Rimvydas Budrys

Mitologiniai etiudai-3

(Seni ir nauji kalbos mitai)

Gintarui Beresnevičiui atminti,
ieškojusiam ir radusiam dabarties mitų žodžius

1. Pasaka be galo arba Saulės ir Mėnulio mitologija

Gyveno kartą dėdukas su bobute. Kadaise jie buvo jauni ir padūkę. O dabar vienas nuolat trindavo užpakalį užpečkyje, o kita vis kuitėsi virtuvėje, nors valgytojų beveik nebuvo. Arba šiltesnę dieną bobutė kažką knaisiodavosi lauke. Taip jie leido dienų dienas, beveik nepratardami nė žodžio. Kaimynams atrodė, kad tarp jų tvyranti tyla yra užsitęsusi bežadė kova. Bet iš tiesų jiems jau niekas neberūpėjo ir dėl niekų jiems nesinorėjo burnos aušinti. Ypač dėdukui, kuriam nuolat buvo šalta. Net ir šiltais vasaros vakarais jį nuolat krėtė drebulys. Jam trūko Saulės. Nors ji švietė, bet jau jo nesušildydavo. Aiškiai iš lėto prie jo artinosi Mirtis. Ir dėdukas apie tai žinojo, nes visi jo kaimo draugai jau buvo iškeliavę į aną pasaulį. Nebebuvo su kuo ir burnelės išlenkti, nors rūsy jau buvo susikaupę daug apmusijusių samanės buteliukų. Taip slinko laikas, nepalikdamas jokių pėdsakų. Aplinkui nieko nebeliko įdomaus, ir bobutė jau seniai jo nebedomino. Retkarčiais mintyse ją pravardžiavo „Sena šliurė“, bet žodžiu tingėjo tai beištarti. Vis tiek visi jos atsakymai jam jau buvo žinomi. Nors kadaise jis ją vadindavo „Mano Saulele“… Bet tie laikai praėjo. Net ir laukta išmintis su senatve jam kažkodėl neatėjo. Matyt todėl niekas taip ir neužeidavo su juo pasitarti. Tiesiog jis niekam tapo nebereikalingas.

Tuo tarpu bobutė iš viso jau nieko nebegalvojo, nes jau gyveno nebe šiame pasaulyje. Kaip sakoma, ji buvo viena koja šen, o kita ten. O ten, kaip žinoma, nėra ko galvoti. Ji įtarė, kad jos gyvenimas nuėjo perniek, bet dėl to ant nieko nepyko. Nei ant dieduko, nei tuo labiau ant pačios savęs. Nors ji ir turėjo vaikų, bet dabar juos retai teprisimindavo, nes visi jie buvo seniausiai išsilakstę. Kai retkarčiais kuris nors iš jų pasirodydavo, tai jai atrodydavo, kad jie iš dangaus nukrito. Nes, kuo toliau, tuo labiau juos užmiršdavo esant. Bet, nežiūrint sulaukto amžiaus, nė vienas iš senolių niekuo nesirgo. Aišku, dėdukas jau buvo apžlibęs, o bobutė pakurtusi, bet tai jiems beveik netrukdė. Ir net kažkiek kiekvienam patiko. Bobutei patikdavo ieškoti dėduko pamirštus akinius, o dėdukas ta proga smagindavosi garsiai šūkaudamas ant bobutės.

Bet vieną dieną šita jų gyvenimo idilija baigėsi. Ant slenksčio pasirodė niekada jų nematytas anūkas. Tai buvo trylikametis bernelis, kuriuo jo tėvai atsikratė visai vasarai, išsiųsdami į kaimą. Jis atvažiavo vienas, nes jau ieškojo savo nepriklausomybės. Kadangi buvo apvalaus veido, tai bobutė iš karto jį pakrikštijo -„Mano Mėnuliukas“. Tuo ji gerokai nustebino dėduką, nes kadaise bobutė taip jį patį vadindavo. „Matyt, mano dienos jau suskaičiuotos“- padarė išvadą jis,- „Atsirado naujas Mėnulis“.

