Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Mirusiojo kelionė ir būklės (20 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

2.2. MIRUSIOJO KELIONĖ IR BŪKLĖS

Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejamą „dangaus viduriu” ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.

Mirusiojo ar miegančiojo siela gali pasirodyti ir žvėrelio (pelytės) pavidalu, bet dažniausiai tai paukštelis ar bitelė. Atrodo, kad ir pati sielos samprata susiformuoja būtent šiuo laikotarpiu: tada, kai mirusieji, ištisas epochas tapatinti su žvėrimis ir vėliau – su paukščiais, galiausiai atskiriami nuo pastarųjų, – bet atskiriami būtent pasitelkiant paukščių įvaizdį, kuris, anksčiau turėjęs tiesioginę ir pažodinę reikšmę (paukštis – protėvis), vėliau tampa veikiau simboliu ar metafora ir nurodo jau ne konkretų paukštį, į kurį persikūnija mirusysis, o to mirusiojo esmę ir savimonę išlaikančią vėlę, tiesa, pasirodančią paukštelio pavidalu. Šis pavidalas vėlesniais laikais galėjo kiek ir trukdyti, matyt, vyko kažkoks fizinis protėvio „nupaukštinimas”, pasibaigęs, suprantama, ne senajai religijai neprieinama nematerialios sielos – dvasios samprata, o „subtilesniu” bitelės, plaštakės vaizdiniu.

Lietuvių liaudies mene randamas vadinamojo Pasaulio medžio vaizdinys: ant jo šakų vaizduojami sutūpę stilizuoti paukščiai gali būti gretinami su lietuvių pasakų rojuje ar jo prieigose augančiu medžiu ir ant jo paukštelių pavidalu čiulbančiais mirusiaisiais. Šitokį danguje esantį medį randame ir šamanistinėse kultūrose; ant jo šakų paukščių lizduose auga būsimųjų šamanų sielos, kurias vėliau paukštis nuneša į žemę.85 Ant tokio medžio šakų gali tupėti devyni paukščiai, pats jis siejamas su reinkarnacijos, atgimimo idėja.86

Šiuo aspektu įsidėmėtinas vyriausiojo lietuvių žynio Lizdeikos radimas erelio lizde, pakartojantis šamano gimimo motyvą.87

————————-

85 Findeisen H. Schamanentum. Stuttgart, 1957, p. 112.

86 Ten pat, p. 116.

87 Plačiau žr. Beresnevičius G. Gediminas ir Lizdeika // Miestelėnai. V., 1992, p. 85-92.

—————————

Trumpai tariant, nemirtingosios lietuvių sielos įvaizdžio šaknys slypi protėvių – paukščių vaizdinyje; be to, nemirtingoji siela gretintina su kitų pasaulio tautų religijoms žinoma sapno siela: tai siela, galinti palikti miegantį žmogų ir drauge – ta pati, kuri atsiskiria nuo kūno mirties akimirką.

Nors kartais sakoma, kad siela galutinai atsiskiria nuo kūno 24 valandoms po mirties praėjus88, vis dėlto dažniau tikima ją atsiskiriant išsyk (išsyk atsiskiria bent jau to konkretaus mirusiojo savimonę išlaikanti sielos dalis). Nevienodai tautosakoje suprantamas pats atsiskyrimo pobūdis – lengvai ar sunkiai siela nuo kūno atsiskiria ir kiek ilgai tai trunka. Jei žmogus numiršta ir vėl atgyja, ir vėl miršta, manoma, jog tai „dūšia” kūnui dėkoja, kad gerai užsilaikė, kad jai sunku su kūnu atsimeilinti, nes abu gerai sutiko ir pan.89, ir atvirkščiai – rami mirtis reiškia, kad mirusysis aname gyvenime bus laimingas.90 Nebūtinai čia reikėtų įžiūrėti nevienodo archajiškumo tikėjimus: veikiausiai vienas ar kitas įmanomas aiškinimas būdavo pasirenkamas pagal aplinkybes. Kai kur tokie aiškinimai yra gana sudėtingi, plg.:

Kuris sunkiai miršta, tai sako, kad dūšiai sunku su kūnu atsimeilinti – buvo didelė tavorščystė. Tai yra gerai, jeigu taip miršta mažiukas; o jeigu sunkiai miršta suaugęs, kuris yra buvęs blogu žmogum, tai sako: dūšia iš kūno bijos išeit, nes bijos velnių.91

