Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(18 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XVIII skyrius

NESĖKMINGI VIZITAI

Tuo metu, kai uolusis buhalteris švilpė taksomotoru ten, kur išvydo popierius pasirašinėjantį kostiumą, iš Maskvon atvykusio Kijevo traukinio minkšto plackartinio vagono Nr. 9 kartu su kitais išlipo padorus keleivis, nešinas nedideliu fibros lagaminėliu.

Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo dėdė Maksimilianas Andrejevičius Poplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatvėje. Maksimiliano Andrejevičiaus atvykimo priežastis buvo užvakar vėlai vakare gauta tokia telegrama:

„Mane ką tik suvažinėjo tramvajus Patriarchuose. Laidotuvės penktadienį trečią valandą. Atvažiuok. Berliozas.“ Maksimilianas Andrejevičius pagrįstai buvo laikomas vienu iš protingiausių žmonių Kijeve. Bet ir patį protingiausią žmogų tokia telegrama gali išmušti iš vėžių. Jeigu žmogus telegrafuoja, kad jį suvažinėjo tramvajus, tai aišku, kad suvažinėjo ne mirtinai.

Bet kodėl tada čia kalbama apie laidotuves? O gal jis labai silpnas ir nujaučia, kad mirs?

Galimas daiktas, tačiau labai jau keistas toksai tikslumas, – kaip jis gali žinoti, kad bus laidojamas penktadienį trečią valandą? Nuostabi telegrama!

Bet protingi žmonės todėl ir protingi, kad geba išnarplioti painiausius reikalus. Viskas labai paprasta. Įvyko klaida, ir tekstas atėjo iškraipytas. Žodis „mane“, be abejonės, pateko čia iš kitos telegramos, vietoj žodžio „Berliozą“, kuris, dabar jau kitu linksniu, atsidūrė telegramos gale. Šitaip perstūmus žodžius, telegramos turinys tampa aiškus, nors, žinoma, tragiškas.

Kai šiek tiek aprimo sielvartas, sukrėtęs Maksimiliano Andrejevičiaus žmoną, pastarasis nedelsdamas suskato ruoštis į Maskvą. Reikia atskleist i vieną Maksimiliano Andrejevičiaus paslaptį. Suprantama, jam buvo gaila žmonos sūnėno, žuvusio pačiame jėgų žydėjime. Bet, būdamas veiklus žmogus, jis, aišku, suprato, kad dalyvauti laidotuvėse jam anaiptol nebūtina. Ir vis dėlto Maksimilianas Andrejevičius skubėjo į Maskvą. Kodėl gi? Priežastis viena – butas. Butas Maskvoje! Rimtas dalykas. Nežinia kodėl, tačiau Kijevas Maksimilianui Andrejevičiui nepatiko, ir mintis apie Maskvą pastaruoju metu jam taip kvaršino galvą, jog jis net naktį užmigt negalėdavo.

Jo nedžiugino pavasariniai Dnepro potvyniai, kai vanduo, apsėmęs salas slėniajame krante, susiliedavo su horizontu. Jo nedžiugino tas stulbinančio grožio reginys, kuris atsiverdavo stovint kunigaikščio Vladimiro paminklo papėdėj. Širdies jam nelinksmino saulės blyksniai, mirguliuojantys pavasarį ant plytomis grįstų Vladimiro kalvos takų.

Nieko daugiau jis netroško, tik persikelti į Maskvą.

Skelbimai laikraščiuose, kad butas Kijeve, Instituto gatvėje, keičiamas į mažesnio ploto butą Maskvoje, nedavė jokių rezultatų. Pageidaujančių keistis neatsirasdavo, o jeigu retsykiais koks ir pasitaikydavo, tai siūlydavo nesąžiningą sandėrį.

Telegrama pritrenkė Maksimilianą Andrejevičių. Nuodėmė būtų pražiopsoti tokį momentą. Veiklūs žmonės žino, kad panašūs momentai nesikartoja.

Žodžiu, nepaisant visų sunkumų, reikėjo kaip nors paveldėti sūnėno butą Sodų gatvėje.

Taip, tatai keblus, labai keblus reikalas, tačiau visus keblumus privalu žūtbūt įveikti. Iš patirties Maksimilianas Andrejevičius žinojo, kad, siekiant šio tikslo, pirmas ir neatidėliotinas žingsnis turi būti toks: reikia trūks plyš nors laikinai prisiregistruoti trijuose mirusio sūnėno kambariuose.

Penktadienio priešpietę Maksimilianas Andrejevičius įžengė pro duris į kambarį, kuriame glaudėsi Sodų gatvės namo Nr. 302 bis valdyba.

Ankštame kambarėlyje ant sienos kabojo senas plakatas, keliais paveikslėliais vaizduojantis įvairius skenduolių gaivinimo būdus, o prie medinio stalo vienut vienas sėdėjo pusamžis nesiskutęs vyriškis nerimo kupinomis akimis.

– Ar galėčiau pasikalbėti su valdybos pirmininku? – nusiimdamas skrybėlę ir dėdamas ant tuščios kėdės savo lagaminėlį, mandagiai pasiteiravo ekonomistas planuotojas.

Šitas, regis, visai paprastas klausimas kažkodėl taip sutrikdė sėdintį žmogų, kad net jo veidas persimainė. Neramiai šnairuodamas, jis puse lūpų burbtelėjo, kad pirmininko nėra.

– Gal jis namie? – paklausė Poplavskis. – Turiu į jį labai skubų reikalą.

Sėdintysis vėl kažką neaiškiai numykė. Bet vis dėlto galima buvo atspėti, kad pirmininko nėra ir namie.

– O kada bus?

Sėdintysis nieko nebeatsakė ir kažkaip liūdnai pažvelgė pro langą.

„Aha!“ – tarė pats sau protingasis Poplavskis ir paklausė, kur sekretorius.

Keistasis žmogus už stalo nuo įtampos net paraudo ir vėl neaiškiai sumurmėjo, kad sekretoriaus irgi nėra… nežinia, kada ateis ir… kad sekretorius serga…

„Aha!“ – tarė pats sau Poplavskis. – Bet kas nors iš valdybos narių yra?

Aš, – silpnu balsu atsiliepė žmogus.

– Matote, – įtaigiai prašneko Poplavskis, – aš esu vienintelis velionio Berliozo įpėdinis.

Mano sūnėnas, kaip žinote, žuvo prie Patriarcho tvenkinių, ir pagal įstatymą aš privalau perimti palikimą, esantį mūsų bute numeris penkiasdešimt…

– Aš nieko nežinau, drauge, – liūdnai pertraukė jį žmogus. – Bet atleiskite, – skambiu balsu rėžė Poplavskis, – jūs esate valdybos narys ir privalote…

Tuo laiku į kambarį įėjo kažkoks pilietis. Išvydęs jį, žmogus už stalo išblyško.