Tuo tarpu bernelis iš karto ėjo prie reikalo – „Aš miegosiu ant šieno, noriu čia būti kaip tikrame kaime“. Bobutė kurį laiką nenorėjo sutikti, sakydama, kad šienas pernykštis, nes dėdukas dar nešienavo. Bet, prisiminusi savo jaunas dienas, nusileido ir nuėjo ruošti jam guolį. Kai tik ji sugrįžo, bernelis jos klausia:

– Ar pas jus yra internetas? Turbūt tokiam užkampy jo nerasiu.-Paklausė bernelis.

– Yra, kaip nebus. Ogi tai mūsų dėdukas.-Atsakė bobutė.

– Man reikia prisijungti, o ne dėduko?-Nustebo berniukas.

– Galėsi kartu su juo ir prisijungti, nors man atrodo, kad dar esi per mažas tokiam reikalui.-Konstatavo bobutė.

– Kaip tai per mažas? Pas mus mieste jau vaikai tai moka daryti.-Vėl nustebo bernelis.- Aišku, kaimas. Atsilikote nuo civilizacijos.

– Ką, pas jus jau ir vaikai geria?-Dabar nustebo bobutė.

– Mokykloj neleidžia. Bet visi, net vaikai moka prisijungti.-Atsakė berniukas.

– Eik pas dėduką ir tarkis su juo,- nusprendė bobutė,- gal jis tau ir duos kokį vieną kitą lašą. Pats jau senai neragavo, nebeturi su kuo…

– „Na ir keista ta mano bobutė“,-pagalvojo berniukas ir nuėjo ieškoti dėduko.

Jį surado ant pečiaus besišildanti ir vėl to paties paprašė. Dėdukas irgi jo nesuprato, bet atsakė:

– Taip, nors aš buvau kažkada komunistas, bet su vaikais tai negerdavau.

– Kad aš jau nebe vaikas,- pasipiktino berniukas,- man jau trylika. Ir aš noriu ne gerti, o interneto.

– Tai aš ir esu tas Internetas. Klausk Mėnuliuk manęs, ko tik nori. Atsakysiu. Esu senas ir daug ką žinau,- prisiminė savo nenaudojamą išmintį dėdukas.- Ta proga aš ištrauksiu kokį nors buteliuką,- ir dingo rūsy.

– „Dėdukas ne mažiau keistas, nei bobutė. Bet su jais tikrai bus nenuobodu“,- pagalvojo berniukas ir išėjo pasižvalgyti po gamtą.
Po kiek laiko sugrįžęs atrado jau įkaušusį belūkuriuojantį dėduką. Jį pamatęs, dėdukas tarė:

– Aš jau prisijungiau. Klausk ko tiktai nori.

– Ar jūsų prūde yra žuvų?- paklausė berniukas.

– Anksčiau buvo, pats pažvejodavau. Tai ir dabar turi būti,- atsakė dėdukas.

– O ar aš galėčiau pajodinėti ant jūsų arklio?-vėl paklausė berniukas.

– Jodinėk, jei tik moki. Anksčiau ir aš kartais pašuoliuodavau,- sutiko dėdukas.

Taip berniukas atrado kalbą su dėduku, ir daugiau nebeklausinėjo apie internetą. O dėdukas pagaliau surado, su kuo dalintis savo išmintimi. Ir ne tik ja. Jis kartu su berniuku eidavo žvejoti, grybauti, mokė jo jodinėti, ir net parodė kaip pasigaminti samanę…Tiesa, jis vėl kiek įjuko į savo buteliukus. Bet tai niekam aplinkui netrukdė, net bobutė nesiburnojo, matydama tokią idiliją. Kartais jį ir dėduką vėl netyčia pavadindavo „Mėnuliuku“ ir su malonumu sukosi savo virtuvėje. Taip jiems bendraujant greitai pralėkė vasara. Berniukas suvyriškėjo ir, kai atėjo atsisveikinimo metas, dėdukas su bobute išlydėjo jį į kelią. Grįžę namo, jie ėmėsi rudens darbų ir kartu pradėjo laukti kitos vasaros. Dabar jiems vėl buvo dėl ko gyventi. Nes vėl jiems atsirado apie ką kalbėti.