————————

88 Balys J. Mirtis ir laidotuvės… Nr. 349, p. 41.

89 Ten pat, Nr. 329,330, p. 39; plg. Nr. 333, p. 40.

90 Ten pat, Nr. 331, p. 39; Nr. 332, p. 39-40.

91 Ten pat, Nr. 330, p. 39.

————————-

Labai vertingos lietuvių sakmės, pasakojančios apie ką tik nuo kūno atsiskyrusios sielos potyrius.92 Siela, Dievo pasiųsta savo kūno pasižiūrėti93 ar tiesiog atsiskyrusi po ligos (numirusi)94, ar žmogui išgėrus vandens95, arba „tarsi numirus”96, pamato po savimi „tokį bjaurybe bedrybsantį”, t. y. savo kūną, tačiau jo neatpažįsta97, arba, kitais atvejais, baisisi, tačiau iki paskutinės akimirkos negeba iš naujo susilieti su juo. Siela pastebi, kad ji gali kalbėti, vaikščioti, tačiau jos niekas negirdi ir nemato. Visos pastangos atkreipti į save aplinkinių dėmesį lieka bergždžios, plg.:

Viens žmogus vis mislįdavęs ir mislįdavęs, kaip tie žmonės miršta, kaip ta dūšia atsiskiria nuo kūno. Taip jis vieną kartą buvęs toks negalingas: pavakary įėjęs į gryčią ir atsigulęs į lovą. Jam lovoj begulint, suėmęs toks blogumas – jis apsalęs, nebejutęs. Po to jis ir atsibundąs lyg iš miego, kad jam jokio blogumo nebesą, ir, atsikėlęs iš lovos, nuėjęs ir atsisėdęs šalia pečiaus. Šit po valandos įėjusi jo pati į gryčią, priėjus prie lovos ir ėmus rėkti, verkti: „Širdytė mano numirė, širdytė”… Šis greitai atsistojęs nuo pečiaus, priėjęs prie jos ir sakąs: „Ko tu verki – štai aš!” Pati į jį nė žiūrėti nežiūrinti, tik verkianti ir verkianti prie jo lovos pristojus, ir gana! Ir šis žiūrįs, kad toj lovoj kažin kas drybsąs toj lovoj kaip stuobrys padribęs… Įeina ir jo vaikai iš lauko, ir tie visi rėkę šaukę: „Tėtytė mūsų numirė, tėtytė!”, o šis katram vienam sakąs: „Ko jūs verkiat – štai aš!” .. .Bet niekas į jį nė žiūrėt nežiūrįs, nesiklausąs, ką jis sako, tai jis nuėjęs pas savo kaimyną, radęs daržinėj besiliuobiantį, tą kalbinąs, ir tas jam nieko nesakąs, ir nuo to einąs į šalį, taip kad, rodos, jo nebebūtų ant tos pasaulės… Atsisukęs parėjęs į savo namus, randąs nabašniką bemazgojant: aprėdę su drabužiais, paguldę ant lentų, visi suklaupę poterius kalbą, ir jis atsiklaupęs, sukalbėjęs su jais drauge. Padavę į sodžių žinią: suėję iš sodžiaus, susėdę giedą, ir šis giedąs su visais. Budėtojams daliją alų, o jam neduodą, bet jis ir nenorįs, kitiem duoda valgyt, jam ne, bet jis ir nenorįs. Budėję, budėję kokias tris dienas, ir taisąsi leist į kapus – ir jis kartu. Nulydėję ant kapų, atvožę grabą, einanti jo pati atsisveikinti, „sudiev” sakyti: pabučiavus, einąs ir jis. Vos tik pabučiavęs – ir pasijutęs grabe begulįs! Pakėlęs akis, žiūrįs, kad apie jį palydovai apstoję begiedą, jo pati ir vaikai beverkia, begarbstą… Jis tuoj atsisėdęs ir iš grabo išlipęs ir parėjęs kartu su savo palydovais namo. Tai taip jis pamatęs, kaip atsiskiria dūšia nuo kūno.98

————————–

92 LPK 3506.

93 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 10, p. 23.

94 Ten pat, Nr. 9, p. 62-63.

95 Balys J. Dvasios ir žmonės… Nr. 19, p. 19-20; Slančiauskas M. Min. veik., Nr. 361, p. 210. Tokio „atsigėrimo” aiškinimą žr. Vėlius N. Chtoniškasis… P. 169.

96 Balys J. Min. veik., Nr. 22, p. 21-23. Plg. Slančiauskas M. Min. veik., Nr. 360, p. 209-210.

97 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 10, p. 23; Slančiauskas M. Min. veik., Nr. 361, p. 210.

98  Basanavičius J. Min. veik., Nr. 9, p. 62-63.

————————-

Atsiskyrusi nuo kūno, siela išlaiko to konkretaus žmogaus savimonę – jis suvokia save, mato savo artimuosius, juos girdi, bando atkreipti jų dėmesį ir sielvartauja, kai tai nepavyksta. Įdomus sielos požiūris į savo kūną – šis apibūdinamas kaip kažkas bjauraus, kaip stuobrys. Siela pastebi, kad ji nebenori nei valgyti, nei gerti, apskritai jos kontaktai su materialiu pasauliu nutrūkę. Šiokį tokį materialumą siela vis dėlto išlaiko – ji gali vaikščioti, kalbėti, tačiau toks materialumas negretintinas su žemiškuoju. Su gyvaisiais mirusiojo vėlė negali bendrauti, nors ji juos mato ir girdi, šie jos nepastebi.