– Valdybos narys Piatnažko? – paklausė atėjęs sėdintįjį.

– Aš, – vos girdimu balsu atsiliepė šis.

Atvykėlis kažką pakuždėjo sėdinčiajam, šis visiškai sutrikęs pakilo nuo kėdės, ir po kelių sekundžių Poplavskis liko vienas tuščiame valdybos kambaryje.

„Ak, kaip negerai! Ir atsitik tu man taip, kad visus iš karto…“ – apmaudžiai galvojo Poplavskis, per asfaltuotą kiemą skubėdamas į butą Nr. 50.

Ekonomistui planuotojui paskambinus, durys kaipmat atsidarė, ir Maksimilianas Andrejevičius pateko į tamsoką prieškambarį. Jį truputėlį nustebino ta aplinkybė, kad buvo neaišku, kas tas duris atidarė: prieškambaryje nieko nebuvo, tik milžiniškas juodas katinas tupėjo ant kėdės.

Maksimilianas Andrejevičius kostelėjo, sutrepsėjo, o tuomet atsidarė kabineto durys, ir prieškambarin išėjo Korovjovas. Maksimilianas Andrejevičius mandagiai, bet oriai jam nusilenkė ir tarė:

– Mano pavardė Poplavskis. Aš esu velionio…

Jam nespėjus baigti, Korovjovas akimirksniu išsitraukė iš kišenės nosinę, įsikniaubė į ją ir pravirko.

– …Berliozo dėdė…

– Kaipgi, kaipgi, – pertarė jį Korovjovas, atitraukdamas nosinę nuo veido. – Vos žvilgtelėjau į jus, išsyk supratau, kad čia jūs! – jis vėl apsipylė ašaromis, ėmė kūkčioti ir aimanuoti: – Tai bėda, a? Kur tai matyta? A?

– Tramvajus suvažinėjo?:– pašnibždomis paklausė Poplavskis.

– Gatavai, – riktelėjo Korovjovas, ir ašaros upeliais pasruvo iš po jo pensnė, – gatavai!

Pats mačiau. Įsivaizduojat – žybt! Galva – čekšt! Dešinė koja – triokšt, pusiau! Kairė – triokšt, pusiau! Va ko tie tramvajai pridaro! – ir, matyt, nebepajėgdamas susitvardyti, Korovjovas įsirėmė nosim į sieną palei veidrodį ir sukrūpčiojo nuo raudos.

Berliozo dėdę nuoširdžiai pribloškė nepažįstamojo elgesys. „O dar sako, kad šiais laikais nebūna geros širdies žmonių!“ – pagalvojo jis, jausdamas, kad ir jam akyse pradeda perštėti. Bet sykiu jo sielą aptemdė ir nemalonus debesėlis, o galvon lyg gyvačiukė įsirangė mintis, ar tik tas geros širdies žmogus nebus jau prisiregistravęs velionio bute, nes ir tokių atvejų gyvenime būta.

– Atleiskite, jūs buvote mano žuvusio Mišos draugas? – paklausė jis, rankove šluostydamasis kairę sausą akį, o dešine stebėdamas sielvarto priblokštą Korovjovą.

Tačiau šis taip sriūbavo, jog nieko daugiau negalėjai suprasti, tik tuos vis kartojamus žodžius „triokšt – ir pusiau!“ Į valias prisiverkęs, Korovjovas pagaliau atšlijo nuo sienos ir pralemeno:

– Ne, nebegaliu! Einu, išgersiu tris šimtus valerijonų lašų! – ir, atsukęs į Poplavskį baisiai užverktą veidą, pridūrė: – Štai kokie tie tramvajai!

– Atleiskite, ar jūs pasiuntėte man telegramą? – paklausė Maksimilianas Andrejevičius, iš visų jėgų sukdamas galvą, kas galėtų būti šitas keistasis verksnys.

– Jis! – atsakė Korovjovas ir parodė pirštu į katiną. Poplavskis išpūtė akis, manydamas, kad gerai nenugirdo. – Ne, nebėr sveikatos, nebegaliu, – šniurkščiodamas nosimi, kalbėjo Korovjovas, – taip ir matau: ratas per koją… o juk vien ratas dešimt pūdų sveria… Triokšt! Einu, atsigulsiu, nusnūsiu, gal skausmas atlėgs, – ir jis dingo iš prieškambario.

O katinas sukrutėjo, nušoko nuo kėdės, atsistojo ant užpakalinių kojų, įsisprendė į šonus, pražiojo nasrus ir pasakė:

– Na, aš pasiunčiau telegramą. Kas toliau?

Maksimilianui Andrejevičiui išsyk apsisuko galva, rankos ir kojos nutirpo, jis paleido iš rankų lagaminą ir klestelėjo ant kėdės priešais katiną.

– Aš berods rusiškai klausiu, – rūsčiai tarė katinas, – kas toliau?

Bet Poplavskis neatsiliepė.

– Pasą! – vamptelėjo katinas ir ištiesė putlią leteną. Nieko nebenutuokdamas ir matydamas tik dvi kibirkštis, žybsinčias katino akyse, Poplavskis išsitraukė iš kišenės pasą lyg durklą. Katinas pasiėmė nuo stalelio po veidrodžiu akinius plačiais juodais rėmais, užsidėjo juos ant snukio, dėl to pasidarydamas dar įspūdingesnis, ir ištraukė iš drebančių Poplavskio rankų pasą.

„Įdomu: ar aš apalpsiu, ar ne?“ – toptelėjo Poplavskiui. Iš tolo girdėjosi Korovjovo kūkčiojimas, prieškambaryje pasklido eterio, valerijonų ir dar kažkokios šleikščios bjaurasties kvapas.

– Koks skyrius išdavė dokumentą? – paklausė katinas, įsistebeilydamas į puslapį.

Atsakymo nesulaukė.

– Keturi šimtai dvyliktas, – pats sau atsakė katinas, letena vedžiodamas po pasą, kurį laikė aukštyn kojomis, – na, aišku! Žinau aš tą skyrių! Tenai bet kam pasus išduoda! O aš, pavyzdžiui, tokiam kaip jūs neišduočiau! Nieku gyvu neišduočiau! Tik pažvelgčiau į veidą ir išsyk atsakyčiau! – katinas taip įširdo, jog sviedė pasą ant grindų. – Jūsų dalyvavimas laidotuvėse atšaukiamas, – toliau kalbėjo katinas oficialiu tonu, – prašom vykti į nuolatinę gyvenamąją vietą, – ir suriaumojo durų link, – Azazelai!

Jo pašauktas, prieškambarin išbėgo mažas, šlubčiojant is, juodu triko apsitempęs rudis su geltona iltimi ir valkiu aptraukta kaire akim.