2. Kaip drugelis treptelėjo koja arba Mitas apie žodžio galią

Vaikystėje man labai patiko pasakos. Ir ypač kai kurios iš jų. Viena tokių pasakų, kurią skaičiau dešimtis, jei ne šimtus kartų, buvo Kiplingo pasaka „Ir drugelis treptelėjo koja“. Iki šiol prisimenu aptrintą tos pasakų knygos viršelį, nors iš pačios pasakos siužeto mano atmintyje mažai kas teišliko. Bet liko prisiminimas apie tai, kad labai panorėjęs, net toks menkas padaras kaip drugelis, silpniausiu savo kojytės treptelėjimu gali pakeisti padėtį pasaulyje. Koks psichoanalitikas pasakytų, kad tai buvo mano nepilnavertiškumo kompensacija. Bet aš tuo netikiu, nes pagal savo metus tada jaučiausi visiškai pilnavertišku. Žaidžiau futbolą, mušiausi, kartais pabėgdavau iš namų ir krėčiau visokias išdaigas. Taigi, ši Kiplingo pasaka mane užkabino visai kažkuo kitu. Bet kuo?

Žymiai vėliau, jau studijuodamas Universitete, iš kažko išgirdau apie Drugelio teoriją, kuris simbolizavo šiuolaikinės matematikos katastrofų teoriją. Vėl viduje kažkas sukrutėjo ir aš ta teorija kiek pasidomėjau. Aišku, sudėtingose formulėse nesusigaudžiau, bet iš šalia formulių esančio teksto kai ką supratau. Supratau, kad drugelis čia yra tas minimalus reikalingas postūmis, kad įvyktų jau senai pribrendęs lūžis. Tą lūžį matematikai kažkodėl pavadino katastrofa. Atrodytų, kad tai tėra banali tiesa, bet ji manyje vėl stipriai surezonavo.

Kiek vėliau, kai ėmiausi psichologinės praktikos, atkreipiau dėmesį į tai, kad tas pats žodis kai kada veikia, o kai kada dingsta tyruose. Tinkamas žodis reikiamu momentu irgi yra savotišku drugeliu. Kartais gali trepsėti kaip koks dramblys, o niekas nesikeičia, o kartais užtenka menkiausio nusičiaudėjimo, ir viskas išsisprendžia. Nors čiaudulys net nėra žodžiu. Aišku, kai šneka koks autoritetingas žmogus, visi jo įdėmiai klauso, nepriklausomai nuo to, kokius žodžius jis taria. Bet, jei koks nors autoritetas, pavyzdžiui, net valstybės galva, pradeda nusišnekėti arba tuščiai pliaukšti, tada dėmesys jo žodžiam išgaruoja kaip dūmas, ir jo žodžiai jau nebedaro jokios įtakos. Drugelis yra menkas gyvūnas, nepalyginsi su kokiais drambliais ar banginiais, ant kurių net Žemė laikosi. Bet ne atsitiktinai matematikai pasirinko būtent jį lemiamam momentui pažymėti. Matyt, taip pat neatsitiktinai drugelius po visą pasaulį gainiojasi kiek trenkti biologai. Ir ne tik jie, o net toks žodžio meistras, kokiu buvo rašytojas Nabokovas. Nors jis manęs kažkodėl neužkabino. Nei jo drugelių aistra, nei jo parašytų knygų tekstai. Labiau traukė ir artimas buvo Bulgakovo žodžio polėkis, nors jis tikrai nesidomėjo drugeliais.

Kai man buvo apie dvidešimt metų, netikėtai atradau, kad man labiau artimi yra ne žodžio, bet būgno garsai. O atradau taip. Teko sudalyvauti vienose vestuvėse, kuriose grojo kaimo kapela. Kai vestuvės įsibėgėjo, pajutau, kad negaliu ištverti, neprisėdęs prie būgno. Paprašiau būgnininko, kad jis leistų man per pertraukėlę kiek pamušti jo būgną. Savo bėdai jis sutiko, nes po to tose vestuvėse aš mačiau tik būgną. O būgnininkui teko jį slėpti nuo manęs krūmuose, tęsiant muziką jau be būgno. Bet po šio būgno atradimo aš netapau muzikantu, o pirmą būgną įsigijau tik dar po kokių dvidešimties metų. Tada, kai susidomėjau šamaniškomis tradicijomis. Etnografinėje literatūroje atradau, kad šamanai daug ką gali savo būgnu dėl to, nes jis yra specialiai įšventintas. Bet iš tiesų, tai yra akių dūmimas. Nes ne būgne reikalas, o tame, su kokiu nusiteikimu jie jį muša. Iš to ir gaunasi tie ypatingi, gal būt net ne muzikalūs garsai. Juk patys muzikaliausi būgniukai groja žinomose grupėse. O per jų koncertus dažnai kaip tyčia lyja ir visi šlampa, klausydamiesi jų skleidžiamų garsų. Pas šamanus taip nebūtų, nes jie sau neleistų to, kad jų žmonės šlaptų.