Žmogui „nustipus, jo dvėselė, arba dūšia, einanti kur tenai į aukštybes laimingiau gyventi”, – teigia Simonas Daukantas.99 „Dūšia” taikoma tiek mirusiojo vėlei nusakyti, tiek ir sapno sielai įvardyti, plg. žemaičio išsitarimą: „Kur sapnas, ten ir dūšia”.100 Lietuviai apskritai tiki, kad tuomet, kai žmogus sapnuoja, jo siela išeina iš kūno ir klaidžioja po tas vietas, apie kurias sapnuoja.101 Toks sielos išėjimo iš kūno sapno metu motyvas būdingas ne tik izoliuotoms, bet ir Europos tautoms. Dar VIII a. Paulius Diakonas pasakoja (Historia Langobardorum 3, 34) apie karalių Guntramą Burgundietį, kuris sykį medžioklėje užmigo po medžiu. Jo palydovas pastebėjo, kad iš užmigusio karaliaus burnos išlindo maža gyvatėlė ir, pašmirinėjusi aplink, grįžo atgal. Atsibudęs karalius palydovui papasakojo savo sapną, kurio įvykiai sutapo su gyvatėlės, išlindusios iš karaliaus burnos, patirtais nuotykiais. Tokių ir panašių sielos išėjimo iš kūno sapnuojant motyvų užrašyta įvairiais laikais.102 Tai, kad siela gali palikti kūną balandžio pavidalu, išlėkdama pro burną, ir vėl sugrįžti, buvo žinoma ir viduramžiais – taip pasakota apie vienuolius ir atsiskyrėlius.103 Jau kalbėjome apie lietuvių sakmes, mininčias iš miegančio žmogaus burnos išeinančią „dūšią” (bitelės ar pelės pavidalu), ir pabudusio žmogaus pasakojimus apie savo sapno įvykius, kurie yra lygiai tokie patys kaip to gyvūnėlio, t. y. jo siela išgyveno.

———————-

99 Daukantas S. Rinktiniai raštai. V., 1976, t. 1, p. 497.

100 Вишинский П. Мin. veik., р. 144.

101 LTR42(68).

102 Žr. Straubergs K. Min. veik., p. 218-220.

———————–

Taip pat ir mirusio žmogaus vėlė gali pasirodyti bitelės pavidalu. Tarkime, mirusios motinos vėlė, pasivertusi bitele, atvyksta pas savo sūnų šiam miegant, pro nosies skylutę įlenda vidun ir sapne praneša jam apie savo mirtį.104 Mirusio žmogaus vėlė gali pasirodyti balta peteliške105 ar tiesiog peteliške, plaštake.106 Plaštake mirusiojo sielą kartais vaizduojasi ir latviai107, kurie kaip ir lietuviai tiki, kad sapnuojant išlėkusi siela gali atrodyti ir kaip pelė, gyvatėlė.108 K. Straubergs manymu, sielos prisiimti plaštakės, paukštelio vaizdiniai sietini su gan vėlyvu dangaus kaip pomirtinio gyvenimo vietos įvaizdžiu (arba su sielos kelione į kažkur toli esančią mirusiųjų karalyste). O savo ruožtu sielos pasirodymas gyvatėle ar pelyte veikiausiai reiškia šios versijos artumą archajinei chtoniškosios pasaulėžiūros sistemai.109

———————-

103 Ten pat, p. 219-220.

104 Balys J. Mirtis ir laidotuvės… Nr. 366, p. 42.

105 Ten pat, Nr. 881, p. 96; plg. Nr. 954, p. 102.

106 Ten pat, Nr. 882-885, p. 96.

107 Straubergs K. Min. veik., p. 212.

108 Ten pat, p. 220.

109 Ten pat.

———————

Nuo kūno atsiskyrusi siela su peteliške, gyvate, bet dažniausiai paukščiu tapatinta dar senovės Egipte; galbūt dėl tokio vaizdinio įtakos atsirado ir įasmenintos vėlės – sparnuotosios erinijos, harpijos, valkirijos.110

Tai, kad žmogaus siela sapnuojant palieka kūną, matyt, įgalina jos bendravimą su mirusiaisiais sapno metu. Vėlės dažniausiai ir reiškiasi per sapnus.111 Mirusiųjų vėlės pasirodo sapne ko nors prašydamos: duoti elgetoms, užpirkti mišias, pastatyti kryžių, pernešti ugniavietę – didžiausia nuodėmė tai atsakyti.112 Mirusieji sapnuose dažniausiai rodosi savo artimiesiems kuo nors skųsdamiesi.113 Jų prašymus išpildžius, daugiau nebesisapnuoja.

————————

110 Schimmel A. Min. veik., p. 1638.

111 Balys J. Min. veik., Nr. 6, p. 42.

112 Вишинский П. Мin. veik., р. 145.