Poplavskis pajuto, kad jam trūksta kvapo, pakilo nuo kėdės, žengė atatupstas, susigriebė už širdies.

– Azazelai, palydėk! – įsakė katinas ir išėjo iš prieškambario.

– Poplavski, – tyliu balsu sniaukrodamas tarė rudis, – tikiuosi, jau viskas aišku?

Poplavskis linktelėjo galva.

– Nedelsiant grįžk į Kijevą, – toliau kalbėjo Azazelas, – tupėk ten tyliai kaip pelė po šluota ir apie jokius butus Maskvoje nesvajok, aišku?

Tasai mažaūgis rudis, mirtinai pergąsdinęs Poplavskį savo iltimi, peiliu ir žvaira akimi, siekė ekonomistui t ik iki peties, tačiau darbavosi energingai, mikliai ir tvarkingai.

Pirmiausiai jis pakėlė nuo žemės pasą ir padavė Maksimilianui Andrejevičiui, o šis paėmė knygelę pastėrusia ranka. Paskui pavadintasis Azazelu viena ranka čiupo lagaminą, kita atlapojo duris ir, pastvėręs Berliozo dėdę už parankės, išvedė jį į laiptų aikštelę. Poplavskis prisišliejo prie sienos. Be jokio rakto Azazelas atidarė lagaminą, ištraukė iš jo didžiulę keptą vištą be vienos kojos, suvyniotą į riebaluotą laikraštį, ir padėjo ją ant grindų. Tada išėmė dvi poras baltinių, diržą skustuvui galąsti, kažkokią knygelę, dėkliuką ir viską paspyrė koja žemyn į kiaurymę tarp laiptų. Pasiliko tik vištą. Žemyn nuskrido ir tuščias lagaminas. Buvo girdėti, kaip jis dunkstelėjo apačioje, sprendžiant iš garso, nulėkė jo dangtis.

Paskui rudasis plėšikas čiupo už kojos vištą ir tąja višta taip smarkiai ir baisiai trenkė Poplavskiui per sprandą, kad pati višta nutrūko, o koja liko Azazelo rankoje. Viskas susimaišė Oblonskių namuose, kaip teisingai yra pasakęs įžymus rašytojas Levas Tolstojus. Lygiai tą patį jis būtų pasakęs ir šįsyk. Taip! Viskas susimaišė Poplavskio akyse. Prieš jas praskriejo ilgą uodegą palikusi kibirkštis, paskui pavirtusi kažkokiu gedulingu zigzagu, kuris akimirksniu užtemdė gegužės dieną, – ir Poplavskis nubildėjo laiptais žemyn, laikydamas rankoje pasą. Nubildėjęs iki posūkio, jis koja išdaužė apatinės aikštelės lango stiklą ir klestelėjo ant laiptuko. Pro šalį pasišokinėdama nulėkė bekojė višta ir nugarmėjo į tarpulaiptę. Viršuje likęs Azazelas akimoju apgraužė vištos koją, kaulą įsikišo į šoninę triko kišenaitę, grįžo į butą ir užsitrenkė duris.

Tuo metu apačioje pasigirdo atsargūs aukštyn kopiančio žmogaus žingsniai.

Nusileidęs dar vienais laiptais, Poplavskis atsisėdo ant medinio suoliuko aikštelėje ir atsipūtė.

Kažkoks mažutis senyvas žmogelis be galo liūdnu veidu, su senovišku česučios kostiumu ir kieta šiaudine skrybėle, apjuosta žalia juosta, stabtelėjo prie Poplavskio.

– Malonėkite pasakyt, pilieti, – liūdnu balsu pasiteiravo žmogelis, – kur čia butas numeris penkiasdešimt?

– Aukščiau! – trumpai atšovė Poplavskis.

– Širdingiausiai dėkoju, pilieti, – tuo pačiu liūdnu balsu pasakė žmogelis ir leidosi kopti aukštyn, o Poplavskis pašoko ir nuskuodė žemyn.

Kyla klausimas, ar tik ne į miliciją skubėjo Maksimilianas Andrejevičius, ar tik neketino jis apskųsti plėšikų, kurie vidur šviesios dienos panaudojo prieš jį baisų smurtą?

Ne, nieku gyvu, dėl to galima garantuoti. Nueiti į miliciją ir pareikšti, kad štai, girdi, akiniuotas katinas ką tik skaitė mano pasą, o paskui žmogus su triko ir peiliu… ne, piliečiai, Maksimilianas Andrejevičius tikrai buvo protingas žmogus!

Jis spėjo nusileisti apačion ir šalia laukujų durų pastebėjo kažkokio sandėliuko duris.

Šitų durų stiklas buvo išdaužtas. Poplavskis įsikišo pasą į kišenę, apsižvalgė, tikėdamasis pamatyti nukritusius savo daiktus. Bet jų nebuvo nė ženklo. Poplavskis net pats nusistebėjo, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta. Jam kilo kita įdomi ir gundanti mintis – pasižiūrėti, kaip seksis žmogeliui tame prakeiktame bute. Aišku kaip dieną: jeigu jis klausė, kur tasai butas, vadinasi, ėjo ten pirmą sykį. Taigi jis beregint paklius stačiai į nagus šutvei, įsitaisiusiai bute Nr. 50. Nuojauta sakė Poplavskiui, kad žmogelis labai greitai išeis iš to buto. Į jokias sūnėno laidotuves Maksimilianas Andrejevičius, suprantama, eiti nebesirengė, o iki Kijevo traukinio buvo pakankamai laiko. Ekonomistas apsižvalgė ir smuko į sandėliuką.

Tuo metu kažkur viršuje dunkstelėjo durys. „Jis įėjo vidun!“ – stingstančia širdim pagalvojo Poplavskis. Sandėliuke buvo vėsoka, trenkė pelėmis ir batais. Maksimilianas Andrejevičius atsisėdo ant kažkokios medinės trinkos ir nusprendė palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sandėliuko langą galėjai matyti šeštos laiptinės laukujes duris.

Tačiau laukti teko ilgiau, negu manė kijevietis. Laiptinė kažkodėl visąlaik buvo tuščia.

Viską galėjai puikiai girdėti, pagaliau penktame aukšte trinktelėjo durys. Poplavskis apmirė. Taip, jo žingsneliai. „Lipa žemyn“. Vienu aukštu žemiau atsidarė durys.

Žingsneliai nutilo. Moteriškas balsas. Liūdnojo žmogelio balsas… taip, tai jo balsas…

Pasakė kažką panašaus į „atstok, dėl Dievo meilės“… Poplavskio ausis stirksojo išdaužtame lange. Ta ausis pagavo moters juoką. Greiti ir mitrūs žingsniai žemyn; ir štai šmėstelėjo moters nugara. Toji moteris, nešina žaliu ceratiniu krepšeliu, išėjo pro laukujės duris į kiemą. O ano žmogelio žingsneliai vėl pasigirdo. „Keista, jis grįžta atgal į butą. Štai vėl viršuje atsidarė durys. Ką gi, dar luktelėsim“.