Taigi, jau vaikystėje mano atrasta Kiplingo knyga buvo svarbi ne drugeliu. O atradimu, kad rodomoje jėgoje slypi silpnumas, o tikroji pasikeitimų galia yra trapi ir nepastebima. Kad ne vienadienių politikų kalbos lemia mūsų egzistenciją, o pasišventusių poetų ir rašytojų ištarti ar parašyti žodžiai. Tik tikras ištartas Žodis yra tuo Garsu ir Drugeliu, kuris keičia mūsų pasaulį. Todėl, matyt, paukščiai čiulba, varlės kvarkia, žiogai svirpia, šunys loja, šamanas muša būgną, o poetas kuria eiles. Ir tik tada, kai yra tam nusiteikę, ar yra kokio nors svarbus reikalo spiriami.

3. Šiuolaikinė Eglės mito versija arba Ko reikia moterims

Eglė ką tik baigė psichologijos mokslus ir ta proga su draugėmis atvyko į pajūrį pailsėti. Ji dar neturėjo jokių planų dėl tolesnio savo gyvenimo, bet drąsiai žiūrėjo į ateitį. Todėl iš karto pasuko į kurorto pakraštyje esantį nudistų pliažą. Ten jau deginosi kelios jų amžiaus merginos ir krūvelė pagyvenusių pilvotų vyrukų.

– Nieko įdomaus,- pagalvojo ji ir nuskubėjo su draugėmis maudytis. Oras buvo pasakiškas ir Eglė ilgai nenorėjo lipti iš jūros. Visos jos draugės jau senai šnekučiavosi su nudistais, o ji vis dar mirko vandenyje. Pagaliau tarusi, kad jūra vis dėlto ne vonia, Eglė išlipo ant kranto.

Su panieka pažvelgusi į savo drauges, ji pasuko prie savo rūbų. Jau norėjo paimti rankšluostį, kai staiga pamatė, kad jis juda.

– Vaidenasi,- šmėkštelėjo mintis, ir ji drąsiai pakėlė rankšluostį.

– Vis dėlto ne, aš neišprotėjau,- suprato Eglė, pamačiusi iš po rankšluosčio išlindusį žaltį. – Koks didelis ir su ausytėm, tikrai ne gyvatė – iš karto profesionaliai nustatė ji. – Bet ką man toliau su juo daryti?- sumurmėjo Eglė.

– Jei tekėsi už manęs, atgausi savo rūbus,- netikėtai išgirdo Eglė žalčio tylų balsą.

– Ne, matyt aš išprotėjau, gyvuliai juk nemoka kalbėti,- pratarė Eglė.

– Kai nori, tai ir moka… Be to aš ne paprastas žaltys, o esu jų Karalius. Galiu kalbėti bet kokia kalba, nors man labiau patinka lietuviškai. Nes lietuviai nuo seno mane gerbia.- Dar aiškiau išgirdo Eglė žalčio šneką.

– Gyvatė!!!- Netikėtai pasigirdo vienos iš jos draugių klyksmas.- Gelbėkit!!!

– Pati tu gyvate, kvaiša. Tai žaltys ir kalbantis. Gal pabėgo iš cirko. Be to jis mano,- nukirto Eglė.

– Tai reiškia, kad tu tekėsi už manęs,- apsidžiaugė žaltys.

– Nieko tai nereiškia,- atsikirto Eglė.- Tiesiog ta kvaiša galėjo viską sugadinti.- Jei tu šneki, tai turi ir savo vardą. Ar kartais tu ne Žilvinas?

– Iš kur tu sužinojai mano vardą?- nustebo žaltys,- iš ties mano vardas Žilvinas ir aš gyvenu marių dugne savo rūmuose. Jei ištekėsi už manęs, galėsi ir tu ten apsigyventi.