113 Balys J. Min. veik., Nr. 894, p. 97; Nr. 895-898, p. 98.

————————–

Mirusiųjų net prašoma apsireikšti sapne, pvz., mirusios motinėlės vaikai maldauja: „Kad ji įsisapnuotų / Nor per ramų miegelį / Ir per dimną sapnelį. / Kad ji paaiškintų, / Mūsų motinėlė, / Ko nuog mūs / Jaunų reikalauja, / Tai mes pasirūpintum / Dėl savo motinėlės.. .114 Kartais sakoma, jog „dūšios” po mirties tol vaidenasi per sapną, kol jos tebėra skaistykloje, kai iš skaistyklos išeina – nebesirodo.115 Šioje sakmėje ryški krikščionybės įtaka, tačiau galimas dalykas, kad ir senojoje lietuvių religijoje mirusieji, galutinai įsikūrę pomirtiniame pasaulyje, nebesugrįždavo. Taip pat krikščionybės įtaka žymi ir sakmėje, teigiančioje, jog kai „vaidinas per sapnus, vis tai aniuolai prie gyvųjų ateidami vaidinas per sapnus: pasirodo, į tą dūšią pasiversdami, tai šio, tai to prašinėja”.116

———————–

114 Tauta ir žodis. K., 1927, t. 4, p. 290-291.

115 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 21, p. 26; plg. Nr. 28, p. 27; Nr. 29, p. 27-28; plg. Balys J. Min. veik., Nr. 342, p. 40.

116 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 24, p. 27.

———————–

Per sapnus mirusieji perduoda ir tam tikrą informaciją. Skenduolis visuomet kaimynams prisisapnuoja, kaip ir kodėl jis nusiskandino.117 Tie, kuriems dažnai sapne pasirodo mirę tėvai, giminaičiai, duodantys tarnybą ar šaukiantys pas save, žino, kad turės greitai mirti.118 Tačiau dvasioms uždrausta žmonėms sakyti apie pomirtinį gyvenimą (per sapnus), jos žmonėms pareiškia tik tiek, kiek joms yra leista.119

Mirusieji sapnuose lanko ir latvius. Jie ateina savo pavidalu ir pokalbio metu stovi šalia miegančiojo – pokalbio niekas negirdi, ir mirusieji, kad jų nepastebėtų, greitai išnyksta.120 Jie pasakoja viską, tik ne tai, kaip yra danguje, teikia naudingų patarimų, tačiau palyginimais, metaforiškai.121

————————–

117  Balys J. Min. veik., Nr. 900, p. 98.

118 Ten pat, Nr. 901, p. 98; plg. Basanavičius J. Min. veik., Nr. 2, p. 41; Nr. 6, p. 42.

119 Balys J. Min. veik., Nr. 902, p. 90.

120 Straubergs K. Min. veik., p. 211.

121 Ten pat.

—————————–

Kiek galima spręsti, miegančio žmogaus sielai iš dalies atitrūkus nuo kūno, ji pakankamai dematerializuojasi, kad galėtų kalbėti su mirusiųjų vėlėmis. Dažniausiai toks bendravimas galimas su mirusiaisiais, esančiais skaistykloje, o su mirusiaisiais, esančiais danguje, bendraujama kur kas rečiau. Pikti, blogi mirusieji, pasilikę žemėje ar patekę pragaran, – pernelyg materialūs ir sugrubę, kad galėtų „įeiti” į sapnus ir bendrauti su gyvaisiais. Tad žemės pasaulyje vienokio ar kitokio kontakto ieškantys mirusieji (ypač kūniškais pavidalais), matyt, suprastini kaip pakankamai neigiami personažai, susiję su piktosiomis jėgomis.

Be to, miegančiųjų ir mirusiųjų bendravimą įgalina ir tai, kad miegančio žmogaus siela ir mirusiojo vėlė – tas pats fenomenas, ta pati „dūšia”. Lietuvių mitologiniuose vaizdiniuose miego ir mirties sąvokos labai artimos, pirmasis mirusysis Sovijus „pomirtinius” potyrius išgyvena būtent miego metu, t. y. savąja sapno siela, kuri kartu yra ir nemirtingoji siela. Europinėje tradicijoje „sapnas” ar „miegas” ir mirtis – nuo seno labai artimi vaizdiniai, pakanka prisiminti vien jau nuo vėlyvojo paleolito randamus palaidotus mirusiuosius „miego” ar „embriono” pozomis, o dar Homeras, kalbėdamas apie mirusiųjų vėles Hade, negalėjo rasti geresnės metaforos: „atsiskyrus vėlė kaip sapnas kokis plazdena” (Odisėja XI, 223).