Šįsyk laukti teko neilgai. Durys dunkst. Žingsneliai. Žingsneliai nuščiuvo. Siaubingas riksmas. Katės kniaukimas. Greiti, smulkūs žingsneliai, žemyn, žemyn, žemyn!

Poplavskis sulaukė. Žegnodamasis ir kažką murmėdamas praskuodė liūdnasis žmogus, be skrybėlės, visai paklaikusiu veidu, subraižyta plike ir šlaput šlaputėlėmis kelnėmis. Jis puolė tampyt i laukujų durų rankeną, iš baimės nebesuvokdamas, kurion pusėn tos durys atsidaro – ar į lauką, ar į vidų, – galiausiai įveikė jas ir išpuolė į saulėtą kiemą.

Butas buvo patikrintas, nebekvaršindamas sau galvos nei dėl mirusio sūnėno, nei dėl buto, krūpčiodamas vien nuo minties apie tą pavojų, kuris jam grėsė, Maksimilianas Andrejevičius, šnibždėdamas tik du žodžius: „Viskas aišku! Viskas aišku!“, išbėgo į kiemą. Po kelių minučių troleibusas lakino ekonomistą planuotoją Kijevo stoties link.

Kol ekonomistas lindėjo sandėliuke, mažajam žmogeliui nutiko be galo nemaloni istorija. Žmogelis buvo Varjetė bufetininkas Andrejus Fokičius Sokovas. Kol tardytojai apklausinėjo Varjetė tarnautojus, Andrejus Fokičius laikėsi nuošalyje, ir buvo pastebėta tik tiek, kad jis pasidarė dar liūdnesnis nei visada, be to, kad teiravosi kurjerį Karpovą, kur apsigyveno atvykęs magas.

Taigi, prasilenkęs laiptų aikštelėje su ekonomistu, bufetininkas užkopė į penktą aukštą ir paskambino į buto Nr. 50 duris.

Durys atsidarė nedelsiant, tačiau bufetininkas krūptelėjo, žengė atatupstas ir ne iš karto įėjo vidun. Duris atidarė visai nuoga mergina, pasirišusi tik koketišką nėriniuotą prijuostėlę ir prisisegusi ant galvos baltą kykutį. Tiesa, ji avėjo auksinėmis kurpaitėmis.

Merginos kūnas buvo nepriekaištingai sudėtas, ir vieninteliu jos išvaizdos trūkumu galėjai laikyti tik tamsiai raudoną randą ant kaklo.

– Ką gi, užeikit, jei skambinot! – tarė mergina, įsmeigusi į bufetininką žalias ištvirkėlės akis.

Andrejus Fokičius aiktelėjo, sumirksėjo ir, keldamas nuo galvos skrybėlę, žengė į prieškambarį. Kaip tik tuo metu prieškambaryje suskambo telefonas. Besarmatė kambarinė, vieną koją pastačiusi ant kėdės, nukėlė ragelį ir tarė į jį:

– Alio!

Bufetininkas nežinojo, kur dėti akis, mindžikavo vietoje ir mintijo: „Tai bent užsieniečio kambarinė! Tfu, kokia šlykštynė!“ Ir, gelbėdamasis nuo tos šlykštynės, ėmė žvalgytis į šalis.

Didelis apytamsis prieškambaris buvo užgriozdintas neįprastais daiktais ir drabužiais.

Štai ant kėdės atkaltės kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamušalu, ant stalelio po veidrodžiu gulėjo ilga špaga su spindinčia auksine rankena. Trys špagos sidabrinėmis rankenomis paprasčiausiai stovėjo kampe tarsi kokie skėčiai ar lazdos. O ant elnio ragų kabojo beretės, papuoštos erelio plunksnomis.

Taip, – kalbėjo telefonu kambarinė, – kas? Baronas Maigelis? Klausau. Taip! Ponas artistas šiandien namuose. Taip, jam bus malonu jus išvyst i. Taip, svečiai… Frakas arba juodas švarkas. Ką? Dvyliktą nakties, – baigusi kalbėti, kambarinė padėjo ragelį ir kreipėsi į bufetininką: – Ko pageidausite?

– Norėčiau pamatyti pilietį artistą.

– Ką? Patį artistą? – Patį, – liūdnai atsakė bufetininkas.

– Paklausiu, – matyt, dvejodama tarė kambarinė ir, pravėrusi duris į velionio Berliozo kabinetą, pranešė: – Riteri, atvyko kažkoks menkas žmogelis, kuris sako, kad jam reikalingas mesiras.

– Tegul užeina, – pasigirdo iš kabineto išgveręs Korovjovo balsas.

– Eikit į svetainę, – visai paprastai tarė mergina, tarsi būtų apsirengusi kaip normalus žmogus, ir pravėrė duris į svetainę, o pati dingo iš prieškambario.

Įėjęs ten, kur buvo pakviestas, bufetininkas užmiršo net savo reikalą – taip apstulbino jį kambario apstatymas. Pro didelių langų spalvotus stiklus (be pėdsakų dingusios juvelyro našlės išmonė) tarytumei bažnyčioje liejosi nepaprasta šviesa. Nors buvo karšta pavasario diena, senoviškame didžiuliame židinyje pleškėjo malkos. Bet kambaryje toli gražu nebuvo karšta, net priešingai, įeinantį bufetininką nusmelkė kažkokia požemių drėgmė.

Prie židinio, ant tigro kailio, iš malonumo markstydamasis prieš ugnį, tupėjo didžiulis juodas katinas. Stovėjo stalas, į kurį žvilgtelėjęs dievobaimingas bufetininkas krūptelėjo:

stalas buvo užtiestas bažnytiniu brokatu. Ant brokatinės staltiesės stovėjo galybė butelių – pilvotų, apiplėkusių ir dulkėtų. Tarp butelių tviskėjo dubuo, ir išsyk buvo aišku, kad tas dubuo iš gryno aukso. Palei židinį mažaūgis rudis su peiliu už diržo ant ilgos špagos čirškino mėsos gabalus, sultys lašėjo į ugnį, o dūmai kilo dūmtraukiu. Kvepėjo ne vien kepsniu, kvepėjo kažkokiais labai stipriais kvepalais ir smilkalais. Jau žinojusiam iš laikraščių apie Berliozo mirtį ir apie jo gyvenamą vietą bufetininkui net dingtelėjo mintis, ar tik čia, ko gero, nebuvo laikomos gedulingos pamaldos, tačiau šią mintį jis, beje, tučtuojau atmetė kaip visai paiką.