– Nu ir pristojai… Tekėsi, tekėsi… Aš tavęs net nepažįstu, tik žinau iš pasakos. O be to ten viskas blogai baigėsi,- prisiminė Eglė.

– O koks tavo vardas?- paklausė Žilvinas,- gal Eglė? Mūsų žalčių padavimuose aš turėčiau sutikti merginą vardu Eglė. Tarp mūsų žalčių tokių vardų nėra. Todėl aš ir ieškau visokiose kitokiose vietose.

– Taip. Mano vardas Eglė, bet tai nereiškia, kad aš turiu su tavim susidėti. Aš esu diplomuota psichologė, o ne kokia zoofilė. Geriau ieškotum sau žmonos zoologijos parke, o ne mūsų pliaže.

– Ne, tai man netinka. Mūsų mituose sakoma, kad aš savo žmoną turiu atrasti jūros pakrantėje. Apie parkus ten nieko nekalbama. O be to tu esi čia pajūryje su savo seserimis, kaip ir turi būti,- paprieštaravo Žilvinas. Todėl ir tavo rūbų neatiduosiu, kol nesutiksi už manęs tekėti.

– Tai visai ne mano seserys, o tik draugės,- pastebėjo neatitikimą Eglė.- O drabužius, jei taip nori, gali sau pasilikti, apsieisiu be jų. Kaip nudistė galiu grįžti namo ir nuoga. Tai būtų mano hepeningas šitame miestelyje, nors man ir nesinori tokiu būdu pagarsėti. Aš juk psichologė.

– O kuo ypatinga ta psichologė?- pasidomėjo Žilvinas.- Pas mus tokių nėra. Yra vikrių ungurių, tingių otų, ramių menkių ir dar daug ko, bet psichologių nėra.

– Nu ir palyginai mane su tokiom menkystom. Psichologė moka analizuoti. Ir aš tave galiu išanalizuoti taip, kad daugiau su manim niekada nenorėsi susitikti,- supykusi tėškė Eglė.

– Man, kaip šaltakraujui gyvūnui, patinka karštos moterys,- konstatavo žaltys.- Tai psichologės analizė yra karšta?- pasidomėjo jis.

– Kaip psichologė aš negaliu būti abejinga žmogui, bet tu esi žaltys. Ir viskas,-toliau priešinosi Eglė.

– Jei dabar nesutiksi už manęs tekėti, tai mane galėsi pamatyti tik po kelių metų. Nes tik tada aš vėl galėsiu tau pasirodyti,-toliau ją kalbino Žilvinas.- Nejaugi tu nenorėtum būti Žalčių Karaliene?

– Mes savo būrelyje analizavome lietuviško žalčio mitą ir priėjome išvados, kad tai yra patriarchalinė atgyvena. O mes dabar kartu su Europa pereiname į naująjį matriarchatą. Todėl vyro kultas turi išnykti, o moterys turi tapti nepriklausomomis. Tokia dabar aš ir esu.- Toliau ginčijosi su Žilvinu Eglė.

– O iš kur tada rasis vaikai, jei tau nebereikia vyro?- Paskutinį argumentą metė Žilvinas.-Ir kam tada tavo karšta analizė, jei iš jos nebus vaikų? Juk tada nebus nei Ąžuolo, nei Beržo, nei Uosio ir net išdavikės Drebulėlės. Kaip jūs tada be visų jų gyvensit?

– Nežinau,- susimąsčiusi tarė Eglė.- Atvažiuok į mūsų Universiteto psichologų būrelį, ir kai mes tave išanalizuosim, tada ir pakalbėsim,- suteikė viltį Žilvinui Eglė.

– Aš pagalvosiu. Iš tiesų koks skirtumas, ar važiuoti į uošviją, kur tave nugalabys, ar į Universitetą pas psichologus, kur tave išanalizuos.- Balsiai svarstė jis. Ir taręs,- laikai juk keičiasi, lauk manęs,- nušliaužė į jūrą.

Taip pasibaigė dviejų pasaulių susitikimo pirmoji dalis. Pailsėjusi pajūryje Eglė grįžo namo ir laukė rudens ir naujo seno lietuvių mito pratęsimo.