Indų sistemose penktoji sielos dalis yra anandamaja, nepriklausanti nuo ko nors kito (kūno, pojūčių, objektų) ir todėl nemirtinga – taip moko Brihadaranjaka upanišada (Br. IV 3, 7-8; IV 5, 15). Tokią nepriklausomybę lietuviai, matyt, stengėsi išreikšti per paukštelio ar bitelės pavidalus. Irano arijai, kaip pamename, čia įžiūri dvi sielas: pačią sielą – urvan ir dvasinį žmogaus pradą – daena, su kuriuo po mirties vienijasi urvan. Daena, šviesi, skaisti dangiška esybė, etimologiškai gali būti siejama su lietuvių diena, nors menkai tikėtina, kad ir lietuvių tradicijoje būtų galima rasti bent kiek patikimiau paliudytą dvasinį žmogaus pradą. Vis dėlto lietuviai turi įdomių šiuo požiūriu posakių, plg.: „Ar begyva? – Ne, diena mano, jau mirė”, „Oi dienužė, pakol aš paprasiu!”, „O kad tave diena!”, „Jauna mergele, balta dienele, ko gailiai verki?”, „Neverk, mergelė, neverk, dienelė!”122

————————-

122 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1969, t. 2, p. 506.

————————–

Ugrofinų įvaizdžiai, kaip jau buvo galima pastebėti, kartais stebėtinai sutampa su lietuvių ir kitų indoeuropiečių sielos sampratos vaizdiniais. Penktąją sielos dalį ugrofinai nusako kaip žvirblį ar kregždutę, kartais – šešiakoję lapę primenančią esybę, vadinamą Ūrt. Ji palieka žmogų jo mirties akimirką ir persikelia į mirusiųjų kraštą. Ūrt susijusi su žmogų globojančia dvasia, saugančia visas penkias sielos dalis, tai tam tikras genijus – globėjas, iš esmės sutampantis su pačia žmogaus asmenybe. Ūrt turi visus konkrečiam žmogui būdingus požymius. Galimas dalykas, Ūrt derėtų gretinti su lietuvių „vardu”. Ūrt, ugrofinų manymu, visada skrieja virš žmogaus (galbūt todėl toks dažnas paukščio, peteliškės vaizdinys). Ir Ūrt, ir lietuvių „vardas” gali būti tos pačios prigimties kaip ir romėnų genijus – saugotojas, Sokrato demonas, krikščioniškasis Angelo sargo motyvas.

Reikia pažymėti, kad lietuvių „siela” paprastai vartojama apibūdinti žmogaus psichinių fenomenų visumai. 0 mirusiam žmogui „sielos” terminas taikomas daug rečiau, mirusysis tapatinamas su „vėle”, nekintančia žmogaus dalimi, išliekančia po mirties ir išlaikančia svarbiausius žmogaus asmenybės bruožus.

Akivaizdu, kad senovės lietuviai sielą laikė daugialype; tačiau ši samprata toli gražu nenaikino ir negožė sielos, kaip vienalyčio fenomeno, vaizdinio. Mūsų mažiausiai kūno atžvilgiu, kalbant apie „sielą ir kūną”, siela suvokiama kaip integralus fenomenas, kurio santykis su kūnu gali būti atskiro pasamprotavimo tema.

SIELOS VIETA KŪNE

Dažniausiai siela įsivaizduojama esanti kūne, plg.: „Akys (tiktai) kaktoje, dūšia kūne”.123 Tačiau sielos buvimo kūne vietą aiškiai ir nevienareikšmiškai nusakyti nėra paprasta.

Nesunkiai atsekamas ryšys tarp sielos ir plaučių bei kepenų.124 Kepenys, vienas svarbiausių žmogaus gyvybinės veiklos centrų, bei su kvėpavimu susiję plaučiai su siela siejami dažnoje tradicijoje. Gana netikėtai lietuviai sieja ir „dūšią” bei liežuvį.125

———————–

123 Tauta ir žodis… T. 4, p. 509.

124 Greimas J. Min. veik., p. 158.

125 Lebedys J. Smulkioji lietuvių tautosaka. XV11-XVIII a. V., 1956, p. 208-209.

————————

Vis dėlto dažniausiai siela siejama su širdimi. Įdomus tokio sielos tapatinimo su širdimi atvejis, į kurį atkreipė dėmesį N. Vėlius.126 Mirštančiam piktam ponui velnias išplėšia širdį per burną, matyt, tuo būdu pasigriebdamas ir mirusiojo vėlę.127 Kartais smulkiojoje tautosakoje „dūšia” ir „širdis” vartojamos sinonimiškai.128 Lietuviai sako: „Pakol dūšia kūne, patol širdėj viltis”.129 Kaip minėta, velnias pikto žmogaus širdį, tapatinamą su vėle, ar „dūšia”, išplėšia per burną. Lietuviai tiki, kad tuo pačiu būdu, per burną, siela iš tiesų išeina mirties akimirką130, arba kitu atveju, kad „dūšia” iš kūno išeina per du paskutinius atodūsius: pirmuoju iš krūtinės, antruoju iš gerklės.131 Su tokiais tikėjimais gretimini tokie pasakymai: „Negaliu pasikrutyt, širdis per gerklę lipa (labai bloga)”, „Bebėgdama jau taip pailsau, ka širdis par gerklę lipa”, „Pavargęs, da išgerk – širdis pro kaklą išlips”.132

—————————

126 Vėlius N. Chtoniškasis… P. 199.

127 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 39, p. 272.