Priblokštas bufetininkas netikėtai išgirdo sodrų bosą:

– Na, tai kuo aš jums galiu būti naudingas?

Tik dabar bufetininkas ir išvydo šešėlyje tą, kurio jam reikėjo.

Juodasis magas tysojo ant kažkokios neaprėpiamos žemos sofos, o aplink jį mėtėsi pagalvės. Bufetininkui pasirodė, kad artistas apsirengęs vien tik juodais apatiniais ir tokiais pat juodais smailianosiais batais.

– Aš, – graudžiai prašneko bufetininkas, – esu Varjetė teatro bufeto vedėjas…

Artistas, tarsi norėdamas uždengti bufetininkui burną, ištiesė į priekį ranką, ant kurios pirštų žybčiojo brangakmeniai, ir labai karštai prabilo:

– Ne, ne, ne! Daugiau nė žodžio! Nieku gyvu ir niekuomet! Ničnieko iš jūsų bufeto neimsiu burnon! Aš, gerbiamasis, vakar praėjau pro jūsų prekystalį ir ligi šiol negaliu pamiršti nei eršketo, nei brinzos. Brangusis! Brinza nebūna žalios spalvos, kažkas jus apgavo. Ji turi būti balta. Taigi, o arbata? Juk tai pamazgos! Aš savo akimis mačiau, kaip kažkokia nevalyva mergužėlė pylė iš kibiro į jūsų milžinišką virdulį šulinio vandenį, o arbata tuo metu vis tiek buvo pilstoma į stiklines. Ne, mielasis, šitaip negalima!

– Dovanokit, – suvebleno tokio netikėto antpuolio pritrenktas Andrejus Fokičius, – aš ne dėl to, ir eršketas čia niekuo dėtas.

– Kaip niekuo dėtas, jeigu jis pagedęs!

– Eršketą mums atvežė antro šviežumo, – pranešė bufetininkas.

– Balandėli, kalbi nesąmones!

– Kodėl nesąmones?

– Todėl, kad antras šviežumas – nesąmonė! Šviežumas būna tik vienas – pirmas ir paskutinis. O jeigu eršketas antro šviežumo, vadinasi, jis pašvinkęs! – Dovanokit… – vėl buvo beprabyląs bufetininkas, neišmanydamas, kaip čia išsisukus nuo kimbančio prie jo artisto.

– Negaliu dovanoti, – griežtai tarė šis.

– Aš ne dėl to atėjau! – galutinai sutrikęs, pratarė bufetininkas.

– Ne dėl to? – nustebo magas iš užsienio. – O dėl ko gi jūs dar galėjot ateiti pas mane?

Jeigu atmintis manęs neapgauna, iš jums pagal profesiją artimų žmonių aš pažinojau tik vieną markitantę, bet labai seniai, kai jūs dar nė gimęs nebuvote. Beje, aš džiaugiuosi.

Azazelai! Taburetę ponui bufeto vedėjui!

Tasai, kuris kepė mėsą, atsisuko, išgąsdindamas bufetininką savo iltimis, ir mikliai padavėjam vieną iš tamsių žemučių ąžuolinių taburečių. Kitokių sėdimų baldų kambaryje nebuvo.

Bufetininkas suvapėjo:

– Širdingai dėkoju, – ir atsisėdo ant suoliuko. Užpakalinė kojelė tučtuojau triokštelėjo ir nulūžo, o bufetininkas aiktelėjęs skaudžiai tvojosi užpakaliu į grindis. Griūdamas jis užkabino koja kitą suolelį, stovėjusį priešais, ir užsivertė sau ant kelnių taurę, sklidiną raudono vyno.

Artistas sušuko:

– Ai! Ar neužsigavote?

Azazelas padėjo bufetininkui atsikelti, padavė kitą taburetę. Šeimininkui pasiūlius nusimauti kelnes ir išsidžiovinti jas prie ugnies, bufetininkas širdgėlos kupinu balsu atsisakė ir, be galo nepatogiai jausdamasis su šlapiais drabužiais, baugiai prisėdo ant kito suolelio.

– Aš mėgstu sėdėti žemai, – prabilo artistas, – nuo žemos kėdės ne taip baisu kristi.

Taigi mes sustojom prie eršketo? Balandėli mano! Šviežumas, šviežumas, šviežumas, štai koks turi būti kiekvieno bufetininko šūkis. Pala, gal teiktumėtės paragauti.

Purpurinėje židinio liepsnų šviesoje priešais bufetininką tvykstelėjo špaga, ir Azazelas įvertė į auksinę lėkštę šnypščiantį mėsos gabalą, pašlakstė jį citrinos sultimis ir padavė bufetininkui dvinagę auksinę šakutę.

– Širdingai… aš…

– Ne, ne, paragaukit!

Bufetininkas iš mandagumo įsidėjo kąsnelį burnon ir tuoj pajuto, kad kramto iš tiesų labai šviežią ir, svarbiausia, nepaprastai skanų patiekalą. Tačiau, kramsnodamas kvapią sultingą mėsą, bufetininkas vos neužspringo ir nenugriuvo antrąsyk. Iš gretimo kambario įskrido didelis tamsus paukštis ir sparnu užkliudė bufetininko plikę. Kai paukštis nutūpė šalia laikrodžio ant židinio atbrailos, pasirodė, kad tai pelėda. „Viešpatie švenčiausias! – pamanė nervingas kaip visi bufetininkai Andrejus Fokičius, – tai bent butukas!“ – Taurę vyno? Balto, raudono? Kokios šalies vyną jūs labiau mėgstate šiuo paros metu?

– Širdingai… aš negeriu…

– Be reikalo! Tada gal malonėsite partiją kauliukais? O gal mėgstate kokius nors kitus lošimus? Domino, kortas?

– Nelošiu, – atsiliepė jau pavargęs bufetininkas.

– Visai blogai, – pareiškė šeimininkas, – sakykit, ką norit, tačiau vyrai, kurie vengia vyno, lošimų, žavingų moterų draugijos, pašnekesių prie pietų stalo, didžiai įtartini. Tokie žmonės arba sunkiai serga, arba slapčiomis nekenčia aplinkinių. Tiesa, būna ir išimčių.

Tarp žmonių, sėdėjusių drauge su manim prie puotos stalo, retkarčiais pasitaikydavo nuostabių niekšų! Na, aš klausau, klokite savo reikalą. – Vakar jūs teikėtės rodyti fokusus…

– Aš? – šūktelėjo nustebęs magas. – Ką jūs, gerbiamasis. Man tokie dalykai lyg ir nedera.