4. Mitas apie tikrąją Tabako reikšmę arba kas žmonėms svarbiau

Daugelis klaidingai mano, kad didžiausias žmonių civilizacijos atradimas yra mašinos. Kad būtent mašinos pavertė žmogų iš laukinių padarų į protingus kūrėjus. Po Markso ir Darvino ši idėja įsitvirtino vos ne kaip neginčijama tiesa. Bet, kaip visada, tiesa slypi kažkur anapus ir jos neįmanoma pasiekti. Todėl šis pasakojimas ne apie tiesą, o apie realybę. Kažkodėl niekas nepastebi, kad žmogus negali išgyventi ne be mašinų, o be kai kurių įprastų daiktų. Ir pačiu svarbiausiu tokiu daiktu yra netgi ne maistas, o apsvaigimą sukeliantis produktas. Blaivybėje ilgai neišsilaikysi – gyvenimas tampa pilkas ir nuobodus. Taip visų kraštų žmonės savo gyvenamoje vietoje susirasdavo kokių nors svaigalų ir palaipsniui jų pagalba susikurdavo savitą kultūrą. Lengvas apsvaigimas išlaisvindavo kūrybinius impulsus, kurie blaivioje būsenoje likdavo užslopinti. Matyt todėl taip dažnai menininkai alkoholyje ieško įkvėpimo. Jo sukeltas lengvas ir greitai praeinantis kvailiojimas apsaugodavo nuo galimybės pasidaryti visišku durniu. Greičiausiai, būtent tos kultūros, kurios taip ir neatrasdavo savo narkotiko, taip ir neiškildavo iki civilizacijos lygio. Tokių tautelių buvo begalė. Galimas sakyti, kad visos civilizacijos buvo kuriamos kiek apspangus. Aišku, kai pernelyg pasineriama į kokį nors svaigalą, tada galima ir išnykti. Pavyzdžiui, taip nutiko romėnams, kurie tiesiog nusigėrė, o tada juos lengvai įveikė barbarai. Bet iš tiesų, jų imperija žlugo ne dėl vyno. Jiems koją pakišo filosofija. Sekdami senovės graikais, romėnai pamėgo filosofinį gyvenimo būdą. Vynas jiems buvo tik paranki priemonė pabėgti nuo realybės, kad galėtų maudytis filosofinių sąvokų jūroje. Ir tai jie su malonumu darė savo pirtyse, kol visiškai išglebusius nuo tuščiažodžiavimo, juos paėmė konkretūs realistai. Šiuo požiūriu žinomoje istorijoje jie yra unikalūs.

Tuo metu, kai romėnai gėrė atskiestą vyną, kitoje vandenyno pusėje gyveno indėnai, kurie mėgo rūkyti žolę. Jie iš viso labai gerbė visokius dūmus, nes gyveno tyruose, kur reikėjo iš tolo viską užuosti. Kitaip tuose laukiniuose kraštuose jie greitai būtų pražuvę. Tik uoslė, o ne protingi samprotavimai, jiems padėdavo išvengti pavojų. Priešingai, negu gėlių kvapai, lapų ir kiti dūmai būdavo juntami iš karto ir iš tolo. Be to dūmų kvapas kutendavo šnerves ir skatindavo savotišką nuotaiką. Taip prisiuostę visokių žolių ir lapų, indėnai greitai atrado ypatingą dūmą, kuris visada suteikdavo ramybę. Šių dūmų lapus jie pavadino Tabaku. Pasidarė ir priemonę tiems lapams rūkyti, kurį dėl pavadino pypke. Pradžioje jie rūkydavo tada, kai norėdavo nusiraminti prieš kokį nors žygį. O vėliau susėsdavo ratu ir be jokių kalbų, tik uoslės pagalba pagaudavo gyvenimo esmę. Ir nesileisdavo į žygį. Tada šią pypkę pavadino Taikos pypke. Taip pas juos tabako dūmų tyloje gimdavo tikras sprendimas. Ir dėlto negalėjo gimti filosofija. Atvirkščiai, bežodėje tyloje filosofija neturi erdvės ir miršta dar negimusi. Jie mėgo rūkyti ir tiek.

