p. 244.
——————————-
Tad pastebime, jog medis kaip religinis kulto reikšmuo, atspindintis kosmogoninius archetipus, tuo savo funkcijų iki galo neatskleidžia. Kaip modelis, archetipas, provaizdis, jis įsiveržia ir į socialinį gyvenimą, pagal jį modeliuojama ir ūkinė sankloda (ar bent jau leidžiasi „pagal jį” apskaičiuojama). Medis šventvietėse, šventos giraitės ir kitokie „amžinojo medžio” „provaizdiški” įsiveržimai į religinį, socialinį, politinį gyvenimą liudija, kad tie autoriai, kurie lietuviams priskiria „gamtos kultą” ar šiek tiek keistą „medžių garbinimą”, stipriai prasilenkia su realijomis. Medis buvo provaizdis, mediatorius, dievų ir žmonių bendrystės priemonė ir t.t., bet jokiu būdu ne „kulto objektas”. Žmogus, gyvendamas „medžio artumoje” ar veikdamas pagal „medžio provaizdį”, paprasčiausiai įsikurdavo tikriausioje realybėje, tai yra – sakralybės erdvėje.