– Atleiskite, – tarė išmuštas iš vėžių bufetininkas, – bet juk juodosios magijos seansas…

– Ak, štai kas, štai kas! Mielasis! Išduosiu jums paslaptį: aš visai ne artistas, aš paprasčiausiai norėjau išvysti pulką maskviečių, o patogiausia tai padaryti teatre. Štai mano palydovai, – jis linktelėjo į katiną, – ir surengė šitą seansą, o aš tik sėdėjau ir žiūrėjau į maskviečius. Bet jūs neblykškite, o sakykite, kokie gi su šiuo seansu susiję reikalai atvedė jus pas mane?

– Teikitės prisiminti, be visa ko, iš palubės krito pinigėliai… – bufetininkas prislopino balsą ir droviai apsidairė, – na, visi jų ir prisigaudę. Ir štai užeina į bufetą jaunuolis, duoda červoncą, aš jam grąžą – aštuonis su puse… Paskui antras.

– Taip pat jaunuolis?

– Ne, pusamžis. Trečias, ketvirtas… Aš visiems dalinu grąžą. O šiandien patikrinau kasą, ėgi pinigų vietoje – sukarpyti popierėliai. Bufete trūksta šimto dešimties rublių!

– Ajajai! – sušuko artistas. – Nejau jie manė, kad pinigai tikri? Man net mintis nekyla, kad jie šitaip būtų padarę tyčia.

Bufetininkas kažkaip šnairai ir liūdnai apsidairė, bet nieko neatsakė.

– Nejaugi sukčiai? – sunerimęs paklausė magas svečią. – Nejau tarp maskviečių esama sukčių?

Bufetininkas taip karčiai šyptelėjo, jog neliko jokių abejonių: taip, tarp maskviečių esama sukčių.

– Kaip negražu! – pasipiktino Volandas. – Neturtingą žmogų… juk jūs – neturtingas žmogus?

Bufetininkas įtraukė galvą į pečius, tad iškart tapo aišku, kad jis neturtingas žmogus.

– Kiek turite santaupų?

Klausimas buvo užduotas užjaučiamu tonu, tačiau tokio klausimo vis dėlto negalima pavadinti taktišku. Bufetininkas ėmė muistytis.

– Du šimtus keturiasdešimt tūkstančių penkiose taupomosiose kasose, – atsiliepė iš gretimo kambario blerbiantis balsas, – ir namie po grindimis du šimtus aukso dešimtinių.

Bufetininkas, sakytumei, lipte prilipo prie taburetės.

– Na, žinoma, anokia čia suma, – atlaidžiai tarė Volandas savo svečiui, – nors, beje, ir ta jums nereikalinga. Kada jūs mirsite?

Šįkart bufetininkas jau pasipiktino.

– Niekas to nežino, ir niekam tas neturėtų rūpėti, – atsakė jis.

– Na jau, nežino, – vėl pasigirdo iš kabineto tas pats išgveręs balsas, – pamanykit, Niutono binomas! Jis mirs po devynių mėnesių, ateinančių metų vasarį, nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, ketvirtoje palatoje.

Bufetininko veidas pagelto.

– Devyni mėnesiai, – skaičiavo susimąstęs Volandas, – du šimtai keturiasdešimt devyni tūkstančiai… Po dvidešimt septynis tūkstančius per mėnesį? Mažoka, bet kukliai gyvenant, pakaks. O dar tie auksiniai.

– Auksinių realizuoti nepavyks, – įsikišo tas pats balsas, lediniais gniaužtais griebdamas bufetininkui už širdies, – po Andrejaus Fokičiaus mirties namas bus tuoj pat nugriautas, o dešimtinės pristatytos į Valstybinį banką. – Bet aš nepatarčiau jums gultis į kliniką, – toliau kalbėjo artistas, – koks įdomumas merdėti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiški ligoniai. Ar negeriau už tuos dvidešimt septynis tūkstančius iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, skambant stygoms, iškeliauti, apsuptam svaigstančių nuo vyno gražuolių ir šaunių bičiulių?

Smarkiai pasenęs bufetininkas sėdėjo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuosė jo akis, skruostai subliūško, apatinis žandikaulis atvipo.

– Tiesą sakant, mes užsisvajojom, – šūktelėjo šeimininkas, – arčiau prie reikalo.

Rodykit tuos sukarpytus popierėlius.

Bufetininkas jaudindamasis išsitraukė iš kišenės pakelį, išvyniojo jį ir nustėro.

Laikraščio skiautėje gulėjo červoncai.

– Brangusis, jūs iš tiesų negaluojate, – tarė Volandas, gūžtelėjęs pečiais.

Išgąstingai šypsodamasis, bufetininkas pakilo nuo taburetės.

– O jei… – užsikirsdamas pratarė jis, – jeigu jie vėlei, taip sakant…

– Hm… – susimąstė artistas, – na, tuomet vėl užsukit pas mus. Maloniai prašom!

Džiaugiuosi su jumis susipažinęs.

Sulig tais žodžiais iš kabineto išpuolė Korovjovas, sugriebė bufetininko ranką, ėmė kratyti ją ir vis prašė Andrejų Fokičių visiems visiems perduoti linkėjimus. Menkai ką besuvokdamas, bufetininkas pasuko į prieškambarį.

– Hela, palydėkit! – suriko Korovjovas.

Vėl ta rusvaplaukė nuogalė prieškambaryje! Bufetininkas spruko pro duris, cyptelėjo „viso gero“ ir nusvirduliavo kaip girtas. Nulipęs žemėliau, stabtelėjo, atsisėdo ant laiptų, išsitraukė pakelį, patikrino – červoncai gulėjo kaip gulėję.

Tuo metu iš buto, esančio šioje laiptų aikštelėje, išėjo moteris su žaliu krepšeliu.

Išvydusi žmogų, sėdintį ant laiptų ir apspangusiomis akimis žiūrintį į červoncus, šyptelėjo ir susimąsčiusi tarė:

– Na ir namas mūsų… Ir tas nuo pat ryto girtas. Laiptinėje vėl langas iškultas! – įdėmiau nužvelgusi bufetininką ji pridūrė: – Vaje, pilieti, červoncų turit kaip šieno. Gal su manim pasidalytum! Ką?

– Atstokit, dėl Dievo meilės, – išsigando bufetininkas ir mikliai paslėpė pinigus.

Moteris nusijuokė:

– Trauk tave velniai, nage nelaimingas! Aš pajuokavau, – ir nuėjo žemyn.

Bufetininkas iš lėto atsistojo, kilstelėjo ranką, norėdamas pasitaisyti skrybėlę, ir pajuto, kad ant galvos jos nėra. Klaikiai nenorėjo grįžti, bet skrybėlės buvo gaila. Šiek tiek padvejojęs, jis vis dėlto grįžo ir paskambino.

– Na, ko dar? – paklausė nelaboji Hela.

– Skrybėliukę pamiršau, – sušnibždėjo bufetininkas, baksnodamas sau į plikę. Hela apsisuko, bufetininkas mintyse nusispjovė ir užsimerkė. Kai jis atsimerkė, Hela jau laikė atkišusi jo skrybėlę ir špagą su tamsia rankena.