Kai vėliau Kolumbas atrado indėnus, jie jau viską apie save buvo supratę. Tuo tarpu Kolumbas su tėvynainiais, išskyrus lengvą ispanišką vyną, jokių kitų atsipalaidavimo priemonių neturėjo. Tiesa, Europos pakrašty gyveno arabai, bet jie savo hašišu su niekuo nesidalino. O rusų vodka buvo žinoma tik kaip legenda apie labai stiprų baltą vyną, kurį geria kažkas šiaurėje, kad nesušaltų. Todėl tabakas Kolumbui ir jo draugams buvo kaip išganymas, nors jie ir nesuprato, kam iš tiesų jiems tas rūkymas reikalingas. Bet vis dėlto už tabaką jie indėnams davė vyno, ir smagiai pasirūkydami laimingai sugrįžo namo. Netrukus jau visa Europa persiėmė šia naujove ir kaip tikri indėnai plėšė dūmą. Visiems atrodė, kad tabakas tapo nauja mada. Kaip ir pipirai ar kiti prieskoniai.

Šie mainai galų gale buvo palankesni baltaodžiams. Indėnai, nežinodami kaip sustoti, greitai nusigėrė ir palaipsniui nunyko tylioje melancholijoje. Nepadėjo nė jų imunitetas prieš filosofiją. Tuo tarpu baltaodžiai europiečiai kaip traukė sau dūmą taip ir traukia iki šiol. Nė nemanydami išnykti dėl nesaikingo rūkymo. Tiesa, vienas kitas anksčiau laiko numirė, bet tuo pačiu civilizacija ne tik kad neišnyko, bet atvirkščiai – suklestėjo. Nepastebimai tabakas Europoje darė savo darbą, išvesdamas jos kultūrą iš užsisenėjusio klasicizmo. XIX amžiaus pabaigoje prirūkytose kavinėse gimė impresionizmas, o gydytojai skirdavo rūkymą kaip priemonę bronchito gydymui. Netgi dauguma filosofų užsirūkė, ieškodami išeities nuo įsisenėjusių dogmų. Taip ir pas juos gimė daug naujų krypčių, tame tarpe ir egzistencializmas. Bet labiausiai Tabakas reikšdavosi politiniuose reikaluose, sprendžiant visokias tarptautines įtampas. Tais laikais rūkantys vadovai, esant krizinei situacijai, susitikdavo ir kartu užsirūkydavo. Kas pypkę, kas cigarą ar paprasčiausią cigaretę. Taip, skendėdami tabako dūmuose, jie nuimdavo tarpusavio įtampą ir galėdavo susitarti. Gal būt antrasis pasaulinis karas prasidėjo ir dėl to, kad Hitleris nerūkė, ir aplinkiniai rūkantys kitų šalių vadovai su juo jau nebegalėjo surasti bendros kalbos. Teko jiems kovoti su nerūkančiu išsišokėliu, kuris galiausiai pralaimėjo rūkantiems.

Neaišku, kokiuose XX amžiaus pabaigos kabinetuose atsirado rūkymo žalos idėja ir tolesnė vizija, kaip reikia atpratinti žmones nuo tabako. Laike tai sutapo su postmodernizmo įsigalėjimu filosofijoje ir sveiko gyvenimo būdo idėjos propagavimu kultūroje. Atsirado toks idiliškas vaizdelis, kur niekas negeria, nerūko, rytais bėgioja ristele, o vakarais kuria tolesnio savo idealaus gyvenimo planus. Aišku, tai tinka ne paprastiems žmonėms, o tiems, kurie nori tapti tobulais. Ir kitus priversti tokiais tapti. Kuo visa tai baigsis? Žinoma, eiliniu pralaimėjimu žmogiškoms silpnybėms. Juk kultūrą kuria būtent tie, kurie susitaiko su savo silpnybėmis ir, nesukdami sau galvos, su jomis toliau gyvena ir net remiasi savo ieškojimuose. O ką kuria tie, kurie jas bando įveikti, o po to kenčia nuo savo sterilizuoto ir tobulo ribotumo… Be to simboliniai tabako ir vyno mainai galioja iki šiol. Ir kol indėnai gers, tol mums teks rūkyti. Ir jokie draudimai čia nepadės. Ir mes visi dar ilgai pasirūkydami gyvensime.

Etiudai skaityti LHPA konferencijoje „Žodis ir pauzė“ 2007 m. balandžio 13 d.

2007 m. balandis 11-13 d.
Birštonas-Kaunas

Redaguota:
2009 m. lapkričio mėn.