128 Lebedys J. Min. veik., p. 200-201.

129 Lietuvių kalbos žodynas… T. 14, p. 859.

130 Balys J. Min. veik., Nr. 363, p. 42.

131 Ten pat, Nr. 337, p. 40.        ~

132 Lietuvių kalbos žodynas… T. 14, p. 851,884,886.

—————————

Įstabus retas tikėjimas, kad mirusiojo „dūšia” išeina per kojos kulną ir po to jau eina į dangų ar į pragarą.133 Tačiau ir čia esama atitikmenų, nurodančių, kad „dūšios” ir širdies kelias – vienodas. Labai išsigandus sakoma: „Man širdis lig kulnų nudribo”.134 Čia galima prisiminti pėdos semantiką ir jos sąsają su reinkarnacijos procesu. V. Šafranskis (Szafrahski) teigia:

Keltų pasaulyje pėda ant akmens turėjo svarbų vaidmenį genties didvyrio reinkarnacijos procese. Naujo karaliaus intronizacija keltuose vykdavo ant mirusio karaliaus kapo. Sosto įpėdinis turėjo pastatyti koją ant akmenyje iškalto mirusiojo karaliaus pėdos pėdsako, kad tuo būdu galėtų būti pripažintas karališkosios dinastijos įpėdiniu.135

————————-

133 Balys J. Min. veik., Nr. 338, p. 40.

134 Lietuvių kalbos žodynas… T. 14, p. 877; plg. p. 883.

135 Szafrahski W. Zwyczaje, obrzędy i symbole religijne w dawnej Europie // Zwyczaje, obrzedy i symbole religijne. Warszawa, 1978, p. 369.

————————–

Galimas dalykas, bent jau ypatingais atvejais pėduotieji akmenys turėjo panašias funkcijas ir lietuvių tikėjime: „dūšios” išėjimo per kulną motyvas galbūt tai ir nurodo.

Akivaizdu, kad širdies ir sielos raiškos būdai lietuvių psichologijoje panašūs. Be to, širdis (siela) tam tikru laiku, matyt, buvo tapatinama su kvėpavimu, tai liudija tikėjimai, jog „dūšia” iš kūno išeina būtent per burną, be to, priešpaskutinis atodūsis, einąs iš krūtinės, matyt, taip pat sietinas su širdimi. Tad atsekame sielos, siejamos su kvėpavimu ir širdimi, vaizdinį. Tokios sielos sąsajos su kūnu (širdimi) tikriausiai yra ypač archajiškos. E. B. Teiloras (Tylor) ir V. Vundtas (Wundt), pirmieji nagrinėję civilizacijos nepaveiktų tautų sielos vaizdinius, greta šešėlinės sielos vaizdinio išskyrė būtent tokią, su kvėpavimu ir širdimi susijusią, sielą – su tam tikromis išlygomis tokią interpretaciją priima ir šiuolaikinis mokslas.136

————————-

136 Hultkrantz A. Seele // Die Religion in Geschichte… P. 1634.

————————-

Galimas dalykas, tokie vaizdiniai skleisdamiesi tapo atsparos tašku vėlesniam daugianarės sielos sampratos formavimuisi. Pažymėtina, kad šešėlinės ir su kvėpavimu bei širdimi susijusios sielos vaizdiniai apskritai būdingi pirmykštėms tautoms, o indoeuropiečių tautų kultūrose sielos įvaizdis išplėstas labiau.

SIELOS SUBSTANCIALUMAS

Sielos, ar bent jau mirusiųjų vėlės, turi svorį ir, jeigu jų susirenka daugiau, svoris gerai juntamas. Štai viena lietuvių sakmė:

Ūkininkas G. iš Varų (Rusnės parapija, Šilo karčemos pavietas), savo liguistą vaikelį pasiėmęs, leidos su valtele per vandenį šieno pažiūrėti. Laimingai perplaukęs ir šieną apžvelgęs, pluoštelį į valtelės galą įdėjęs, vaikelį uždėjęs, yrėsi atgal. Iki vidurio vandens užėjus, pradėjo valtelė grimzti ir sunkiai yrėsi; jis sušuko savo pagalbininkui: „Tu tik irkis, matai – valtelė grimzta!” – ir taip juodu, kiek tik pajėgdami, turėjo varytis. Prieš krantą valtelė į vandenį jau taip įsispaudė, kad vanduo jau per briaunas į vidų plūdo! Išsigandęs dėl tuščios valtelės grimzdimo, tėvas, vaikelį sugriebęs, iššoko laukan ant kranto – vaikelis tame akies mirksnyje savo dvaselę išleido. Valtelė todėl grimzdo, jog tūkstančiai numirusiųjų prie mirštančiojo vaikelio ant jos buvę.137

————————–

137 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 11, p. 56-57.