– Ne mano, – sušnibždėjo bufetininkas, atstumdamas špagą ir paskubom užsidėdamas skrybėlę.

– Nejau jūs atėjot be špagos? – nustebo Hela.

Bufetininkas kažką burbtelėjo ir skubiai pasileido žemyn. Kažkodėl jo galvai po skrybėle buvo nepatogu ir pernelyg šilta; nusivožęs ją, jis stryktelėjo iš baimės aukštyn ir tyliai suriko. Jo rankoje buvo aksominė beretė su nutriušusia gaidžio plunksna.

Bufetininkas persižegnojo. Tą akimirksnį beretė miauktelėjo, pasivertė į juodą kačiuką, kuris vėl užšoko Andrejui Fokičiui ant galvos ir įsikabino nagais į plikę. Klaikiai sušukęs, bufetininkas nuskuodė žemyn, o kačiukas nusirito nuo galvos ir nuliuoksėjo laiptais aukštyn.

Išpuolęs laukan, bufetininkas risčia pasileido link vartų ir amžiams apleido nelabąjį namą Nr. 302 bis.

Kuo puikiausiai žinoma, kas jam nutiko vėliau. Išpuolęs pro vartus, bufetininkas išgąstingai apsidairė, tarsi kažko ieškodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatvės pusėje, vaistinėje. Vos jam ištarus: „Prašom pasakyti…“, moteris už prekystalio šūktelėjo:

– Pilieti! Jūsų galva suraižyta!..

Maždaug po kokių penkių minučių bufetininkas buvo aptvarstytas, sužinojo, kad geriausiais kepenų ligų specialistais yra laikomi profesoriai Bernadskis ir Kuzminas, pasidomėjo, kuris iš jų gyvena arčiau, nutvisko iš džiaugsmo, sužinojęs, kad Kuzminas gyvena čia pat, kitapus kiemo, mažame baltame namelyje, ir po poros minučių jau buvo tenai.

Namas buvo senas, tačiau itin jaukus. Bufetininkas įsiminė, kad pirmiausiai jį pasitiko senutė slaugė, norėjusi paimt i jo skrybėlę, bet jis skrybėlės neturėjo, ir slaugė, žiaumodama bedante burna, kažkur nukiūtino.

Jos vietoje palei veidrodį ir berods po kažkokia arka pasirodė vidutinio amžiaus moteris ir iškart pasakė, kad pas profesorių galima užsirašyti tik devynioliktai dienai, ne anksčiau.

Bufetininkas išsyk susivokė, kaip išsigelbėti. Blėstančiomis akimis žvilgtelėjęs kitapus arkos, kur, matyt, prieškambaryje laukė trys žmonės jis sušnibždėjo:

– Mirštamai sergu…

Moteris nustebusi pažiūrėjo į aptvarstytą bufetininko galvą ir paabejojusi tarė:

– Na jei taip… – ir praleido bufetininką pro arką.

Tą pačią akimirką priešais atsidarė durys, jose žybtelėjo aukso pensnė, moteris baltu chalatu pasakė:

– Piliečiai, šis ligonis užeis be eilės.

Nespėjęs nė apsidairyti, bufetininkas atsidūrė profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame kambaryje nesimatė jokių baisių, iškilmingumo teikiančių medicinos reikmenų.

– Kas nutiko? – maloniu balsu paklausė profesorius Kuzminas ir šiek tiek sunerimęs pažvelgė į aptvarstytą galvą.

– Ką tik iš patikimų lūpų sužinojau, – atsiliepė bufetininkas, klaikiomis akimis žvelgdamas į kažkokią grupinę fotografiją po stiklu, – kad ateinančių metų vasarį mirsiu nuo kepenų vėžio. Maldauju sustabdyti.

Profesorius Kuzminas, sėdėjęs gotiško stiliaus odiniame krėsle, atsilošė į aukštą jo atkaltę.

– Atleiskite, nesuprantu… jūs buvote pas gydytoją? Kodėl jūsų galva aptvarstyta?

– Koks ten gydytojas? Būtumėt tą gydytoją matęs!.. – ūmai jam subarškėjo dantys. – O į galvą nekreipkite dėmesio, nieko bendro. Į galvą spjaukite, galva nieko dėta. Kepenų vėžį prašau sustabdyti.

– Bet atleiskite, kas jums sakė?

– Tikėkite juo, – karštai paprašė bufetininkas. – Jis tikrai žino.

– Nieko nesuprantu, – gūžčiodamas pečiais ir pavažiuodamas su visu krėslu tolyn nuo stalo, kalbėjo profesorius. – Kaip jis gali žinoti, kada jūs mirsite? Juolab, kad jis ne gydytojas!

– Ketvirtoje palatoje, – atsakė bufetininkas. Profesorius nužvelgė savo pacientą, užmetė akį į jo galvą, į šlapias kelnes ir pamanė:

„To dar trūko! Pamišėlis!“ Paklausė:

– Degtinę geriate?

– Niekuomet nė lašo, – atsakė bufetininkas.

Po minutės jis nusirengęs gulėjo ant šaltos ceratinės kanapos, o profesorius maigė jo pilvą. Reikia pasakyti, kad čia bufetininkas gerokai pralinksmėjo. Profesorius kategoriškai tvirtino, kad dabar, bent jau šiuo momentu, jokių vėžio požymių nėra. Na, bet jeigu jau taip… jeigu jis būgštauja, jeigu kažkoks šarlatanas jį prigąsdino, tai reikia padaryti visas analizes…

Profesorius rašė ant popieriaus lapelių, aiškino, kur reikia nueiti, ką nunešti. Be to, davė jam siuntimą pas profesorių neuropatologą Bure, paaiškinęs bufetininkui, kad jo nervai visiškai pakrikę.

– Profesoriau, kiek aš jums turiu mokėti? – švelniu virpančiu balsu paklausė bufetininkas, traukdamasis storą piniginę.

– Kiek norite, – trumpai ir sausai atkirto profesorius.

Bufetininkas išsiėmė trisdešimt rublių ir paklojo juos ant stalo, o paskui minkštutėliu judesiu, tarsi ne ranka, o katino letena padėjo ant červoncų skimbtelėjusią, į laikraščio skiautę suvyniotą krūvelę.

– O čia kas? – paklausė Kuzminas, sukdamas ūsą.

– Nepaniekinkit, pilieti profesoriau, – sušnibždėjo bufetininkas, – maldauju – sustabdykit vėžį.

– Tučtuojau pasiimkit savo auksą, – tarė profesorius, didžiuodamasis savimi, – verčiau savo nervais pasirūpinkit. Rytoj pat pristatykit šlapimą analizei, negerkit daug arbatos ir valgykit visai be druskos.

– Net sriubos nesūdyti? – paklausė bufetininkas.

– Nieko nesūdyti, – įsakė Kuzminas.

– Ak!.. – liūdnai šūktelėjo susigraudinęs bufetininkas, meiliai žvelgdamas į profesorių, ir, pasiėmęs auksinukus, nuslinko durų link.

Tą vakarą priėmimo pas profesorių laukė nedaug ligonių, o pradėjus temt i išėjo ir paskutinis. Nusivilkdamas chalatą, profesorius žvilgtelėjo tenai, kur bufetininkas paliko červoncus, ir išvydo, kad jokių červoncų tenai nėra, tiktai guli trys „Abrau–Diurso“ etiketės.

– Velniava! – sumurmėjo Kuzminas, šluodamas chalato skvernais grindis ir čiupinėdamas etiketes. – Pasirodo, jis ne tik šizofrenikas, bet ir sukčius! Negaliu suprasti, ko jam iš manęs reikėjo? Nejau siuntimo šlapimo analizei? O! Jis pavogė paltą! – ir profesorius puolė į prieškambarį, vis dar neištraukęs vienos rankos iš chalato rankovės. – Ksenija Nikitišna! – šaižiu balsu sušuko jis tarpduryje. – Pažvelkite, ar paltai tebėra?

Paaiškėjo, kad visi paltai tebėra. Tačiau kai profesorius, galų gale nusiplėšęs chalatą, grįžo prie stalo, jis sustingo lyg stabo ištiktas ir įsmeigė žvilgsnį į savo stalą. Ten, kur ką tik mėtėsi etiketės, tupėjo juodas kačiukas nelaimingo našlaičio snukeliu ir gailiai miaukė šalia lėkštutės su pienu.

– Sakykit, dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Čia jau… – jis pajuto, kad jam nutirpo pakaušis.

Išgirdusi tylų ir gailų profesoriaus riktelėjimą, atbėgo Ksenija Nikitišna ir nuramino jį, pasakiusi, kad kačiuką, žinoma, pakišo kuris nors pacientas, kad tokių dalykų profesoriams dažnai pasitaiko. – Matyt, vargingai gyvena, – aiškino Ksenija Nikitišna, – na, o pas mus, žinoma…

Jiedu ėmė sukti galvas ir spėlioti, kas galėjo palikti. Įtarimas krito ant senutės su skrandžio opa.

– Aišku, kad ji, – šnekėjo Ksenija Nikitišna, – jinai taip pamanė: aš vis viena mirsiu, o kačiuko gaila.

– Palaukit! – tarė Kuzminas. – O iš kur pienas?! Ir pieną ji atnešė? Su lėkštute?

– Pieną ji atnešė su buteliuku, čia perpylė į lėkštutę, – paaiškino Ksenija Nikitišna.

– Šiaip ar taip, išneškite ir kačiuką, ir lėkštutę, – tarė Kuzminas ir pats palydėjo Kseniją Nikitišną iki durų. Kai jis sugrįžo, vaizdas buvo pasikeitęs.

Kabindamas ant vinies chalatą, profesorius išgirdo kieme kvatojimą, žvilgtelėjo pro langą ir, aišku, apstulbo. Per kiemą į priešais esantį flygelį bėgo moteris vienais apatiniais. Profesorius net žinojo, kuo ji vardu – Marja Aleksandrovna. Kvatojo berniūkštis.

– Kas čia dabar? – niekinamai tarė Kuzminas.

Tuo metu už sienos, profesoriaus dukters kambaryje, patefonas užgrojo fokstrotą „Aleliuja“, ir tą pačią akimirką profesoriui už nugaros pasigirdo žvirblio čirškavimas. Jis apsisuko ir išvydo ant savo stalo straksint stambų žvirblį.

„Hm… ramiau… – pagalvojo profesorius, – jis įskrido, kai aš ėjau nuo lango. Viskas aišku“, – įtikinėjo pats save profesorius, jausdamas, kad viskas galutinai susijaukė ir, žinoma, dėl to žvirblio. Įdėmiau į jį pažvelgęs, profesorius iškart įsitikino, kad žvirblis nėra toks jau paprastas. Bjaurusis žvirbliūkštis tūpčiojo ant kairės kojos, kraipėsi, maivėsi, vilko koją, strakaliojo sinkopėmis, žodžiu, – šoko fokstrotą pagal patefono muziką lyg girtuoklis palei bufetą. Įžūliai dirsčiodamas į profesorių, žvirblis darkėsi kaip tik mokėjo.

Kuzmino ranka išsitiesė link telefono, jis ketino skambinti savo bendrakursiui Bure, norėdamas paklausti, ką reiškia tokie žvirbliūkščiai, kai tau šešiasdešimt metų ir nei iš šio, nei iš to pradeda suktis galva.

O žvirbliūkštis tuo metu atsitūpė ant dovanotos rašalinės, pridergė ją (aš nejuokauju!), paskui purptelėjo aukštyn, pakibo ore, įsibėgėjęs tarsi plieniniu snapu cvanktelėjo į stiklą, po kuriuo kabojo fotografija, vaizduojanti visą tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt ketvirtų metų universiteto laidą, sudaužė stiklą į smulkiausias šukes, o tada išskrido pro langą.

Profesorius surinko kitą telefono numerį ir, užuot skambinęs Bure, paskambino į medicininių dėlių biurą, prisistatė esąs profesorius Kuzminas ir paprašė, kad jam į namus tuoj atsiųstų dėlių.

Padėjęs ragelį ant svirtelės profesorius vėl atsigręžė į stalą ir tučtuojau suklykė. Už stalo sėdėjo moteris su gailestingosios sesers skarele ir laikė ant kelių krepšelį su užrašu „Dėlės“. Profesorius suklykė, pamatęs jos burną. Burna buvo vyriška, kreiva, ligi ausų, su viena iltimi. Sesers akys buvo sustingusios.

– Pinigėlius aš pasiimsiu, – vyrišku bosu tarė seselė, –kam jiems čia mėtytis, – susišlavė į paukščio nagus panašiais: pirštais etiketes ir ėmė tirpti ore.

Praėjo dvi valandos. Profesorius Kuzminas sėdėjo lovoje, savo miegamajame, jam ant smilkinių, už ausų ir ant sprando kabojo dėlės. Kuzmino galukojy ant dygsniuotos šilkinės antklodės sėdėjo žilaūsis profesorius Bure, su užuojauta žvelgė į Kuzminą ir guosdamas aiškino jam, kad visa tai nesąmonė. Už lango jau buvo naktis. Mes nežinome, kokios dar neregėtos keistenybės tą naktį dėjosi Maskvoje, ir spėlioti, žinoma, nebandysime, juolab kad jau metas imtis antrosios šio teisingo pasakojimo dalies. Paskui mane, skaitytojau!