————————–

Artėjant prie pomirtinio pasaulio erdvės, laivelis tarsi savaime grimzta ir lietuvių dainoje.138 Tikriausiai tai archajinis ir ganėtinai paplitęs indoeuropiečių tikėjimas. Lukianas Mirusiųjų pašnekesiuose X skyriuje pateikia Charono skundą dėl mirusiųjų vėlių, pernelyg slegiančių jo luotą, dėl to šisai grimztąs. Prokopijus iš Cezarėjos, pasakodamas apie bretonų laivininkus, kurie vėlių prisėdusias laives plukdo į Britaniją, pamini, kad tie laivai, nors atrodydavo tušti, būdavo tiek pripildyti mirusiųjų dvasių, kad grimzdavo į vandenį iki pat kraštų (De bellogothico, IV, 20).139

——————–

138 Beresnevičius G. Op. cit., p. 100-101.

139 Ten pat, p. 98-101.

———————

Paprastai „vėlių svorio” motyvas akivaizdžiausiai pasirodo keliaujant vandeniu; tikėtina, kad anapus šių graikų, keltų, lietuvių vaizdinių slypi kažkoks bendras indoeuropiečių protautės mitologinis motyvas, tačiau šiuo metu jį atsekti galimybių nėra. Vis dėlto viena vėlė vargu ar gali sverti daug, sveria jų pulkai. Tik ypatingais atvejais vėl susiduriame su vėlių, tik jau demonizuotų, svoriu – būtent kai kalbama apie slogučius. Tačiau šiuo atveju svoris – neišvengiamas inkubo atributas; mirusiojo vėlė, prisiimdama inkubo funkcijas, drauge su jomis prisiima ir svorį.

Šiaip paskira vėlė ar „dūšia” niekada neturi ženklesnio svorio; jos ir atrodo kaip maži, menki dalykėliai. Kai kurios lietuvių pasakos pragaro katiluose verdančias mirusiųjų „dūšias” apibūdina kaip muses140, spirgus141, grūdus142, kamuoliukus143, kartais jos atrodo kaip derva.144 Taigi tai kūniški daiktai, tačiau pabrėžtinai smulkūs. Pragaro vaizdiniai dažniausiai kūniški, kaip kūniškos ir lietuvių pasakų pragaro kančios. Tačiau tai – jau paskutinė kūniškumo riba – sielos įvardijamos kaip labai smulkūs daikteliai, o didžiojoje atitinkamų pasakų dalyje jos, lyg ieškant subtilesnių vaizdinių paskutinėms, ribinėms materijos formoms nusakyti, įvardijamos kaip katiluose verdančios putos.145 į šį kontekstą gal gali įsiterpti ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė” aptinkamas pasirodymas „pieno puta” ir „kraujo puta”, nors genetiškai tokių įvaizdžių šaknys driekiasi giliau.146

——————————

140 LTR 687 (23).

141 LTR 368 (289).         

142 LTR 462 (217).  

143 LTR 462 (292).

144 LTR 262 (197).

145  LTR 42 (31), 272 (47), 724 (29)… LMD1300 (14), 1494 (15), I 1000 (675).

146 Beresnevičius G. Pirmadievių lemtis // Siaurės Atėnai. 1993 02 19, Nr.7(152),p. 1.

——————————-

Tai, kad mirusiojo „dūšia” įsivaizduojama ganėtinai maža (gali tilpti puodelin), liudija ir paprotys, žmogui mirus, pastatyti ant stalo švęsto vandens puodelį, kad „dūšia”, išėjus iš kūno, išsimaudytų ir „čysta” eitų dangun.147 Kitur sakoma, kad „dūšia” – maža „lyg trijų metų kūdikėlis”.148 Panašiai apie sielą mano latviai – galvijo siela įsivaizduojama tokia maža, kad ją galima nešti rankose.149 Tiek žmogaus, tiek gyvulio sielos, kai kurių tautų nuomone, apskritai pasirodo kaip kūno miniatiūros.150

————————–

147  Balys J. Min. veik., Nr. 15, p. 17-18.

148 Ten pat, Nr. 16, p. 18.

149 Straubergs K. Min. veik., p. 220.

150 Szafrariski W. Pradzieje religii w Polsce. Warszawa, 1979, p. 52.

—————————-

Galima pastebėti, kad siela, nors ir ganėtinai artimai susijusi su kūnu, tačiau už jo ribų sielos „kūniškumas”, „materialumas” menkas. Net kalbant apie pragarą, kur dėl krikščionybės įtakos kūniškumui pabrėžti sielai taikomi materialūs vaizdiniai, jie išties atrenkami iš pačių materijos pakraščių (putos).

Regis, senovės lietuvių nuomone, dvasinis pradas žmoguje slypi imanentiškai: skleistis jis iš dalies gali sapnuose, nors neaiškiai ir miglotai. Po mirties šis dvasinis pradas, nutraukęs ryšį su kūnu, galutinai pereina į tą patį sapnuose jau šiek tiek nujaustą matmenį, kuriame tebeišlieka tam tikras „materialumas”, bet pernelyg subtilus, kad iš jo erdvės dar būtų įmanomas kontaktas su žemiškuoju materialumu.

Sielos (vėlės), kaip pelės, bitės ir pan., vaizdiniai tikriausiai buvo vieni archajiškiausių, susiformavusių dar tikėjimo metempsichoze laikotarpiu. Nors tokia siela išlaiko identitetą su sapnuojančiu asmeniu, jos savimonė – pasvaigusi, ji pasaulį bei save nesyk vaizduojasi gan iškreiptai (nes iš miego pabudus). Toks archajinis vaizdinys lietuvių pasaulėžiūroje išliko tik kaip tam tikrų sielos potyrių ir savybių, įgyjamų miegant, iliustracija. Pelės ar bitelės pavidalo sielos samprata (ypač antruoju atveju) susiliejo su vėlesniaisiais vėlės vaizdiniais ir koegzistavo su ilgainiui įsivyravusia antropomorfinio pavidalo mirusiųjų samprata.

Jau su tikėjimu metempsichoze susiję sielos, kaip smulkaus judraus gyvūnėlio, vaizdiniai patyrė žymią sielą dematerializuojančią intenciją. Senosios kultūros sunkiai vaizdavosi transcendentinį pasaulį: gryno dvasiškumo, bekūnės idealybės vaizdiniai buvo joms svetimi. Į transcendenciją buvo projektuojami materialūs vaizdiniai: lietuvių, kaip ir kitų senųjų tautų, dievai – materialūs ir reljefiški. Nuostabu, kad sielos vaizdinio atveju toks reljefiškumas pastebimai menksta: transcendentinio, dvasinio pasaulio nuojauta sąlygojo tai, kad sielos, kaip tam tikros materialybės, vaizdiniai aiškiai artėjo prie paties medžiagiško pasaulio paribio, ypatingą sielos subtilumą mėginta išreikšti sielą atitinkančius vaizdinius „smulkinant”, „mažinant”. Sielos substanciją tuo būdu siekta kiek galima labiau priartinti prie menamo „grynos dvasios” vaizdinio, tačiau, regis, atitinkamų „nematerialios substancijos” vaizdinių senovės lietuviams būdingoje vaizdinių visumoje nebuvo. Artimiausi šios „grynos dvasios” sampratai buvo su kvėpavimu susiję bei sapno sielos vaizdiniai, kurie ir tapo lietuvių sielos sampratos pagrindu („dūšia”, „dvasia”, plg. anksčiau konstatuotą sapno sielos ir nemirtingosios sielos sampratos gretinimą).

SANTRUMPOS

BLPj – Lietuviškos pasakos įvairios / Surinko J. Basanavičius. V., 1995, kn. 1.

BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903.

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. V., 1996.

BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. XVI a. / Sudarė N. Vėlius. V., 2001.

BRMŠ III – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. XVII a. / Parengė N. Vėlius. V., 2004.

DPK – Dusburgietis Petras. Prūsijos žemės kronika / Parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Batūra. Vertė L. Valkūnas. V., 1985.

DŽTI – Daukantas S. Žemaičių tautosaka / Parengė V. Jurgutis, B. Kazlauskienė. V., 1983, t. 1.

JLDI – Juška A. [užrašė]. Lietuviškos dainos. V., 1954,t.t.

Kal – Misevičienė V. Kalendorinių apeigų dainos // Lietuvių liaudies dainų katalogas. V., 1972,1.1, p. 243-312.

LLD – Lietuvių liaudies dainynas.

LLK – Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika // Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos / Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis. V., 1991.

LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai.

LPG – Mannhardt W. Letto-Preussische Gotterlehre. (Magazin der Lettisch-Literarischen Gesellschaft XXI). Riga, 1936.

LT I – Lietuvių tautosaka. V., 1962,t.t.

LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas.

MNPK – Marburgietis Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika / Vertė R. Jasas. Mokslinis redaktorius K. Gudmantas. Paaiškinimus parašė R. Trimonienė, K. Gudmantas. V., 1999.

SŠLP – Šiaurės Lietuvos pasakos / Surinko M. Slančiauskas. Parengė N. Vėlius ir A. Seselskytė. V., 1974.

SŠLS – Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai / Surinko M. Slančiauskas. Parengė N. Vėlius ir A. Seselskytė. V., 1985.

TD III – Tautosakos darbai. K., 1937, t. 3.